2019-05-15 Nr. AB-11308-3-65-3-00155-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-371-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00155-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 55.1.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. L. prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties išaiškinimo administracinėje byloje Nr. A-371-415/2019 pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės tarybai, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus, R. L., J. S., V. J. L. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2016 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 19-154-(4.5.) „Dėl žemės sklypų išpirkimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei Panevėžio miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 19-587(4.5.); 2) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės tarybą (toliau – ir Savivaldybės taryba) inicijuoti procedūrą, numatytą Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 46 straipsnyje dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Panevėžio mieste, (toliau – ir ginčo sklypai), paėmimo visuomenės poreikiams, išmokant savininkams piniginę kompensaciją, t. y. atlikti konkretaus visuomenės poreikio objektyvaus egzistavimo pagrindimą, paremtą sąnaudų ir naudos analize bei visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principais, ir parengti specialųjį teritorijų planavimo dokumentą ar detalųjį planą, kuriame nurodytas konkretus visuomenės poreikis ir pateiktas konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams būtinumo pagrindimas, paremtas sąnaudų ir naudos analize bei visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principais, ir šiuos dokumentus teikti Nacionalinės žemės tarnybos (toliau – ir NŽT) teritoriniam padaliniui – Panevėžio skyriui; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovai Savivaldybės taryba, Administracija atsiliepimuose su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT, atstovaujama Panevėžio skyriaus atsiliepime su skundu nesutiko.

Tretieji suinteresuoti asmenys J. S., R. L. ir V. J. L. atsiliepimuose prašė pareiškėjo skundą tenkinti.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Administracijos 2016 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 19-154-(4.5.) „Dėl žemės sklypų išpirkimo“ ir Komisijos 2016 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 19-587(4.5.), administracinės bylos dalį dėl antrojo skundo reikalavimo nutraukė, priteisė pareiškėjui iš Administracijos 14 Eur žyminio mokesčio.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kartu su J. S., R. L., V. J. L. 2015 m. gruodžio 11 d. su prašymu kreipėsi į Administracijos direktorių, prašydami išpirkti iš pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų bendrosios nuosavybės teise valdomus ginčo žemės sklypus. Išnagrinėjęs šį prašymą, Administracijos direktorius 2016 m. sausio 20 d. sprendimu „Dėl žemės sklypų išpirkimo“ Nr. 19-154-(4.5) nurodė, jog Savivaldybė neinicijuos šių žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams ar žemės išpirkimo procedūros.

Teismas pažymėjo, kad žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros iniciatyvos teisė priklauso valstybės institucijoms ir savivaldybės taryboms, o sprendimo teisė, pradėti arba nepradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros, išimtinai suteikta tik NŽT vadovui. Teismas nustatė, kad jokia valstybės institucija nesiėmė iniciatyvos paimti ginčo žemės sklypus visuomenės poreikiams, o tuo suinteresuoti pareiškėjai kreipėsi į Administraciją, kuri pagal Žemės įstatymo nuostatas, nėra įgalinta pati savarankiškai priimti sprendimo dėl žemės iš privačių asmenų paėmimo visuomenės poreikiams procedūros inicijavimo, nes žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradėjimo iniciatyvos teisė priklauso Savivaldybės tarybai.

Teismas pažymėjo, kad ginčui aktualūs teisės aktai nesuteikia Administracijai ir jos vadovui – administracijos direktoriui savarankiškai spręsti Žemės įstatymu Savivaldybės tarybai priskirtos funkcijos – žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros inicijavimo. Todėl sprendimą, ar inicijuoti pareiškėjui priklausančio žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams tenkinti procedūrą, ar jos neinicijuoti galėjo priimti tik Savivaldybės taryba.

Teismas nustatė, kad klausimas pagal pareiškėjo ir kitų žemės sklypų bendraturčių prašymą dėl jų žemės sklypų išpirkimo, t. y. dėl ginčo žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūros inicijavimo, teisės aktais nustatyta tvarka spręsti Savivaldybės tarybai nebuvo pateiktas. Šį klausimą, nerengdamas jo Savivaldybės tarybos svarstymui, Savivaldybės vardu išsprendė nekompetentingas subjektas, tai yra Administracijos direktorius. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad administracinis aktas, priimtas viešojo administravimo subjektui viršijus savo įstatyminės kompetencijos ribas, yra besąlygiškai neteisėtas ir naikintinas, todėl darė išvadą, kad Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas. Teismas, pripažinęs neteisėtu Administracijos Sprendimą, tų pačių argumentų pagrindu panaikino ir Komisijos 2016 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 19-587(4.5), kuriuo Komisija nepagrįstai pripažino Administracijos Sprendimą teisėtu.

Teismas dėl antrojo patikslinto skundo reikalavimo įpareigoti Savivaldybės tarybą atlikti atitinkamus veiksmus nurodė, kad pareiškėjas nėra kreipęsis į Savivaldybės tarybą dėl žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūros inicijavimo ir šis klausimas nustatyta tvarka šios kolegialios institucijos svarstymui nebuvo parengtas ir pateiktas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad kompetentingas šį klausimą spręsti viešojo administravimo subjektas atsisakė atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus ar vilkino jų atlikimą.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas siekia teisme spręsti ginčą, t. y. įpareigoti Savivaldybės tarybą inicijuoti procedūrą, numatytą Žemės įstatymo 46 straipsnyje, kuris dar nėra kilęs. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad nesant atsisakymo atlikti pareiškėjo skundu prašomus atlikti veiksmus ar vilkinimo juos atlikti, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti skunde reikalaujamus veiksmus negali būti nagrinėjamas teisme, nes su Savivaldybės taryba nėra kilęs ginčas dėl teisės. Administracinės bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti Savivaldybės tarybą atlikti Žemės įstatymo 46 straipsnyje nurodytus veiksmus teismas nutraukė kaip nepriskirta administracinių teismų kompetencijai.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 13 d. nutartimi pareiškėjo A. L. ir trečiojo suinteresuoto asmens R. L. įgalioto atstovo R. L. apeliacinį skundą atmetė ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas atsižvelgė į Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad klausimas pagal pareiškėjo ir kitų žemės sklypų bendraturčių prašymą dėl jų žemės sklypų išpirkimo, t. y. dėl ginčo žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūros inicijavimo, teisės aktais nustatyta tvarka spręsti Savivaldybės tarybai nebuvo pateiktas. Šį klausimą, nerengdamas jo Savivaldybės tarybos svarstymui, Savivaldybės vardu išsprendė nekompetentingas subjektas, t. y. Administracijos direktorius. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs neteisėtu Administracijos Sprendimą, pagrįstai dėl tų pačių argumentų panaikino ir Komisijos 2016 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 19-587(4.5), kuriuo Komisija be pagrindo Administracijos Sprendimą pripažino teisėtu.

Teismas taip pat nurodė, kad skundą teismui, reiškiant reikalavimą įpareigoti atsakovą atlikti tam tikrus jo kompetencijai priskirtinus veiksmus, suinteresuotas asmuo gali pateikti tik tuo atveju, jeigu jo atžvilgiu yra priimtas šio administravimo subjekto atsisakymas atlikti prašomus veiksmus ar viešojo administravimo subjektas vilkina prašomą atlikti veiksmų atlikimą. Pareiškėjas nėra kreipęsis į Savivaldybės tarybą dėl žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūros inicijavimo ir šis klausimas nustatyta tvarka šios kolegialios institucijos svarstymui nebuvo parengtas ir pateiktas. Kadangi pareiškėjo ir kitų bendraturčių prašymo dėl žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūros inicijavimo Savivaldybės taryba teisės aktais nustatyta tvarka iš viso nėra gavusi, tai nėra pagrindo konstatuoti, kad kompetentingas šį klausimą spręsti viešojo administravimo subjektas atsisakė atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus ar vilkino jų atlikimą.

Teismas nusprendė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas siekia teisme spręsti ginčą, t. y. įpareigoti Savivaldybės tarybą inicijuoti procedūrą, numatytą Žemės įstatymo 46 straipsnyje, kuris dar nėra kilęs. Nesant atsisakymo atlikti pareiškėjo skundu prašomus atlikti veiksmus ar vilkinimo juos atlikti, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti skunde reikalaujamus veiksmus negali būti nagrinėjamas teisme, nes su Savivaldybės taryba nėra kilęs ginčas dėl teisės. Todėl administracinės bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti Savivaldybės tarybą atlikti Žemės įstatymo 46 straipsnyje nurodytus veiksmus teismas pagrįstai nutraukė kaip nepriskirta administracinių teismų kompetencijai.

Teismas pažymėjo, kad Administracijos direktorius pagal savo kompetenciją jokiomis aplinkybėmis negali įpareigoti Savivaldybės tarybą atitinkamai veikti. Apeliacinio skundo argumentai galėtų būti pareiškėjų kreipimosi dėl žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūros inicijavimo pagrindu, dėl kurio turėtų būti priimtas atitinkamas Savivaldybės tarybos sprendimas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas 2017 m. kovo 16 d. teismo posėdyje žodine nutartimi, nenurodęs tokios nutarties apskundimo tvarkos, netenkino trečiojo suinteresuoto asmens R. L. atstovo R. L. prašymą ištirti Administracijos direktoriaus įsakymų ir Panevėžio apskrities viršininko sprendimų teisėtumą, argumentuodamas tuo, jog šie aktai yra individualūs, o ne norminiai teisės aktai, tačiau šiuo atveju nėra aišku, ar teismas pagrįstai juos vertino kaip individualius teisės aktus, nors nurodyti teisės aktai turėjo įtakos didelės gyventojų ir darbuotojų grupės interesams, teisėjų kolegija konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai apibrėžė prašomų tirti teisės aktų teisinius požymius priskirdamas juos individualių, o ne norminių teisės aktų kategorijai. Prašymo, pateikto teismo posėdžio metu, atmetimas nesuponuoja proceso šalių teisės skųsti tokios teismo nutarties atskiruoju skundu, nes ji neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 152 str. 1 d. 2 p.). Dėl tokių nutarčių neteisėtumo gali būti teikiami argumentai apeliaciniame skunde, kas ir yra padaryta, nors iš esmės teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kaip jau minėta, vertindamas teisės aktus kaip individualius.

IV. Pareiškėjas A. L. pateikė prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties išaiškinimo.

Pareiškėjas prašyme dėl nutarties išaiškinimo kelia klausimus: 1) kodėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ABTĮ 80 straipsniu ir neįpareigojo Administracijos direktoriaus ne jo kompetencijai priklausantį klausimą teikti Savivaldybės tarybai, kaip jis turėjo pasielgti pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 punktą; 2) kodėl aprašomojoje dalyje nėra aprašytas pareiškėjo prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą, į bylos nagrinėjimą įtraukiant ir Generalinės prokuratūros paskirtą prokurorą dėl viešojo intereso gynimo, kai viešojo administravimo subjektai visuomenės viešiesiems poreikiams skirtas teritorijas (žemės sklypus) perdavė (grąžino) privatiems asmenims; 3) kodėl rezoliucinėje dalyje nėra išdėstytas to prašymo atmetimo turinys ir kodėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netaikė ABTĮ 140 straipsnio 2 dalies, nes nei atsakovas, nei NŽT Panevėžio skyrius neneigia, kad ginčo teritorijos yra viešosios paskirties.

Pareiškėjas A. L. 2019 m. gegužės 2 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui taip pat pateikė prašymą papildomai išaiškinti, ar po nutarties išaiškinimo jis galės kreiptis į pirmosios instancijos teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo atlyginti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. ABTĮ 96 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, kol sprendimas neįvykdytas, proceso šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.

Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pagal šios procesinės teisės normos prasmę, sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (motyvuojamąją sprendimo dalį), ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 96 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 96 straipsnio 3 dalis. Priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (2009 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 18, 2009 m., 315–318 p.).

Iš pareiškėjo prašymo išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį matyti, jog nėra siekiama, kad būtų išaiškintas kalbos išraiškos prasme nekonkretus ir todėl nesuprantamas teismo sprendimas, tačiau iš esmės prašoma praplėsti teismo sprendimo motyvus. Pareiškėjas, prašydamas išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartį, kelia klausimus, kurie iš esmės yra nesutikimo su šia nutartimi argumentai. Taigi, ABTĮ 96 straipsnio 3 dalies taikymo prasme pareiškėjas iš esmės siekia nutarties turinio pakeitimo, kuris yra neleistinas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties rezoliucinė dalis yra visiškai aiški, suprantama ir nedviprasmiška. Kaip minėta, naudojantis ABTĮ įtvirtintu sprendimo išaiškinimo institutu negali būti keičiamas aiškinamo sprendimo turinys, juo (institutu) negali būti naudojamasi siekiant išaiškinti tai, ko teismas toje administracinėje byloje netyrė ir nekonstatavo.

Todėl prašymas išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartį neatitinka ABTĮ 96 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų ir negali būti tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. L. prašymą išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-371-415/2019 atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė