2022-04-06 Nr. AB-7982-3-61-3-00238-2022-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1859-602/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00238-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. N. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. N. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis M. N. N. N. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 21S42667 (toliau – ir Sprendimas, Departamento sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2022 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 6K-62 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Pagrindė savo prašymą ir nurodė realias aplinkybes, kurios atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Pareiškėjui taip pat turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjas negali grįžti į kilmės valstybę, nes yra pagrįsta grėsmė jo gyvybei. Pagrindinė priežastis, dėl kurios jis išvyko, yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pasakojimas nėra su trūkumais ir atitinka kilmės valstybės informaciją. Sprendime tik deklaratyviai nurodoma, kad nustatyti jo pasakojimo trūkumai, tačiau nenurodomi, kokie trūkumai užfiksuoti. Atsakovo padaryta išvada nėra pagrįsta.

2.2. (duomenys neskelbtini). Sprendime nepagrįstai nustatyta, kad tikėtino persekiojimo, motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją nėra. Pareiškėjas nurodė motyvus, dėl kurių jis buvo persekiojamas, aiškiai išdėstė aplinkybes, kurios įrodo patirtą persekiojimą ir kilmės šalyje kylančią grėsmę. Pareiškėjas kilmės valstybėje negali pasinaudoti teisine pagalba. Pareiškėjas priklauso socialinei grupei asmenų, kuriems savo kilmės šalyje gresia mirtis. Taigi pareiškėjui turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas.

2.3. Atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laikotarpį. Terminas nėra proporcingas. Pareiškėjas dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui. Iš kilmės valstybės išvyko vedinas siekio apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai. Pareiškėjo veiksmuose nebuvo jokio piktnaudžiavimo, jis laikėsi nustatytų tvarkų, o išvykimas buvo sąlygotas vienintelio tikslo, t. y. siekio saugiai gyventi. Pareiškėjo atžvilgiu nėra 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalies išimties. Pareiškėjo tapatybė identifikuota, o savo elgesiu jis neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų. Sprendimai negali būti grindžiami prielaidomis, o išimtinės aplinkybės nebuvo nustatytos. Buvo surinkta dalis kilmės valstybės informacijos, kuri yra aktuali, tačiau informacija buvo neteisingai įvertinta. Sprendimas turi būti panaikintas kaip neišsamus, nepagrįstas ir turintis esminių objektyvumo trūkumų.

2.4. Pareiškėjas prašė užtikrinti tiesioginį ir betarpišką jo išklausymą ir atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, eliminuotas sprendimo peržiūrėjimas apeliacine tvarka, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo.

2.5. Komisija suklydo vertindama, kad persekiojimas buvo vykdomas asmenų, kurie nėra valstybinis subjektas. Apklausos metu buvo įvardintas (duomenys neskelbtini). Buvo nurodyti konkretūs faktai, tačiau jie nebuvo įvertinti. Pareiškėjas nurodė faktinių duomenų visumą, kurie pagrindžia prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Be to, buvo pateikta pakankamai informacijos ir duomenų, kurie įrodė, jog persekiojimas buvo individualaus pobūdžio. Pareiškėjas Komisijai nurodė ir nuoširdžiai pasakojo visas objektyviam sprendimui priimti reikalingas aplinkybes. Tiek iš pareiškėjo pasakojimo, tiek iš atsakovo surinktos kilmės valstybės informacijos galima daryti išvadą, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo priklausymo tam tikrai socialinei grupei, kuri yra persekiojama valstybinio subjekto. Deklaruojama baimė pagrįsta. Pajutęs grėsmę gyvybei nusprendė išvykti iš šalies ir atvykti į Lietuvos Respubliką. Tuo atveju, jeigu bus grąžintas, pareiškėjui grės mirtis ir susidorojimas. Persekiojimas dėl Įstatymo 86–87 straipsniuose nurodytų priežasčių pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma.

2.6. Pareiškėjas nesutinka su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta jį išsiųsti į kilmės valstybę. Nepagrįstai jam nesudaryta galimybė savanoriškai išvykti. Pareiškėjo atveju nenustatytos būtinos išsiuntimo sąlygos. Sprendimas nepagrįstas objektyviais įrodymais. Neaišku, kodėl buvo padaryta išvada, jog jis gali pasislėpti. Sprendimo dalis nepagrįsta, grindžiama hipotetinio pobūdžio įsitikinimu, todėl ji turi būti panaikinta. Komisija neįvertino išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos aplinkybių. Aplinkybė, jog pareiškėjo prieglobsčio prašymas atmestas, negali būti savaime pakankama aplinkybe taikyti maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą. Nors buvo imtasi protingų priemonių jį išklausyti, tačiau buvo tinkamai neįvertinti paaiškinimai, nesurinkta aktuali informacija apie kilmės valstybę.

2.7. Atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintą Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašą (toliau – ir Tvarkos aprašas), todėl Sprendime padaryta neteisinga, nepagrįsta išvada, kad pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą nėra pagrindo.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija, Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjo abstrakti istorija neleidžia nustatyti nei potencialaus persekiotojo, nei identifikuoti motyvus, tikslus ar galimybes persekioti pareiškėją. Pareiškėjo nurodytų aplinkybių neįmanoma kvalifikuoti pagal pabėgėlio statuso taikymo nuostatas, t. y. jos nesudaro pagrindo pripažinti jį pabėgėliu, kaip apibrėžta Konvencijoje. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Pareiškėjas nepagrindė prašymo suteikti prieglobstį. Nenustatyta tikimybė, kad kilmės šalyje jam grėstų persekiojimas. Deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta. Be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų jam tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Nenustatytos faktinės aplinkybės, kurios sudarytų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai.

3.2. Remiantis Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA) 2021 m. gairėmis, įvairiuose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. ESPA gairėse nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) mieste) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos, taip pat buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Nagrinėjant prašymą buvo surinkta ir įvertinta visa pareiškėjo individuali situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvas – nežinomo klano grupuotės grasinimas susidorojimu. Pareiškėjas mano, kad jis ir jo artimieji yra persekiojami dėl nesumokėto partijos mokesčio, nors jokiai partijai nepriklauso. Istorija savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo.

3.3. Tariamas pareiškėjo persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, kad tariamas persekiotojas galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant persekiojimą. Pirminę apsaugą apsaugoti piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė apsauga taikoma tik tuo atveju, kai kilmės valstybės savo pareigos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė.

Turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai. Pasakojimas yra bendro pobūdžio, neišsamus. Pareiškėjas teigė nežinantis persekiotojų vardų, pavardžių, negalėjo įvardinti jam grasinusios grupuotės pavadinimo ar klano, kuriam ši grupuotė priklausė. Pasakodamas apie sumušimą, pareiškėjas nesileido į detales. Bandant išsiaiškinti papildomas detales, pareiškėjas atsakinėjo trumpai, nepraplėsdamas pirminio pasakojimo ribų, vengė atsakyti į patikslinančius klausimus, dažnai į papildomus klausimus atsakydavo vos keliais žodžiais, vis grįždavo prie tariamų persekiojimo epizodų.

Tam tikros detalės keitėsi pasakojimo eigoje, pavyzdžiui, iš pradžių pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, o (duomenys neskelbtini) yra saugu, vėliau tvirtino, jog ir (duomenys neskelbtini) nesaugu, nors jam būnant (duomenys neskelbtini) niekas negrasino ir jo nepersekiojo. Pradžioje pareiškėjas nurodė, kad prarado įmonę, pinigus, visa turtą, o apklausos metu apie tai neužsiminė. Taip pat nurodė, jog turi vaizdo įrašą, kaip grasina (duomenys neskelbtini), tačiau vėliau nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjo teigimu, dėl sumušimo jis kreipėsi į (duomenys neskelbtini), tačiau šių savo teiginių dokumentais nepagrindė, nepateikė ir galimai (duomenys neskelbtini) atsiųstos žinutės dėl grasinimo. Pareiškėjo pasakojimas ne tik turi trūkumų, bet ir neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo (nežinoma grupuotė), nei persekiotojo tikslų ar motyvų persekioti pareiškėją tiek šiuo metu, tiek ateityje. Pats pareiškėjas negalėjo paaiškinti tariamo persekiotojo tikslų ir motyvų jį persekioti ir bandyti nužudyti, vienintelis jo pateiktas paaiškinimas – kad jam ir jo šeimos nariams grasinama, naudojamas smurtas.

Vertinant rizikos pagrįstumą, būtina nustatyti potencialų persekiotoją bei identifikuoti jo motyvus, tikslus ir galimybes.

3.4. Pareiškėjo istorija yra abstrakti. Pareiškėjo nurodytų aplinkybių neįmanoma kvalifikuoti pagal pabėgėlio statuso taikymo nuostatas, t. y. jos nesudaro pagrindo pripažinti jį „pabėgėliu“, kaip tai apibrėžta Konvencijoje. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Pareiškėjo istorija neleidžia identifikuoti tariamo persekiotojo, tikėtinų motyvų, tikslų persekioti pareiškėją. Pareiškėjas nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį. Atitinkamai nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalyje jam grėstų persekiojimas, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Nebuvo nustatyta reali, individuali grėsmė pareiškėjui. Tyrimo metu surinkti duomenys pagrindžia išvadą, kad pareiškėjas gali grįžti į kilmės valstybę ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) mieste, kuriame iki išvykimo iš (duomenys neskelbtini) gyveno, kuriame gyvena šiuo momentu jo artimieji.

3.5. Sprendime buvo konstatuota, jog visiškai pagrįstos baimės pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, todėl nebuvo poreikio vertinti kriterijaus dėl priklausymo tam tikrai socialinei grupei. Sprendime buvo detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjas skunde nepateikė. Pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Departamentas pagrįstai nustatė pareiškėjui maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie vertintini kaip proporcingi.

3.6. Nors pareiškėjas iš savo kilmės valstybės atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė. Nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Tokie veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje. Tokios aplinkybės patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka atsakovui nebuvo privalomas. Pareiškėjas nenurodė, o atsakovas nenustatė išskirtinų aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas, o žodinis bylos nagrinėjimas būtinas. Departamentas atliko išsamų ir visapusišką situacijos tyrimą, tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos. Sprendimu pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Vien nesutikimas su Sprendimu nesudaro pagrindo jį pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: Uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; Įvesti į centrinę Šengeno informacinę sistemą (toliau – C.SIS II) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimą; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

5. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:

5.1. 2021 m. rugpjūčio 17 d. prieglobsčio prašytojas (pareiškėjas) raštu paprašė suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje dėl (duomenys neskelbtini). 2021 m. rugpjūčio 17 d. prašymas suteikti prieglobstį užregistruotas Nr. (duomenys neskelbtini).

5.2. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

5.3. (duomenys neskelbtini) buvo atlikta pareiškėjo apklausa, per kurią jis nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

5.4. Departamentas sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti pareiškėjo duomenis į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento sprendimu, 2021 m. gruodžio 13 d. pateikė skundą Komisijai. Komisijos sprendimu pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

6. Teismas, nagrinėdamas bylą, apžvelgė Konvencijos 1 straipsnio A dalies nuostatas, Įstatymo nuostatas (71 str. 3 d. 4 p., 83 str. 2, 5 d., 86 str. 1–2 d., 87 str. 1–2 d., 126 str. 1 d. 1 p.), Tvarkos aprašo nuostatas (116, 222 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

7. Teismas nesutiko su pareiškėjo teigimu, kad pareiškėjo pasakojimas neturi trūkumų ir atitinka kilmės valstybės informaciją, nes pareiškėjo 2021 m. lapkričio 16 d. apklausos metu nurodytos aplinkybės nesutampa su teismo posėdžio metu atliktos apklausos metu nurodytomis aplinkybėmis.

8. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausų metu duotus paaiškinimus, Departamento surinktą informaciją sutiko su atsakovo Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjo pateikta istorija savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo, o tariamas pareiškėjo persekiotojas – asmenys, kurie nebuvo identifikuoti, nėra valstybinis subjektas. Byloje nebuvo duomenų pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiotojo ir, jog negalėjimas būtų sąlygotas konvencinėmis priežastimis. Teismas taip pat sutiko su Departamento išvada, kad pasakojimas bendro pobūdžio ir nerišlus, ne tik turi trūkumų, tačiau pasakojimas net neleidžia identifikuoti tikslų ir motyvų persekioti pareiškėją. Lieka neaišku, kodėl pareiškėją ar pareiškėjo (duomenys neskelbtini) persekioja, jam grasina – ar dėl (duomenys neskelbtini), ar dėl kitų priežasčių.

9. Teismas nurodė, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) taip pat nepagrindžia realios pareiškėjo individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Atsakovas surinko visą aktualią kilmės valstybės informaciją. Pareiškėjas į bylą nepateikė teismui argumentų ir įrodymų, kad kilmės valstybės informacija surinkta netinkamai. Teismas laikė pagrįsta atsakovo išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir Konvencijos 1 straipsnio A dalyje įtvirtintų sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo atitikimą Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose įtvirtintiems papildomos apsaugos suteikimo kriterijams, sprendė, kad Departamentas neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstos tikimybės, jog grįžimo į kilmės šalį atveju su pareiškėju bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas, jog jam asmeniškai kiltų grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, nes byloje nėra objektyvių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų padaryti priešingą išvadą. Taigi teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodytos baimės neturi realaus pagrindo. Tyrimo metu nenustatyta, jog pareiškėjas priklauso kokiai nors pažeidžiamų asmenų grupei, taip pat nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. nebuvo identifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, todėl teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina pagrįsta. Todėl suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

11. Teismas nurodė, kad prieglobsčio prašytojo dalyvavimas sprendžiant jo prašymą nėra privalomas. Tai Departamento diskrecija nuspręsti dėl prieglobsčio prašytojo dalyvavimo, nagrinėjant jo prašymą, būtinumo. Pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, sudarančių pagrindą vertinti, kad šiuo atveju turėjo būti daroma išimtis ir pareiškėjo skundas turėjo būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas buvo išklausytas: (duomenys neskelbtini) apklausos metu, (duomenys neskelbtini) apklausos metu. Pareiškėjas dalyvavo teismo posėdyje 2022 m. vasario 24 d. Jo vardu advokatai teikė rašytinius skundus Departamentui ir teismui. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, pateikti turimus įrodymus. Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad viską papasakojo. Taigi pareiškėjo teisė būti išklausytam jam buvo visapusiškai užtikrinta.

12. Pasisakydamas dėl Departamento Sprendimo dalies, kuria pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini), teismas apžvelgė Direktyvos 2008/115/EB nuostatas (7 str. 4 d.). Teismas, įvertinęs atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenis apibūdinančias aplinkybes, nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ir ši Sprendimo dalis nepagrįsta ar neteisėta. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pėsčiomis kirto valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Atsižvelgdamas į tai, pagrįsta laikė Departamento išvadą, jog yra tikimybė, kad pareiškėjas slėpsis, todėl atsakovas pagrįstai pritaikė Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išimtį, nesuteikdamas laikotarpio savanoriškai išvykti ir pagrįstai vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 patvirtinto Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 33 punktu nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.

13. Teismas, įvertinęs Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų tvarka) nuostatas, konstatavo, kad šiuo atveju 5 metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas. Atsižvelgiant į individualią pareiškėjo situaciją skundžiamas Departamento Sprendimas pakeistas uždraudžiant pareiškėjui 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į Lietuvos Respubliką. Kadangi Departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką pakeista, mažinant draudimo atvykti laikotarpį iki 2 metų, teismas pakeitė ir kitą Departamento Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo yra išvestinis, todėl nėra pagrindo tenkinti tokį pareiškėjo reikalavimą.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

15.2. Atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme ir Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

15.3. Pareiškėjas nurodė išsamias aplinkybes, kodėl negali grįžti į savo kilmės šalį. Žinoma, kad pareiškėjo šalyje nuo (duomenys neskelbtini). Taigi pareiškėjo pateiktas pasakojimas yra realus ir įtikinamas, jo gyvybei iš tiesų gresia pavojus. Be to, tiek teismas, tiek atsakovas turėjo ne formaliai atkartoti Europos prieglobsčio paramos biuro duomenis ir bendrą informaciją, bet kruopščiai įvertinti asmeniškai pareiškėjui galinčius kilti pavojus, vadovautis logika ir žmogišku supratimu, kad pareiškėjo šalyje nuolat vykstantys ginkluoti konfliktai kelia grėsmę pareiškėjo saugumui, sveikatai. Todėl pareiškėjui prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai. Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

15.4. Atsakovo Sprendimu išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

16. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

17. Departamentas nurodo, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas. Pareiškėjo pasakojimas apie įvykius, paskatinusius jį išvykti iš (duomenys neskelbtini) (kažkokių asmenų persekiojimas ir grasinimai) yra bendro pobūdžio, neišsamus, jis nežinojo persekiotojų vardų, pavardžių, negalėjo įvardinti jam grasinusios grupuotės pavadinimo ar klano, kuriam ši grupuotė priklausė. Pasakodamas apie sumušimą, pareiškėjas nesileido į detales. Bandant išsiaiškinti papildomas detales, pareiškėjas atsakinėjo trumpai, nepraplėsdamas pirminio pasakojimo ribų, vengė atsakyti į patikslinančius klausimus, dažnai į papildomus klausimus atsakydavo vos keliais žodžiais, vis grįždavo prie tariamų persekiojimo epizodų. Pareiškėjo teigimu, dėl sumušimo jis kreipėsi į (duomenys neskelbtini), tačiau šių savo teiginių dokumentais nepagrindė, nepateikė ir galbūt (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pasakojimas ne tik turi trūkumų, bet ir neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo (nežinoma grupuotė), nei persekiotojo tikslų ar motyvų persekioti pareiškėją tiek šiuo metu, tiek ateityje. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją. Naujesnės informacijos bei duomenų, paneigiančių Departamento išvadas, nepateikė ir pats pareiškėjas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma. Įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl būtinumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas apklaustas Departamentui nagrinėjant jo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, Sprendimo pagrįstumas patikrintas nagrinėjant klausimą Komisijoje – išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas ir jo atstovas advokatas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas teikė paaiškinimus. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina.

19. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui ((duomenys neskelbtini) piliečiui) prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos ir į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo išsiuntimo dienos, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas ir dėl to pakeitė Departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į C.SIS II įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo. Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes.

22. 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso, ji buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso. Pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka „pabėgėlis“ apibrėžia asmenį, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti“.

23. Remiantis 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 2 straipsnio d punktu, pabėgėlis – visų pirma trečiosios šalies pilietis, kuris yra ne savo pilietybės šalyje „dėl pagrįstos persekiojimo“ dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei „baimės“ ir negali arba „dėl tokios baimės“ nepageidauja pasinaudoti tos šalies „globa [apsauga]“. Taigi atitinkamas pilietis dėl kilmės valstybėje esančių aplinkybių ir persekiojimo dalyvių veiksmų turi pagrįstai baimintis persekiojimo dėl bent jau vienos iš penkių direktyvoje ir Ženevos konvencijoje išvardytų priežasčių (žr. 2015 m. vasario 26 d. Sprendimo Shepherd, C‑472/13, EU:C:2015:117, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

24. Pagal Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio 3 dalies a–c punktus, tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su kilmės šalimi, sprendimo dėl prašymo priėmimo momentu, atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentaciją, taip pat į jo asmeninę padėtį ir aplinkybes (2020 m. lapkričio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas EZ prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, C‑238/19, ECLI:EU:C:2020:945, 23 p.).

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

26. Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1449-822/2022 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022).

27. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018, 2022 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022 ir kt.).

29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prieglobsčio prašymą motyvavo tuo, kad (duomenys neskelbtini).

30. (duomenys neskelbtini) vykusios apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

31. 2022 m. vasario 24 d. teismo posėdžio pirmosios instancijos teismo metu (posėdžio garso įrašas) pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini).

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus atsakovui apklausų metu, pirmosios instancijos teismui skunde nurodytus argumentus ir teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme pareiškėjo duotus paaiškinimus, kitą bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo pateikta istorija savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Pareiškėjo pasakojimas buvo netikslus, prieštaringas, atsakydamas į papildomus klausimus, vengė tikslių atsakymų, pareiškėjo pasakojimas neleido Departamentui nustatyti tariamo persekiotojo, nežinomos grupuotės tikslų ar motyvų persekioti pareiškėją.

33. Pareiškėjas prieglobsčio prašyme dėl prieglobsčio suteikimo nurodė, jog (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) vykusios apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). 2022 m. vasario 24 d. teismo posėdžio pirmosios instancijos teismo metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš prieštaringų pareiškėjo paaiškinimų, jis nurodė skirtingus tariamus persekiotojus ir jų motyvus persekioti pareiškėją.

34. Pareiškėjas, pasakodamas apie jo sumušimą, (duomenys neskelbtini) vykusios apklausos metu teigė, jog (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) vykusios apklausos metu iš pradžių teigė, kad (duomenys neskelbtini), o 2022 m. vasario 24 d. teismo posėdžio nurodė, jog (duomenys neskelbtini). Be to, apklausos metu pareiškėjas (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) vykusios apklausos metu pareiškėjas teigė (duomenys neskelbtini). 2022 m. vasario 24 d. teismo posėdžio pareiškėjas tvirtino, jog (duomenys neskelbtini). Taigi pareiškėjo pasakojimo detalės keitėsi apklausų metu. Departamentas priėjo prie pagrįstos išvados, kad prieglobsčio prašytojo abstrakti istorija savaime neleidžia nei nustatyti potencialų persekiotoją, nei, atitinkamai, identifikuoti jo motyvus, tikslus ir galimybes persekioti prieglobsčio prašytoją. Pritartina taip pat pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog nesugebėjimas įtikinamai paaiškinti asmeninę grėsmę, pasakojimo kitimas kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo pateiktų faktų patikimumo ir nepagrindžia tarptautinės apsaugos būtinybės.

35. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai). Priešingai, atsakovas surinko su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją. Departamentas atliko visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (jo gyvenamojoje vietoje) tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad kilmės valstybėje gali būti persekiojamas, ar kiltų kokia nors grėsmė.

36. Įvertinus pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, atsakovo nustatytas aplinkybes apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, konstatuotina, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje numatytų prieglobsčio suteikimo sąlygų.

37. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Departamentas, remdamasis Europos pabėgėlių prieglobsčio biuro (dabar Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra) 2021 m. sausio mėnesio gairėmis (duomenys neskelbtini) apie situaciją kilmės valstybėje, sprendime nurodė, kad (duomenys neskelbtini) egzistuoja beatodairiškas smurtas, tačiau jo lygis nėra aukštas ir nesiekia to lygio, kai „vien buvimo“ šioje teritorijoje pakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Remiantis Departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

38. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalis ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

39. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Tiek Departamento, tiek Komisijos ginčijami sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino tinkamai, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. N. N. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius