A-552-2779-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552 -2779/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00042-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Aurimui Gasiūnui,

atsakovo atstovui Audriui Bareišiui,

trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovams Audronei Jakučionienei ir Ramūnui Kučiauskui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus saugumo departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Antrajam operatyvinių tarnybų departamentui prie Krašto apsaugos ministerijos, Krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. P. skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. (63)-18-2230-2271 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišdavimo“ (toliau – ir Sprendimas)

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2003 metų dirba Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM) sistemoje, jam suteiktas seržanto laipsnis ir dirbant šiose pareigose jam būtina turėti leidimą dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“ (toliau – ir Leidimas). Tokį Leidimą jis turėjo ir jis galiojo iki 2009 m. vasario 3 d. Tačiau likus šiek tiek daugiau nei 6 mėnesiams iki Leidimo galiojimo pabaigos, buvo pradėta pareiškėjo papildomo patikrinimo procedūra, siekiant išduoti naują (pratęsti) Leidimą.

Nors jo kandidatūros patikrinimo procedūra prasidėjo 2008 m. liepą, atsakovo sprendimas buvo priimtas tik 2011 m. lapkritį, t. y. praėjus 3 metams nuo procedūrų pradžios. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme (toliau – ir Įstatymas) 16 straipsnio 2 dalies 11 ir 17 punktais, tačiau sprendime nėra įvardinti jokie konkretūs jo biografijos faktai ar kiti duomenys apie jį, jo ryšius bei aplinką, kuriuos pareiškėjas sąmoningai nuslėpė ar melagingai pateikė jo kandidatūros patikrinimą atlikusiam Antrajam operatyvinių tarnybų departamentui prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir AOTD).

Sprendime VSD informuoja AOTD apie tai, kad jis prieštarauja Leidimo išdavimui ir išdėsto patikrinimo metu nustatytus faktus, tačiau jokių motyvų, kodėl tokie faktai ir kurie iš jų yra vertinami kaip sudarantys pagrindą prieštarauti leidimo dirbti su slapta informacija išdavimui, skundžiamame Sprendime nėra, t. y. Sprendimas yra be motyvų. Pažymėjo, kad pildydamas nustatytos formos klausimyną (2008 m. liepos mėnesį) jame nurodė, kad jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris vėliau buvo nutrauktas. Taigi, aplinkybę, susijusią su ikiteisminio tyrimo faktu, jis atskleidė ir niekada jos neneigė, jokių faktų apie ikiteisminio tyrimo eigą sąmoningai nenuslėpė.

Sprendime nurodyta, jog pareiškėjas dėl asmeninių savybių netinka darbui su įslaptinta informacija, tačiau jokios konkrečios pareiškėjo asmeninės savybės nėra įvardintos, nėra nurodyta koks jų ryšys su Leidimu. Jo darbo Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgose patirtis akivaizdžiai patvirtina, kad jis visiškai lojalus ir ištikimas savo valstybės pilietis ir karys, nesudarantis jokių prielaidų manyti, kad jam patikėta įslaptinta informacija gali būti atskleista ar panaudota ne pagal paskirtį. Nuo 2004 metų pareiškėjas dalyvavo tarptautinėse karinėse operacijose, yra apdovanotas Lietuvos Respublikos Prezidento, Krašto apsaugos ministro medaliais, medalio ženklais, padėkos raštais.

Visos charakteristikos buvo teigiamos, buvo siūlomas perkelti į aukštesnes pareigas ir pakelti karinį laipsnį.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 23-27) su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Įstatyme numatyta, kad leidimą asmeniui išduoda ar atsisako išduoti būtent paslapčių subjektas (15 straipsnio 7 dalis, 17 straipsnio 8, 9 dalys). Nagrinėjamu atveju tokį sprendimą buvo įgaliotas priimti būtent krašto apsaugos ministras, kaip paslapčių subjekto vadovas, o ne VSD. Šiuo atveju, VSD tik pateikė paslapčių subjektui motyvuotą teikimą dėl galimybės pareiškėjui išduoti Leidimą, kuris nėra ir negali būti individualiu administraciniu aktu, tiesiogiai sukeliančiu pareiškėjui teisines pasekmes.

Pažymėjo, kad individualiu administraciniu aktu, tiesiogiai sukeliančiu asmeniui teisines pasekmes (suteikiantis teisę ar draudžiantis asmeniui dirbti su įslaptinta informacija), pripažintinas tik paslapčių subjekto, kuriame asmuo dirba, sprendimas dėl leidimo išdavimo (neišdavimo), todėl mano, kad remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 2 dalimi, jis nėra tinkamas atsakovas šioje administracinėje byloje. Pažymėjo, kad VSD teikimas buvo priimtas nepažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo nuostatų bei principų.

Nei Įstatymas, nei kompetentinga institucija savo sprendimu negali nustatyti baigtinio šių aplinkybių sąrašo. Sprendžiant, ar asmens veiksmai (poelgiai) kelia abejonių dėl jo tinkamumo darbui su įslaptinta informacija, kiekvieną kartą įvertinamos visos su tuo poelgiu susijusios ir turinčios reikšmės aplinkybės. Nagrinėjamuoju atveju pareiškėjo kandidatūros tikrinimo metu buvo nustatyta, kad jis pakartotinai pažeidinėjo Kelių eismo taisyklių nuostatas (per ketverius metus buvo baustas administracine tvarka devynis kartus), jam buvo pareikšti įtarimai baudžiamojo byloje padarius nusikalstamą veiką.

Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas pateikė klaidingą informaciją kandidatūros tikrinimą atlikusiems pareigūnams apie nusikalstamos veikos, dėl kurios atliktas ikiteisminis tyrimas, aplinkybes ir kitas patikrinimui reikšmingas faktines aplinkybes. Tą pripažino ir pats pareiškėjas. Šie nustatyti pareiškėjo veiksmai ne tik patvirtina išvados, kad egzistavo vienas iš Leidimo neišdavimo pagrindų – Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 11 punkto, pagrįstumą, bet ir asmens savybių, Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto prasme, buvimą.

Nurodė, kad neatsakingi jo poelgiai (Kelių eismo taisyklių pažeidimai, asmens sužalojimas, neteisingos informacijos pateikimas) yra vertintini kaip veiksmai, nesuderinami su valstybės pareigūno (kario), turinčio ar pretenduojančio gauti Leidimą, veikla ir parodo pareiškėjo savybes, kuriomis pasižymintiems asmenims negali būti išduodamas Leidimas. Būtent nustatyta paties pareiškėjo veikla, asmeninės savybės sukėlė pagrįstas abejones dėl jo patikimumo, tinkamumo darbui su įslaptinta informacija.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 49-50) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad atlikus pareiškėjo kandidatūros patikrinimą buvo nustatytos leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišdavimo sąlygos, numatytos Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 11 punkte (pateikė melagingus biografijos faktus – tikrinimo metu melavo apie nusikaltimo padarymo aplinkybes), 17 punkte (neatsakingas – nesilaikė teisės aktuose nustatytų elgesio normų (nuo 2004 m. spalio 11 d. iki 2008 m. gegužės 22 d. baustas devyniomis administracinėmis nuobaudomis); nesąžiningas, nes melavo ikiteisminio tyrimo metu). Atlikto patikrinimo metu nustatyti faktai sukėlė pagrįstas abejones dėl pareiškėjo patikimumo, todėl patikrinimo išvadą AOTD 2010 m. balandžio 15 d. raštu Nr. S-010-1216KF, pateikė KAM Personalo politikos ir planavimo departamentui, kurioje vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 5 dalimi, siūlė nutraukti pareiškėjo kandidatūros tikrinimą. Krašto apsaugos ministrė, atsižvelgdama į Specialiosios personalo ekspertų komisijos išvadą įsakė AOTD tęsti M. P. kandidatūros tikrinimą, patikrinimo medžiagą ir atlikto patikrinimo išvadą pateikti VSD. AOTD atlikto patikrinimo išvadą 2010 m. rugpjūčio 13 d. raštu Nr. S-010-2587RN pateikė VSD, kuris 2011 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. (63)-18-2230-2271 informavo AOTD apie priimtą sprendimą neišduoti pareiškėjui leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Krašto apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 44-45, 55-57) prašė jį patenkinti ir panaikinti skundžiamą atsakovo sprendimą. Nurodė, kad VSD savo sprendimą grindžia tuo, kad pareiškėjas, ikiteisminio tyrimo metu policijos pareigūnų apklausiamas dėl 2005 m. spalio 10 d. įvykio, sąmoningai jiems melavo, taip pat 2009 m. gegužės 8 d. pokalbio su AOTD pareigūnui nepasakė visos teisybės apie minėtą įvykį. Remdamasi tik šiais faktais VSD nusprendė, kad yra Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyti teisiniai pagrindai neišduoti šiam asmeniui Leidimo.

Mano, kad tokia VSD argumentacija prieštarauja byloje esantiems įrodymams, t. y. 2010 m. birželio 9 d. KAM Specialiosios personalo ekspertų komisijos posėdžio protokolui. Svarstymo metu atkreiptas dėmesys į tą aplinkybę, kad pagal Baudžiamojo proceso kodeksą asmuo, kuriam pareikšti įtarimai, neatsako dėl melagingų parodymų davimo. Asmuo savo gynybai rėmėsi advokato paslaugomis, kurio pasiūlytą taktiką jis ir naudojo. Advokatas, siūlydamas gynybos taktiką, neįvertino visų asmens tarnybos aplinkybių ir galimų pasekmių, Specialiųjų operacijų pajėgų karys tam apskritai neturi reikiamų žinių, įvertinusi visas aplinkybes komisija, vadovaudamasi Įstatymo 17 straipsnio 5 dalimi ir atsižvelgdama į AOTD 2010 m. balandžio 15 d. pažymoje Nr. S-010-1216KF „Dėl vyr. srž.

M. P.“ nusprendė nepritarti AOTD siūlymui nutraukti pareiškėjo kandidatūros tikrinimą, o patikrinimo medžiagą ir atlikto patikrinimo išvadą pateikti VSD. Taigi Specialioji personalo ekspertų komisija nustatė, kad M. P. apie 2005 m. spalio 10 d. incidentą tą pačią dieną informavo savo vadovybę – tai rodo, kad šis karys, priešingai nei konstatavo VSD, yra sąžiningas ir pareigingas. Taip pat ir 2009 m. gegužės 8 d. pokalbio su AOTD pareigūnu metu jis pasakė, kad dėl 2005 m. spalio 10 d. incidento jam buvo pareikšti įtarimai dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo.

Tai įrodo, kad pareiškėjas nei nuo savo tiesioginių vadų, nei nuo AOTD nebandė nuslėpti fakto, kad dalyvavo minėtame incidente ir dėl to kad buvo apklausiamas ikiteisminiame tyrime (kuris vėliau buvo nutrauktas). Jo nuomone, skundžiamas atsakovo sprendimas, t. y. 2011 m. lapkričio 24 d. teikimas Nr. 63-18-2230-2271, nežiūrint jo pavadinimo („Sprendimas dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišdavimo“) pagal savo požymius ir esmę visiškai atitinka individualaus administracinio teisės akto sąvoką, kaip ją apibrėžia Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalies bei 8 straipsnio nuostatos, todėl VSD procesinė padėtis nustatyta teisingai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu (b. l. 94-105) pareiškėjo M. P. skundą tenkino ir panaikino atsakovo VSD 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. (63)-18-2230-2271 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišdavimo“.

Teismas, įvertinęs šiuo atveju aktualias Įstatymo 15 straipsnio 7 dalies, 16 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 16 straipsnio 2 dalies, 16 straipsnio 6 dalies, 17 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, padarė išvadą, kad įstatymų leidėjas kelia tokias sąlygas reikalingas darbui su įslaptinta informacija, t. y. asmens dalykines ir asmenines savybes, jo patikimumą ir lojalumą Lietuvos valstybei. Įstatymų leidėjas nepateikia minėtų savybių detalaus sąrašo, tačiau šios savybės, tiksliau sakant, jų nebuvimas (nenustatymas), sietinas su asmens patikimumu, tinkamumu darbui su įslaptinta informacija, galimybe valstybei šiuo asmeniu pasitikėti besąlygiškai.

Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju svarbu nustatyti, ar atsakovas išnagrinėjęs turimus duomenis, pagrįstai nustatė esant Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 11 ir 17 punktuose įtvirtintas leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišdavimo sąlygas. Nurodė, kad atsakovas padarė išvadą, jog pareiškėjas yra nepatikimas, įvertinęs jo parodymų davimą ikiteisminio tyrimo metu, pareiškėjo pateiktą informaciją, kuri atsakovo nuomone yra klaidinga, AOTD pareigūnams apie savo veiksmus, dėl kurių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, bei apie ikiteisminio tyrimo eigą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, pildydamas nustatytos formos klausimyną 2008 m. liepos mėn. nurodė apie jam pradėtą ikiteisminį tyrimą (b. l. 149), teismo įsitikinimu tai rodo, kad pareiškėjas neturėjo tikslo šios aplinkybės slėpti, suklaidinti jo kandidatūrą tikrinusį AOTD. Iš 2010 m. birželio 19 d. KAM specialiosios personalo ekspertų komisijos posėdžio protokolo Nr. SPEK-2 (b. l. 47) matyti, kad dėl įvykio, dėl kurio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, KAM vadovybė buvo informuota incidento dieną. Todėl teismo vertinimu, tokie pareiškėjo veiksmai niekaip nepatvirtina jo nesąžiningumo, siekio nuslėpti šią informaciją. Pažymėjo, kad prieštaringų parodymų davimas ikiteisminio tyrimo metu vertintinas kaip pasirinktas gynimosi būdas ir negali būti pagrindu pripažinti pareiškėją nepatikimu ar nelojaliu valstybei.

Teismas atkreipė dėmesį, kad apie padarytus Kelių eismo taisyklių pakartotinius pažeidimus pareiškėjas taip pat yra informavęs savo vadovybę, jų niekada neslėpė. Pareiškėjo vadovai nelaiko, kad jų padarymo faktas yra kliūtis leidimui išduoti, todėl laikytina, kad tarp padarytų administracinių teisės pažeidimų ir skundžiamo sprendimo priėmimo, konstatuojant pareiškėjo nepatikimumą, nėra priežastinio ryšio.

Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime konstatavo, kad valstybė turi pareigą garantuoti valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos slaptumą, o su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, kitiems svarbiems valstybės interesams. Valstybės institucijoms sprendžiant, ar asmuo turi teisę dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, būtina paisyti imperatyvo, jog tam, kad asmuo turėtų tokią teisę, valstybė turi besąlygiškai pasitikėti juo.

Įvertinęs tai, kad pareiškėjas 2003 metais buvo priimtas į profesinę karo tarnybą, padarė išvadą, kad jis atitiko keliamus reikalavimus dėl asmeninių ir kitų savybių, jam buvo išduotas leidimas dirbti su įslaptinta informacija. Pareiškėjo patikrinimo išvados ir siūlymo svarstymo metu Specialiųjų operacijų pajėgų štabo viršininkas pareiškėją charakterizavo teigiamai, laikė ir laiko patikimu, lojaliu Lietuvos valstybei (b. l. 47). 2012 m. kovo 30 d. pareiškėjo tarnybinėje charakteristikoje (b. l. 113) pažymėta, kad tarnyboje M. P. užsirekomendavo kaip išskirtines asmenines savybes turintis asmuo, aukštos kvalifikacijos, pareigingas, sumanus ir iniciatyvus karys, pavestas užduotis visada atliekantis laiku ir nepriekaištingai, drausminių nuobaudų tarnybos metu nėra gavęs, daug kartų skatintas ir apdovanotas. Joje pažymėta, kad kasmetinių atestacijų metu tiesioginių ir aukštesniųjų vadų pareiškėjas nuolat vertinamas gerai arba labai gerai, kaip tinkantis vykdyti einamas pareigas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo vadovybė, žinodama apie pradėtą ikiteisminį tyrimą nuo 2005 metų, kuris vėliau buvo nutrauktas, turėdama informaciją apie administracinius teisės pažeidimus, pareiškėją charakterizavo teigiamai, siuntė į specialiąsias misijas, todėl padarė išvadą, kad pareiškėju besąlygiškai pasitiki.

Teismo vertinimu, VSD turima informacija, tikrinant pareiškėjo kandidatūrą, nesudarė pagrįsto pagrindo konstatuoti pareiškėjo nepatikimumo dirbti ar susipažinti su valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančia informacija, nėra pakankama įtarti pareiškėją esant nepatikimu ar nelojaliu Lietuvos valstybei, nesugebančiu užtikrinti įslaptintos informacijos saugumą ir slaptumą, nes pareiškėjas yra sąžiningas ir pareigingas, AOTD pareigūnams atskleidė informaciją apie padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, pradėtą ikiteisminį tyrimą, pareikštus įtarimus ikiteisminio tyrimo metu, t. y. nemelavo, sąžiningai atskleidė visus jam žinomus faktus, nuo 2005 m. iki šiol dalyvavo įvairiose tarptautinėse misijose, paslapčių subjektas (KAM) juo besąlygiškai pasitiki, charakterizuojamas teigiamai, atitinka specialiųjų pajėgų kariams keliamus reikalavimus, daug kartų skatintas, apie visas aplinkybes yra informavęs tiesioginius vadus, kurie juo pasitiki. Vadinasi, visos šios aplinkybės įrodo pareiškėjo (asmeninės ir dalykinės savybės) lojalumą valstybei, jo sąžiningumą, jis nebandė nuslėpti nuo AOTD fakto, kad dalyvavo minėtame incidente ir to, kad buvo apklausiamas ikiteisminiame tyrime (kuris vėliau buvo nutrauktas).

Įvertinęs teisės normas ir nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovas neturėjo pakankamo pagrindo suabejoti pareiškėjo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei. Todėl teismas konstatavo, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad šioje byloje atsakovu turi būti KAM, nes pagal Įstatymo 16 straipsnio 7 dalį, VSD prieštaravimą, kad asmeniui būtų išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, <...>, nustačius šio straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, per 30 kalendorinių dienų nuo tokio sprendimo gavimo dienos pats asmuo arba paslapčių subjektas turi teisę apskųsti teismui. Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje aiškiai numatyta, kad atsakovas yra institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami. Nagrinėjamu atveju skundžiamas atsakovo sprendimas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, nes, esant VSD prieštaravimui, paslapčių subjektas netenka teisės išduoti asmeniui leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, tolesnė procedūra dėl leidimo išdavimo tampa negalima.

III. Atsakovas VSD (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 167-170), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pakartojo atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktą poziciją.

Papildomai apeliacinis skundas (b. l. 110-116) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą klaidingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias santykius, susijusius su Leidimo išdavimo procedūra, todėl yra neteisėtas. Pažymi, kad pareiškėjas skundu siekia būti pripažintas asmeniu, atitinkančiu Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, ir kad jam būtų išduotas Leidimas, t. y. būtų priimtas paslapčių subjekto sprendimas (individualus administracinis aktas) dėl Leidimo išdavimo. Įstatymų leidėjas šiai procedūrai numatė keletą etapų, kurių metu atliekami atitinkami (šiems etapams priskirti) veiksmai, ir, kurie užbaigiami priimant atitinkamus (šiems etapams būdingus) tarpinius procedūrinius sprendimus, skirtus priimti galutinį (baigiamąjį), tiesiogines teisines pasekmes tikrinamajam asmeniui sukeliantį, sprendimą.

Remiantis Įstatymo 17 straipsnio 2 – 5 dalimis, jei asmens kandidatūros tikrinimas nesibaigė paslapčių subjekto vadovo sprendimu nutraukti tikrinimą ši administracinė procedūra turi baigtis paslapčių subjekto vadovui (krašto apsaugos ministrui) priimant individualų administracinį aktą- išduoti tikrinamajam Leidimą ar tokio Leidimo neišduoti. Jei paslapčių subjekto vadovas prima sprendimą nenutraukti asmens kandidatūros tikrinimo pagal Įstatymo 17 straipsnio 5 dalį, tuomet jis, vadovaudamasis to paties straipsnio 4 dalimi, privalo patikrinimo medžiagą pateikti VSD, kad būtų išsiaiškinta VSD, kaip atsakingos už įslaptintos informacijos apsaugos kontrolę institucijos, pozicija - sutikimas ar prieštaravimas dėl Leidimo išdavimo asmeniui, neturinčiam tiesioginio pavaldumo VSD.

Tik žinodamas VSD poziciją minėtu klausimu, paslapčių subjektas įgyja teisę, o tuo pačiu ir pareigą, priimti galutinį sprendimą dėl Leidimo išdavimo (neišdavimo), užbaigiantį asmens kandidatūros patikrinimo procedūrą. VSD, kaip kompetentinga institucija, asmens kandidatūros tikrinimo metu teikia savo poziciją dėl Leidimo išdavimo, bet nepriima sprendimo išduoti Leidimą ar neišduoti. Todėl VSD Teikimas asmens kandidatūros tikrinimo procedūroje yra tarpinis procedūrinis dokumentas, savaime (be paslapčių subjekto sprendimo) nesukeliantis tikrinamajam asmeniui tiesioginių teisinių pasekmių - leidimo ar draudimo dirbti su įslaptinta informacija.

Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose (pvz., 2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-143- 241/2012, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1230/2010). Todėl teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, turėjo šią administracinę bylą nutraukti.

2. Nesutinka su teismo sprendime išdėstytais argumentais, kad nėra tiesioginio ryšio tarp pareiškėjo padarytų administracinės teisės pažeidimų, pradėto ikiteisminio tyrimo ir pareiškėjo patikimumo dirbti su įslaptinta informacija. VSD, kaip kompetentinga valstybės institucija, priimdama Sprendimą patikimumo tikrinimo proceso metu turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą kritiškai vertinti baudžiamojoje byloje surinktus duomenis apie pareiškėjo atliktus veiksmus, padarytus administracinės teisės pažeidimus. Pažymi, jog faktas, kad asmuo nebuvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką (ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas), nepaneigia pagrindo abejoti asmens patikimumu ir tinkamumu darbui su įslaptinta informacija dėl veiksmų, nustatytų ikiteisminio tyrimo metu. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šios kategorijos bylose (pvz., 2008 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-1491/2008; 2009 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143- 154/2009 ir kt.). Nagrinėjamu atveju per patikrinimo metu nustatytus konkrečius faktus (konkrečias faktines situacijas) pasireiškė pareiškėjo savybės, dėl kurių jis netinkamas darbui su įslaptinta informacija, t. y. jis yra linkęs nesilaikyti teisės aktų reikalavimų (tai įrodo sistemingi administracinės teisės pažeidimai), dėl pareiškėjo atliktų veiksmų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje. Sistemingas teisės aktų nuostatų pažeidimas patvirtina jo neatsakingumą, ikiteisminio tyrimo pradėjimo faktas rodo, kad pareiškėjas yra ūmus ir konfliktiškas.

3. VSD kilusias abejones dėl pareiškėjo tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija patvirtina ir pareiškėjo netinkamas elgesys su įslaptinta informacija teismo posėdžio metu, kadangi pareiškėjas, nebeturėdamas teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, teismo posėdžio metu disponavo asmens kandidatūros tikrinimo metu pildomos anketos duomenimis, kuriems suteikiama žyma „Riboto naudojimo“.

Pareiškėjas M. P. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 176-179) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Apelianto argumentai, jog skundžiamas sprendimas negali būti savarankišku reikalavimu šioje administracinėje byloje, prieštarauja Įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostatai. Be to, pačiame atsakovo priimtame Sprendime nurodyta, kad jį per 30 dienų nuo šio sprendimo gavimo dienos galima skųsti teismui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Valstybės saugumo departamento sprendimas, kuriuo sutinkama ar nesutinkama, kad asmeniui būtų išduotas leidimas dirbti su slapta informacija, nėra įvertintas kaip tarpinis procedūrinis dokumentas. Pažymi, kad ginčo atveju buvo sprendžiamas ne galiojančio leidimo dirbti su slapta informacija panaikinimo klausimas, o svarstomas leidimo dirbti su slapta informacija išdavimas.

2. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas yra linkęs nesilaikyti teisės aktų reikalavimų (tai įrodo sistemingi administracinės teisės pažeidimai), kas patvirtina pareiškėjo neatsakingumą. Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktas numato, kad leidimas dirbti su slapta informacija neišduodamas, jeigu nustatomos asmeninės ar dalykinės savybės, dėl kurių asmuo netinka darbui su įslaptinta informacija. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šio ryšio apeliantas neatskleidė, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad jo padarytos išvados gali būti vertinamos kaip pagrįstos ar teisingos. Taip pat pareiškėjui nesuprantama, kuo remdamasis apeliantas pareiškėją charakterizavo kaip „ūmų ir konfliktišką“.

3. Nesutinka su VSD iškeltomis abejonėmis dėl pareiškėjo tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija, kadangi pareiškėjas posėdžio metu disponavo jo kandidatūros tikrinimo metu pildomos anketos (klausimyno) duomenimis, kuriems yra suteikiama žyma „Riboto naudojimo“. Pažymi, kad šie duomenys yra pareiškėjo asmeniniai anketiniai duomenys, kurie yra viešai žinomi ir prieinami, todėl jų naudojimas negali būti vertinamas kaip neteisėtas disponavimas riboto naudojimo informacija.

4. Skundžiamas atsakovo sprendimas yra nemotyvuotas, o jo pagrindu nustatytos aplinkybės objektyviai nėra susiję su pareiškėjo dirbtu darbu, jam patikėtomis valstybės paslaptimis bei gebėjimais jas saugoti bei tinkamai naudoti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 174-175) prašė jį patenkinti. Pakartojo pirmosios instancijos teismui atsiliepime į skundą pateiktą poziciją ir palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus. Papildomai nurodė, kad priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad pareiškėjas sąmoningai melavo AOTD pareigūnui 2009 m. gegužės 8 d. pokalbio metu teigdamas, kad jokios nusikalstamos veikos nepadarė. Apie tai, kad sąmoningai nuslėpė faktus, tikrinamasis pats prisipažino kito pokalbio metu 2010 m. sausio 14 d. Todėl tikėtina, kad savo vadovybei pareiškėjas taip pat pateikė melagingą informaciją apie padarytą nusikalstamą veiką, be to, į ikiteisminį tyrimą įtraukė ir savo tarnybos kolegas, kurie policijos pareigūnams pateikė melagingus parodymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Valstybės saugumo departamento, kaip atsakingos už įslaptintos informacijos apsaugos kontrolę institucijos, pozicijos, išreikštos skundžiamame Sprendime, teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliaciniame skunde atsakovas pirmosios instancijos teismo sprendimą kritikuoja iš esmės dviem aspektais – visu pirma, atsakovo nuomone, skundžiamas aktas yra tarpinis procedūrinis dokumentas, nesukeliantis tiesioginių teisinių pasekmių pareiškėjui ir negalintis būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku; antra, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjo asmenines savybes, turinčias įtakos įslaptintos informacijos saugumui.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, pasisakydama pirmuoju aspektu, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Iš nusistovėjusios Vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 22 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009).

Pagal Įstatymo 16 straipsnio 7 dalį, VSD prieštaravimą, kad asmeniui būtų išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, <...>, nustačius šio straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, per 30 kalendorinių dienų nuo tokio sprendimo gavimo dienos pats asmuo arba paslapčių subjektas turi teisę apskųsti teismui. Taigi įstatyme expressis verbis nustatyta, kad tokie VSD prieštaravimai yra skundžiami teismui. Be to, nagrinėjamu atveju skundžiamas atsakovo sprendimas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, nes paslapčių subjektas jokio sprendimo šiuo klausimu nepriėmė, o esant VSD prieštaravimui, paslapčių subjektas ir netenka teisės išduoti asmeniui leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, tolesnė procedūra dėl leidimo išdavimo tampa negalima. Atsakovo paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika netaikytina šioje byloje, nes atsakovo cituotose bylose faktinės aplinkybės buvo kitokios – asmenims buvo siūloma panaikinti jų turimus leidimus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, tų asmenų atžvilgiu buvo priimti galutiniai paslapčių subjekto sprendimai.

Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimas galėjo būti administracinio ginčo dalyku ir administracinės bylos nutraukti pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą nėra pagrindo.

Dėl antrojo apeliacinio skundo argumento pažymėtina, kad Konstitucinis teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra pažymėjęs, kad asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu; valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės; su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra įslaptinama; asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, teisė susipažinti ar dirbti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, turi būti atimama.

Pagal Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktą minėtas leidimas asmeniui neišduodamas, jeigu nustatomos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Aiškindama šią materialinės teisės normą, kolegija pažymi, kad joje nurodytos asmens savybės nėra konkrečiai išvardintos. Jos yra apibūdinamos tinkamumo darbui su įslaptinta informacija kriterijumi. Tai reiškia, kad teismas, vadovaudamasis šiuo kriterijumi, kiekvienu konkrečiu atveju turi taip pat vadovautis proporcingumo bei protingumo kriterijais ir tokiu būdu spręsti, ar pagal per konkrečias faktines situacijas (per konkrečius faktus) pasireiškusias asmens savybes jis yra tinkamas dirbti su įslaptinta informacija. Todėl nagrinėjamai bylai yra svarbu išaiškinti faktus, kurie parodo būtent nurodytas asmens savybes.

Atsakovas ginčijamą Sprendimą grindžia tokiais faktais : pirma, pareiškėjas pažeidinėjo Kelių eismo taisyklių nuostatas; antra, pareiškėjui buvo pareikšti įtarimai baudžiamojoje byloje; trečia, pareiškėjas pateikė klaidingą informaciją pareigūnams, tikrinantiems jo kandidatūrą, apie nusikalstamos veikos, kurios padarymu jis buvo įtartas, aplinkybes.

Vertindama šiuos faktus, teisėjų kolegija pažymi, kad jais atskleidžiamos tik pareiškėjo asmeninės, bet ne dalykinės savybės. Pareiškėjo padaryti administraciniai teisės pažeidimai nėra šiurkštūs ir tyčiniai, yra padaryti vien vairuojant asmeninę transporto priemonę, todėl negali pakankamai atskleisti jo asmeninių savybių, būtinų darbui su įslaptinta informacija. Pažeidimų kiekis ir jų pobūdis neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad asmuo yra linkęs nesilaikyti teisės aktų reikalavimų. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad šie pažeidimai neturi tiesioginio priežastinio ryšio su sprendžiamu klausimu, yra pagrįsta.

Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos 7 d. nutarime nurodė, jog asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn arba jam gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl labai įvairių tyčinių nusikalstamų veikų. Jis gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn inter alia dėl nesunkių tyčinių nusikaltimų ir tyčinių baudžiamųjų nusižengimų, dėl kurių asmens teistumas pagal Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 6 punktą nebūtų kliūtis išduoti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimą. Todėl, įstatymų leidėjui Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte nenumačius galimybės vertinti reikšmingų aplinkybių, susijusių su konkrečiu atveju, kai asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos yra atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas ir kartu patikrinti asmens patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei, yra sudaromos prielaidos atsirasti ir tokioms situacijoms, kai asmeniui panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas ir dėl to asmuo netenka pareigų valstybės tarnyboje, kurioms eiti toks leidimas ar pažymėjimas yra būtinas, net ir tais atvejais, kai su asmens traukimu baudžiamojon atsakomybėn, ikiteisminiu ar operatyviniu tyrimu susijusios aplinkybės nėra tokios, kurios keltų abejonių dėl tokio asmens patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei ir dėl kurių tolesnis asmens darbas su įslaptinta informacija galėtų kelti grėsmę tokios informacijos saugumui.

Šios Konstitucinio teismo nutarimo nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir nagrinėjamam ginčui. Vien įtarimų pareiškimas baudžiamojoje byloje negali būti pagrindu konstatuoti, kad asmuo nėra tinkamas darbui su įslaptinta informacija. Ši faktinė aplinkybė turi būti vertinama kumuliatyviai su galimai padarytos nusikalstamos veikos sunkumu, pobūdžiu, pasekmėmis bei kitomis reikšmingomis aplinkybėmis. M. P. nėra nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl kokios nors nusikalstamos veikos. Turint omenyje tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo įtartas nusikalstama veika, kuri turėjo būti tiriama ir nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka, nukentėjusysis šia tvarka nesinaudojo, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, o pareiškėjas apie buvusį privatų konfliktą ir dėl to kilusias problemas iš karto informavo savo vadovybę, teisėjų kolegija mano, kad nagrinėjamu atveju vien šis faktas negalėjo būti pakankamu pagrindu prieštarauti leidimo darbui su įslaptinta informacija išdavimui.

Trečiasis atsakovo sprendime minimas faktas iš esmės pripažįstamas ir paties pareiškėjo, nes jis 2009 m. gegužės 8 d. pokalbyje su pareigūnu, tikrinusiu jo kandidatūrą, nebuvo visiškai atviras ir nutylėjo kai kurias aplinkybes, susijusias su konflikto, dėl kurio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, eiga. Tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad pildydamas klausimyną, pareiškėjas nurodė buvusio ikiteisminio tyrimo faktą ir jo neslėpė. 2009 m. gegužės 8 d. paaiškinime jis gana detaliai išdėstė ikiteisminio tyrimo eigą bei savo versiją apie įvykusį incidentą. Tai įrodo, kad M. P. nesiekė nuslėpti šios informacijos ar sąmoningai klaidinti pareigūnus, tik klaidingai suprasdamas jo kandidatūros tikrinimo procedūras, toliau laikėsi ikiteisminio tyrimo metu užimtos gynybinės pozicijos. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad jo kandidatūros tikrinimo metu pareiškėjas suteikė pakankamai informacijos apie savo biografijos faktus, galinčius turėti esminės įtakos jo asmeninių ar dalykinių savybių nustatymui.

Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kad pats paslapčių subjektas – Krašto apsaugos ministerija - laiko pareiškėją patikimu, lojaliu Lietuvos valstybei, pareigingu ir sumaniu kariu, jo dalyvavimo tarptautinėse misijose bei kitose užduotyse patirtis įrodo jį turint asmenines ir dalykines savybes, būtinas darbui su įslaptinta informacija. Pareiškėjo privačiame gyvenime įvykę incidentai bei padaryti administraciniai teisės pažeidimai iš dalies sąlygoti charakterio savybių, kurios yra būtinos tinkamam tarnybos užduočių atlikimui.

Įvertinusi visumą byloje surinktų įrodymų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas nepakankamai pagrindė skundžiamą sprendimą ir jis neatitinka teisingumo bei protingumo kriterijų, nėra proporcingas tiems pareiškėjo gyvenimo faktams, kurie minimi Sprendime.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė