2017-02-21 Nr. AB-3967-3-61-3-01803-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-552-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01803-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2015 m. kovo 13 d. Per visą laikotarpį pareiškėjas gyveno perpildytose kamerose, kuriose nebuvo vietos pajudėti, prasimankštinti. Gyvenimo sąlygos buvo nepakenčiamos: pareiškėjui trūko oro, skaudėjo galvą, negalėdavo užmigti naktimis. Kamerose dažnai kildavo konfliktai, pareiškėjas tapo irzlus ir nervingas, sirgo odos ligomis, sutriko psichika, nebesinorėjo gyventi ir bandė nusižudyti. Lukiškių TI-K nereaguodavo į žodinius nusiskundimus, pareigūnai vadindavo necenzūriniais žodžiais, tai taip pat neigiamai įtakojo pareiškėjo psichinę sveikatą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 5-11) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, jog šiuo atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Nurodė, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu (nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2015 m. kovo 12 d.) jam tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose ne visuomet neatitiko minimalių ploto reikalavimų. Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai Lukiškių tam yra pritaikyti. Pažymėjo, kad pareiškėjo skundžiamu laikotarpiu konfliktinių situacijų tarp kalinčių asmenų Lukiškių TI-K nebuvo užfiksuota. Pabrėžė, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 11 d. sprendimu (b. l. 94-98) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusią skundo dalį atmetė.

Teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto nuostatomis, iš atsiliepime į skundą ir kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 12-15) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2015 m. kovo 12 d. buvo laikomas kamerose Nr. 118, 295, 115, 109, 277, 109, 138, 112A, 341, 104, 303, 281, 110, 252, 253, 112, 314, 124, 267, 268, 380, 121, 371, o vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 2014 m. vasario 19 d. – 2014 m. vasario 20 d., 2014 m. vasario 22 d. – 2014 m. vasario 25 d., 2014 m. kovo 18 d. – 2014 m. kovo 30 d., 2014 m. balandžio 1 d., 2014 m. balandžio 8 d. – 2014 m. balandžio 15 d., 2014 m. balandžio 23 d., 2014 m. balandžio 25 d. – 2014 m. balandžio 29 d., 2014 m. gegužės 8 d. – 2014 m. gegužės 22 d., 2014 m. gegužės 24 d. – 2014 m. gegužės 27 d., 2014 m. gruodžio 19 d., 2014 m. gruodžio 31 d., 2015 m. kovo 10 d. – 2015 m. kovo 12 d. laikotarpiais (b. l. 5-7). Teismas neturėjo pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus bei jose buvusių asmenų skaičių. Iš nurodytų duomenų nustatė, kad pareiškėjas 58 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Tai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad jis Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus.

Teismas atmetė atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo nr. 30210/96) ir kt.). Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. kovo 27 d. sprendimą byloje Choukhov prieš Rusiją (pareiškimo nr. 63955/00) ir kt.).

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas suėmime ilgą laiką buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurios neatitiko minimalaus ploto reikalavimų, jam tekdavo 1,99–3,59 kv. m kameros ploto. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką toks elgesys pažeidžia pareiškėjo orumą ir laikytinas nežmonišku. Atsižvelgus į tai, padaryta išvada, kad Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinus pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto, yra pagrindas konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies pažeidimo faktą bei neteisėtus atsakovo veiksmus, pažeidusius pareiškėjo teises.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad gyvenamosiose kamerose trūkdavo oro, teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 24 punktu, pažymėjo, jog pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių kamerų ir laikotarpių, kuomet jam trūkdavo oro ar jis neturėjo galimybės atverti kameros lango ir jos išvėdinti. Atsižvelgus į tai, proporcingumo principo neatitiktų reikalavimas atsakovui paneigti tokius bendro pobūdžio pareiškėjo nusiskundimus dėl oro trūkumo. Spręsdamas dėl šio pareiškėjo nusiskundimo, teismas vadovavosi byloje esančiais duomenimis apie Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygas, t. y. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, iš kurių matyti, kad kamerose Nr. 112, 277, 124, 371, 121, 112A, 252, 253, 314 (b. l. 23-26, 27-30, 31-32, 36-38, 39-40, 44-45, 49-51) vėdinimas užtikrinamas per langus, todėl byloje nenustatyta duomenų, patvirtinančių HN 76:2010 24 punkto pažeidimo faktą, pareiškėjo nusiskundimas dėl oro trūkumo yra pakankamai abstraktus ir nedetalizuotas, todėl atmestas kaip nepagrįstas.

Dėl skundo teiginių, kad dėl netinkamų suėmimo vykdymo sąlygų kamerose dažnai kildavo konfliktai, pareigūnai elgėsi nepagarbiai, naudojo necenzūrinius žodžius, teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė, kokie konkrečiai ir kada jo kamerose buvo kilę konfliktai dėl netinkamų gyvenimo sąlygų, kad jis tiesiogiai juose dalyvavo, kad teikė įstaigos administracijai skundus dėl netinkamo pareigūnų elgesio. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu konfliktinių situacijų tarp kamerose buvusių asmenų nebuvo užfiksuota. Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. balandžio 2 d. pažymoje Nr. 24-2067, 2015 m. balandžio 7 d. pažymoje Nr. 24-2253, Lukiškių TI-K Administracijos skyriaus 2015 m. balandžio 7 d. pažymoje Nr. 24-2265, Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2015 m. balandžio 8 d. pažymoje Nr. 24-2295 nurodyta, kad pareiškėjas skundų dėl Lukiškių TI-K laikymo sąlygų neteikė (b. l. 16-19). Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl netinkamo pareigūnų elgesio ir konfliktinių situacijų Lukiškių TI-K kamerose.

Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, teismas atsižvelgė į tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimai buvo gana ilgalaikiai. Pareiškėjas skunde nurodo, kad netinkamos Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygos žemino jo orumą, neigiamai įtakojo fizinę ir psichinę sveikatą, pareiškėjas negalėjo kameroje laisvai judėti ir miegoti. Teismo vertinimu, žymus gyvenamojo ploto trūkumas pagrįstai galėjo įtakoti nurodytus neigiamus pareiškėjo išgyvenimus, nepatogumus, psichologinę įtampą tarp kameroje gyvenančių asmenų, gyvenimo kokybės pablogėjimą, o tuo pačiu ir neturtinę žalą, kurią yra pagrindas įvertinti pinigais.

Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas 58 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Atsiliepime į skundą nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas tokiomis sąlygomis buvo priverstas gyventi 23 valandas per parą, išskyrus 1 valandos pasivaikščiojimą pasivaikščiojimų kiemelyje. Šios aplinkybės suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K žmogaus orumą žeminančiomis, t. y., pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Kita vertus, pareiškėjas nenurodė, kad dėl netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų teikė rašytinius skundus Lukiškių TI-K administracijai, jų nepateikė, iš byloje esančių Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus, Socialinės reabilitacijos skyriaus ir Kriminalinės žvalgybos skyriaus pažymų (b. l. 16-19) matyti, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo nusiskundimų gyvenimo sąlygomis nebuvo gauta. Pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų sutriko jo psichinė sveikata, mėgino žudytis, tačiau nenurodė, kad šiuo pagrindu kreipėsi medicininės ar psichologinės pagalbos į Lukiškių TI-K dirbančius specialistus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėjo negrįžtamą pobūdį ar jų mastas būtų itin didelis, be to, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas periodiškai, ilgiausiai šioje laisvės atėmimo vietoje pareiškėjas praleido 20 dienų, o jam tenkantis gyvenamosios vietos plotas nuolat kito, t. y. šis Lukiškių TI-K pažeidimas nebuvo nuolatinio pobūdžio ir į tai taip pat atsižvelgta, sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Be to, teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų ar siekio išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms, buvo stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Pareiškėjui buvo suteikiama galimybė naudotis pasivaikščiojimų ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis (b. l. 7). Byloje pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b. l. 20-59) patvirtina, jog Lukiškių TI-K yra nuolat atliekama gyvenimo sąlygų kontrolė, o nustatyti pažeidimai operatyviai šalinami. Šios aplinkybės leido teismui padaryti išvadą, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nebuvo laikomas išskirtinėmis sąlygomis.

Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, todėl, įvertinęs pareiškėjo atžvilgiu byloje konstatuotų pažeidimų mastą, pobūdį ir intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 50 Eur sumos priteisimas.

III. Pareiškėjas J. J. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 103), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimus, nes ne jo naudai buvo atsižvelgta į žmogaus teises, teismas neatsižvelgė į Europos teisių kodeksą.

2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad kamerose buvo prastas apšvietimas, blogos oro sąlygos, įskaitant ir žiemą, buvo drėgna, sutrikdavo kvėpavimas, skaudėdavo galvą, kilo odos problemų. Teismas netinkamai atsižvelgė į patirtus sunkumus ir netinkamai įvertino patirtą žalą. Priteista suma neatitinka žmogaus teisių lygybės, Europos žmogaus teisių.

3. Kameros, kuriose pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, buvo nuolat perpildytos. Būtina atsižvelgti ir į tai, kad į 3,6 kv. m ploto, tenkančio vienam asmeniu kameroje, normą, neturi būti įskaičiuojami baldai bei sanitarinis mazgas, kitas kameros inventorius.

4. Tualeto įrengimas taip pat netinkamas, juo naudojantis patiriamos neigiamos emocijos, tualetas yra atviras, jautiesi nuolat stebimas, nemaloniai, kyla nemalonus kvapas, tokiu oru tenka kvėpuoti ir net valgyti kamerose esantiems asmenims. Tokios kameros išvėdinti nėra įmanoma.

5. Vėdinimas per langus kamerose yra neįmanomas. Žiemos sąlygomis išvėdinus kamerą tekdavo miegoti apsirengus, nes būdavo šalta, langai nesandarūs, o kameros tinkamai neapšildomos. Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, kad kamerose langai sandarūs.

6. Pareiškėjas buvo laikomas labai prastomis sąlygomis, netinkamose kamerose. Pagal Europos žmogaus teises pareiškėjui buvo apribotas visiškas privatumas, jis jautėsi pažemintas ir suvaržytas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 109-112) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lukiškių TI-K, teikdamas atsiliepimą į pareiškėjo skundą, pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai, jų plotai, taip pat jose buvusių asmenų skaičius. Šiuos duomenis dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.

2. Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatorius ir areštinės kameroje nustatymo“ didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime – 625, bei didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius neturi viršyti Lukiškių tardymo izoliatoriuje kalėjime – 29. Taip pat, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, I skyriaus 11.1 punktu didžiausias pataisos įstaigoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kurio negalima viršyti – 300 (kalėjime). Taigi, maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra – 954 asmenys. Tačiau šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos (pvz., šiai dienai jų yra 87) bei nuteistieji, kurie dirba ūkiniame skyriuje. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, ir atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus jie laikomi po 1 žmogų (tik labai retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti talpinami po 2 asmenis).

3. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitu teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras buvo laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

4. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški.

5. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pabrėžtina, kad kai kuriose bylose, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012), reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

6. Tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų (gyvenamojo ploto normų reikalavimų ir kitų neatitikimo), atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2015 m. kovo 12 d.) 58 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus, pripažino, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K žmogaus orumą žeminančiomis, t. y., pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, todėl tenkino jo skundą iš dalies ir, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, įvertinęs pareiškėjo atžvilgiu byloje konstatuotų pažeidimų mastą, pobūdį ir intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, priteisė pareiškėjui 50 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, o kitą skundo dalį atmetė.

Pareiškėjas nesutina su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės teigdamas jog pirmosios instancijos teismas netinkamai atsižvelgė į jo patirtus išgyvenimus ir netinkamai įvertino patirtą žalą, jos dydį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą nagrinėjamu atveju aktualių teisės aktų kontekste, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis tinkamai ir detaliai įvertinus aktualų teisinį reguliavimą bei bylos faktines aplinkybes, dėl nustatytų pareiškėjo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pažeidimų. Atsižvelgdama į tai, jog jokių konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia, tik bendrai nurodo, kad nesutinka su teismo išvadomis dėl kalinimo aplinkybių, kurios nepripažintos pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimų, įvertinusi byloje esančią medžiagą, pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas ir sprendimo motyvus dėl jų, šių motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, nagrinėdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Pažymėtina tai, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde be kitų, skunde pirmosios instancijos teismui nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų (oro trūkumo, vėdinimo sistemos, konfliktų tarp kalinčių asmenų, Lukiškių TI-K pareigūnų netinkamo bendravimo su kalinčiais asmenimis ir kt.), dėl kurių pirmosios instancijos teismas pasisakė ir su kurių vertinimo motyvais apeliacinės instancijos teismas, kaip minėta, sutinka, nurodo ir kitas aplinkybes, kurios, pareiškėjo manymu, sukėlė jam dvasinius išgyvenimus, kančias, nepatogumus, įvardindamas juos neturtine žala, t. y. prastas kamerų apšvietimas, netinkamas tualeto įrengimas, langų nesandarumas ir prasta šildymo sistema. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo funkcija yra patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 136 str.). Visi reikalavimai ir juos pagrindžiantys argumentai turi būti nurodyti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 ir 7 p., 82 str. 6 ir 7 d., 130 str. 5 d., 138 str. 2 ir 3 d.). Pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, bei išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks minėtų teisės normų aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningam proceso (ABTĮ 53 str. 3 d.) užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą, nes ji negalėtų būti tikra, kad kita šalis nepateiks jai procesinių netikėtumų, pakeisdama savo skundo (prašymo) pagrindą, nurodydama naujas aplinkybes, ir tokiu būdu iš esmės paneigtų pirmosios instancijos teismo proceso prasmę. Dėl minėtų priežasčių, pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikti papildomi argumentai dėl kalinimo sąlygų nenagrinėtini (ABTĮ 130 str. 5 d.).

Atsižvelgusi į tai, kas paminėta, teisėjų kolegija plačiau pasisako tik dėl pažeidimo, susijusio su pakankamo ploto kameroje neužtikrinimu, bei priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Vertinant kameros gyvenamojo ploto dydį pažymėtina, jog Europos Tarybos 2006 m. patvirtintos Europos kalėjimų taisyklės tiesiogiai nenustato gyvenamojo ploto normų kamerų tipo patalpoms. Jose tik pažymima, kad turi būti užtikrinta tinkama erdvė ir kvadratiniais, ir kubiniais metrais. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Žmogaus teisių konvenciją – tai priklauso nuo daugelio aplinkybių (tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, galimybė mankštintis lauke, fizinių ir psichinių įkalinto asmens savybių ir pan. (žr. 2007 m. liepos 19 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją (pareiškimo nr. 36898/03), 92 p.; 2013 m. sausio 8 d. sprendimą byloje Torreggiani ir kt. prieš Italiją (pareiškimų nr. 43517/09, 46882/09, 55400/09 ir kt.), 69 p.). Paprastai pripažįstama, kad minimalus reikalaujamas asmeninės erdvės plotas yra ne mažiau kaip 3 kv. m (žr., pvz., 2005 m. sausio 20 d. sprendimą byloje Mayzit prieš Rusiją (pareiškimo nr. 63378/00), 40 p.; 2005 m. birželio 16 d. sprendimą byloje Labzov prieš Rusiją (pareiškimo nr. 62208/00), 44 p.; 2007 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Andrey Frolov prieš Rusiją (pareiškimo nr. 205/02), 47-49 p.; 2007 m. birželio 21 d. sprendimą byloje Kantyrev prieš Rusiją (pareiškimo nr. 37213/02), 50-51 p.; 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Lind prieš Rusiją (pareiškimo nr. 25664/05), 59 p.; 2009 m. liepos 16 d. sprendimą byloje Marian Stoicescu prieš Rumuniją (pareiškimo nr. 12934/02), 13 ir 24 p.; 2009 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Orchowski prieš Lenkiją (pareiškimo nr. 17885/04), 122 p.; 2012 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Vartic prieš Rumuniją (pareiškimo nr. 12152/05) ir kt.).

Pastebėtina, kad tik Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) laikosi nuostatos, jog kiekvienam kaliniui privalo būti užtikrintas bent 4 kv. m plotas. Tačiau pabrėžtina, jog tiek Europos kalėjimų taisyklės, tiek Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pozicija yra valstybėms narėms skirtos rekomendacijos dėl minimalių standartų, taikytinų laisvės atėmimo vietose. Valstybės raginamos remtis jais taikydamos savo įstatymus ir strategijas bei užtikrinti plačią jų sklaidą teisminėms institucijoms, įkalinimo įstaigų darbuotojams bei asmenims, kuriems atimta laisvė (žr., pvz., dėl Europos kalėjimų taisyklių Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimo byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo nr. 42615/06), 73 p.). Taigi, šie dokumentai iš esmės yra rekomendacinio pobūdžio, nėra teisiškai privalomi, nors 4 kv. m ploto reikalavimą iš esmės atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte numatytas minimalus 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui reikalavimas.

Pastebėtina, jog kameros inventorius (baldai ir pan.) pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus yra įskaitomas į kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, kameros bendras plotas (pagal techninius duomenis) dalijamas iš joje esančių asmenų skaičiaus. Tik teismų praktikoje, vertinant pareiškėjui tenkantį asmeninės erdvės plotą, jam tenkantį žalos atlyginimo dydį atsižvelgiama į plotą, skirtą kameros baldams ir kitiems įrenginiams (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Ši pozicija atsispindi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje panašaus pobūdžio bylose (pvz. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo nr. 18364/06)). Todėl kameros inventorius yra reikšmingas nustatant ne bendrą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, o vertinant pagal konkrečios bylos aplinkybes asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą kameroje, jo patirtos neturtinės žalos dydį.

Taigi, šiuo atveju Lukiškių TI-K kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto (Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p.). Šio ginčo atveju byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo sąlygų minimalaus gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui aspektu (ne mažiau kaip 3,6 kv. m) neužtikrino 58 paras (b. l. 5-7). Šie Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai sukėlė pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes (kamerų perpildymo sukeltus esminius nepatogumus, galimybės judėti apribojimą, intensyvesnį reagavimą į kitus nepatogumus), kurios patenka į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su minėtais atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo dėstomais argumentais, jog, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtintų tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė nepatogumų, dvasinių išgyvenimų, buvo pažeidžiamas jo privatumas.

Dėl priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, kad pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai, kad, visų pirma, nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A-744-261/2016).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus. Tačiau tai nėra baigtinis sąrašas aplinkybių, darančių įtaką sprendimui dėl pažeistų teisių apgynimo būdo bei pasirinkus neturtinės žalos atlyginimą pinigais – jos dydžio. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti vertinamas atskirai (2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, šiuo atveju atsižvelgdama į neteisėtų veiksmų pobūdį (pareiškėjui kameroje tenkantis plotas svyravo nuo 1,8 kv. m iki 2,6 kv. m), trukmę (58 paras), intensyvumą (su pertraukomis), tai, kad, be kita ko, kameros dar buvo užstatytos ir baldais, dėl ko pareiškėjui tam tikru metu iš esmės teko kalėti itin mažo ploto sąlygomis, pabrėždama, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgdama į pareiškėjo teisių pažeidimo metu buvusias Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, teismų praktiką, suformuotą iš esmės panašiose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-105-858/2015, 2015 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-401-858/2015, 2015 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-442/2015, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-984-822/2016), teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju atlygintinos žalos dydis turi būti didinamas.

Pagal faktines bylos aplinkybes teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už neturtinę žalą šiuo atveju laikytina 350 Eur suma, o pareiškėjo prašomos sumos (5 000 Eur) priteisimas pagal pirmiau aptartas šios individualios bylos aplinkybes būtų aiškiai neproporcinga, neatitinkanti pažeidimo masto ir intensyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijų kompensacija. Todėl, vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies ir priteisia pareiškėjui iš atsakovo 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui J. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas