2019-10-23 Nr. AB-20347-3-65-3-00174-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1221-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00174-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. Š. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja L. Š. su skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2750 „Dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas“; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (toliau – ir VSDFV Panevėžio skyrius) 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. PE_SP2-164 (toliau – ir 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV Panevėžio skyrių paskaičiuoti pareiškėjai kompensaciją už darbą su švino suriku nuo 1988 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. ir šią kompensaciją pareiškėjai išmokėti.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji nuo 1986 m. iki 2006 m. dirbo Panevėžio gamykloje „Ekranas“ inžiniere-technologe įkrovos-lydymo ceche, kur ji buvo veikiama kenksmingų faktorių: PhO, BaCO, SrCO, NiO, NaNO ir 89–103 dB triukšme. Be pagrindinio atliekamo darbo kaip gamybos ir technologinio proceso organizavimo, ji privalėdavo atlikti ir kitus darbus (ištirti gaunamų chaminių medžiagų kokybę, prižiūrėti gamybos procesus ir kt.), kurie buvo fiziškai sunkūs, nepatogūs atlikti, veikiant triukšmo ir temperatūrų skirtumo, dulkių, smėlio, pelenų, kurių sudėtyje būdavo apie 74 proc. švino. Be to, visi šie darbai buvo susiję su įvairiomis nuodingomis cheminėmis medžiagomis (smėlis, soda, bario karbonatas, kalio karbonatas, ličio karbonatas, stroncio karbonatas, natrio salietra, kalio salietra, kriolitas, natrio stibiatas, stibio oksido trioksidas, magnezija, dolomitas, kreida, švino junginiai, cinko baltalas, boro rūgštis, aliuminis, erbis, nikelis, ceris, titanas, kobaltas, neodimis, vario lantano oksidai, selenas ir kt.).

3. Pagal darboviečių įrašus darbo knygutėje, pareiškėja 20,7 m. inžiniere-technologe išdirbo Panevėžio gamykloje „Ekranas“ ir 2,12 m. kokybės kontroliere AB Panevėžio stiklas. Abiejose darbuose dirbo sveikatai kenksmingomis sąlygomis. Pareiškėjos teigimu, Lietuvos Respublikos apsaugos ministerijos Centrinė darbo medicinos ekspertų komisija 2012 m. lapkričio 16 d. neteisingai nustatė, kad iš 27 bendro darbo stažo pareiškėja tik 19 metų dirbo veikiant cheminėms medžiagoms. Toks stažas susidaro tik 2004 m. duomenimis, tačiau pareiškėja Panevėžio gamykloje „Ekranas“ atleista buvo po bankroto paskelbimo 2006 m. birželio 30 d.

4. Pareiškėjos nuomone, ji yra išdirbusi nustatytą laiką kenksmingomis darbo sąlygomis, todėl jai priklauso kompensacija, kurios ji negauna. Pareiškėja teigia, kad nuo 1988 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. ji dirbo su švino suriku. Be to, į jos darbo laiką kompensacijai gauti turi būti įskaitytas laikotarpis nuo 1988 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d.

5. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

6. Šis atsakovas nurodė, kad nustatant, ar asmuo įgijo teisę į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas (toliau – ir kompensacija), vadovaujamasi buvusios TSRS Ministrų Tarybos Sąrašais (Sąrašu Nr. 1 ir Nr. 2). Teisė gauti kompensaciją siejama tik su tais darbais ar profesijomis, kurios buvo įtrauktos į Sąrašus, ir tokiomis sąlygomis, kokios buvo taikomos iki 1995 metų. Jeigu faktiškai asmens darbo sąlygos buvo kenksmingos, bet pareigos ar profesija į Sąrašus neįtraukta, arba žmogus dirbo kitokiomis sąlygomis, negu tai nustatyta Sąrašuose, kompensacija negali būti paskirta. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtinto Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 14 punktą, reikalingo kompensacijai skirti darbo ypatingomis sąlygomis trukmė ir pobūdis įrodomi šiame punkte nurodytais dokumentais. Pareiškėjai pateikus prašymą dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo, VSDFV įvertino pateiktus dokumentus ir 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai šią kompensaciją, nes ji neatitiko Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte bei 5 dalyje nustatytų reikalavimų, t. y., pareiškėja iki 1995 m. sausio 1 d. nebuvo išdirbusi reikalaujamų 7,5 metų darbų ypatingomis darbo sąlygomis, nurodytų Sąraše Nr. 1 visai kompensacijai gauti – pareiškėjos stažas ypatingomis sąlygomis visai kompensacijai gauti yra 2 metai 7 mėnesiai 11 dienų; pareiškėja 1988–1994 metais nėra išdirbusi reikalaujamų 3 metų 9 mėnesių darbų ypatingomis darbo sąlygomis daliai kompensacijos gauti – pareiškėjos darbo ypatingomis sąlygomis stažas daliai kompensacijos yra 5 mėnesiai 9 dienos.

7. Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas savo nesutikimą su skundu grindė iš esmės tais pačiais motyvais, kaip ir VSDFV Panevėžio skyrius. Be to, VSDFV atsiliepime paaiškino, kad VSDFV Panevėžio skyrius iš pareiškėjos kompensacijos byloje esančių dokumentų nustatė, jog ji dirbo Panevėžio gamykloje „Ekranas“ nuo 1985 m. spalio 21 d. iki 1988 m. birželio 1 d. (2 metus 7 mėnesius 10 dienų) inžiniere-technologe su švino suriku (raude), t. y., dirbo darbą, nurodytą Sąraše Nr. 1. Dėl to pareiškėjai į darbo laiką kompensacijai gauti buvo įskaitytas laikotarpis nuo 1985 m. spalio 21 d. iki 1988 m. birželio 1 d.

II. 9. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjos L. Š. skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2016 m. rugpjūčio 26 d. kreipėsi į VSDFV Panevėžio skyrių, prašydama skirti jai kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. VSDFV Panevėžio skyriaus 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. PE_SP2-164 nusprendė neskirti L. Š. šios kompensacijos. Nesutikdama su VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimu, pareiškėja jį apskundė VSDFV, kuri 2017 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2750 minėtą VSDFV Panevėžio skyriaus 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu. Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėja dirbo Panevėžio gamykloje „Ekranas“ nuo 1985 m. spalio 21 d. iki 2006 m. birželio 30 d. Nors pareiškėja skunde nurodė ir aplinkybes apie kenksmingas darbo sąlygas Panevėžio gamykloje „Ekranas“ 1985–2006 m., taip pat apie darbo sąlygas AB „Panevėžio stiklas“ nenurodytu laikotarpiu, tačiau skundo reikalavime pareiškėja prašė įpareigoti VSDFV Panevėžio skyrių apskaičiuoti ir išmokėti jai kompensaciją už darbą su švino suriku nuo 1988 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. Į AB „Panevėžio stiklas“ pareiškėja buvo priimta dirbti vėliau – nuo 2006 m. rugsėjo 5 d.

11. Tam, kad pareiškėja įgytų teisę į kompensacijos mokėjimą, pagal Pensijų įstatymo 67 straipsnio nuostatas, būtinos dvi sąlygos: 1) pareiškėja turi būti iki 1995 m. sausio 1 d. dirbusi darbus, įtrauktus į Sąrašą Nr. 1 arba į Sąrašą Nr. 2; 2) šiuos darbus ji turi būti dirbusi Pensijų įstatymo 67 straipsnio 1 arba 2 punkte nustatytą terminą: Sąraše Nr. 1 numatytus darbus – ne mažiau kaip 7,5 metų (pagal 1 punktą), Sąraše Nr. 2 numatytus darbus – ne mažiau kaip 10 metų (pagal 2 punktą). Teisei į kompensacijos dalį įgyti pagal Pensijų įstatymo 67 straipsnio 5 dalį pareiškėja turi būti 1998–1994 m. laikotarpiu dirbusi šiuos darbus ne mažiau kaip pusę nustatyto laiko. Pensijų įstatymo 67 straipsnio analizė, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad asmuo įgyja teisę į kompensacijos mokėjimą tik tuo atveju, jeigu jis atitinka abi aukščiau nurodytas sąlygas.

12. Byloje pateikta pareiškėjos darbo knygelės kopija patvirtino, kad L. Š. 1985 m. spalio 21 d. buvo priimta į Panevėžio gamyklos „Ekranas“ stiklo cechą Nr. 1, Įkrovos paruošimo barą trečios kategorijos inžiniere-technologe. 1988 m. kovo 1 d. ji dėl naujos darbo apmokėjimo sistemos įvedimo perkelta į įkrovos cechą inžiniere-technologe. 1988 m. birželio 1 d. pareiškėja buvo perkelta į kitą darbą – į stiklo gamybos tarnybą, technologinę grupę trečios kategorijos inžiniere-technologe. Panevėžio gamyklos „Ekranas“ direktoriaus 1989 m. rugpjūčio 28 d. įsakymo Nr. 491-K apie papildomus įrašus darbo knygelėse kopijoje nurodyta, jog 1979 m. spalio 5 d. stiklo ceche Nr. 1 buvo prilydyta švininė stiklo lydymo krosnis, nuo šios datos įkrovos paruošėjai bei specialistai dirbo su švino suriku, todėl nuspręsta įrašus darbo knygelės papildyti nurodant jų darbo pobūdį pagal 1-ą priedą, įrašus darbo knygelėse paruošti 1989 m. rugsėjo 15 dienai. Šio direktoriaus įsakymo 1-ame priede yra duomenys, kad reikia papildyti įrašą L. Š. darbo knygelėje už laikotarpį nuo 1985 m. spalio 21 d. iki 1988 m. kovo 1 d., kai dirbta stiklo cecho įkrovos paruošimo baro inžiniere-technologe, dirbančia su švino suriku, ir už laikotarpį nuo 1988 m. kovo 1 d. iki 1988 m. birželio 1 d., kai dirbta įkrovos cecho inžiniere-technologe, dirbančia su švino suriku. Pareiškėjos darbo knygelėje, remiantis minėtu direktoriaus 1989 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu, 1989 m. rugpjūčio 28 d. yra padarytas įrašas, kad ji nuo 1985 m. spalio 21 d. iki 1988 m. birželio 1 d. dirbo įkrovos cecho inžinierės-technologės, dirbančios su švino suriku, pareigose. Šie duomenys patvirtino, kad pareiškėja nuo 1985 m. spalio 21 d. iki 1988 m. birželio 1 d. dirbo stiklo ceche įkrovos ceche inžiniere-technologe su švino suriku (raude), t. y. dirbo darbą, įrašytą Sąraše Nr. 1. Pareiškėjai į darbo laiką kompensacijai gauti šis laikotarpis įskaitytas. Minėtuose įrašuose įsakymo 1-ame priede ir darbo knygelėje pareiškėjos darbo laikotarpis su švino suriku yra užbaigtas, kadangi nurodyta, kad pareiškėja dirbo su švino suriku iki 1988 m. birželio 1 d. Pareiškėjos darbo knygelėje nėra padarytų įrašų apie darbą su švino suriku po 1988 m. birželio 1 d. Dėl to teismas sprendė, kad pareiškėja nedirbo su švino suriku po 1988 m. birželio 1 d.

13. Pareiškėjos darbo knygelėje yra duomenys, kad 1991 m. sausio 21 d. ji dėl valdymo struktūros pakeitimo buvo perkelta į stiklo gamybos konstruktorinio-technologinio paruošimo skyrių trečios kategorijos inžiniere technologe. 1992 m. sausio 1 d. ji dėl valdymo struktūros pakeitimo perkelta į stiklo gamybos technologinio ruošimo skyrių trečios kategorijos inžiniere-technologe. Darbo knygelėje yra 1993 m. balandžio 26 d. įrašas, kad jos pildymas nutrauktas, išduotas valstybinio socialinio draudimo pažymėjimas. Pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo pažymėjimo kopijoje yra tie patys duomenys, kad 1992 m. sausio 1 d. pareiškėja dėl valdymo struktūros pakeitimo buvo perkelta į stiklo gamybos Technologinio ruošimo skyrių trečios kategorijos inžiniere-technologe. Po šios datos valstybinio socialinio draudimo pažymėjimo kopijoje yra tik įrašai iki 2004 m. vasario 13 d. apie apmokestinamą darbo užmokestį, įmokų tarifą ir įmokų sumą, apie eitas pareigas duomenų nėra. Iš nurodytų duomenų matyti, kad nei pareiškėjos darbo knygelėje, nei valstybinio socialinio draudimo pažymėjime nėra duomenų, kad pareiškėja po 1988 m. birželio 1 d. dirbo Panevėžio gamykloje „Ekranas“ stiklo gamybos bare technologo pareigose su švino suriku (raude).

14. Pareiškėja teismo posėdyje paaiškino, kad 1989 m. ji išėjo į nėštumo ir gimdymo atostogas, 1992 m. spalio–lapkričio mėn. grįžo iš vaiko priežiūros atostogų. Kaip matyti, šie laikotarpiai patenka į ginčo laikotarpį, už kurį pareiškėja prašė apskaičiuoti kompensaciją. Aprašo 9 punkte yra nurodyta, kad darbo laikas kompensacijai gauti apskaičiuojamas pagal faktinio darbo ypatingomis sąlygomis trukmę. Atsakovo VSDFV Panevėžio skyriaus atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad laikotarpis, kai motina buvo nėštumo ir gimdymo atostogose, vaiko priežiūros atostogose, nėra faktinis darbas, ir jau vien dėl to laikotarpis, kai pareiškėja buvo minėtose atostogose, negali būti įskaitytas į darbo ypatingomis sąlygomis trukmę.

15. Byloje buvo pateiktas L. Š. Profesinės ligos tyrimo komisijos 2011 m. kovo 21 d. profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktas Nr. S-72 ir jo pagrindu padaryta išvada dėl profesinės ligos. Akto 3 puslapyje yra duomenys, kad pareiškėja 1985–2006 m. dirbo Panevėžio gamykloje „Ekranas“ inžiniere-technologe įkrovos-lydymo ceche. Jos pagrindinis atliekamas darbas – gamybos, technologinio proceso organizavimas (ataskaitos plano paruošimas, duomenų suvedimas į kompiuterinę programą), gaunamų cheminių medžiagų kokybės ištyrimas, darbuotojų aprūpinimas žaliavomis, medžiagomis, įranga, vadovavimas, gamybos procesų prižiūrėjimas). Darbo vieta ceche, bare, laboratorijoje, sandėlyje, kabinete. Pareiškėjos teigimu, ceche darbo metu ji turėjo sąlytį su įvairiomis pavojingomis ir nuodingomis cheminėmis medžiagomis, taip pat ir švino junginiais (švino suriku, švino gletu). Iš akto duomenų matyti, kad pareiškėja dirbo ir su dokumentais, dirbo įvairiose darbo vietose – ne tik ceche, bet ir kabinete. Šiame akto puslapyje nėra išskirtas konkretus laikotarpis, kada pareiškėja dirbo stiklo bare technologe su švino suriku, taip pat nematyti, kiek laiko per dieną ji dirbo su švino suriku. Akto 2 puslapyje yra nurodyta, kad pareiškėja dirbo Panevėžio gamykloje „Ekranas“ inžiniere-technologe nuo 1985 m. sausio 21 d. iki 2006 m. birželio 30 d., ir tuo laikotarpiu ją veikė profesinės rizikos veiksniai, tarp jų ir cheminės medžiagos. Šiame akto puslapyje nėra nurodyta, su kokiomis cheminėmis medžiagomis pareiškėja turėjo sąlytį, nėra nurodyta, kiek laiko per dieną ji turėjo sąlytį su jomis. Dėl to iš akto duomenų negalima daryti išvados, kad pareiškėja dirbo darbą, pagal savo pobūdį atitinkantį darbą, nurodytą Sąraše Nr. 1.

16. 2017 m. spalio 26 d. teismo posėdyje buvo apklausti liudytojai, kurie paneigė pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kad ji apie dvejus metus įkrovos bare mokė naują darbuotoją. Taip pat liudytojai patvirtino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjos darbo vieta buvo ne įkrovos ceche, ji turėjo savo darbo vietą kabinete technologinėje grupėje, kur ruošdavo dokumentus bei planus.

17. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis bei teisiniu reglamentavimu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja L. Š. ginčo laikotarpiu nedirbo darbo, įrašyto į Sąrašą Nr. 1, ar darbo, pagal savo pobūdį atitinkančio Sąraše Nr. 1 nurodytą darbą. Todėl pareiškėja neatitinka būtinųjų sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 67 straipsnyje teisei į kompensacijos mokėjimą įgyti, ir tai yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėja neįgijo teisės į kompensacijos mokėjimą.

III. 18. Pareiškėja L. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

19. Pareiškėja teigia, jog teismas tendencingai vertino liudytojų parodymus ir į savo sprendimą įrašė tik tuos teiginius, kurie jam buvo naudingi. Liudytojai nurodė daugiau aplinkybių pareiškėjos naudai, tačiau teismas sprendime akcentavo jam naudingus liudytojų teiginius. Be to, teiginiai, jog įkrovos bare kenksmingomis daro sąlygomis dvejus metus pareiškėja mokė vieną naują darbuotoją ginčo laikotarpiu, teisme paneigti nebuvo. Jos kenksmingo darbo pobūdis ir buvimas kenksmingo darbo sąlygose įrodo, jog ji atitinka sąlygą, kad iki 1995 m. sausio 1 d. ji dirbo darbus, įtrauktus į Sąrašą Nr. 1, ir tokiu būdu įgijo teisę į kompensaciją. Taip pat pateikti dokumentai įrodė, kad pareiškėja dirbo pilną darbo dieną sąlygomis, priskiriamomis Sąrašui Nr. 1, nes darbas buvo susijęs su švino suriku.

20. Pareiškėja pažymi, jog teismas neaptarė aplinkybės dėl jos specialybės – darbo technologe stiklo lydimo bare.

21. Pareiškėja pateikė visus įrodymus, kurie patvirtina, jog ji atitinka visas sąlygas, numatytas Pensijų įstatymo 67 straipsnyje teisei į kompensaciją įgyti. Atsakovas, pareiškėjos nuomone, nepakankami išsamiai išnagrinėjo jos nurodytos situacijos aplinkybes ir nepadarė nieko, kad archyvuose rastų jos argumentus patvirtinančius dokumentus.

22. Pareiškėja atskiru prašymu prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalies atitikties Konstitucijai, tai argumentuodama tuo, kad kompensacijai gauti nevertinama visa asmens darbo kenksmingomis sąlygomis trukmė iki 1994 metų.

23. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Panevėžio administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

24. Atsakovas nurodo, jog teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai išaiškinus ir pritaikius materialiosios ir proceso teisės normas, išnagrinėjus visas faktines bylos aplinkybes, todėl apeliacinio skundo motyvais naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą nėra pagrindo.

25. Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

26. Atsakovo vertinimu, teismas, atsižvelgęs į kompensacijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančias teisės normas, išnagrinėjęs pareiškėjos kompensacijos byloje esančius dokumentus, jos pateiktus rašytinius įrodymus, įvertinęs teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymus ir spręsdamas dėl jos reikalavimo įskaityti į darbo laiką kompensacijai gauti laikotarpį nuo 1988 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d., teisingai konstatavo, kad šis laikotarpis negali būti įskaitytas į pareiškėjos darbo laiką kompensacijai gauti, nes byloje nėra duomenų, kad ji šiuo laikotarpiu dirbo Panevėžio gamykloje „Ekranas“ stiklo gamybos bare technologe su švino suriku (raude). Kadangi darbus, įvardintus Sąraše Nr. 1, pareiškėja dirbo 2 metus 7 mėnesius 10 dienų, o kompensacijai gauti turi būti dirbta ne mažiau kaip 3 metus 9 mėnesius, pareiškėja neįgijo teisės gauti kompensaciją ar jos dalį. Atsižvelgiant į tai, skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, o naikinti skundžiamą teismo sprendimą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV 2017 m. gegužės 3 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2750 „Dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas“ ir VSDFV Panevėžio skyriaus 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Nr. PE_SP2-164, kuriais atsisakyta pareiškėjai L. Š. skirti kompensaciją dėl darbo kenksmingomis (ypatingomis) sąlygomis, teisėtumo ir pagrįstumo.

28. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėja neturėjo teisės į kompensaciją, numatytą Pensijų įstatymo 67 straipsnyje, nes nebuvo išdirbusi pakankamai laiko kenksmingomis (ypatingomis) sąlygomis.

29. Pareiškėja apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad atsakovai, priimdami sprendimus, nevertino, koks realiai buvo pareiškėjos atliekamo darbo pobūdis, sąlygos ir trukmė, o pirmosios instancijos teismas formaliai vertino pateiktus įrodymus, nepagrįstai neatsižvelgė į liudytojų parodymus dėl pareiškėjos darbo kenksmingo pobūdžio.

30. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

31. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtintame Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo 6.1 ir 6.2 punktuose įtvirtintos specialiosios teisės normos bei šiose normose blanketiniu būdu nurodyto buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtinto Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašų Nr. 1 ir Nr. 2 nuostatos.

32. Administracinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytinos įvertinant byloje surinktus įrodymus pagal ABTĮ 56 straipsnyje nurodytas taisykles. Remiantis šio straipsnio 1 dalimi, įrodymais administracinėje byloje laikytini visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra, o to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes vertina byloje surinktų įrodymų visumą, neišskirdamas atskirų įrodymų prieš kitus byloje surinktus įrodymus ir neteikdamas pirmenybės kažkuriai įrodymų rūšiai (pvz., vertindamas tiek rašytinius įrodymus, tiek liudytojų parodymus).

33. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.) Pabrėžtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjos reikalavimai atmestini.

34. Teisėjų kolegija, susipažinusi su teismo sprendimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą.

35. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl ginčui aktualaus teisinio reguliavimo taikymo ankstesnėse bylose yra pasisakęs, kad Tvarkos aprašo V skirsnis reglamentuoja kreipimąsi į VSDFV teritorinį skyrių dėl kompensacijos skyrimo, todėl šio skirsnio 14 punktas, nustatantis kompensacijai skirti reikalingų dokumentų, įrodančių darbo ypatingomis sąlygomis trukmę ir pobūdį, sąrašą, yra skirtas aptariamo teisinio santykio šalims – iš vienos pusės, asmeniui, pretenduojančiam gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas ar jos dalį, iš kitos pusės, viešojo administravimo subjektui – atitinkamam VSDFV teritoriniam skyriui, skiriančiam bei mokančiam kompensaciją. Teismui, kuris nėra aptariamo teisinio santykio dalyvis, sprendžiant tarp nurodytų šalių kilusį ginčą dėl kompensacijos skyrimo ir mokėjimo Tvarkos aprašo 14 punkto nuostatos nėra privalomos, ir teismas šiomis nuostatomis vadovaujasi tik kaip papildomomis įrodymų vertinimo gairėmis, be jau minėtų ABTĮ 56 straipsnyje nustatytų privalomų įrodymų vertinimo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2174-502/2015).

36. Dėl pareiškėjos teiginių, kad ji iki 1995 m. sausio 1 d. dirbo darbus, įtrauktus į Sąrašą Nr. 1 ir tokiu būdu įgijo teisę į kompensaciją, pažymėtina, kad remiantis pareiškėjos darbo knygelės duomenimis ji Panevėžio gamyklos „Ekranas“ stiklo ceche inžiniere-technologe su švino suriku (raude) dirbo nuo 1985 m. spalio 21 d. iki 1988 m. birželio 1 d. ir šis laikotarpis pareiškėjai į darbo laiką kompensacijai gauti buvo įskaitytas. Tačiau po 1988 m. birželio 1 d. pareiškėjos darbo knygelėje įrašų apie darbą su švino suriku nėra. 1989 m. ji išėjo į nėštumo ir gimdymo atostogas, o 1992 m. grįžusi iš vaiko priežiūros atostogų, dirbo stiklo gamybos technologinio ruošimo skyriaus trečios kategorijos inžiniere-technologe ir neturėjo pastovaus sąlyčio su švino suriku. Byloje apklausti liudytojai taip pat nepatvirtino aplinkybių, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu (nuo 1988 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d.) pastoviai dirbo su švino suriku. Įvertinusi bylos duomenis teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nuo 1988 m. birželio 1 d. pareiškėjos faktiškai atliekamas darbas nebuvo pastoviai susijęs su švino suriku, todėl ji neatitinka būtinų sąlygų, numatytų Pensijų įstatymo 67 straipsnyje, teisei į kompensacijos mokėjimą įgyti.

37. Pareiškėja apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalies atitikties Konstitucijai.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Būtent teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.).

39. Atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Konstitucijos 52 straipsnio nuostatomis išreiškiamas valstybės socialinis pobūdis; pagal Konstituciją kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą, socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie negali dėl įstatymuose numatytų svarbių priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas (Konstitucinio Teismo inter alia 2008 m. balandžio 19 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimai); valstybė turi kurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę pagalbą (Konstitucinio Teismo inter alia 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Kartu Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog socialinės apsaugos, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas minėtus santykius turi plačią diskreciją (Konstitucinio Teismo inter alia 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. birželio 29 d. nutarimas). Konstitucinis socialinių teisių statusas pats savaime nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti tam tikras jų atsiradimo sąlygas ar ribojimus, tarp jų ir konkrečius laikotarpius, už kuriuos bus taikomos specialios socialinės garantijos.

40. Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus socialinės apsaugos srityje ir įvertinusi nagrinėjamos administracinės bylos faktines aplinkybes bei šioje byloje taikytinų teisės aktų turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes teismui nekyla abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikimo Konstitucijai, o pareiškėjos subjektyvios abejonės nėra pakankamai teisiškai argumentuotos

41. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos L. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė