2021-09-15 Nr. AB-18921-3-61-3-02354-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2734-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02354-2020-1

Procesinio sprendimo kategorijos 20.2.3.2; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mildos Vainienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, dėl žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Z. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliariją (toliau – ir Kanceliarija) pateikti jam atsakymą į 2020 m. balandžio 24 d. elektroninio laiško reikalavimus; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras ir turi jam įstatymo suteiktą teisę gauti iš valstybės institucijų jų turimą informaciją, išskyrus tą, kuri pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą yra valstybės ir tarnybos paslaptis. Pareiškėjas kartu su asociacijos Lietuvos visuomenės taryba (toliau – ir LVT), įsteigta Visuomenės ekstremalių situacijų komisija ir „ekspertai.eu“ atstovu, 2020 m. balandžio 24 d. elektroniniu paštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, prašydamas pateikti informaciją dėl COVID-19 grėsmės suvaldymo.

3. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas neatsakė į jo elektroninį laišką ir nepateikė prašomos informacijos. Tačiau pareiškėjo manymu, atsakovas 2020 m. balandžio 28 d. Kanceliarijos raštu Nr. PAS-454 išsiuntė jo 2020 m. balandžio 24 d. elektroninį laišką kitoms institucijoms, kad šios atsakytų pareiškėjui pagal kompetenciją. Pareiškėjas šią savo nuomonę grindė tuo, kad 2020 m. gegužės 13 d. Valstybės saugumo departamentas ir 2020 m. gegužės 22 d. Antrasis operatyvinių tarnybinių departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir AOTD) pateikė elektroninius laiškus, kuriais atsakyta į klausimą, kuris elektroniniu paštu buvo siųstas atsakovui.

4. Pareiškėjo vertinimu, toks atsakovo neveikimas neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų reikalavimų, atsakingo elgesio. Susiklosčiusios COVID-19 situacijos metu, atsakymo į prašymą ir svarbios informacijos nepateikimas pareiškėjui elektroniniu paštu dėl svarbaus jų kreipimosi, pareiškėjo teigimu, sudaro prielaidas ir pagrindą neturtinei žalai atsirasti. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš atsakovo tęstinio, akivaizdaus, tyčinio neveikimo, pažeidžiant įstatymų reikalavimus. Pareiškėjo nuomone, esant valstybės masto ekstremaliai situacijai, atsakovas ignoruoja teisėtus, visuomeniškai bei pilietiškai svarbius pareiškėjo reikalavimus (prašymus). Pareiškėjas pažymėjo dar ir tai, kad tokiais savo veiksmais (neveikimu) atsakovas pažeidė jo, kaip valstybės atkūrėjo teises, kurios nesusijusios su jo asmeniniais poreikiais. Todėl egzistuoja visos įstatyme nustatytos civilinės atsakomybės sąlygos neturtinei žalai atlyginti, kurią kildina iš patirtų išgyvenimų bei praradimų.

5. Atsakovas Kanceliarija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Kanceliarija paaiškino, kad gavusi ir susipažinusi su pareiškėjo paklausime keliamais klausimais bei prašymais dėl atitinkamos informacijos pateikimo, nustatė, kad šių klausimų nagrinėjimas nepriskirtinas atsakovo kompetencijai, todėl 2020 m. balandžio 28 d. raštu Nr. PAS-454 persiuntė pareiškėjo paklausimą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui ir AOTD, prašydama išnagrinėti pareiškėjo elektroniniame laiške keliamus klausimus dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valdymo ir į juos atsakyti. Patikino, kad to paties Kanceliarijos laiško kopija buvo išsiųsta ir pareiškėjui. Kanceliarijos turimais duomenimis, visos aukščiau išvardintos institucijos paklausimą išnagrinėjo ir pateikė į jį atsakymus.

7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog Kanceliarija neatsakė į elektroninį laišką ir kad apie pareiškėjo paklausimo persiuntimą nagrinėti kompetentingoms institucijoms jis sužinojo tik netiesiogiai iš Valstybės saugumo departamento ir AOTD pateiktų atsakymų, neatitinka tikrovės ir jais klaidinamas teismas. Kanceliarija asmeniškai informavo pareiškėją apie paklausimo persiuntimą kompetentingoms institucijoms, todėl Kanceliarijos elgesio negalima traktuoti kaip neveikimo. Jeigu pareiškėjo netenkino Kanceliarijos veikimas, jis galėjo šiuos veiksmus skųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, tačiau to nepadarė.

8. Atsakovo teigimu, neegzistuoja ir neegzistavo pareiškėjo skunde nurodomas ginčo dalykas. Pareiškėjas skunde neatskleidžia, nei kokią konkrečiai neturtinę žalą patyrė, nei pateikė tokios žalos atsiradimo įrodymų. Atsakovui nėra aišku, ar neturtinė žala kilo tik pareiškėjui, ar kalbama apie neturtinę žalą, kilusią visiems paklausimą pasirašiusiems asmenims.

9. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad veikė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 8 dalimi, nustatęs, kad paklausime keliami klausimai nepriskirtini jo kompetencijai, persiuntė prašymus kompetentingoms institucijoms nagrinėti ir atsakyti pareiškėjui, todėl atsakovo nuomone, jo elgesio negalima traktuoti nei kaip neveikimo, nei kaip veiksmų, prieštaraujančių teisės aktų nuostatoms. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra jokių faktinių duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad Kanceliarijos veiksmai buvo neteisėti ir jais pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas kartu su asociacijos LVT Visuomenės ekstremalių situacijų komisija ir „ekspertai.eu“ atstovu 2020 m. balandžio 24 d. elektroniniu paštu kreipėsi į Vyriausybę, prašydami pateikti informaciją dėl COVID-19 grėsmės suvaldymo. Vyriausybės kanceliarija 2020 m. balandžio 28 d. raštu Nr. PAS-454 pagal kompetenciją pareiškėjo paklausimą išnagrinėti išsiuntė Sveikatos apsaugos ministerijai, Vidaus reikalų ministerijai, Valstybės saugumo departamentui ir AOTD, taip pat kopiją pateikė Visuomenės ekstremaliųjų situacijų komisijai, pareiškėjui ir „ekspertai.eu“.

12. Teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerija 2020 m. gegužės 12 d. raštu Nr. 1D-2342 pagal kompetenciją atsakė į pareiškėjo elektroniniame laiške nurodytą antrąjį klausimą „kada ir kiek, kokių apsaugos priemonių buvo pateikta medikams ir kitoms žinyboms bei tarnyboms iš LR Valstybės rezervo po 2020 m. sausio 29 d. VESK posėdžio?“. Minėtas raštas buvo išsiųstas ir pareiškėjui. AOTD 2020 m. gegužės 12 d. raštu Nr. IS-1455 pateikė atsakymą į vieną iš pareiškėjo elektroniniame laiške užduotų klausimų. Valstybės saugumo departamentas 2020 m. gegužės 13 d. pateikė raštą Nr. 18-4315, kuriame yra atsakymas į vieną iš pareiškėjo užduotų klausimų. 2020 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija raštu Nr. (1.1.2-412)10-3688 išnagrinėjo Visuomenės ekstremalių situacijų komisijos 2020 m. balandžio 24 d. raštu Nr. PAS-454 „Dėl visuomeninių organizacijų kreipimosi“, pateiktus klausimus ir pateikė informaciją apie visus 16 klausimų.

13. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 441 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 254 patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos nuostatų (toliau – ir Kanceliarijos nuostatai), 8 punktu, taip pat pažymėjo, kad Kanceliarijos funkcijos nustatytos jos nuostatų 9 punkte. Vadovaudamasis VAĮ 14 straipsnio 8 dalimi, teismas nurodė, kad priešingai, nei teigia pareiškėjas, Kanceliarija veikė teisės aktų nustatyta tvarka. Kanceliarija, gavusi paklausimą, nepraleidusi VAĮ 14 straipsnio 8 dalyje nustatyto 5 darbo dienų termino, 2020 m. balandžio 28 d. raštu persiuntė paklausimą kompetentingoms institucijoms bei išsiuntimo kopiją pareiškėjui.

14. Teismas pareiškėjo argumentus, kad Kanceliarija 2020 m. balandžio 24 d. elektroniniu paštu siųstą laišką neteisėtai ir (ar) nepagrįstai persiuntė kompetentingoms institucijoms, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad Kanceliarija, vykdydama jai teisės aktais priskirtas funkcijas, neturėjo kompetencijos atsakyti į pareiškėjo pateiktus klausimus, todėl pagrįstai persiuntė jo paklausimą kompetentingoms pateikti atsakymus institucijoms.

15. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas skundžiamu raštu buvo informuotas apie jo paduoto prašymo nagrinėjimo procesą ir šio rašto nelaikė galutiniu sprendimu, teismas pažymėjo, kad Sveikatos apsaugos ministerijai, Vidaus reikalų ministerijai, Valstybės saugumo departamentui ir AOTD išnagrinėjus pareiškėjo prašymą ir pareiškėjui nesutinkant su išnagrinėjimo rezultatais, savo teises pareiškėjas galėtų ginti ginčydamas minėtų institucijų aktus įstatymų nustatyta tvarka.

16. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, sprendė, kad nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Kanceliariją pateikti jam atsakymą į jo 2020 m. balandžio 24 d. elektroninio laiško reikalavimus (prašymus). Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė aplinkybių, kad Kanceliarija būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus, taip pat teismui nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad atsakovo atstovas veikė nepagrįstai ir neteisėtai, todėl sprendė, kad viešoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį šiuo atveju negalima. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

18. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės grindžiamas argumentu, kad atsakovui persiuntus Sveikatos apsaugos ministerijai ir kitoms institucijoms pareiškėjo paklausimą, jam buvo atsakyta į visus jo klausimus. Tačiau pareiškėjo teigimu, teismas ignoravo ir nepasisakė dėl to, kad skundas teismui pateiktas ne dėl visų į pareiškėjo 2020 m. balandžio 24 d. elektroniniame laiške pateiktų reikalavimų, bet tik dėl tos dalies, dėl kurios pareiškėjas negavo atsakymo nei iš atsakovo, nei iš kitų institucijų atsakovo pavedimu.

19. Pareiškėjas pažymi, kad neatsakyti klausimai buvo nurodyti pareiškėjo skunde, paaiškinti teismui posėdžio metu, tačiau teismas dėl to nepasisakė, tik skundžiamame sprendime abstrakčiai ir be motyvų paaiškino, kad į pareiškėjo paklausimą buvo atsakyta. Dėl to, pareiškėjo nuomone, nepagrįsti ir teismo argumentai dėl žalos atlyginimo dėl, pareiškėjo nuomone, atsakovo neveikimo.

20. Atsakovas Kanceliarija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

21. Atsakovas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išreikšta pozicija, nurodo, kad jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Neturėdama kompetencijos atsakyti į pareiškėjo paklausime keliamus klausimus, Kanceliarija pareiškėjo paklausimą persiuntė tokią kompetenciją turinčioms institucijoms, kaip to reikalaujama pagal VAĮ 14 straipsnio 8 dalį.

22. Atsakovas pritarė pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad minėtas raštas nelaikytinas galutiniu sprendimu dėl pareiškėjo paklausimo nagrinėjimo ir nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl laikosi pozicijos, kad atsakovo veiksmai (neveikimas) negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

23. Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, atsakovas nurodo, kad pareiškėjas skunde aiškiai neatskleidžia nei kokią konkrečiai neturtinę žalą jis patyrė, nei pateikė tokios žalos atsiradimą pagrindžiančius įrodymus. Atsakovas, remdamasis tuo, kad teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo kaip nepagrįstą, nurodė, kad šiuo atveju nebuvo nustatyti Kanceliarijos neteisėti veiksmai, todėl ir neegzistuoja viena iš būtinųjų žalos atlyginimui atsirasti būtinųjų sąlygų.

24. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka ne su Kanceliarijos veikimu (neveikimu), tačiau reiškia nepasitenkinimą, jog nebuvo atsakyta į jo visus paklausime išdėstytus klausimus, tačiau, atsakovo teigimu, pateikti institucijų atsakymai tik įrodo, jog šis pareiškėjo teiginys neatitinka tikrovės, nes jam buvo atsakyta į visus jo paklausime išdėstytus klausimus.

25. Apibendrindamas atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvus, atsakovas vertina, jog pareiškėjas nepateikė nei vienos faktinės aplinkybės, įrodančios teismo sprendimo neteisėtumą ir pagrindų, kuriems esant teismo sprendimas galėtų būti panaikintas, egzistavimą. Todėl atsakovo nuomone, patenkinti pareiškėjo skundą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir atlyginti neturtinę žalą nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar yra pagrindas įpareigoti atsakovą pateikti informaciją pagal pareiškėjo ir kitų asmenų kreipimąsi į Kanceliariją dėl COVID-19 grėsmės suvaldymo, taip pat dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų Kanceliarijos veiksmų nagrinėjant jo kreipimąsi, atlyginimo.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Kanceliarija, kaip viešojo administravimo subjektas, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, persiųsdama kitoms institucijoms nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl informacijos pateikimo. Nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, teismas sprendė, kad nėra teisinio ir faktinio pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo jo skundą, nemotyvavo, kad pareiškėjas negavo iš Kanceliarijos atsakymų į kreipimesi nurodytus klausimus. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjui atsakyta, todėl nepagrįsta ir teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.

29. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

31. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas kartu su kitais asmenimis 2020 m. balandžio 24 d. elektroniniu laišku kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, prašydamas pateikti informaciją dėl COVID-19 grėsmės suvaldymo. Byloje taip pat buvo nustatyta, jog Kanceliarija, atsižvelgdama į tai, kad jos veiklos tikslas yra padėti vykdyti Vyriausybės ir Ministro Pirmininko funkcijas ir į tai, kad atsakyti į pareiškėjo klausimus ji neturi kompetencijos, 2020 m. balandžio 28 d. raštu Nr. PAS-454 persiuntė pareiškėjo paklausimą Sveikatos apsaugos ministerijai, Vidaus reikalų ministerijai, Valstybės saugumo departamentui ir AOTD, prašydama pagal kompetenciją išnagrinėti paklausime keliamus klausimus dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valdymo ir atsakyti, be kita ko, ir pareiškėjui. Pažymėtina, kad minėtas Kanceliarijos raštas buvo siųstas ir pareiškėjui, o tai reiškia, kad jis informuotas apie tai, jog pareiškėjo kreipimasis dėl reikalaujamos informacijos pateikimo pagal kompetenciją nagrinėti persiųstas kitiems viešojo administravimo subjektams. Teismas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 dalimi (redakcija, galiojusia nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d.), įvertinęs Kanceliarijos nuostatuose įtvirtintą kompetenciją, darė išvadą, kad Kanceliarija, vykdydama jai teisės aktais priskirtas funkcijas, neturėjo kompetencijos atsakyti į pareiškėjo pateiktus klausimus ir veikė teisėtai.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylai reikšmingas aplinkybes ir taikytą teisinį reguliavimą, nenustatė pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Pažymėtina, kad pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodo jokių faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, paneigiančių šias išvadas ir pagrindžiančių pareiškėjo poziciją, kad atsakovas privalėjo pats rengti atsakymus į pareiškėjo pateiktus klausimus. Priešingai nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas nenurodė, kad pareiškėjui tinkamai atsakyta, tačiau pabrėžė, kad kompetencijos atsakyti į pareiškėjo pateiktus klausimus neturintis atsakovas, laikydamasis VAĮ 14 straipsnio 8 dalies reikalavimų, teisėtai persiuntė pareiškėjo paklausimą kitoms institucijoms. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pareiškėjas nenurodo, kuriai, jo įsitikinimu, kompetentingai valdžios institucijai Kanceliarija privalėjo pavesti konkretaus klausimo nagrinėjimą pagal kompetenciją, o to nebuvo padaryta, taip pat į kokius klausimus Kanceliarija pati privalėjo pateikti atsakymą.

33. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, kuriomis remiantis reikėtų keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas priėjo bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

34. Taigi pagrįstai nenustačius atsakovo veiksmų neteisėtumo nagrinėjant pareiškėjo 2020 m. balandžio 24 d. prašymą, pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė, kad valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

35. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Z. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Milda Vainienė

Virginija Volskienė