2021-08-25 Nr. AB-16541-3-61-3-00557-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3392-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00557-2021-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugpjūčio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Konora“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. 2021 m. vasario 24 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (15/18-7) 50U-00694 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas manė, kad Sprendimas priimtas neįvertinus reikšmingų individualių aplinkybių, yra formalus bei nemotyvuotas, nesuderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatomis, priimtas pažeidžiant 14 dienų terminą, negavus pareiškėjo paaiškinimų ar papildomų dokumentų, taip pat neįvertinus nuobaudos darbdaviui UAB „Konora“ (toliau – ir Bendrovė) skyrimo pagrindo ir ypatumų. Pabrėžė, kad teisės aktai neįtvirtina imperatyvaus reikalavimo visais atvejais panaikinti leidimą laikinai gyventi, esant Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte numatytam pagrindui. Šiuo atveju pareiškėjo veiksmuose nebuvo jokių pažeidimų, kurie turėjo įtakos Sprendimo priėmimui, o darbdaviui ir jo direktoriui skirtos nuobaudos susijusios su kitų darbuotojų įdarbinimu, be to, darbdavio pažeidimas gali būti vertinamas tik kaip formalus, neatsargus (minėti darbuotojai buvo įdarbinti pagal darbo sutartis, apie juos pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV)), tą patvirtina paskirtos minimalios nuobaudos. Pareiškėjui iš Sprendimo turinio neaišku, kokių teisėtų tikslų juo siekiama, kadangi Sprendimu apribojamos ne Bendrovės ar jos vadovo, kurie nubausti administracine tvarka, teisės, bet baudžiamas pareiškėjas, kurio veiksmai (neveikimas) neturėjo įtakos Bendrovės padarytiems teisės normų pažeidimams. Pareiškėjas atkreipė dėmesį ir į tai, kad darbo užmokestis Bendrovėje yra vienintelis jo ir jo šeimos pragyvenimo šaltinis.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas pažymėjo, kad skunde nenurodyta, kuo vadovaudamasis pareiškėjas teigia, jog teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo panaikinti leidimą laikinai gyventi, esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte įtvirtintam pagrindui. Atsakovas paaiškino, kad 2020 m. lapkričio 12 d. buvo priimtas nutarimas, kuriuo Bendrovė pripažinta pažeidusia Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu Bendrovės direktoriui paskirta administracinė nuobauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalį nelegalus darbas).

Vadinasi, Įstatyme numatytas vienerių metų terminas nėra suėjęs, Departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Aplinkybė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas siekiant dirbti UAB „Interrestos statyba“, kuriai nėra skirtos nuobaudos dėl nelegalaus darbo, neturi esminės reikšmės, nes 2020 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėjas buvo atleistas iš UAB „Interrestos statyba“, o jam išduotas leidimas buvo panaikintas dėl dabartinio darbdavio neteisėtų veiksmų.

Akcentuota, jog tam, kad būtų išduotas leidimas laikinai gyventi ar būtų leista pakeisti darbdavį, yra įvertinami ne tik paties pareiškėjo duomenys, bet ir jo darbdavio (šiuo atveju – UAB „Konora“) atitiktis Įstatymo reikalavimams. Įstatymo nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės pagrįstai bei teisėtai kilo ir pareiškėjui. Kita vertus, Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjo pasvarstymai apie Bendrovės padarytus pažeidimus neturi teisinės reikšmės, nes administracinio nusižengimo padarymo aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti vertinamos iš naujo, tai jau padaryta administracinio nusižengimo protokolą surašiusios institucijos bei teismo.

Paminėtų aplinkybių vertinimas nepriklauso Departamento kompetencijai. Be to, Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, kad Departamentas, prieš panaikindamas ginčo leidimą, turėjo pareigą nustatyti, ar Sprendimas bus ekonomiškai naudingas pareiškėjui ar jo darbdaviui. Atsakovas nurodė neginčijantis aplinkybių, kad pareiškėjas patyrė neigiamas pasekmes, tačiau manė, jog tai neturi reikšmės vertinant Sprendimo teisėtumą, kadangi šios pasekmės kilo dėl Bendrovės, o ne dėl Departamento neteisėtų veiksmų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 26 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. S. skundą.

6. Teismas nustatė, kad 2020 m. kovo 25 d. UAB „Interrestos statyba“ pateikė prašymą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėjas ketino dirbti Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartį.

7. Departamentas 2020 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu tenkino pareiškėjo prašymą leisti pakeisti darbdavį (į UAB „Konora“). UAB „Interrestos statyba“ 2020 m. rugsėjo 1 d. raštu Nr. 2009-KT-0037 pranešė, kad pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 28 d. atleistas iš darbo.

8. Valstybinės darbo inspekcijos Biudžeto ir veiklos planavimo skyrius 2020 m. sausio 6 d. raštu Nr. SD-126-189 informavo Departamentą, kad Bendrovei 2020 m. lapkričio 12 d. už nelegalų darbą surašytas administracinio nusižengimo protokolas, bei pateikė 2020 m. lapkričio 12 d. administracinio nusižengimo protokolą Nr. VDI-ANR_P-1978-2020, iš kurio matyti, kad Bendrovės direktorius K. H., pažeisdamas užsieniečių įdarbinimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, nelegaliai įdarbino ir leido dirbti Bendrovės naudai trečiųjų asmenų piliečiams.

9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. sausio 13 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-31-978/2021 Bendrovės direktorių pripažino kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, ir skyrė jam 1 000 Eur baudą.

10. Departamentas ginčijamu 2021 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. (15/18-7) 50U-00694 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Sprendime nurodyta, kad:

10.1. pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7522834, galiojantį iki 2020 m. liepos 18 d. tuo pagrindu, kad ketina dirbti Bendrovėje, 2020 m. rugpjūčio 11 d. pateikė prašymą pakeisti darbdavį. Šis prašymas patenkintas 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu. VSDFV duomenimis, pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 28 d. buvo atleistas iš UAB „Interrestos statyba“, o 2020 m. rugpjūčio 31 d. buvo priimtas dirbti į Bendrovę;

10.2. Valstybinės darbo inspekcijos 2020 m. lapkričio 26 d. nutarimu Bendrovė pripažinta pažeidusia Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, Bendrovei skirta 1 736 Eur bauda. Bauda sumokėta 2020 m. lapkričio 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 13 d. nutarimu Bendrovės direktoriui už Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 62 straipsnio 2 ir 22 dalių pažeidimą, administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) skirta administracinė nuobauda – 1 000 Eur, teismo nutarimas įsiteisėjęs;

10.3. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

11. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir akcentavo teismų praktiką, kurioje nurodyta, kad tiek įmonės, tiek jos vadovo nubaudimas už nelegalų darbą atitinka Įstatymo reikalavimus panaikinant leidimą. Nagrinėjamu atveju yra nustatytas darbdavio nubaudimo faktas (Įstatymo 50 str. 1 d. 19 p. a p. prasme), todėl taikytinas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad nelegaliai dirbo ne jis, o kiti asmenys, pažymėdamas, jog aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytas nelegalaus darbo atvejis, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos reikalavimo. Pareiškėjo argumentai, kad jis įsidarbino kitoje įmonėje, kuri nebuvo bausta už nelegalų darbą, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl Sprendimo teisėtumo, nes pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas dėl tuo metu buvusio darbdavio (Bendrovės) neteisėtų veiksmų. Teismas nepagrįstais, neturinčiais įtakos sprendžiant dėl imperatyvios nuostatos taikymo laikė ir kitus pareiškėjo argumentus (pvz., pareiškėjas ilgai dirbo ir šiuo metu dirba Lietuvoje, nuo jo pajamų mokami mokesčiai į Lietuvos Respublikos biudžetą, Sprendimas neproporcingas, leidimo panaikinimas sukels finansinių nepatogumų). Pažymėjo, kad Sprendimo priėmimo metu Departamentas veikė savo įgaliojimų ribose, be to, pareiškėjui taikomi teisių apribojimai atitinka siekiamus teisėtus tikslus, o taikomos priemonės yra proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte neįtvirtintos jokios išimtys, atsakovui nesuteikta teisė priimti alternatyvius sprendimus. Teismas pritarė atsakovo argumentams, be kita ko, kad Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka.

12. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 130 punkte įtvirtintą 14 dienų terminą. Akcentavo, kad byloje fiksuoti keli pažeidimai dėl nelegalaus darbo: 2020 m. lapkričio 12 d. surašytas nutarimas Bendrovei ir 2021 m. sausio 13 d. – Bendrovės vadovui. Taigi, jų visų įsiteisėjimo diena žymi bylai reikšmingą juridinį faktą – buvimą baustu už nelegalų darbą. Nors Departamentas tarnybinį pranešimą surašė 2021 m. sausio 7 d., tačiau Sprendimo priėmimo momentu 14 dienų terminas nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-31-978/2021 įsiteisėjimo (20 dienų nuo jo išsiuntimo ar išdavimo dienos ir jo nepaskundus aukštesniam teismui) nebuvo suėjęs. Taigi, terminas sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimti nebuvo praleistas. Teismas papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad tokio termino nesilaikymas nelaikytinas esminiu pažeidimu, galinčiu nulemti neteisėto ar nepagrįsto sprendimo priėmimą, juolab kad šiuo atveju atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, o pareiškėjas nepaneigė tyrimo metu nustatytų aplinkybių.

13. Teismui nekilo abejonių dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto suderinamumo su Konstitucijos ir Konvencijos nuostatomis. Pažymėta, kad pareiškėjas nepateikė jokių argumentų dėl minėtos teisės normos prieštaravimo Konstitucijai, o tik abstrakčiai suabejojo šios normos konstitucingumu. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostata yra aiški, nedviprasmiška, jos taikymo praktika nusistovėjusi tiek Departamento, tiek teismų praktikoje ir neprieštaringa.

14. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas tinkamai įvertino ginčo situaciją, aktualias faktines aplinkybes bei priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą. Ginčijamas administracinis aktas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas jame yra adekvatus, aiškus ir išsamus. Taigi, pareiškėjo skunde nėra argumentų, sudarančių pagrindą panaikinti Sprendimą.

III. 15. Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundo reikalavimus.

16. Pareiškėjas pakartoja skunde išdėstytus argumentus. Mano, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus bei nepagrįstai vadovavosi teismų išaiškinimais, suformuluotais bylose, kurių faktinės aplinkybės iš esmės skyrėsi. Pareiškėjas pabrėžia, kad Sprendimas (atitinkamai, ir teismo sprendimas) faktiškai pažeidžia ne darbdavio, bet pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, nors pastarasis neatliko jokių Įstatymą pažeidžiančių veiksmų. Net jei pareiškėjas gali pakartotinai kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tačiau tai sukels jam reikšmingus turtinius ir neturtinius neigiamus padarinius.

17. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

18. Atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Administracinis teismas apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

20. Apeliacinis skundas grindžiamas nesutikimo argumentais dėl įrodymų vertinimo ir teisės taikymo ginčo santykiams.

21. Dėl įrodymų vertinimo pažymėtina, kad ABTĮ įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, reiškiantį, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012).

22. Pareiškėjas naujų įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, neteikia bei nenurodo įrodymų, kurių teismas netyrė ar netinkamai vertino, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik patikrina, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka įrodymų vertinimo nuostatas.

23. Patikrinusi šia apimtimi pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimo, todėl šios dalies apeliacinio skundo argumentai vertinami kaip nepagrįsti ir nepaneigiantys teismo sprendimo teisėtumo.

24. Dėl teisės taikymo šio ginčo santykiams pažymėtina, kad teismo sprendimas dėl materialinės teisės normų pažeidimo gali būti pakeistas arba panaikintas tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino (ABTĮ 147 str.).

25. Pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, pagrįstai grindė sprendimą panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes tokia pozicija atitinka suformuotą teismų praktiką.

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ginčijamo šioje byloje sprendimo teisinį pagrindą, numatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje, kad „<...> darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, <...>, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams <...>“, yra pažymėjęs, kad: leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio (nelegalus darbas) nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz., valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas; 3) aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3055-261/2021 ir joje nurodytą teismų praktiką).

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių, ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3055-261/2021 ir joje nurodytą teismų praktiką).

28. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, argumentai aiškūs ir pakankami teismo sprendimui priimti, materialinė teisė ginčo santykiams pritaikyta teisingai, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Gintaras Kryževičius

Stasys Gagys