2016-10-03 Nr. AB-18855-3-61-3-01064-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1645-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01064-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija: 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės teismų administracijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. A. su skundu (b. l. 1-6), kurį patikslino (b. l. 74-75), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti terminą kreiptis į teismą dėl teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos ir priteisti iš atsakovo 2 957 Eur teisėjo valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Nurodė, kad nuo 2006 m. jam paskirta teisėjų valstybinė pensija, kuri 2010-2012 m. buvo neteisėtai sumažinta taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas. Susidariusių pensijų nepriemokų kompensavimo mechanizmas nėra sukurtas ir šiuo metu atidėtas neribotai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažino, kad šis pensijos apribojimas buvo antikonstitucinis. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat įvertino pensijų sumažinimo santykį su ekonomine šalies padėtimi ir iš esmės aptarė sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dėl šio ribojimo susidariusi pensijos nepriemoka priteistina iš Lietuvos valstybės.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Nacionalinė teismų administracija (toliau – ir NTA) atsiliepime (b. l. 82-84) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pensijos ginčo laikotarpiu buvo perskaičiuotos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymu, Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 68. Pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatomis laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui buvo mokama sumažinta pensija tik dėl to, kad įstatymų leidėjas netinkamai reglamentavo valstybinių pensijų mokėjimo klausimus tiek, kiek tai susiję su Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažintomis Konstitucijai prieštaraujančiomis Valstybinių pensijų įstatymo ir Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatomis. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurias taikant susidarė ginčo nepriemoka, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pensija buvo mokama tinkamai taikant šias Laikinojo įstatymo nuostatas, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimu (b. l. 95-97) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnio nuostatų konstitucingumo klausimas buvo išspręstas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, kuriuose teismas atkreipė dėmesį į ne kartą minėtą išaiškinimą, kad dėl valstybėje susidariusios ypatingos padėties (ekonomikos krizės, gaivalinės nelaimės ir pan.), kai neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina išmokoms mokėti, laikinai, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga padėtis, išmokos gali būti mažinamos tokiu mastu, kokiu būtina gyvybiškai svarbiems visuomenės interesams užtikrinti ir kitoms konstitucinėms vertybėms apsaugoti. Taip pat teismas nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės, invalidumo pensijų ir, esant itin sunkiai ekonominei padėčiai, įstatymų leidėjas gali koreguoti tokių skirtingos prigimties pensijų teisinį reguliavimą mažindamas šias pensijas didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Atsižvelgdamas į šiuos ir kitus susijusius argumentus, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatos, kurias taikant susidarė ginčo pensijų nepriemokos, neprieštaravo Konstitucijai.

Teismas nurodė, jog pareiškėjui nuo 2006 m. gegužės 16 d. buvo paskirta teisėjo valstybinė pensija. Iš NTA 2015 m. sausio 20 d. pažymos Nr. 3R-282 ir 2015 m. rugsėjo 1 d. pažymos Nr. 3R-1780 matyti, kad skundžiamu laikotarpiu pareiškėjui buvo mokama perskaičiuota ir sumažinta teisėjo valstybinė pensija vadovaujantis inter alia Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurios pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai. Taip pat minėtose pažymose nurodoma, kad pareiškėjui pensija buvo mokama taikant ir Konstitucijai prieštaraujančiomis Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažintas Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio nuostatas, t. y. netinkamai apskaičiuojant teisėjo darbo stažą. Pažymėta, kad, kaip matyti, iš atsakovo pateiktų pažymų, pareiškėjui nuo 2013 m. mokama pensija remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, tinkamai apskaičiavus teisėjo darbo stažą. Sprendžiamoje byloje nenagrinėjamas klausimas dėl netinkamai apskaičiavus teisėjo darbo stažą neišmokėtos pensijos, kadangi skundą šioje dalyje buvo atsisakyta priimti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartimi. Nagrinėdamas pareiškėjo atskirąjį skundą dėl šios nutarties, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad teisėjo darbo stažas pareiškėjui buvo apskaičiuotas NTA direktoriaus 2006 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 6 ir atitinkamo dydžio teisėjų valstybinė pensija mokama nuo 2006 m. gegužės 16 d., taigi manydamas, kad šiais veiksmais yra pažeidžiamos jo teisės ir teisėti interesai, pareiškėjas dar 2006 m. galėjo inicijuoti teisminį ginčą su valstybinę pensiją skiriančia ir mokančia viešojo administravimo institucija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-693-502/2015). Byloje nėra duomenų, kad atsakovas nagrinėjamu laikotarpiu mokėdamas ginčo pensijas, būtų netinkamai taikęs tuo metu galiojusią Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies redakciją, kaip buvo minėta, šios nuostatos neprieštaravo Konstitucijai, todėl konstatuota, kad atsakovas veikė teisėtai ir nėra pagrindo priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo susidariusios teisėjo valstybinės pensijos nepriemokos.

Atsižvelgdamas į išdėstytą teisinį reglamentavimą, Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką panašiose bylose bei bylos faktines aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo prašymas priteisti teisėjo valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. (2013 m. gruodžio 31 d. laikytina rašymo apsirikimu) taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, yra nepagrįstas ir pareiškėjo skundas atmetamas.

III. Pareiškėjas V. A. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 101-103), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą teisėjų valstybinės teisėjų pensijos dalį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartyje nurodytose ribose – pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio l d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., patenkinti.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) teismas nesivadovavo aukštesniojo teismo nurodymais, ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. nutarties nuostatas, jų visai neaptarė, nors jos nėra niekinės, yra realizuojamos praktikoje kitos bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis byloje Nr. AS143-847/2014, 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartis byloje Nr. AS723-575/2015).

2) Pensijos sumažinimas ekonominės krizės laikotarpiu buvo teisėtas, tačiau neišmokėta pensijos dalis turi būti kompensuojama krizei pasibaigus.

3) Atkreipia dėmesį į NTA klaidinančius veiksmus – pažadai išmokėti teisėjų valstybinių pensijų nepriemokas visa apimtimi už 2010–2012 metus pareiškėjui sąlygojo termino kreiptis į teismą praleidimą, dėl ko jis prarado kompensaciją už žymiai didesnę nepriemokų dalį.

4) Prašo atsižvelgti į pareiškėjo sveikatą, padėtį šeimoje (dėl stuburo kanalo stenozės sukelto poveikio galūnėms jam yra ribotos galimybės judėti, o sutuoktinė serga sunkios formos (duomenys neskelbtini) liga – (duomenys neskelbtini), šiuo metu (duomenys neskelbtini)). Pažymos apie tai byloje yra.

Atsakovo atstovas NTA atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 109-111) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad iš NTA į bylą pateiktų 2015 m. sausio 20 d. pažymos Nr. 3R-282 bei 2015 m. rugsėjo 1 d. pažymos Nr. 3R-1780 matyti, kad skundžiamu laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui buvo mokama sumažinta teisėjo valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurios Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai. Byloje nėra duomenų, kad NTA nagrinėjamu laikotarpiu mokėdama ginčo pensiją, būtų netinkamai taikiusi tuo metu galiojusią Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies redakciją, taigi NTA veikė teisėtai ir pagrindo priteisti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo susidariusios teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui V. A. neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Kaip nustatyta remiantis bylos medžiaga, pareiškėjui NTA 2006 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 6 Dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo nuo 2006 m. gegužės 16 d. paskirta 3 123 Lt teisėjų valstybinė pensija. NTA 2009 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 9FB-21-(4.46) pareiškėjui paskirta 4 069,74 Lt teisėjų pensija.

Vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui paskirta valstybinė pensija laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota ir sumažinta. Pareiškėjas su 2014 m. gruodžio 30 d. prašymu kreipėsi į NTA, prašydamas išmokėti sumažintą valstybinę pensijos dalį. NTA, atsakydama į pareiškėjo prašymą, 2015 m. sausio 30 d. sprendime Nr. 4R-274(9.34) nurodė, kad tenkinti pareiškėjo prašymo neturi teisinių galimybių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Taigi, iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo teisėjų valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Atitinkamai pareiškėjui V. A. valstybinė pensija nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais iš esmės teigiama, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti valstybinės pensijos dalį, visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas yra pasisakęs ir dėl šiam ginčui aktualaus Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012 metams konstitucingumo. 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjo teisėjų valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas. Kadangi, kaip matyti iš į bylą pateiktų NTA pažymų, pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), nėra pagrindo spręsti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, atitinkamai nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamos jo sveikatos būklė, padėtis šeimoje, negali daryti įtakos sprendimo dėl teisėtai sumažintos valstybinės pensijos dalies priteisimo priėmimui. Argumentai dėl neva neteisėtų NTA veiksmų – pažadų išmokėti teisėjų valstybinių pensijų nepriemokas visa apimtimi už 2010–2012 metus pareiškėjui, kurie sąlygojo termino kreiptis i teismą praleidimą, dėl ko pareiškėjas prarado kompensaciją už žymiai didesnę nepriemokų dalį, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, nes byloje buvo nagrinėjamas klausimas dėl teisėjų valstybinės nepriemokos, susidariusios 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo aukštesniojo teismo nurodymais, ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. nutarties nuostatas, jų visai neaptarė. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas atsižvelgė į pareiškėjo nurodytą nutartį, atsižvelgdamas į ją pateikė argumentus ne tik dėl pensijos nepriemokos 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo, bet ir dėl pensijos mažinimo dėl Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinus tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, konstatuotina, jog NTA pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui V. A. nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas