2019-10-23 Nr. AB-20254-3-61-3-02326-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4866-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02326-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 27.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Init“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Init“ skundą atsakovui Lietuvos radijo ir televizijos komisijai dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo SIA „Baltic Media Union“).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Init“ kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. KS-46 ir 2014 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. KS-59. Taip pat pareiškėjas prašė: kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) su prašymu ištirti, ar ginčijami sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnį, Europos Komisijos 2002 m. rugsėjo 16 d. direktyvą 2002/77/EB dėl konkurencijos elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų rinkose, taip pat Naują elektroninių ryšių paslaugų reguliavimo sistemą, kurią sudaro Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. kovo 7 d. direktyva 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) ir specialios direktyvos, tarp jų Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. kovo 7 d. direktyva 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų–leidimo (Leidimų direktyva), iš dalies pakeista Direktyva 2009/140 (toliau – ir Leidimų direktyva), Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. kovo 7 d. direktyva 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų (Prieigos direktyva), iš dalies pakeista Direktyva 2009/140 (toliau – ir Prieigos direktyva), Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. kovo 7 d. direktyva 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva), iš dalies pakeista 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB (toliau – ir Universaliųjų paslaugų direktyva); kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, užduodant klausimą, ar Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio nuostatų taikymas kabeliniams operatoriams (retransliuotojams) neprieštarauja naujai elektroninių ryšių paslaugų reguliavimo sistemai, kurią sudaro Pagrindų direktyva ir specialios direktyvos, tarp jų Leidimų direktyva, Prieigos direktyva ir Universaliųjų paslaugų direktyva.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis užsiima televizijos programų retransliavimu kabeliniais tinklais ir turi šiai veiklai išduotą licenciją. UAB „Init“ pagal sutartis su SIA „Baltic Media Union“ turi teisę retransliuoti programas „NTV Mir“ ir „RTR Planeta“. Pareiškėjo teisė retransliuoti šias programas nurodyta ir jos licencijoje. Transliuotojas suteikia teisę retransliuotojui (pareiškėjai) retransliuoti Lietuvos Respublikos teritorijoje UAB „Init“ kabeliniais tinklais „NTV Mir“ programos versiją „NTV Mir Lithuania“, skirtą Lietuvos gyventojams. Pareiškėjas negali daryti jokio poveikio retransliuojamos programos bei programų paketo turiniui, todėl nėra atsakingas už parodytas laidas „Pasmerktieji. Spąstai grupei „Alfa“ ir „Vesti nedeli“. Jam negali būti taikomi ginčijamuose sprendimuose numatyti veiklos apribojimai, nes jie neatitinka retransliuotojo veiklos teisinio reglamentavimo, pažeidžia konkurencijos sąlygas ir yra techniškai neįgyvendinami. Neturėdamas jokios redakcinės atsakomybės už televizijos programų paketo ir programų (laidų) turinį, nevertina ir nekomentuoja laidų „Pasmerktieji. Spąstai grupei „Alfa“ ir „Vesti nedeli“ turinio. Manė, kad siekiant sustabdyti ne Europos Sąjungos valstybių televizijos programų ir (ar) atskirų programų laisvą priėmimą Lietuvos Respublikoje, apribojimai Komisijos sprendimu turėjo būti taikomi ne retransliuotojams, o transliuotojams.

3. Pareiškėjas nurodė, kad jis, norėdamas sustabdyti tik dalies programų (laidų), sudarančių televizijos programas „NTV Mir Lithuania“ ir „RTR Planeta“ retransliavimą, turėtų įsigyti brangią įrangą, kuri sudarytų technines galimybes atlikti televizijos programos turinio korekcijas, šioms funkcijoms atlikti turėtų būti priimami papildomi darbuotojai. Siekdami priimti teisingą sprendimą dėl programos retransliavimo sustabdymo, retransliuotojai privalėtų tirti konkrečios programos kilmę. Komisija pareiškėjai ir kitiems retransliuotojams nenurodė, kokios konkrečiai programos negali būti retransliuojamos, o šią neproporcingą pareigą perkėlė retransliuotojams. Komisija ginčijamais sprendimais neteisėtai nustatė įpareigojimą stabdyti pagal programos sukūrimo valstybę, o ne pagal transliacijos kilmę.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčijami sprendimai neatitinka ETT 2013 m. lapkričio 7 d. prejudicinio sprendimo byloje Nr. C-518/11, nes Europos Sąjungos teisėje retransliavimas įvairių technologijų pagalba neapima turinio kūrimo ir redakcinės atsakomybės, o Komisija įpareigojo retransliuotojus koreguoti perduodamų programų turinį ir prisiimti redakcinę atsakomybę. Komisija turėjo siekti tikslo taikyti sankcijas „NTV Mir Lithuania“ programos transliuotojui, tačiau jo atžvilgiu Komisija jokio sprendimo nepriėmė. Sankcijas transliuotojams tiek „NTV Mir Lithuania“, tiek „RTR Planeta“ pavedė vykdyti retransliuotojams, priklausantiems Lietuvos Respublikos jurisdikcijai. Taigi buvo be pagrindo apsunkinta pareiškėjo ir kitų retransliuotojų finansinė bei kitokia padėtis. Ginčijamais sprendimais Komisija iškraipė ir konkurencines sąlygas retransliavimo paslaugų rinkoje Lietuvoje, nes televizijos programų retransliavimo internetu Komisija visiškai nereguliuoja. Komisija privalėjo elgtis pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2010 m. kovo 10 d. direktyvą 2010/13/ES (toliau – ir Direktyva), t. y. susisiekti su jurisdikciją turinčia valstybe nare, siekiant abi puses tenkinančio iškeltos problemos sprendimo. Jeigu Komisija būtų laikiusis visų procedūrų, kurias nustato Europos Sąjungos teisės aktai, netinkamas turinys nebūtų transliuojamas ir jokios technologijos pagalba negalėtų būti retransliuojamas vartotojams. Taip pat šis turinys būtų nepasiekiamas retransliuotojams, registruotiems ne Lietuvos Respublikos teritorijoje.

5. Atsakovas Komisija atsiliepimuose prašė pareiškėjo skundus atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad jis veikė pagal savo kompetenciją. Manė, kad Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 11 dalyje ir 3 dalyje nurodytos procedūros negali būti tapatinamos, joms įgyvendinti taikomas skirtingas teisinis reglamentavimas. Ginčijamais sprendimais Visuomenės informavimo įstatyme, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse nustatytos sankcijos už įstatymų uždraustos informacijos skleidimą visuomenės informavimo priemonėse nei pareiškėjos, nei kitų televizijos programų „NTV Mir Lithuania“ ir/ar „RTR Planeta“ retransliuotojų atžvilgiu taikytos nebuvo. Komisija taikė prevencinę funkciją atliekančias poveikio priemones, kurios savo prigimtimi nėra bausmės ir yra taikomos siekiant apsaugoti viešąjį visuomenės interesą. Ginčijamais sprendimais Lietuvos Respublikos retransliavimo dalyviai taip pat nėra įpareigoti atlikti retransliuojamų programų turinio kontrolę.

7. Atsakovas teigė, kad televizijos programoms „NTV Mir Lithuania“ ir „RTR Planeta“ Komisija nėra suteikusi privalomai retransliuojamos programos statuso, todėl UAB „Init“ nėra jokių teisinių kliūčių tinkamai įgyvendinti ginčijamus sprendimus. LVAT 2013 m. sausio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-2915/2012 yra išaiškinęs, kad retransliavimo licencijos išdavimas negali būti vertinamas kaip ūkio subjekto pareiga vykdyti visų licencijoje nurodytų programų retransliavimą. Ginčijami Komisijos sprendimai gali būti įgyvendinti keliais techniniais būdais – retransliuojant televizijos programas „NTV Mir Lithuania“ ir „RTR Planeta“ sudarančias programas iš Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių arba sustabdant televizijos programų „NTV Mir Lithuania“ ir „RTR Planeta“ retransliavimą. UAB „Init“ laikinai sustabdė televizijos programų „NTV Mir Lithuania“ ir „RTR Planeta“ retransliavimą. Atskirų televizijos programas „NTV Mir Lithuania“ ir/ar „RTR Planeta“ sudarančių programų kilmė gali būti nustatoma pagal televizijos programų tvarkaraščius, kurių pagrindu atliekamas televizijos programų transliavimas ir kurie iš anksto yra viešai prieinami visuomenės informavimo priemonėse. Laikini ūkinės veiklos, susijusios su visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikimu, ribojimai dėl televizijos programų „NTV Mir Lithuania“ ir „RTR Planeta“ sudarančių programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių retransliavimo Lietuvos Respublikos teritorijoje Komisijos sprendimu buvo taikyti visiems Lietuvos Respublikos retransliavimo rinkoje veikiantiems ūkio subjektams.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo SIA „Baltic Media Union“ atsiliepimo į skundą ir patikslintą skundą nepateikė.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Init“ skundą atmetė.

10. Teismas, be kita ko, nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Komisijos 2014 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. KS-46 ir 2014 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. KS-59 teisėtumo ir pagrįstumo. Komisija 2014 m. kovo 19 d. sprendime Nr. KS-46 nurodė, kad 2014 m. kovo 10 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje retransliuojamoje televizijos programoje „NTV Mir Lithuania“ buvo parodyta programa „Pasmerktieji. Spąstai grupei „Alfa“, kurioje buvo tyčia paskleista melaginga informacija (dezinformacija) apie 1991 m. sausio 13 d. įvykius Lietuvoje, užgauliai ir įžeidžiančiai neigiamas ir šiurkščiai menkinamas įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos teismų sprendimais ir Lietuvos Respublikos teisės aktais pripažintas 1991 m. SSRS agresijos prieš Lietuvos Respubliką faktas, jos metu SSRS vykdyti labai sunkūs ir sunkūs nusikaltimai prieš Lietuvos Respublikos gyventojus, tyčiojamasi iš Lietuvos žmonių, niekinamas kovotojų už Lietuvos laisvę atminimas. Komisija 2014 m. balandžio 2 d. sprendime Nr. KS-59 nurodė, kad 2014 m. kovo 2 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje retransliuojamoje televizijos programoje „RTR Planeta“ buvo parodyta programa „Vesti nedeli“, kurioje buvo tendencingai ir vienašališkai skleidžiama atstatydintojo Ukrainos prezidento kontroliuojamų jėgos struktūrų smurtinius veiksmus prieš taikius gyventojus pateisinanti informacija, kurstoma nesantaika tarp rusų ir ukrainiečių bei neapykanta naujajai Ukrainos valdžiai, Jungtinių Amerikos Valstijų ir jos sąjungininkams, kurstomos karinės nuotaikos bei pateisinama karinė intervencija į suverenią valstybę bei dalies jos teritorijos aneksija.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neginčija parodytų programų vertinimo Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto aspektu, o skundą ir patikslintą skundą grindžia argumentais, kad ginčijami sprendimai priimti, pažeidus procedūras, nes Komisija nepagrįstai nesirėmė Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 3 dalies nuostatomis, o rėmėsi 11 dalies nuostatomis, apie ginčijamus sprendimus neinformavo transliuotojų.

12. Teismas iš byloje pateiktų retransliavimo licencijų ir proceso šalių paaiškinimų nustatė, kad retransliuotojai, tarp kurių ir UAB „Init“, teikdami paraiškas retransliavimo licencijoms gauti, Komisijai pateikė informaciją, kad minėtos televizijos programos transliuojamos iš Rusijos Federacijos (šioje šalyje išduota transliavimo licencija). Taigi atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, rėmėsi retransliuotojų (tarp kurių ir UAB „Init) pateiktais duomenimis. Nesant pagrindo abejoti pateiktų duomenų patikimumu, Komisija neprivalėjo papildomai tikrinti šiuos duomenis, be to, to neįpareigoja daryti ir teisės aktai. Aplinkybė, kad vėliau (2016 ir 2018 m.) Komisija nustatė, jog „RTR Planeta“ programa retransliuojama iš Švedijos Karalystės, o „NTV Mir“ – iš Didžiosios Britanijos, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, nes ginčijami sprendimai buvo priimti 2014 m. pagal tuo metu turimus duomenis, o vėlesni Komisijos sprendimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

13. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Komisija, vykdydama elektroninių ryšių tinklais retransliuojamų televizijos programų stebėseną, nustatė, jog ginčo programų kilmės šalis nėra Europos Sąjungos valstybės narė, todėl neprivalėjo vadovautis minėtomis Direktyvos nuostatomis. Teismas konstatavo, kad nustačius, jog pareiškėjas nebuvo įpareigotas vertinti televizijos programų „NTV Mir Lithuania“ ir „RTR Planeta“ turinio, nėra pagrindo vertinti pareiškėjo argumentus dėl ETT praktikos taikymo, nes ši praktika susijusi su televizijos programų turinio kontrole ir redakcinės atsakomybės už tai prisiėmimu.

14. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad ginčijamus sprendimus sunku įvykdyti dėl techninių kliūčių, pažymėdamas, kad prieš pradėdamas retransliavimo veiklą, jis galėjo pasirūpinti būtinomis techninėmis ir kitomis priemonėmis, kurios suteiktų galimybę riboti visą televizijos programą arba jos dalį.

15. Teismas, įvertinęs bylos faktines ir aplinkybes ir teisinį reguliavimą, padarė išvadą, kad Komisijai nustačius, jog minėtos televizijos programose paskelbta informacija atitinka Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytus kriterijus ir yra draudžiama skelbti visuomenės informavimo priemonėse, šios programos priimtos ir perduotos visuomenei iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, pagrįstai vadovavosi Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 11 dalimi, 48 straipsnio 1 dalies 16 punktu ir televizijos programų „RTR Planeta“, „NTV Mir Lithuania“ retransliuotojus (šiuo atveju UAB „Init“) įpareigojo laikinai (3 mėnesiams nuo sprendimo įsigaliojimo dienos) sustabdyti šių programų retransliavimą Lietuvos Respublikoje.

16. Teismas pažymėjo, kad Komisija kaip Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija turi diskrecijos teisę pasirinkti taikomas priemones ir nuspręsti, kokio pobūdžio priemonė užtikrina proporcingumą. Ginčijamais sprendimais taikytos poveikio priemonės, teismo nuomone, yra proporcingos ir adekvačios padarytam pažeidimui, siekiant apsaugoti viešąjį visuomenės interesą jos atlieka daugiau prevencinę, o ne sankcijos funkciją.

17. Teismas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į ETT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo nurodė, kad pareiškėjas nebuvo įpareigotas analizuoti televizijos programų „NTV Mir Lithuania“ ir „RTR Planeta“ turinio, todėl sprendė, kad teismui nekyla abejonių dėl byloje taikytų nacionalinių teisės aktų atitikties Europos Sąjungos teisės aktams, todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo kreiptis į ETT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

III. 18. Pareiškėjas UAB „Init“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti panaikinant ginčijamus sprendimus bei priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

19. Pareiškėjas teigia, kad byla yra išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, nes du teisėjų kolegijos nariai – teisėjos E. Puzinskaitė ir R. Ragulskytė-Markovienė turėjo susiformavusią išankstinę nuomonę dėl atsakovo 2014 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. KS-46, todėl nebuvo nešališkos. Atkreipia dėmesį, kad teisėjų R. Ragulskytės-Markovienės ir E. Puzinskaitės 2016 m. gegužės 9 d. priimtas sprendimas administracinėje byloje Nr. el-2658-789/2016 nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, nes buvo sudaryta taikos sutartis.

20. Pareiškėjo įsitikinimu, egzistuoja ir kitas skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, t. y. pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų. Pareiškėjas prašė teismo įtraukti į bylą televizijos programų „NTV Mir Lithuania“ ir „RTR Planeta“ transliuotojus. Šio prašymo teismas nesprendė beveik 5 metus, todėl pareiškėjas 2019 m. balandžio 29 d. pareiškimu pakartotinai prašė įtraukti į bylos nagrinėjimą televizijos programų, kurių platinimas buvo sustabdytais ginčijamais atsakovo sprendimais, transliuotojus. Minėtame pareiškime pareiškėjas informavo teismą, kad televizijos programos „RTR Planeta“ transliuotojas yra Rusijos įmonė „Federalnoje gosudarstvennoje unitamoje predprijatije“ „Vserossijskaja gosudarstvennaja televizionnaja i radiovieščatelnaja kompanija“ (VGTRK), įmonės registracijos numeris 1027700310076, adresas (duomenys neskelbtini), Rusija. Šiuos duomenis patvirtina ir į bylą pateiktas televizijos programos „RTR Planeta“ licencijos nuorašas. Byloje dalyvaujantis trečiasis suinteresuotas asmuo ŠIA „Baltic Media Union“, galėtų teismui suteikti informaciją tiek apie transliuotoją, tiek apie televizijos programos „NTV Mir Lithuania“ jurisdikciją, pateikiant licencijos nuorašą. Tačiau visi šie prašymai – tiek dėl transliuotojų įtraukimo į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, tiek dėl televizijos programos „NTV Mir Lithuania“ licencijos išreikalavimo, 2019 m. balandžio 30 d. teismo posėdyje buvo atmesti. Skundžiamas teismo sprendimas, kuriuo palikti galioti ginčijami atsakovo sprendimai, užkerta kelią transliuotojams prisiteisti žalos atlyginimą iš atsakovo.

21. Pareiškėjas nurodo, kad jam ypač svarbu teisingai nustatyti televizijos programos „RTR Planeta“ transliuotoją ir jurisdikciją, nes UAB „Init“ buvo nubausta 150 000 Eur bauda Komisijos 2018 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. KS-24 už 2018 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. KS-16 nevykdymą, t. y. už televizijos programos „Rossija RTR“ retransliavimą. Atsakovas, nustatydamas televizijos programos „RTR Planeta“ jurisdikciją, vadovavosi kitam transliuotojui (NP „Rosmediakom“) kitai programai („Rossija RTR“) Švedijoje išduota licencija. Kadangi atsakovas laikosi nenuoseklios pozicijos ir klaidina reguliuojamus ūkio subjektus, o vėliau juos baudžia baudomis nuo apyvartos, būtina teismine tvarka išsiaiškinti ginčytinus klausimus dėl televizijos programų jurisdikcijos bei taikomų procedūrų. Patikimų duomenų, kad televizijos programa „NTV Mir Lithuania“ priklauso Rusijos Federacijos jurisdikcijai byloje nėra. Atkreipia dėmesį, kad egzistuoja netiesioginiai įrodymai, jog atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, netinkamai taikė Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 11 dalį. Pažymi, kad pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo išreikalauti iš atsakovo televizijos programos „NTV Mir Lithuania“ licenciją, nes Komisijos veiksmai, priimant vėlesnius sprendimus, patvirtino šios televizijos programos priklausymą Didžiosios Britanijos jurisdikcijai. Pareiškėjui buvo sudėtinga gauti televizijos programos „NTV Mir Lithuania“ licencijos kopiją, todėl šis dokumentas yra teikiamas kartu su apeliaciniu skundu, nes anksčiau jo UAB „Init“ neturėjo. Taigi atsakovas laikinai sustabdė televizijos programų „NTV Mir Lithuania“ ir „RTR Planeta“ retransliavimą, nesilaikydamas Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 11 dalyje numatytų sąlygų – nebuvo vertinamas pakartotinumo kriterijus, Komisija nepranešė televizijos programų transliuotojams ir Europos Komisijai apie įtariamus pažeidimus ir apie priemones, kurių Komisija ketina imtis, jeigu tokie pažeidimai pasikartos, nebuvo konsultuojamasi su televizijos programas transliuojančia valstybe ir Europos Komisija. Dėl šių priežasčių ginčijami sprendimai yra neteisėti, o teismo sprendimas naikintinas.

22. Pareiškėjo nuomone, ginčijami sprendimai yra neteisėti ir dėl tos priežasties, kad minėtais sprendimais retransliuotoj ai buvo įpareigoti neperduoti visuomenei tam tikrų televizijos programų dalių, t. y. programų, sukurtų ne Europos Sąjungos valstybėse, tokiu būdu, retransliuotojai buvo įpareigoti keisti televizijos programų „RTR Planeta“ ir „NTV Mir Lithuania“ turinį. Šiuo atveju retransliuotojas UAB „Init“ turėjo teisę retransliuoti televizijos „RTR Planeta“ programą bei „NTV Mir Lithuania“ televizijos programą ir negalėjo jų keisti, išimdamas atskiras programas (laidas). Todėl pagal teisinį reguliavimą retransliuotojas negalėjo keisti retransliuojamų televizijos programų turinio ir pateikti vartotojui tik dalį televizijos programų, pašalindamas atskiras laidas (žinias, pokalbių laidas ir kt.). Skundžiami atsakovo sprendimai prieštarauja ir Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 3 straipsnio 15 daliai. Be to, pagal Europos Sąjungos teisę atsakovo 2014 m. kovo 19 d. ir 2014 m. balandžio 2 d. sprendimus galėjo įvykdyti tik televizijos programų retransliuotojai negalėjo keisti televizijos programų turinio, išimdami atskiras laidas, keisdami televizijos programų išdėstymą ir kt. Atkreipia dėmesį, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau - ir ESTT, Teisingumo Teismas) 2013 m. lapkričio 7 d. preliminariame nutarime byloje UPC Nederland BV prieš Germeente Hilversum Nr. C-518/11 yra pasisakyta dėl bazinio kabelinio paketo platinimo paslaugos teisinės kvalifikacijos. Minėtame preliminariame nutarime (44 paragrafas) nurodyta, kad bazinio kabelinio paketo platinimas patenka į sąvoką „elektroninių ryšių paslaugos“, o dėl to ir į NRS materialiąją taikymo sritį, kiek minėta paslauga apima signalų perdavimą kabelinės televizijos tinklu. Taigi retransliuotojas įtakos televizijos programai nedaro ir televizijos programos turinys retransliuotojo negali būti keičiamas, nes retransliuotojas atlieka tik televizijos programos perdavimo funkciją.

23. Pareiškėjas vertina, kad atsakovo sprendimai yra neteisėti ir dėl tos priežasties, jog apie jų priėmimą nebuvo informuoti televizijos programų transliuotojai, kurie nebuvo išklausyti. Ne tik retransliuotojams, bet ir televizijos programų transliuotojams skundžiami sprendimai sąlygojo neigiamas pasekmes, todėl atsakovas turėjo pareigą informuoti transliuotojus apie ketinimą priimti transliuotojų veiklą iš dalies ribojančius sprendimus ir juos išklausyti. Todėl šiuo atveju pažeidus teisę būti išklausytam, buvo pažeistas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ).

24. Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti.

25. Atsakovas nurodo, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais ir visa apimtimi palaiko priimtą teismo sprendimą. Komisija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas tariamai buvo šališkas. UAB „Init“ nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad minimos teisėjos tendencingai ir nepagrįstai veikė prieš palankaus sprendimo UAB „Init“ priėmimą, taip pat nepagrindė galimo teisėjų suinteresuotumo bylos baigtimi.

26. Atsakovas vertina, kad UAB „Init" nurodomi asmenys į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis nebuvo įtraukti visiškai pagrįstai, todėl NTV „Mir Lithuania“ ir „RTR Planeta“ transliuotojų neįtraukimas į bylą nedaro sprendimo neteisėtu. Šiuo atveju nebuvo ginčijamas parodytų programų vertinimas, jokie klausimai, susiję su „NTV Mir Lithuania“ ir „RTR Planeta" transliuotojų subjektinėmis teisėmis ar pareigomis, šioje byloje nebuvo sprendžiami. Be to, nagrinėjamos bylos išsprendimas, t. y. UAB „Init“ skundo nepatenkinimo atveju, ginčijamų sprendimų palikimas galioti neturėtų jokios tiesioginės įtakos „NTV Mir Lithuania“ ir „RTR Planeta“ transliuotojams.

27. Atsakovas teigia, kad kaip teisingai nustatė teismas, byloje pateiktos retransliavimo licencijos ir proceso šalių paaiškinimai leidžia nustatyti, kad retransliuotojai, tarp kurių yra ir pareiškėjas, teikdami paraiškas retransliavimo licencijoms gauti, Komisijai pateikė informaciją, kad minėtos televizijos programos transliuojamos iš Rusijos Federacijos. Įvertinus nustatytą teisinį reguliavimą, nėra pagrindo išvadai, kad Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 11 dalis, reglamentuojanti televizijos programų ir/ar atskirų programų priėmimo sustabdymą Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra taikytina tik televizijos programų ir/ar atskirų programų transliuotojų atžvilgiu. Akivaizdu, kad Komisija pagrįstai vadovavosi Visuomenės informavimo įstatymo 341straipsnio 11 dalimi, o ne 3 dalimi, dėl ko priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, taigi teismas teisingai vertino byloje egzistuojančias aplinkybes ir priėmė teisingą sprendimą.

28. Atsakovas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su redakcine atsakomybe už UAB „Init“ retransliuojamų programų turinį, pažymi, kad Komisijos sprendimais nei Visuomenės informavimo įstatyme, nei Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatytos sankcijos už įstatymų uždraustos informacijos skleidimą visuomenės informavimo priemonėse nei UAB „Init“, nei kitų televizijos programų „NTV Mir Lithuania“ ir/ar „RTR Planeta“ retransliuotojų atžvilgiu taikytos nebuvo. Komisija taikė prevencinę funkciją atliekančias poveikio priemones, kurios savo prigimti nėra bausmės ir yra taikomos, siekiant apsaugoti viešąjį visuomenės interesą. Pabrėžia, jog Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnyje yra reglamentuotos dvi skirtingos poveikio priemonių taikymo procedūros. UAB „Init“ nurodyta kreipimosi į transliuotoją procedūra nagrinėjamu atveju Komisijai nebuvo privaloma, kadangi ši susisiekimo su atitinkamą jurisdikciją turinčia valstybe nare procedūra yra taikoma tik Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 3 dalies, tačiau ne 341 straipsnio 11 dalies atžvilgiu.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo SIA „Baltic Media Union“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo su UAB „Init“ apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą pareiškėjo skundą tenkinant, bei priteisti iš atsakovo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos trečiajam suinteresuotam asmeniui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 300 Eur už atsiliepimo surašymą.

30. SIA „Baltic Media Union“ nurodo, kad televizijos programa „RTR Planeta“, priklausanti transliuotojui VGTRK turi Rusijos Federacijoje išduotą licenciją, tačiau televizijos programos signalas nuo 2003 metų pagal sutartį su Prancūzijos kompanija Globecast France yra perduodama į palydovą iš Prancūzijos teritorijos. Atkreipia teismo dėmesį į 1989 m. gegužės 5 d. Europos Konvenciją dėl televizijos be sienų kartu su 1998 m. rugsėjo 9 d. Konvencijos pataisų protokolu. Televizijos programos „RTR Planeta“ platinimas galėjo būti sustabdytas tik esant Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 3 dalyje žemiau nurodytoms sąlygoms, tačiau visų šių veiksmų atsakovas neatliko. Atsakovas turėtų laikytis vienodos pozicijos tiek televizijos programos „Rossija 24“, tiek televizijos programos „RTR Planeta“ atžvilgiu. Taigi pagal Europos Konvenciją dėl televizijos be sienų kartu su Konvencijos pataisų protokolu, transliuojančiąja šalimi šiuo atveju laikytina Prancūzija.

31. SIA „Baltic Media Union“ teigia, kad televizijos programa „NTV Mir Lithuania“ priklauso Didžiosios Britanijos jurisdikcijai, ką patvirtina 2012 m. birželio 22 d. OFCOM išduota licencija transliuotojui Baltic Media Alliance Limited. Atsakovas Lietuvos radijo ir televizijos komisija pažeidė įstatymo reikalavimus ir neteisėtai sustabdė televizijos programos „NTV Mir Lithuania“ atskirų programų platinimą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taip pat sutinka su apeliacinio skundo motyvais, kad ginčijami atsakovo sprendimai pažeidė ne tik retransliuotojų, trečiojo asmens, bet ir televizijos programų „RTR Planeta“ ir „NTV Mir Lithuania“ transliuotojų interesus. Neteisėtas teismo sprendimas taip pat pažeidžia tiek trečiojo asmens, tiek ir transliuotojų interesus, sukėlė trečiajam asmeniui bei transliuotojams žalą. Atsižvelgdamas į aplinkybę, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė, nurodo, kad palaiko UAB „Init“ poziciją ir prašo teismo priimti naują sprendimą panaikinant ginčijamus atsakovo sprendimus. Taip pat atkreipia dėmesį, kad ši byla yra (t. y. dėl televizijos programų jurisdikcijos klausimo bei procedūrų taikymo) aktuali ir šiuo metu, nes šios televizijos programos yra toliau platinamos Lietuvos Respublikos teritorijoje.

32. Pareiškėjas UAB „Init“ pareiškimu „Dėl rašytinių įrodymų pridėjimo“ prašo pridėti prie bylos televizijos programos „NTV Mir Lithuania“ licencijos vertimą į lietuvių kalbą, nurodydamas, kad kartu su apeliaciniu skundu pateikė licenciją tik anglų kalba, nes nespėjo atlikti vertimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2014 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. KS-46 ir 2014 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. KS-59 teisėtumo ir pagrįstumo.

34. Bylos duomenimis, pareiškėjas UAB „Init“, užsiimantis televizijos programų retransliavimu kabeliniais tinklais ir turintis šiai veiklai 2002 m. kovo 13 d. Komisijos sprendimu Nr. 17 išduotą licenciją, pagal sutartis su SIA „Baltic Media Union“, esančiu įgaliotu transliuotojų atstovu, retransliuoja televizijos programas „NTV Mir“ ir „RTR Planeta“.

35. Komisija 2014 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. KS-46, motyvuodama tuo, kad 2014 m. kovo 10 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje retransliuojamoje televizijos programoje „NTV Mir Lithuania“ buvo parodyta programa „Pasmerktieji. Spąstai grupei „Alfa“, kurioje buvo tyčia paskleista melaginga informacija (dezinformacija) apie 1991 m. sausio 13 d. įvykius Lietuvoje, užgauliai ir įžeidžiančiai neigiamas ir šiurkščiai menkinamas įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos teismų sprendimais ir Lietuvos Respublikos teisės aktais pripažintas 1991 m. SSRS agresijos prieš Lietuvos Respubliką faktas, jos metu SSRS vykdyti labai sunkūs ir sunkūs nusikaltimai prieš Lietuvos Respublikos gyventojus, tyčiojamasi iš Lietuvos žmonių, niekinamas kovotojų už Lietuvos laisvę atminimas, konstatavo, kad paskelbta informacija atitinka Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 2 dalyje numatytus kriterijus ir yra draudžiama skelbti visuomenės informavimo priemonėse, ir vadovaudamasi Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi, 341 straipsnio 11 dalimi ir 48 straipsnio 1 dalies 16 punktu, nusprendė: įpareigoti Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančius televizijos programų retransliuotojus laikinai, 3 mėnesiams nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos, sustabdyti programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „NTV Mir Lithuania“, retransliavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje.

36. Be to, Komisija 2014 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. KS-59, motyvuodama tuo, kad 2014 m. kovo 2 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje retransliuojamoje televizijos programoje „RTR Planeta“ buvo parodyta programa „Vesti nedeli“, kurioje buvo tendencingai ir vienašališkai skleidžiama atstatydintojo Ukrainos prezidento kontroliuojamų jėgos struktūrų smurtinius veiksmus prieš taikius gyventojus pateisinanti informacija, kurstoma nesantaika tarp rusų ir ukrainiečių bei neapykanta naujajai Ukrainos valdžiai, Jungtinių Amerikos Valstijų ir jos sąjungininkams, kurstomos karinės nuotaikos bei pateisinama karinė intervencija į suverenią valstybę bei dalies jos teritorijos aneksija, konstatavo, kad paskelbta informacija atitinka Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytus kriterijus ir yra draudžiama skelbti visuomenės informavimo priemonėse, ir vadovaudamasi Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 341 straipsnio 11 dalimi ir 48 straipsnio 1 dalies 16 punktu, nusprendė: įpareigoti televizijos programų retransliuotojus, skleidžiančius televizijos programą „RTR Planeta“ Lietuvos Respublikos vartotojams, laikinai, 3 mėnesiams nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos, sustabdyti programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „RTR Planeta“, retransliavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje.

37. Vilniaus apygardos administracijos teismas 2014 m. kovo 21 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. I-7268-484/2014, sankcionavo Komisijos 2014 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. KS-46, o 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. I-7585-208/2014, sankcionavo 2014 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. KS-59.

38. Pirmosios instancijos teismas, kuriam pareiškėjas apskundė minėtus Komisijos sprendimus, skundžiamu sprendimu jo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės sutikęs su Komisijos aiškinimu dėl Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio, reglamentuojančio visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikimo laisvę ir apribojimus, nuostatų aiškinimu ir taikymu, taip pat faktinių duomenų, kuriais remtasi priimant ginčijamus sprendimus, pakankamumo priimti ginčijamus sprendimus. Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame savo reikalavimą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą grindžia, be procesinės teisės normų pažeidimo, ir netinkamu materialinės teisės normų, inter alia (be kita ko) Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio, aiškinimu ir taikymu.

39. Teisėjų kolegija, apeliacinio skundo ribose tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pastebi, kad nagrinėjai bylai aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 31 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-638-492/2017, suformuota Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio (2010 m. rugsėjo 30 d. įstatymo Nr. XI-1046 redakcija) 3 dalies („Iš Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių transliuojamų ar retransliuojamų televizijos programų laisvas priėmimas Lietuvos Respublikoje laikinai sustabdomas, kai yra visos šios sąlygos:

1) tokios televizijos programos pažeidžia šio įstatymo 17 straipsnio, 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ar 19 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus; 2) šios dalies 1 punkte nurodytas pažeidimas padaromas pakartotinai per 12 mėnesių nuo pirmo pažeidimo padarymo dienos;

3) Komisija, gavusi rašytinę kompetentingos institucijos išvadą dėl įtariamo pažeidimo, pranešė televizijos programų transliuotojui ir Europos Komisijai apie įtariamus pažeidimus ir apie priemones, kurių Komisija ketina imtis, jeigu tokie pažeidimai pasikartos;

4) konsultuojantis su televizijos programas transliuojančia valstybe ir Europos Komisija nepavyksta susitarti abipusiu sutarimu per 15 dienų nuo šios dalies 3 punkte nurodyto įspėjimo ir tariami pažeidimai daromi toliau.“) ir 11 dalies („Iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių televizijos programų ir (ar) atskirų programų, ir (ar) katalogų laisvas priėmimas Lietuvos Respublikoje gali būti sustabdytas Komisijos sprendimu, jeigu tokios valstybių televizijos programos ir (ar) atskiros programos, ir (ar) katalogai pažeidžia šio įstatymo 17 arba 19 straipsnių reikalavimus.

Komisija savo sprendime nurodo, kokios priemonės ir nuo kada bus taikomos, siekiant sustabdyti minėtų televizijos programų ir (ar) atskirų programų, ir (ar) katalogų priėmimą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Numatomos taikyti priemonės turi būti proporcingos padarytiems pažeidimams.“) aiškinimo ir taikymo praktika: minėtoje nutartyje pažymėta, kad kaip matyti iš Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 3 ir 11 dalių nuostatų, televizijos programų iš Europos Sąjungos narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių ir ne iš Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių laisvo priėmimo apribojimui yra numatytos skirtingos procedūros.

Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 3 ir 11 dalyse reguliuojami skirtingi atvejai, kuomet televizijos programa į Lietuvos Respubliką yra perduodama iš skirtingų valstybių, todėl apribojant visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikimo laisvę pirmiausia yra svarbu nustatyti, iš kokios valstybės paslauga yra teikiama, t. y. svarbu nustatyti kilmės valstybę (nutarties 76 p.); įvertinus Visuomenės informavimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies nuostatas pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausantys visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjai yra nustatomi pagal visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjo pagrindinę buveinę (Lietuvos Respublikoje) ir pagal tai, kur yra priimami redakciniai sprendimai dėl visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų.

Iš esmės taikant tokius pat kriterijus (pagal buveinės vietą ir pagal tai, kur yra priimami redakciniai sprendimai) ir pagal Direktyvą yra nustatoma, ar žiniasklaidos paslaugų teikėjas yra laikomas įsisteigusiu Europos Sąjungos valstybėje narėje (2 str. 3 d.). Taigi nustatant, iš kokios valstybės audiovizualinė žiniasklaidos paslauga yra teikiama, yra svarbu nustatyti paslaugų teikėjo buveinę ir tai, kur yra priimami redakciniai sprendimai dėl visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų (nutarties 77 p.); nagrinėjamoje byloje televizijos programa buvo transliuojama (audiovizualinės žiniasklaidos paslauga buvo teikiama) iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės. Šios aplinkybės laikytos pagrindžiančiomis tai, kad apribojant pareiškėjo, įsisteigusio kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikimo laisvę buvo būtina taikyti Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 3 dalyje numatytą iš Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių transliuojamų ar retransliuojamų televizijos programų laisvo priėmimo Lietuvos Respublikoje laikino sustabdymo procedūrą.

Teisingumo Teismas taip pat yra nurodę, jog valstybės narės jurisdikcija ratione personae (asmenų, subjektų požiūriu) dėl transliuotojo gali būti pagrįsta tik transliuotojo ryšiu su tos valstybės teisine sistema, kuri iš esmės sutampa su įsisteigimo samprata, kaip ji yra nurodyta EB Sutarties 59 straipsnio 1 dalyje (dabar – SESV 56 straipsnio 1 dalis), kurios formuluotė suponuoja, kad paslaugų teikėjas ir gavėjas būtų įsteigti dvejose skirtingose valstybėse narėse (žr. 1997 m. liepos 9 d. sprendimą Konsumentombudsmannen (KO) prieš De Agostini (Svenska) Förlag AB ir TV-Shop i Sverige AB, sujungtos bylos C-34/95, C-35/95 ir C-36/95, EU:C:1997:344, 29 punktą, 1996 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Europos Bendrijų Komisija prieš Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę, C-222/94, EU:C:1996:314, 42 punktą) (nutarties 78 p.); tai, jog programa, dėl kurios buvo priimtas byloje ginčytas Komisijos sprendimas ir kurioje skleistą informaciją Komisija pripažino atitinkančia Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte (kurstomas karas ar neapykanta, tyčiojimasis, niekinimas <…>) ir 2 dalyje (draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą) numatytus kriterijus ir draudžiamą skelbti visuomenės informavimo priemonėse, buvo sukurta Rusijos Federacijoje, šiuo atveju neturi lemiamos reikšmės. Visuomenės informavimo įstatyme visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikimo laisvės apribojimas yra siejamas ne su atskirų programų sukūrimo valstybe, o su valstybe, iš kurios visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslauga yra teikiama.

Argumentai, jog Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 11 dalyje yra numatyta galimybė apribojimus taikyti ne tik televizijos programai, o (ar) atskiroms programoms ir (ar) katalogams, nesudaro pagrindo kitaip aiškinti Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 3 dalyje ir 11 dalyje numatytų procedūrų atribojimą. Nagrinėjamu atveju visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikimo laisvės apribojimas nepagrįstai buvo susietas su transliuojamų atskirų programų (laidų) sukūrimo valstybe, t. y. Rusijos Federacija (nutarties 79 p.).

40. Pažymėtina, kad jau po minėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo (nutarties 39 p.), Teisingumo Teismas 2019 m. liepos 4 d. prejudiciniame sprendime byloje C-622/17 Baltic Media Alliance Ltd prieš Lietuvos radijo ir televizijos komisiją dėl 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) 3 straipsnio 1 ir 2 dalių aiškinimo, kuriame, be kita ko, pasisakė ir dėl kriterijų, kurie yra svarbūs siekiant patikrinti, ar toks teikėjas yra įsisteigęs valstybėje narėje pagal Direktyvos 2010/13 2 straipsnio 3 dalį, taigi jo teikiamos paslaugos patenka į šios direktyvos taikymo sritį:

Teisingumo Teismas pažymėjo, jog Direktyvos 2010/13 2 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad valstybių narių jurisdikcijai priklauso žiniasklaidos paslaugų teikėjai, kaip jie suprantami pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies d punktą, kurie laikomi įsisteigusiais toje valstybėje narėje pagal minėto 2 straipsnio 3 dalį. Sąvoka „redakcinė atsakomybė“ šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies c punkte apibrėžta kaip „veiksminga kontrolė tiek atrenkant programas, tiek ir jas išdėstant chronologine tvarka televizijos programų transliavimo atveju, ar pateikiant kataloge užsakomųjų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimo atveju“.

Minėtos direktyvos 1 straipsnio 1 dalies d punkte apibrėžtą žiniasklaidos paslaugų teikėją apibūdina šios kontrolės vykdymas, lemiantis redakcinių sprendimų priėmimą, ir aplinkybė, kad jis prisiima su tuo susijusią redakcinę atsakomybę. Taigi valstybėje narėje gyvenantis fizinis arba joje įsisteigęs juridinis asmuo prisiima redakcinę atsakomybę, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2010/13 1 straipsnio 1 dalies c punktą, dėl transliuojamos televizijos programos atskirų programų, jeigu jis tokios televizijos programos atskiras programas atrenka ir išdėsto chronologine tvarka.

Tad tokiu atveju jis yra žiniasklaidos paslaugų teikėjas, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies d punktą (37, 40–41 punktai); kalbant apie įvairius veiksnius, į kuriuos šiuo klausimu reikia atsižvelgti, Teisingumo Teismas pažymėjo, jog nors aplinkybė, kad atitinkamas asmuo gavo valstybės narės reguliavimo institucijos licenciją, gali būti veiksnys, rodantis, kad toks asmuo prisiėmė redakcinę atsakomybę už transliuojamos televizijos programos atskiras programas, vis dėlto <...> toks veiksnys negali būti lemiamas, Sąjungos teisės aktų leidėjui Direktyvoje 2010/13 nesuderinus licencijų ar administracinių leidimų teikti audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas išdavimo tvarkos.

Be to, reikia įvertinti, ar atitinkamas asmuo turi įgaliojimus priimti galutinį sprendimą dėl pačios audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos pasiūlymo, o tai reiškia, kad jis turi turėti pakankamai materialinių ir žmogiškųjų išteklių, kad galėtų prisiimti tokią atsakomybę <...> (43 punktas); Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 2010/13 2 straipsnio 3 dalies a–c punktuose išvardyti atvejai, kai žiniasklaidos paslaugų teikėjas laikomas įsisteigusiu valstybėje narėje, taigi, patenka į šios direktyvos taikymo sritį.

Iš Direktyvos 2010/13 2 straipsnio 3 dalies a punkto matyti, kad žiniasklaidos paslaugų teikėjas laikomas įsisteigusiu valstybėje narėje tuo atveju, kai jo pagrindinė buveinė yra toje valstybėje narėje ir „redakciniai sprendimai dėl audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų yra priimami toje valstybėje narėje“. Tai reiškia, kad siekiant nustatyti, ar fizinis arba juridinis asmuo patenka į Direktyvos 2010/13 taikymo sritį pagal šios direktyvos 2 straipsnio 3 dalies a punktą, svarbu patikrinti ne tik tai, ar atitinkamas asmuo, kuris prisiima redakcinę atsakomybę dėl teikiamų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų, turi pagrindinę buveinę valstybėje narėje, bet ir tai, ar šioje valstybėje narėje priimami su tokiomis paslaugomis susiję redakciniai sprendimai (44–46 punktai);

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, viena vertus, iš Direktyvos 2010/13 2 straipsnio 3 dalies b punkto pirmo sakinio matyti, kad „kai žiniasklaidos paslaugų teikėjo pagrindinė buveinė yra vienoje valstybėje narėje, o redakciniai sprendimai dėl audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų yra priimami kitoje valstybėje narėje, jis yra laikomas įsisteigusiu toje valstybėje narėje, kurioje žymi jo audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų veikla užsiimančių darbuotojų dalis vykdo veiklą“. Kita vertus, Direktyvos 2010/13 2 straipsnio 3 dalies c punkte nustatyta, kad „kai žiniasklaidos paslaugų teikėjo pagrindinė buveinė yra valstybėje narėje, tačiau sprendimai dėl audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų yra priimami trečiojoje šalyje arba atvirkščiai, jis laikomas įsisteigusiu atitinkamoje valstybėje narėje, jeigu didžioji audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų veikla užsiimančių darbuotojų dalis vykdo veiklą toje valstybėje narėje“.

Be to, kaip matyti iš atitinkamai Direktyvos 2010/13 2 straipsnio 3 dalies b punkto ir šios direktyvos 2 straipsnio 3 dalies c punkto, taikant šias nuostatas taip pat yra svarbios žiniasklaidos paslaugų teikėjo pagrindinės buveinės vieta ir vieta, kur šių paslaugų veikla užsiimantys darbuotojai vykdo veiklą (50–51 punktai).

41. Nagrinėjamo ginčo faktinės aplinkybės yra iš esmės panašios į administracinėje byloje Nr. A-638-492/2017, kurioje priimta minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 31 d. nutartis: tiesioginiai ginčijamų sprendimų adresatai, t. y. asmenys, kuriems taikomi įpareigojimai, yra televizijos programų retransliuotojai; ginčijamais sprendimais nustatyti apribojimai, priešingai nei nustato Visuomenės informavimo įstatymas, visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikimo laisvės apribojimą siejantis su valstybe, iš kurios visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslauga yra teikiama, yra siejami su atskirų programų sukūrimo valstybe, t. y. Rusijos Federacija.

42. Kadangi Komisijos 2014 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. KS-46 ir 2014 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. KS-59 įpareigojimas Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausantiems televizijos programų retransliuotojams, iš jų – ir pareiškėjui UAB „Init“, laikinai, 3 mėnesiams nuo šių sprendimo įsigaliojimo dienos, sustabdyti programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programas „NTV Mir Lithuania“ ir „RTR Planeta“, retransliavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra siejami su atskirų programų sukūrimo viena, o ne su valstybe, iš kurios visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslauga yra teikiama, ginčijami sprendimai dalyje tiek, kiek jie susiję su įpareigojimais pareiškėjui UAB „Init“, turinčiam pagal 2002 m. kovo 13 d.

Komisijos sprendimu Nr. 17 išduotą licenciją retransliuojančiam televizijos programas „NTV Mir“ ir „RTR Planeta“, negali būti laikomi teisėtais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.) ir yra naikintini. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors Komisijos 2014 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. KS-46 ir 2014 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. KS-59 yra susiję tiek su televizijos programų „NTV Mir“ ir „RTR Planeta“ transliuotojo, tiek su kitų Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių televizijos programų retransliuotojų, ginčui reikšmingu laikotarpiu retransliavusių televizijos programas „NTV Mir“ ir „RTR Planeta“, teisėmis ir teisėtais interesais, jie Administracinių bylų teisenos įstatyme numatytais terminais šių sprendimų neginčijo ir savo interesų negynė (administracinė byla pagal dalies retransliuotojų skundą dėl Komisijos 2014 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. KS-59 pakeitimo nutraukta), pareiškėjas nėra įgaliotas atstovauti programų transliuotojų ar kitų retransliuotojų interesams, ginčijami sprendimai yra naikinami dalyse, kurioje jie yra susiję su įpareigojimais tik pareiškėjui, o dėl televizijos programų transliuotojų ir kitų retransliuotojų teisių, pareigų bei interesų šioje byloje nesprendžiama ir dėl jų nepasisakoma (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 31 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-638-492/2017 89 p.).

43. Kadangi Komisijos 2014 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. KS-46 ir 2014 m. balandžio 2 d. sprendimas Nr. KS-59 nurytose dalyse negali būti laikomi teisėtais dėl jų turinio prieštaravimo Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 11 daliai, kiti šalių procesiniuose skunduose nurodyti argumentai, iš jų – ir pagrindo taikyti Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 3 dalyje nustatytą procedūrą taikant apribojimus televizijos programų „NTV Mir“ ir „RTR Planeta“ retransliavimui Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat su tuo susijusiu taikytinos teisės aiškinimu, nebėra reikšmingi nagrinėjamo ginčo pagal pareiškėjo UAB „Init“ skundą kontekste, dėl ko dėl jų, apart, kaip teigiama procesinio pažeidimo, nepasisakoma.

44. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl neteisėtos sudėties teismo, kadangi jie yra grindžiami spėjimu apie teisėjų turėtą išankstinę nuomonę dėl atsakovo 2014 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. KS-46: byloje nėra jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, kas kolegijos nariai yra (buvo) tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi.

45. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, taigi galutinis sprendimas šioje byloje yra priimamas iš esmės pareiškėjo naudai.

46. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 3 dalį, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

47. Šioje byloje pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme: 2 453,08 Eur už procesinių dokumentų paruošimą ir atstovavimą Vilniaus apygardos administraciniame teisme (III t., b. l. 21–24) ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme: 1 936 Eur už apeliacinio skundo dėl 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo surašymą (II t., b. l. 30–31); 1 815 Eur už apeliacinio skundo dėl 2019 m. gegužės 15 d. sprendimo surašymą (IV t., b. l. 59–60).

48. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), redakcijos, galiojusios iki 2015 m. kovo 20 d., 8.2 punktą, maksimali priteistina suma už skundo pirmosios instancijos teismui surašymą buvo 868,86 Eur (3 000 Lt). Pagal Rekomendacijų 8.18 punktą maksimali priteistina suma už 1 valandą atstovavimo teisme (teismo posėdis 2014 m. gruodžio 3 d. truko 1 val. 22 min.) buvo 44,96 Eur (155,25 Lt).

49. Pagal Rekomendacijų redakcijos, galiojančios nuo 2015 m. kovo 20 d., 8.10 punktą maksimali priteistina suma už pirmąjį apeliacinį skundą yra 1 184,39 Eur, o už antrąjį apeliacinį skundą – 1 649,51 Eur.

50. Įvertinus visas pareiškėjo prašomas priteisti išlaidas, patirtas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, maksimali priteistina suma pagal Rekomendacijas yra 3 747,72 Eur.

51. Pagal Rekomendacijų 2 punktą nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

52. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Rekomendacijų 2 punktu, taip pat atsižvelgusi į tai, kad šiuo atveju pareiškėjo skundas buvo patenkintas tik iš dalies, sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas pareiškėjui iš atsakovo iš viso priteisti 2 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.

53. Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo taip pat pateikė trečiasis suinteresuotas asmuo SIA „Baltic Media Union“ (IV t., b. l. 87–89), kuris prašo priteisti 300 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. SIA „Baltic Media Union“ šioje byloje prašė pareiškėjo apeliacinį skundą patenkinti. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 3 dalį, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas.

54. Pagal Rekomendacijų (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.11 punktą maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą yra 1 648,01 Eur, taigi, trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti suma neviršija maksimalių dydžių. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, trečiasis suinteresuotas asmuo SIA „Baltic Media Union“ turi teisę į dalį patirtų bylinėjimosi išlaidų, todėl jam iš atsakovo priteisiama 200 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Init“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Init“ skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2014 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. KS-46 ir 2014 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. KS-59 dalis, kuriose nustatyti įpareigojimai pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Init“ laikinai, 3 mėnesiams nuo šių sprendimų įsigaliojimo dienos, sustabdyti programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „NTV Mir Lithuania“ ir „RTR Planeta“ retransliavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Kitą pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Init“ skundo dalį atmesti.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Init“ iš atsakovo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2 500 Eur (du tūkstančius penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui SIA „Baltic Media Union“ iš atsakovo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas Veslava Ruskan Ramutė Ruškytė