2017-11-15 Nr. AB-21278-3-64-3-00661-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1569-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00661-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. L. (toliau – pareiškėjas) pateikė Šiaulių apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 2), kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Nurodė, kad nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2014 m. birželio 10 d. buvo kelis kartus etapuojamas iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK) areštinės į Šiaulių tardymo izoliatorių ir iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio AVPK areštinę bei Kauno tardymo izoliatorių. Iki patalpinimo į gyvenamąsias patalpas ar iki kratos momento etapuojant iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus tekdavo būti patalpintam į laikino sulaikymo ir karantino kameras, kur buvo tamsu, drėgna, nebuvo langų, iš sanitarinio mazgo sklisdavo smarvė, į kameras patalpindavo po 7-11 asmenų, nors kameros buvo nedidelės, be ventiliacijos. Tose kamerose reikėjo būti po 2-3 valandas. Dėl to jis patyrė nepatogumus, diskomfortą, pažeminimą, psichinę-psichologinę įtampą, tuo jam padaryta neturtinė žala.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 102–106) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Nurodė, kad, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.134 straipsnio 1 punktu bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008), prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.

2.2. Pažymėjo, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nuo 2011 m. spalio 14 d. iki 2014 m. gegužės 23 d., buvo laikomas PK-5 ir PK-4 (paskirstymo kamerose), kuriose suimtieji (nuteistieji) laikomi, kol jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas. Prieš tai asmenims dar atliekama krata apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Šios patalpos nėra laikomos gyvenamosiomis, todėl joms netaikomi tie patys reikalavimai, kaip gyvenamosioms patalpoms. Įstaiga nefiksuoja, kiek asmenų ir į kurias paskirstymo kameras talpinami. Sanitariniai mazgai laikino (trumpalaikio) sulaikymo kamerose bei rėžiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose neatitverti, yra suoliukai, inventoriaus nėra. Šiaulių visuomenės sveikatos centras tikrino PK-5 2014 m. balandžio 2 d. (2014 m. balandžio 17 d. patikrinimo aktas Nr. EP-104), nustatyta santykinė oro drėgmė 59,2 proc., oro temperatūra 13,8 laipsnio, dirbtinė naktinė apšvieta 6 lx.

2.3. Pabrėžė, kad pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI veiksmus pripažinti neteisėtais, todėl pareiškėjo reikalavimas negali būti tenkinamas. Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą lemti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas į įstaigos direktorių su jokiais skundais jo kalinimo laikotarpiu nesikreipė. Savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nepagrindžia jokiais įrodymais. Taigi pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II. 3. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 20 d. sprendimu (b. l. 172–178) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriaus laikino sulaikymo kamerose, karantino kamerose ir kitose patalpose, etapuojant iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, sąlygas buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, nuo 2010 m. kovo 8 d. iki 2013 m. vasario 20 d. periodiškai kalintas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų, išdėstytų Lietuvos Respublikos priimtuose teisės aktuose, kurie skelbiami lietuvių kalba. Atkreiptas dėmesys, jog pareiškėjas, gavęs atsakovo atstovo atsiliepimą, kuriame prašoma taikyti ieškinio senaties terminą, savo nuomonės nepareiškė, įrodymų, dėl ko ieškinio senaties terminas turėtų būti netaikomas, nepateikė. Pažymėjo, jog Lietuvos higienos norma HN 76:1999 ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124, kuriame nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, yra viešai paskelbti teisės aktai. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2016 m. kovo 16 d. (spaudas ant voko, b. l. 3), todėl skundo reikalavimas nagrinėtinas už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 16 d. iki 2014 m. birželio 10 d.

5. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas trumpalaikio sulaikymo kamerose laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2014 m. gegužės 23 d. iš viso 20 kartų, kamera Nr. PK-5, jos plotas 18,46 kv. m (2016 m. balandžio 4 d. pažyma Nr. 60/09-1824 „Dėl D. L.“). Ši trumpalaikio sulaikymo kamera nelaikytina gyvenamąja kamera, joje asmenys būna trumpą laiką, tad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 jai netaikytinas. Nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2014 m. birželio 10 d. pareiškėjas nesikreipė su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Šiaulių TI direktorių (Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. kovo 29 d. pažyma Nr. 61/04-804 „Dėl D.

L.“). Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2016 m. balandžio 4 d. pažymoje Nr. 62/08-232 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodoma, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai taikomi tik gyvenamųjų patalpų Šiaulių tardymo izoliatoriuje įrengimui, ji nėra taikoma trumpalaikio sulaikymo ar priėmimo-paskirstymo kameroms. Vienvietėse trumpalaikio laikymo kamerose tualetų nėra, kitose kamerose sanitariniai mazgai įrengti bendroje patalpoje, neatskirti, kamerose yra metaliniai suoliukai.

Priėmimo-paskirstymo kamerose sanitariniai mazgai neatitverti, vėdinimas per langus. Kamerose yra metaliniai gultai. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 27 d. surašytame patikrinimo akte nurodoma, kad priėmimo-paskirstymo kameros įrengtos rūsyje, jos išvalytos, karantino kameros įrengtos pusrūsyje, išvalytos, susikaupusių atliekų nėra, daugeliui jų reikalingas paprastasis remontas. 2012 m. liepos 9 d. surašytame patikrinimo akte nurodoma, kad priėmimo-paskirstymo kameros įrengtos rūsyje, natūralaus apšvietimo ir vėdinimo nėra, asmenys laikomi iki 2 val.

Patalpos išvalytos. Karantino kamerose betoninė grindų danga nelygi, ant lubų vandens nutekėjimo žymė, vietomis atsilupę dažai. 2013 m. liepos 9 d. surašytame patikrinimo akte nurodoma, kad priėmimo-paskirstymo patalpa rūsyje, ji tvarkoma, kabinos švarios, tvarkingos. 2014 m. spalio 3 d. surašytame patikrinimo akte nurodoma, kad išvykstančių apžiūros patalpos tvarkingos. 2014 m. balandžio 17 d. surašytame patikrinimo akte nurodoma, kad paskirstymo kamerose Nr. PK-8, PK-9 per žema oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinė naktinė apšvieta atitinka reikalavimus, reikalingas remontas, karantino kamerose Nr. 5, 6 įrengtas tik dirbtinis naktinis apšvietimas, kas pažeidžia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punktą, per žema oro temperatūra, per maža dirbtinė naktinė apšvieta, santykinė oro drėgmė atitinka reikalavimus, kamerose būtina atlikti remontą.

Susipažinus su asmens sveikatos istorija nustatyta, jog aptariamu laikotarpiu pareiškėjas pas gydytojus kreipėsi dėl dantenų kraujavimo, peties skausmų, bėrimo, slogos, galvos skausmų, kad susirgimai būtų susiję su netinkamomis sąlygomis trumpalaikio sulaikymo kamerose, nenurodė. Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo tenkantis pareiškėjui per mažas plotas trumpalaikio sulaikymo kamerose, prastos, antisanitarinės sąlygos trumpalaikio sulaikymo (priėmimo-paskirstymo ir karantino) kamerose.

Teismas pastebėjo, kad bylos medžiaga šie teiginiai nėra paneigti, iš dalies ir patvirtinti, kiek tai susiję su prastomis sąlygomis trumpalaikio sulaikymo kamerose. Atmestas argumentas dėl rūkančių laikymo kartu su nerūkančiais, kadangi, kaip nurodė pats pareiškėjas, trumpalaikio sulaikymo kamerose rūkyti draudžiama, tad atsakovas neturi pareigos rūkančius laikyti atskirai nuo nerūkančių.

6. Teismo vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

7. Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Tokiu būdu yra pagrindas atlyginti neturtinę žalą, remiantis CK 6.271 straipsniu. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009; taip pat žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

8. Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02) taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.), kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, atkreipė dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus 20 mėnesių nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI.

Teismas pažymėjo, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba 20 mėnesių, leido teismui daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma pareiškime.

Be to, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atkreipė dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu buvo Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2013 m. kovo 16 d. iki 2014 m. birželio 10 d., t. y., iš viso metus ir tris mėnesius, per tą laiką, jo paties teigimu, jo teisės, būnant laikino sulaikymo kamerose ir karantino kamerose, etapuojant iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, būdavo pažeidžiamos po 2-3 valandas, tad laikant, jog asmuo būdavo šiose kamerose po tris valandas, iš viso pareiškėjas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus aptariamu laikotarpiu buvo etapuotas 21 kartą, todėl daugiausia šiose kamerose jis praleido 63 val.

Tokiu būdu, pažeidimai buvo padaryti kiek daugiau nei dvi su puse paros laiko, kurios išdėstytos per metus ir du mėnesius, taigi toks poveikis ilgalaikiu negali būti laikomas. Spręsdamas dėl pareiškėjui neturtinės žalos priteisimo ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (buvimas trumpalaikio sulaikymo kamerose, kur higienos reikalavimai vykdomi nebuvo, apšvietimo trūkumas ir kt.) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai).

Todėl teismo vertinimu, įvertinus tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką galimai nebuvo užtikrinti teisės aktuose nustatyti higienos reikalavimai laikino sulaikymo kamerose, karantino kamerose ir kitose patalpose, etapuojant iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, jog laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiamos jo teisės, buvo trumpas bei išdėstytas laike, pažymint, jog pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus 20 mėnesių nuo jo išvykimo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsižvelgiant į visus skunde ir skundo papildyme išdėstytus argumentus bei atsikirtimus į juos, teismas vertino, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalpose pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III. 9. Pareiškėjas D. L. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 182–183), kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:

9.1. Nesutinka su visais argumentais, kuriuos atmetė pirmosios instancijos teismas, kadangi šis atmetimas yra nemotyvuotas.

9.2. Pareiškėjas teikė skundą dėl neturtines žalos atlyginimo už patį kankinimo faktą, pagal kurį Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nustatęs orientacinio dydžio kompensacijas. Tačiau pirmosios instancijos teismas nesivadovavo šiais kriterijais ir nepriteisė tokios kompensacijos, kokios prašė pareiškėjas.

9.3. Šiuo atveju nepakanka, kad būtų pripažintas pats įstatymų pažeidimo faktas, tačiau už patį kankinimo faktą turi būti priteista kompensacija.

9.4. Vertindamas neturtinės žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Kadangi jokių argumentų dėl šio atsisakymo vadovautis Konvencija nepateikta, prašo patenkinti pareiškėjo skundą ta apimtimi, kuria jis rėmėsi EŽTT praktika.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 187–188) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

10.2. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kamerą, yra natūralu, asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Be to, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Atsakovo nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.

10.3. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir reiškiamais siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėją laikant Šiaulių tardymo izoliatoriuje, atlyginimo.

12. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojant 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui Nr. XII-2399 (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

13. Šiuo atveju pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi dėl to, kad jis nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2014 m. birželio 10 d. buvo kelis kartus laikomas laikino sulaikymo ir karantino kamerose netinkamomis sąlygomis, dėl kurių patyrė 3 000 Eur neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas ginčo laikotarpiu, skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, taip pat tam tikrą laiką galimai nebuvo užtikrinti teisės aktuose nustatyti higienos reikalavimai, tačiau, atsižvelgęs į šio pažeidimo mastą (trumpalaikis pažeidimas), į tai, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus 20 mėnesių nuo jo išvykimo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, į kitas bylos aplinkybes, vertino, jog šiuo atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimo pripažinimą.

14. Pareiškėjas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad šiuo atveju nepakanka pripažinti patį įstatymų pažeidimo faktą, tačiau būtina priteisti kompensaciją; be to, vertinant neturtinės žalos atlyginimą, būtina vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

15. Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

16. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių (trumpalaikio laikymo Šiaulių TI laikino sulaikymo ir karantino kamerose netinkamomis sąlygomis) atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pagrįstai nepriteistas.

17. Kiek tai susiję su argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pabrėžtina, jog EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Dėl priteistinos žalos dydžio remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, taikydamas šioje valstybėje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei teismų praktikoje nustatytus kriterijus, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Taigi pagal subsidiarumo doktriną pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01), 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 28028/95) ir kt.).

18. Vadinasi, pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, pirmiausiai yra palikta teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą. Be kita ko, tai darydamas, nacionalinis teismas turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus, o skirtingų neturtinės žalos sumų priteisimas (ir skirtinguose to paties teismo priimtuose sprendimuose) pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog asmuo buvo diskriminuojamas, nes neturtinė žala patiriama individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-773-756/2017, 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017 ir kt.). Pridurtina, jog tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose pareiškėjams priteisti žalos atlyginimo dydžiai yra nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju būtent pagal tos bylos faktines aplinkybes ir nėra pagrindas kitose bylose priteisti būtent tokius pat žalos atlyginimo dydžius.

19. Apibendrindama išvardytų nuostatų visumą, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Be to, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi pareigą atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistinas neturtinės žalos atlyginimas kompensuotų asmens patirtą žalą. Todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo atveju turėjo būti priteistas konkretus neturtinės žalos atlyginimo dydis, priteistas EŽTT konkrečioje jo nagrinėtoje byloje, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

20. Dėl pareiškėjo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė visus jo argumentus, pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus nurodyti savo sprendimų motyvus, tačiau plėtodamas doktriną vėliau nagrinėtose bylose, papildomai nurodė, kad šis straipsnis negali būti aiškinamas, kaip įpareigojantis teismą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad teismo pareigos nurodyti savo sprendimų motyvus apimtis gali keistis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio. Be to, būtina atsižvelgti į inter alia pareiškimų, kuriuos teismams gali pateikti bylos šalis, įvairovę ir į Susitariančiose šalyse egzistuojančius skirtumus, susijusius su įstatymų nuostatomis, praktikoje susiklosčiusiomis taisyklėmis, teisine doktrina ir teismų sprendimų paskelbimu bei surašymu. Todėl klausimas, ar teismas neįvykdė savo įsipareigojimo, kylančio iš Konvencijos 6 straipsnio, pateikti motyvus, gali būti sprendžiamas tik įvertinant bylos aplinkybes (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18064/91), 27 p.; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91), 29 p.; 2003 m. liepos 1 d. sprendimas byloje Suominen prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 37801/97), 34 p. ir kt.).

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas nenurodė, kokius konkrečiai jo argumentus pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė, kita vertus, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo nurodyto kalinimo sąlygų pažeidimo, ir motyvuotai bei pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl jų. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagal EŽTT jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą ir, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96)), šiuo atveju nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir padarytoms išvadoms dėl jų.

22. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo D. L. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys