2013-05-23 Nr. AB-1955-3-61-3-02044-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-313/2013

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-02044-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 25.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. L. dėl nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir pareiškėjas, VMI) patikslintu prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir atsakovas, VDAI) 2012 m. birželio 28 d. nurodymą Nr. 2R-2345(2.13), kuriuo VDAI nurodė VMI ateityje užtikrinti, jog mokesčių mokėtojų duomenys būtų tvarkomi teisėtai ir imtis organizacinių priemonių, jog vykdyta praktika – informuoti žiniasklaidą (žiniasklaidai užklausus) apie atliekamo mokestinio tyrimo, mokestinio patikrinimo ar tarnybinio nusižengimo tyrimo faktą, tokiu būdu neteisėtai atskleidžiant asmens duomenis, nebūtų taikoma.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad atliekamo mokestinio tyrimo, mokestinio patikrinimo ar tarnybinio nusižengimo tyrimo fakto atskleidimas yra viena iš priemonių, įgyvendinant teisės pažeidimų prevenciją, bei laikytinas informacijos apie veiklą pateikimu, taip pat tai yra paslaptyje nelaikoma informacija. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 511 „Dėl institucijų atliekamų priežiūros funkcijų optimizavimo“ patvirtintų Institucijų atliekamų priežiūros funkcijų optimizavimo gairių aprašo (toliau – ir Gairių aprašas) 7.16 punktu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 364 straipsnio 6 dalimi, 365 straipsnio 2 dalies 5 punktu. Nurodė, kad LNK korespondento interesas yra Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo įgyvendinimas ir visuomenės teisės žinoti realizavimas, o nurodyme minimas asmuo nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, kokias neigiamas pasekmes ar žalą sukėlė siaura apimtimi paviešinti jo duomenys, t. y. faktas apie atliekamą mokestinį patikrinimą. Pabrėžė, kad fakto, apie mokestinio patikrinimo atlikinimą, atskleidimas nėra tolygus faktui apie pažeidimą, be to, skundžiamas nurodymas teikiamas į ateitį visiems atvejams.

Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija atsiliepime (b. l. 25-26) į pareiškėjo prašymą prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad, kol mokestinis patikrinimas nebuvo baigtas, o A. L. kaltė dar nebuvo įrodyta, VMI negalėjo viešinti žiniasklaidai informacijos apie tai, kad A. L. atžvilgiu yra atliekamas mokestinis patikrinimas. Taip pat pareiškėjas negalėjo viešinti dėl kokių galimų pažeidimų šis patikrinimas yra atliekamas. VMI nenurodė, kaip asmens duomenų paviešinimas padėjo ar turėjo padėti atskleisti įstatymų pažeidimus. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 38 straipsniu, Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 5 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, kad VAĮ 364 straipsnis nėra taikomas mokesčių administratoriui. Atsakovas pabrėžė, kad nėra įstatymo įpareigojančio VMI atskleisti duomenis apie mokesčio mokėtoją, kurio atžvilgiu patikrinimas yra pradėtas, bet dar nėra baigtas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. L. atsiliepime (b. l. 111-118) į pareiškėjo prašymą su VMI prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti, kurie prieštarauja MAĮ ir teismų praktikai, pareiškėjas neteisėtai tvarkė jo asmens duomenis, tuo pažeisdamas MAĮ ir ADTAĮ reikalavimus. Nesutiko, kad šiuo atveju galėtų būti taikomas Gairių aprašas, nes tai yra poįstatyminis teisės aktas. Pažymėjo, kad VMI pateikė asmeninius duomenis iš pirkimo-pardavimo sutarties. Taip pat pateikė ne tik faktą apie atliekamą mokestinį patikrinimą, bet ir patikrinimo aplinkybes, tokiu būdu padarydamas trečiajam suinteresuotam asmeniui didelę neigiamą žalą, kaip advokatui – daugelis klientų su juo nutraukė sutartis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies – panaikino VDAI 2012 m. birželio 28 d. nurodymą dėl asmens duomenų tvarkymo Nr. 2R-2345(2.13) dalyje dėl nurodymo ateityje užtikrinti, jog mokesčių mokėtojų asmens duomenys būtų tvarkomi teisėtai, tai yra tik esant ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies nustatytam kriterijui. Kitoje dalyje VDAI 2012 m. birželio 28 d. nurodymą dėl asmens duomenų tvarkymo Nr. 2R-2345(2.13) paliko nepakeistą.

Teismas, remdamasis MAĮ 38 straipsnio 2 dalimi, MAĮ 38 straipsnio 2 dalies 7 punktu, Gairių aprašo 7.16 punktu, nustatė, kad informacija, susijusi su mokesčių teisės aktų pažeidimais, privalo būti laikoma paslaptyje tol, kol mokesčių mokėtojo kaltė neįrodyta, todėl teismas padarė išvadą, kad VMI neteisėtai atskleidė trečiojo suinteresuotojo asmens duomenis. Pareiškėjo vadovavimąsi MAĮ 38 straipsnio 2 dalies 7 punktu vertino kritiškai, nes išnagrinėtam atvejui turėjo būti taikomas MAĮ 38 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Pabrėžė, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju, mokesčių mokėtojo asmens duomenų atskleidimas, kol mokesčių mokėtojo kaltė neįrodyta, negali būti pateisinamas, kaip priemonė, įgyvendinant teisės pažeidimų prevenciją, ar informacijos apie veiklą pateikimas, todėl visus pareiškėjo prašyme pateiktus paaiškinimus vertino, kaip norą pateisinti savo veiksmus. Išanalizavęs Gairių aprašo 7.16 punkto ir VAĮ 364 straipsnio 14 dalies nuostatas, padarė išvadą, kad negali būti vadovaujamasi Gairių aprašo 7.16 punktu, nes įstatymas yra aukštesnės galios teisės aktas nei Gairių aprašas.

Teismas konstatavo, kad VDAI pagrįstai nustatė pareiškėjo padarytą pažeidimą ir, vadovaudamasis ADTAĮ 41 straipsnio 5 punktu, suteikiančiu teisę duoti rekomendacijas ir nurodymus dėl asmens duomenų tvarkymo ir apsaugos, turėjo teisę teikti pareiškėjui nurodymus. Tačiau pabrėžė, kad pirmasis atsakovo nurodymas – ateityje užtikrinti, jog mokesčių mokėtojų asmens duomenys būtų tvarkomi teisėtai – negalėjo būti pripažintas tinkamu, nes buvo per daug platus, nekonkretizuotas, todėl pirmosios instancijos teismas jį panaikino. Antrąjį – paliko galioti. Taip pat pažymėjo, kad įstatymo suteikta teisė atsakovui duoti nurodymus, turėtų būti įgyvendinama teikiant nurodymus į ateitį, priešingu atveju, konkrečiai šioje situacijoje, toks nurodymas prarastų savo prasmę.

III. Pareiškėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimą toje dalyje, kurioje pareiškėjo prašymas buvo atmestas ir visiškai patenkinti pareiškėjo prašymą.

Apeliaciniame skunde (b. l. 173-177) nurodoma, kad:

1. Teismas nepagrįstai sutapatino skirtingus mokesčių teisės institutus – mokesčių teisės pažeidimą ir mokestinį patikrinimą. Informacija apie šiuos institutus yra skirtingų rūšių informacija, kurios paskelbimui taikomas skirtingas teisinis reglamentavimas. Teismas nepagrįstai išplėtė teisinį reguliavimą, taikytiną informuojant visuomenę apie padarytus mokesčių teisės pažeidimus, ir taikė jį ginčo atveju, kai buvo suteikiama informacija tik apie VMI veiklą ir atliekamą mokestinių patikrinimų faktą. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas daro išvadą, kad VMI informacijos pateikimui apie atliekamą mokestinį patikrinimą, t. y. VMI veiklą, turi būti taikomos MAĮ 38 straipsnio 2 dalies 7 punktas, o ne šio straipsnio 2 dalies 6 punktas.

2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad VAĮ 364 straipsnio 16 punktas yra netaikytinas VMI ir dėl šios priežasties nepagrįstai netinkamu pripažino tokį pareiškėjo elgesį, kuriuo jis įgyvendino rekomendacinę VAĮ 364 straipsnio normą, kuri nustatyta ir taikytina jo ir kitų subjektų, išvardintų VAĮ 364 straipsnio 16 punkte, atžvilgiu. Pabrėžė, kad nurodytoje normoje yra įtvirtinta išimtis dėl VAĮ 364 straipsnyje įtvirtintų draudimų tam tikriems subjektams, įskaitant VMI, tačiau jiems rekomenduojama atsižvelgti į šio straipsnio nuostatas.

3. Gairių aprašas yra teisės aktas, kurį privalomai turi vykdyti visos ūkio subjektų priežiūrą atliekančios institucijos. Pagal Gairių aprašo IV dalį, visos priežiūros institucijos, vykdydamos savo veiklą ir siekdamos pagrindinių savo veiklos tikslų, turi įdiegti veiklos efektyvumo rodiklius ir jais vadovautis. Vienas iš privalomų įdiegti rodiklių, kuris turi būti matuojamas kas mėnesį, yra viešai skelbiama informacija apie planinius patikrinimus (Gairių aprašo 10.7 p.).

4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad, įgyvendinant teisės pažeidimų prevencines priemones, jų pagrindas gali būti ir asmens duomenys (2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-689/2008). Taigi siauros apimties asmens duomenų paviešinimas, institucijoms įgyvendinant įstatymais pavestas prevencines priemones, priešingai nei nurodė atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, turi būti pateisinamas.

5. Administraciniame procese šalys turi pagrįsti savo reikalavimus įrodymais. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas nurodo, kad abstraktus trečiojo suinteresuoto asmens tvirtinimas, esą jis, kaip advokatas, patyrė didelės turtinės žalos, yra visiškai nepagrįstas jokiais įrodymais ir todėl turėtų būti vertinamas kaip nepagrįstas.

Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija atsiliepime (b. l. 180-181) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Pareiškėjas atskleidė ne tik duomenis apie atliekamą patikrinimą, bet ir dėl ko konkrečiai yra atliekamas patikrinimas – dėl rizikos įsigijus nekilnojamąjį turtą mažesne negu rinkos kaina.

2. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimu, atmestinas pareiškėjo argumentas, kad VMI turėjo teisinį pagrindą, įtvirtintą Gairių aprašo 7.16 punkte trečiojo suinteresuoto asmens duomenims atskleisti, kadangi konstitucinė asmens teisė į privatų gyvenimą gali būti ribojama tik įstatymu, o ne poįstatyminiu teisės aktu.

3. Faktą, kad nebuvo teisinio pagrindo trečiojo suinteresuoto asmens duomenims atskleisti, patvirtina paties pareiškėjo darbuotojo M. Ž. 2012 m. gegužės 17 d. paaiškinimas (b. l. 102). Atsižvelgiant į paaiškinimą, matyti, kad paties pareiškėjo atstovas suprato, jog, šiuo atveju, mokesčio mokėtojo duomenys turėjo būti laikomi paslaptyje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. L. atsiliepime (b. l. 182-186) į pareiškėjo apeliacinį skundą sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jį palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išskiria atskirus mokesčių teisės institutus – mokesčių įstatymų pažeidimą ir mokestinį patikrinimą. Toks institutų atskyrimus prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir logikai, nes pareiškėjas teigia, kad VMI teikė informaciją apie savo veiklą. Šie pareiškėjo teiginiai prieštarauja paties pareiškėjo 2012 m. birželio 20 d. raštui Nr. (14.6-20)-R5390, kuriuo jis informavo atsakovą, kad A. L. asmens duomenys buvo atskleisti korespondentui D. Stundžiui, vadovaujantis MAĮ 38 straipsnio 2 dalies 7 punktu bei esama praktika.

2. VAĮ 364 straipsnis netaikomas mokesčių administratoriui, o šio straipsnio nuostatos VMI yra tik rekomendacinio pobūdžio. Todėl pareiškėjas VAĮ 364 straipsnio nuostatomis turi vadovautis tiek, kiek jos neprieštarauja kitiems jo veiklą reglamentuojantiems įstatymams. Taip pat pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, kad buvo žiniasklaidos atstovo paklausimas.

3. Poįstatyminiuose teisės aktuose, nustatančiuose mokesčių įstatymų įgyvendinimo tvarką, negali būti teisės normų, nustatančių kitokį, negu įstatymo nustatytasis, teisinį reguliavimą ir konkuruojančių su įstatymo normomis. Todėl pareiškėjas negali vadovautis Gairių aprašu, kuris turi poįstatyminę galią.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl nurodymo panaikinimo. Pareiškėjas VMI prašo panaikinti atsakovo nurodymą Nr. 2R-2345(2.13), kuriuo VDAI nurodė pareiškėjui ateityje užtikrinti, jog mokesčių mokėtojų duomenys būtų tvarkomi teisėtai ir nebūtų teikiama informacija žiniasklaidai apie vykdomus patikrinimus, tokiu būdu atskleidžiant asmens privačius duomenis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad MAĮ 38 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog informacija apie mokesčių mokėtoją, pateikta mokesčių administratoriui, turi būti laikoma paslaptyje ir naudojama tik teisėtiems tikslams. Taip pat pateikiamas sąrašas informacijos, kuri nelaikoma paslaptyje (2 d.). MAĮ 38 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodoma, kad informacija, susijusi su mokesčių teisės aktų pažeidimais, kai mokesčių mokėtojo kaltė už mokesčio įstatymo pažeidimus įrodyta, yra nelaikoma paslaptyje. Taip pat straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad mokesčių administratoriaus turimos nelaikomos paslaptimi informacijos apie mokesčių mokėtoją paskleidimo tretiesiems asmenims atvejus, būdus, mastą ir tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. VA-147 patvirtintos „Paslaptyje nelaikomos informacijos paskleidimo tretiesiems asmenims taisyklės“. Šių taisyklių 4.8 punktas numato taip pat, kad informacija, susijusi su mokesčių teisės aktų pažeidimais, kai mokesčių mokėtojo kaltė už mokesčio įstatymo pažeidimus įrodyta, nėra laikoma paslaptyje.

2005 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas byloje Nr. 19/04 konstatavo, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą santykius, susijusius su informacijos ieškojimu, gavimu ir skleidimu, įstatymais reguliuoti taip, kad, viena vertus, būtų užtikrinta viena iš prigimtinių žmogaus laisvių – informacijos laisvė (suponuojanti inter alia elektroninės žiniasklaidos laisvę) ir kad, kita vertus, įgyvendinant informacijos laisvę nebūtų pažeidžiamos konstitucinės vertybės, kad jos būtų apsaugotos ir apgintos. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo įstatymais įtvirtinant informacijos laisvės įgyvendinimo garantijas būtų sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, jų pusiausvyrą. Laisvė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją nėra absoliuti (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2004 m sausio 26 d. nutarimai).

Santykius, kurie atsiranda tvarkant asmens duomenis automatiniu būdu, taip pat neautomatiniu būdu tvarkant asmens duomenų susistemintas rinkmenas: sąrašus, kartotekas, bylas, sąvadus ir kita reguliuoja Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas. Šio įstatymo tikslas – ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis (ADTAĮ 1 str. 1 d.). Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nurodo, kad asmens duomenys – tai bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai. Todėl, vertinant duomenų apsaugą iki kaltės nustatymo, yra reikšminga nustatyti, ar VMI atstovas paskleidė duomenis, pagal kuriuos gali būti identifikuotas trečiasis suinteresuotas asmuo ir jo ryšys su konkrečia nuosavybe taip pat duomenis, apie konkretų turtą, pateikiant šio turto konkrečius ekonominius rodiklius. Bylos įrodymai iš esmės patvirtina, kad buvo pateikta perteklinė informacija, kurios pateikimas nėra pateisinamas mokesčių įstatymo pažeidimų prevencija (b. l. 35). M. Ž. paklaustas, ar atliekamas A. L. patikrinimas, nurodė, kad „tikrinamas mokesčių sumokėjimo teisingumas ir savalaikiškumas už einamuosius ir penkerius praėjusius metus. Įvertinus rizikas, sukėlė įtarimą nekilnojamojo turto įsigijimas už mažesnę kainą negu rinkos kaina.“ Iš VMI atstovo atskleistų duomenų gali būti identifikuotas asmuo, duomenys apie konkretų turtą ir galimai pažeistų mokesčių teisės aktų faktas, todėl, remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. VA-147, tokia informacija turi būti laikoma paslaptyje.

ADTAĮ 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmenų, manančių, kad duomenų valdytojas savo veiksmais (neveikimu) pažeidė ADTAĮ, teisė kreiptis skundu į VDAI. Iš bylos duomenų matyti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo A. L. pasinaudojo teise skundu kreiptis į VDAI (b. l. 27-29). Teisėjų kolegija pažymi, kad ADTAĮ 41 straipsnis, reglamentuojantis Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos teises, inter alia numato, kad ji turi teisę įstatymų nustatyta tvarka surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus ir teisę duoti duomenų valdytojui rekomendacijas ir nurodymus dėl asmens duomenų tvarkymo ir apsaugos. Nagrinėjamu atveju atsakovas, pripažinęs trečiojo suinteresuoto asmens 2012 m. gegužės 30 d. skundą (inspekcijoje gautas 2012 m. birželio 1 d.) pagrįstu, pasinaudojo ADTAĮ 41 straipsniu jai suteikta diskrecijos teise ir nusprendė teikti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nurodymus (b. l. 5-7) ateityje užtikrinti, kad mokesčių mokėtojų duomenys būtų tvarkomi teisėtai ir nebūtų teikiama informacija žiniasklaidai apie vykdomus patikrinimus, tokiu būdu atskleidžiant asmens privačius duomenis.

Teisėjų kolegija, remdamasi minėtais argumentais, pažymi, kad informacija, susijusi su mokesčių teisės aktų pažeidimais, turi būti laikoma paslaptyje tol, kol mokesčių mokėtojo kaltė už mokesčio įstatymo pažeidimus neįrodyta. Taip pat pažymi, kad ADTAĮ 24 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog, jei duomenų valdytojas ketina duomenis teikti tretiesiems asmenims, privalo apie tai informuoti duomenų subjektą ne vėliau kaip iki to momento, kai duomenys teikiami pirmą kartą. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė, kad duomenų subjektas buvo informuotas apie jo duomenų suteikimą žiniasklaidos atstovui.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog mokesčių administratorius turi ne tik pareigą pagal savo kompetenciją ginti teisėtus valstybės interesus (MAĮ 32 str. 1 d. 4 p.), bet ir pareigą tiksliai laikytis mokesčių teisės aktų, nepažeisti mokesčių mokėtojo teisių (MAĮ 32 str. 1 d. 2, 3 p.). Viena iš MAĮ 36 straipsnyje numatytų mokesčių mokėtojų teisių yra teisė reikalauti užtikrinti informacijos apie mokesčių mokėtoją slaptumą (10 p.). Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 111-118) nurodo, kad, 2012 m. vasario 21 d. pateikdamas dokumentus, pareikalavo, kad gautos informacijos Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija neatskleistų jokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su mokestiniu patikrinimu. Taip pat trečiasis suinteresuotas asmuo 2012 m. kovo 8 d. telefonu pasiteiravo, ar nebuvo atskleista informacija tretiesiems asmenims. Tai, kad A. L. pasinaudojo MAĮ 36 straipsnio 10 punkte nurodyta teise, patvirtina 2012 m. kovo 14 d. raštas „Dėl informacijos teikimo“ (b. l. 33). Ši trečiojo suinteresuoto asmens teisė (reikalavimas užtikrinti informacijos apie jį slaptumą) pareiškėjui turėjo tapti pareiga.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas neteisingai savo veikloje vadovaujasi VAĮ 364 straipsniu. Šio straipsnio 16 dalyje nurodyta, kad VAĮ 364 straipsnis mokesčių administratoriui, muitinei ir licencines finansines paslaugas teikiančių įmonių, emitentų, investicinių bendrovių, draudimo, perdraudimo ir draudimo tarpininkavimo veiklos priežiūrą, taip pat konkurencijos priežiūrą atliekantiems subjektams netaikomas. Šioje dalyje nurodytiems subjektams šio straipsnio nuostatos yra rekomendacinės. Pareiškėjas, kaip vienas iš nurodytų šiame straipsnyje asmenų, gali vadovautis šiomis nuostatomis kaip rekomendacijomis, tiek, kiek jos neprieštarauja VMI veiklą reglamentuojantiems teisės aktams. Todėl, šiuo atveju, VMI netaikytinos VAĮ 364 straipsnio nuostatos.

Remdamasi išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Valstybės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas