2019-01-14 Nr. AB-1151-3-61-3-00159-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1847-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00159-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Vilniaus PN), 3 140 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 22 d. apie 9.15 valandą Vilniaus PN pareigūnai davė jam nurodymą duoti šlapimo mėginį tikslu nustatyti, ar vartojo narkotines medžiagas. Kadangi tuo metu pareiškėjas nenorėjo šlapintis, jis pareigūnų paprašė šiek tiek laiko ir truputį vandens atsigerti, kad galėtų greičiau atlikti tyrimą, tačiau pareigūnai atsisakė. Apie 12.00 valandą atėjęs pareigūnas pasakė, jog, jei per 15 minučių pareiškėjas neduos šlapimo mėginio, tuomet jo atžvilgiu bus surašytas tarnybinis pranešimas už teisėtų pareigūnų reikalavimų nevykdymą. Šie pareigūno žodžiai jį sukaustė ir jis iki 12.15 valandos taip ir nesugebėjo duoti šlapimo mėginio. Jam buvo surašytas tarnybinis pranešimas dėl pareigūnų teisėtų nurodymų nevykdymo. Už šį režimo reikalavimų pažeidimą pareiškėjui buvo skirta nuobauda – uždarymas 15 parų į kamerų tipo patalpas. Nutarimą dėl nubaudimo jis apskundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas). Kalėjimų departamento direktorės 2016 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. N-10 paskirta nuobauda buvo panaikinta, tačiau šią nuobaudą jis jau buvo atlikęs. Nuobaudos atlikimo metu patyrė tam tikrus suvaržymus. Pareiškėjo teigimu, jis patyrė emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, sumažėjo jo savivertė, buvo pažemintas, išgąsdintas ir sutrikęs, sumažėjo bendravimo galimybės.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo keliami reikalavimai yra nepagrįsti ir nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 22 d. Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus (toliau – ir APS) vyr. prižiūrėtojas tarnybiniu pranešimu informavo Vilniaus PN direktorių apie tai, jog 2016 m. rugsėjo 22 d. 9 valandą 15 minučių įtariant, kad pareiškėjas vartojo psichiką veikiančias medžiagas, pareiškėjui buvo duotas nurodymas duoti šlapimo mėginį ir atlikti greitosios tyrimo priemonės testą, tačiau pareiškėjas atsisakė vykdyti nurodymus, motyvuodamas tuo, kad nenori šlapintis. Pareiškėjas buvo paliktas budinčiosios pamainos pareigūnų priežiūroje, kur buvo laikomas iki 12 valandos 15 minučių. Per tą laiką jam ne kartą buvo duotas nurodymas duoti šlapimo mėginį, bet jis nesutiko. Tarnybiniame pranešime nurodoma, kad pareiškėjas šiais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 12 straipsnio 2 dalį ir 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Vilniaus PN APS pareigūnai 2016 m. rugsėjo 22 d. surašė protokolą, kuriame užfiksuota, kad pareiškėjas atsisako pasiaiškinti raštu, žodžiu nurodęs – „nieko nerašysiu“. 2016 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjas pateikė rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodė, jog neatsisakė duoti šlapimo mėginio, tiesiog tuo metu nenorėjo šlapintis. Vilniaus PN direktorius 2016 m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. 28-831(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“ paskyrė pareiškėjui nuobaudą – perkėlimą 15 parų į kamerų tipo patalpas už 2016 m. rugsėjo 22 d. padarytą bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą. Nuobauda atlikta laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 20 d. iki 2016 m. lapkričio 4 d. Pareiškėjas minėtą nutarimą apskundė Kalėjimų departamento direktorei, kuri 2016 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. N-10 panaikino Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. 28-831(1) pareiškėjui skirtą nuobaudą.

5. Atsakovas pažymėjo, kad bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, nuteistųjų teisinę padėtį, bausmių vykdymo institucijų ir įstaigų pareigūnų teises, pareigas ir atsakomybę nustato BVK. Kilus įtarimams, jog nuteistasis gali būti neblaivus arba apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų, vadovaujantis Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų neblaivumo (girtumo) arba apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatymo tvarkos aprašu, patvirtintu Kalėjimų departamento direktoriaus 2008 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. V-20 (toliau – ir Aprašas), tikrinamas neblaivumo (girtumo) arba apsvaigimo faktas. Aprašo 5 punkte įtvirtintas neblaivumo arba apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų ištyrimo operatyvumo principas, pagal kurį, įtarus asmenį esant neblaiviam arba apsvaigusiam, jis turi būti per kiek įmanoma trumpesnį laiką ištirtas dėl šių aplinkybių. Aprašas reglamentuoja neblaivumo (girtumo) arba apsvaigimo tikrinimo procedūrą. Pagal Aprašo 8 punkto nuostatas procedūra pradedama pareigūnui žodžiu nuteistajam paaiškinant nesutikimo pasitikrinti dėl neblaivumo (girtumo) arba apsvaigimo teisinius padarinius. Jei nuteistasis sutinka, kad būtų atliktas jo neblaivumo (girtumo), apsvaigimo patikrinimas, jis pasirašo Aprašo 1-uoju priedu patvirtintos formos Akto pradžioje, jei nesutinka – jam kyla Aprašo 9 punkte numatyti padariniai.

6. Atsakovas teigė, kad šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šlapimo mėginio nedavimo laiką, t. y. praėjus 3 (trims) valandoms nuo pirmojo nurodymo davimo, pareigūnai pareiškėjo veiksmus kvalifikavo kaip neteisėtą atsisakymą vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Kalėjimų departamentas atliko tarnybinį tyrimą ir 2016 m. lapkričio 25 d. surašė Tarnybinio tyrimo išvadą „Dėl nuteistojo G. B. skundo“, kurioje konstatavo, kad pareiškėjo kaltinimas nevykdžius teisėtų pareigūnų reikalavimų susietas su jo atsisakymu tikrintis neblaivumą. Tačiau toks kaltinimas šioje konkrečioje situacijoje buvo perteklinis, nes ne atsisakymas tikrintis neblaivumą ar apsvaigimą, o atsisakymo atlikti neblaivumo (girtumo), apsvaigimo patikrinimą padariniai yra pagrindas skirti pareiškėjui nustatytas nuobaudas. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjas turėjo būti baudžiamas pagal BVK 110 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Kalėjimų departamentas Vilniaus PN direktoriaus nutarimą panaikino dėl netinkamo veikos kvalifikavimo, kuris savaime nereiškia pareiškėjo neteisėtų veiksmų nebuvimo ir neleido teigti, kad šioje situacijoje pareiškėjas nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Vilniaus PN vertinimu, pareiškėjui paskirta nuobauda buvo pagrįstai paskirta. Pareiškėjas atliko jam paskirtą nuobaudą, kuri panaikinta dėl netinkamo veikos kvalifikavimo, kas neeliminuoja jo atsakomybės.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į psichiatro įskaitą įrašytas kaip vartojantis narkotines medžiagas. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, jog nuobaudos atlikimo metu negalėjo pasinaudoti teise į jam priklausančius pasimatymus, pažymi, kad iki paskirtos nuobaudos pareiškėjas turėjo tris pasimatymus, šia teise nesinaudojo. Vilniaus PN vertinimu, pareiškėjas skunde nepagrindė ir neindividualizavo subjektinių neigiamų pasekmių, priežastinio ryšio ir jam padarytos neturtinės žalos. Į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

8. Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą nurodė, kad su atsiliepimu nesutinka, kadangi jame yra pateikiama melaginga informacija, jog 2016 m. rugsėjo 22 d. rašte Nr. 51-2584(1) jis atsisakė paaiškinti, žodžiu nurodęs – „nieko nerašysiu“. Priešingai negu nurodoma atsiliepime, jis pareigūnų paklausė, ar jam parašyti paaiškinimą, ar ateiti vėliau ir atlikti šlapimo testą. Jam nebuvo duoti jokie dokumentai pasirašyti.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, jog Vilniaus PN APS vyr. prižiūrėtojas 2016 m rugsėjo 22 d. tarnybiniu pranešimu informavo Vilniaus PN direktorių apie tai, jog 2016 m rugsėjo 22 d. 9.15 valandą įtariant, kad 5-o būrio nuteistasis G. B. vartojo psichiką veikiančias medžiagas, jam buvo duotas nurodymas duoti šlapimo mėginį atlikti greitosios tyrimo priemonės testą, tačiau pareiškėjas atsisakė vykdyti nurodymus, motyvuodamas tuo, kad nenori šlapintis. Pareiškėjas buvo paliktas budinčiosios pamainos pareigūnų priežiūroje, kur buvo laikomas iki 12.15 valandos. Per tą laiką nuteistajam ne kartą buvo duotas nurodymas duoti šlapimo mėginį, bet jis nesutiko. Tarnybiniame pranešime nurodoma, kad pareiškėjas šiais veiksmais pažeidė BVK 12 straipsnio 2 dalį ir 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Vilniaus PN APS pareigūnai 2016 m. rugsėjo 22 d. surašė protokolą Nr. 51-2584(1), kuriame užfiksuota, kad pareiškėjas atsisako pasiaiškinti raštu, žodžiu nurodęs – „nieko nerašysiu“. 2016-09-23 pareiškėjas Vilniaus PN direktoriui pateikė rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodė, jog jis neatsisakė duoti šlapimo mėginio, o tuo metu nenorėjo šlapintis. Vilniaus PN direktorius 2016 m rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. 28-831(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“ paskyrė pareiškėjui nuobaudą – perkėlimą 15 (penkiolika) parų į kamerų tipo patalpas už 2016 m rugsėjo 22 d. padarytą bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą. Pareiškėjas dėl paskirtos nuobaudos ir vertimo šlapintis kreipėsi į Kalėjimų departamentą ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus persiųstą skundą, informavo pareiškėją, kad 2016 m. lapkričio 25 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. LV-4383 konstatuota, jog nuobauda pareiškėjui skirta netinkamai atlikus padaryto pažeidimo (apsvaigimo) nustatymo procedūras, t. y. netinkamai užfiksavus ir įvertinus pažeidimo padarymo aplinkybes. Kalėjimų departamento direktorė 2016 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. N-10 panaikino Vilniaus PN 2016 m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. 28-831(2) skirtą nuobaudą.

11. Teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Vilniaus PN, 3 140 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.

12. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 , 4 dalimis, 6.250 straipsnio 1 dalimi ir teismų praktika ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006) CK 6.246–6.249 straipsniais.

13. Pažymėjo, jog iš įvardintų civilinės atsakomybės sąlygų matyti, kad vienas iš atsakomybės elementų yra neteisėtumas, kuris pasireiškia tik tada, kai nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-17-499/2007). LAT, nustatydamas neteisėtus veiksmus, bendrąją pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai aiškina siaurai, t. y. ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų: viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas „galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų. Viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatyminių įgalinimų (kompetencijos) ribas (ultra vires), yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais. Bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai negali būti priešpastatoma pareigai laikytis šią veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų ir juos vykdyti. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų (LAT 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2008).

14. Teismas akcentavo, kad nurodyti išaiškinimai lėmė, kad, sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turėjo būti įvertinama, iš kokių neteisėtų veiksmų buvo kildinama prašoma priteisti žala, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti atlikdamas veiksmus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

15. Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš neteisėtų Vilniaus PN pareigūnų veiksmų. Skunde teigė, kad Vilniaus PN pareigūnai davė jam nurodymą duoti šlapimo mėginį, tačiau, pareiškėjui nenorint šlapintis ir negavus atsigerti, pareigūnai vis tiek vertė pareiškėją duoti šlapimo mėginį, dėl ko jis patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjo teigimu, jis buvo gąsdinamas, jog nedavus šlapimo mėginio jam bus paskirta nuobauda.

16. Teismas vadovavosi Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų neblaivumo (girtumo) arba apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų (toliau – ir apsvaigimas) nustatymo tvarkos apraše nustatytu reglamentavimu, ir padarė išvadą, kad Vilniaus PN pareigūnai Aprašo nustatyta tvarka turėjo teisę nustatyti apsvaigimo faktą, prašant suimtojo (nuteistojo) pateikti šlapimo mėginį. 2016 m. rugsėjo 22 d. 9.15 valandą Vilniaus PN pareigūnams įtarus, kad pareiškėjas galimai vartojo psichiką veikiančias medžiagas, Vilniaus PN pareigūnai teisėtai ir pagrįstai davė nurodymą pareiškėjui duoti šlapimo mėginį su tikslu atlikti greitosios tyrimo priemonės testą, kadangi jiems tokia teisė buvo suteikta. Kaip matyti iš 2016 m. rugsėjo 22 d. tarnybinio pranešimo, pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 23 d. paaiškinimo, skundo ir atsiliepimo turinio, pareiškėjui 2016 m. rugsėjo 22 d. nuo 9.15 valandos iki 12.15 valandos buvo duoti nurodymai duoti šlapimo mėginį, tačiau pareiškėjas tokio mėginio nedavė, motyvuodamas tuo, kad šlapintis nenori. Nors pareiškėjas skunde ir atsikirtime į atsiliepimą argumentavo, kad neturtinė žala jam kilo dėl pareigūnų raginimo duoti šlapimo mėginį, dėl ko jam nepavyko nusišlapinti, nes nenorėjo / nesugebėjo, teismas pažymėjo, kad tokia situacija susidarė dėl paties pareiškėjo fiziologinio organizmo funkcionavimo ir galimai dėl to, kad pareiškėjas prieš patikrinimą nusišlapino (kaip nurodyta pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 23 d. paaiškinime), bet ne dėl Vilniaus PN pareigūnų teisėtų nurodymų pateikti šlapimo mėginį. Pareiškėjo argumentai, jog pareigūnai nedavė vandens atsigerti, ant jokių dokumentų jis nepasirašė, 2016 m. rugsėjo 22 d. rašte žodžiu nenurodė, jog „nieko nerašys“, nagrinėjamam ginčui nėra aktualūs, kadangi minėti pareiškėjo argumentai yra susiję su apsvaigimo tikrinimo procedūros teisėtumu, kuris nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

17. Dėl skundo argumentų, jog pareigūnai pareiškėją gąsdino, kad pareiškėjui nenusišlapinus – jam bus paskirta nuobauda, teismas pažymėjo, kad Aprašo 8 punkte nustatyta pareigūnų pareiga žodžiu suimtajam (nuteistajam) paaiškinti nesutikimo, kad būtų nustatomas jo neblaivumas (girtumas) arba apsvaigimas, teisinius padarinius. Kadangi iš pareiškėjo paaiškinimų ir Aprašo 8 punkto matyti, jog Vilniaus PN pareigūnai pareiškėjui paaiškino nesutikimo (šiuo atveju – neduodant šlapimo mėginio) teisinius padarinius, teismas Vilniaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų nenustatė.

18. Teismas sprendė, kad Vilniaus PN pareigūnų neteisėti veiksmai nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyti, todėl nebuvo pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą šioje dalyje.

19. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl nepagrįstos nuobaudos paskyrimo – perkėlimo į kamerų tipo patalpas penkiolikai parų, kuriose, nuobaudos atlikimo metu, jis patyrė tam tikrus suvaržymus, t. y. negalėjo siųsti laiškų, skambinti ir susitikti su artimaisiais, eiti į lauką, bendro naudojimo patalpas, pasimatymus, bendrauti su kitais nuteistaisiais, rūkyti, eiti į profesinę mokyklą ir kitus užsiėmimus, turėti ir gaminti maistą, žiūrėti televizorių, nusiskusti veidą, negavo pašalpos ir kt., teismas pažymėjo, jog pagal BVK 73 straipsnį paprastajai nuteistųjų grupei priskirtas nuteistasis turi teisę: apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje; per du mėnesius gauti vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą; gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų; du kartus per savaitę paskambinti telefonu; kasdien pasivaikščioti tris valandas. Nuteistieji gali turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles (BVK 92 straipsnio 2 dalis), naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais (BVK 96 straipsnio 1 dalis), kasdien pasivaikščioti gryname ore (BVK 103 straipsnis) ir kt. Tačiau nuteistieji, kurie pagal BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punktą perkelti į kamerų tipo patalpas, pagal BVK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų.

20. Teismas akcentavo, kad, nors byloje nustatytos aplinkybės dėl pareiškėjui nepagrįstai paskirtos nuobaudos – perkėlimo į kamerų tipo patalpas penkiolikai parų – sudarė pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių, tačiau pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007; LVAT 2011 kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turėjo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindė savo reikalavimą, ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turėjo pateikti teismui įrodymus, kuriais grindė savo atsikirtimus (ABTĮ 56 straipsnio 4 dalis).

21. Teismas vertino, jog pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės buvo grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo. Šiuo atveju, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad jam buvo suvaržytos atitinkamos teisės. Byloje nebuvo įrodymų, jų taip pat į bylą nepateikė pareiškėjas, kad jis būtų norėjęs siųsti laiškus, pirkti, turėti ir gaminti maistą, žiūrėti televizorių, paskambinti artimiesiems, ir kt., tačiau jam tai buvo uždrausta daryti. Iš byloje esančios Nuteistojo pasimatymų ir gautų siuntinių, perdavimų, banderolių su spauda Apskaitos kortelės matyti, kad iki nuobaudos paskyrimo pareiškėjas turėjo tik tris pasimatymus. Teismas pažymėjo, kad po paskirtos nuobaudos šia teise pareiškėjas taip pat nesinaudojo, todėl iš pateiktų rašytinių įrodymų nebuvo aišku, kiek ir kokiu mastu bendravimo galimybių pareiškėjas buvo praradęs bei kokia dėl to žala jam kilo. Pareiškėjas neturtinės žalos kilimą iš esmės siejo vien su teorine galimybe, kad nuobaudos atlikimo laikotarpiu jo teisės buvo suvaržytos ir anksčiau aptarti draudimai galėjo sukelti jam kokias nors neigiamas pasekmes, t. y. žala grindžiama subjektyviais pareiškėjo samprotavimais. Byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl byloje konstatuoto minėto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Byloje pareiškėjo sveikatos sutrikimai, būtent dėl jam nepagrįstai paskirtos nuobaudos, nenustatyti ir nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl to būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos. Duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl minėto pažeidimo neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė.

22. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nebuvo pakankamai intensyvus, teismas padarė išvadą, jog nebuvo pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 straipsnio prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

III. 23. Pareiškėjas G. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas, kuriame yra pakartojami skunde išdėstyti reikalavimai, grindžiamas šiais papildomais argumentais:

24. Teismas neatsižvelgė ir neįvertino pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, dėl reikalavimo nedelsiant duoti šlapimo mėginį. Pareiškėjas norėjo įvykdyti reikalavimą nedelsiant duoti šlapimo mėginį, tačiau fiziologiškai negalėjo to padaryti. Pareiškėjas tris valandas buvo laikomas koridoriuje, kuriame nebuvo kur atsisėsti, prašant nebuvo duodama atsigerti vandens. Teismas neišsiaiškino šlapimo paėmimo tvarkos (nustatyti apsvaigimui), ar visos įstaigos vienodai atlieka mėginių poėmį, nepasisakė per kiek laiko pareiškėjas privalėjo duoti šlapimo mėginį. Neišreikalavo iš Kalėjimo departamento duoto atsakymo Seimo Kontrolieriui ir pareiškėjui dėl neteisėtai paskirtos nuobaudos.

25. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog 15 parų pareiškėjas buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas, kuriose jam galėjo kilti neigiamų padarinių, tačiau nurodė, kad neigiamus padarinius pareiškėjas turėjo įrodyti. Pareiškėjas su šiuo reikalavimu nesutinka, nes mano, kad toks reikalavimas yra perteklinis ir absurdiškas. Perkėlus jį į kamerų tipo patalpas, kuriose prabuvo 15 parų, jis norėjo: žiūrėti televizorių, išgerti arbatos ir kavos, pirkti ir gaminti maistą, paskambinti telefonu, rūkyti kas 30 minučių, eiti pasivaikščioti į lauką ir turėti teisę į pasimatymus (į pasimatymą buvo atvykęs T. Š., tačiau dėl pareiškėjo sulaikymo, pasimatymas neįvyko). Pareiškėjo visos teisės buvo apribotos.

26. Pareiškėjo nuomone, jam padaryta neturtinė žala turi būti atlyginama vadovaujantis protingumo ir teisingumo principu.

27. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

28. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad apeliacinis skundas yra abstraktus ir nemotyvuotas. Apeliantas apeliaciniame skunde pateikia abstrakčius argumentus dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo. Visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos.

29. Atsakovo nuomone, teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes, objektyviai įvertino faktus ir priėmė teisingą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl G. B. patirtos neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus PN pareigūnų veiksmų ir neteisėtai paskirtos nuobaudos.

31. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad neteisėtų Vilniaus PN pareigūnų veiksmų reikalaujant šlapimo mėginio, įtarus pareiškėją narkotinių medžiagų vartojimu, nenustatyta, o dėl pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo (neteisėtai paskirtos nuobaudos) kilęs tam tikras neigiamas poveikis nebuvo pakankamai intensyvus, todėl nebuvo pagrindo pripažinti, kad šiuo aspektu jam kilo tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala.

32. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir nurodo, kad neteisėti pareigūnų veiksmai ir nepagrįstai paskirta nuobauda sukėlė jam neigiamas pasekmes, dėl kurių patyrė neturtinę žalą, kurią prašo atlyginti.

33. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

34. Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų pareiga laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, o 2 punkte – pareiga vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuteistų asmenų teisių bei laisvių apribojimus ir nuteistų asmenų pareigas nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, o šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnį nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių (1 dalis), vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus (2 dalis). Šios nuostatos suponuoja nuteistųjų pareigą vykdyti tik tokius į jų teisių suvaržymą nukreiptus pataisos įstaigos administracijos reikalavimus, kurie yra pagrįsti konkrečiomis įstatymo normomis. Tai, be kita ko, reiškia, kad Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 ir 2 dalių numatytas iš nuteistojo reikalaujamas elgesio modelis turi būti nustatytas įstatymo, turi būti jam žinomas ir suprantamas arba turi būti preziumuojama, kad jis yra jam žinomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1449/2013, 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje A-2055-143/2015).

35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems įsigyti, gaminti, platinti ar vartoti alkoholinius gėrimus ar jų surogatus, narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas, vartoti be gydytojo leidimo medikamentus, naudoti toksines priemones yra absoliutus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-589/2010).

36. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, vadovaujantis Aprašo nustatyta tvarka, pareigūnai turėjo teisę imtis veiksmų, kad nustatytų apsvaigimo faktą, prašant suimtojo (nuteistojo) pateikti šlapimo mėginį. 2016 m. rugsėjo 22 d. 9.15 valandą Vilniaus PN pareigūnams įtarus, kad pareiškėjas galimai vartojo psichiką veikiančias medžiagas, Vilniaus PN pareigūnai teisėtai ir pagrįstai davė nurodymą pareiškėjui duoti šlapimo mėginį tikslu atlikti greitosios tyrimo priemonės testą, kadangi jiems tokia teisė buvo suteikta. Pareiškėjui 2016 m. rugsėjo 22 d., nuo 9.15 valandos iki 12.15 valandos duoti nurodymai duoti šlapimo mėginį, tačiau pareiškėjas tokio mėginio nedavė, motyvuodamas tuo, kad šlapintis nenori.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš priimto sprendimo, išsamiai išnagrinėjo teisinį reguliavimą, susijusį su Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatų laikymosi kontrole laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigose, ir, šio teisinio reguliavimo kontekste įvertinęs įrodymų visumą, priėjo prie teisingos išvados, kad pareigūnai turėjo teisę imtis veiksmų ir reikalauti iš pareiškėjo pateikti šlapimo mėginį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai atmetė, nenustatęs Vilniaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo aplinkybes, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalą jam nepagrįstai paskyrus nuobaudą – 15 parų kamerų tipo patalpose. Kaip matyti iš bylos medžiagos ši nuobauda pagal pareiškėjo skundą Kalėjimų departamento direktorės 2016 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 10 buvo panaikinta. Kalėjimų departamentas 2016 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. 23-6288 taip pat informavo pareiškėją, kad 2016 m. lapkričio 25 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. LV-4383 konstatuota, jog nuobauda jam buvo skirta netinkamai atlikus galimai padaryto pažeidimo (apsvaigimo) nustatymo procedūras, t. y. netinkamai užfiksavus ir įvertinus pažeidimo padarymo aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors nepagrįstos nuobaudos paskyrimas sudarė pakankamą pagrindą išvadai, jog pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių, tačiau sprendė, kad neigiamas poveikis nebuvo pakankamai intensyvus ir nepripažino, kad pareiškėjui atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala.

39. CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

40. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti žalą.

41. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą šioje dalyje, nėra pakankama nustatyti, kad Vilniaus PN arba jų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat yra būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

42. Apeliantas nurodo, kad dėl jam paskirtos neteisėtos ir nepagrįstos drausminės nuobaudos jis patyrė negatyvius išgyvenimus, kurie teismo turėjo būti įvertinti pinigais. Apeliantas teigia, kad vykdant jam paskirtą drausminę nuobaudą: 15 parų būnant izoliatoriuje, buvo apribotos jo galimybės įvairiomis formomis kontaktuoti su išoriniu pasauliu, žiūrėti televizorių, išgerti arbatos ir kavos, pirkti ir gaminti maistą, paskambinti telefonu, rūkyti kas 30 minučių, eiti pasivaikščioti į lauką ir turėti teisę į pasimatymus, dėl ko jis patyrė nepatogumus ir pan.

43. Šiuo aspektu pažymėtina, jog asmeniui, patalpintam į kamerų tipo patalpas, be kita ko, ne tik realiai sumažėja bendravimo su aplinka galimybės, bet ir sukeliama kitų nepatogumų, tam tikrų dvasinių išgyvenimų, kas tuo atveju, kai asmuo nepagrįstai patalpinamas į kamerų tipo patalpas, ypač ilgesniam laikui, yra laikytina pakankamu pagrindu neturtinės žalos atsiradimo faktui konstatuoti. Be to, tokiu atveju nėra būtina įrodinėti, kad asmens bendravimas su artimaisiais ir kitais asmenimis iš tiesų buvo apsunkintas, kadangi kitaip būti ir negalėjo – asmeniui, patalpintam į kamerų tipo patalpas, vadovaujantis BVK 145 straipsnio 1 dalimi, taikomas griežtesnis režimas ir su juo susiję ribojimai. Pabrėžtina, jog tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi ir kitose iš esmės analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-341/2008, 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-309/2012, 2014 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-483/2014 ir kt.). Taigi šiuo aspektu pripažintina, kad pareiškėjas dėl nurodytos jam nepagrįstai ir neteisėtai paskirtos nuobaudos galėjo patirti jo skunde nurodytus neigiamus išgyvenimus.

44. Be to, pats apeliantas akcentuoja, kad dėl to, jog jam buvo apribotos galimybės bendrauti su artimaisiais ar kitais asmenimis, jis patyrė neigiamus išgyvenimus, t. y. nepatogumus ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp neteisėtos Vilniaus PN veikos (priimto Nutarimo) ir apelianto patirtų neigiamų išgyvenimų, sukeltų dėl kontakto su aplinka apribojimo ir kt., yra tiesioginis priežastinis ryšys – neigiami apelianto išgyvenimai yra tiesioginė Vilniaus PN direktoriaus Nutarimu paskirtos drausminės nuobaudos – 15 parų kamerų tipo patalpose – įvykdymo pasekmė, todėl pripažintina, kad dėl Vilniaus PN veikos (Nutarimo) apeliantas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta.

45. Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.271 str.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir visumą nustatytų aplinkybių, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi šiuo konkrečiu atveju vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsižvelgus į byloje esančią medžiagą, į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį ir CK 6.250 straipsnį) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, dėl byloje konstatuoto pažeidimo pareiškėjui sukeltų nepatogumų pobūdį, pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad apelianto reikalaujama pinigų suma (3 140 Eur) yra akivaizdžiai per didelė, todėl ji mažintina iki 300 Eur.

46. Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisiant 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo G. B. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 300 (tris šimtus) Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė