2017-12-05 Nr. AB-22529-3-61-3-02277-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4983-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02079-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. (M. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. ir jo nepilnamečio vaiko A. M. (A. M.), atstovaujamo įstatyminio atstovo M. M., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. M. (M. M.) (toliau – ir pareiškėjas), kartu atstovaudamas ir savo nepilnametį vaiką A. M. (A. M.), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–3), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) Kontrolės skyriaus 2017 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11U-873(00939; 00940) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų (duomenys neskelbtini) piliečiams M. M. ir A. M., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas teigė, kad skundžiamas Sprendimas yra nepagrįstas, paremtas prielaidomis, o ne objektyviais faktais, priimtas neatlikus išsamaus tyrimo, nesudarius galimybių pareiškėjui pateikti paaiškinimus.

1.1. Pareiškėjas nurodė, jog yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) (iki 2016 m. rugpjūčio 2 d. buvęs bendrovės pavadinimas – UAB „(duomenys neskelbtini)“), įsteigtos 2014 m. spalio 17 d., direktorius ir akcininkas, kuriam priklauso ⅓ Bendrovės kapitalo dalis. Pareiškėjas Bendrovės direktoriumi yra paskirtas nuo 2014 m. spalio 17 d., jo vadovaujama Bendrovė nuo 2014 m. niekada nebuvo sustabdžiusi savo veiklos. Tuo tarpu ginčijamas atsakovo Sprendimas yra priimtas vadovaujantis tikrovės neatitinkančiais duomenimis, jame nepagrįstai teigiama, kad Migracijos departamento tyrimo atlikimo metu Bendrovėje buvo įdarbinti trys Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau jiems nuo 2017 m. kovo mėn. nėra mokamas darbo užmokestis, o prieš tai jiems buvo įformintas nedraudiminis laikotarpis. Šiame kontekste pareiškėjas pažymėjo, jog nurodytą informaciją paneigia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) pateikti duomenys. Akcentavo, kad visi darbuotojai Bendrovėje dirba visą darbo dieną, darbo sutartyse nustatyta 8 val. darbo dienos trukmė, 5 darbo dienų savaitė, o Migracijos departamento nustatyta aplinkybė, kad Bendrovės darbuotojams iki 2017 m. kovo mėn. buvo įformintas nedraudiminis laikotarpis, neatitinka tikrovės. Be to, akcentavo, kad skundžiamame Sprendime nurodytą aplinkybę, jog Bendrovės darbuotojams nebuvo ir nėra mokamas darbo užmokestis, paneigia su skundu pateiktos Bendrovės darbuotojų atlyginimų skaičiavimo suvestinės bei atlyginimų darbuotojams išmokėjimo žiniaraščiai.

1.2. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad jo darbo užmokestis iki 10 Eur buvo sumažintas išimtinai pareiškėjui priklausančio verslo pagalbos tikslais. Nuo 2016 m. pareiškėjas pradėjo vykdyti kitą veiklą, susijusią su maisto gaminimu, kuriai reikėjo papildomų išlaidų, todėl pačiam sau išmokėti didesnį atlyginimą nebuvo racionalu ir ekonomiška. Pareiškėjo manymu, sumažintas darbo užmokestis negali būti pagrindas išvadai, kad jis neturi pakankamai lėšų pragyvenimui ir negauna realių pajamų. Šiuo aspektu pareiškėjas pabrėžė, kad tiek teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pratęsimo, tiek skundo teismui pateikimo metu turi pakankamai asmeninių lėšų pragyvenimui. Kartu nurodė, kad nėra kreipęsis į jokias valstybines ar savivaldos įmones, įstaigas ar organizacijas dėl pašalpų ar paramos gavimo.

1.3. Pareiškėjas sutiko, kad Bendrovės įsiskolinimas biudžetui (748,71 Eur) skundžiamame Sprendime buvo užfiksuotas teisingai, tačiau teigė, jog ši aplinkybė neturėtų būti vertinama kaip atskiras faktas, o turėtų būti vertinama kompleksiškai su kitomis aplinkybėmis. Šiame kontekste pažymėjo, kad pradėjus naują veiklą, skola biudžetui buvo išaugusi iki 2 259,02 Eur, tačiau dar iki priimant ginčijamą Sprendimą skola buvo sumažinta iki 1 047,78 Eur, o tai patvirtina, kad Bendrovė dar iki priimant minėtą Sprendimą realiai vykdė veiklą, tame tarpe ir įsipareigojimus biudžetui.

2. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 1–5) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas teigė, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

2.1. Migracijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 29 d., tuo pagrindu, jog užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato migracijos valdybą (toliau – ir Vilniaus AVPK Migracijos valdyba) su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Įvertinus pateiktus dokumentus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, 2016 m balandžio 29 d. pareiškėjui ir jo nepilnamečiam sūnui buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galioję iki 2018 m. balandžio 29 d. Tačiau vėliau, nustačius, kad pareiškėjas ir Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes Bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, buvo priimtas skundžiamas Sprendimas.

2.2. Migracijos departamentas paaiškino, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog 2017 m. birželio 21 d. Sodros duomenimis Bendrovės darbuotojai nuo 2017 m. kovo mėn. negavo darbo užmokesčio. Be to, pareiškėjo su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateiktoje darbo sutartyje buvo nurodyta, kad jo darbo užmokestis – 477,87 Eur, tačiau, gavus leidimą laikinai gyventi, jo darbo užmokestis iš karto buvo sumažintas iki 10 Eur, todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo darbo užmokestį, o nuo 2017 m. kovo mėn. jam iš viso nebuvo mokamas darbo užmokestis. Dėl šių aplinkybių, priimant ginčijamą Sprendimą, buvo pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 7 punktai.

2.3. Migracijos departamentas akcentavo, kad esant įtarimų dėl Bendrovės veiklos buvo patikrinti duomenys, susiję su pareiškėju ir Bendrovės vykdoma veikla. Sprendimo priėmimo dieną patikrinus Sodros informacinę sistemą buvo nustatyta, kad darbuotojams, tame tarpe ir pareiškėjui, dalį laikotarpio nebuvo mokamas darbo užmokestis, dalį laikotarpio buvo įforminti nedarbingumai. Atsižvelgiant į tai, kad pagal surinktus duomenis Sodra nuo 2017 m. kovo mėn. nedisponavo jokiais duomenimis, jog pareiškėjo valdomos įmonės darbuotojams būtų mokamas darbo užmokestis, buvo priimta išvada, kad Sprendimo priėmimo dieną Bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, o tai reiškia, kad pareiškėjas ir jo valdoma įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju darbo užmokesčio darbuotojams nemokėjimas sukėlė pagrįstas abejones, ar darbuotojai Bendrovėje dirba visą darbo dieną. Nurodė, kad priimant Sprendimą vadovavosi jo priėmimo dieną turimais Sodros duomenimis, tuo tarpu pareiškėjas į bylą pateikė duomenis, kurie buvo įrašyti jau po skundžiamo Sprendimo priėmimo dienos.

2.4. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjo atžvilgiu pagrįstai buvo taikytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas, nes jis nepateikė dokumentų, įrodančių kitas gaunamas pajamas, išskyrus tik darbo užmokestį (10 Eur). Migracijos departamento manymu, pareiškėjo šiuo aspektu teismui pateikti įrodymai neturi teisinės reikšmės, nes vienas banko sąskaitos išrašas sudarytas 2016 m. birželio 3 d., t. y. jau po sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo, o kitas išrašas patvirtina banko sąskaitos papildymą po skundžiamo Sprendimo priėmimo. Taip pat nurodė, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymą nulėmė aplinkybė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. kovo mėn. negavo darbo užmokesčio, o tai reiškia, kad laikotarpiu iki Sprendimo priėmimo (4 mėnesius) pareiškėjas nebuvo draudžiamas privalomuoju sveikatos draudimu.

2.5. Migracijos departamentas pabrėžė, kad panaikinus leidimą pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, atitinkamai buvo panaikintas ir jo sūnui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimu (III t., b. l. 35–41) pareiškėjo ir jo nepilnamečio vaiko A. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

3.1. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas, ketindamas ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvis ir vadovas, Vilniaus AVPK Migracijos valdybai 2016 m. vasario 26 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir papildomai pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2016 m. kovo 31 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui, atitinkamai ir jo sūnui, leidimus laikinai gyventi ir išduoti naujus leidimus laikinai gyventi, galiojančius 2 metus. Taigi, Vilniaus AVPK Migracijos valdyba 2016 m. balandžio 29 d. išdavė pareiškėjui ir jo sūnui leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, galiojančius iki 2018 m. balandžio 29 d. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto (kai užsienietis ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas) ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindais.

3.2. Tačiau Migracijos departamentas, vykdydamas kontrolę, nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ (nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“) dirbantiems asmenims nuo 2017 m. kovo mėn. nebuvo mokamas darbo užmokestis, o prieš tai darbuotojams buvo įformintas nedraudiminis laikotarpis. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas sprendė, kad jau nuo 2017 m. sausio 1 d. Bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, kad nuo 2016 m. gegužės mėn., t. y. po leidimo laikinai gyventi išdavimo, pareiškėjui buvo mokamas sumažintas 10 Eur atlyginimas, o nuo 2017 m. kovo mėn., Sodros duomenimis, nebuvo duomenų, kad pareiškėjui iš viso būtų mokėtas darbo užmokestis. Taigi, Migracijos departamentas sprendė, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi gavimo, apie gaunamą darbo užmokestį pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Taigi, įvertinęs minėtas aplinkybes, atsakovas padarė išvadą, kad Bendrovė nevykdo veiklos Lietuvos Respublikoje. Atitinkamai Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu panaikino pareiškėjui ir jo sūnui išduotus iki 2018 m. balandžio 29 d. turėjusius galioti leidimus laikinai gyventi Lietuvoje.

3.3. Teismas akcentavo, kad skundžiamo Sprendimo teisinis pagrindas – Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas, pagal kurį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, jog yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, bei 7 punktas, kuriame nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, jog įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro ⅓ šios bendrovės įstatinio kapitalo. Migracijos departamentas, be kita ko, nustatė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5, 7 ir 14 punktuose įtvirtinti atsisakymo išduoti leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pagrindai, pagal kuriuos išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas); jeigu užsienietis neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba neturi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka patvirtinto Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimo apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas (7 punktas); jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 punktas).

3.4. Išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus bei šalių paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus bei teismų praktiką, teismas sprendė, kad pareiškėjo pateikti bei atsakovo surinkti duomenys sudaro pagrįstą pagrindą abejoti pareiškėjo nurodomu leidimo gyventi turėjimo tikslu bei teisėta Bendrovės, kurios vadovas jis yra, veikla, tokią išvadą teismas padarė atsižvelgęs į byloje pateiktos rašytinės medžiagos visumą.

3.5. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos Lietuvoje – 477,87 Eur darbo užmokestis. Kito pragyvenimo šaltinio pareiškėjas nebuvo nurodęs. Tačiau 2017 m. birželio 21 d., t. y. ginčijamo Sprendimo priėmimo dieną, užfiksuotais Sodros duomenimis nustatyta, kad darbo sutartimi sulygtas darbo užmokestis pareiškėjui buvo mokėtas tik iki 2016 m. sausio 31 d., nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. pareiškėjui buvo mokamas 350 Eur darbo užmokestis, o nuo 2016 m. m. gegužės 1 d., t. y. jau po leidimo gyventi Lietuvoje gavimo (leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas 2016 m. balandžio 29 d.), pareiškėjui buvo mokamas 10 Eur atlyginimas.

Šiame kontekste teismas akcentavo, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu išduodamas, kai nėra nustatytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisinių atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindų. Teismas nurodė, jog pareiškėjas jau turėjo jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl preziumavo, kad leidimo laikinai gyventi išdavimo ir panaikinimo pagrindai pareiškėjui turėjo būti žinomi. Taigi, teismas pabrėžė, kad šiuo atveju pareiškėjui savo gera valia nusprendus sau susimažinti atlyginimą iki 10 Eur, tokiais sąmoningais veiksmais jis pats sau sukūrė teisiškai nepalankią situaciją, kurią Migracijos departamentas turėjo teisę vertinti kaip vieną iš atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindų, numatytų 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte, atitinkamai ir kaip teisinį pagrindą, suteikiantį teisę panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Teismas kartu pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), nagrinėdamas ginčą panašaus pobūdžio byloje, be kita ko, yra išaiškinęs, jog pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 3 dalį darbuotojo valandinis atlygis arba mėnesinė alga negali būti mažesni už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus minimaliuosius dydžius (rėmėsi LVAT 2017 m. balandžio 20 d. nutartimi Nr. A-3331-662/2017). Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gegužės 2 d. nutarimu Nr. 1240 nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d. minimali mėnesinė alga buvo nustatyta 350 Eur, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. birželio 22 d. nutarimu Nr. 644 nuo 2016 m. liepos 1 d. minimali mėnesinė alga nustatyta 380 Eur.

Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo susimažintas atlyginimas iki 10 Eur ne tik neatitiko to laikotarpio minimalios mėnesinės algos dydžio, tačiau ir vertintinas neadekvačiu (prieštarauja protingumo kriterijams) vien tik būtiniausių asmens poreikių tenkinimo aspektu. Pareiškėjo į byla pateiktus banko sąskaitos išrašus apie jam pervestas pinigines lėšas iš kitų šaltinių teismas vertino kaip nepatvirtinančius, jog šios pervestos lėšos yra skirtos būtent pareiškėjo ir jo sūnaus pragyvenimui. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad pareiškėjas nei prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nei kitu būdu Migracijos departamento neinformavo apie galimas gauti pinigines lėšas pragyvenimui iš kitų šaltinių, todėl atsakovas pagrįstai šių rašytinių įrodymų nevertino kaip pateisinančių pareiškėjo pragyvenimo lėšas, negaunant darbo sutartyje nurodyto darbo užmokesčio.

Be to, vertindamas minėtus pareiškėjo pateiktus banko sąskaitos išrašus, teismas pastebėjo, kad iš jų matyti, jog pareiškėjui dalis lėšų buvo pervestos dar 2016 m. birželio 3 d., o kitos piniginės lėšos į pareiškėjos sąskaitą buvo pervestos jau po skundžiamo Sprendimo priėmimo dienos (2017 m. birželio 29 d.). Taigi, teismas sprendė, kad minėti išrašai neatspindi, kokia reali pareiškėjo finansinė padėtis buvo skundžiamo Sprendimo priėmimo dieną (2017 m. birželio 21 d.). Teismas kartu pabrėžė, kad Įstatyme nėra nustatyta išimčių, kurioms esant į Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes neatsižvelgiama.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies nuostata yra imperatyvaus pobūdžio, todėl užsieniečio neatitikimas bent vienam šioje nuostatoje įtvirtintam teisiniam pagrindui, kaip šiuo atveju įtvirtintam Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte, Migracijos departamentui leidžia priimti sprendimą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Taigi, nustačius, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu negavo darbo sutartyje nurodyto darbo užmokesčio, o iki 2017 m. kovo mėn. gautas darbo užmokestis buvo mažesnis, nei minėtais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nustatytas minimalus, taip pat pateiktais banko sąskaitos išrašais neįrodžius, kad skundžiamo Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas turėjo pakankamai lėšų pragyvenimui, darytina išvada, kad šios aplinkybės leido Migracijos departamentui spręsti, jog pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.), o tai yra pagrindas panaikinti pareiškėjui ir jo sūnui išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje.

Teismas papildomai nurodė, kad pareiga įrodyti ketinimų vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje realumą (leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo pagrindas) tenka būtent pareiškėjui, todėl apie visas aplinkybes, kurios ateityje atsakovui galėtų kelti abejonę, kaip šiuo atveju apie gautas lėšas iš kitų šaltinių, pareiškėjas turėjo galimybę atsakovą informuoti dar iki Sprendimo priėmimo, tačiau jokios informacijos tuo pagrindu nepateikė.

3.6. Teismas taip pat nurodė, kad Migracijos departamentas, remdamasis 2016 m. birželio 21 d. Sodros duomenimis, nustatė, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. kovo mėn. iš viso nebuvo mokamas darbo užmokestis, o nesant oficialių duomenų apie pareiškėjui mokamą darbo užmokestį minėtu laikotarpiu, atitinkamai nebuvo duomenų ir apie tai, ar pareiškėjas yra draudžiamas privalomuoju sveikatos draudimu. Taigi, Migracijos departamentas šią aplinkybę įvertino kaip atitikimą Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintam pagrindui, kurio konstatavimas taip pat lemia išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimą (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p.).

Nors pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad dėl Bendrovės turėtų skolų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui Sodra buvo priėmusi sprendimą neįrašyti į Registrą duomenų apie Bendrovėje dirbantiems darbuotojams (apdraustiesiems) apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų sumas ir duomenų apie sumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. birželio 21 d., o byloje pateiktas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus raštas (į Migracijos departamento 2017 m. liepos 26 d. paklausimą Nr. 10K-31109) patvirtina šias aplinkybes, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog iš minėto rašto turinio matyti, kad duomenų į Registrą už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. gegužės mėn. perkėlimas tik 2017 m. liepos 17 d., t. y. jau po skundžiamo Sprendimo priėmimo, buvo išskirtinai nulemtas pareiškėjo valdomos Bendrovės veiksmų (neveikimo).

Taigi, neginčytinai nustačius, kad Sprendimo priėmimo dieną nesant Registre įvestų duomenų už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. gegužės mėn. apie Bendrovėje dirbančius apdraustuosius, tame tarpe ir apie pareiškėją, ši faktinė aplinkybė leido Migracijos departamentui padaryti išvadą, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. kovo mėn. iki 2017 m. birželio 21 d. neturėjo galiojančio sveikatos draudimo. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teisinė padėtis (užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi) yra tiesiogiai susijusi ir su Bendrovės apskaitą reglamentuojančių įstatymų vykdymu juose nustatyta tvarka ir terminais, todėl pareiškėjas, kaip Bendrovės akcininkas ir direktorius, turėjo pareigą domėtis, kad visi reikalingi duomenys apie Bendrovę būtų pateikti laiku.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas pagrįstai nustatė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintą atsisakymo užsieniečiui išduoti ar pakeisti leidimą gyventi pagrindą.

3.7. Teismas taip pat pabrėžė, kad Migracijos departamentui nustačius, jog Bendrovėje įdarbintiems darbuotojams nuo 2017 m. kovo mėn. nebuvo mokamas darbo užmokestis, buvo pagrįstai nuspręsta, kad pareiškėjas, kuris yra Bendrovės akcininkas ir direktorius, neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, kad įmonėje visą darbo dieną dirbtų ne mažiau kaip trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Pareiškėjui šių aplinkybių nepaneigus (Sprendimo priėmimo dieną Registre nebuvo duomenų apie Bendrovėje dirbantiems darbuotojams apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų sumas ir sumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas), darytina išvada, kad Migracijos departamentas Įstatymo 50 straipsnio 7 punkto nuostatą taikė pagrįstai. Teismas akcentavo, kad šiuo atveju atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, pagrįstai rėmėsi oficialiais Registre esančiais duomenimis, o ne pareiškėjo į bylą pateiktais darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiais.

3.8. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir panaikinimo pagrindus bei tvarką, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

III. 4. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 44–46), kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ir panaikinti Migracijos departamento Kontrolės skyriaus 2017 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11U-873(00939; 00940) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų (duomenys neskelbtini) piliečiams M. M. ir A. M., panaikinimo“ bei priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4.1. Pareiškėjas pažymi, kad Įstatymas neįpareigoja jo, pasikeitus gaunamo darbo užmokesčio dydžiui, informuoti leidimą išdavusią instituciją apie pasikeitusias aplinkybes, nes Įstatymo 36 straipsnyje nurodytas baigtinis sąrašas aplinkybių, apie kurias užsienietis, turintis leidimą gyventi Lietuvoje, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų įgaliotai institucijai. Be to, vien gaunamo darbo užmokesčio sumažinimas, apie kurį, kaip pasikeitusią aplinkybę, pareiškėjas neturi pareigos informuoti leidimą išdavusią instituciją, nėra pakankamas pagrindas išvadai, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų pragyvenimui. Šiuo aspektu pareiškėjas akcentuoja, kad tiek teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pratęsimo, tiek skundo teismui pateikimo metu jis turėjo pakankamai asmeninių lėšų pragyvenimui, o teismas nepagrįstai pareiškėjo pateiktus rašytinius įrodymus (banko sąskaitos išrašus) vertino kaip nepatvirtinančius pareiškėjo pragyvenimo lėšų, negaunant darbo sutartyje nurodyto darbo užmokesčio.

4.2. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nagrinėjant bylą buvo nustatyta, jog Bendrovėje dirbantiems darbuotojams apskaičiuotos draudžiamųjų pajamų sumos ir duomenys apie sumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas nebuvo įtraukti į Registrą dėl Bendrovės įsiskolinimo Valstybinio socialinio draudimo biudžetui. Tuo tarpu šį įsiskolinimą lėmė ne pareiškėjo atsainus požiūris dėl pareigų tinkamo ir savalaikio vykdymo, o finansiniai sunkumai, su kuriais Bendrovė susidūrė plėtodama naują veiklos kryptį. Šiame kontekste pareiškėjas kartu pabrėžia, kad įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo biudžetui dar iki priimant skundžiamą Sprendimą buvo sumažintas, o nagrinėjant bylą teisme buvo visiškai likviduotas. Pareiškėjo teigimu, tai įrodo, kad pareiškėjas ir Bendrovė dirbo bei dėjo visas pastangas, jog atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus bei įvykdytų tenkančias prievoles, tame tarpe ir įsipareigojimus biudžetui. Todėl vertinant tik aplinkybę, kad ginčijamo atsakovo Sprendimo priėmimo dieną Registre nebuvo įvesti duomenys apie Bendrovėje dirbančius apdraustuosius, ir priimant sprendimą panaikinti pareiškėjui bei jo sūnui išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo pažeisti protingumo ir teisingumo principai.

4.3. Be to, pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovas skundžiamą Sprendimą priėmė nesilaikydamas teisės aktais reglamentuotos tvarkos – Įstatymo 51 straipsnio 5 dalies bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) reikalavimų.

4.4. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, nurodo, kad nepageidauja bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 52–56) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 6. Visų pirma, pabrėžtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, nurodo, jog nepageidauja bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde aiškaus prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nesuformulavo ir iš esmės visiškai nemotyvavo savo teiginio, kodėl nepageidauja bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, taip pat nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Be to, akcentuotina, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir pareiškėjas bei jo atstovė advokatė dalyvavo bylos nagrinėjime (III t., b. l. 29–31). Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

7. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento Kontrolės skyriaus 2017 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. (15/5-2)11U-873(00939; 00940), kuriuo buvo panaikinti pareiškėjui ir jo nepilnamečiui sūnui išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo.

8. 2016 m. balandžio 29 d. Migracijos valdyba išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. balandžio 29 d. Sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas atitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo).

9. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu, nustatęs, jog nuo 2017 m. kovo mėn. Bendrovės darbuotojams nėra mokamas darbo užmokestis, o prieš tai jiems buvo įformintas nedraudiminis laikotarpis, sprendė, kad Bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Be to, nustatęs, kad nuo 2016 m. gegužės mėn. pareiškėjui mokamas darbo užmokestis buvo sumažintas iki 10 Eur, o nuo 2017 m. kovo mėn. jam nėra mokamas darbo užmokestis, atsakovas sprendė, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jo gaunamą darbo užmokestį ir jis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų, taip pat neturi Lietuvos Respublikoje galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, nes nėra mokamos nustatyto dydžio socialinio draudimo įmokos. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad Bendrovės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2017 m. birželio 19 d. sudarė 748,71 Eur, Migracijos departamentas padarė išvadą, jog Bendrovė, kurios dalyvis ir direktorius yra pareiškėjas, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), turėjusį galioti iki 2018 m. balandžio 29 d. Skundžiamu atsakovo Sprendimu, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, buvo panaikintas ir pareiškėjo nepilnamečiui sūnui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), turėjęs galioti iki 2018 m. balandžio 29 d. Pareiškėjui, kartu atstovaujančiam ir savo nepilnametį sūnų, apskundus šį Migracijos departamento Sprendimą, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Pareiškėjas, paduotame apeliaciniame skunde prašydamas pakeisti minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimą, apeliacinį skundą iš esmės grindžia šiomis aplinkybėmis: Įstatymas neįpareigoja, pasikeitus gaunamo darbo užmokesčio dydžiui, apie tai informuoti leidimą išdavusią instituciją; vien gaunamo darbo užmokesčio sumažinimas nėra pakankamas pagrindas išvadai, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų pragyvenimui; Bendrovėje dirbantiems darbuotojams apskaičiuotos draudžiamųjų pajamų sumos ir duomenys apie sumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas nebuvo įtraukti į Registrą dėl Bendrovės įsiskolinimo Valstybinio socialinio draudimo biudžetui, kurį lėmė finansiniai sunkumai, su kuriais Bendrovė susidūrė plėtodama naują veiklos kryptį; įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo biudžetui dar iki priimant skundžiamą Sprendimą buvo sumažintas, o nagrinėjant bylą teisme buvo visiškai likviduotas; atsakovas ginčijamą Sprendimą priėmė nesilaikydamas teisės aktais reglamentuotos tvarkos, taip pat buvo pažeisti protingumo ir teisingumo principai.

11. Minėta, kad skundžiamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

12. Atsakovas, detalizuodamas skundžiamame sprendime Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo pagrindą, konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Atsakovas, detalizuodamas skundžiamame sprendime Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo pagrindą, konstatavo, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

13. Įstatymo 51 straipsnio 5 dalyje (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustatyta, kad prašymų išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo ir leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo tvarką, taip pat tvarką, kaip įvertinama, ar užsienietis atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar nėra atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi ir leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, ir tvarką, kaip įvertinama, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, nustato vidaus reikalų ministras, suderinęs su užsienio reikalų ministru.

14. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (nauja redakcija nuo 2015 m. gegužės 7 d.) yra patvirtintas Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas).

15. Aprašo X skyrius nustato įvertinimo, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, ir leidimo laikinai gyventi panaikinimo tvarką. Aprašo X skyriaus 188 punkte nustatyta, kad, kai užsienietis turi leidimą laikinai gyventi, išduotą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 51 punkte ar 45 straipsnio 1 dalies 1, 2, 21 ar 22 punkte nurodytu pagrindu, įgaliotas Migracijos departamento arba migracijos tarnybos valstybės tarnautojas, nustatęs Aprašo 100 punkte nurodytų veiksnių, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad įmonė fiktyvi, privalo pradėti patikrinimą, ar įmonė yra fiktyvi, ir įvertinti, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo, nurodyto Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 ar 71 punkte. Šiuo atveju informacija gaunama Aprašo 101.2–101.5 papunkčiuose ir 189 punkte nurodytais būdais (2017 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. 1V-1 redakcija). Aprašo X skyriaus 189 punkte nustatyta, kad pradėjęs Aprašo 188 punkte nurodytą patikrinimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nedelsdamas užsieniečiui, kuris turi leidimą laikinai gyventi, išduotą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 51 punkte arba 45 straipsnio 1 dalies 1, 2, 21 ar 22 punkte nurodytu pagrindu, šio užsieniečio deklaruotos gyvenamosios vietos ir įmonės buveinės adresu paštu ir (ar) elektroniniu paštu išsiunčia kvietimus atvykti į Migracijos departamentą ir (ar) šio kvietimo skaitmeninę kopiją, o įgaliotas migracijos tarnybos valstybės tarnautojas – tokius kvietimus atvykti į migracijos tarnybą. Kvietime nurodoma, kokius reikiamus duomenis ir (ar) dokumentus būtina pateikti iki jame nurodytos datos. Užsieniečiui atvykus, įgaliotas Migracijos departamento ar migracijos tarnybos valstybės tarnautojas žodžiu ar raštu apklausia šį užsienietį apie įmonės veiklą ir sutikrina, ar visus reikiamus duomenis ir (ar) dokumentus nurodytus kvietime pateikė. Jeigu užsienietis iki kvietime nurodytos datos neatvyksta į Migracijos departamentą arba į migracijos tarnybą arba šioms įstaigoms raštu nepraneša, kad dėl objektyvių priežasčių negali atvykti nurodytu laiku, tai yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė yra fiktyvi (2017 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. 1V-1 redakcija).

16. Minėta, jog 2016 metais pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi dėl to, kad pareiškėjas užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kaip tai yra suprantama pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. 2017 metais buvo sprendžiamas klausimas dėl išduoto leidimo panaikinimo, buvo vertinama, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo, nurodyto Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte.

17. Įstatymas nenustato leidimo panaikinimo tvarkos, tačiau Įstatymo 51 straipsnio 5 dalis įtvirtina, kad šią tvarką nustato vidaus reikalų ministras. Minėta, kad tvarka yra nustatyta Apraše. Aprašo 188 punkto turinys patvirtina, kad, sprendžiant klausimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, kuris buvo išduotas dėl to, kad užsienietis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kaip tai yra suprantama pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, yra būtina vadovautis procedūromis ir taisyklėmis, kurios yra įsakmiai įtvirtintos Aprašo X skyriuje, taigi, be kita ko, ir 189 punktu.

18. Minėta, kad pagal Aprašo 189 punkto reikalavimus, pradėjus 188 punkte nurodytą patikrinimą, yra būtina nedelsiant užsieniečiui jo deklaruotos gyvenamosios vietos ir įmonės buveinės adresu paštu ir (ar) elektroniniu paštu išsiųsti kvietimus atvykti į kvietime nurodytą įstaigą, kvietime nurodant, kokius reikiamus duomenis ir (ar) dokumentus būtina pateikti iki jame nurodytos datos. Pagal Aprašo 189 punkto reikalavimus, užsieniečiui atvykus, įgaliotas valstybės tarnautojas žodžiu ar raštu privalo apklausti šį užsienietį apie įmonės veiklą ir sutikrinti, ar visus reikiamus duomenis ir (ar) dokumentus nurodytus kvietime pateikė. Jeigu užsienietis iki kvietime nurodytos datos neatvyksta ir raštu nepraneša, kad dėl objektyvių priežasčių negali atvykti nurodytu laiku, tai yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė yra fiktyvi.

19. Taigi, Aprašo 189 punkte yra nustatyta privaloma procedūra ir pareiga informuoti užsienietį apie nagrinėjamą klausimą dėl administracinio sprendimo, leidžiančio laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, panaikinimo. Aprašo 189 punkte taip pat nustatyta tam tikra įrodinėjimo taisyklė, t. y. viešojo administravimo subjekto teisė preziumuoti tam tikrus faktus, būtent dėl įmonės fiktyvumo, jeigu užsienietis yra pasyvus administracinėje procedūroje ir nesinaudoja jam teisės aktuose nustatyta galimybe atvykti į instituciją, pateikti papildomus dokumentus bei pateikti paaiškinimus žodžiu.

20. Atsakovo pateikti į bylą dokumentai ir atsakovo procesinių dokumentų turinys patvirtina, kad atsakovas nepranešė užsieniečiui apie jo nagrinėjamą klausimą, nepasiūlė pateikti įrodymų nagrinėjamu klausimu, taip pažeisdamas Aprašo 189 punktą ir užsieniečio teisę būti išklausytam. Todėl atsakovo priimtas sprendimas yra naikinamas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.). Pastebėtina, kad argumentas dėl pareiškėjo teisės būti išklausytam buvo nurodytas skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, tačiau teismas nepagrįstai nevertino šio argumento ir nenustatė minėto administracinio sprendimo negaliojimo pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas dėl to, kad teismas neteisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų (ABTĮ 147 str.).

21. Pažymėtina, kad atsakovo pateikti dokumentai patvirtina, jog nagrinėjamu atveju atsakovas neturėjo jokio pagrindo konstatuoti, kad administracinis sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo gali būti priimtas, kaip atsakovas nurodo, negavus užsieniečio paaiškinimų. Minėtas reglamentavimas (Aprašo X skyrius) patvirtina, kad sprendimas gali būti priimtas negavus užsieniečio paaiškinimų, tačiau tokia galimybė nustatyta, jeigu šis užsienietis kviečiamas neatvyksta ir nepateikia papildomų dokumentų, kai institucija yra prieš tai įvykdžiusi savo pareigą pranešti apie nagrinėjamą klausimą. Todėl nepagrįstas yra atsakovo apeliavimas į teismo išaiškinimą vienoje individualioje byloje, pagal kurį, atsakovo manymu, jis kiekvienu atveju neturi pareigos kreiptis į pareiškėją dėl papildomų paaiškinimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016). Be to, minėtoje byloje buvo pasisakoma dėl Aprašo 2013 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 1V-596 redakcijos XI skyriaus, o nagrinėjamoje byloje taikytina Aprašo 2015 m. gegužės 6 d. įsakymo Nr. 1V-367 redakcija (X skyrius), kurios nuostatos yra iš esmės pakeistos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo kviečiamas į instituciją (2016 m. kovo 21 d. siunčiant pranešimą elektroniniu paštu), kai buvo nagrinėjamas klausimas dėl leidimo pakeitimo, pareiškėjas buvo atvykęs į instituciją, buvo davęs paaiškinimus, taigi nebuvo jokio pagrindo konstatuoti, kad su pareiškėju nėra galimybės susisiekti ir dėl to būtų galima priimti sprendimą vadovaujantis minėta prezumpcija ir atsakovo surinktais dokumentais, t. y. be pareiškėjo paaiškinimų.

22. Pastebėtina ir tai, kad tiek viešojo administravimo subjektas, tiek pirmosios instancijos teismas teisingai akcentavo viešojo administravimo subjekto pareigą priimti administracinį sprendimą pagal sprendimo priėmimo metu buvusią faktinę padėtį, tai yra pagal administracinio sprendimo metu surinktus įrodymus. Tačiau nustačius, kad viešojo administravimo subjektas surinko įrodymus pažeisdamas pagrindines procedūras ir taisykles (įsakmiai įtvirtintas teisės aktuose), t. y. nesuteikė jokios galimybės kitai administracinės procedūros šaliai pateikti įrodymus, neteisingai (neturėdamas faktinio pagrindo) vadovavosi teisės aktuose įtvirtinta prezumpcija dėl neįrodinėtinų faktų, nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad įrodinėjimas administracinėje procedūroje buvo vykdomas tinkamai. Dėl šių įrodinėjimo proceso institucijoje padarytų pažeidimų buvo neįvertinti pareiškėjo, t. y. asmens, dėl kurio buvo priimamas administracinis sprendimas, teikiami įrodymai (pareiškėjo pateikti po sprendimo priėmimo dėl to, kad nebuvo suteikta galimybė pateikti laiku – prieš priimant sprendimą), todėl priimtas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu. Administracinio teismo kompetencija vertinti administracinio sprendimo teisėtumą pagal faktinę padėtį buvusią sprendimo priėmimo metu ir pagal teisinį reglamentavimą galiojusį sprendimo priėmimo metu (ABTĮ 3 str.) turėtų būti suprantama taip, kad teismas turėtų tikrinti taip pat ir tai, ar viešojo administravimo institucija teisingai ir teisėtai nustatė faktinę padėtį (ar tinkamai vyko įrodinėjimas institucijoje).

23. Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų teismo išnagrinėtų viešojo administravimo institucijoje išnagrinėtų faktinių aplinkybių, nes, kaip minėta, visas įrodinėjimo procesas institucijoje neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl šis pažeidimas negali būti pašalintas teisme, kuris nepriima administracinio sprendimo, o tik vertina jo teisėtumą.

24. Patenkinus pareiškėjo skundą, pareiškėjui priteisiamas byloje sumokėtas žyminis mokestis (22,50 Eur paduodant skundą pirmosios instancijos teismui ir 12 Eur paduodant apeliacinį skundą) (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo M. M. (M. M.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo M. M. (M. M.) skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyriaus 2017 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11U-873(00939; 00940) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų (duomenys neskelbtini) piliečiams M. M. ir A. M., panaikinimo“.

Priteisti pareiškėjui M. M. (M. M.) 34,50 Eur (trisdešimt keturis eurus 50 centų) žyminio mokesčio.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan