2025-01-29 Nr. AB-1782-3-61-3-05573-2024-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1368-968/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05573-2024-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. V. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja T. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 24S206849 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

2.1. Pareiškėjai savanoriškai neįvykdžius Departamento sprendimo dėl jos grąžinimo į (duomenys neskelbtini) ir savanoriškai neišvykus per Departamento nustatytą terminą, Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė: pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į jos kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini); uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus) nuo išsiuntimo dienos; Sprendimą pavesti vykdyti Valstybės sienos apsaugos tarnybai (toliau – VSAT).

2.2. Pareiškėjos buvusioje gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) – šiuo metu vyksta intensyvūs karo veiksmai, nesaugu ir nėra darbo, pareiškėjos gyvybei grėstų pavojus, o persikėlus į kitas (duomenys neskelbtini) teritorijas, kur karo veiksmų nėra arba jie nėra tokie intensyvūs, būtų labai brangu pragyventi, todėl ji nenori ir negali išvykti iš Lietuvos Respublikos, į kurią atvyko būtent bėgdama nuo karo (duomenys neskelbtini), įsikūrė, turi draugą ir siekia įsidarbinti bei apsigyventi.

2.3. Pareiškėja Departamento išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindu ir naudodamasi beviziu režimu Lietuvoje gyveno teisėtai iki 2023 m. lapkričio 10 d. Pareiškėja teisėto buvimo Lietuvoje laikotarpiu nenusitvarkė dokumentų, kad galėtų toliau teisėtai gyventi Lietuvoje leidimo laikinai gyventi pagrindu, nes manė, jog ji, kaip nuo karo pabėgusi (duomenys neskelbtini) pilietė, Lietuvoje gali teisėtai gyventi laikinosios apsaugos pagrindu.

2.4. Pareiškėja neįvykdė Departamento 2024 m. balandžio 23 d. sprendimo dėl jos grąžinimo (įpareigojimo savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 14 dienų), nes bijojo išvykti į (duomenys neskelbtini) ir 2024 m. rugsėjo 4 d. ir 30 d. prašymais kreipėsi į Departamentą dėl laikinosios apsaugos ir leidimo laikinai gyventi Lietuvoje (laikinosios apsaugos pagrindu) jai suteikimo. Kol yra neišspręstas pareiškėjos laikinosios apsaugos klausimas, ji pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES) nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą teismų praktiką (2022 m. liepos 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1091-822/2022) yra prilyginama prieglobsčio prašytojai ir negali būti traktuojama kaip neteisėtai esanti Lietuvos Respublikoje. Sprendimas prieštarauja humanizmo principams, yra fundamentalių žmogaus teisių pažeidimas. Departamente sutikimą išvykti iš Lietuvos pareiškėja pasirašė dėl suklydimo, nesuprasdama šio dokumento turinio.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

3.1. Departamentas 2024 m. balandžio 23 d. priėmė sprendimą Nr. 24S106134 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigojo savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. gegužės 7 d., atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje nuo 2023 m. lapkričio 10 d. buvo neteisėtai. Pareiškėja neišvyko iš Lietuvos, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir ĮUTP) nuostatomis Departamentas 2024 m. rugsėjo 11 d. priėmė ginčijamą Sprendimą.

3.2. Lietuvos migracijos informacinės sistemos MIGRIS duomenimis nenustatyta, kad pareiškėja turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje. Pareiškėja turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kurio galiojimas yra pasibaigęs, ir šiuo metu neturi jokio kito dokumento, kuris pareiškėjai suteiktų teisę būti ar gyventi Lietuvoje. Pareiškėja Lietuvoje oficialiai nėra dirbusi, todėl ji neturi ekonominių bei ilgalaikių socialinių ryšių su Lietuva, taip pat nenustatyta, kad ji turėtų kitų reikšmingų ryšių su Lietuva, dėl kurių grąžinimas į užsienio valstybę būtų negalimas.

3.3. Nebuvo nustatyta priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę: kariniai veiksmai nevyksta visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje; (duomenys neskelbtini) viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu Nr. 1706-VI2 „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“, kuris (duomenys neskelbtini) piliečiams, kurių pastovi gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius (duomenys neskelbtini) regionus; įstatymas viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt. Viešai prieinami šaltiniai internetinėje erdvėje nurodo, kad 2021 m. (duomenys neskelbtini) iš karo veiksmų ir laikinai okupuotų teritorijų buvo perkelta ir viduje perkeltų asmenų statusą įgijo daugiau nei 1 mln. (duomenys neskelbtini) gyventojų. Taigi, pareiškėja, kaip (duomenys neskelbtini) pilietė, išvykusi į savo kilmės valstybę galėtų kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje (duomenys neskelbtini) vietoje, jeigu jos gyvenamoje vietoje taptų nesaugu.

3.4. Pareiškėjos nurodoma LVAT byla ir Direktyva 2013/32/ES yra siejamos su prieglobsčio prašytojų teisėmis, o nagrinėjamu atveju pareiškėja nėra ir nebuvo pateikusi prieglobsčio prašymo. Pareiškėjos prašymai išduoti leidimą laikinai gyventi laikinosios apsaugos pagrindu (ĮUTP 40 str. 1 d. 8 p.) Departamento yra išnagrinėti, todėl šios aplinkybės neturi jokios reikšmės. Pareiškėja Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai, tokia situacija susidarė tik dėl pačios pareiškėjos neveikimo, neatidumo ir neatsakingo požiūrio.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 2023 m. lapkričio 11 d. (kai baigėsi jai taikytinas bevizis režimas) Lietuvos Respublikos ir Šengeno erdvėje yra neteisėtai. Pareiškėja iki bevizio režimo galiojimo pabaigos savo buvimo Šengeno valstybių narių teritorijoje neįteisino ir iš jos neišvyko, t. y. savo laisva valia laiku (iki bevizio režimo termino pabaigos) nesiaiškino jos teisinę padėtį lemiančių aplinkybių ir įstatymų nustatyta tvarka nesusitvarkė dokumentų, kurie suteiktų teisėtą pagrindą pareiškėjai gyventi Lietuvoje. Pasibaigus teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje pagrindams pareiškėja pasirinko nevykdyti teisėto ir pagrįsto Departamento 2024 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 24S106134 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę (įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos), kai ji Lietuvoje yra laikotarpį, viršijantį ĮUTP 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką. Šias aplinkybes, įvertinęs ir pareiškėjos kreipimųsi dėl laikinosios apsaugos suteikimo bei pareiškėjos kilmės valstybės situaciją dėl vykstančių karo veiksmų keliamo pavojaus asmenų gyvybei ir laisvei aplinkybes, konstatavo ir LVAT pareiškėjos atžvilgiu priimtoje 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2174-662/2024.

6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja niekada nesikreipė į atsakingas valstybines institucijas dėl prieglobsčio jai suteikimo. Departamentas nurodė, jog pareiškėjos skunde minimi kreipimaisi dėl laikinosios apsaugos suteikimo yra išnagrinėti, o pareiškėja šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė. Todėl teisėjų kolegija nenustatė pagrindo sutikti su pareiškėja, kad jos buvimas Lietuvoje buvo teisėtas.

7. Teismas pritarė atsakovo argumentams, jog pareiškėjos skunde nurodyta Direktyva 2013/32/ES bei LVAT 2022 m. liepos 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1091-822/2022 pateikti išaiškinimai neatitinka pareiškėjos individualios situacijos, kadangi šioje byloje nėra sprendžiami prieglobsčio užsieniečiui suteikimo klausimai bei į bylą nebuvo pateikta įrodymų, jog pareiškėja būtų turėjusi ar šiuo metu turėtų prieglobsčio prašytojos teisinį statusą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėja Lietuvoje neteisėtai buvo nuo 2023 m. lapkričio 11 d., Lietuvoje neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, taip pat neturi socialinių ir ekonominių ar kitų ryšių Lietuvoje. Sprendimo turinys patvirtina, jog Departamentas įvertino šias aplinkybes, spręsdamas pareiškėjos išsiuntimo klausimą.

9. Vertindamas pareiškėjos argumentus dėl negalimumo ją išsiųsti dėl grėsmės jos gyvybei ir laisvei, nes jos gyvenamojoje vietovėje vyksta intensyvūs karo veiksmai, teismas nurodė, kad pareiškėja, skųsdama Sprendimą, nurodė analogiškas aplinkybes, kurias nurodė LVAT šiuo atveju prejudicinę galią turinčioje administracinėje byloje Nr. A-2174-662/2024 ir kurios minėtoje byloje buvo atmestos kaip nepagrįstos.

10. Teismas konstatavo, kad atsižvelgus į ĮUTP 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nebuvo nustatyta ĮUTP 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, pareiškėjai neįvykdžius Departamento 2024 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 24S106134, atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos individualiu atveju taikytina ĮUTP 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, pagal kurią užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos.

III. 11. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir panaikinti Sprendimą arba bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

12. Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Teismas netinkamai įvertino grėsmes pareiškėjos kilmės valstybėje, ignoravo realią padėtį šalyje, vadovavosi pasenusia informacija. Karo veiksmai suintensyvėjo, apšaudymai vyksta beveik visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje, (duomenys neskelbtini) nuolat gresia apšaudymai ir atakos.

12.2. Galimybė persikelti į kitus (duomenys neskelbtini) regionus nėra pakankama saugumo garantija. (duomenys neskelbtini) viduje perkeliami asmenys dažnai susiduria su diskriminacija, socialinės paramos stoka, neužtikrinamos elementarios gyvenimo sąlygos. Teismas neįvertino, kaip praktiškai įgyvendinamos viduje perkeltų asmenų teisės, įtvirtintos įstatyme.

12.3. Teismas rėmėsi analogiška administracine byla Nr. A-2174-662/2024, neatsižvelgdamas į tai, kad kiekvieno pareiškėjo aplinkybės yra unikalios.

12.4. Draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius yra neproporcingas, nepakankamai pagrįstas ir pažeidžia žmogaus teises. Šiuo atveju nebuvo įrodyta, kad pareiškėja kelia grėsmę viešajai tvarkai, nacionaliniam saugumui ar kitoms valstybės interesų sritims. Tokios griežtos priemonės taikymas asmeniui, siekiančiam apsaugos ir bandančiam išvengti persekiojimo kilmės valstybėje, yra neadekvatus. Sprendime nepateikta išsamių argumentų, kodėl 36 mėnesių draudimas yra būtinas ir proporcingas. Tokios trukmės draudimas gali neproporcingai apsunkinti pareiškėjos galimybes vėliau siekti teisėtu būdu grįžti į Lietuvą, pateikti naują prašymą dėl apsaugos, jei situacija jos kilmės valstybėje dar pablogėtų.

13. Pareiškėja 2025 m. sausio 28 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą, kol bus sudaryta santuoka.

14. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepime į apeliacinį skundą, be atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytų aplinkybių, nurodoma, kad:

14.1. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad Departamentas ir pirmos instancijos teismas vadovavosi pasenusia kilmės valstybės informacija, tačiau pati pareiškėja nepateikia jokios informacijos, kuri pagrįstų jos teiginius ir paneigtų ginčijamą sprendimą. Skunde ir apeliaciniame skunde pareiškėja nurodė analogiškas aplinkybes, kurios buvo nurodytos ir išnagrinėtos administracinėje byloje Nr. A-2174-662/2024. Be to, minėtos aplinkybės buvo išanalizuotos ir įvertintos skundžiamame Sprendime.

14.2. Pareiškėja nei skunde pirmos instancijos teismui, nei posėdžio metu iš esmės neteikė argumentų dėl Sprendimo dalies, kuria jai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius bei Sprendimą pavesta vykdyti VSAT. Nustatytinas draudimo laikotarpis yra proporcingas, jis buvo nustatytas įvertinus visas su pareiškėja susijusias aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. 24S206849, kuriuo nuspręsta pareiškėją išsiųsti į jos kilmės šalį – (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus), pavedant jį vykdyti VSAT, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę

16. Pareiškėja 2025 m. sausio 28 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą, kol bus sudaryta santuoka. Pareiškėja nurodė, kad 2025 m. sausio 16 d. ji ir Lietuvos Respublikos pilietis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriui pateikė prašymą įregistruoti santuoką Lietuvoje. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius 2025 m. sausio 22 d. priėmė sprendimą atsisakyti registruoti santuoką. Pareiškėja teigia, kad su paminėtu sprendimu nesutinka, ketina jį skųsti teismui, todėl ji negali būti išsiunčiama iš šalies.

17. ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

18. Kaip ne kartą konstatuota administracinių teismų praktikoje, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018).

19. Teisėjų kolegija, aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste, įvertinusi pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, neturi pagrindo pripažinti, kad pareiškėja nagrinėjamu atveju įrodė, jog, nepritaikius jos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, kils neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos prašymas sustabdyti Sprendimo vykdymą, kol bus sudaryta santuoka, ypač įvertinus priežastį, kuria šis prašymas yra grindžiamas, ir atsižvelgiant į šios administracinės bylos nagrinėjimo stadiją, be kita ko, būtų neproporcingas siekiamas tikslui.

20. Dėl pareiškėjos argumentų, kad jos prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė turėtų būti pritaikyta, nes ji ketina teisme apskųsti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus 2025 m. sausio 22 d. sprendimą atsisakyti registruoti santuoką, pažymėtina, jog šie teiginiai nesudaro pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Šiame kontekste pirmiausiai paminėtina, kad pareiškėja nepateikė duomenų, jog ji yra apskundusi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus 2025 m. sausio 22 d. sprendimą. Antra, net ir apskundusi paminėtą sprendimą ji turėtų galimybę dalyvauti procese ne tik per savo atstovą, bet ir tiesiogiai, asmeniškai prisijungusi prie elektroninių paslaugų portalo, teikti prašymą dėl teismo posėdžio organizavimo nuotoliniu būdu. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo išvadai, kad, jai nusprendus apskųsti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus 2025 m. sausio 22 d. sprendimą, ir nepritaikius pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, nebūtų užtikrinta pareiškėjos teisė į veiksmingą teisinę gynybą.

21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkinamas.

Dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

22. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai taikė ĮUTP 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, pagal kurią užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos.

23. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo spendimu, nurodo, kad teismas netinkamai įvertino grėsmes pareiškėjos kilmės valstybėje ir galimybę persikelti į kitus (duomenys neskelbtini) regionus, nepagrįstai rėmėsi LVAT 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2174-662/2024, be to, Sprendimu nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas.

24. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., LVAT 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016). Pareiškėja apeliaciniame skunde, be kita ko, teikia argumentus dėl Sprendimo dalies, kuria nustatytas 36 mėnesių trukmės draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, kurių nebuvo nurodžiusi pirmosios instancijos teismo proceso metu, todėl minėti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nenagrinėtini ir apeliacinės instancijos teisme.

26. ĮUTP 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar ĮUTP 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti. Sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo ĮUTP 126 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais ir sprendimą dėl vykdymo galimumo ĮUTP 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu priima institucija, nustačiusi užsieniečio išsiuntimo pagrindą, – Departamentas arba VSAT, o juos vykdo VSAT (ĮUTP 127 str. 5 d.).

27. ĮUTP 128 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą gražinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (ĮUTP 130 str. 1 d.). Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (ĮUTP 130 str. 2 d.).

28. Pareiškėja, ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, dėl kurių jos negalima išsiųsti į kilmės valstybę, t. y. aplinkybes susijusias su grėsmėmis pareiškėjos kilmės valstybėje ir galimybe persikelti į kitus (duomenys neskelbtini) regionus.

29. Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad Departamentas 2024 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 24S106134 nusprendė pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini). Pareiškėja dėl minėto sprendimo panaikinimo kreipėsi į teismą. LVAT 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2174-662/2024 išnagrinėjęs pareiškėjos apeliacinį skundą jį atmetė ir paliko galioti minėtą Departamento sprendimą dėl pareiškėjos grąžinimo. Ši LVAT nutartis yra įsiteisėjusi. Apeliaciniame skunde teikiant argumentus dėl rėmimosi minėta LVAT nutartimi akcentuojama, kad kiekvieno asmens situacija yra individuali, tačiau pažymėtina, kad administracinėje byloje Nr. A-2174-662/2024 ir šioje administracinėje byloje nagrinėjama tos pačios pareiškėjos situacija.

30. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia.

31. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas ABTĮ 16 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose.

32. Kadangi skundžiamas Departamento Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę yra išvestinis sprendimas iš prieš tai priimto Departamento 2024 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 24S106134, kurio pagrįstumas ir teisėtumas buvo patvirtintas įsiteisėjusia apeliacinės instancijos teismo nutartimi, faktai, nustatyti įsiteisėjusioje LVAT 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2174-662/2024, turi prejudicinę galią ir nėra pakartotinai įrodinėjami ir vertinami iš naujo nagrinėjamoje byloje.

33. LVAT 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje nustatyta, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje buvo ilgiau negu bevizio režimo laikotarpis, kuris baigėsi 2023 m. lapkričio 10 d., todėl pareiškėja pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pareiškėja artimų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, neturi, taip pat šiuo metu neturi galiojančio dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje. LVAT pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas aptariamoje byloje analizavo ir nenustatė priežasčių, numatytų Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse, dėl ko pareiškėją būtų draudžiama išsiųsti ar grąžinti į (duomenys neskelbtini), todėl atmetė pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad nebuvo įvertintos galimos grėsmės pareiškėjai. Pareiškėja 2024 m. balandžio 23 d. apklausos metu sutiko sugrįžti į savo kilmės valstybę, t. y. (duomenys neskelbtini). Teismas akcentavo, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) gyveno (duomenys neskelbtini), t. y. toje (duomenys neskelbtini) dalyje, kur šiuo metu nevyksta kariniai veiksmai, tačiau apžvelgė ir tai, jog (duomenys neskelbtini) viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu Nr. 1706-VI2 „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“, kuris (duomenys neskelbtini) piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius (duomenys neskelbtini) regionus. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) gali kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje (duomenys neskelbtini) vietovėje, jeigu jos gyvenamojoje vietovėje taptų nesaugu.

34. Pareiškėja šioje byloje remdamasi iš esmės tokiais pat argumentais dėl jai kylančios grėsmės jos kilmės valstybėje ir persikėlimo šalies viduje galimybių, kaip ir LVAT išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-2174-662/2024, nepateikė jokių faktinių duomenų, kurie pagrįstų jos teiginius dėl iš esmės pasikeitusios situacijos, taip pat nepateikė duomenų, jog ji (duomenys neskelbtini) kreipėsi dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir toks jos prašymas nebuvo patenkintas. Dėl to, nėra pagrindo aptariamus pareiškėjos nurodytus argumentus vertinti kitaip, nei jie buvo įvertinti LVAT 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2174-662/2024, taip pat ir skundžiamame Sprendime.

35. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą, nenustatęs ĮUTP 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, ir pagrįstai konstatavęs, jog pareiškėjos individualiu atveju taikytina ĮUTP 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, pagal kurią užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos.

36. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos T. V. prašymo dėl taikymo reikalavimo užtikrinimo priemonės netenkinti.

Pareiškėjos T. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Skirgailė Žalimienė