2020-10-14 Nr. AB-19013-3-61-3-02754-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-663-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02754-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų 39-osios laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos „Karoliniškės“ ir 45-osios laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos „Pilaitė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 31 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų 39-osios laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos „Karoliniškės“ ir 45-osios laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos „Pilaitė“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai 39-oji laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrija „Karoliniškės“ ir 45-oji laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrija „Pilaitė“ (toliau kartu – ir pareiškėjai), kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir savivaldybė) direktoriaus 2020 m. birželio 18 d. įsakymą Nr. 30-1418/20 „Dėl valstybinės žemės, užstatytos metaliniais garažais, atlaisvinimo“ (toliau – ir Įsakymas). Pareiškėjai taip pat prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę bei priteisti jiems patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis.

Teismas nurodė, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta spręsti ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, šie teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 36 straipsnio 2 dalį ir ABTĮ 22 straipsnio 2 dalį bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad valstybė ir savivaldybės, kaip viešieji asmenys, pačios ar per kitas institucijas vykdo dvejopas funkcijas: Be tam tikrų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, tiek valstybė, tiek savivaldybės vykdo ir ūkinę komercinę veiklą, taigi dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip civilinių teisinių santykių subjektai. Viešojo administravimo institucijų veikla, šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, nėra viešasis administravimas, t. y. administravimo institucija veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinių teisinių santykių subjektas.

Teismas iš skundžiamo akto turinio nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2020 m. birželio 18 d. priėmė Įsakymą, kuriuo nustatė terminą iki 2020 m. rugsėjo 30 d. įskaitytinai metalinių garažų savininkams iškelti metalinius garažus iš valstybinės žemės. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai ir kelia ginčą dėl valstybinės žemės, ant kurios pastatyti metaliniai garažai, atlaisvinimo, tvirtindami, kad toks Įsakymas priimtas sąmoningai pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją ir visus kitus teisės aktus, o tuo pačiu ir metalinių garažų savininkų teises bei teisėtus interesus.

Teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjų keliamas ginčas kyla ne iš viešojo administravimo, o iš civilinių teisinių santykių. Nurodė, kad metaliniai garažai kaip kilnojamasis turtas yra gyventojų nuosavybė, tačiau jie yra pastatyti ant valstybinės žemės, kuri galimai buvo suteikta laikinam metalinių garažų savininkų naudojimui. Taigi pareiškėjai, atstovaudami metalinių garažų bendrijas, iš esmės nesutinka su metalinių garažų iškeldinimu iš valstybinės žemės, prašydami, kad būtų panaikintas Įsakymas, kuriuo nurodoma metalinių garažų savininkams iki 2020 m. rugsėjo 30 d. įskaitytinai geranoriškai iškelti metalinius garažus, ir manydami, kad metalinių garažų savininkai patirs didelių nuostolių, vykdydami ginčijamą Įsakymą.

Teismas padarė išvadą, kad šioje situacijoje pareiškėjų ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija veikia kaip civilinių teisinių santykių subjektai ir ginčą dėl valstybės nuosavybės teisės į žemės sklypą bei galimai patirtų nuostolių atlyginimo turėtų spręsti bendrosios kompetencijos teisme. Pareiškėjams buvo išaiškintina, kad dėl savo reikalavimo jos turi teisę kreiptis į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

III. Pareiškėjai padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 31 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų skundą, ir priimti pareiškėjų skundą nagrinėti iš esmės.

Nurodo, kad byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priimto Įsakymo, kuriuo pareiškėjai buvo įpareigoti iki 2020 m. rugsėjo 30 d. iškelti metalinius garažus iš valstybinės žemės.

Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad savivaldybė, duodama minėtą nurodymą, veikė kaip civilinių teisinių santykių subjektas, kadangi teisės aktai nesuteikia savivaldybei įgaliojimo spręsti dėl valstybinės žemės sklypų, kurie nėra perduoti savivaldybei, naudojimo, savivaldybė taip pat nevykdė teisės aktuose jai pavestų funkcijų. Pareiškėjų nuomone, savivaldybė Įsakymą priėmė piktnaudžiaudama jai suteiktais viešojo administravimo įgaliojimais.

Pareiškėjai nurodo, kad savivaldybė nėra teisės aktų įgaliotas subjektas, galintis priimti sprendimus dėl valstybinės žemės sklypų, kurie nėra suformuoti ir kurie nėra perduoti atsakovui Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka, todėl savivaldybė neturi teisės spręsti dėl tolimesnio valstybinės žemės sklypų, užstatytų garažais, naudojimo, tuo labiau nustatyti terminą garažų savininkams, iki kada garažai turi būti nukelti. Pareiškėjų nuomone, savivaldybė, nebūdama konkrečių valstybinės žemės sklypų patikėtine, neturi nei materialinio, nei procesinio teisinio subjektiškumo CPK nustatyta tvarka įgyvendinti savo, kaip žemės savininko (patikėtinio) teisių.

Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismo išaiškinimas, kad pareiškėjai su ieškiniu dėl ginčo, susijusio su metalinių garažų iškeldinimu iš valstybinės žemės, turi teisę CPK nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, nepagrįstas, kadangi nebūtų kam kelti ieškinio, nes savivaldybė laikytina netinkamu atsakovu, o subjektas, galintis būti atsakovu tokio pobūdžio ginčuose – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos – jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjų atžvilgiu nevykdo. Pareiškėjai sutinka, kad reikalavimas dėl garažų nukėlimo galėtų būti nagrinėjamas CPK nustatyta tvarka, bet tik tais atvejais, kai tokį reikalavimą pareikštų atitinkamą subjektinę teisę turintis asmuo: privataus žemės sklypo atveju – sklypo savininkas ar naudotojas, valstybinės žemės sklypo atveju – valstybinės žemės patikėtinis, paskirtas Žemės įstatymo 7 straipsnio nustatyta tvarka.

Pareiškėjai sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad tiek valstybė, tiek savivaldybės dalyvauja civiliniuose santykiuose kaip civilinių teisinių santykių subjektai, ir pabrėžia, kad tokiais atvejais valstybė (savivaldybės) veikia joms suteiktų įgaliojimų ribose ir įgyvendina savo, kaip savininko (patikėtinio) teisę veikti kaip civilinių teisinių santykių subjektas, t. y. valdyti, naudoti atitinkamą turtą ar juo disponuoti, bei pažymi, kad tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, ginčus pripažindamas teismingus bendrosios kompetencijos teismui, kai ginčo šalys turėjo teisę veikti kaip civilinių santykių subjektai (pvz., įgyvendindami turto savininko ar turto patikėtinio teises). Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje savivaldybė nėra nei valstybinės žemės sklypo savininkė, nei patikėtinė, dėl to Įsakymas, priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 1, 2 ir 3 punktais, negali būti vertinamas kaip priimtas savivaldybei dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose.

Pareiškėjai taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjų skundą, atsisako vykdyti teisingumą, taip pažeisdamas konstitucines nuostatas.

Pareiškėjai pateikė papildomus argumentus dėl atskirojo skundo, kuriuose nurodo, kad analogiškose ginčo bylose savivaldybė nurodo nesanti valstybinės žemės patikėtinė. Pareiškėjai taip pat nurodo, kad savivaldybės teikiama informacija baudas už savavališką žemės užėmimą taip pat patvirtina tarp bylos šalių susiklosčiusius viešojo administravimo santykius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio 2020 m. rugpjūčio 31 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjų skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo situacijoje pareiškėjai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija veikia kaip civilinių teisinių santykių subjektai ir ginčą dėl valstybės nuosavybės teisės į žemės sklypą bei dėl galimai patirtų nuostolių atlyginimo turėtų spręsti bendrosios kompetencijos teisme.

Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-268/2012). Pabrėžtina, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-466/2012).

Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-324/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad, vadovaujantis ABTĮ 23 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS16-420/2007). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-447/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad aptartų ABTĮ teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualiųjų teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje.

Pažymėtina, kad ginčijamame Įsakyme buvo nustatytas terminas metalinių garažų iškėlimui iš valstybinės žemės, tačiau jis nebuvo skirtas konkrečiai pareiškėjams. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek ir atskirajame skunde nenurodė jokių aplinkybių, kaip ginčijamas Įsakymas pažeidė jų subjektines teises ar įstatymo saugomus interesus. Ginčijamo įsakymo pagrindu jokie administraciniai teisiniai santykiai tarp pareiškėjų ir savivaldybės nekilo, nepasikeitė ir nepasibaigė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjų skundas negali būti nagrinėjamas teisme ABTĮ nustatyta tvarka, nes skundžiamas Įsakymas nesukelia jam tiesioginių teisinių pasekmių.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų skundą dėl Įsakymo panaikinimo, tačiau šią išvadą grindė netinkamais motyvais. Vadovaujantis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų skundą, paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų 39-osios laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos „Karoliniškės“ ir 45-osios laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos „Pilaitė“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramunė Ruškytė