2019-08-28 Nr. AB-16282-3-61-3-01330-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2366-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01330-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ryčio Krasausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja Z. B. (toliau – ir pareiškėja) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėja skunde teigė, kad Lukiškių TI-K buvo kalinama nuo 2017 m. balandžio mėnesio iki 2017 m. rugsėjo mėnesio kameroje Nr. 408 pažeidžiant minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą. Pareiškėja teigė, kad kamerose buvo prasta ventiliacija, o sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo bendro patalpos ploto, taigi nuolat pažeidžiamas pareiškėjos privatumas. Sanitarinis mazgas taip pat neturėjo atskiros vėdinimo sistemos. Pareiškėjos teigimu, kamerų plotas turėtų būti skaičiuojamas išskaičiuojant baldų, esančių kameroje, plotą. Pareiškėja pažymėjo, kad kamerose oro temperatūra neatitiko higienos normų reikalavimų, nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, taip pat buvo nuolat stebima priežiūros pareigūnų. Kameras išvėdinti per langus trukdo jose įrengtos grotos. Pareiškėja taip pat teigė, kad nuo 2017 m. balandžio 18 d. iki 2017 m. rugsėjo 27 d. buvo periodiškai perkeliama iš vienos kameros į kitą, dėl to patyrė nepatogumus ir diskomfortą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Lukiškių TI-K atsiliepime teigė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kamerose pilnai atitiko teisės aktų reikalavimus. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, o tam tikrose patalpose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis pareigūnų etikos taisyklių bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų, taip pat pareigūnai privalo nuolat stebėti ir prižiūrėti asmenis.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjos Z. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad pareiškėja Lukiškių TI-K buvo kalinama laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 18 d. iki 2017 m. rugsėjo 27 d. Pareiškėjai skunde nenurodžius konkretaus laikotarpio dienomis, kada buvo laikoma Lukiškių TI-K, buvo vadovaujamasi byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Teismas, įvertinęs šiuos įrodymus, darė išvadą, kad nebuvo pažeista vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma.

7. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjos teiginius, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojami baldai ir sanitarinio mazgo plotas, atmetė kaip nepagrįstus.

8. Teismas vadovavosi Lukiškių TI-K pateikta informacija, kuriose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Teismas nustatė, kad atskiros kabinos su durimis yra įrengtos gyvenamosiose kamerose Nr. 406-417 ir Nr. 418-426, o pareiškėja buvo laikoma kamerose Nr. 419, Nr. 408, Nr. 406, Nr. 424. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja jos kalinimo laikotarpiu buvo laikoma kamerose, kuriose sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis, todėl konstatavo, kad pareiškėjos privatumas naudojantis sanitariniu mazgu pažeistas nebuvo.

9. Dėl pareiškėjos teiginio, kad sanitarinio mazgo patalpoje nebuvo ventiliacijos, teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 (toliau – ir HN 134:2015) tokio reikalavimo nenumato. Teismas pažymėjo ir tai, kad toks reikalavimas taip pat nėra įtvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse. HN 134:2015 17 punkte taip pat numatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, pareiškėjos teiginiai, kad sanitarinio mazgo patalpoje turėtų būti įrengta atskira ventiliacijos sistema, atmesti kaip nepagrįsti.

10. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėja skunde ir dėstė tam tikrus nusiskundimus, susijusius su netinkama ventiliacija, temperatūra bei apšvietimu, tačiau byloje esantis Lukiškių TI-K administracijos skyriaus tarnybinis pranešimas patvirtino, kad pareiškėja su jokiais prašymais ir skundais nesikreipė į administraciją. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja, nurodydama Lukiškių TI-K kamerose esančius pažeidimus ir prašydama priteisti neturtinę žalą, atsižvelgiant į tai, kad kalinamų asmenų yra ribotos galimybės rinkti įrodymus, turi pareigą bent jau nurodyti detalizuotą minimų aplinkybių apibūdinimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja tiksliai nenurodė, kokiose patalpose ir kaip pasireiškė jos nusiskundimai dėl ventiliacijos, temperatūros ir apšvietimo. Esant abstraktiems pareiškėjos teiginiams, Lukiškių TI-K tektų neproporcingai didelė našta paneigti tokius pareiškėjos skundo teiginius. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

11. Dėl pareiškėjos teiginių, kad ant langų esančios grotos trukdo juos atidaryti bei išvėdinti patalpas, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 papunkčiu, kuris nustato, kad langas užtikrina natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taip pat vadovavosi HN 134:2015 17 punktu, kuris nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Kadangi Lukiškių TI-K nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, ant lango įrengtos grotos bei metalinis tinklas nesudaro pagrindo išvadai dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjos teiginiai laikyti nepagrįstais.

12. Dėl pareiškėjos teiginių, kad ji nuolat būdavo stebima priežiūros pareigūnų, teismas pažymėjo, jog atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, pareigūnams yra įtvirtinta pareiga nuolat kontroliuoti, prižiūrėti ir užtikrinti kalinimo įstaigos tvarką, o nuolatinė laikomų asmenų elgesio kontrolė yra neatskiriama priežiūros kalinimo įstaigoje dalis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja dėl pareigūnų veiksmų nesikreipė į Lukiškių TI-K, todėl pareiškėjos teiginiai dėl nuolatinės priežiūros atmesti kaip nepagrįsti.

13. Pasisakydamas dėl skundo teiginių, kad pareiškėja buvo nuolat perkeliama iš vienos kameros į kitą, teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis numato, kad suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis izoliavimo reikalavimų ir atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę ir kitas asmenines savybes, kurios detalizuotos šiame straipsnyje. Teismas pažymėjo, kad kalinimo įstaiga negali daryti jokios įtakos atvykstančiųjų į įstaigą skaičiui, todėl imasi įvairių priemonių dėl asmenų, esančių kalinimo įstaigoje, paskirstymo. Įvertinus byloje esančius duomenis matyti, kad pareiškėjos perkėlimas iš vienos kameros į kitą yra iš esmės susijęs su jos judėjimu iš / į Lukiškių TI-K, kadangi pareiškėja periodiškai buvo gabenama į Alytaus apskrities areštinę bei atgal, taigi objektyviai negalėjo būti nuolat laikoma vienoje kameroje. Pareiškėja buvo patalpinama į kameras atsižvelgiant į tuo metu esantį užimtumą bei laisvas vietas kamerose, taip pat siekiant užtikrinti minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos argumentai, susiję su nepatogumais dėl perkėlinėjimo į kitas kameras, atmesti kaip nepagrįsti.

14. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pareiškėjai priteisti neturtinės žalos atlyginimą, taigi pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. 15. Pareiškėja Z. B. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimo prašo jos skundą tenkinti.

16. Pareiškėjos teigimu, Lukiškių TI-K įtrauktas į nerekonstruojamų pastatų sąrašą, todėl jam negali būti taikoma HN 134:2015, o turi būti taikoma HN 76:2010. Pareiškėjos manymu, sanitarinis mazgas turi būti vėdinamas mechanine ventiliacija ir nepakanka vėdinimo per langą.

17. Pareiškėjos teigimu, spręsdamas dėl asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto pirmosios instancijos teismas vadovavosi EŽTT praktika, susijusia su laikymo sąlygomis bendrabučio tipo patalpose. Pareiškėja akcentuoja, kad ji buvo laikoma kalėjimo sąlygomis ir baldų užimamas plotas negali būti įskaitytas į bendrą plotą.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą, prašo apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus. Pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja sieja su netinkamomis kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 18 d. iki 2017 m. rugsėjo 27 d., atlyginimo.

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą atmetė, spręsdamas, kad byloje nėra nustatyta Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, prieštaraudama teismo išvadoms, susijusioms su atskiros oro šalinimo sistemos sanitariniame mazge neįrengimu ir gyvenamojo ploto skaičiavimu neišskaitant baldų užimamo ploto.

22. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjos skundas atmetamas. Aplinkybė, kad pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

24. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.).

25. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, atmetant kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, susijusius su jai tekusiu gyvenamuoju plotu, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimu, temperatūra, apšvietimu, kameros vedinimu, pareigūnų stebėjimu, dažno perkėlimo į kitas kameras, todėl jų papildomai nekartoja.

26. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumento, kad sanitarinio mazgo erdvė neturi atskiros oro šalinimo sistemos, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nėra nustatyti reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams. Iki 2015 m. lapkričio 11 d. tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustačiusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtina Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punkte buvo nustatyta, kad sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskirose patalpose, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), turi būti atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Atkreiptinas dėmesys į HN 76:2010 2 punktą, kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia atsakovo atstovo (tardymo izoliatoriaus) nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-351-822/2018).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovo atstovas įvykdė pareigą užtikrinti pareiškėjos privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, sanitarinio mazgo patalpą įrengęs kaip atskirą kabiną su durimis. Tuo tarpu pažeidimo dėl oro šalinimo sistemos neįrengimo šioje sanitarinio mazgo kabinoje nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo pripažinti.

27. Pareiškėja apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad šiuo atveju apskaičiuojant jai tekusį plotą, turėjo būti išskaičiuotas baldų užimamas plotas. Akcentuotina, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kita vertus, ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Taigi baldų užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

28. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjai teko daugiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, todėl nekonstatavo pažeidimo ir šiuo aspektu.

29. Apibendrinant, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai, padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjos skunde nurodytų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K pažeidimų. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį atsirasti.

30. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos Z. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Gintaras Kryževičius