2018-10-04 Nr. AB-17533-3-62-3-00383-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2982-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00383-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. R. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. kovo 14 d. kreipėsi į teismą, prašydamas jam priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 5 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2014 m. kovo 11 d. iki 2016 m. gruodžio 5 d. (iš viso 1 000 dienų) atliko bausmę Pravieniškių PN-AK, netinkamomis sąlygomis. Gyvenamosiose ir baudos izoliatoriaus patalpose nepakako ploto (ypač atsižvelgiant į inventoriaus ir asmeninių daiktų užimamą plotą), sanitariniame mazge nepakako įrenginių (susidarydavo eilės), įstaigoje nesudaromos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius, tinkamai neatliekamas remontas ir pelėsio šalinimas, nesuteikiama pakankamai šilto vandens higienai palaikyti, netinkamai įrengtos vietos rūkymui, nėra įrengti evakuaciniai išėjimai, nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, nesirūpinama elektros instaliacijos tvarkingumu, pastatų konstrukcijoje yra asbesto, tiekiamas maistas buvo netinkamas. Prie nepakankamo gyvenamojo ploto prisidėjo tai, kad nėra įrengtas poilsio kambarys, asmeninių drabužių džiovinimas atliekamas gyvenamojoje patalpoje, nėra patalpos maisto produktams susidėti, o virtuvėlės patalpa yra per maža. Asmeninių drabužių skalbimui ir džiovinimui specialiai pritaikytų patalpų nėra, todėl skalbimas vykdavo tiesiog dušinėje. Galimybė pasinaudoti dušu tik kartą per savaitę nėra pakankama, nesudaryta galimybė pasinaudoti dušu po kiekvieno apsilankymo fizinės reabilitacijos patalpose. Pareiškėjo nuomone, jam turėtų būti skiriama vienvietė lova. Be to, visų pareiškėjui suteiktų lovų eksploatavimo laikotarpis buvo pasibaigęs, jam buvo suteikiami pasenę ir netvarkingi, girgždantys dviviečiai metaliniai gultai, nuo jų pareiškėjui nuolat skaudėjo nugarą, buvo sunku išsimiegoti. Dėl netinkamos ventiliacijos, didelio nuteistųjų skaičiaus patalpose tvyrojo smarvė. Dėl didelio drėgmės lygio drabužiai nedžiūdavo, imdavo pelyti. Patalpas vėdinant per langus atsirasdavo skersvėjis, šaltuoju metų laiku pasidarydavo labai šalta, nuo šalčio pareiškėjui skaudėjo sąnarius. Nebuvo išduodamos valymo priemonės, pareiškėjas turėjo jas pirkti iš savo asmeninių lėšų, savo drabužius naudoti kaip skudurus. Nesudarytos sąlygos patogiai atsisėsti (pavalgyti, rašyti, skaityti). Gulint gulte, antras gulto aukštas ribojo apšvietimą, todėl buvo per tamsu skaityti, tokios sąlygos kenkė regėjimui. Dėl tokių bausmės atlikimo sąlygų jis tvirtino patyręs pažeminimą, psichologinį sukrėtimą, psichologinį ir fizinį smurtą, sveikatos sutrikimus ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą, kitus reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

4. Atsakovas tvirtino, jog ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. 1-o būrio 3-ios brigados patalpa vėdinama per langus ir ventiliacines angas. Patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, įrengtos standartinės dviejų aukštų lovos. Pravieniškių PN-AK 2-e sektoriaus 1-e būryje poilsio kambariai nėra įrengti, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų. Kiekvieno būrio patalpose yra įrengtos virtuvėlės maistui gaminti ir pasidėti. Nuteistiesiems yra sudaryta galimybė pasinaudoti dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pravieniškių PN-AK 1-ame būryje įrengė vandens šildytuvus, todėl nuteistieji turi galimybę apsiprausti šiltu vandeniu bet kurią savaitės dieną. Gyvenamųjų pastatų, kuriose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Pravieniškių PN-AK suteikta galimybė išsiskalbti ir gauti švarią patalynę, taip pat numatyta galimybė ir sąlygos gauti nuosavos patalynės, drabužių skalbimo ar dezinfekcijos paslaugas. Patalynė nuteistiesiems keičiama vieną kartą per savaitę. Savo nuosavus rūbus nuteistieji gali skalbti ir patys 2-o sektoriaus skalbykloje būrio maudymosi laiku. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje diagnozių, gyvybiškai pavojingų žmogaus sveikatai ir gyvybei, nenustatyta. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę, į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos namuose nesikreipė.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo S. R. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (materialinio buitinio aprūpinimo) buvo pažeista, bet atmetė jo reikalavimą neturtinę žalą atlyginti pinigais.

6. Teismas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2014 m. kovo 14 d. pareikšti pritaikė ieškinio senaties terminą, todėl vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas tik laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 14 d. iki 2016 m. gruodžio 5 d.

7. Teismas pastebėjo, kad objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei jis pats, nei atsakovas nepateikė, todėl pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas apskaičiuotas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Nustatyta, kad pareiškėjui bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinta minimali ploto norma, pareiškėjas vertinamu laikotarpiu kamerų tipo patalpose bausmės neatliko.

8. Teismas iš atsakovo pateiktų duomenų nustatė, jog 1-o būrio sanitariniame mazge įrengti 5 unitazai, 3 pisuarai, prausykloje – 6 praustuvės, 2 kojų plautuvės. Atsakovas nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu 1-e būryje buvusių nuteistųjų skaičių. Kadangi nebuvo galimybės apskaičiuoti, kiek sanitarinių įrenginių teko kokiam nuteistųjų skaičiui, pareiškėjo teiginiai dėl jo neaprūpinimo kietuoju inventoriumi (trūko tualetų, praustuvių, pisuarų) pripažinti pagrįstais.

9. Teismas akcentavo, jog teisės aktuose yra įtvirtinta nuteistųjų teisė kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Byloje esantys duomenys (nuteistųjų maudymosi duše grafikas) patvirtino, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, to neneigė ir jis pats, todėl pareiškėjo pretenzijos šiuo aspektu atmestos.

10. Teismui, įvertinus pateiktus Pravieniškių PN-AK vidinius aktus ir paslaugų teikimo sutartis, nekilo abejonių, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės skalbti ir džiovinti skalbinius, todėl su tuo susiję skundo teiginiai laikyti nepagrįstais.

11. Teismas iš atsakovo pateiktų duomenų nustatė, jog Pravieniškių PN-AK 1 ir 2 būriuose poilsio kambariai nuteistiesiems nebuvo įrengti, be to, atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad nėra įrengta drabužių ir avalynės džiovykla, todėl šiuo aspektu konstatuoti pažeidimai. Tačiau pareiškėjas pripažino, kad asmeniniam nuteistųjų maistui laikyti kiekvieno būrio patalpose yra įrengtos virtuvėlės maistui gaminti bei pasidėti, todėl teisės normos nebuvo pažeistos. Teismo vertinimu, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas (laisvalaikio kambario neįrengimą) pareiškėjui kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose.

12. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius dėl prastos ventiliacijos gyvenamosiose patalpose. Todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl gyvenamosiose patalpose buvusios blogos ventiliacijos galėjo patirti papildomus nepatogumus. Be to, nenustatyta, kad pats pareiškėjas dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų (blogos ventiliacijos) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nereagavo. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos ventiliacijos atmesti.

13. Teismas rėmėsi atsakovo teiginiais, kad gyvenamųjų patalpų stogai dengti šiferiu, dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios, akimi nematomos skaidulos. Nenustatyta, kad Pravieniškių PN-AK būtų vykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje galėjo būti kenksmingų asbesto dulkių, kurios galėjo turėti įtakos jo sveikatai.

14. Teismas pastebėjo, kad byloje nėra ir įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, jog lovos buvo dviaukštės, netinkamos naudoti, pasenusios ir netvarkingos. Pažymėta, jog teisės aktai nereglamentuoja, kad nuteistųjų gultai turi būti vieno ar dviejų aukštų. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl lovos remonto ar pakeitimo kita, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti, todėl šie pareiškėjo teiginiai pripažinti nepagrįstais.

15. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo minėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (sveikatos pablogėjimo, išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Nors pareiškėjas tvirtino, kad dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų jam teko patirti didžiulį orumo pažeminimą, gilų psichologinį sukrėtimą, psichologinį ir fizinį smurtą, kankino nemiga, dažnai skaudėdavo galvą, tačiau įrodymų, jog būdamas Pravieniškių PN-AK kreipėsi į Sveikatos priežiūros įstaigą, jis nepateikė. Iš 2017 m. gegužės 12 d. Pravieniškių PN-AK medicininio pažymėjimo Nr. 81(3)-173 matyti, jog pareiškėjas į sveikatos priežiūros specialistus kreipėsi tik dėl bendro pobūdžio sveikatos sutrikimų: ūmaus bronchito, odos bėrimo, ūmaus gerklės uždegimo, kairės ausies sieros kamščio ir pan. Pareiškėjas bausmės atlikimo laikotarpiu dėl blogų gyvenimo sąlygų psichologinės pagalbos nesikreipė. Be to, nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Tačiau teismas priėjo išvadą, kad vertinamu laikotarpiu Pravieniškių PN-AK pareiškėjui neužtikrino jam teisės aktais reglamentuoto praustuvių ir tualetų skaičiaus, buvo neįrengtas laisvalaikio kambarys, avalynės ir drabužių džiovykla, todėl Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. Nors nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme, tačiau pripažinta, kad pareiškėjas dėl nustatytų pažeidimų patyrė neturtinę žalą. Teismas nusprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija.

III. 16. Pareiškėjas S. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

17. Pareiškėjo nuomone, teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, ir nepagrįstai atmetė jo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, taip pat netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su asbesto buvimu, netinkamai įvertino pareiškėjo pateiktus rašytinius įrodymus. Pareiškėjo kartu su skundu pateikti duomenys atitinka vertinamą laikotarpį, yra parengti Pravieniškių PN-AK ir nenuginčyti, todėl turėtų būti remiamasi pareiškėjo pateiktais duomenimis apie miegamųjų vietų skaičių.

Atsakovas teismui sąmoningai pateikė klaidingus duomenis. Kadangi atsakovo atstovas atsisako nurodyti datą, kada buvo pertvarkytos gyvenamosios patalpos, pertvarkymo data laikytina Pravieniškių PN-AK 2017 m. kovo 6 d. rašto Nr. S-4919 sudarymo diena. Be to, teismas nepagrįstai netaikė pareiškėjo nurodytos gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos, t. y. neatskaitė baldų ir kito inventoriaus užimamo ploto. Pareiškėjas aplinkybę, kad atsakovas pateikė klaidingus duomenis, savo atžvilgiu laiko diskriminacija. Pareiškėjas paaiškina, kad jis savo patirtą neturtinę žalą įvertino visais jam žinomais aspektais, t. y. remdamasis savo patyrimais ir išgyvenimais, nacionalinių ir tarptautinių teismų praktika.

Dėl gyvenamojo ploto trūkumo buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Dėl asbesto Pravieniškių PN-AK pastatų konstrukcijoje pareiškėjui buvo sudaryta nesaugi gyvenamoji aplinka. Pareiškėjas orumo ir garbės pažeminimą labiausiai pajautė dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, dėl kurio kildavo ir konfliktai. Atsakovas vertinamu laikotarpiu nesiėmė jokių veiksmų netinkamoms sąlygoms pakeisti. Galima konstatuoti, kad atsakovas pareiškėjui sąmoningai suteikia netinkamas bausmės atlikimo sąlygas, pareiškėjas nuo 2017 m. kovo 6 d. yra diskriminuojamas kitų nuteistųjų, kuriems yra suteikiamos geresnės bausmės atlikimo sąlygos, atžvilgiu.

Pareiškėjo teigimu, dėl kamerų perpildymo taip pat nepakanka laiko pasinaudoti dušu. Teismas priėjo išvadą, jog pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio, nes teismas atliko neišsamią nurodytų faktų analizę. Teismo nustatytas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdas nėra adekvatus pareiškėjo patirtoms kančioms, nežmoniškoms ir orumą žeminančioms bausmės atlikimo sąlygoms. Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, neatsižvelgė į galbūt svarbiausią aplinkybę, jog pareiškėjas kiekvieną kartą gali nurodyti vis naujas aplinkybes, susijusias su netinkamomis kalinimo sąlygomis.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Atsakovo vertinimu, apeliacinis skundas yra nemotyvuotas, abstraktus ir nepagrįstas. Teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingas išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 11 d. iki 2016 m. gruodžio 5 d., atlyginimo.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, tačiau išsamiai neišnagrinėjo ir neįvertino pareiškėjo kartu su skundu pateiktų dokumentų. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį 2014 m. kovo 11–13 d. yra taikytinas ieškinio senaties terminas, pareiškėjo pretenzijos dėl nepakankamų galimybių nusiprausti po šiltu dušu, skalbti ir džiovinti drabužius, netinkamos ventiliacijos, asbesto pastatų konstrukcijoje, netinkamų gultų yra nepagrįsti, tačiau būriuose, kuriuose laikytas pareiškėjas, nebuvo įrengti poilsio kambariai, drabužių ir avalynės džiovyklos, atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl nepakankamo sanitarinių įrenginių (tualetų, praustuvių, pisuarų) skaičiaus. Apeliaciniame skunde dauguma šių išvadų nėra ginčijamos, tačiau pareiškėjas tvirtina, kad atsakovas teismui pateikė klaidingus duomenis apie gyvenamosiose patalpose įrengtų miegamųjų vietų skaičių ir kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl pastatų konstrukcijoje esančio asbesto, netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl minimalios ploto normos pareiškėjui užtikrinimo, dėl asbesto pastatų konstrukcijose vertinimo ir dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui būdo.

22. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Pravieniškių PN-AK buvo užtikrinto tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

23. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.1 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,1 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

24. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad visą vertinamą laikotarpį (nuo 2014 m. kovo 14 d. iki 2016 m. gruodžio 5 d.) pareiškėjui buvo užtikrinta minimali ploto norma. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas nurodė negalintis pateikti duomenų apie konkretų asmenų, Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose laikytų kartu su pareiškėju, skaičių, nes įstaiga tokių duomenų nekaupia. Pravieniškių PN-AK 2017 m. vasario 13 d. pažymoje Nr. 62-712 (b. l. 89) nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2009 m. liepos 28 d. buvo paskirtas į 1-o lokalinio sektoriaus 1 būrio 3 brigadą, miegamų vietų skaičius brigadoje – 21. Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2017 m. vasario 22 d. pažymoje Nr. 77-529 (b. l. 87–88) nurodyta, kad 1 būrio 3 brigados bendras plotas – 66,35 kv. m. Taigi, pagal atsakovo teismui pateiktus duomenis, pareiškėjui teko 3,16 kv. m (66,35 kv. m / 21) gyvenamojo ploto. Kita vertus, pareiškėjas kartu su skundu pateikė Pravieniškių PN-AK Socialinės reabilitacijos skyriaus 2012 m. spalio 23 d. pažymą Nr. 62-4817 (b. l. 32), kurioje nurodoma, kad 1 būrio 3 brigadoje miegamųjų vietų skaičius – 24, tokiu atveju vienam asmeniui būtų tekę 2,76 kv. m (66,35 kv. m / 24) gyvenamojo ploto. Atsakovas nei atsiliepime į skundą, nei atsiliepime į apeliacinį skundą dėl šių duomenų nepasisakė, nebandė jų paneigti. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl į šiuos pareiškėjo pateiktus dokumentus nebuvo atsižvelgta. Byloje nėra duomenų apie tai, kada pasikeitė miegamųjų vietų skaičius 1 būrio 3 brigadoje, todėl, vadovaujantis anksčiau minėta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, ši aplinkybė vertinama pareiškėjo naudai. Konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,1 kv. m kameros ploto, pažeidė visą vertinamą laikotarpį (beveik 2 metus 9 mėnesius), t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

25. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Kauno visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugsėjo 4 d. patikrinimo akte Nr. 36-1248(7) (b. l. 123–124) nurodyta, kad tikrintas Pravieniškių PN-AK pastatas buvo pastatytas 1959 m., jo stogas dengtas asbestiniu šiferiu, tačiau, kadangi patikrinimo metu nerasta jokių išardytų paviršių, kurių sudėtyje būtų asbesto, taip pat asbesto nuolaužų, pažeidimai šiuo aspektu nenustatyti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad asbesto turintys paviršiai (šiuo atveju – stogas) yra lengvai pasiekiami, tačiau jis nenurodė jokių atvejų, kai paviršiai, turintys asbesto, buvo laužomi, taip paskleidžiant pavojingas asbesto daleles. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad dėl tokio pobūdžio pretenzijų turi būti vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai arba bent buvo kilusi reali tokios žalos rizika, tačiau pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas savaime nelaikytinas nuteistojo / suimtojo teisių pažeidimu (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl Pravieniškių PN-AK konstrukcijoje esančio asbesto jo sveikatai neva daromos žalos.

26. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui beveik 2 metus 9 mėnesius teko 2,76 kv. m gyvenamojo ploto, tuo laikotarpiu patalpose, kuriose jis buvo laikytas, buvo įrengtos 24 miegamosios vietos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė kameroje laisvai judėti buvo itin suvaržyta. Laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, negali būti vertinamas kaip trumpas ar atsitiktinis, todėl nelaikytina, jog asmeninės erdvės plotą pareiškėjui galėjo kompensuoti galimybė judėti sektoriaus patalpose (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)). Be to, būriuose, kuriuose laikytas pareiškėjas, nebuvo įrengti poilsio kambariai, drabužių ir avalynės džiovyklos, o atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl nepakankamo sanitarinių įrenginių (tualetų, praustuvių, pisuarų) skaičiaus. Iš byloje esančių duomenų nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

28. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinamu laikotarpiu (beveik 2 metus 9 mėnesius) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, būriuose, kuriuose jis laikytas, nebuvo įrengti poilsio kambariai, drabužių ir avalynės džiovyklos, nepakako sanitarinių įrenginių (tualetų, praustuvių, pisuarų). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

29. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis savo kalinimo sąlygas prilygina kankinimui, tvirtina patyręs psichologinį ir fizinį smurtą, didelius nepatogumus, psichologinį išsekimą, baimę, jį kankino nemiga, dažnai skaudėjo galvą ir kt. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia buvęs diskriminuojamas, jis šią aplinkybę sieja išimtinai su atsakovo teismui pateiktais netiksliais duomenimis apie miegamųjų kamerų gyvenamosiose patalpose, kuriose jis buvo laikytas, skaičių, o ne su kalinimo sąlygomis, todėl šie jo argumentai nelaikytini reikšmingais vertinant tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu vertinamu laikotarpiu pareiškėjui padarytą neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

30. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Pravieniškių PN-AK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, taip pat tai, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo atžvilgiu nepagrįstai nenustatė minimalios ploto normos ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu nelaikytinas adekvačiu atsakovo padarytam pažeidimui. Atkreipdama dėmesį į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 5 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl neteisingai įvertino byloje esančius duomenis apie pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą. Tačiau pirmosios instancijos teismas kitas pareiškėjo skunde nurodytas bausmės atlikimo sąlygas įvertino tinkamai, todėl nėra pagrindo visiškai panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą pakeisti, pareiškėjo S. R. skundą tenkinant visiškai, t. y. pareiškėjui S. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, priteisiant 5 500 Eur (penkis tūkstančius penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Virginija Volskienė