15a0fd5077bb11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525–2700/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02213-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant atsakovo atstovui Algirdui Adomui Stankevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. P. skundą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. P. skundu (b. l. 1−3), kurį patikslino (b. l. 12–14), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – ir Centro) generalinės direktorės 2011 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. 1V-143 (toliau – ir Įsakymas) ir pripažinti pareiškėjai nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio statusą.

Nurodė, kad remdamasi Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 2 dalimi, kreipėsi į atsakovą dėl asmens, nukentėjusio nuo okupacijos – tremtinio, statuso pripažinimo. 2011 m. birželio 22 d. Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija (toliau – ir Komisija) priėmė išvadą (posėdžio protokolo Nr. 2PD-206), kuria rekomendavo pareiškėjai nesuteikti nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio statuso. 2011 m. rugpjūčio 29 d.

Centro generalinė direktorė, vadovaudamasi Komisijos išvada, priėmė Įsakymą, kuriuo nepripažino pareiškėjai nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio statuso. Apie priimtą Įsakymą pareiškėja buvo informuota 2011 m. rugsėjo 12 d. Centro raštu Nr. 38R-n-1232 „Dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso nepripažinimo“ (toliau – ir Raštas). Paaiškino, kad po 1949 m. kovo 25 d. tremties, pareiškėjos tėvams neribotam laikui buvo uždrausta grįžti į Lietuvą. 1958 m. balandžio 28 d Lietuvos tarybų socialistinės respublikos (toliau – ir LTSR) Aukščiausios Tarybos Prezidiumo nutarimu Nr. 45 (toliau – ir Nutarimas Nr.

45) pareiškėjos tėvui J. M. ir 1958 m. balandžio 28 d. LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo nutarimu Nr. 46 (toliau – ir Nutarimas Nr.

46) pareiškėjos motinai A. M. buvo leista gyventi LTSR teritorijoje. Pareiškėja gimė (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad Nutarimo Nr. 45 ir Nutarimo Nr. 46 priėmimas 1958 m. balandžio 28 d. nėra pakankamas įrodymas, kad pareiškėjos tėvams nebebuvo apribota teisė grįžti į Lietuvą, nes apie jų priėmimą nebuvo paskelbta, pareiškėjos tėvai apie tai sužinojo tik 1961 metų gruodžio mėnesį. Pareiškėjos tėvai į Lietuvą grįžo 1962 metų pavasarį. Pabrėžė, kad Nutarimo Nr. 45 ir Nutarimo Nr. 46 priėmimo datų suabsoliutinimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir viešumo principams.

Nutarimo Nr. 45 ir Nutarimo Nr. 46 priėmimu pareiškėjos tėvams nebuvo sukurta jokių teisių, nes jie nežinojo ir negalėjo žinoti apie jų priėmimą. Teigė, kad atsižvelgus į tai, (duomenys neskelbtini), t. y. pareiškėjos gimimo dieną, pareiškėjos tėvams buvo faktiškai apribota teisė grįžti į Lietuvą, todėl pareiškėja atitinka Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus ir jai turėjo būti pripažintas nukentėjusio nuo okupacijų asmens – tremtinio statusas. Taip pat teigė, kad Centras pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio 4 dalį, nes Įsakymas buvo priimtas 2011 m. rugpjūčio 29 d., o pareiškėja apie tai buvo informuota tik 2011 m. rugsėjo 12 d.

Raštu, t.y. praleidus įstatymo nustatytą 3 dienų terminą. Informuojant apie Įsakymo priėmimą, pareiškėjai taip pat nebuvo pateikta Įsakymo kopija, taip pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalies reikalavimus ir sukliudant pareiškėjai įgyvendinti teisę į gynybą, nes ji negali tinkamai įvertinti Įsakymo turinio.

Atsakovas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 24–25), kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime rėmėsi Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintų Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso pripažinimo, pažymėjimų išdavimo bei apskaitos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 7 punktu ir nurodė, kad pareiškėja Komisijai pateikė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 5 d. pažymėjimą apie J. M. tremtį Nr. 1/30AP-129, kuriame nurodyta, kad pareiškėjos tėvas buvo tremtyje nuo 1949 m. kovo 25 d. iki 1958 m. birželio 16 d., jam leista gyventi LTSR teritorijoje 1958 m. balandžio 28 d Nutarimu Nr. 45, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 5 d. pažymėjimą apie A. S. tremtį Nr. 1/30AP-130, kuriame nurodyta, kad pareiškėjos motina buvo tremtyje nuo 1949 m. kovo 25 d. iki 1958 m. gegužės 29 d., jai leista gyventi LTSR teritorijoje 1958 m. balandžio 28 d. Nutarimu Nr. 46. Pareiškėja gimė (duomenys neskelbtini), t.y. praėjus 2 metams po to, kai jos tėvai jau buvo paleisti iš tremties ir jiems nebebuvo taikomos specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos bei jie galėjo netrukdomai grįžti ir gyventi Lietuvoje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 29 d. sprendimu (b. l. 53–57) pareiškėjos skundą atmetė.

Sprendime teismas, remdamasis Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir Nuostatų 7 punktu, pažymėjo, kad teisės aktai tremtinio statuso suteikimo pagrindų nesieja su priežastimis, dėl kurių buvęs tremtinys, pasibaigus tremčiai, negrįžo į Lietuvą. Atsižvelgęs į Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkto turinį, padarė išvadą, kad tremtinio statuso suteikimas siejamas ne su gimimu tremtinio ar buvusio tremtinio šeimoje, o su tuo ar asmuo gimė būtent tuo metu, kai bent vienas iš jo tėvų buvo tremtyje, arba jam kitaip buvo apribota teisė grįžti į Lietuvą. Tremtinio statuso suteikimas taip pat siejamas su objektyvia faktine aplinkybe – ne su de facto, o su de jure kliūčių buvimu atitinkamo asmens tėvams grįžti į Lietuvą. Teigė, kad tokiu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas siekė atsižvelgti į teisines ir objektyviai įvertinamas kliūtis, kurios nepriklausytų nuo subjektyvaus vertinimo. Taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2776/2011. Nurodė, kad tremtinio statuso suteikimas, pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nėra siejamas su faktine aplinkybe, jog asmuo nebuvo supažindintas su teisės aktu, panaikinusiu teisės grįžti į Lietuvą apribojimus. Nutarimas Nr. 45 ir Nutarimas Nr. 46, kuriais pareiškėjos tėvams buvo leista gyventi LTSR teritorijoje, buvo priimti 1958 m. balandžio 28 d., t.y. prieš pareiškėjos gimimą – (duomenys neskelbtini), todėl Įsakymu buvo pagrįstai atsisakyta suteikti pareiškėjai tremtinio statusą. Taip pat pažymėjo, kad nors Centras nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalies reikalavimų, tačiau nurodyti pažeidimai nesutrukdė pareiškėjai suprasti dėl kokios priežasties ir kuo remiantis buvo priimtas Įsakymas, pareiškėja galėjo efektyviai realizuoti teisę į galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą dėl padarytų procedūrinių pažeidimų.

III. Pareiškėja V. P. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 61–63), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde, be skunde pateiktų argumentų, pažymi, kad Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata dėl tremtinio statuso suteikimo nėra siejama su teisės akto, suteikiančio teisę grįžti į Lietuvą, priėmimu. Teigia, kad teismas neatsižvelgė į visuotinai žinomą tuo metu buvusią politinę situaciją, į pareiškėjos bei liudytojų nurodytas aplinkybes ir nepagrįstai sutapatino Nutarimo Nr. 45 ir Nutarimo Nr. 46 priėmimo momentus su apribojimų grįžti į Lietuvą panaikinimo momentais. Nurodo, kad pareiškėjos tėvams iki 1961 m. gruodžio mėnesio teisė grįžti į Lietuvą nebuvo suteikta, nes jie apie jos suteikimą nežinojo.

Atsakovas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 70), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pažymi, jog pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikia jokių naujų duomenų, kurių nebūtų nagrinėjusi Komisija ir pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Įsakymo (b. l. 27), kuriuo atsakovas nepripažino pareiškėjai nuo okupacijos nukentėjusio asmens – tremtinio statuso. Atsižvelgiant į tai, siekdamas teisingo ir visapusiško bylos išnagrinėjimo, teismas turi įvertinti ar Įsakymas priimtas teisėtai ir pagrįstai.

Byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams aktualus Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, apibrėžiančio tremtiniais pripažįstamų asmenų grupes, 5 punktas, kuriame nurodyta, kad tremtiniais pripažįstami asmenys, gimę tremtinių šeimose trėmimo metu ir tremtyje, jeigu bent vienas iš tėvų buvo tremtinys ir jeigu bent vienam iš tėvų buvo taikomas specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje).

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjos tėvai nuo 1949 m. kovo 25 d. iki 1958 m. birželio 16 d. (tėvas) ir iki 1958 m. gegužės 29 d. (motina) buvo ištremti į Irkutsko sritį (b. l. 4−5). 1958 m. balandžio 28 d. Nutarimu Nr. 45 (tėvui) ir Nutarimu Nr. 46 (motinai) jiems buvo leista gyventi Lietuvos TSR teritorijoje (b. l. 4−5). Pareiškėja gimė (duomenys neskelbtini) (b. l. 31, 29). Taigi nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjos tėvai buvo ištremti, tačiau akivaizdu, jog pareiškėja gimė jau po to, kai buvo priimti Nutarimas Nr. 45 ir Nutarimas Nr. 46, leidę jiems gyventi Lietuvoje, taigi ne trėmimo metu ar tremtyje, tuo metu, kai pareiškėjos tėvams jau nebuvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė, kaip tai apibrėžiama minėtoje Įstatymo nuostatoje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje analogiškoje administracinėje byloje Nr. A858-2776/2011, aiškindamas aptariamą Įstatymo nuostatą pažymėjo, kad kaip matyti iš Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkto turinio, tremtinio statuso suteikimą įstatymų leidėjas sieja ne apskritai su gimimo tremtinio ar buvusio tremtinio šeimoje faktu, o su konkrečia faktine aplinkybe, kad asmuo gimė būtent tuo metu, kai bent vienas iš jo tėvų buvo tremtyje, arba jam kitaip buvo apribota teisė grįžti į Lietuvą. Minėtos normos turinys rodo, kad aptariamu atveju tremtinio statuso suteikimas ar nesuteikimas siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, t. y. ne de facto, o de jure kliūčių grįžti į Lietuvą atitinkamo asmens tėvams buvimu. Todėl atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra objektyvių duomenų, apie tai, kad pareiškėjos gimimo metu sovietinės valdžios institucijos nebūtų leidusios jos tėvams grįžti į Lietuvą, priešingai – bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjos gimimo metu Nutarimu Nr. 45 ir Nutarimu Nr. 46 pareiškėjos tėvams buvo leista grįžti į Lietuvą − pareiškėja negali būti laikoma Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintos teisės normos adresatu, atitinkamai atsakovas neturėjo teisinio pagrindo pripažinti jai nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio statuso.

Svarbu pažymėti ir tai, kad minėtoje Įstatymo nuostatoje tremtinio statuso suteikimas nėra siejamas su faktine aplinkybe, jog atitinkamas asmuo nebuvo supažindintas su teisės aktu, panaikinusiu teisės grįžti į Lietuvą apribojimus (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2776/2011). Todėl pareiškėjos siūlymas nesieti Nutarimo Nr. 45 ir Nutarimo Nr. 46 priėmimo su apribojimų sugrįžti į Lietuvą panaikinimo momentu atmestinas kaip nepagrįstas. Pripažįstama, kad pareiškėjos tėvams apribojimai grįžti į Lietuvą panaikinti nuo minėtų nutarimų priėmimo, o ne nuo sužinojimo apie juos momento. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog nors pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad jos tėvai nebuvo informuoti apie Nutarimo Nr. 45 ir Nutarimo Nr. 46 egzistavimą ir teisę sugrįžti į Lietuvą iki 1961 m. gruodžio mėnesio, ji nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų šią poziciją, išskyrus liudytojų parodymus, kurie, teisėjų kolegijos nuomone, vertinant juos visų byloje esančių įrodymų kontekste, neįrodo šio pareiškėjos teiginio.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja gimė praėjus dviems metams po Nutarimo Nr. 45 ir Nutarimo Nr. 46 priėmimo, t. y. nė vieno iš jos tėvų trėmimo ar buvimo tremtyje de jure metu ir de jure nesant apribotai jų gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvei, atsakovas Įsakymu pagrįstai atsisakė pareiškėjai suteikti nuo okupacijos nukentėjusio asmens – tremtinio statusą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus nuosekliai laikosi pozicijos, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atitinkamas individualus administracinis aktas gali būti pripažintas neteisėtu tik tuo atveju, jei teismas konstatuoja, jog jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Nežymūs, neesminiai atitinkamo individualaus administracinio akto priėmimo procedūros pažeidimai, kurie neturi jokios įtakos sprendimo pagrįstumui, teismų praktikoje paprastai nelaikomi pagrindu pripažinti sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu (žr. pvz. Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2012 m. liepos mėn. 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1487/2012). Atsižvelgiant į tai, dėl pareiškėjos argumentų, jog Įsakymas priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje numatytus reikalavimus individualiems administraciniams aktams, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šie pažeidimai nesutrukdė pareiškėjai suprasti dėl kokios priežasties ir kuo remiantis buvo priimtas Įsakymas ir tinkamai realizuoti teisės į teisminę gynybą. Todėl nepaisant minėtų procedūrinių individualaus administracinio akto − Įsakymo − priėmimo procedūros trukumų, Įsakymas laikytinas teisėtu, pagrįstu, jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes. Procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjos V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Dalia Višinskienė