2021-05-12 Nr. AB-10526-3-61-3-03440-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-366-789/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03440-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 3,05 Eur bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, jog nuo 2018 m. gruodžio 21 d. buvo laikomas Vilniaus PN drausmės grupėje ir visą šį laikotarpį jis turėjo naudotis pasivaikščiojimo kiemeliais, kurie neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra įrengta suoliukų, todėl nėra kur sėdėti. Kiemeliuose neįrengtas apšvietimas, dėl to vakarais neįmanoma pasivaikščioti. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti iš banguotos skardos lakštų, vasarą ši skarda įkaista ir oro temperatūra pasivaikščiojimo kiemeliuose pakyla net iki 43 °C, o, esant tokiai temperatūrai, kiemeliuose išbūti neįmanoma. Į pasivaikščiojimo kiemelius nepatenka gaivus oras ir saulės (dienos šviesa), kadangi pasivaikščiojimo kiemeliai yra apdengti kelių eilių grotomis. Pasivaikščiojimo kiemeliuose neįmanoma mankštintis, kadangi juose nėra sporto inventoriaus. Kiemeliuose nėra įrengti 120 cm stogeliai, dėl to nėra galimybės pasislėpti nuo kritulių. Taip pat nėra įrengta kritulių šalinimo sistema, dėl to stipriau palijus ar esant šlapdribai kiemeliuose būna didžiulės balos. Be to, kiemelių grindys yra nelygios.

3. Pareiškėjo teigimu, jam bausmę atliekant Vilniaus PN drausmės grupėje, nėra užtikrinamas pareiškėjo socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nėra užtikrinami kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginiai. Kadangi pareiškėjui nebuvo užtikrinta judėjimo laisvė korpuso teritorijoje, pareiškėjas negalėjo lankyti įvairių renginių. Netinkamas gyvenimo sąlygas galėjo kompensuoti suteikta judėjimo laisvė. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad, kai buvo kalinamas Vilniaus PN paprastosios grupės sąlygomis, jam buvo užtikrintas socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, jam buvo sudarytos galimybės dalyvauti įvairiuose renginiuose.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad, nuo 2018 m. gruodžio 21 d. pareiškėją perkėlus į drausmės grupę, jis laikomas kameroje, kuri neatitinka higienos normų ir saugumo reikalavimų. Pareiškėjas kreipėsi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC), kuris užfiksavo įvairius pažeidimus ir tai nurodė 2019 m. liepos 10 d. sprendime Nr. (10-12 4.80 E) 2-33976. Šiame sprendime nurodyta, kad kameros, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, oro judėjimo greitis buvo 0,09 m/s ir tai neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 16 punkto reikalavimo, tačiau NVSC pažymėjo, kad šios normos privaloma laikytis asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Vien dėl šių aplinkybių NVSC nepripažino HN 134:2015 16 punkto pažeidimo, tačiau Vilniaus PN gyvenamos patalpos yra po remonto (suremontuotos), tai patvirtina Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2017 m. liepos 20 d. sprendimas Nr. 2S-4735, kuriame aiškiai nurodoma, jog Vilniaus PN gyvenamos patalpos yra po remonto. Teigia, kad NVSC šiuo atveju nepagrįstai nepripažino HN 134:2015 16 punkto pažeidimo. NVSC kontrolės metu taip pat nustatė, jog kameroje, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, esantys šviestuvai buvo techniškai netvarkingi ir tai yra HN 134:2015 12 punkto pažeidimas. NVSC sprendime nurodyta, kad kameros langas buvo nuimtas nuo vyrių, tai vienareikšmiai galima laikyti HN 134:2015 12 punkto, numatančio, jog laisvės atėmimo vietos patalpos ir juose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, pažeidimu.

5. Pareiškėjo teigimu, nurodyti pažeidimai žemino pareiškėjo žmogiškąjį orumą, sukėlė dideles vidines bei fizines kančias, išgyvenimus, nepatogumus, sukėlė depresiją, blogino savivertę. Vilniaus PN darbuotojai, žinodami apie kameros trūkumus ir netinkamas pareiškėjo kalinimo sąlygas, nesiėmė jokių veiksmų pareiškėjo kalinimo sąlygoms pagerinti arba bent jau pašalinti esamus trūkumus.

6. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Vilniaus PN skundžiamu laikotarpiu laisvės atėmimo bausmę atliko drausmės grupės sąlygomis, t. y. buvo laikomas izoliuotas nuo kitų nuteistųjų, visą parą užrakintose kamerų tipo patalpose, dėl to pataisos priemonių (nuteistųjų darbas, socialinė reabilitacija, bendrasis ugdymas ir profesinis mokymas) vykdymas buvo apsunkintas. Pareiškėją perkėlus į drausmės grupę, jam natūraliai taikomi didesni bausmių vykdymo įstatymuose numatyti apribojimai bei vykdoma sustiprinta priežiūra ir apsauga, todėl ir socialinės reabilitacijos priemonės jam taikomos ne taip intensyviai, kaip paprastosios ir lengvosios grupės nuteistiesiems.

8. Atsakovo atstovo teigimu, pasivaikščiojimo kiemeliai pataisos įstaigoje įrengti vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ įtvirtintais reikalavimais. Vilniaus PN drausmės grupės nuteistiesiems bei nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, įrengti visus teisės aktų reikalavimus atitinkantys pasivaikščiojimų kiemeliai. Pasivaikščiojimų kiemeliuose įrengtas sporto inventorius, nuteistiesiems sudarytos galimybės mankštintis ir sportuoti. NVSC Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus specialistė 2019 m. liepos 10 d. atliko patikrinimą Vilniaus PN kamerų tipo patalpoje Nr. 7. Patikrinimo metu buvo nustatytas tik vienas pažeidimas – minėtos kamerų tipo patalpos sanitariniame mazge yra pakabintas dirbtinio apšvietimo šviestuvas, kurio konstrukcija numato apsauginį gaubtą, tačiau kontrolės metu apsauginio gaubto nebuvo, tai neatitiko HN 134:2015 12 punkto reikalavimo. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Vilniaus PN patalpų būklė priklauso nuo jose laikomų asmenų elgesio. Patys nuteistieji, gyvendami gyvenamosiose patalpose, netausoja Vilniaus PN turto, niokoja jį, sąmoningai blogina patalpų būklę, nuolat gadina šviestuvus, ardo elektros instaliaciją, gadina kitą gyvenamosiose patalpose esantį inventorių. Vilniaus PN administracija įvairiais būdais kovoja su šiais reiškiniais, pagal finansines galimybes bei kaip įmanoma operatyviau šalina atsirandančius trūkumus, tačiau dėl objektyvių priežasčių neįmanoma užtikrinti, kad patalpose esantis inventorius nuolat būtų tinkamos būklės. Kiekvienoje Vilniaus PN kamerų tipo patalpoje yra įrengta po du šviestuvus (pačioje kameroje, sanitariniame mazge įrengtas atskiras šviestuvas), su apsauginiais gaubtais. Šviestuvų įrengimas užtikrina patalpų dirbtinį apšvietimą, nustatytą HN 134:2015. Nuobaudas atliekantys nuteistieji nuolat ardo, laužo kamerose įrengtus šviestuvus. Tik dėl pačių nuteistųjų tyčinių veiksmų ir buvo konstatuoti tam tikri neženklūs apšvietimo trūkumai kamerų tipo patalpoje Nr. 7.

9. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, pabloginančių jo buvimą minėtoje įstaigoje, nebuvo. Pareiškėjas nepagrindė, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala, ir nepateikė jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos dydį. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės darė įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatai.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad nuo 2018 m. lapkričio 21 d. iki 2019 m. liepos 30 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam kameroje, kurioje esantys įrenginiai būtų techniškai tvarkingi, nes Vilniaus PN kameroje Nr. 7 sanitarinio mazgo šviestuvas buvo be apsauginio gaubto, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Teismas prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas paliko nenagrinėtą.

11. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN drausmės grupėje.

12. Teismas nustatė, kad Vilniaus PN direktorius 2018 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. 28-730 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ pareiškėjui dėl bausmės atlikimo vietoje režimo reikalavimų pažeidimo paskyrė nuobaudą – 12 mėnesių perkėlimą į drausmės grupę.

13. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 10 straipsnio 1 dalimi. Teismas iš į bylą pateikto Vilniaus PN Drausmės komisijos 2018 m. lapkričio 21 d. teikimo Nr. 40-153 nustatė, kad šio teikimo metu pareiškėjas turėjo 4 galiojančias nuobaudas, 2018 m. sausio 5 d. buvo perkeltas 4 mėnesiams į drausmės grupę. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, darydamas režimo reikalavimų pažeidimą, už kurį buvo nubaustas Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 21 d. nutarimu, pats pasirinko tokį savo elgesio variantą, žinodamas, kad už režimo reikalavimų pažeidimą yra taikomos sankcijos, jam buvo žinoma, jog bausmę atliekant drausmės grupės sąlygomis jo teisės ir laisvės dar labiau apribojamos. Teismas pažymėjo ir tai, kad dalyvavimas įvairiose užimtumo, socialinėse programose remiasi savanoriškumo principu. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad siekė dalyvauti tam tikroje konkrečioje programoje, tačiau tam nebuvo sudaryta galimybė. Pareiškėjas nenurodė, kokių konkrečių renginių jis negalėjo lankyti. Teismo vertinimu, vien tik abstrakčių pareiškėjo nusiskundimų dėl nepakankamo socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimo nepakanka Vilniaus PN neteisėtiems veiksmams pagrįsti, todėl šią skundo dalį teismas laikė nepagrįsta.

14. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Vilniaus PN drausmės grupės pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka teisės aktų reikalavimų, teismas vadovavosi BVK 103 straipsnio 1, 2 dalimis, 75 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Taisyklės), 18, 19, 20, 21 punktais, atsakovo atstovo paaiškinimais, kad Vilniaus PN drausmės grupės nuteistiesiems bei nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, įrengti visus teisės aktų reikalavimus atitinkantys pasivaikščiojimų kiemeliai, pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengtas sporto inventorius, nuteistiesiems sudarytos galimybės mankštintis ir sportuoti.

Teismas iš Vilniaus PN pateiktų nuotraukų nustatė, kad Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengtas apšvietimas, baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų pasivaikščiojimo kiemeliai apsaugoti stogeliu nuo kritulių, baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų pasivaikščiojimo kiemelio grindys padengtos lygia ir neslidžia danga, jame įrengtas sporto inventorius – skersiniai. Teismas atkreipė dėmesį, kad Taisyklių 20 punkte nenustatytas imperatyvus reikalavimas įkalinimo įstaigai pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti sporto inventorių.

Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų nuotraukų taip pat nustatė, kad Vilniaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų pasivaikščiojimų kiemelių sienų konstrukcija įrengta iš metalinių profiliuotų skardos lakštų, kiemeliai uždengti metaliniu tinklu. Teismas pažymėjo, kad konkrečių medžiagų, kuriomis turėtų būti dengiamos pasivaikščiojimo kiemų sienos, Taisyklės nereglamentuoja. Įvertinęs tai, jog atsakovo atstovui nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, be kita ko, pasivaikščiojimo kiemelius uždengti metaliniu tinklu, teismas padarė išvadą, kad Vilniaus PN, pasivaikščiojimo kiemelius uždengdami metaliniu tinklu, teisės aktų nepažeidė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginį, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra suoliukų, paneigia atsakovo atstovo pateikta nuotrauka, iš kurios matyti, kad pasivaikščiojimo kiemelyje suoliukas yra įrengtas. Kita vertus, Taisyklių nuostatose, reglamentuojančiose pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą, nėra reikalavimo pataisos įstaigai pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti suoliukus. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nepaneigė aplinkybės, jog atmosferos kritulių šalinimo sistema kiemelyje nebuvo įrengta, tačiau nurodė, kad neturi pagrindo netikėti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, jog pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis Taisyklių reikalavimais.

Atsižvelgdamas į tai, kad pažeidimų, susijusių su pasivaikščiojimo kiemų įrengimu, nenustatyta, teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamo pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo atmetė kaip nepagrįstus.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Vilniaus PN drausmės grupės kamera neatitinka higienos normų ir saugumo reikalavimų, vadovavosi NVSC Vilniaus departamento 2019 m. liepos 10 d. patikrinimo aktu Nr. (10-12 15.4.8) PA-5252 (toliau – ir Patikrinimo aktas), iš kurio matyti, jog patikrinimo metu kameroje Nr. 7 išmatuota oro temperatūra siekė 24 °C, santykinė oro drėgmė – 47 proc. Tai atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimą. Sudarytos sąlygos vėdinti kamerą per langą, tačiau kontrolės metu nustatyta, kad oro judėjimo greitis buvo 0,10 m/s ir tai neatitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimo. Nepaisant to, Patikrinimo akte nurodoma, kad oro judėjimo greičio reglamentuojamų verčių užtikrinimui reikėtų atlikti Vilniaus PN pastato rekonstrukciją, todėl reikalavimo dėl oro judėjimo greičio užtikrinimo NVSC Vilniaus departamentas negali taikyti. Nagrinėjamu atveju oro judėjimo greičio užtikrinimas pagal HN 134:2015 16 punkto reikalavimą Vilniaus PN nėra taikomas ir todėl pareiškėjo pretenzija, kad kameroje oro judėjimo greitis neatitiko teisės aktų reikalavimų, atmesta kaip nepagrįsta.

16. Teismas iš Patikrinimo akto nustatė, kad minėtoje kameroje buvo nustatytas HN 134:2015 12 punkto reikalavimo pažeidimas, nes kameros sanitariniame mazge esantis šviestuvas buvo techniškai netvarkingas – šviestuvas buvo be apsauginio gaubto. NVSC Vilniaus departamentas, nustatęs minėtą HN 134:2015 12 punkto pažeidimą, Patikrinimo akte pataisos įstaigai nurodė iki 2019 m. liepos 31 d. šį pažeidimą pašalinti. Vilniaus PN, vykdydami šį Vilniaus departamento nurodymą, 2019 m. liepos 30 d. raštu Nr. 9-8573 Vilniaus departamentą informavo, kad minėti trūkumai iki 2019 m. liepos 30 d. yra pašalinti. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nenurodo, kokias neigiamas pasekmes, t. y. kokius išgyvenimus pareiškėjui sukėlė tai, kad jis buvo laikomas patalpoje, kurios sanitariniame mazge įrengtas šviestuvas neturėjo apsauginio gaubto, nepaaiškino, kaip dėl to pablogėjo pareiškėjo padėtis, t. y. kuo pasireiškė patirta neturtinė žala. Teismo nuomone, nustatytas pažeidimas yra smulkmeniškas, pareiškėjui nesukėlė dvasinių ar kitokių išgyvenimų, nepatogumų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Įvertinęs nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę (nuo 2018 m. lapkričio 21 d. kalint Vilniaus PN drausmės grupėje iki 2019 m. liepos 30 d. (Vilniaus PN 2019 m. liepos 30 d. raštas, patvirtinantis, kad pažeidimas pašalintas iki 2019 m. liepos 30 d.)), tai, kad nėra duomenų apie šio pažeidimo pareiškėjui sukeltas pasekmes, bei tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti HN 134:2015 12 punkto reikalavimą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteisiamas ir apsiribojama jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas (tuo aspektu, kad pareiškėjui nuo 2018 m. lapkričio 21 d. iki 2019 m. liepos 30 d. neužtikrinta teisė būti laikomam kameroje, kurioje esantys įrenginiai būtų techniškai tvarkingi, nes kameros Nr. 7 sanitarinio mazgo šviestuvas buvo be apsauginio gaubto) pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

17. Teismas pažymėjo, kad Patikrinimo akte nurodyta, jog NVSC kontrolę vykdančių pareigūnų veiksmai gali būti skundžiami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Teismas nagrinėjamoje byloje Patikrinimo akto teisėtumo ir pagrįstumo nevertino.

18. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nors ir pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas ir nurodė jų apskaičiavimą, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių rašytinių dokumentų (čekių, kvitų, mokėjimo nurodymų ir pan.). Teismas atkreipė dėmesį, kad pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtas bylinėjimosi išlaidas, yra šalies, patyrusios minėtas išlaidas, pareiga. Todėl pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas paliktas nenagrinėtas.

III. 19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą visa apimtimi, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemeliai buvo tinkamai įrengti tik tuomet, kai buvo paduotas skundas teismui, be to, pasivaikščiojimo kiemelių apšvietimas liko nesutvarkytas. Pareiškėjui būnant drausmės grupėje, jam nebuvo užtikrinama socialinė reabilitacija. Perkėlus pareiškėją į drausmės grupę, jis buvo laikomas kameroje, kuri neatitinka higienos normų ir saugumo reikalavimų. Visos skundžiamos aplinkybės pagrįstos tiek Lietuvos Respublikos teismų, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuota praktika.

19.2. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, neišsamiai ir neobjektyviai, nesivadovaudamas įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas rėmėsi teismų praktika, kuri atsakovui yra palankesnė, kas tik rodo teismo šališkumą. Teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio, 56 straipsnio 6 dalies, 78 straipsnio 1 dalies, 80 straipsnio 1 dalies, 86 straipsnio reikalavimų.

20. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymus pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles. Pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Teismas tinkamai taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę. Teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą. Teismas sprendime nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus. Teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Tai, kad skundžiamas teismo sprendimas, pareiškėjo manymu, buvo netinkamas, nes teismas nepakankamai įvertino visas aplinkybes, nesudaro prielaidos jo panaikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, bausmę atliekant drausmės grupės sąlygomis, atlyginimo.

25. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų laikymo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus, konstatavo, kad nuo 2018 m. lapkričio 21 d. iki 2019 m. liepos 30 d. buvo neužtikrinta pareiškėjo teisė būti laikomam kameroje, kurioje esantys įrenginiai būtų techniškai tvarkingi, nes kameros Nr. 7 sanitarinio mazgo šviestuvas buvo be apsauginio gaubto. Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

26. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas.

27. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

28. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2021 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-260-602/2021 ir kt.).

29. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

30. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

31. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

32. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, susijusiomis su higienos, saugumo reikalavimais, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimu, socialine reabilitacija, apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos įrodymais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismo išvados turėtų būti pripažintos neteisingomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodyti abstraktaus pobūdžio argumentai nepaneigia byloje esančių duomenų. Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teismas byloje buvo šališkas.

33. Teisėjų kolegija pažymi, jog, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

34. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014 ir kt.).

35. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad, ginčo laikotarpiu kalėdamas Vilniaus PN, pareiškėjas dėl kameroje esančių techniškai netvarkingų įrenginių (kameros Nr. 7 sanitarinio mazgo šviestuvas buvo be apsauginio gaubto) patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau tai nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigais, atlyginimo. Pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti, jog būtent dėl padaryto pažeidimo pareiškėjui būtų kilusios kokios nors ilgalaikės neigiamos pasekmės. Byloje nėra pagrindo spręsti, jog nustatyti pažeidimai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teisės buvo pažeistos tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti tik patį pažeidimo faktą.

36. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo kriterijus.

37. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

38. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintas, pareiškėjas neįgijo teisės į išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius