2019-10-02 Nr. AB-18545-3-61-3-03856-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1669-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03856-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. G. ir I. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“ (bankroto administratorius uždaroji akcinė bendrovė „Valdsita“)) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjos S. G. ir I. J. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą, prašydamos priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) (toliau – ir Ministerija), 660,08 Eur, t. y. po 330,04 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjos paaiškino, kad su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004449 (toliau – ir Paslaugų sutartis) pagal kurią pareiškėjos nuo 2014 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. lapkričio 28 d. turėjo išvykti į Portugaliją. 2014 m. lapkričio 14 d. UAB „Freshtravel“ pasiskelbė nemokia. S. G. 2015 m. gegužės 26 d. kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentą prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) dėl kompensavimo procedūros inicijavimo. ERGO Insurance SE, veikianti per Lietuvos filialą, pareiškėjai S. G. išmokėjo 34,42 Eur dydžio kompensaciją. Už neįvykusią kelionę likusi pinigų suma – 660,08 Eur, pareiškėjoms nebuvo grąžinta, todėl pareiškėjos teigė patyrusios turtinę žalą. Pareiškėjos pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. gegužės 22 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) nurodyta, jog 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyva Nr. 90/314/EE B „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – ir Direktyva) yra įgyvendinamasis Europos Sąjungos aktas. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, buvo nepakankamos ir nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Valstybė narė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, tai rodo, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas teigė, jog pareiškėjos kvestionuoja tiek patį Turizmo įstatymą, tiek įstatymų leidėjo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu ir prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reglamentavimas. Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę.

Byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjų atžvilgiu, taip pat nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus – yra neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Europos Komisija (toliau – ir Komisija) arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad Komisija arba ESTT būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas, todėl nėra jokio faktinio bei teisinio pagrindo daryti išvadą, kad yra nustatyta ir egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė, veikdama per įstatymų leidžiamąją instituciją – Lietuvos Respublikos Seimą (toliau – ir Seimas), yra atlikusi neteisėtus veiksmus.

Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 ir 4 dalyse yra numatytos minimalios prievolių užtikrinimo sumos, tačiau Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi kelionių organizatoriui yra nustatyta bendra pareiga turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą. Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet ir iš esmės pažodžiui. Pareiškėjos žalą galėjo patirti tik dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą bei sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, todėl neegzistuoja priežastinis ryšys tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjų patirtos žalos.

Pareiškėjos nenurodė, kuri konkreti Turizmo įstatymo norma neatitinka Direktyvos ar jai prieštarauja, Įstatymas bei Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai ginčui aktualiu momentu galiojo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl konstatuoti, jog ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymo ar šio įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatos dėl kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ir kelionių agento prievolių įvykdymo užtikrinimo buvo neteisėtos, nėra pagrindo.

Į bylą pateikti įrodymai nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą. Paslaugų sutartis nėra pasirašyta nei vienos iš sutartyje nurodytų šalių, neaišku, kokiu pagrindu pareiškėja S. G. pervedė 694,51 Eur (2 398 Lt) į Cherry Media LT, UAB banko sąskaitą, kadangi šis juridinis asmuo nėra sutarties šalis. Mokėjimas buvo atliktas anksčiau, nei nurodyta Paslaugų sutarties sudarymo data. Pareiškėja I. J. į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ji atliko mokėjimus už kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ organizuotas keliones, todėl jos reikalavimai dėl turtinės žalos atlyginimo turi būti atmesti.

Pareiškėja S. G. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra įtraukta į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą bankroto byloje su 694,51 Eur finansiniu reikalavimu, todėl patenkinus skundą, pareiškėja įgytų teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Turizmo departamentas nurodė faktines aplinkybes dėl kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ išduotų kelionės organizatoriaus pažymėjimų, pažymėjimo galiojimo sustabdymo ir panaikinimo, pateikė duomenis apie UAB „Freshtravel“ turėtą prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimą. Turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galimai neteisėtos UAB „Freshtravel“ veiklos. Ginčo teisiniam santykiui yra aktuali nuo 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusi Turizmo įstatymo redakcija, t. y. tos materialinės teisės normos, kurios galiojo, kai kelionių organizatorius tapo nemokus. Turizmo įstatymas, į kurį perkeltos Direktyvos nuostatos, nurodo, jog prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti, pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančios UAB (toliau – ir BUAB) „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį įtraukti ir nukentėjusių turistų reikalavimai, tarp jų ir mokėjimą atlikusios pareiškėjos reikalavimas 694,51 Eur sumai. Žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama, reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „Freshtravel“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Valdsita“, atsiliepimo į pareiškėjų skundą nepateikė.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjų S. G. ir I. J. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjai S. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 660,09 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o pareiškėjos I. J. skundo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

9. Teismas nustatė, kad Turizmo departamentas 2014 m. kovo 24 d. išdavė UAB „Freshtravel“ pažymėjimą Nr. 13769, kuriame nurodė, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti kelionių organizavimo paslaugas. 2014 m. balandžio 14 d. išduotas kelionės organizatoriaus turizmo paslaugų sutarties prievolių įvykdymo civilinės atsakomybės laidavimo draudimo polisas Nr. 19040/8000029, kuriuo draudikas Compensa TU S.A. Vienna Insuranse Group Lietuvos filialas 350 000 Lt draudimo sumai laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. balandžio 14 d. užtikrino UAB „Freshtravel“ prievolių įvykdymą.

ERGO Insurance SE, veikianti per Lietuvos filialą, 2014 m. rugsėjo 19 d. išdavė laidavimo draudimo liudijimą dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo Nr. 741-100663, kuriuo ERGO Insurance SE, veikianti per Lietuvos filialą, 101 367,01 Eur draudimo sumai laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. užtikrino UAB „Freshtravel“ prievolių įvykdymą. Pareiškėja S. G. 2014 m. lapkričio 10 d. į Cherry Media LT, UAB pervedė 694,51 Eur (2 398 Lt), mokėjimo nurodyme nurodydama „Beta.lt order #(425559366)“.

Pareiškėja (užsakovė) S. G. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 11 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT004448 pagal kurią S. G. ir I. J. įsigijo 6 parų kelionę į Madeirą. Turizmo departamento direktorius 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 sustabdė 2014 m. kovo 24 d. pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą, kelionių organizatoriui raštu pranešus Turizmo departamentui apie tai, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų.

Minėtu įsakymu buvo nustatytas 10 darbo dienų terminas nuo šio įsakymo gavimo dienos pažeidimams pašalinti. Turizmo departamento direktoriaus 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo“ buvo panaikintas UAB „Freshtravel“ išduoto 2014 m. kovo 24 d. pažymėjimo Nr. 13769 galiojimas, nes kelionių organizatorius per nustatytą 10 darbo dienų terminą nepašalino pažeidimo. Vadovaujantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-02502-2014-1) UAB „Freshtravel“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskiriant UAB „Valdsita“.

Turizmo departamentas 2015 m. rugpjūčio 4 d. gavo Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Nusikaltimų veikų tyrimo skyriaus raštą Nr. 25/10-1-46-13942, kuriame prašoma perduoti UAB „Freshtravel“ dokumentus skyriuje atliekamam ikiteisminiam tyrimui Nr. 01-2-00078-14. Pareiškėja S. G. 2015 m. gegužės 26 d. kreipėsi į Turizmo departamentą dėl UAB „Freshtravel“, prašydama inicijuoti sumokėtų pinigų kompensavimo procedūrą dėl neįvykusios turistinės kelionės. Pareiškėjai S. G. draudimo bendrovė į jos sąskaitą pervedė 34,42 Eur.

10. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017 ir kt., nurodė, kad netinkamas Direktyvos 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę –Turizmo įstatymo 8 straipsnį, jau yra konstatuotas nacionalinių teismų. Teismai labai panašias arba analogiškas bylas privalo spręsti panašiai (a similibus procedere ad similia). Todėl šia aplinkybe pareiškėjos pagrįstai grindžia skunde reiškiamus reikalavimus, atsakovo Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus ir kitas atsakovo civilinei atsakomybei nagrinėjamoje byloje kilti būtinas sąlygas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį. Taigi nors de jure tokio pobūdžio bylos ir neatitinka modelinių bylų sampratos ABTĮ 127 straipsnio prasme, tačiau de facto tokiomis gali būti traktuojamos ir valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinosios sąlygos kiekvienoje tokio pobūdžio byloje naujai nebenustatinėtinos ir nebeįrodinėtinos. Kadangi nagrinėjamoje byloje teismas nematė nei konstitucinių, nei materialinio ar procesinio pobūdžio pagrindų, galinčių pateisinti ar nulemti objektyvią būtinybę nesilaikyti aukščiau nurodytuose teismų sprendimuose suformuoto ratio decidendi (sprendimo esmė, teismo suformuluota abstrakti elgesio taisyklė, sprendimo pagrindas, kuriuo privalu vadovautis) ir nukrypti nuo analogiškose bylose priimtų sprendimų esminio turinio (stare decisis doktrina, t. y. laikytis to, kas jau nuspręsta), darė išvadą, jog nagrinėjamos bylos kontekste atsakovui Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiškėjoms jų patirtą žalą.

11. Teismas Ministerijos ir Turizmo departamento argumentus, kad pareiškėjų reikalavimai dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti nagrinėjami bankroto byloje, atmetė kaip nepagrįstus. Vadovaujantis ESTT praktika, būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą (ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimas sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos; ESTT 1996 m. kovo 5 d. sprendimas sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du pêcheur SA ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp The Queen ir Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt. Brasserie). Šiuo atveju pripažinta, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Nagrinėjamu aspektu kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus, nėra svarbūs (ESTT 1999 m. birželio 15 d. sprendimas byloje C-140/97 tarp Rechberger ir kt.).

12. Teismas pažymėjo, jog rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja S. G. Paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš Paslaugų sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, tai savaime neleidžia teigti, jog Paslaugų sutartis laikytina nesudaryta (CK 1.73 str. 2 d., 1.76 str. 2 d.). Ergo Insurance SE Lietuvos filialui išmokėjus draudimo išmokas dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, buvo pripažinta, kad Paslaugų sutartis tarp pareiškėjos S. G. ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta, o draudimo išmokos pervestos į paslaugų užsakovo (šiuo atveju – pareiškėjos S. G.) sąskaitą.

13. Teismas kaip nepagrįstus vertino argumentus, jog pareiškėjos S. G. atliktas mokėjimas į Cherry Media LT, UAB banko sąskaitą nepatvirtina mokėjimo pagal Paslaugų sutartį ir nelaikomas tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu, jog Paslaugų sutarties kaina buvo sumokėta UAB „Freshtravel“ naudai, kadangi Cherry Media LT, UAB nėra Paslaugų sutarties šalis. Pareiškėja 2014 m. lapkričio 10 d. mokėjimo nurodymu į Cherry Media LT, UAB sąskaitą pervedė 694,51 Eur (2 398 Lt), mokėjimo nurodyme nurodydama „Beta.lt order #(425559366)“. Ši pareiškėjos S. G. pervesta suma sutampa su Paslaugų sutarties kaina ir dėl to ginčo byloje nėra.

14. Teismas iš viešai prieinamų valstybės įmonės Registrų centro teikiamų Juridinių asmenų registro duomenų nustatė, jog juridinis asmuo Beta Media, UAB (kuriam priklauso portalas „www.grupinis.lt“) (juridinio asmens kodas 302527342) Beta.lt, UAB pavadinimu buvo įregistruotas 2010 m. liepos 9 d., o 2013 m. rugsėjo 6 d. Beta.lt, UAB pavadinimas pakeistas į Cherry Media LT, UAB. Cherry Media LT, UAB pavadinimas 2015 m. rugsėjo 23 d. pakeistas į Beta Media, UAB. Taigi Beta.lt, UAB ir Cherry Media LT, UAB istoriškai veikė kaip tas pats juridinis asmuo. Būtent todėl minėtame 2014 m. lapkričio 10 d. mokėjimo nurodyme piniginių lėšų gavėju nurodyta Cherry Media LT, UAB, o mokėjimo paskirtyje nurodyta „Beta.lt order #(425559366)“. Paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjų turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui, kuris, nebūdamas Paslaugų sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai. Teismui nekilo abejonių, jog pareiškėja S. G. 2014 m. lapkričio 10 d. mokėjimo nurodymu pervedė 694,51 Eur (2 398 Lt) sumą į Cherry Media LT, UAB banko sąskaitą kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale „www.beta.lt“ užsakytą kelionę į Madeirą (Portugalija).

15. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos skunde teigė, jog abi patyrė po 330,04 Eur turtinę žalą (iš viso – 660,08 Eur), t. y. tokia suma joms nebuvo kompensuota už neįvykusią kelionę, tačiau padarė rašymo apsirikimo klaidą, kadangi iš viso pareiškėjos patyrė 660,09 Eur turtinę žalą (694,51 Eur (sumokėta suma už kelionę) – 34,42 Eur (draudimo išmoka).

16. Teismas nustatė, kad į Turizmo departamentą kreipėsi tik pareiškėja S. G., kuriai ir buvo kompensuota dalis už visų pareiškėjų kelionę sumokėtos sumos, todėl darė išvadą, kad teisę į turtinės žalos atlyginimą turi tik pareiškėja S. G.. Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra pagrindas atlyginti pareiškėjai S. G. patirtą turtinę žalą, todėl pareiškėjai S. G. atlygino 660,09 Eur turtinę žalą, o pareiškėjos I. J. reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas taip pat priteisė pareiškėjai S. G. 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2017 m. lapkričio 21 d.

III. 17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų S. G. ir I. J. skundą atmesti.

18. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti sprendimą, kadangi iš Sprendimo turinio neaišku, kodėl teismas sprendė, jog egzistuoja valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visuma (CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.271 str.). Nemotyvuotas teismo sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu ir panaikintas (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

19. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir Sutartis) nustatytą išimtinę Europos Komisijos (toliau – ir Komisija) ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Be to, teismas, atlikdamas minėtus veiksmus, taip pat pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) veiklą. Teismas, pažeisdamas ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje bei 18 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertino Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą priimant šį įstatymą, nes teismas sprendė, kad Seimas dėl savo netinkamos veiklos priėmė politiniu ir ekonominiu požiūriu netikslingą Turizmo įstatymą, kadangi šis įstatymas neužtikrino tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę.

20. Atsakovo įsitikinimu, teismas nėra kompetentingas spręsti klausimų dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybės yra padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų. Nei ABTĮ, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis, taigi taip pat nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl Europos Sąjungos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo.

21. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nevertino ir nepasisakė dėl to ar nagrinėjamu atveju egzistuoja CK įtvirtintų sąlygų (neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos) visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai. Todėl nagrinėjant pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų, negali egzistuoti ir kitos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Nenustačius bent vienos deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

22. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas turtinę žalą pareiškėjai priteisė, byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą. Teismas netinkamai įvertino pareiškėjos į bylą pateiktus įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Į bylą pateikta tarp pareiškėjų ir kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ Paslau nėra pasirašyta, tačiau teismas sprendė, kad sutartis tarp šalių buvo realiai sudaryta. Sutarties sudarymo fakto nepatvirtina ir kitam juridiniam asmeniui – Cherry Media LT, UAB sumokėtos pinigų sumos, be to, UAB „Freshtravel“ agente nurodyta Plius Travel.

23. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nesant įstatyme įtvirtinto pagrindo, peržengė skundo reikalavimų ribas, nes pareiškėjos skunde prašė priteisti po 330,04 Eur turtinės žalos atlyginimą, o teismas vienai iš pareiškėjų priteisė 660,08 Eur turtinės žalos atlyginimą.

24. Atsakovas teigia, kad teismas nepagrįstai suteikė pareiškėjai teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, nes Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas pareiškėjos finansinis reikalavimas 694,51 Eur sumai. Sprendimui įsiteisėjus, pareiškėja įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal teismo nutartimi patvirtintą finansinį reikalavimą bankroto byloje ir pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą.

25. Pareiškėjos S. G. ir I. J. atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį patenkinti.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad atsiliepime į skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui, išsamiai išdėstė bylos faktines aplinkybes ir nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, sutinka su apeliaciniu skundu ir jį palaiko.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Ginčas kilo dėl žalos, pareiškėjų teigimu, atsiradusios dėl netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, atliko išsamų byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad dėl Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų pareiškėjoms kilo turtinė žala. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad valstybė netinkamai įvykdė pareigą nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, t. y. Turizmo įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas neužtikrino, kad pareiškėjams būtų atlyginti visi jų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo patirti nuostoliai, todėl valstybė turi atlyginti šiuos nuostolius. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais, atsakovas iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus apie teismo kompetenciją, turtinę žalą patvirtinančių įrodymų nepakankamumą, kartu pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, tik papildo skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

31. Pirmosios instancijos teismas akcentavo CK 6.271 straipsnio ir 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas bei vadovavosi gausia ir vieninga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurią aiškiai nurodė sprendime ir kurioje konstatuota, jog tokio pobūdžio bylose egzistuoja visos būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai – Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, žala – pareiškėjams buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionę sumokėta suma, t. y. jis patyrė nuostolius, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos – kadangi Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, pareiškėjams už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis sumokėtos sumos.

32. Dėl atsakovo teiginių, kad šiuo atveju neegzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai, akcentuotina, jog ginčo laikotarpiu galiojusios Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra nurodęs, kad minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais į nacionalinę teisę tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr., pvz., 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306).

33. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir tikėtino repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr. 2014 m. sausio 16 d. nutartį Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Άllam, C-430/13, EU:C:2014:32).

34. Turizmo įstatymo (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija, įsigaliojusi 2014 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos minimalios kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju aktualus Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 (2011 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1421 redakcija) (toliau – ir Aprašas). Aprašo 33 punkte nustatyta, kad, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausiai mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui. Nagrinėjamu atveju Departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą vadovaudamasis šiuo reguliavimu.

35. Iš aptarto nacionalinio teisinio reguliavimo matyti, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį siekiamo tikslo prasme. Pažymėtina, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi, nagrinėdamas iš esmės analogiškas faktinėmis aplinkybėmis administracines bylas dėl nuostolių, turistų patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (žr., pvz., 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, 2018 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje Nr. eA-1204-556/2018 ir kt). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

37. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr. 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012), Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.).

Kaip pažymima nuoseklioje ESTT praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (žr., pvz., 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, 14/83, EU:C:1984:153; 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją.

Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Impact). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (žr., pvz., 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimą Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395; 2004 m. spalio 5 d. sprendimą (sujungtose bylose) Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584).

Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Pfeiffer ir kt.). Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr., pvz., 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą (sujungtose bylose) Francovich ir kt. prieš Italijos valstybę, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428; 2002 m. liepos 11 d. sprendimą Marks & Spencer prieš Commissioners of Customs & Excise, C-62/00, EU:C:2002:435).

Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą Fuß prieš Stadt Halle, C-429/09, EU:C:2010:717).

38. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aiškinti aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas ir išspręsti šį ginčą, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų (Komisijos) ar ESTT sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartą ESTT praktiką, tai negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimu. Todėl atsakovo argumentai, kad 1) pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Komisijos ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą, ir kad 2) valstybė tinkamai įvykdė Direktyvoje nustatytą pareigą užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjams galėjo kilti atlygintina turtinė žala, yra nepagrįsti.

39. Atsakovo pozicija, kad pareiškėjų reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausiai turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra atmestina. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už jų neįgyvendinimą. Šiuo atveju taip pat nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. ESTT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tokios aplinkybės kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., minėtą sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad tarp minėtų neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų ir pareiškėjų patirtos turtinės žalos nėra priežastinio ryšio, taip pat atmetami.

40. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad byloje nėra tinkamų įrodymų apie pareiškėjos turtinės žalos patyrimo faktą. Įvertinus byloje esančius dokumentus ir nustatytas aplinkybes (nutarties 9, 12–14 p.; mokėjimo nurodymą kelionei į apmokėti, 2014 m. lapkričio 11 d. turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004449, mokėjimo nurodymą, iš kurio matyti, kad pareiškėjai S. G. buvo išmokėta 34,42 Eur draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų), teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėja 2014 m. lapkričio 11 d. įsigijo turizmo paslaugas iš kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ per tarpininką UAB „Cherry Media Lt“ (dabar – UAB „Beta Media“), kuris yra interneto svetainės grupinis.lt valdytojas (remiantis viešai prieinamais duomenimis, t. y. paslaugų teikimo interneto svetainėje grupinis.lt taisyklėmis), už kurias sumokėjo 2 398 Lt.

41. Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad turizmo paslaugų teikimo sutartyje UAB „Freshtravel“ agentu yra nurodytas kitas juridinis asmuo – „Plius travel“ (ant sutarties yra „Plius travel“ ženklas), Juridinių asmenų registre nėra duomenų apie tokį juridinį asmenį, o iš viešai prieinamų duomenų internete manytina, kad „Plius travel“ yra UAB „Freshtravel“ prekės ženklas, todėl šie atsakovo argumentai atmestini. Kadangi, nupirktai kelionei neįvykus ir UAB „Freshtravel“ tapus nemokia, pareiškėjai S. G. buvo grąžinta tik 34,42 Eur, pareiškėja patyrė 660,09 Eur turtinę žalą, kurios atlyginimą ir prašė priteisti iš atsakovo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjos patirta turtinė žala buvo įrodyta leistinais įrodymais, tai pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

42. Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus skundo pagrindą ir dalyką (reikalavimą), teikdamas skundą administraciniam teismui suformuluoja pareiškėjas, t. y. nustato administracinio ginčo ribas. Draudimas peržengti pareiškėjo skunde suformuluotų reikalavimų ribas nereiškia, kad teismas, atsižvelgdamas į pareikštą reikalavimą, negali tenkinti reikalavimo iš dalies ar išdėstyti patenkinto reikalavimo turinį ne taip, kaip pažodžiui nurodo pareiškėjas, ar niekada negali taikyti kito pareiškėjo teisių gynybos būdo, nei prašomas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašė priteisti joms iš atsakovo turtinės žalos atlyginimą – 660,08 Eur lygiomis dalimis po 451,62 Eur. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos padarė rašymo apsirikimą ir realiai patyrė 660,09 Eur turtinę žalą (694,51 Eur (sumokėta suma už kelionę) – 34,42 Eur (draudimo išmoka)). Pažymėtina, kad pareiškėjos S. G., sumokėjusios pinigus pagal Paslaugų sutartį už kitą pareiškėją – I. J., naudai iš atsakovo pirmosios instancijos teismas nepriteisė didesnės sumos turtinės žalos atlyginimo, nei abi pareiškėjos prašė bendrai, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, peržengė skundo reikalavimų ribas.

43. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė