2016-02-02 Nr. AB-2559-3-63-3-01214-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-150-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01214-2014-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 6.6.2; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos prašymą atsakovui S. C. (S. C.) dėl piniginės socialinės pašalpos permokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo S. C. 1 750,00 Lt permokėtą ir negrąžintą socialinės pašalpos sumą.

Prašyme nurodė, kad atsakovui S. C., vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies 4 punktu, bei atsižvelgiant į atsakovo 2012 m. gegužės 9 d. pateiktą prašymą–paraišką Nr. SP23-27801, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus vedėjo 2012 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. SP1-2406 „Dėl piniginės socialinės paramos skyrimo“ nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. buvo paskirta 875,00 Lt dydžio socialinė pašalpa. Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte, ir prašymo-paraiškos piniginei socialinei paramai gauti formoje, įtvirtinta piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų pareiga per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos skiriant ir (ar) mokant piniginę socialinę pašalpą. S. C. nurodytos pareigos nevykdė ir nepranešė apie savo žmonos V. C. nutrauktą registraciją Lietuvos darbo biržoje nuo 2012 m. gegužės 21 d. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovo žmona nutraukė registraciją darbo biržoje, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus vedėjo 2012 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. SP1-3701 „Dėl permokėtos piniginės socialinės paramos S. C.“ atsakovui nuo 2012 m. birželio 1 d. buvo nutrauktas socialinės pašalpos mokėjimas ir nustatyta 1 750,00 Lt permoka už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. Pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. (23.45.)-SP13-6479, 2013 m. balandžio 2 d. raštu Nr. (23.45.)-SP13-2631, 2013 m. liepos 19 d. raštu Nr. (23.27.)-SP13-6147, 2013 m. spalio 14 d. raštu Nr. (23.45.)-SP13-8440 kreipėsi į atsakovą, prašydamas grąžinti permokėtą socialinės pašalpos sumą, tačiau atsakovas į raginimus nereagavo ir iki šiol nėra grąžinęs permokėtos socialinės pašalpos.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies. Priteisė Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai iš S. C., 1 260,00 Lt socialinės pašalpos permoką. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Byloje nustatyta, kad atsakovas S. C. 2012 m. gegužės 9 d. prašymu-paraiška piniginei socialinei paramai gauti kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją, prašydamas skirti socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės iki rugpjūčio mėn. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyrius 2012 m. gegužės 11 d. sprendimu nusprendė mokėti (teikti) po 875,00 Lt per mėnesį pašalpą laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. bendrai gyvenantiems asmenims – C. S. (vyrui), C. V. (žmonai) ir C. V. (vaikui). Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus vedėja 2012 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. SP1-2406, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 6 straipsniu, 7 straipsniu, 22 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. T2-113 patvirtintu Piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašu, Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. T2-143 patvirtinto Vienkartinių pašalpų teikimo tvarkos aprašo 7, 15 ir 32 punktais, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. AD1-2650 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ 1.1.1 ir 1.1.10 punktais bei atsižvelgdama į pareiškėjų prašymus skyrė socialines pašalpas, būsto šildymo išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijas naudojantiems kietąjį kurą ar kitokį kurą asmenims, nurodytiems 1 priede – inter alia atsakovui.

Pagal Įstatymo 8 straipsnio, reglamentuojančio sąlygas, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą, 1 dalies 4 punktą viena iš minėtų sąlygų socialinei paramai gauti yra asmens įsiregistravimas Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje. Remiantis Lietuvos darbo biržos duomenų bazės išrašu pareiškėja nustatė, jog V. C. savo pačios pageidavimu 2012 m. gegužės 21 d. nutraukė darbo paiešką, t.y. išsiregistravo iš Lietuvos darbo biržos. Įstatymo 25 straipsnyje įtvirtintos piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų pareigos, taip pat ir pareiga per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčius įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui (3 punktas). Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, nustačius, kad bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo piniginę socialinę paramą gavo neteisėtai, nes kreipimosi dėl piniginės socialinės paramos metu pateikė neteisingus duomenis apie turtą, gaunamas pajamas, bendrai gyvenančius asmenis arba kitus duomenis, reikalingus piniginei socialinei paramai skirti, arba paramos teisimo laikotarpiu per mėnesį nepranešė apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teise į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui, bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi grąžinti neteisėtai gautą pinigų sumą arba ją sumokėti dalimis.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo žmona V. C. pažeidė Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sąlygą piniginei socialinei paramai gauti ir S. C. apie šią aplinkybę nepranešė pareiškėjai per vieno mėnesio terminą, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus vedėjas 2012 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. SP1-30701 „Dėl permokėtos piniginės socialinės paramos S. C. (S. C.)“ nustatė, kad atsakovui nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. permokėta 1 750,00 Lt socialinės pašalpos suma ir pasiūlė permokėtą sumą grąžinti savivaldybės administracijai iki 2012 m. gruodžio 1 d.

Analizuodamas Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus vedėjo 2012 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. SP1-30701 turinį, teismas sutiko su pareiškėjo padaryta išvada, jog atsakovas nevykdė Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos pareigos, todėl jam kilo Įstatymo 26 straipsnyje numatytos pasekmės –permokėtos paramos sumos grąžinimas. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas neteisingai apskaičiavo permokėtos socialinės pašalpos sumą.

Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, privalo – 3 mėnesius socialinę pašalpą skirti tik vaikui (įvaikiui) ar vaikams (įvaikiams), pasirenkant ar derinant jos teikimo formą (formas) (pinigais ir (ar) nepinigine forma), o kompensacijų neteikti bendrai gyvenantiems asmenims ar nutraukti jų teikimą, jeigu bent vienas iš bendrai gyvenančių asmenų nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 2 ir 3 punktuose nustatytų pareigų. Teismo vertinimu, minėta teisės akto norma skirta apsaugoti vaikų (įvaikių) interesus net ir tuo atveju, kai socialinės paramos gavėjas nevykdo pareigos pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčius įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui.

Iš Klaipėdos miesto savivaldybės Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2012 m. gegužės 11 d. sprendimo turinio nustatyta, kad 875,00 Lt socialinė pašalpa buvo skirta ir vaikui – V. C., gim. 1990 m. (duomenys neskelbtini), todėl darytina išvada, kad net ir konstatavęs, jog S. C. pažeidė Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pareiškėjas privalėjo skirti (nenutraukti paskirtos) pašalpą vaikui. Pareiškėjo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimas patvirtina, kad vaikui – V. C. – skirta socialinės pašalpos dalis sudarė 245 Lt (350,00 x 0,7). Teismas nusprendė, kad ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. vaikui turėjo būti išmokėta 490,00 Lt socialinės pašalpos dalis. Išdėstytų aplinkybių pagrindu pripažintina, kad susidariusi socialinės pašalpos permoka yra ne 1 750,00 Lt, kaip nurodo pareiškėjas, o 1 260,00 Lt (1 750,00 - 490,00).

Teismas pažymėjo, kad S. C. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus vedėjo 2012 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. SP1-3701 neginčijo. Nors Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2012 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. (23.45.)-SP13-6479, 2013 m. balandžio 2 d. raštu Nr. (23.45.)-SP13-2631, 2013 m. liepos 19 d. raštu Nr. (23.27.)-SP13-6147, 2013 m. spalio 14 d. raštu Nr. (23.45.)-SP13-8440 ragino S. C. grąžinti susidariusią socialinės pašalpos permoką, tačiau atsakovas susidariusios permokos iki šiol nėra grąžinęs.

III. Pareiškėjas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad neteisingai apskaičiavo permokėtos socialinės pašalpos sumą. Pažymi, kad Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 3 punkte apibrėžta savivaldybės administracijos teisė skirti piniginę socialinę paramą bendrai gyvenantiems asmenims, nevykdant Įstatymo 25 straipsnio 2 ir 3 punktuose nustatytų pareigų. Tačiau straipsnyje nėra nurodyta, kad pašalpa skiriama, neatsižvelgiant į tai, ar bendrai gyvenantys asmenys turi teisę į piniginę socialinę paramą. Teisės į socialinę pašalpą reikalavimai apibrėžti Įstatymo 6 straipsnyje, o visos sąlygos, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys turi teisę į piniginę socialinę paramą, nurodytos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Pagal Įstatymo nuostatas, bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jeigu kreipimosi dėl jos metu atitinka visus Įstatymo 6 straipsnyje nurodytus reikalavimus. Atsakovo žmonai nutraukus registraciją darbo biržoje, ji nebeatitiko vienos iš Įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų, dėl to šeima prarado teisę į socialinę pašalpą.

Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo dukra pašalpos mokėjimo metu buvo 22 metų amžiaus, taigi pagal Įstatymą nebuvo laikoma vaiku, o bendrai gyvenančiu asmeniu. Atsižvelgiant į tai, teismo išvada, jog vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 3 punktu pareiškėjas privalėjo skirti pašalpą vaikui, yra visiškai nepagrįsta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl socialinės pašalpos permokos grąžinimo.

Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos prašymą priteisti iš S. C. socialinės pašalpos permoka, sumažindamas priskaičiuotą sumą. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija su priskaičiuotos sumos sumažinimu nesutinka.

Kaip minėta, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2012 m. gegužės 11 d. sprendimu bendrai gyvenantiems asmenims – C. S. (vyrui) – Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, C. V. (žmonai) – Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, ir C. V. (vaikui) – Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nuspręsta mokėti (teikti) po 875,00 Lt per mėnesį pašalpą laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d.

Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus vedėjos 2012 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. SP1-2406 skirtos socialinės pašalpos, būsto šildymo išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijas naudojantiems kietąjį kurą ar kitokį kurą asmenims, nurodytiems 1 priede – inter alia atsakovui.

Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus vedėjas 2012 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. SP1-30701 „Dėl permokėtos piniginės socialinės paramos S. C. (S. C.)“ vadovaudamasis 2012 m. rugpjūčio 21 d. Lietuvos darbo biržos duomenų bazės išrašu apie S. C. žmonos V. C. registracijos nutraukimą, nustatė, kad atsakovui nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. S. C. permokėta 1 750,00 Lt socialinės pašalpos suma ir pasiūlė permokėtą sumą grąžinti savivaldybės administracijai iki 2012 m. gruodžio 1 d.

Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2012 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. (23.45.)-SP13-6479, 2013 m. balandžio 2 d. raštu Nr. (23.45.)-SP13-2631, 2013 m. liepos 19 d. raštu Nr. (23.27.)-SP13-6147, 2013 m. spalio 14 d. raštu Nr. (23.45.)-SP13-8440 ragino S. C. grąžinti susidariusią socialinės pašalpos permoką, tačiau atsakovas jos negrąžino, todėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracija kreipėsi į teismą dėl priskaičiuotos sumos priteisimo.

Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (nagrinėjamu atveju aktuali 2011 m. gruodžio 1 d. redakcija Nr. XI-1772, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d.). Šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą.

Nagrinėjamoje byloje teisė į paramą sutuoktiniams S. C. ir V. C. buvo paskirta Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu – asmenys yra įsiregistravę Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje, o jų dukrai V. C. – 8 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu – mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal dieninės, nuolatinės ar ištęstinės studijų formos programas (įskaitant akademinių atostogų dėl ligos ar nėštumo laikotarpį), kol jiems sukaks 24 metai ir laikotarpiu nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos, bet ne ilgiau, negu jiems sukaks 24 metai.

Įstatymo 25 straipsnio 3 punkte numatyta piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų pareiga per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčius įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui.

Pagal Įstatymo 21 straipsnio 9 dalį, jeigu piniginės socialinės paramos teikimo laikotarpiu jos dydis pasikeitė (dėl bendrai gyvenančių asmenų sudėties arba vieno gyvenančio asmens šeiminės padėties, pajamų šaltinio (bet ne jo dydžio) pasikeitimo, bendrai gyvenančiam asmeniui arba vienam gyvenančiam asmeniui pradėjus gauti ilgalaikės socialinės globos paslaugas socialinės globos įstaigoje ir kita), paskirta piniginė socialinė parama skiriama iš naujo nuo kito mėnesio po aplinkybės pasikeitimo.

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nustačius, kad bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo piniginę socialinę paramą gavo neteisėtai, nes kreipimosi dėl piniginės socialinės paramos metu pateikė neteisingus duomenis apie turtą, gaunamas pajamas, bendrai gyvenančius asmenis arba kitus duomenis, reikalingus piniginei socialinei paramai skirti, arba paramos teikimo laikotarpiu per mėnesį nepranešė apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui, bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi grąžinti neteisėtai gautą pinigų sumą arba ją sumokėti dalimis.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, per Įstatymo 25 straipsnio 3 punkte nustatytą terminą nepranešęs apie jo žmonos registracijos nutraukimą darbo biržoje, neįvykdė Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte jam kaip socialinę paramą gaunančiam asmeniui numatytos pareigos, todėl jam kilo Įstatymo 26 straipsnyje numatytos pasekmės – pareiga grąžinti neteisėtai gautą pinigų sumą arba ją sumokėti dalimis. Atsakovui šios pareigos neįvykdžius, yra pagrindas pareiškėjui priteisti permokėtą ir negrąžintą socialinės pašalpos sumą.

Tačiau, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pakeitė pareiškėjo apskaičiuotą permokos sumą. Teismas vadovavosi Įstatymo 23 straipsnio (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija Nr. XI-1772) 1 dalies 3 punktu, kuriame numatyta, kad savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, privalo 3 mėnesius socialinę pašalpą skirti tik vaikui (įvaikiui) ar vaikams (įvaikiams), pasirenkant ar derinant jos teikimo formą (formas) (pinigais ir (ar) nepinigine forma), o kompensacijų neteikti bendrai gyvenantiems asmenims ar nutraukti jų teikimą, jeigu bent vienas iš bendrai gyvenančių asmenų nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 2 ir 3 punktuose nustatytų pareigų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad atsakovo dukra pašalpos mokėjimo metu buvo 22 metų amžiaus, taigi pagal Įstatymą nebuvo laikoma vaiku, o bendrai gyvenančiu asmeniu. Taigi byloje yra iškilęs klausimas, ar pilnamečiai vaikai iki 24 metų, kurie mokosi ar studijuoja ginčui aktualiu laikotarpiu pateko į Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 3 punkto (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija Nr. XI-1772) taikymo sritį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įstatymų leidėjas Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme nėra aiškiai apibrėžęs šiame Įstatyme naudojamos vaiko sąvokos, todėl pagal bylai aktualų teisinį reglamentavimą (Įstatymo 2011 m. gruodžio 1 d. redakcija Nr. XI-1772) siekdama išsiaiškinti vaiko sąvoką Įstatymo 23 straipsnio kontekste teisėjų kolegija analizuos aktualias Įstatymo nuostatas remdamasi sisteminiu ir istoriniu lyginamuoju metodais.

Pagal Įstatymo (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija Nr. XI-1772) 2 straipsnio 2 dalį, bendrai gyvenančiais asmenimis laikomi sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), arba vienas iš tėvų ir jo vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys pilnamečiai ar veiksniais pripažinti nepilnamečiai vyras ir moteris ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų. Į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį taip pat įskaitomi nedirbantys (taip pat savarankiškai nedirbantys) nesusituokę ir savo vaikų (įvaikių) neauginantys pilnamečiai vaikai (įvaikiai) iki 24 metų, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal dieninės, nuolatinės ar ištęstinės studijų formos programas (įskaitant akademinių atostogų dėl ligos ar nėštumo laikotarpį), ir dirbantys (taip pat savarankiškai dirbantys) nesusituokę ir savo vaikų (įvaikių) neauginantys pilnamečiai vaikai (įvaikiai) iki 21 metų, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ir (ar) pagal profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti, taip pat pilnamečiai vaikai (įvaikiai) nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos.

Įstatymo 6 straipsnio 3 punkte numatyta, kad bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jeigu kreipimosi dėl socialinės pašalpos metu atitinka visus šiame straipsnyje nurodytus reikalavimus: 1) bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens nuosavybės teise turimo turto, nurodyto šio įstatymo 14 straipsnyje, vertė neviršija turto vertės normatyvo; 2) pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal šio įstatymo 17 ir 18 straipsnius, yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui; 3) kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo, vienas gyvenantis asmuo arba vaikas (įvaikis) nuo 16 iki 18 metų atitinka bent vieną iš šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą.

Kaip minėta pareiškėjo dukrai V. C. parama skirta kaip bendrai gyvenančiam asmeniui, kuris mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal dieninės, nuolatinės ar ištęstinės studijų formos programas (įskaitant akademinių atostogų dėl ligos ar nėštumo laikotarpį), kol jiems sukaks 24 metai ir laikotarpiu nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos, bet ne ilgiau, negu jiems sukaks 24 metai (Įstatymo 8 str. 1 d. 2 p.).

Kaip minėta, Įstatymo 23 straipsnio (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija Nr. XI-1772) 1 dalies 3 punkte buvo numatyta, kad tokiu atveju, kai bent vienas iš bendrai gyvenančių asmenų nevykdo pareigos pranešti apie aplinkybių, turinčių įtakos teisei į piniginę socialinę paramą, savivaldybės administracija privalo kompensacijų neteikti bendrai gyvenantiems asmenims ar nutraukti jų teikimą, tačiau 3 mėnesius socialinę pašalpą skirti tik vaikui (įvaikiui) ar vaikams (įvaikiams).

Taigi Įstatyme numatyta išlyga, kai socialinė parama nebeteikiama bendrai gyvenantiems asmenims, tačiau privalomai skiriama pašalpa vaikams (įvaikiams). Pažymėtina, kad pilnamečiai vaikai (įvaikiai) šioje Įstatymo redakcijoje minimi tik 2 straipsnio 2 dalyje, kaip įskaitomi į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį.

Ginčo santykiams aktualią Įstatymo 23 straipsnio 2011 m. gruodžio 1 d. redakciją Nr. XI-1772 pakeitusios, nuo 2013 m. birželio 6 d. iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusios, Įstatymo 23 straipsnio redakcijos (2013 m. gegužės 16 d. įstatymas Nr. XII-329) 2 dalies 2 punkte numatyta, kad savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, turi teisę 3 mėnesius socialinę pašalpą skirti tik vaikui (įvaikiui) ar vaikams (įvaikiams), įskaitant pilnamečius vaikus (įvaikius), kai jie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ir laikotarpiu nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos, pasirenkant ar derinant jos teikimo formą (formas) (pinigais ir (ar) nepinigine forma), o kompensacijų 3 mėnesius neteikti bendrai gyvenantiems asmenims ar 3 mėnesiams nutraukti jų teikimą, jeigu bent vienas iš bendrai gyvenančių asmenų nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 2 punkte nustatytos pareigos ir (ar) nevykdo 25 straipsnio 3 punkte nustatytos pareigos, išskyrus atvejį, kai dėl šio punkto nuostatos nevykdymo nesusidarė piniginės socialinės paramos permoka – išmokėta ne didesnė negu apskaičiuota, įvertinus atsiradusias aplinkybes, piniginė socialinė parama.

Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 2, 3, 7, 8, 9, 10, 16, 17, 21, 23, 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo projekto 2013 m. balandžio 12 d. aiškinamajame rašte Nr. XIIP-452 buvo nurodyta, kad šiuo Įstatymo projektu (priimtas 2013 m. gegužės 16 d.) siūloma: nustatyti, kad socialinė pašalpa tais atvejais, kai ji skiriama tik vaikui (įvaikiui) ar vaikams (įvaikiams), skiriama įskaitant pilnamečius vaikus (įvaikius), kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą. Tokiu būdu socialinės paramos teikimas siejamas ne su konkrečiu vaikų amžiumi, o užtikrinamas švietimo prieinamumas ir piniginės socialinės paramos teikimas iki bus įgytas vidurinis išsilavinimas, baigta bendrojo ugdymo programa, skiriant paramą ir baigiamosiose klasėse besimokantiems, vyresniems nei 18 metų mokiniams, be to mažinama administracinė našta – savivaldybėms nebereikės dėl šios aplinkybės socialinę pašalpą skirti iš naujo (4.1.2 p.).

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ginčui aktualaus Įstatymo 23 straipsnio kontekste įstatymų leidėjas vaikais laikė asmenis iki 18 metų.

Šiuo metu nuo 2015 m. sausio 1 d. galiojančioje Įstatymo 23 straipsnio redakcijoje (2014 m. gruodžio 2 d. Nr. XII-1366) 2 dalies 2 punkte numatyta, kad savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, turi teisę 3 mėnesius neteikti piniginės socialinės paramos arba 3 mėnesiams nutraukti jos teikimą bendrai gyvenantiems asmenims, jeigu bent vienas iš bendrai gyvenančių asmenų nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 2 punkte nustatytos pareigos ir (ar) 25 straipsnio 3 punkte nustatytos pareigos, išskyrus atvejį, kai dėl šių punktų nuostatų nevykdymo nesusidarė piniginės socialinės paramos permoka – išmokėta ne didesnė negu apskaičiuota, įvertinus atsiradusias aplinkybes, piniginė socialinė parama arba piniginės socialinės paramos permoka buvo grąžinta ar yra išskaičiuojama (grąžinama) dalimis. Šiuo atveju socialinė pašalpa skiriama vaikams (įvaikiams), įskaitant pilnamečius vaikus (įvaikius), kai jie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ir laikotarpiu nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos.

Atlikus teisinio reglamentavimo analizę istoriniu lyginamuoju aspektu, matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 3 punkte tokiu atveju, kai bent vienas iš bendrai gyvenančių asmenų nevykdo pareigos pranešti apie aplinkybių, turinčių įtakos teisei į piniginę socialinę paramą, pasikeitimą, savivaldybei buvo numatyta pareiga 3 mėnesius socialinę pašalpą skirti tik vaikams (įvaikiams) iki 18 metų. Tik keičiantis teisiniam reglamentavimui, nuo 2013 m. birželio 6 d. Įstatyme (2013 m. gegužės 16 d. įstatymo Nr. XII-329 redakcija) numatyti atvejai, kai socialinė pašalpa skiriama tik vaikui (įvaikiui) ar vaikams (įvaikiams) papildyti, įtraukiant ir pilnamečius vaikus (įvaikius), kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą, tokį reglamentavimo pakeitimą aiškinant švietimo prieinamumo ir piniginės socialinės paramos teikimo užtikrinimu iki bus įgytas vidurinis išsilavinimas, baigta bendrojo ugdymo programa.

Įvertinusi bylai aktualų teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad esant byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kad atsakovo dukra V. C. pašalpos skyrimo metu buvo 22 metų, parama jai skirta kaip bendrai gyvenančiam besimokančiam asmeniui (byloje nėra duomenų, ar ji mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar studijavo), ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo teisinio pagrindo V. C. skirti pašalpą pagal Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą išlygą dėl vaikų.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pareiškėjo prašymą tenkinant visa apimtimi, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo S. C. 1 750,00 Lt, t. y. 506,84 Eur, socialinės pašalpos permoką.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti taip: Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos prašymą tenkinti.

Priteisti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai iš S. C. 506,84 Eur (penkis šimtus šešis eurus ir aštuoniasdešimt keturis euro centus) socialinės pašalpos permoką.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė