2020-09-16 Nr. AB-16795-3-61-3-00690-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1939-602/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00690-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. Š. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija), 52 945,60 Eur turtinei žalai atlyginti; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, Kalėjimų departamento ir Teisingumo ministerijos, 652 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 3) priteisti iš atsakovo procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2017 m. sausio 5 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, nors jam padaryta žala kilo iš jo teises tiesiogiai pažeidusios Lukiškių TI-K administracijos ir pareigūnų veikos, tačiau sąlygas šiai neteisėtai veikai sudarė pažeidimai Teisingumo ministerijai ir Kalėjimų departamentui priimant netinkamus norminius aktus ir jų neteisėtas neveikimas.

3. Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo kalinamas patalpose, kurios įrengtos negyvenamosios paskirties pastatuose, dalis patalpų įrengta rūsiuose ir cokoliniuose aukštuose. Negyvenamosios paskirties pastatuose negali būti įrengiamos gyvenamosios paskirties patalpos. Tualetai kamerose įrengti ne atskirose patalpose ir netgi ne izoliuoti nuo likusio kameros ploto, o tiesiog toje pačioje patalpoje, todėl kalinimo metu pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Kamerose įrengtos perteklinės grotos, nuo lubų ir sienų krisdavo tinkas, kalkės ir dažų atplaišos, kameros nebuvo dezinfekuojamos. Esant šaltai temperatūrai, nebuvo išduodami šildytuvai. Langai kamerose, nors ir buvo dvigubi, tačiau stiklai dažnai būdavo išdaužyti, o Lukiškių TI-K administracija langų įstiklinimu nesirūpindavo, todėl kamerose buvo šalta ir drėgna. Daugumoje kamerų nebuvo įrengtų privalomų pareigūnų iškvietimo mygtukų, o tose kamerose, kuriose jie įrengti, šie dažniausiai neveikdavo. Vidiniai langų rėmai neteisėtai buvo įstiklinti matiniais stiklais, o išorinės grotos neteisėtai aptrauktos tinklu, taip natūralų kamerų apšvietimą dar labiau sumažinant.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad visose Lukiškių TI-K kamerose vietoje lovų buvo įrengti savadarbiai gultai, kurie buvo per seni, pernelyg siauri ir trumpi. Kamerose trūko spintelių, lentynėlių, taburečių arba stalo ilgio suoliukų, nebuvo po lova dėžių asmeniniams daiktams sudėti. Pareiškėjas buvo kalinamas, nesuteikiant vienam asmeniui teisės aktų nustatyto 3,6 m2 gyvenamojo ploto. Kamerų plotas dar labiau sumažėdavo dėl jose esančių baldų ir kito inventoriaus. Kalinimo laikotarpiu nebuvo išduotos priemonės indams plauti, trūko išduodamo tualetinio popieriaus ir muilo. Kamerose ne visada būdavo šluota, semtuvėlis šiukšlėms, šiukšlių kibiras, niekuomet nebūdavo skuduro grindų plovimui, kibiro grindų plovimui, o valymo medžiagų sanitarinių įrengimų valymui, dezinfekavimui bei kamerų plovimui taip pat nebuvo išduota. Lukiškių TI-K administracija nevykdė pareigos kasdien valyti kameras ir dezinfekuoti sanitarinių mazgų įrengimus, atlikti kasmėnesinį (pagrindinį) valymą. Dalis privalomos patalynės atvykusiems asmenims buvo išduodama tik pateikus rašytini prašymą. Pagalvės užvalkalo ir paklodės keitimas tik vieną kartą per savaitę higienos prasme taip pat buvo nepriimtinas. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo sveikata atvykus į Lukiškių TI-K patikrinta nebuvo. Dušuose nebuvo nei atitvertos dalies, nei baldų, nei apskritai vietos, kur galima būtų pasidėti daiktus ar pakabinti rūbus, grįžus iš dušo visi su savimi turėti daiktai ir minkštasis lovos inventorius buvo šlapi. Pareiškėjo teisė maudytis atitinkančioje temperatūroje kiekvieną dieną, bet ne rečiau kaip du kartus per savaitę, kaip tai numatyta Europos kalinimo taisyklėse, buvo pažeidžiama. Kalinimo laikotarpiu pareiškėjas buvo kankinamas alkiu, nebuvo atsižvelgta į jo maitinimo poreikius. Kalinimo metu nebuvo mokamos socialinės pašalpos ir išmokos iš socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų, nebuvo teikiama tikslinė parama, pareiškėjas nebuvo aprūpintas nei darbinėmis, nei kitomis pajamomis, kaip to reikalauja tarptautinės sutartys. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų, kas galėjo sukelti grėsmę sveikatai ir gyvybei. Pasivaikščioti pareiškėjas buvo vedamas tik 1 valandai.

6. Pareiškėjo teigimu, jis buvo diskriminuojamas pataisos namuose kalinamų asmenų atžvilgiu, nes buvo laikomas sunkesnėmis sąlygomis, turėjo galimybę gauti tik iki 2 valandų trukmės, t. y. du kartus trumpesnius, trumpalaikius pasimatymus, o ilgalaikiai pasimatymai apskritai nebuvo suteikiami. Kalinimo metu rankų plovimui prieš valgį ir indų plovimui po valgio jam buvo tiekiamas tik šaltas vanduo, indų plovimo priemonėmis kameros nebuvo aprūpintos, o aprūpinimas muilu buvo nepakankamas. Pareiškėjas buvo diskriminuojamas pataisos namuose kalinamų nuteistųjų atžvilgiu bei panašioje įstaigoje kalinamų moterų atžvilgiu (diskriminacija pagal lytį). Neišduodant higienos priemonių, nuteisti asmenys suimtųjų atžvilgiu iki 2017 m. sausio 1 d. buvo diskriminuojami nekokybiškų norminių teisės aktų pagrindu. Nuteistiems asmenims pataisos namuose numatyta galimybė naudotis bendrabučio virtuve ir patiems gamintis maistą. Kalinamas Lukiškių TI-K, pareiškėjas neturėjo galimybės naudotis virtuve ir pats gamintis maistą. Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pasirinkti pageidaujamą maisto racioną, pvz., numatytą dirbantiems vyrams arba numatytą moterims, taigi jis buvo diskriminuojamas ir pagal lyties, ir pagal socialinį požymius.

7. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsiliepime paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko higienos normų reikalavimus. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

9. Atsakovo atstovas paaiškino, kas kameros yra įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, normomis, kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, tačiau suimtieji ir nuleistieji neretai piktybiškai juos gadina. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Pasivaikščiojimų trukmė atitiko teisės aktų reikalavimus, suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami vadovaujantis patvirtintomis mitybos normomis. Lukiškių TI-K savarankiškai nesudaro valgiaraščių nuteistiesiems ir (arba) suimtiesiems. Pareiškėjui yra nustatytas nedirbančio vyro valgiaraštis. Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems yra užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog nurodytu ginčo laikotarpiu buvo kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais dėl ilgalaikių pasimatymų. Pataisos įstaigos direktoriui numatyta teisė, bet ne pareiga skirti nuteistiesiems socialines pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti (jos skiriamos, kai atitinkamame fonde yra lėšų), taip pat pinigines išmokas iš pataisos įstaigos lėšų. Pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su maitinimu, materialiniu aprūpinimu, pasivaikščiojimo teise ir kt., negali būti vertinamos kaip galimos diskriminacijos pagrindai, nes nėra diskriminacijos pagrindo pagal teisės aktus, o tam tikros atskirų kategorijų nuteistųjų kalinimo sąlygos yra diferencijuojamos įstatyme.

10. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

11. Atsiliepime paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 buvo patvirtinta Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa, kurios 12 punktas nustato, kad ši programa turi būti įgyvendinta 2014–2022 metais. Pareiškėjo laikymo laisvės atėmimo vietose metu Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos įgyvendinimas dar neturėjo būti baigtas, todėl pareiškėjui negalėjo susiformuoti teisėti lūkesčiai būti laikomam sąlygomis, kurių įgyvendinimui dar nėra pasibaigęs terminas, t. y. pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos ir neteisėtų veiksmų buvimo fakto. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie įrodytų, kad Kalėjimų departamentas savo veiksmais (neveikimu) pareiškėjui padarė tiesioginės žalos, todėl teismas nėra pagrindo pripažinti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme.

12. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

13. Atsiliepime paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1054 Teisingumo ministeriją įgaliojo atstovauti valstybei bylose dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė; bylose dėl civilinės būklės aktų įrašų (lyties, vardo, pavardės, asmens kodo) pakeitimo ir žalos atlyginimo; bylose dėl žalos, padarytos neteisėtais Juridinių asmenų registro tvarkytojo veiksmais, atlyginimo. Taigi Teisingumo ministerija yra įgaliota atstovauti valstybei tik tada, kai žala atsirado dėl aukščiau paminėtų neteisėtų veiksmų. Kadangi pareiškėjas šiose srityse valstybės deliktinės atsakomybės klausimo nekelia, pasisakyti skunde keliamais klausimais Teisingumo ministerija neturi procesinio suinteresuotumo.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjo T. Š. skundą tenkino iš dalies. Pareiškėjui T. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisė 789 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2019 m. kovo 13 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą dalį skundo atmetė.

15. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš, pareiškėjo vertinimu, neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

16. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Lukiškių TI-K pastatai įregistruoti kaip negyvenamieji, teismas pažymėjo, jog tai visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-04-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018).

17. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju atsakovas, turėdamas pareigą pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą, kitų reikalavimų laikymąsi, nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytus teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, todėl visas abejones teismas vertino pareiškėjo naudai ir darė išvadą, kad pareiškėjas, galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 metro sienele. Teismas pažymėjo, kad neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu, pareiškėjas kalėjo 263 paras.

18. Teismas pažymėjo, kad iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų (b. l. 106–107, 157), kuriais teismas neturėjo pagrindo abejoti, apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kartu su pareiškėju kamerose buvusių asmenų skaičių, matyti, jog minimalus plotas būnant Lukiškių TI-K buvo užtikrintas visas 296 paras, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.

19. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nebuvo atlikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimai, kurie tiesiogiai atspindėtų realią vienos ar kitos kameros, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, būklę ir atitikimą higienos reikalavimams. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su kamerų neatitikimu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimams, nėra nustatytas.

20. Teismas konstatavo, kad grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų, be kita ko, ir pareiškėjo teisių. Teismas akcentavo, kad teisės aktai nenustato, kokio dizaino turi būti lovos, nedraudžia įrengti dviaukščių lovų ar gultų. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo suteikta atskira miegamoji vieta. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo laikotarpiu dėl lovų (gultų) trūkumų jis būtų susižalojęs ar sužalojęs kitus asmenis. Todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo aspektu. Teismas konstatavo, kad stalai ir kėdės (arba taburetės), spintelės (lentynos) kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengti.

21. Teismas akcentavo, kad higienos priemonės buvo išduodamos, pareiškėjas dėl netinkamo aprūpinimo higienos priemonėmis būdamas Lukiškių TI-K nesiskundė, todėl neturėjo pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Lukiškių TI-K patvirtino, kad patalynė, kitas inventorius suimtiesiems ir nuteistiesiems išduodami, jie nustatyta tvarka dezinfekuojami, be to, patalynė vieną kartą per savaitę skalbiama nemokamai. Pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu į įstaigos administraciją su skundais dėl netinkamo aprūpinimo minkštuoju inventoriumi ir netinkamos jo būklės nesikreipė. Todėl pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu laikytini abstrakčiais ir neįrodytais.

22. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus materialinius resursus, be to, kameros aprūpinamos valymo priemonėmis: išduodami šepečiai grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šluostė, valikliai. Byloje nenustatyta, jog būtų pažeisti minėti reikalavimai. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų su skundais ar prašymais kreipęsis dėl galimai netinkamų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų neužregistruojant jo prašymų suteikti medicininę pagalbą, todėl konstatavo, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu pažeistos nebuvo. Pareiškėjo teiginius, kad atvykus į Lukiškių TI-K jam nebuvo atlikta pirminė gydytojų apžiūra, paneigė į bylą pateikti medicininių dokumentų įrašai, kurie patvirtina, kad pareiškėjui pirminė gydytojų apžiūra buvo atlikta ir tai jis patvirtino savo parašu.

23. Teismas atsižvelgė į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir darė išvadą, kad Lukiškių TI-K veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su dušo patalpų neatitikimu HN 134:2015 ir naudojimosi juo, nenustatytas. Pareiškėjas argumentų dėl netinkamos maisto kokybės įrodymais nepagrindė, dėl šių pažeidimų su skundais ar prašymais nei laikant Lukiškių TI-K, nei vėliau nesikreipė, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmesti kaip neįrodyti.

24. Byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K dėl įsidarbinimo, todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės, neaprūpinant jo darbu ir pajamomis Lukiškių TI-K. Teismas pažymėjo, kad suimtųjų ir nuteistųjų teisė į teisės aktuose nurodytas išmoką bei pašalpą nėra absoliuti, o yra nulemta atitinkamų teisės aktuose numatytų kriterijų atitikimo ir sąlygų buvimo. Teisės normose yra nustatyti tik maksimalūs aptariamų pašalpų dydžiai ir kalbama tik apie galimybę, o ne prievolę mokėti šias pašalpas. Atsižvelgiant į tai, atsakovo veiksmai – piniginės išmokos (pašalpos) neišmokėjimas, nesant pareiškėjo prašymo, vertinti kaip nepažeidžiantys teisės aktų nuostatų.

25. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija fakto, jog jo buvimo laikotarpiu jam buvo sudaryta galimybė vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl teismas vertino, kad nėra pagrindo pripažinti jo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Pareiškėjas skunde nenurodė, kada konkrečiai jis buvo vedamas pasivaikščioti tamsiu paros metu, dėl šių aplinkybių nei laikymo Lukiškių TI-K metu, nei vėliau nesiskundė, todėl pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu atmesti kaip neįrodyti. Pasivaikščiojimo kiemeliuose iškvietimo mygtukų įrengimas teisės aktų reikalavimuose nenumatytas.

26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad neturėjo ilgalaikių pasimatymų, tačiau konkrečiai nenurodė, kada kreipėsi dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, kada pasimatymai jam nebuvo suteikti. Byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K, rašęs dėl to skundus ar pan., pareiškėjo skundo argumentai dėl nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų vertinti kaip abstraktūs ir neįrodyti.

27. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl diskriminavimo, susijusio su maitinimu, materialiniu aprūpinimu, pasivaikščiojimo teise ir kt., akcentavo, kad pareiškėjui buvo taikomas suimtojo statusas, todėl jo teisių apimtis ir taikomi suvaržymai negalėjo būti lyginami su tam tikrų atskirų kategorijų nuteistųjų teisine padėtimi. Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl diskriminavimo.

28. Pareiškėjas skunde išdėstė savo nuomonę dėl Kalėjimų departamento ir Teisingumo ministerijos veiksmų / neveikimo neteisėtumo, tačiau nepateikė įrodymų, kurie liudytų teisės aktų pažeidimus. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Kalėjimų departamentas ir Teisingumo ministerija veikė pažeisdami teisės aktus ir dėl to pareiškėjui sukėlė žalą.

29. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į anksčiau išdėstytas aplinkybes, į pareiškėjo patirtus nepatogumus naudojantis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 m sienele, šio pažeidimo trukmę – 263 paros, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, ir, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 789 Eur. Pareiškėjo prašoma neturtinės žalos suma, teismo vertinimu, neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

30. Pareiškėjas prašė priteisti jam 52 942,60 Eur turtinės žalos atlyginimą, tačiau teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų visais aspektais, kuriuos skunde nurodo kaip jo teisių pažeidimus ir iš kurių kildino turtinę žalą. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog žalą faktiškai patyrė. Pareiškėjas jokių duomenų, kad kreipėsi į administraciją su prašymais išduoti skunde nurodytas higienos priemones, inventorių, o įstaigos administracija atsisakė jas išduoti, nepateikė. Todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė realių turtinių praradimų ir nuostolių.

31. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turtinės žalos (netiesioginių nuostolių) atsiradimą siejo su nesuteikta socialine parama, darbinėmis pajamomis. Tačiau teismas nenustatė jokių atsakovo pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, nesuteikiant jam darbo ir socialinės pašalpos, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas pats net nesikreipė dėl darbo ar socialinės pašalpos suteikimo. Todėl tokio pobūdžio turtinė žala (netiesioginiai nuostoliai) jam negalėjo atsirasti. Pareiškėjas turėjo pareigą pagrįsti prašomos turtinės žalos atsiradimo faktą ir jos dydį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė savo turto netekimo arba sužalojimo, turėtų išlaidų (tiesioginių nuostolių), taip pat negautų pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė turtinės žalos padarymo jam fakto ir dydžio. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo netenkintas.

32. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi ir 6.37 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. kovo 13 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

33. Teismas akcentavo, kad šiuo atveju ginčą pralaimėjusi šalis yra valstybė, o atstovavimo išlaidas patyrė taip pat valstybė, kuri garantavo nemokamą pareiškėjo atstovavimą byloje. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-690-556/2015 ir atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra šalies, privalančios atlyginti atstovavimo išlaidas, teismas prašymo dėl išlaidų atlyginimo netenkino.

III. 34. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

35. Apeliaciniame skunde Vilniaus PN nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nagrinėjamu atveju nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir svarbesnių aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta neturtinės žalos atlyginimo suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Teismas neindividualizavo ir nepagrindė subjektyvių neigiamų pareiškėjo išgyvenimų ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam kilusios neturtinės žalos. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos ir kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų jam galimai padarytą žalą. Vilniaus PN nesutinka su procesinių palūkanų priteisimu pareiškėjui, nurodydami, kad negali daryti įtakos teismo sprendimo vykdymui, nes sprendimo vykdymas reikalauja kreditoriaus rašytinio kreipimosi į Teisingumo ministeriją.

36. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija pareiškė, jog sutinka su Vilniaus PN apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir prisideda prie apeliacinio skundo.

37. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas pareiškė, jog palaiko visus Vilniaus PN išdėstytus argumentus ir prie jų prisideda.

38. Pareiškėjas T. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti arba grąžinti skundą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

39. Pareiškėjas nurodo, kad teismas be pagrindo nenagrinėjo pareiškėjo skunde keliamų klausimų dėl pareiškėjo teisių pažeidimų, vietoje to nagrinėdamas atsakovo atstovų kaltės klausimus, t. y. ar atsakovo atstovai pažeidė teisės aktų reikalavimus, nors valstybės deliktinė atsakomybė kyla be kaltės. Teismas neteisingai skaičiavo pareiškėjui tekusį kameros plotą, dalindamas bendrą kameros plotą iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas turėjo išskaičiuoti sanitarinių mazgų užimamą plotą, ne mažiau nei 3 kv. m. Be to, 3,6 kv. m ploto norma neatitinka proporcingumo principo. Pareiškėjas akcentuoja, kad įrodinėjimo pareiga tokio pobūdžio bylose yra perkeliama atsakovo atstovams, todėl iš pareiškėjo nepagrįstai reikalaujama įrodymų. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams, nes norminiai teisės aktai leidžia atsakovui įrengti tik vienas grotas ir tik lango angoje, o ne keletą grotų.

40. Pareiškėjo vertinimu, viena lova turi būti skirta vienam asmeniui ir tai įtvirtinta įstatyme. Be to, įrengtos turėjo būti būtent lovos, o ne gultai. Kamerose taburečių apskritai nebuvo, taip pat nebuvo dėžių po lovomis daiktams susidėti. Pareiškėjas neturėjo kreiptis nei į įkalinimo įstaigos administraciją, nei į jokią kitą ikiteisminę ginčo nagrinėjimo instituciją, nes šiems ginčams netaikoma išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarka. Pareiškėjas akcentuoja, kad nepakankamas aprūpinimas tualetiniu popieriumi negali būti pateisinamas jokiomis norminių aktų nuostatomis. Patalynės ir kito minkštojo inventoriaus buvo išduodama mažiau, nei numatyta teisės aktuose, ji buvo purvina, dėl to pareiškėjas niekur kreiptis neprivalėjo. Pareiga valyti patalpas nustatyta atsakovo atstovams, o ne pareiškėjui. Patalpos atsakovo atstovų nebuvo valomos, o pareiškėjas valymo priemonėmis neaprūpinamas. Pareiškėjui turėjo būti numatyta teisė praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę. Teismas sprendime iš esmės nepaneigė egzistuojant diskriminacinius teisės aktus, nenagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl diskriminavimo ir padarė nepagrįstą išvadą, jog suimtų ir nuteistų asmenų statusai skirtingi, todėl jų lyginti negalima. Pareiškėjo teisė gauti pajamas, pakankamas oriam jo ir jo šeimos pragyvenimui, nepriklauso nuo to, ar atsakovo atstovai aprūpino pareiškėją darbu ar ne.

41. Pareiškėjas nesutinka su priteista žalos atlyginimo suma ir mano, jog ji yra neproporcinga ir neužtikrina efektyvaus jo pažeistų teisių gynimo. Akcentuoja, kad kitose bylose priteistas didesnis žalos atlyginimas už tuos pačius pažeidimus. Be to, teismas nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose.

42. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

43. Vilniaus PN nurodo, kad pareiškėjas apeliacinį skundą ne įrodymais, o samprotavimais, nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją.

44. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Pažymi, kad pareiškėjas iš esmės atkartoja argumentus, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui.

45. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

46. Kalėjimų departamentas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių įrodymų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir priteistos neturtinės žalos dydžio. Kalėjimų departamentas akcentuoja, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 47. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas T. Š. kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K, Kalėjimų departamento ir Teisingumo ministerijos veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2017 m. sausio 5 d., atlyginimo.

48. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjo T. Š. skundą tenkino iš dalies. Pareiškėjui T. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisė 789 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2019 m. kovo 13 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą dalį skundo atmetė.

49. Atsakovo atstovas Vilniaus PN pateiktame apeliaciniame skunde pažymi, kad teismas nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nagrinėjamu atveju nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Vilniaus PN manymu, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Vilniaus PN taip pat nesutinka su procesinių palūkanų priteisimu pareiškėjui.

50. Pareiškėjas T. Š. apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra per mažas, atsižvelgiant į patirtus sunkumus ir išgyvenimus. Taip pat nurodo argumentus dėl teismo nenustatytų pažeidimų, nesutinka su gyvenamojo ploto skaičiavimu, neatimant iš jo sanitarinio mazgo užimamo ploto. Pareiškėjas dėl daugelio nurodomų pažeidimų akcentuoja, kad neturėjo kreiptis nei į įkalinimo įstaigos administraciją, nei į jokią kitą ikiteisminę ginčo nagrinėjimo instituciją, nes tokiems ginčams netaikoma išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarka. Be to akcentuoja, kas teismas sprendime iš esmės nepaneigė egzistuojant diskriminacinius teisės aktus, nenagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl diskriminavimo.

51. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvų matyti, jog teismas išsamiai pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo nurodyto pažeidimo, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinių skundų teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės kartoja pažeidimus, kuriuos buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.

52. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, turėjo iš jo atimti sanitarinio mazgo užimamą plotą, pažymėtina, jog asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime (Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“) nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017; 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-492/2020). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017; 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-756/2020).

53. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas sprendime iš esmės nepaneigė egzistuojant diskriminacinius teisės aktus, nenagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl diskriminavimo.

54. Pirmiausia akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus dėl diskriminacijos išnagrinėjo ir dėl jų pasisakė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas neneigia, jog jo maitinimas buvo organizuojamas vadovaujantis nustatyta tvarka patvirtintomis ir ginčo laikotarpiu galiojančiomis normomis, nustatytomis teisės aktuose, tai, kad skirtingi valgiaraščiai sudaryti dėl objektyvių skirtumų, išaiškinta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2017 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2877-624/2017; 2019 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2258-624/2019). Pareiškėjo skundo teiginiai, susiję su jo, kaip teigiama, diskriminavimu, yra abstraktūs, nesusieti su jo individualia situacija ir neaiškiai suformuluoti. Iš pareiškėjo skundo argumentų šiuo aspektu nėra pagrindo manyti, kad Lukiškių TI-K jis buvo išskiriamas iš kitų asmenų, turėjusių tokį pat statusą, todėl jo teiginiai dėl diskriminavimo nėra pagrįsti.

55. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl pasimatymų suteikimo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K, rašęs dėl to skundus ar pan. Pareiškėjas argumentų dėl pasimatymų nedetalizavo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos vertintino kaip abstrakčius ir neįrodytus.

56. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl daugelio pažeidimų akcentuoja, kad neturėjo kreiptis nei į įkalinimo įstaigos administraciją, nei į jokią kitą ikiteisminę ginčo nagrinėjimo instituciją, nes tokiems ginčams netaikoma išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarka. Teisėjų kolegija sutinka, kad išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarka tokiems ginčams nėra taikoma, tačiau pažymi, kad tokios tvarkos laikymosi pirmosios instancijos teismas ir nereikalavo. Pareiškėjo skundas buvo priimtas ir nagrinėjamas teisme iš esmės, vertinant visus pareiškėjo skunde nurodytus argumentus (pažeidimus). Šiuo atveju teismas, kaip vieną iš aktualių faktinių aplinkybių, nurodė tai, kad pareiškėjas dėl tam tikrų netinkamų sąlygų jo kalinimo metu į atsakovo atstovą nesikreipė, ir tai įvertino kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste.

57. Pareiškėjo argumentai dėl socialinės pašalpos pagrįstai atmesti, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas pats net nesikreipė dėl darbo ar socialinės pašalpos suteikimo. Todėl tokia turtinė žala jam negalėjo atsirasti.

58. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04) 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03) 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

59. Vertinant atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, pažymėtina, kad atsakovo atstovas yra teisus, teigdamas, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99).

60. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pažeidimo mastu, trukme ir intensyvumu (263 paras neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija, ir sprendžia, jog pareiškėjui pagrįstai priteista neturtinė žala pinigais. Įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pakeisti pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

61. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad kitose bylose Vilniaus apygardos administracinis teismas priteisia didesnes žalos atlyginimo sumas už tokius pačius pažeidimus, tačiau konkrečių bylų nenurodo, todėl teisėjų kolegija minėto argumento plačiau nevertina.

62. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Be to, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi pareigą atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistinas neturtinės žalos atlyginimas kompensuotų asmens patirtą žalą. Todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo atveju turėjo būti priteistas konkretus neturtinės žalos atlyginimo dydis, priteistas EŽTT konkrečioje jo nagrinėtoje byloje.

63. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.), 5 proc. dydžio metinės palūkanos yra priteisiamos; procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1619-520/2017, taip pat 2015 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-342-858/2015 ir jame nurodytą teismų praktiką, 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-858/2015 ir kt.). Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto procesinių palūkanų priteisimo atmestini kaip nepagrįsti.

64. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. Š. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė