2016-11-22 Nr. BB-4770-1-08-3-00021-2015-3 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-365-697/2016

Teisminio proceso Nr. 1-08-3-00021-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.8.1; 2.1.7.4; 2.4.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jono Prapiesčio (kolegijos pirmininkas), Vladislovo Ranonio ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

nukentėjusiajam (privačiam kaltintojui) P. A. ir jo atstovui advokatui Žygimantui Rutkauskui,

išteisintajam V. Š. ir jo gynėjui advokatui Česlovui Petroniui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) P. A. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 23 d. nuosprendžio.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu V. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu dešimčiai mėnesių, įpareigojant jį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir tęsti darbą arba užsiregistruoti darbo biržoje.

Nuspręsta išieškoti iš V. Š. 4,40 Eur valstybei proceso išlaidų ir 300 Eur nukentėjusiajam P. A. turėtų atstovavimo išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 23 d. nuosprendžiu panaikintas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis – V. Š. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, pripažinus, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) ir jo atstovo advokato, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo advokato, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. V. Š. buvo nuteistas už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 11 d., apie 12.00 val., (duomenys neskelbtini), A. Š. sodybos kieme, P. A., sėdinčiam automobilyje, sudavė kumščiais ne mažiau kaip keturis kartus į krūtinę ir kitas kūno vietas, po to, ištempęs iš automobilio ir pargriovęs ant žemės, gulinčiam nukentėjusiajam įspyrė ne mažiau kaip du kartus į juosmenį ir sudavė ne mažiau kaip šešis kartus į krūtinės sritį, taip sukeldamas fizinį skausmą.

2. Kasaciniu skundu nukentėjusysis (privatus kaltintojas) P. A. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.

2.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas. Jo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė dėl V. Š. apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįsdamas jį byloje surinktų įrodymų visuma, o apeliacinės instancijos teismas priešingai – savo išvadas, kad V. Š. smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo ir kad dėl kilusio konflikto kalti jie abu, grindė ne įrodymais, o prielaidomis. Taigi šios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, taip padarė esminį BPK pažeidimą, sukliudžiusį teismui priimti teisingą sprendimą.

2.2. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiojo parodymai nepatikimi, motyvuodamas tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu pirmose apklausose jis nenurodė tikslaus suduotų smūgių skaičiaus, o pirmosios instancijos teisme – jau nurodė. Tačiau tokia teismo išvada neatitinka tikrovės. Iš tikrųjų tikslaus smūgių skaičiaus kasatorius nenurodė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, teigė, kad jam buvo suduoti į krūtinės sritį ne mažiau kaip keturi smūgiai, o ištraukus iš automobilio – ne mažiau kaip šeši. Jis savo parodymuose nurodė esminę aplinkybę, kad konfliktą pradėjo V. Š., kuris nieko nesakęs jį užsipuolė ir sudavė smūgius kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Automobilyje, kuriuo atvyko pas V. Š., ant galinės sėdynės sėdėjo V. G., kuris patvirtino, kad V. Š. užsipuolė nukentėjusįjį ir, sudavęs kelis smūgius ranka į krūtinės sritį, ištraukė jį iš automobilio ir toliau mušė. V. G. neteigė, kad matė, kas tiksliai vyko po to, kada nukentėjusysis buvo ištrauktas iš automobilio, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, jog jis konflikto lauke negalėjo matyti, nes gulėjo ant galinės automobilio sėdynės, reikšmės V. Š. kaltės nustatymui neturėjo. Kasatoriaus nuomone, jeigu V. Š. jį užsipuolė, sudavė smūgius, ištraukė iš automobilio ir toliau jie abu susikibo jau lauke, nereiškia, kad jo kaltės apskritai nebuvo. Tokia teismo išvada neatitinka tikrovės.

2.3. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad V. Š. negalėjo logiškai paaiškinti, dėl ko kilo konfliktas, ir teismui teigė, kad pirmas pradėjo muštis jis (kasatorius). Apeliacinės instancijos teismas atmetė nukentėjusiojo ir liudytojo V. G. parodymus, remdamasis liudytojų K. G. ir G. R. parodymais, kurių, nukentėjusiojo manymu, nepakanka, neapklausus apeliacinės instancijos teisme įvykio vietoje buvusios A. Š.. Kasatorius abejoja, kad liudytojai K. G. ir G. R., praėjus daugiau kaip trejiems metams po įvykio, tikrai žinojo, jog liudytojas V. G. buvo kartu su jais laukuose, o ne įvykio vietoje. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tikėti liudytojo K. G. parodymais negalima, nes jis yra V. Š. kaimynas ir apie įvykį žino tik iš nuogirdų, be to, V. Š. pakviesti liudytojai negalėjo nurodyti tikslaus bendravimo su V. G. laiko, nes visiškai tikėtina, kad šie galėjo su juo bendrauti po to, kai V. G. pristatė nukentėjusįjį į ligoninę, o pats grįžo dirbti į laukus. Liudytojų K. G. ir G. R. parodymų patikimumas kelia abejonių, nes jie liudijo teisme V. Š. paprašyti, praėjus po įvykio beveik trejiems metams, ir iš tiesų galėjo sąmoningai klaidinti teismą, kad padėtų V. Š. išvengti baudžiamosios atsakomybės, ši aplinkybė skundžiamame nuosprendyje nepaneigta. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai teigė, kad jo ir liudytojo V. G. parodymai yra melagingi – jeigu jie, prisiekę teismui, melavo, tai turėjo būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn už melagingą kito asmens įskundimą, melagingą liudijimą ir teismo klaidinimą.

2.4. Kasatorius nurodo, kad po įvykio V. G. jis buvo nuvežtas į gydymo įstaigą, o vėliau – pas teismo medicinos ekspertus. Pasak nukentėjusiojo, jis nebūtų kreipęsis į teismo medicinos ekspertus, jeigu pats būtų pradėjęs muštynes, o į teisėsaugos pareigūnus iš karto nesikreipė, nes galvojo, jog su V. Š. pavyks susitaikyti ir be teismo, tačiau to padaryti nepavyko, nes V. Š. jo neatsiprašė, toliau jam grasino.

2.5. Nukentėjusiojo teigimu, apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad jam užsipulti V. Š. nebuvo jokio pagrindo ir motyvo, jo atvykimo tikslas buvo pasiimti V. Š. namų kieme stovėjusį automobilį, kurį paliko išsivaręs kombainą. O štai V. Š. ant jo supyko dėl to, kad be jo žinios paėmė kombainą, dėl kurio priklausomybės V. Š. reiškė pretenzijas; be to, jis buvo išgėręs ir agresyviai nusiteikęs. Kasatorius neturėjo tikslo susitikti V. Š. ir su juo konfliktuoti, būtent V. Š. išlipo iš jį atvežusio automobilio ir, pamatęs, kad nebėra kombaino, priėjo prie jo (kasatoriaus) automobilio ir staiga, nieko neaiškinęs, pradėjo mušti. Iš esmės kasatorius gynėsi, kai buvo ištemtas iš automobilio, šio konflikto metu nukentėjo, todėl siekia, kad V. Š. už savo neteisėtus veiksmus atsakytų. Nukentėjusysis mano, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti šias svarbias aplinkybes, tačiau to nepadarė.

2.6. Apeliacinės instancijos teismas, nepatikrinęs, ar V. G. iš tikrųjų vėliau siūlė pinigus V. Š. ir už ką, padarė išvadą, kad V. G. šiuo veiksmu iš esmės pripažino teisme apkalbėjęs V. Š., nors šias aplinkybes V. G. neigia. Kasatoriaus įsitikinimu, teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatomis, grįsti savo išvadų nepatikrintais duomenimis negalėjo.

2.7. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, jog apeliacinės instancijos teismas bandė paneigti dvi versijas – pirmą, kad liudytojo V. G. įvykio vietoje nebuvo, ir antrą, kad jeigu ir buvo, tai viso įvykio nematė. Šios aplinkybės rodo, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nėra išsiaiškinęs visų aptariamo įvykio aplinkybių.

3. Nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) P. A. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

4. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. Pagal BPK taip pat ir 20 straipsnį teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Be to, apeliacinės instancijos teismo sprendime turi būti aiškiai nurodyti motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra keičiamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-629/2006, 2K-P-221/2008, 2K-586/2010, 2K-601/2010, 2K-320/2013).

4.1. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė naują išteisinamąjį nuosprendį, pripažinęs, kad V. Š. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. Š. kaltę patvirtina nukentėjusiojo P. A., liudytojo V. G. parodymai ir rašytiniai įrodymai, pasak šio teismo, priešingai negu nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, specialisto išvadose Nr. G1150/12(05), pG1150/12/14(05), pG1150/12/14(P-05) duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusiajam buvo padaryta kokių nors kitų sužalojimų, išskyrus alkūnkaulio išnirimą ir šuns įkandimą, kurie buvo pašalinti iš kaltinimo, nėra, be to, nukentėjusiojo 2014 m. kovo 13 d. pareiškime policijai, tos pačios dienos ir 2014 m. balandžio 7 d. apklausos protokoluose bei teisminio nagrinėjimo metu nurodytos aplinkybės apie fizinį skausmą jam sukėlusių smūgių skaičių ir jų sudavimo aplinkybes buvo nenuoseklūs ir prieštaringi.

Apie nukentėjusiojo P. A., taip pat ir liudytojo V. G. parodymų nepatikimumą teismas sprendė ir iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 76-1-00143-14 esančių išteisintojo V. Š., liudytojų N. M. ir A. Š. parodymų bei pastarosios akistatos su V. G. protokolo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, vertindamas išteisintojo V. Š., nukentėjusiojo P. A., liudytojo V. G. parodymų patikimumą, juos gretino su ikiteisminio tyrimo Nr. 76-1-00143-14 metu surinktais duomenimis, užfiksuotais specialistų išvadose, pareiškime policijai, apklausų ir akistatų protokoluose, kurių kasaciniame teisme gautoje baudžiamojoje byloje nėra.

Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 76-1-00143-14, vadovaujantis BPK normomis, nebuvo pridėta prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos, todėl teismui nebuvo pagrindo ja remtis patvirtinant ar paneigiant bylos teisminio nagrinėjimo metu apklaustų išteisintojo, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymų patikimumą ir šiais duomenimis grįsti teismo sprendimą. Kadangi išteisintojo V. Š. parodymai, specialisto išvados, liudytojų A. Š., N. M. parodymai, kuriais teismas rėmėsi priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, neatitinka įstatymų nustatytos gavimo tvarkos, o liudytojų K.

G., S. G., G. R. parodymams dėl to, kad jie nebuvo įvykio liudininkai, apie įvykį sužinojo iš kitų asmenų, be to, apklausti po ilgo laiko tarpo, turi būti keliami aukštesni standartai vertinant jų patikimumą, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl V. Š. išteisinimo negali būti laikomos patikimomis ir pagrįstomis.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nukentėjusiojo P. A. parodymus apie konflikto aplinkybes, kurio metu jam buvo sukeltas fizinis skausmas, ir juos patvirtinančius liudytojo V. G. parodymus, privalėjo remtis patikimais ir įstatymo nustatyta tvarka gautais įrodymais, be to, priimdamas naują nuosprendį, jame turėjo pateikti aiškius ir logiškus motyvus, kuriais vadovaudamasis kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog išteisinamajame nuosprendyje nukentėjusiojo P. A. ir liudytojo V. G. parodymai apie tai, kad jie dviese važiavo V. G. automobiliu į V. Š. kiemą, nes P. A. norėjo pasiimti ten paliktą savo automobilį, laikomi nelogiškais, nes teismui nesuprantama, kodėl G. G. atsisėdo ne automobilio priekyje, o gale, be to, teismo vertinimu, buvo nelogiškas ir V. G. paaiškinimas, kad jis nepadėjo mušamam nukentėjusiajam, nes nenorėjo kištis į svetimus reikalus. Toks teismo atliktas įrodymų vertinimas laikytinas visiškai neargumentuotu, deklaratyviu. Pažymėtina ir tai, kad teismas nuosprendyje pateikė tikrovės neatitinkantį teiginį, jog iš bylos duomenų matyti, kad tarp V. Š. ir P. A. vyksta civiliniai ginčai dėl kombaino nuosavybės teisių, ir tuo remdamasis padarė išvadą, jog neatmetama galimybė, kad nepavykus šio ginčo išspręsti civilinio proceso tvarka, P. A. siekia tai išspręsti naudodamasis baudžiamosios teisės instrumentais. Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija nerado jokių duomenų apie minėto ginčo sprendimą civilinio proceso tvarka, jų nėra ir informacinėje Lietuvos teismų sistemoje LITEKO. Taip apeliacinės instancijos teismas nevykdė BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 331 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytų reikalavimų dėl įrodymų vertinimo pagrindžiant tai išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir pagrįstų motyvų išdėstymu, panaikinant apkaltinamąjį nuosprendį ir priimant naują išteisinamąjį nuosprendį. Nurodyti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai laikytini esminiais, nes jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

5. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 23 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Vladislovas Ranonis

Alvydas Pikelis