2016-03-29 Nr. AB-7079-3-61-3-05378-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-450-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05378-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 2.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl privalomojo nurodymo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas E. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 14–16), prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros (toliau – ir atsakovas, Vilniaus miesto agentūra) 2014 m. lapkričio 17 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-92, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-4087. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad tvora Vokės upės pakrantėje ant dabartinės žemės sklypo valdos ribos buvo dar iki šios valdos savininkų motinai G. G. įsigyjant šį sklypą nuosavybėn iš Trakų rajono savivaldybės 1991 m. Nei pirminei sklypo savininkei G. G., nei dabartiniam valdos savininkui – jos sūnui (M. G.), jokių apribojimų ar reikalavimų dėl tvorų, jokių žemės naudojimo apribojimų ar specialiųjų sąlygų nenustatyta. Sodybos sklypą atribojanti tvora Vokės upės pakrantėje yra laisvai ant stulpų užkabinamais ir nukeliamais segmentais, yra laisvas praėjimas bet kam pro esančius nerakinamus vartus. Žiemos periode tokia tvora apsaugo nuo miško žvėrių invazijos ir sodinių bei želdinių suniokojimo. Per visą šios privačioje nuosavybėje esančios namų valdos naudojimą nebuvo nustatyta jokio neigiamo poveikio aplinkai. Pareiškėjo teigimu, skundžiamais privalomuoju nurodymu ir sprendimu ignoruojamas principas, jog įstatymas atgal negalioja. Teismo posėdžio metu pareiškėjas pažymėjo, kad 1992 m. vasarą buvo atliktas tvoros remontas, o iki šios dienos dar porą kartų tvoros atskiri segmentai buvo remontuoti.

Atsakovas Vilniaus miesto agentūra atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. 1. 28–29) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta yra paviršinio vandens telkinio pakrantės želdynų (medžių, krūmų, daugiamečių žolių) ruožas, kuriame ūkinės ir kitos veiklos apribojimai gerokai griežtesni negu likusioje zonos dalyje. Vokės upė yra įregistruota Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre. Vokės upė turi apsaugos zoną ir juostą, kuriose turi būti laikomasi atitinkamų reikalavimų. Jeigu formuojant žemės sklypą dokumentuose nebuvo įrašytos specialiosios žemės naudojimo apsaugos zonoje ir juostoje sąlygos, tai nereiškia, kad tokių zonų ir juostų aplink šį vandens telkinį nėra ir jos negali būti nustatytos. 2012 m. lapkričio 12 d. neplaninio specifinio patikrinimo metu nustatė, jog (duomenys neskelbtini), yra pastatyta stacionari tvora, kuri įrengta iki Vokės upelio.

Pareiškėjas yra paaiškinęs, kad tvora buvo pastatyta 1989 m. Pažymėjo, kad asmenų pareiga demontuoti tvorą pagal galiojančius teisės aktus negali būti kildinama vadovaujantis principu, jog įstatymas atgal negalioja. Tačiau teiginys, kad tvora buvo pastatyta 1989 m., neatitinka faktinių aplinkybių, kadangi Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2013 m. gegužės 6 d. rašte Nr. (7.9)-2D-6959 nurodė, jog Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. gegužės 4 d. atliko žemės sklypų (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) patikrinimą, kurio metu nustatė, jog žemės sklypus skirianti tvora pastatyta tik tarp dviejų riboženklių, o toliau nuo kalno papėdėje esančio riboženklio iki trečiojo riboženklio jokios tvoros nėra.

Tuo metu Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2012 m. spalio 23 faktinių duomenų patikrinimo metu, kuriame dalyvavo ir atsakovo atstovas, nustatyta, kad nuo kalno papėdėje esančio riboženklio iki trečiojo riboženklio (iki pat Vokės upės) stovi metalinė tvora, taigi tvora buvo pastatyta jau po 2011 m. gegužės 4 d. atlikto patikrinimo. Atsakovas pareiškėją 2013 m. birželio mėnesį išsikvietė aplinkybių išaiškinimui bei įpareigojo tvorą pašalinti. Pareiškėjas pateikė fotonuotraukas, kad reikalavimą įvykdė.

Vilniaus miesto agentūros 2014 m. rugsėjo 16 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte nustatyta, kad M. G. valdoje stacionari tvora yra demontuota, tačiau nuo stacionarios tvoros yra likę stulpai, todėl pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas privalomasis nurodymas iki 2014 m. gruodžio 10 d. pašalinti tvoros elementus iš Vokės upės apsaugos juostos. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu pažymėjo, kad statyti tvoras ginčo teritorijoje visada buvo draudžiama, tai buvo pažymėta dar 1991 m. valstybiniame žemės nuosavybės akte.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus RAAD atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 30–31) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Liudytojas V. V. (V. V.) parodė, kad nuo 1963 m. ginčo teritorijoje vaikščiojo ir ginčo tvora ten jau buvo, tvoroje yra įrengti varteliai, pro kuriuos galima vaikščioti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 2 d. sprendimu (b. l. 80–82) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto agentūros 2014 m. lapkričio 17 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-92, Vilniaus RAAD 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (38-2)-VR-1.7-4087 teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nustatė, kad žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savininkais M. G. ir R. G. tapo 2002 m. rugpjūčio 5 d. pagal dovanojimo sutartį. 2014 m. rugsėjo 16 d. buvo atliktas neplaninis specifinis patikrinimas teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), dalyvaujant sklypo savininko M. G. atstovui tėvui E. G., kurio metu nustatyta, kad valda ((duomenys neskelbtini)) yra aptverta stacionaria tvora, valda ribojasi su Vokės upe, Vokės upės apsaugos juostoje tvora yra demontuota (atstumas nuo tvoros iki vandens 9,90 m), likę tvoros stulpai yra įbetonuoti. Vilniaus miesto agentūra 2014 m. lapkričio 17 d. priėmė privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-92, kuriuo nurodė E. G. pašalinti tvoros elementus iš Vokės upės apsaugos juostos iki 2014 m. gruodžio 10 d. Vilniaus RAAD 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (38-2)-VR-1.7-4087 paliko nepakeistą Vilniaus miesto agentūros 2014 m. lapkričio 17 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-92.

Teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog ginčo sklypo savininką M. G. pagal įgaliojimą atstovauja tėvas E. G. Faktą, kad ginčo tvoros elementai (įbetonuoti metaliniai stulpai) stovi Vokės upės pakrantės apsaugos juostoje, patvirtina Vilniaus miesto agentūros 2014 m. rugsėjo 17 d. patikrinimo aktas Nr. VR-14.7-515 bei fotonuotraukos. Ginčo tarp šalių dėl sklypo dalies, kuriame stovi ginčo tvoros elementai, patekimo į Vokės upės pakrantės apsaugos juostą nėra, todėl teismas šio fakto papildomai nevertino. Tiek Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir STĮ) 20 straipsnio 4 dalies 1 punktas, tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.2 punktas įtvirtina draudimą pakrantės apsaugos juostoje tverti tvoras.

Nagrinėjamu atveju šis draudimas yra pažeistas, kadangi ginčo tvora (įbetonuoti metaliniai stulpai) stovi būtent Vokės upės pakrantės apsaugos juostoje. Pats pareiškėjas patvirtino, kad tiek 1992 m., tiek 2012 m. vasarą atliko tvoros remontą – atstatė stulpus, pakeitė metalinį tinklą. Įbetonuoti tvoros stulpai yra laikomi sudėtine tvoros dalimi, todėl jų buvimas Vokės upės pakrantės apsaugos juostoje yra neleistinas pagal STĮ 20 straipsnio 4 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.2 punktą, vadinasi, skundžiami privalomasis nurodymas ir sprendimas yra pagrįsti.

Teismas akcentavo tai, kad 1991 m. G. G. suteikiant žemės sklypą, 1991 m. rugpjūčio ir spalio mėn. 21 ir 31 d. valstybiniame žemės nuosavybės akte Nr. 43 buvo nurodytos sklypo specialios žemės naudojimo sąlygos – vandens telkinių apsaugos zonoje bei apsaugos juostoje laikytis jų priežiūros nuostatų, vadinasi, nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog nei pirminei sklypo savininkei G. G., nei dabartiniam valdos savininkui – jos sūnui (M. G.), jokių apribojimų ar reikalavimų dėl tvorų, jokių žemės naudojimo apribojimų ar specialiųjų sąlygų nenustatyta.

Taigi draudimas statyti tvoras buvo nurodytas suteikiant žemės sklypą. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad jeigu tam tikruose dokumentuose nebuvo įrašytos specialiosios žemės naudojimo apsaugos zonoje ir juostoje sąlygos, tai nereiškia, jog tokių zonų ir juostų aplink šį vandens telkinį nėra ir jos negali būti nustatytos. Teismas pažymėjo, kad dėl netinkamai išduoto dokumento galbūt atsiradę nuostoliai, žala gali būti vertinami civilinio proceso tvarka, tačiau tai nepanaikina įstatyminės pareigos (pakrantės apsaugos juostoje negali būti užtvertos tvoros) vykdymo.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas priėjo išvadą, kad skundžiami privalomasis nurodymas ir sprendimas yra teisėti bei pagrįsti, todėl juos naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 88–92) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti; priteisti iš atsakovo turėtas šios bylos vedimo išlaidas pagal pridedamą prašymą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas neištyrus ir neįvertinus visų byloje surinktų įrodymų ir neįvertinus visų esminę reikšmę bylai turinčių aplinkybių. Taikomos nacionalinės teisės normos priimtos ir įsigaliojusios daug vėliau negu ginčo objektas buvo pastatytas (funkcionavo ir yra natūroje daugiau kaip 30 metų).

2. Nuo žemės sklypo įsigijimo nuosavybėn (1991 m. lapkričio 8 d.) su jau esama tvora Vokės upės pakrantėje iki šiol, t. y. 25 metus, nebuvo ir nėra nustatyta ar konstatuota jokių pažeidimų. Tokia faktinė pažeidimų nebuvimo padėtis daug kartų konstatuota ir net nurodyta Vilniaus RAAD 2014 m. spalio 28 d. rašte Nr.(38-2)-VR-1.7-3712 (pridedamas). Šis viešojo administravimo subjekto valinis dokumentas yra esamo administracinio ginčo atsiradimo pagrindas.

3. Surašyta 2014 m. lapkričio 17 d. privalomojo nurodymo Nr. VR.14.2-92 forma ir turinys visiškai neatitinka (ignoruoja) Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. D1-765 patvirtintos privalomojo nurodymo formos ir jos turinio reikalavimų (TAR, 2014, Nr. 2014-13362). Neteisėto turinio administracinio akto pagrindu bandoma vykdyti administracinę veiklą – įgyvendinti teisės aktus, įsigaliojusius vėliau negu teisėtai buvo ir yra pastatytas ginčo objektas.

4. Teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje nepagrįstai teigiama, kad prie upės pakrantės tvora yra „demontuota“. Tai neatitinka objektyvios tikrovės. Upės pakrantėje tvora jau 3-ias dešimtmetis yra nei demontuota, nei išmontuota ar nugriauta. Faktiškai atsakovo pareigūnams prašant yra tik nuo stulpų nukeltos laisvai pakabinamos (nuimtos) dvi tvoros detalės: metaliniame rėme sumontuota tinklo viena sekcija ir tokio pat turinio laisvo praėjimo vartai žvejams ir visiems kitiems norintiems praeiti upės pakrantę asmenims. Teismo sprendime taip pat nepagrįstai teigiama, kad pareiškėjas „atliko tvoros remontą – atstatė stulpus ir pakeitė metalinį tinklą“. Tokie veiksmai tariamai atlikti ir Vokės upės pakrantės apsaugos juostoje. Pagal faktinę padėtį tvora nuo kalno papėdės iki Vokės upės kranto buvo pastatyta dar sovietinės okupacijos metais. Stulpai ir tvoros tinklo sekcijos buvo remontuoti (virinta, keista, dažyta ir kt.) įvairiose tvoros vietose. Prie upės tvoros stulpai, tinklo sekcijos nebuvo keistos, o tik perdažytos. Dabartiniai sklypo savininkai laisvai praeinančių asmenų patogumui tarpuvartėje padarė lauko akmenų betoninius laiptelius. Tai ir buvo konstatuota teismo posėdžio metu.

5. Teismo sprendime nepagrįstai nurodoma, kad 1991 m. valstybiniame žemės nuosavybės akte Nr. 43 buvo nurodytos sklypo specialios žemės naudojimo sąlygos vandens telkinių naudojimo zonoje bei apsaugos juostoje laikytis jų priežiūros nuostatų. Ši teismo išvada prieštarauja faktiniams juridinę galią turintiems teisiniams dokumentams – t. y. byloje esantiems Nekilnojamojo turto registro dokumentams (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.).

6. Teismo sprendime nurodoma STĮ 20 straipsnio 4 dalies 1 punkto norma įsigaliojo tik nuo 2001 m. gruodžio 8 d. Iki tol galiojusi STĮ redakcija draudimo turėti tvoras prie vandens telkinių ir pakrantėse nenumatė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.2 punktas įsigaliojo tik nuo 2014 m. liepos 19 d.

7. Byloje pareiškėjo ir atsakovo pateikti dokumentai patvirtina, kad žemės sklypo ribose konkrečių aplinkai kenksmingų aplinkosaugos ir gamtos išteklių naudojimo veiklos Vokės upės pakrantėje zonoje bei teisės aktų pažeidimų nebuvo nustatyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas (apeliantas) į teismą kreipėsi, prašydamas panaikinti 2014 m. lapkričio 17 d. privalomąjį nurodymą bei Vilniaus RAAD 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą, kuriuo buvo patvirtintas 2014 m. lapkričio 17 d. privalomasis nurodymas.

Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo patikrinti skundžiamų teisės aktų teisėtumą ir pagrįstumą. Vilniaus apygardos administraciniam teismui palikus juos galioti, apeliaciniame skunde nurodoma, jog buvo palikti galioti neteisėti teisės aktai ir tinkamai neišsiaiškintos bylos faktinės aplinkybės.

Bylai aktualus teisinis reguliavimas ir jo aiškinimas iš esmės yra išdėstyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A502-1353/2011), todėl šiame baigiamajame teisės akte nekartotini. Pabrėžtini tik 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje nurodyti ir šiai bylai reikšmingi keli teisiniai momentai: surašant privalomąjį nurodymą būtina laikytis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, o konstatuojant apie padarytą konkretų pažeidimą (tvoros atsiradimą apsaugos zonoje) nustatyti ir jo įvykdymo momentą (laiką).

Kaip matyti iš 2014 m. lapkričio 17 d. privalomojo nurodymo turinio jame nėra įvardijamos konkrečios pažeistos teisės normos, kurios atitiktų aprašomąją dalį (reikalavimas pašalinti tvoros elementus). Šiame dokumente taip pat nėra padaryta nuoroda nei į 2012 m. lapkričio 13 d. patikrinimo aktą, kuris galbūt galėjo pasitarnauti, kaip sudėtinė 2014 m. lapkričio 17 d. privalomojo nurodymo dalis, nei į Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2013 m. gegužės 6 d. raštą. Tai reiškia, kad Vilniaus RAAD, priimdamas 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą, ką tik paminėtais dokumentais vadovautis negalėjo, nes būtent 2014 m. lapkričio 17 d. privalomasis nurodymas sukelia teisines pasekmes, jei jis, aišku, yra teisėtas bei pagrįstas. Konstatavus privalomojo nurodymo trūkumus, pirmosios instancijos teismui nekilo pareiga pačiam apibrėžti teisinio reguliavimo bei teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių – tai viešojo administravimo sistemos subjekto teisė ir pareiga. Būtent administracines funkcijas vykdantis teisinis vienetas, priimdamas teisės aktą, kuriuo keičiasi konkretaus asmens teisų bei pareigų apimtis, privalo jį pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o pritaikytas poveikio priemones motyvuoti. Taip yra užtikrinamas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo principas, reiškiantis, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra. Kiekvienam valdžios organui suteikiama jo paskirtį atitinkanti kompetencija, kurios konkretus turinys priklauso nuo to organo vietos tarp kitų valdžios organų, jo įgaliojimų santykio su kitų organų įgaliojimais (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d. nutarimą).

Nekyla abejonių, kad tikrinamoje administracinėje byloje esantis ir apskųstas 2014 m. lapkričio 17 d. privalomas nurodymas, visų pirma, nebuvo pagrįstas objektyviais duomenimis (nėra nustatyta, kada buvo pastatyti įpareigoti pašalinti tvoros elementai), antra, koks teisinis reguliavimas tai suponuoja. Tik pašalinus šiuos trūkumus taptų aiški bylos nagrinėjimo apimtis, o pirmosios instancijos teismui liktų tik patikrinti, ar teisėtas ir pagrįstas skundžiamas atitinkamas teisės aktas, t. y. įvykdyti teisingumą.

Dėl išdėstytų aplinkybių ir siekiant užtikrinti ekologinius visuomenės poreikius (valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga), skundžiamas sprendimas negali būti paliktas galioti – atsakovas turi iš naujo išspręsti klausimą dėl tvoros elementų, esančių (duomenys neskelbtini), iš Vokės upės apsaugos juostos, pašalinimo, dėl ko apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

E. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros 2014 m. lapkričio 17 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-92 ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-4087 bei perduoti bylą (klausimą dėl tvoros elementų pašalinimo) Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūrai nagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius