2018-05-23 Nr. AB-10415-3-61-3-00123-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1012-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00123-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 13.7.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. L. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Kauno teritorinė muitinė (toliau – ir Kauno TM) 2015 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. 5PM190794 „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ pripažino D. L. skolininku muitinei; nustatė, kad į Bendrijos muitų teritoriją neteisėtai įvežtų 500 vnt. pakelių cigarečių „Minsk 5 Superslims“ muitinė vertė – 143,36 Eur; įregistravo muitinėje pareiškėjo mokestinę prievolę – 83 Eur muito, 727 Eur akcizo, 200 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), apskaičiavo 138 Eur akcizo delspinigių, 38 Eur PVM delspinigių ir skyrė 101 Eur baudą skolos atsiradimo datai 2013 m. spalio 30 d.

2. Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas) 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. Nr. 1A-431 patvirtino Kauno TM 2015 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. 5PM190794.

3. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija, MGK), išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. S-248(7-248/2015) „Dėl D. L. 2015 m. spalio 15 d. skundo“ patvirtino Muitinės departamento 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. Nr. 1A-431.

II. 4. Pareiškėjas D. L. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Komisijos 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. S-248(7-248/2015), Muitinės departamento 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. Nr. 1A-431 ir Kauno TM 2015 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. 5PM190794. Taip pat pareiškėjas prašė sustabdyti bylą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT), prašant priimti preliminarų sprendimą, ar apskaičiuojant pareiškėjui muito, akcizo ir pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM) už cigaretes, kurių jis neįvežė į Bendrijos muitų teritoriją, kurios jam nepriklausė, buvo konfiskuotos bei sunaikintos, nebuvo pažeisti Bendrijos muitinės kodekso, nustatyto 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2913/92 (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 202, 206 ir 233 straipsniai bei 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos Nr. 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančios Direktyvą 92/12/EEB, 7 straipsnio 4 ir 5 dalys, 32 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys, 37 straipsnio 1 ir 2 dalys.

5. Pareiškėjas paaiškino, kad cigaretes į Bendrijos muitų teritoriją įvežė ne jis, cigarečių pareiškėjas niekada neturėjo ir jų nenešė. Teismas nėra pripažinęs, kad cigaretės priklausė pareiškėjui, o tai reiškia, kad iki šiol nėra nustatytas cigarečių savininkas, turėtojas bei importuotojas. Administracinio teisės pažeidimo bylos, iškeltos pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 1632 straipsnį (akcizais apmokestinamų prekių (išskyrus energinius produktus ir elektros energiją) įsigijimas, laikymas, gabenimas, naudojimas ar realizavimas pažeidžiant nustatytą tvarką) teisena pareiškėjo atžvilgiu buvo nutraukta pasibaigus administracinės nuobaudos skyrimo terminui. Todėl šiuo atveju nebuvo įrodyta, jog sportinis krepšys ir jame buvusios cigaretės, kurias pakišo pareigūnai, priklausė pareiškėjui. Taip pat nepateikta įrodymų, kad pareiškėjas laikė cigaretes arba žinojo / turėjo pagrindo manyti, jog muitais apmokestinamos prekės (cigaretės) į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad skola muitinei išnyksta, jeigu prekės, su kuriomis yra susijusi muitinės skola, yra sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Ginčo cigaretės buvo konfiskuotos 2013 m. spalio 30 d. ir sunaikintos vykdant Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutarimą. Taigi skola muitinei išnyko cigarečių konfiskavimo dieną. Be to, nei vienu cigarečių pakeliu pareiškėjas nespėjo pasinaudoti, todėl importo mokesčiai negali būti išieškomi. Akcizais ir PVM taip pat negalima apmokestinti prekių, kurios buvo negrįžtamai prarastos arba sunaikintos ir nebuvo apyvartoje. Dėl šios priežasties apskaičiuoti mokesčiai bei su jais susiję delspinigiai turi būti panaikinti.

7. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

8. Atsakovas paaiškino, kad skolininkais muitinei laikomi bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką užtenka nustatyti faktą, kad pareiškėjas laikė neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir žinojo (turėjo žinoti), kad jos buvo įvežtos neteisėtai. Aplinkybės dėl cigarečių laikymo buvo nustatytos 2014 m. vasario 14 d. administracinio teisės pažeidimo protokole. Cigaretės buvo paženklintos Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kas sudaro pagrindą išvadai, jog šios prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo importuotos iš trečiosios šalies. Atsižvelgiant į tai, bei į visuomenėje plačiai žinomą cigarečių kontrabandos iš Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos mastą, pareiškėjas, atsakovo manymu, turėjo suprasti, kad cigaretės į apyvartą pateko neteisėtai.

9. Muitinės departamentas nurodė, kad pareiga mokėti importo PVM ar akcizus už importuotas akcizais apmokestinamas prekes dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo neatsirastų tik tuo atveju, jeigu prekės būtų sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos. Nagrinėjamu atveju ginčo prekės buvo sulaikytos jau neteisėtai įvežtos į Lietuvos Respubliką, o ne jų įvežimo momentu. Prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už importuotas (įskaitant neteisėto importo atvejus) akcizais apmokestintas prekes, todėl pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku muitinei, jam tenka pareiga sumokėti ir importo PVM.

III. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjo D. L. skundą atmetė.

11. Teismas nurodė, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečioje įtraukoje nustatytos dvi kumuliatyvios (t. y. turinčios egzistuoti kartu) sąlygos asmenį pripažinti skolininku: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai. Netenkinant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažįstamas privalančiu mokėti importo skolą muitinei (importo muitus) minėtos nuostatos pagrindu.

12. Išanalizavęs rašytinę bylos medžiagą, išklausęs liudytojų parodymų, teismas nustatė, kad 2013 m. spalio 30 d. Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) pareigūnai Mažeikių m., gyvenamojo namo laiptinėje sulaikė D. L. ir prie jo buvusiame sportiniame krepšyje rado 500 vnt. pakelių cigarečių „Minsk 5 Superslims“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis. Teismo įsitikinimu, šią aplinkybę patvirtina administracinio teisės pažeidimo protokolas, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, teismo posėdžio metu duoti VSAT pareigūnų parodymai. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neabejotinai buvo įsigijęs 500 vnt. pakelių cigarečių „Minsk 5 Superslims“ su baltarusiškomis banderolėmis, jas nešėsi sportiniame krepšyje, su kuriuo 2013 m. spalio 30 d., apie 16.15 val. buvo sulaikytas. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus, prieštaraujančius byloje surinktiems įrodymams pareiškėjo teiginius, kad krepšys, kuriame rasta 500 vnt. pakelių cigarečių, pareiškėjui nepriklausė ir kad šias cigaretes jam pakišo pareigūnai.

13. Teismas, vadovaudamasis nagrinėjamam ginčui aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pabrėžė, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į pastarąją teritoriją įvežtas prekes, šiai sąlygai muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Įvertinęs pareiškėjo elgesį jo sulaikymo metu (kaip nustatyta liudytojų parodymais, pareiškėjas sulaikymo metu priešinosi), teismas sprendė, kad yra protingas pagrindas manyti, jog pareiškėjas turėjo žinoti, jog jo krepšyje buvusios cigaretės, paženklintos Baltarusijos Respublikos banderolėmis, buvo įvežtos neteisėtai.

14. Teismas nurodė, jog pareiškėjo argumentai, kad jis pats ginčo cigarečių į Bendrijos muitų teritoriją neįvežė, nėra reikšmingi sprendžiant dėl pripažinimo skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu. Teisės aktai nereikalauja, kad asmuo faktiškai būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme. Kas yra laikomas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme, apibrėžia ir konkretizuoja Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalis.

15. Remdamasis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 24 dalies 1 punktu, 2 straipsnio 25 dalimi, 3 straipsnio 3 dalimi, 123 straipsnio 1 dalimi, 14 straipsnio 13 dalimi, 94 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 9 straipsnio 2, 3 ir 12 dalimis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 išaiškinimais teismas pripažino, kad dėl neteisėto ne Bendrijos prekių įvežimo (importo) į Lietuvos Respublikos ir tuo pat metu Europos Sąjungos teritoriją atsiranda prievolė sumokėti importo PVM ir akcizą už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes. Tiek importo PVM, tiek akcizas už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes tampa mokėtinu, kai atsiranda prievolė už tokias prekes apskaičiuoti importo muitus. Atitinkamai pareiga mokėti akcizą už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes ir importo PVM tenka importuotojui. Atsižvelgiant į Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkte apibrėžiamą muitinės skolininko sąvoką („skolininkas – bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei“), teismo vertinimu, galima vienareikšmiškai teigti, kad asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 25 dalies ir 94 straipsnio 3 dalies, taip pat Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies prasme, todėl būtent jam atsiranda prievolė susimokėti priskaičiuotus mokesčius.

16. Nagrinėjamu atveju yra nustatytas prievolės už ginčo prekes apskaičiuoti ir mokėti importo muitus atsiradimo faktas. Ta aplinkybė, kad cigaretės buvo konfiskuotos ir sunaikintos, neturi reikšmės. Sprendžiant apmokestinimo netiesioginiais mokesčiais klausimus, fiskalinio neutralumo principas paprastai neleidžia daryti takoskyros tarp teisėtų ir neteisėtų sandorių bei teisėtų (teisėtai įsigytų ar sukurtų) ir neteisėtų (neteisėtai įsigytų ar sukurtų) prekių. Todėl pagal administracinių teismų praktiką neteisėtai Lietuvos Respublikoje laikomos cigaretės gali būti laikomos mokesčio objektu. Pareiga mokėti importo PVM ar akcizus už importuotas akcizais apmokestinamas prekes dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo neatsirastų tik tokiu atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos, tačiau tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta.

17. Vadovaudamasis pirmiau išdėstytais motyvais teismas sprendė, kad pareiga sumokėti minėtus mokesčius už importuojamas apmokestinamas prekes pareiškėjui skundžiamais sprendimais nustatyta pagrįstai.

18. Teismas nurodė, kad tam, kad ši byla būtų išnagrinėta ir joje priimtas sprendimas, nėra būtinybės kreiptis į ESTT, nes analizuojamu atveju nekyla abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei, todėl pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo netenkino.

19. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas skunde dėsto daugiau argumentų, kurie, jo nuomone, pagrindžia skundo reikalavimų pagrįstumą, tačiau jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia pirmiau padarytų išvadų.

IV. 20. Pareiškėjas D. L. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkint bei priteisti iš atsakovo žyminį mokestį ir kitas bylos nagrinėjimo išlaidas. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

21. Pareiškėjas negali būti laikomas muitinės skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme. Muitinė neįrodė ir teismas nenustatė, kad būtent D. L. neteisėtai įvežė muitais apmokestinamas prekes.

22. Administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8.-626-215/2014 nėra nustatyta, kad cigaretės, kurias laiptinėje rado VSAT pareigūnas, priklausė D. L. (bendrosios kompetencijos teismas šių aplinkybių netyrė, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta pasibaigus administracinės nuobaudos skyrimo terminui).

23. Surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą buvo pažeisti ATPK 260 straipsnio 1 dalies reikalavimai, todėl negalima juo vadovautis kaip įrodymu priimant sprendimą administracinėje byloje.

24. D. L. kategoriškai neigė savo kaltę bei nurodė visumą bylos tyrimo pažeidimų, todėl siekiant pašalinti galimus bylos prieštaravimus, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylai reikšmingas aplinkybes, apylinkės teismas negalėjo apsiriboti rašytiniu bylos išnagrinėjimu. Tik rašytiniai pažeidimo padarymą galinčių patvirtinti asmenų paaiškinimai negali būti prilyginami liudytojų parodymams (ATPK 276 str.) ir jų nepakeičia.

25. Mažeikių rajono apylinkės teismui nagrinėjant bylą pareiškėjas nurodė, kad nori kviesti į posėdį pasirinktą advokatą, tačiau advokato dalyvavimo klausimas, t. y. D. L. prašymas užtikrinti gynybą, nebuvo sprendžiamas, tuo suvaržant ATPK 272 straipsnyje įtvirtintas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teises.

26. Vilniaus apygardos administracinis teismas nevertino administracinio teisės pažeidimo protokolo teisėtumo, nepagrįstai vadovavosi Mažeikių rajono apylinkės teismo nutarimu, kuriuo administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta, taip pat rėmėsi liudytojų A. S. ir Ž. Š. parodymais, kurių nebuvo mokesčių administratoriui priimant skundžiamus administracinius aktus.

27. Vilniaus apygardos administracinis teismas, spręsdamas ginčą, nenagrinėjo mokesčių administratoriaus sprendimo teisėtumo, atsižvelgiant į mokesčių administratoriaus ištirtus įrodymus, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas, be to, nebuvo visumoje tiriamos įvykio aplinkybės pagal administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, kas kelia abejonių teismo (teisėjo) nešališkumu.

28. Atsakovas Muitinės departamentas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno TM atsiliepimuose prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

29. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad pareiškėjo teiginiai, jog cigaretės jam nepriklausė, vertintini kaip gynybinė pozicija, kuri nepagrįsta jokiais įrodymais ir akivaizdžiai prieštarauja byloje surinktų faktinių duomenų visumai.

30. Nustačius, kad dėl neteisėtai įvežtų į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamų prekių atsirado skola muitinei, o bet kurie asmenys, įsigiję ar laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai, pripažįstami skolininkais muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl MGK, Muitinės departamento ir Kauno TM sprendimų, kuriais pareiškėjas buvo pripažintas muitinės skolininku ir kuriais remiantis jam buvo įregistruota mokestinė prievolė, teisėtumo ir pagrįstumo.

32. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog pareiškėjas D. L. buvo įsigijęs 500 vnt. pakelių cigarečių „Minsk 5 Superslims“ su baltarusiškomis banderolėmis, jas nešėsi sportiniame krepšyje, su kuriuo 2013 m. spalio 30 d. apie 16.15 val., Mažeikių mieste (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje buvo sulaikytas.

33. Šias bylai reikšmingas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė visapusiškai ir objektyviai ištyręs bylos medžiagą bei tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė argumentus dėl įrodymų vertinimo, išdėstė išsamius motyvus dėl ko vienais įrodymais remiasi nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, o kitus įrodymus atmeta.

34. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas yra pagrįstas visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Vertindamas įrodymus, teismas laikėsi proceso teisės normų, vadovavosi teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo, todėl detaliai nepasisako dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su įrodymų vertinimu.

35. Vietos mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjo pripažinimo muitinės skolininku ir mokestinės prievolės įregistravimo, rėmėsi administracinio teisės pažeidimo byloje surinktais faktiniais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčijamų mokesčių administratorių ir MGK sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo, vertino ne tik mokestinės procedūros metu surinktus faktinius duomenis, bet ir teismo posėdyje apklausė pareiškėjo sulaikyme tiesiogiai dalyvavusius Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnus (M. N., A. S., Ž. Š.). Šių liudytojų parodymai yra nuoseklūs, atitinka kitus faktinius duomenis, užfiksuotus administracinio teisės pažeidimo byloje. Pareiškėjo argumentai dėl šių liudytojų parodymų nepatikimumo, nesudaro pagrindo juos atmesti.

36. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis).

37. Mokesčių administratorius, užtikrindamas, kad būtų tinkamai mokami mokesčiai ir nustatydamas mokestinių prievolių atsiradimui reikšmingas aplinkybes, gali naudoti visas prieinamas įrodinėjimo priemones, kurių naudojimo įstatymai nedraudžia. Nei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas, nei kiti įstatymai nenustato tokio ribojimo, kuris neleistų mokesčių administratoriui remtis administracinio teisės pažeidimo byloje užfiksuotais duomenimis. Be to, administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti duomenys gali būti panaudojami ir įrodinėjimo procese administraciniame teisme, nes ABTĮ 56 straipsnio 2 dalis nustatant bylai reikšmingas aplinkybes leidžia remtis įvairiais dokumentais ir kitais rašytiniais įrodymais, neribodama šių įrodinėjimo priemonių sąrašo. Pažymėtina, kad mokestiniais aspektais reikšmingi administracinio teisės pažeidimo bylos duomenys mokestinio patikrinimo metu bei nagrinėjant mokestinį ginčą yra naudojami ne tam tikrų asmenų administracinės atsakomybės klausimo išsprendimui, bet mokestinių prievolių atsiradimui reikšmingų aplinkybių nustatymui. Šie duomenys yra tiriami ir vertinami ne administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos požiūriu, o pagal administracinių bylų teisenos įrodinėjimo taisykles, kaip ir bet kurie kiti administracinėje byloje pateikti įrodymai

38. Taigi Administracinių teisės pažeidimų kodekso (galiojusio iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatyta tvarka surinkti duomenys administracinio teismo gali būti vertinami tik kaip viena iš įrodinėjimo priemonių, kurių įrodomoji vertė turėtų būti papildomai tikrinama ir nustatoma kartu su kitais administracinėje byloje surinktais įrodymais. Nors nagrinėjamu atveju administracinio teisės pažeidimo bylos teisena pareiškėjo atžvilgiu buvo nutraukta, tačiau ši aplinkybė neturi įtakos jo mokestinėms prievolėms, nes mokestinės prievolės ir administracinė atsakomybė yra atskiri teisiniai institutai, reguliuojami skirtingų teisės šakų normomis, todėl mokestinė prievolė gali atsirasti nepriklausomai nuo administracinio teisės pažeidimo bylos baigties. Atsižvelgiant į tai, nepriklausomai nuo to, kad pareiškėjo atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, tačiau šios teisenos metu surinkti faktiniai duomenys bei administracinio teisės pažeidimo byloje priimti procesiniai sprendimai, gali būti įrodymais nagrinėjamoje administracinėje byloje.

39. Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 56 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina ir tai, kad ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ nenustato jokių teismo teisės rinkti papildomus įrodymus apribojimų, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šį mokestinį ginčą, liudytojais apklausė Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnus M. N., A. S. ir Ž. Š., nėra proceso teisės normų pažeidimas.

40. 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 202 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo disponuotų cigarečių su Baltarusijos Respublikos banderolėmis (akcizinių prekių) kiekis leidžia daryti išvadą, kad šios prekės neteisėtai pateko į Lietuvos Respubliką, tuo pačiu ir į Bendrijos muitų teritoriją, todėl dėl šių cigarečių atsirado importo skola muitinei. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečioje įtraukoje numatyta, kad importo skolos muitinei atsiradimo atveju skolininku laikomas asmuo, įgijęs arba laikęs neteisėtai įvežtas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinojęs arba, yra pagrindo manyti, turėjęs žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Bendrijos muitinės kodeksas nereikalauja, kad asmuo būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė į Bendrijos muitų teritoriją nurodytų cigarečių, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga vertinant, ar pareiškėjas pripažintinas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos taikymo prasme. Sprendžiant klausimą, ar asmuo žinojo (privalėjo žinoti) apie tokio įvežimo neteisėtumą, pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog jis turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011).

41. Įvertinusi nagrinėjamos bylos duomenis ir tai, kad pareiškėjas įgijo ir laikė pakankamai didelį cigarečių, paženklintų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kiekį, t. y. 500 pakelių, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai turėjo suprasti, jog disponavo neteisėtai apyvartoje esančiais ir neteisėtai į šalies teritoriją įvežtais tabako gaminiais.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad prekės nebuvo išleistos į apyvartą, jos sunaikintos, todėl mokesčių mokėti jis neprivalo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad aplinkybė, jog ginčo prekės buvo konfiskuotos, o vėliau ir sunaikintos, minėtai prievolei (dėl importo skolos muitinei) jokios reikšmės neturi. Skola muitinei dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorės sienos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Tačiau nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog iš pareiškėjo ginčo cigaretės buvo paimtos Mažeikių mieste.

43. Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, visapusiškai ir objektyviai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, motyvuotai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, todėl naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė