2017-11-13 Nr. AB-21093-3-62-3-02433-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1170-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02433-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. R. su skundu, kurį vėliau papildė (toliau skundas ir papildytas skundas kartu įvardijami skundu), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2011–2015 m. netinkamomis sąlygomis buvo laikomas Marijampolės PN būriuose, baudos izoliatoriaus bei karantino kamerose.

3. V. R. nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio mėnesį savaitę buvo laikomas karantino patalpoje, kurioje buvo ankšta, nebuvo galimybės judėti, pasivaikščioti jis buvo vedamas dažniausiai vakarais. Nurodė, kad karantino kameroje buvo 18 nuteistųjų, todėl trūko vietos, šioje patalpoje nebuvo sėdimo tualeto, nuteistieji kameroje rūkė, o vienintelis buvęs langas buvo uždarytas, todėl trūko vėdinimo. Pažymėjo, kad pataisos namai nėra pritaikyti negalią turintiems nuteistiesiems, todėl pareiškėjas jautėsi žeminamas ir kankinamas. Iš karantino kameros nuteistieji (apie 10 asmenų) pakaitomis buvo vedami pasivaikščioti stadiono ribose, kur buvo galima lengvai susisiekti su nuteistaisiais, galinčiais perduoti bet ką.

4. Iš karantino kameros V. R. buvo paskirtas į perpildytą būrį Nr. 22. Šiame būryje gyveno daugiausia nuteistieji, užsiimantys sukčiavimais telefonu, todėl pareiškėjui neaišku, kodėl jis buvo paskirtas į šį būrį. Gyvenimo minėtame būryje sąlygos nebuvo tinkamos, vienoje sekcijoje būdavo daugybė asmenų.

5. 2012 m. V. R. buvo perkeltas į būrį Nr. 21, šio būrio patalpos taip pat buvo perpildytos, sanitariniame mazge buvo įrengtas tupimas tualetas, kadangi V. R. yra neįgalus ir negali atsitūpti, jis patyrė daug nepatogumų.

6. Pareiškėjas akcentavo, kad Marijampolės PN baudos izoliatoriuje nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas plotas, buvo įrengtas tupimas tualetas, kameroje buvo nemalonus kvapas. Kadangi sunkiai judėjo, V. R. neturėjo galimybės tinkamai nusiprausti.

7. Pažymėjo, kad pareigūnai nuteistuosius žemindavo, šmeiždavo, o su besiskundžiančiais grasino susidoroti. 2013 m. vasario 27 d. Marijampolės pataisos namuose buvo pasikėsinta į pareiškėjo gyvybę. Dėl nurodytų aplinkybių V. R. patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, depresiją, sumažėjo jo bendravimas su aplinkiniais.

8. 2016 m. vasario 8 d. atsiliepime į atsakovo atstovo atsiliepimą pareiškėjas paaiškino, kad pataisos namuose esantys nuteistieji bijo administracijos susidorojimo, todėl nesiskundžia. Nors pareiškėjas yra neįgalus ir sunkiai vaikšto, tačiau buvo paskirtas gyventi į trečiame aukšte esantį būrį, todėl jis jautėsi kankinamas ir žeminamas, patyrė fizinius skausmus, kadangi per dieną ne vieną kartą turėjo lipti laiptais. Teigė, kad Marijampolės PN buvo sužalotas (turėjo pjautinių žaizdų), tačiau pareigūnai dėl šio įvykio liepė nesiskųsti, kadangi tai neigiamai atsilieptų pataisos namų prestižui. Paaiškino, kad Marijampolės PN visada buvo perpildyti, kartais nuteistieji dėl vietos trūkumo miegodavo ant grindų, buvo uždaromi į baudos izoliatorių arba paskiriami į kitą būrį. Pareiškėjas teigė, kad minėtiems pažeidimams senaties termino nėra, todėl prašė jo netaikyti.

9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas taip pat prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį.

10. Marijampolės PN paaiškino, kad V. R. Marijampolės PN bausmę atliko nuo 2011 m. rugpjūčio 16 d. iki 2015 m. sausio 8 d. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno būriuose Nr. 21 ir Nr. 22. Paaiškino, kad pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktuose reglamentuotas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, o patalpose niekada nebuvo įrengta daugiau gyvenamųjų vietų, nei numatyta.

11. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į Marijampolės PN administraciją nesikreipė. Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2012 m. kovo mėnesį bei 2014 m. spalio mėnesį Marijampolės pataisos namuose atliko patikrinimus ir įvertino objekto atitiktį Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) reikalavimams, tačiau pažeidimų nenustatė. 2013 m. gruodžio 5 d. Marijampolės PN būryje Nr. 22 Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Kauno skyriaus darbuotojai atliko oro temperatūros, santykinės oro drėgmės bei oro judėjimo matavimus ir nustatytos vertės atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

12. Marijampolės PN akcentavo, kad V. R. buvo sudaryta galimybė pagal nustatytą grafiką kartą per savaitę praustis duše.

13. Atsakovo atstovas nurodė, kad 2013 m. vasario 27 d. pataisos namuose buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris buvo nutrauktas, mirus galbūt neteisėtą veiką vykdžiusiam asmeniui. Liudytojo V. R. apklausos protokolas patvirtina, kad pareiškėjas susižeidė krisdamas nuo laiptų.

14. Marijampolės PN akcentavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu pagalbos į Marijampolės PN Psichologinę tarnybą nesikreipė. Teigė, kad atsakovo atstovas veikė tinkamai ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė, o nesant neteisėtų veiksmų, deliktinė atsakomybė negali kilti. Be to, V. R. nepateikė įrodymų dėl jam padarytos žalos.

II. 15. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 5 d. sprendimu pareiškėjo V. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų sužinoti nuo pat jo apgyvendinimo Marijampolės PN pradžios. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad V. R. buvo suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais ar iš įstaigos administracijos gauti reikiamą informaciją, tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. gruodžio 21 d., todėl daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.

17. Teismas pažymėjo, kad ieškinio senatis netaikoma, be kita ko, tik tais atvejais, kai reiškiamas neturtinio pobūdžio reikalavimas, o reiškiamam turtiniam reikalavimui, ji taikoma ir tai yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje.

18. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjas, jausdamas fizinius nepatogumus, dvasines kančias, orumo pažeminimą, turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos, ir atitinkamai į tai reaguoti, tačiau V. R. nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Be to, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo ir nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Atsižvelgęs į tai, teismas tenkino atsakovo prašymą ir V. R. skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 20 d. pritaikė ieškinio senaties terminą bei šią skundo dalį atmetė ir vertino tik pareiškėjo buvimą Marijampolės PN nuo 2012 m. gruodžio 21 d.

19. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu V. R. nuo 2012 m. gruodžio 21 d. iki 2013 m. kovo 20 d. gyveno bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje būryje Nr. 21 ir nuo 2013 m. kovo 20 d. iki 2015 m. sausio 8 d. – būrio Nr. 22 gyvenamojoje patalpoje Nr. 2. Marijampolės PN būrio Nr. 21 gyvenamųjų patalpų plotas yra 97,58 kv. m, o jame 2012 m. III ketvirtį buvo 27 nuteistieji, 2012 m. IV ketvirtį – 27, 2013 m. I ketvirtį – 28, taigi ginčo laikotarpiu būryje Nr. 21 nuteistųjų skaičius neviršijo leidžiamo maksimalaus dydžio. Marijampolės pataisos namų būrio Nr. 22 gyvenamųjų patalpų plotas yra 201,7 kv. m, jame 2013 m. II ketvirtį buvo 30 nuteistųjų, 2013 m. III ketvirtį – 32, 2013 m. IV ketvirtį – 34, 2014 m. I ketvirtį – 41, 2014 m. II ketvirtį – 46, 2014 m. III ketvirtį – 42, o 2014 m. IV ketvirtį – 46, taigi būryje Nr. 22 nuteistųjų skaičius taip pat neviršijo leidžiamo maksimalaus dydžio.

20. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Marijampolės PN direktoriaus 2013 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 543 V. R. buvo paskirta drausminė nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 10 parų. Drausminę nuobaudą pareiškėjas atliko kameroje Nr. 16, kurios plotas 20,2 kv. m, joje yra įrengtos 5 vietos, taigi, vienam asmeniui kameroje teko 4,04 kv. m gyvenamojo ploto, o tai reiškia, kad buvo užtikrinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.2 punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma.

21. Teismas atkreipė dėmesį, kad galiojantys teisės aktai pareiškėjui nesuteikia teisės ginti viešąjį interesą. Pareiškėjas skunde nurodydamas atsakovo galbūt padarytus teisės aktų pažeidimus, skirstant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, tik deklaratyviai nurodė, kad Marijampolės PN pažeidė nuteistųjų teises, tačiau neįvardijo jokių konkrečių aplinkybių, kaip visa tai lėmė bei kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

22. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2016 m. kovo 4 d. pažymoje nurodyta, kad pareiškėjui daug kartų buvo siūloma persikelti į būrį pirmame aukšte, tačiau jis tai padaryti atsisakė, nurodydamas, kad gyvenimo sąlygos paskirtame būryje tenkina. Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas kreipėsi į Nuteistųjų skyrimo, perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių komisiją dėl pareiškėjo perkėlimo ir ši priėmė sprendimą perkelti V. R. į Socialinės globos sektorių, esantį Alytaus pataisos namuose. 2015 m. sausio 8 d. pareiškėjas buvo konvojuotas į Alytaus pataisos namus. V. R. jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie netinkamas sąlygas trečiame aukšte, nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl perkėlimo į kitą būrį, kuriame nereiktų lipti laiptais, kreipėsi į Marijampolės PN administraciją.

23. Teismas pažymėjo, kad V. R. nurodytas aplinkybes dėl patirtų sužalojimų, taip pat ir pjautinių žaizdų, patvirtina Marijampolės apylinkės prokuratūros 2013 m. kovo 26 d. nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 03-1-00310-12 bei Sveikatos tarnybos viršininko 2013 m. vasario 27 d. įrašas pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje. Iš Marijampolės apylinkės prokuratūros 2013 m. kovo 26 d. nutarimo „Dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo“ matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, kadangi nuskalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, galbūt įvykdęs asmuo – G. S. – yra miręs. Pažymėjo, kad teismas negali peržengti bylos nagrinėjimo ribų ir savarankiškai vertinti aktų, kurie nėra ginčo objektai, teisėtumo, tačiau esminė neturtinės žalos atlyginimo sąlyga yra atitinkamos valdžios institucijos priimti neteisėti aktai ar neveikimas taip, kaip pagal įstatymus buvo privaloma veikti.

24. 2013 m. kovo 6 d. liudytojo apklausos protokole užfiksuoti V. R. paaiškinimai, kad jis 2013 m. vasario 27 d. apie 17 val. Marijampolės pataisos namų būrio Nr. 21 lokaliniame sektoriuje nukrito nuo laiptų. Pareiškėjas paliudijo, kad niekas jo nestūmė ir nepakenkė, o pjautinės žaizdos galėjo atsirasti nuo stiklo šukių, ant kurių jis nukrito. Nurodė, kad per visą bausmės atlikimo laikotarpį iš nuteistųjų ar administracijos darbuotojų jokio fizinio smurto nepatyrė. Nors V. R. skunde akcentavo, kad pareigūnai dėl šio įvykio liepė nesiskųsti, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, o vien pareiškėjo paaiškinimų dėl pareigūnų netinkamo elgesio nepakanka. Byloje nėra duomenų, kad Marijampolės PN pareigūnai darė įtaką V. R., tuo labiau, kad liudytojo apklausos protokolas buvo užpildytas Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tyrimų skyriuje, nedalyvaujant Marijampolės PN pareigūnams. Be to, pareiškėjas savo parašu patvirtino, kad liudytojo apklausos protokolas yra surašytas teisingai.

25. Teismas sprendė, kad tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Be to, pareiškėjas gyvenimo sąlygomis pataisos namuose nesiskundė.

26. Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo aktas Nr. PT-342 patvirtina, kad nuteistiesiems pataisos namuose yra suteikiama galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kaip nustatyta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte. Iš Marijampolės PN direktoriaus patvirtino dušinės darbo grafiko matyti, kad būrio Nr. 22 nuteistiesiems sudarytos sąlygos naudotis dušu penktadieniais nuo 9.30 val. iki 12.00 val., o būrio Nr. 21 nuteistiesiems – trečiadieniais nuo 10.30 iki 11.15 val. Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybe, kad be kitų pagalbos negalėjo nusiprausti, tačiau nenurodė, kaip pasireiškė atsakovo atstovo neteisėti veiksmai. Byloje nėra duomenų, kad dėl prausimosi laiko pailginimo ar kitų aplinkybių pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN administraciją.

27. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 56 punktą, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną turi būti valomos drėgnuoju būdu. Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo patys nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, taip pat ir gyvenantys baudos izoliatoriuose, kadangi pagal nurodytos higienos normos 5 punktą, minėtos patalpos patenka į gyvenamųjų patalpų sąvoką.

28. Teismas atkreipė dėmesį, kad V. R. tik deklaratyviai nurodė, jog buvo paskirtas gyventi į būrį, kuriame gyveno telefoniniai sukčiai, tačiau nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismas pažymėjo, kad nuteistųjų skirstymas į būrius yra administracijos diskrecija.

29. Kitus tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentus teismas laikė pertekliniais ir neturinčiais juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl jų neanalizavo.

30. Įvertinęs administracinėje byloje esančius duomenis apie pareiškėjo sveikatą, teismas konstatavo, kad nėra pateikta įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį V. R. sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų žodžiu ar raštu būtų skundęsis Marijampolės PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad V. R. neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), o jų nenustačius, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

III. 31. Pareiškėjas V. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą panaikinti ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

32. Apeliantui nėra suprantamas pirmosios instancijos teismo bandymas slėpti Marijampolės PN nusikalstamą veiklą.

33. V. R. nesutinka, kad nebuvo kankinamas. Pažymėjo, kad dėl sveikatos būklės negalėdamas tinkamai judėti, privalėjo kelis kartus per dieną lipti laiptais į trečią aukštą.

34. Pareiškėjas nurodo, kad neturėjo galimybės nei pereiti į kitą gyvenamąją patalpą, nei skųstis, kadangi abu atvejai jam būtų buvę pražūtingi dėl atsakovo atstovo administracijos susidorojimo, uždarant į baudos izoliatorių ir dar labiau kankinant. Be to, išėjimas iš būrio ar skundimas tarp kalinčių asmenų nėra toleruojamas, o pareigūnai tokius asmenis šmeižia.

35. V. R. akcentuoja, kad su juo jau buvo bandyta susidoroti, tačiau pareiškėjas buvo priverstas meluoti, kad po to dar labiau nekentėtų.

36. V. R. nurodo, kad narkotines medžiagas buvo priverstas vartoti dėl nepakeliamų skausmų, kadangi nebuvo galima prisikviesti medicininės pagalbos, ypač naktį.

37. Apeliantui nesuprantama, kokius įrodymus jis turėtų pateikti žiauriam pareigūnų elgesiui bei žeminimams įrodyti.

38. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. R. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

39. Marijampolės PN nurodo, kad pateikė atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakė į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, pateikė teismui visus reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Byloje esantys dokumentai visiškai atspindi atsakovo poziciją, o kitų duomenų, tikslinančių ar papildančių bylos medžiagą, Marijampolės PN neturi. Atsakovo nuomone, Kauno apygardos administracinis teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. V. R. apeliaciniame skunde nepateikė duomenų, įrodančių, kad teismas priėmė neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

41. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl V. R. prašymo priteisti jam 5 000 Eur neturtinės žalos, kurią jis kildina iš netinkamų laikymo Marijampolės PN sąlygų, atlyginimą.

42. Pirmosios instancijos teismas, daliai skundo pritaikęs ieškinio senatį, o kitoje skundo dalyje nenustatęs neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų bei žalos pareiškėjui atsiradimo, jo skundą atmetė kaip nepagrįstą. V. R. su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir prašo jo skundą tenkinti visiškai.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

44. Pareiškėjas V. R. prašomą atlyginti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo kalinimo sąlygų. Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog yra akivaizdu, kad jis apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir turi būti skaičiuojamas senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas reikalavimus dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2011 m. rugpjūčio mėnesio, atlyginimo skundą teismui paštu išsiuntė tik 2015 m. gruodžio 21 d. (I t., b. l. 7), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad V. R. reikalavimui turi būti taikoma ieškinio senatis (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis). Taigi, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos, patirtos iki 2012 m. gruodžio 20 d. įskaitytinai, pagrįstai buvo atmestas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo tik V. R. reikalavimus dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2012 m. gruodžio 21 d., atlyginimo.

45. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje taip pat nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad V. R. iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Nors pareiškėjas nurodė, kad anksčiau į teismą nesikreipė, kadangi bijojo Marijampolės PN susidorojimo, tačiau administracinėje byloje nėra duomenų, jog minėtų pataisos namų pareigūnai jam būtų grasinę susidoroti, jei V. R. kreipsis į teismą. Be to, pareiškėjas aplinkybių apie jam reikštus grasinimus dėl kreipimosi į teismą nagrinėjamoje byloje nedetalizavo. Teisėjų kolegijos vertinimu, V. R. nurodyta aplinkybė, kad jis delsė kreiptis į teismą, nes bijojo, jog su juo bus susidorota, nėra pagrįsta. Taip pat kaip nepagrįstas atmetamas ir pareiškėjo teiginys, kad Marijampolės PN atliktiems pažeidimams nėra senaties termino. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

46. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 ir 111.2 punktus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Teismas, vertindamas, ar pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą Marijampolės PN nebuvo pažeista, pagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, kuriuose nurodyta, kad nuo 2012 m. gruodžio 21 d. iki 2013 m. kovo 20 d. V. R. buvo laikomas būryje Nr. 21, kurio gyvenamųjų patalpų plotą sudaro 97,58 kv. m (I t., b. l. 154). Minėtame būryje ginčo laikotarpiu buvo laikomi 27–28 asmenys, o tai reiškia, kad minimalus 3,1 kv. m ploto reikalavimas buvo užtikrintas. Nuo 2013 m. kovo 20 d. iki 2015 m. sausio 8 d. pareiškėjas buvo laikomas 201,7 kv. m ploto būrio Nr. 22 144,92 kv. m ploto gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 (I t., b. l. 154, 157). Šiame būryje ginčo laikotarpiu buvo laikomi 30–46 asmenys, taigi, laikant V. R. Marijampolės PN būryje Nr. 22, minimalus 3,1 kv. m ploto reikalavimas taip pat buvo užtikrintas. Marijampolės PN direktoriaus 2013 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 543 pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 10 parų (I t., b. l. 156). Drausminę nuobaudą jis atliko kameroje Nr. 16, kurios plotas – 20,2 kv. m, joje yra įrengtos 5 vietos (I t., b. l. 154, 158), taigi, vienam asmeniui teko daugiau nei 3,6 kv. m pataisos įstaigos kamerų tipo patalpos ploto. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo oficialiai pateikta informacija. Pateikti duomenys yra pakankamai išsamūs ir jie patvirtina, kad pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinam patalpoje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,1 kv. m bendrabučių tipo patalpos ploto ir ne mažiau kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigos kamerų tipo patalpos ploto, nebuvo pažeista. Pareiškėjo teiginiai, kad jam tekdavo miegoti ant grindų, nėra niekuo pagrįsti.

47. Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos 2016 m. kovo 4 d. pažyma Nr. 14107-1290 patvirtina, kad V. R. minėtos tarnybos viršininkas daug kartų siūlė tarpininkauti, perkeliant jį į būrį, esantį pirmame aukšte, tačiau pareiškėjas tokios pagalbos atsisakė, teigdamas, kad jam būryje Nr. 22 yra labai gerai, ir prašė jo neperkelti. Paūmėjus ligai, V. R. daug kartų buvo atleistas nuo patikrinimų ir jam duoti leidimai gulėti (I t., b. l. 163). Pareiškėjas teiginių apie netinkamas kalinimo sąlygas trečiame aukšte nepagrindė.

48. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis, buities kambaryje turi būti prausykla ir tualetas, tačiau nėra nustatyta, kad tupimo tualeto įrengimas prieštarauja teisės aktų reikalavimams. Be to, kaip jau minėta, V. R. dėl tinkamų kalinimo sąlygų nesudarymo (taip pat ir dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo) į Marijampolės PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas nesukreipė.

49. Nors pareiškėjas nurodė, kad be kitų asmenų pagalbos negalėdavo nusiprausti, tačiau jis nepaaiškino, kaip pasireiškė Marijampolės PN darbuotojų neteisėti veiksmai. Administracinėje byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad dėl tinkamų sąlygų nusiprausti nesudarymo pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN, tačiau ši institucija, žinodama V. R. patiriamus nepatogumus, jokių veiksmų problemai spręsti nesiėmė.

50. Pareiškėjui nepateikus konkrečių duomenų, kada ir su kuo konkrečiai jis buvo laikomas nepaisant izoliavimo reikalavimų, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad Marijampolės PN minėtų reikalavimų buvo laikomasi tinkamai.

51. V. R. taip pat teigė, kad Marijampolės PN buvo pasikėsinta į jo gyvybę (turėjo pjautinių žaizdų), tačiau dėl šio įvykio pareiškėjui buvo liepta nesiskųsti. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, V. R. nurodytas aplinkybes dėl patirtų sužalojimų, taip pat ir pjautinių žaizdų, patvirtina Marijampolės apylinkės prokuratūros 2013 m. kovo 26 d. nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 03-1-00310-12 (I t., b. l. 17) bei 2013 m. vasario 27 d. įrašas pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje (I t., b. l. 90). 2013 m. kovo 6 d. liudytojo apklausos protokole V. R. nurodė, kad 2013 m. vasario 27 d. apie 17.00 val. Marijampolės PN būrio Nr. 21 lokaliniame sektoriuje lipdamas iš trečio į antrą aukštą, paslydo ir nukrito nuo laiptų. Pažymėjo, kad niekas jo nestūmė ar kitaip nekenkė, o pjautinės žaizdos ant jo kūno atsirado nuo gulėjusių stiklo šukių, ant kurių V. R. užkrito. Nurodė, kad įvykio niekas nematė ir jis su G. S. nekonfliktavo, fizinio smurto prieš jį nevartojo bei palaikė draugiškus santykius. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad per visą bausmės atlikimo Marijampolės PN laikotarpį iš kitų nuteistųjų bei administracijos darbuotojų jokio fizinio smurto nėra patyręs. Minėtų paaiškinimų teisingumą V. R. patvirtino savo parašu (I t., b. l. 18–19). Iš Marijampolės apylinkės prokuratūros 2013 m. kovo 26 d. nutarimo „Dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo“ matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, kadangi nuskalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, galbūt įvykdęs asmuo – G. S. – yra miręs (I t., b. l. 17). Jokių atsakovo atstovo veiksmų, lėmusių pareiškėjo sužalojimą ar susižalojimą, nebuvo nustatyta. Administracinėje byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad V. R. dėl nurodyto įvykio buvo liepta nesiskųsti.

52. Nors pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės PN pareigūnai nuteistuosius, taip pat ir jį, žemindavo bei šmeiždavo, tačiau plačiau jis šių aplinkybių nepaaiškino, nenurodė, nei kas konkrečiai, nei kada, nei kaip V. R. žemindavo ar šmeiždavo.

53. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymėjo, kad narkotines medžiagas buvo priverstas vartoti dėl nepakeliamų skausmų, kadangi nebuvo galima prisikviesti medicininės pagalbos, ypač naktį, tačiau kadangi šie argumentai buvo išdėstyti tik apeliacinės instancijos teismui ir pirmosios instancijos teismas jų neanalizavo, teisėjų kolegija šių argumentų taip pat nevertina.

54. Nustačius, kad Marijampolės PN vadovavosi galiojančiais teisės aktais bei veikė savo kompetencijos ribose, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo Marijampolės PN darbuotojų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei bei priteisti pareiškėjui neturtinę žalą. V. R. subjektyvus manymas, kad atsakovo atstovo veiksmai buvo neteisėti, nesudaro juridinio pagrindo neturtinei žalai atlyginti.

55. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, ir neturi pagrindo nesutikti su teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Kauno apygardos administracinis teismas išsamiai išnagrinėjo bylą ir tinkamai nustatė byloje taikytinas teisės normas. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus reikėtų vertinti iš naujo, arba keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. V. R. naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Atsižvelgiant į tai, Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė