2022-03-09 Nr. AB-5596-3-61-3-05192-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1516-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05192-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. E. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. E. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas K. E. G. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 21S43505 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 6K-2466 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, jog kilmės šalyje jam kilo problemų dėl religijos, nes gyveno rajone, kuriame daug (duomenys neskelbtini), konfliktuojančių su krikščionimis katalikais. Dėl saugumo jis su šeima buvo priverstas išvykti į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo dėdės, su kuriais gyveno po tėvų mirties, buvo kariškiai, todėl valdančiosios politinės partijos jiems grasino. Dėl šios priežasties pareiškėjui grįžus į kilmės šalį, jam grėstų pavojus.

3. Pareiškėjo teigimu, Komisija neužtikrino žodinio jo skundo nagrinėjimo, taip pažeidė jo teisę būti išklausytam. Būtinybė sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Skundai nagrinėjami labai greitai, minimizuotas apskundimų terminas, todėl negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo, kai tokia galimybė įtvirtinta teisės aktuose.

4. Pareiškėjas taip pat nesutiko su Komisijos sprendimo argumentais, kad nėra pagrindo jam suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Jis nurodė konkrečias individualias aplinkybes ir priežastį – religiją, dėl ko yra persekiojamas ir jam grasinama. Jo pasakojimą patvirtina jo kilmės informacija, iš kurios matyti, kad (duomenys neskelbtini) būna grasinimų ir nužudymų, susijusių su religiniais motyvais, todėl gali kilti grėsmė pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Tai, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia galinčios kilti grėsmės. Pareiškėjo manymu, dėl šių aplinkybių jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas.

5. Pareiškėjo teigimu, Komisija nenagrinėjo jo išdėstytų skundų motyvų dėl išsiuntimo iš Lietuvos ir draudimo atvykti, argumentuodama tik tuo, jog sprendimai teisėti, nes pareiškėjas neturėjo teisės kirsti sienos ir neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien sienos kirtimas, pareiškėjo nuomone, neturėtų jam sukelti tokių neproporcingų sankcijų.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Pagal Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punktą žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Šiuo atveju pareiškėjo skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pats pareiškėjas. Vien tai, kad pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos, atsakovo vertinimu, nesudaro pagrindo teigti, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

8. Pareiškėjas teigė, jog išvyko iš kilmės valstybės bei atvyko į Lietuvą dėl to, kad nesijautė savo kilmės šalyje gerai, šalyje yra politinė diktatūra, buvo grasinama jo dėdėms, turėjo problemų dėl religijos. Tačiau, atsakovo įsitikinimu, pareiškėjo pasakojimas nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir buvo neišsamus, abstraktus, bendro pobūdžio. Į patikslinančius klausimus pareiškėjas pateikdavo bendro pobūdžio, su juo konkrečiai nesusijusius atsakymus, nespecifines detales, atsakymai į klausimus buvo lakoniški arba į klausimus neatsakydavo, klausimus teko kartoti kelis kartus. Pareiškėjas teigė, kad asmeniškai jam nebuvo grasinama, o pareiškėjo paklausus, kokia grėsmė jam kiltų, jei jis grįžtų į savo kilmės šalį, atsakė bendro pobūdžio sakiniu – „valdantieji mums grasino, jei grįžčiau būtų blogai“. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad kilmės valstybėje yra persekiojamas dėl kokių nors asmeninių savo savybių. Be to, kaip vieną iš priežasčių, dėl kurių išvyko į Lietuvą, pareiškėjas nurodė norą gyventi geriau, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis, atsakovo teigimu, nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjui būtinumo. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas laikė, kad pareiškėjo deklaruojama baimė susidurti su persekiojimu kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

9. Migracijos departamentas pažymėjo, kad nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjo istorija nebuvo nei pagrįsta kitais (be pasakojimų) įrodymais, nei savaime sklandi, visiškai abstrakti, dėl to nebuvo įtikinanti. Siekdamas pagrįsti savo prašymą, pareiškėjas referavo į atviruose šaltiniuose pateikiamą informaciją apie įvykius kilmės šalyje, tačiau nepateikė jokių duomenų apie jam asmeniškai kylančius pavojus, taip pat savo pasakojimo nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais. Atlikto tyrimo metu atsakovas nenustatė, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, o bendro pobūdžio teiginiai, kad (duomenys neskelbtini) gyventi nesaugu, nepatvirtino, kad pareiškėjui kilmės valstybėje yra kilusi individualaus pobūdžio grėsmė.

10. Atsakovas nurodė, jog tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija, pareiškėjo kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus, todėl jis taip pat neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų pareiškėjas skunde nepateikė.

11. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma, Migracijos departamento tvirtinimu, tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Pareiškėjas iki ginčijamo Sprendimo priėmimo nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Atsakovo nuomone, pareiškėjui taikomo draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra pagrįstas ir proporcingas.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjo K. E. G. skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus bei juos išdėstė taip: Uždrausti K. E. G. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo K. E. G. atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Atitinkamai teismas pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį.

13. Vadovaudamasis Įstatymo 86 ir 87 straipsnių, Tvarkos aprašo 89 ir 99 punkto nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, teismas nurodė, kad prieglobsčio prašytojas turi galimybę savo prašymą grįsti tiek rašytiniais įrodymais, tiek kitais būdais užfiksuotais duomenimis ar dokumentais, todėl teismas, vertindamas ginčijamų sprendimų pagrįstumą bei teisėtumą, turi išanalizuoti, ar pareiškėjo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomus faktus, ar pareiškėjo pasakojimas yra išsamus, detalus, nuoseklus ir neprieštaringas.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas. Konstatuota, kad prieglobsčio prašytojas kėlia neteisėtos migracijos grėsmę, kadangi neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai pareigūnai sulaikė ir pristatė į užkardą, todėl, tikėtina, turėjo tikslą per Lietuvos teritoriją neteisėtai vykti į kitą Europos Sąjungos šalį. Atsižvelgus į tai, teismo vertinimu, tikėtina, kad atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti, todėl jam pagrįstai taikyta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti. Taip pat teismas pažymėjo, jog, remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, užsienietis, kuriam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Teismo vertinimu, pareiškėjui taikyta priemonė – išsiuntimas į kilmės valstybę, yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

15. Teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Migracijos departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. 5 metus. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje pažeidė atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekė nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingas ir protingas. Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, keistina, nustatant, kad jam uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

16. Kadangi Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki 2 metų, teismas nurodė, jog yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

17. Teismas nurodė, kad pagal Tvarkos aprašo 222 punktą, skundas Komisijoje nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, kokios konkrečios esminės aplinkybės, susijusios su pagrindais suteikti jam prieglobstį, buvo nenurodytos ir neįvertintos. Tai, kad Komisija pritarė Migracijos departamento sprendimui nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo pripažinti jo neteisėtu ir nemotyvuotu.

III. 18. Pareiškėjas K. E. G. apeliaciniuose skunduose prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą. Taip pat prašoma skundus nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pageidauja būti tiesiogiai išklausytas.

19. Pareiškėjas teigia, jog Migracijos departamento sprendimo nagrinėjimo proceso metu buvo pažeista jo teisė į tiesioginį ir teisingą skundo nagrinėjimą. Pareiškėjas prašė, kad būtų užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, bet Komisijos sprendimas buvo priimtas neįvertinus pareiškėjo paaiškinimų, jam nedalyvaujant.

20. Tinkamai neišklausius pareiškėjo Komisijoje, nebuvo nustatyta esminių pareiškėjo situaciją lengvinančių aplinkybių, dėl šios priežasties teismas buvo suklaidintas ir nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas nepagrindė tariamos baimės būti pagrobtam kilmės valstybėje, todėl nebuvo ir pagrindo pripažinti, kad dėl pareiškėjo grįžimo į kilmės valstybę jam kiltų grėsmė.

21. Pareiškėjo vertinimu, nebuvo surinkta aktualios, naujausios informacijos apie kilmės valstybę, apie įstatymus ir jų taikymo ypatumus, nesurinkta informacijos apie žmogaus teisių pažeidimų problematiką. Atsakovas apsiribojo prielaida, kad pareiškėjas dėl sunkių ekonominių priežasčių buvo priverstas palikti kilmės šalį. Pareiškėjas sutinka, kad ekonominio pobūdžio sunkumai yra tik sistemingos tiesioginės grėsmės ir persekiojimų pasekmė, bet ne esminė pareiškėjo kilmės šalies palikimo priežastis. Pareiškėjas nurodė, jog didesnėje kilmės šalies teritorijoje vis dar yra taikoma tiesioginis asmenų persekiojimas ir fizinis susidorojimas, o atsakovas nepaneigė pareiškėjo pateiktų faktų. Atsakovas nesikreipė į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas. Kita vertus, buvo vadovautasi selektyviai atrinkta kilmės valstybės informacija, todėl vienareikšmiškai darytina išvada, kad surinkta informacija iš internete publikuojamų straipsnių, kurie tendencingai ir išimtinai palaiko pareiškėjo kilmės šalies valdžios režimą, neatspinti tikrosios pareiškėjo kilmės šalies situacijos ir negali būti laikomi išsamiais, patikimais bei aktualiais įrodymais apie kilmės valstybę.

22. Pareiškėjas teigia, jog teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

23. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Jo teigimu, pasakojimą dėl persekiojimo politiniu pagrindu patvirtina kilmės šalies informacija. 2020 m. vasario 22 d. (duomenys neskelbtini) vyko prezidento rinkimai, kuomet prezidentu buvo perrinktas valdančiosios partijos lyderis F. G. ketvirtai penkerių metų kadencijai, rinkimuose surinkęs 71 proc. balsų. Dėl rinkimų klastojimo ir sukčiavimo rinkimus pralaimėjęs opozicijos kandidatas A. K. pasiskelbė šalies vadovu, tačiau jis ir 51 jo šalininkai buvo suimti. Kadangi prezidentu net ketvirtą kartą buvo perrinktas valdančiosios partijos lyderis, akivaizdu, kad (duomenys neskelbtini) nėra demokratijos, neginamos žmogaus teisės, policijos, teisėsaugos ir kitų valstybės institucijų veikla nėra orientuota į pagalbą žmogui, valdančioji partija visais įmanomais būdais siekia išlaikyti valdžią, todėl (duomenys neskelbtini) yra nesaugu.

24. Pareiškėjo prieglobsčio prašymo priežastys negali būti įvardinamos, kaip vien tik ekonominės, nes gali būti sąlygotos daugelio kitų aplinkybių, kaimo ir genties tradicijų, religinių įsitikinimų, policijos ir valdžios institucijų neveiklumo, nusikalstamumo ir bendrai nesaugios situacijos šalyje.

25. Apeliaciniame skunde pažymima, kad atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo. Be to, tai turėjo tiesioginės įtakos tam, kad nepagrįstai nebuvo suteiktas prieglobstis ir neišsamiai įvertinti pareiškėjo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

26. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

27. Atsakovas nurodo, jog pareiškėjo prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas. Pareiškėjas nenurodė ir Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Be to, pareiškėjas turėjo visas galimybes apklausų metu pateikti savo pasakojimą ir pagrįsti savo prašymą suteikti prieglobstį.

28. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo pasakojimas nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir buvo neišsamus, abstraktus, bendro pobūdžio. Į patikslinančius klausimus pareiškėjas pateikdavo bendro pobūdžio, su juo konkrečiai nesusijusius atsakymus, nespecifines detales, atsakymai į klausimus buvo lakoniški arba į klausimus buvo neatsakoma, klausimus teko kartoti kelis kartus. Be to, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad kilmės valstybėje yra persekiojamas dėl kokių nors asmeninių savo savybių. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo pasakojimas apie įvykius, paskatinusius jį išvykti iš kilmės valstybės buvo bendro pobūdžio, nedetalus, pasakojimo taip pat nepatvirtino kilmės valstybės informacija. Atsakovas pažymi, jog buvo surinkta ir įvertinta tiek informacija pagal pareiškėjo prašymo motyvus, tiek ir informaciją apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės.

29. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atsakovo įsitikinimu, jokiame teisės akte nėra nustatyta pareiga Migracijos departamentui nagrinėjant kiekvieną prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją ar Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas dėl informacijos apie kilmės valstybę pateikimo. Be to, pareiškėjas nenurodė, kokią informaciją, jo manymu, galėtų pateikti šios institucijos, kuri galėtų būti aktuali nagrinėjant jo prašymą.

30. Tyrimo metu nebuvo nustatyta realios ir individualios grėsmės tikimybės, todėl, Migracijos departamento vertinimu, buvo pagrįstai konstatuota, jog nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis surinkta informacija, pareiškėjo kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus, todėl jis taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė.

31. Pareiškėjas turi teisę pateikti Migracijos departamentui ar VSAT prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėjas pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu klausimas dėl jo išsiuntimo ir bus išspręstas.

32. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio, o be kita ko pirmosios instancijos teismas sutrumpino draudimo atvykti laikotarpį.

33. Migracijos departamentas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 139 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas. Migracijos departamentas prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti, kadangi dėl padidėjusio darbo krūvio neturėjo galimybės pateikti atsiliepimo į pareiškėjo skundą per teismo nustatytą terminą, todėl prašo teismo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti.

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos objektyvios priežastys, dėl kurių atsiliepimas negalėjo būti pateiktas per nustatytą terminą, vertina, jog yra tikslinga praleistą terminą atnaujinti ir atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą priimti (ABTĮ 66 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 35. Pareiškėjas apeliaciniuose skunduose prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

36. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

37. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

38. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 21S43505 ir Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 6K-2466 pagrįstumo ir teisėtumo.

39. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus bei juos išdėstė taip: „Uždrausti K. E. G. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo K. E. G. atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Atitinkamai teismas pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį, o kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

40. ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Taigi viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

41. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

42. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas pirmosios instancijos teismo sprendime (apsiribojimas teisės aktų išvardijimu, faktinių aplinkybių aprašymu, viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų pacitavimu ir pan.) apeliacinės instancijos teismui suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų ir jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-2174/2006; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1480/2008; 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1482/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-388/2011 ir kt.).

43. Teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008; 2022 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1222-502/2022).

44. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo pareiškėjo reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo (praleido šiuos motyvus, nurodydamas raudonus laužtinius skliaustelius (<...>), taigi šia prasme pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų. Neišnagrinėjus pareiškėjo reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo, nebuvo jokio teisinio pagrindo nagrinėti išvestinius reikalavimus dėl draudimo atvykti į Lietuvą bei Šengeno erdvę. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo sprendimas kaip be motyvų negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikinamas (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.), o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. E. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė