2020-11-11 Nr. AB-21157-3-61-3-02994-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3025-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02994-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (juridinis asmuo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) pasibaigė dėl reorganizavimo), 29 972 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. kovo 20 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 129, 137, 138, 147, 154 ir 332 su dar vienu asmeniu neužtikrinant minimalaus kamerų ploto. Pareiškėjas tik vieną valandą per parą galėjo pasivaikščioti lauke. Kamerų sienos ir lubos buvo pasidengusios pelėsiu, dažai atsilupę, buvo grybelio požymių. Į kameras patekdavo graužikai, tačiau Lukiškių TI-K pareigūnai į pranešimus apie tai nereagavo, jų nenaikino. Pareiškėjas dėl to jautėsi nesaugiai ir beviltiškai, bijojo užsikrėsti graužikų platinamomis ligomis.

Kamerose nebuvo pakankamo natūralaus ir dirbtinio apšvietimo. Natūralų apšvietimą ribojo ant langų įrengtos grotos ir tinklas. Dienos apšvietimas buvo nepakankamas, o naktinis apšvietimas per intensyvus. Kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, nebuvo įrengta vėdinimo sistema, o vėdinimas vyko per atidarytą langą. Kamerose nebuvo užtikrinta tinkama santykinė oro drėgmė, ypač kameroje Nr. 137, kuri ribojosi su dušų patalpa. Pareiškėjas teikė rašytinį prašymą dėl drėgmės išmatavimo, tačiau jo prašymą atmetė dėl to, kad pareigūnai neturi tinkamų techninių priemonių tokiems matavimams atlikti.

Kamerų sanitariniuose mazguose nebuvo užtikrintas privatumas, nebuvo įrengta atskira vėdinimo sistema. Duše ne kartą turėjo praustis po šaltu vandeniu, o kartais pareigūnai nenorėdavo vesti pareiškėjo į dušą, sakydavo, kad nėra karšto vandens. Pareiškėjui nebuvo leidžiama naudotis skalbyklos patalpomis. Švari patalynė ir rankšluosčiai būdavo duodami retai, o norint išskalbti rūbus ar asmeninę patalynę, reikėdavo mokėti iš savo asmeninių lėšų. Pareiškėjo artimieji švarius skalbinius galėdavo pareiškėjui perduoti tik kas 12 savaičių.

Dėl kai kurių kamerų drėgmės reikėjo keisti net čiužinį. Pareiškėjui nebuvo užtikrintos galimybės tinkamai judėti dėl per mažo ploto pasivaikščiojimų kiemelyje, dėl mažo judrumo jis patyrė dar didesnę kančią. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi, danga nepritaikyta, žiemą nebuvo tinkamai valomi, nebuvo tinkamos apsaugos nuo lietaus. Pareiškėjas turėjo itin ribotas galimybes užsiimti sportine veikla. Tik vieną valandą per savaitę buvo leidžiama pasinaudoti sporto sale (laikas salėje 45 min.) ar stalo tenisu (laikas stalo tenisui 45 min.).

Sporto salėje buvo tik du treniruokliai, todėl dėl didelio kalinčiųjų skaičiaus dažnai nebūdavo realios galimybės pasportuoti. Kamerose buvo įrengtas aliarmo pavojaus mygtukas, tačiau jis dažniausiai neveikdavo. Pareigūnai išjungdavo aliarmo mygtuko veikimą ir tik keletą kartų per parą tikrindavo tvarką kamerose. Bendrai duodamas maistas nuolat buvo prastos kokybės, daržovės dažniausiai buvo prarūgusios ar sugedusios, kiti produktai taip pat nekokybiški ir antrarūšiai, t. y. iš esmės maistas buvo netinkamas valgyti.

Asmeniškai perkamas maistas taip pat būdavo pateikiamas prastos kokybės, dažniausiai sugedę vaisiai ir daržovės. Per savaitę buvo leidžiama suvalgyti tik iki 2 kg vaisių ir daržovių nepaisant to, kad pareiškėjas juos pirkdavo iš savo lėšų, tai neužtikrino pilnavertės mitybos. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi dėl gyvenimo sąlygų tiek raštu, tiek žodžiu, tačiau pareigūnai pareiškėją ignoruodavo ir neatsakydavo arba atmesdavo prašymus. Pareiškėjas teigė dėl nurodytų aplinkybių patyręs orumo pažeminimą, nepatogumus, dvasines kančias ir sunkius išgyvenimus.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2018 m. spalio 17 d. ir nuo 2018 m. spalio 23 d. iki 2019 m. kovo 20 d. Lukiškių TI-K pareigūnai nuolat stebėdavo suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti jų saugumą ir tvarką įstaigoje. Tvarkyti gyvenamąsias kameras bei jose esančius sanitarinius mazgus turi jose apgyvendinti asmenys, tam jiems išduodamas būtinas inventorius ir priemonės. Kameros aprūpintos baldais. Dieninis ir naktinis apšvietimas atitinka normas.

Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir resursus. Suimtieji ir nuteistieji dažnai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes ir kt., todėl Lukiškių TI-K dažnai tenka daryti pakartotinį remontą. Lukiškių TI-K langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina ir prižiūri kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai.

Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Lukiškių TI-K buvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami sausi. Lukiškių TI-K buvo organizuojama nuteistųjų socialinė reabilitacija.

Nuteistieji turėjo galimybę sportuoti. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Visas maistas yra sveriamas bei tikrinamos porcijos, jo kokybė. Nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore, suteikiamas nuo dviejų iki valandos pasivaikščiojimas. Pareiškėjo patirti nepatogumai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas nekonkretizuoja, kuo pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, neįrodo nurodytos sumos dydžio.

Šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų visumos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 24 d. sprendimu pareiškėjo E. V. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 305 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 453,75 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – suaugusiam asmeniui. Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2018 m. spalio 17 d. ir nuo 2018 m. spalio 23 d. iki 2019 m. kovo 20 d. buvo laikomas kamerose: 7,42 kv. m ploto kameroje Nr. 123 (1 asm.); 8,02 kv. m ploto kameroje Nr. 148 (2 asm.); 7,44 kv. m ploto kameroje Nr. 138 (1–2 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 129 (2 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 154 (2 asm.); 7,31 kv. m ploto kameroje Nr. 117 (1 asm.); 7,43 kv. m ploto kameroje Nr. 332 (1 asm.); 7,75 kv. m ploto kameroje Nr. 137 (1–2 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 158 (1–2 asm.). Kamerose įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kurios plotas 0,56 kv. m.

8. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto svyravo nuo 3,72 kv. m iki 7,94 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 3,44 kv. m iki 7,38 kv. m. Todėl pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktų nustatytas minimalus gyvenamųjų patalpų plotas ir pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), nei nacionalinių teisės aktų nuostatos.

9. Teismas nustatė, kad Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugsėjo mėn. pranešime „Dėl E. V. skundo“ nurodyta, kad gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas, asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pareigūnas, stebėdamas suimtuosius bei nuteistuosius per langelį, įrengtą kameros ar dušo duryse, nepažeidžia jokių teisės normų. Toks suimtųjų bei nuteistųjų stebėjimas yra vykdomas siekiant užtikrinti jų pačių saugumą.

10. Teismas sprendė, kad nors Lukiškių TI-K kameros įrengimas atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 14.5 punkto reikalavimus (sanitarinio mazgo patalpa atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara), tačiau tai trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Teismas vertino, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais ir pareiškėjui 302,5 parų, kuomet jis kameroje buvo laikomas ne vienas, jais naudojantis nebuvo užtikrintas privatumas.

11. Teismas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nenustato atsakovo atstovui pareigos visiškai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Nustatyta, kad kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per atidarytą langą, kaip tai numato HN 134:2015 17 punktas. Todėl teismas teisės aktų pažeidimų dėl kamerų vėdinimo nenustatė.

12. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo nuolat atliekami patikrinimai dėl jų atitikimo HN 134:2015 reikalavimams. NVSC 2018 m. balandžio 24 d. patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA-2188 nustatyta, kad kameroje Nr. 137, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2018 m. spalio 25 d. iki 2019 m. vasario 21 d., ant sienų ir lubų buvo vizualiai matomų pelėsių požymių. NVSC 2018 m. birželio 7 d. patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA-3534 pakartotinio patikrinimo metu kameroje Nr. 137 pažeidimų nenustatyta. Pažeidimas nustatytas ir pašalintas laikotarpiu, kai pareiškėjas šioje kameroje nebuvo laikomas.

13. Teismas konstatavo, kad byloje nenustatyti pelėsio, atsilupusių dažų ant sienų, ar graužikų buvimo kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, požymiai. Taip pat nenustatyta netinkamo apšvietimo, temperatūros, santykinės oro drėgmės, ar netinkamos ventiliacijos pažeidimų. Todėl nėra pagrindo pripažinti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą. Nors pareiškėjas teigia, jog kamerose buvo po dvi 10 W galingumo lemputes, tačiau vadovaujantis Vilniaus pataisos namų pateiktais duomenimis nustatyta, jog kamerose buvo montuojamos 25 W galingumo naktinės lemputės. Todėl kamerų apšvietimas buvo tinkamas. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų sutartį su įmone, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) bei teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą, turi licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Todėl teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl graužikų buvimo kamerose vertino kaip abstraktaus pobūdžio, paremtus vien subjektyvia pareiškėjo nuomone.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių su 2019 m. vasario 4 d. prašymu, kuriame prašė išmatuoti oro drėgnumą ir temperatūrą, bei 2019 m. kovo 6 d. skundu, kuriame nurodė, kad kameroje reikalinga antra lemputė. Tačiau pareiškėjui 2019 m. vasario 12 d. Lukiškių TI-K raštu Nr. 96-516 ir 2019 m. balandžio 5 d. Lukiškių TI-K raštu Nr. 96-1355 buvo pateikti atsakymai, kurių jis nustatyta tvarka neskundė, į NVSC dėl netinkamų kalinimo sąlygų taip pat nesikreipė.

15. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl langų įrengimo atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl šiuo aspektu Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nenustatė.

16. Teismas nustatė, kad dėl neišvedimo į dušą ar šalto vandens dušo patalpose pareiškėjas į įstaigos administraciją ar kitas institucijas nesikreipė, skunde teismui nedetalizavo, kurios konkrečiai dušo patalpos galbūt neatitiko reikalavimų. Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodė, kad laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše, asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros. Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugsėjo mėn. pranešime „Dėl E. V. skundo” nurodyta, kad į dušo, skalbyklos, kirpyklos bei pasimatymo patalpas, karšto vandens tiekimas buvo užtikrinamas visada. Duomenų, jog dušo patalpose nebuvo tiekiamas karštas vanduo, ar, kad pareigūnai nesuteikė teisės pareiškėjui pasinaudoti kartą per savaitę dušu, byloje nėra. Todėl teismas atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nenustatė.

17. Teismas pareiškėjo argumentus, jog nebuvo sudaryta galimybė naudotis skalbyklos patalpomis, o švari patalynė ir rankšluosčiai buvo duodami retai, atmetė. Lukiškių TI-K buvo sudaryta galimybė kartą per savaitę pasinaudoti šia paslauga, o išskalbti drabužiai iš skalbyklos buvo grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Teismo vertinimu, skalbimo paslauga pareiškėjui buvo užtikrinama, o patalynė ir rankšluosčiai skalbiami kartą per savaitę bei grąžinami jau sausi, todėl nelaikytina, jog skalbimo paslauga buvo užtikrinama retai. Nors pareiškėjas teigia, jog turėjo iš savo asmeninių lėšų mokėti už skalbimo paslaugas, tačiau kartą per savaitę ši paslauga buvo teikiama nemokamai, taip pat buvo sudaryta galimybė naudotis skalbimo paslauga apmokėjus iš savo asmeninių lėšų. Vien tai, jog pareiškėjui suteiktos patalynės ar rankšluosčių nepakako, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą.

18. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui buvo suteikiama mažiau negu vieną valandą pasivaikščioti gryname ore ar buvo kliudoma pasinaudoti šia teise. Pats pareiškėjas skunde nurodo, kad jam buvo suteikiama teisė vieną valandą pasivaikščioti lauke. Pasivaikščiojimas kiemelyje yra suimtųjų ir nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Todėl teismas atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl pasivaikščiojimų gryname ore nenustatė.

19. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo reikalavimus dėl to, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo užtikrintas minimalus plotas, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi, danga nepritaikyta, jie nebuvo tinkamai valomi, ar, kad juose nebuvo įrengta apsauga nuo lietaus. Pasivaikščiojimo kiemelius turėjo valyti patys įstaigoje laikomi asmenys, kiemeliai buvo reguliariai valomi, įrengti vadovaujantis Eksploatavimo taisyklių 21–22 punktais. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių objektyviais duomenimis pagrįstų neturtinės žalos, kilusios dėl, esą, netvarkomų ar tinkamai neįrengtų pasivaikščiojimo kiemelių.

20. Teismas nustatė, kad pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2017 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 1-212 patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į mankštos kambarį Lukiškių TI-K tvarkos aprašą suimtieji ir nuteistieji, pageidaujantys atlikti mankštą mankštos kambaryje, eilės tvarka išvedami į mankštos kambarį pagal grafiką. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas norėjo pasinaudoti mankštos kambariu, o atsakovo atstovas nesuteikė pareiškėjui tokios galimybės. Pareiškėjas nenurodė nei kokių treniruoklių jam nepakako, nei ar dėl to kreipėsi į įstaigos administraciją. Šiuo atveju teismas pareiškėjo teiginius vertintino kaip deklaratyvius, nesudarančius pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą.

21. Teismas pažymėjo, kad pagal teisės aktus tardymo izoliatorių kamerose turi būti įrengtas aliarminis iškvietimas. Atsakovo atstovas nurodė, kad 2016–2017 m. Lukiškių TI-K buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose, tačiau dėl suimtųjų ir nuteistųjų pastovaus aliarminių mygtukų gadinimo, pasitaikydavo trumpalaikių gedimų, kurie buvo nedelsiant šalinami. Pareiškėjas nenurodė, kokiu aspektu neveikianti aliarminio iškvietimo sistema jam sukėlė neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų.

22. Teismas, aptaręs byloje surinktus įrodymus dėl maitinimo organizavimo, pažymėjo, kad subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas, teigdamas, kad maistas buvo prastos kokybės, o produktai sugedę, nenurodė kada pareiškėjui tiekiamas maitinimas buvo netinkamas ir, ar dėl nurodomų pažeidimų kreipėsi į įstaigos administraciją. Teismas darė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu tiekiamo maitinimo energinė vertė neatitiko teisės aktų reikalavimų. Nustatyta, kad tiekiamas maistas buvo vežamas tris kartus per savaitę, o pagamintas maistas tikrinamas Sveikatos priežiūros tarnybos specialisto, todėl šiuo aspektu atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nekonstatuotini. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintas Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles, suimtiesiems leidžiama įsigyti ir turėti vaisių ir daržovių ne daugiau kaip 2 kg. Atsakovo atstovas šią pareigą įgyvendino, tai skunde nurodė ir pats pareiškėjas. Todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą šiais argumentais.

23. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. vasario 4 d. prašymu kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių dėl oro drėgnumo ir temperatūros nustatymo kameroje Nr. 13. Lukiškių TI-K 2019 m. vasario 12 d. raštu Nr. 96-516 informavo pareiškėją, kad atlikti oro drėgmės ir temperatūros matavimus įstaigos administracija neturi tam sertifikuotų aparatų, todėl pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas. Pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių 2019 m. kovo 6 d. skundu, kuriame nurodė, jog kameroje trūksta vienos lemputės. Lukiškių TI-K 2019 m. balandžio 5 d. raštu Nr. 96-1355 informavo pareiškėją, kad Lukiškių TI-K įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių reikalavimus, o laikomi asmenys dažnai niokoja kamerose esančius baldus ir įrangą. Sugadinta ir neveikianti įranga ir baldai tvarkomi arba keičiami. Pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 19 d. skundu kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių dėl to, jog buvo užregistruotas pas gydytoją 2018 m. rugsėjo 4 d., tačiau nebuvo nuvestas. Lukiškių TI-K 2018 m. spalio 4 d. raštu Nr. 96-9687 informavo pareiškėją, kad 2018 m. rugsėjo 27 d. buvo apžiūrėtas vidaus ligų gydytojo, o gydymui paskirti medikamentai, paskirtos tolimesnės konsultacijos. Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 8 d. skundu kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių dėl to, jog negali paskambinti advokatui. Taip pat pareiškėjas 2018 m. lapkričio 15 d. nurodė, jog raštiško atsakymo nereikia. Lukiškių TI-K 2018 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. 96-4259 informavo pareiškėją, jog pareiškėjo 2018 m. lapkričio 8 d. skundo nagrinėjimo procedūra nutraukiama, kadangi pats pareiškėjas prašė skundo nenagrinėti.

24. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjui buvo pateikiami išsamūs atsakymai į skundus / prašymus. Lukiškių TI-K pateiktų atsakymų pareiškėjas Kalėjimų departamentui neginčijo, duomenų, jog pareiškėjui nebuvo pateikti atsakymai į prašymus ir (ar) skundus, nėra. Teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas kitų nuteistųjų atžvilgiu.

25. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, darė išvadą, kad dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 305 Eur ir ją priteisė iš atsakovo.

26. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė priteisti 907,50 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas. Kadangi skundas buvo patenkintas iš dalies, teismas sprendė, kad pareiškėjas turi teisę gauti 50 proc. patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 453,75 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. 27. Pareiškėjas E. V. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendimą ir priteisti jam iš atsakovo 29 972 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

28. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, padaręs pagrįstą išvadą dėl privatumo naudojantis tualetu pažeidimo, priteisė jam per mažo dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Priteista suma nepakankama patirtai neturtinei žalai atlyginti, nepagrįstai nepriteistas visas prašytas neturtinės žalos atlyginimo dydis – 29 972 Eur. Pareiškėjo teigimu, panašiose situacijose EŽTT nukentėjusiesiems priteisia žymiai didesnes sumas. Šiuo atveju priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis neatitinka EŽTT praktikos bei neatlygina patirtos neturtinės žalos. Pareiškėjas remiasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią dėl to, kad sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos nukentėjusiesiems priteista 2 200 Eur (administracinė byla Nr. A-1954-415/2017), 1 130 Eur (administracinė byla Nr. A-1897-415/2017), 1 000 Eur (administracinė byla Nr. A-1533-624/2016). Pareiškėjo nuomone, teismo argumentas, kad žalos atlyginimo dydį nustatė atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas yra nepagrįstas ir deklaratyvaus pobūdžio. Ekonominis lygis Lietuvoje yra pagerėjęs, lyginant su paminėtų sprendimų laiku, todėl turėtų būti priteistas didesnis neturtinės žalos atlyginimas.

29. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30. Vilniaus PN nurodo, kad pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Būtina įrodyti, kad tam tikri skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Atsakovo nuomone, šiuo atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų visumos. Pirmos instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Byloje kilo ginčas dėl 29 972 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas E. V. kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. kovo 20 d., atlyginimo.

32. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies nustatęs, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K kamerose 302,5 paras, kai jis kamerose buvo laikomas ne vienas, jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais (tualetais). Teismas pareiškėjui priteisė 305 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitus pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų teismas atmetė.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde sutinka su nustatytu pažeidimu, tačiau nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu. Pareiškėjo nuomone, jam turėjo būti priteista didesnė neturtinės žalos atlyginimo suma.

34. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

36. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

37. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

38. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 318 parų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ne vienas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas buvo laikomas 302,5 paros ir tik šiomis dienomis pripažino pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K kamerose, kuomet jis buvo atskirtas nuo likusio kameros ploto 1,65 m aukščio pertvara ir uždengtas užuolaida, neužtikrino pakankamo privatumo juo naudojantis. Byloje pagrįstai konstatuotas pareiškėjo teisės į privatumą, įtvirtintos inter alia (be kita ko, įskaitant) Konvencijos 8 straipsnyje, naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose pažeidimas. Tačiau bylos duomenimis nepaneigta, kad ši teisė pareiškėjui nebuvo užtikrinta visą jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį. Teisėjų kolegijos vertinimu, privatumas naudojantis sanitariniais mazgais pareiškėjui nebuvo užtikrintas ir tuomet, kai jis kameroje buvo laikomas vienas, nes jis galėjo būti matomas Lukiškių TI-K pareigūnų per kameros duryse įrengtą stebėjimo langelį. Tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose panašiose faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis bylose (žr., pvz., 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2177-415/2020, 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2095-602/2020 ir kt.). Įvertinusi pateiktus duomenis apie pareiškėjo kalinimą Lukiškių TI-K, teisėjų kolegija sprendžia, kad sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, pareiškėjas buvo laikomas iš esmės visą jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. 318 parų.

39. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos dydžio, pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai.

40. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

41. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

42. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartais neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (318 parų pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, tačiau tuomet, kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, privatumo pažeidimas buvo minimalus, byloje nėra duomenų, kad tokios laikymo sąlygos paveikė pareiškėjo sveikatą), sprendžia, kad šiuo atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas pirmosios instancijos teismo priteistą sumą padidinti ir pareiškėjui priteisti 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keičiamas.

43. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų dėl didesnių EŽTT priteisiamų neturtinės žalos atlyginimo sumų, pažymi, kad teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, pirmiausiai yra palikta teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą. Be kita ko, tai darydamas, nacionalinis teismas turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus, o skirtingų neturtinės žalos sumų priteisimas (ir skirtinguose to paties teismo priimtuose sprendimuose) pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog asmuo buvo diskriminuojamas, nes neturtinė žala patiriama individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1170-756/2018, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-773-756/2017, 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017 ir kt.)

44. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nenurodė nei jų dydžio, nepateikė jas patvirtinančių dokumentų. Todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (ABTĮ 41 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui E. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 700 Eur (septynis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė