2016-08-12 Nr. AB-15842-3-61-3-03503-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1130-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03503-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Audata“).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. M. (toliau – ir pareiškėjas) elektroninių ryšių priemonėmis padavė teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK, Komisija) 2014 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 3R-242/AG-200/01-2014 (toliau – ir VAGK sprendimas Nr.3R-242/AG-200/01-2014); 2) panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2014 m. gegužės 7 d. sprendimą neatlikti bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Audata“ (toliau – ir bankroto administratorius) veiklos patikrinimo administruojant BUAB „Inventum“; 3) įpareigoti Departamentą atlikti bankroto administratoriaus UAB „Audata“ veiklos patikrinimą administruojant bankrutuojančią uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir BUAB) „Inventum“.

Pareiškėjas paaiškino, kad kreipėsi į Departamentą, prašydamas įvertinti UAB „Audata“ veiksmus administruojant BUAB „Inventum“, tačiau Departamentas 2014 m. gegužės 7 d. raštu jį informavo, kad pagal nurodytus argumentus ir aplinkybes nėra pagrindo atlikti neplaninį bankroto administratoriaus veiklos patikrinimą. Pareiškėjas šį sprendimą skundė VAGK, kuri jo skundo netenkino. VAGK sprendime nurodė, kad ji vertino, ar Departamento diskrecijos teisė, priimant sprendimą nepradėti neplaninio bankroto administratoriaus veiklos patikrinimo, nebuvo nepagrįstai suabsoliutinta. Pareiškėjo nuomone VAGK netinkamai taikė materialinės teisės normas, neįsigilino į skundo argumentus, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos bankroto administratorių veiklos kontrolę atlieka vadovaudamasis Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-377. Pagal Kontrolės taisyklių 3.1. punktą administratoriaus veiklos tikrinimas – Departamento veikla siekiant nustatyti, ar administratoriaus veikla atitinka bankroto procedūras reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad Departamentas yra kompetentingas vertinti bankroto administratoriaus veiksmus bet kurios teisės normos atitikimo aspektu, o teisinė formuluotė „gali būti atliekamas“ neturėtų būti suabsoliutinama.

Pareiškėjas akcentavo, kad kreipdamasis į Departamentui jis nurodė, jog su BUAB „Inventum“ veiklos dokumentais (įskaitant buhalterinius dokumentus) susipažino po 2012 m. spalio 29 d. kreditorių susirinkimo, kuriame buvo patvirtinta bankroto administratoriaus veiklos ataskaita.

Pareiškėjas teigė, kad Departamento ir VAGK argumentai dėl aplinkybių, kurios atsirado iki pareiškėjui susipažįstant su dokumentais, vertintini kritiškai. Gavęs BUAB „Inventum“ dokumentus ir su jais susipažinęs, pareiškėjas kreipėsi į prokuratūrą ir auditorius. Auditoriaus 2013 m. gruodžio 30 d. išvadoje dėl 2007 metų UAB „Inventum“ finansinės padėties konstatuota, jog „remiantis UAB „Inventum“ 2007m. buhalterinio balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitų duomenimis darytina išvada, kad UAB „Inventum“ finansinė padėtis per 2007 m.

ženkliai pablogėjo. Vilniaus apygardos prokuratūra, pagal pareiškėjo nurodytus trūkumus buhalterinės apskaitos dokumentuose ir nurodytas aplinkybes dėl skolininko galimo nesąžiningumo, turto pasisavinimo, priėmė sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą. Dėl bankroto bylos iškėlimo kreiptasi 2009 m. rugpjūčio mėnesį. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pareiškėjas teigė, kad BUAB „Inventum“ atsisakė pajamų grynais pinigais ar pavedimais iš viso 441.122,78 Lt sumai ir tokiu būdu prieš pat iškeliant bankroto bylą nesąžiningai suteikė pranašumą kreditoriams, su kuriais buvo padarytos užskaitos, pažeisdamas pareiškėjo teisę gauti proporcingą savo (kreditoriaus) reikalavimo dalį.

Bankroto administratoriui UAB „Audata“ visos pirmiau minėtos aplinkybės atrodė nevertos dėmesio, o tai pareiškėjui suteikė pagrindą suabejoti bankroto administratoriaus profesionalumu ir sąžiningumu, vykdant BUAB „Inventum“ bankroto procedūrą. Departamentas 2014 m. gegužės 7 d. sprendime nurodė, kad bankroto administratorius yra savarankiškas spręsti dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir(arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, buvimo/nebuvimo, o Departamentas neva nėra kompetentingas vertinti, ar bankroto administratorius pagrįstai nenustatė sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir(arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, kadangi tokiam vertinimui yra reikalingas pačių įmonės sandorių, t.y.

įmonės veiklos vertinimas, kurio Departamentas neturi įgaliojimų atlikti. Departamentas sprendime nurodė, kad tai, jog bankroto administratoriaus ataskaita parengta ir patvirtinta tinkamai, nusprendė ir teismas. VAGK kai kurių Departamento sprendimo argumentų neanalizavo arba nepateikė išsamesnio vertinimo. VAGK sprendime cituodama Įmonių bankroto 11straipsnio 3dalies 8 punktą, mini 6 mėnesių terminą sandoriams patikrinti, tačiau tuo metu, kai bankroto administratoriumi buvo paskirta UAB „Audata“, šio termino dar nebuvo. Bankroto administratoriaus delsimas tikrinti bendrovės iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius, pareiškėjo nuomone, yra akivaizdus įrodymas, kad bankroto administratorius, administruodamas BUAB „Inventum“, aplaidžiai vykdė savo pareigas.

Teisės aktai nustato pareigą bankroto administratoriui bankrutuojančios bendrovės sandorius vertinti ne deklaratyviai, o atidžiai, ir iš pareiškėjo pateiktų argumentų bei dokumentų akivaizdžiai matyti, kad bankroto administratorius šiuo atveju nebuvo nei rūpestingas, nei sąžiningas ar atidus. Remdamasis išdėstytais argumentais, pareiškėjas teigė, kad Departamentas ir VAGK savo sprendimuose neišnagrinėjo jo skundo, neanalizavo visų su bankroto procedūromis susijusių dokumentų ir pareiškėjo argumentų dėl bankroto administratoriaus galimai padarytų neteisėtų veiksmų bankroto vykdymo procese.

Neatlikęs vertinimo Departamentas neturėjo galimybės nustatyti, ar buvo nesilaikyta bankroto procedūras reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, o tai būtų pagrindas taikyti Kontrolės taisyklėse numatytas poveikio priemones ar kreiptis į Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių atestavimo komisiją.

Departamentas nurodo, o VAGK savo sprendime tarsi suponuoja išvadą, kad kreditoriai patys gali ginčyti įmonės sandorius, ir pareiškėjas tai žino. Tokiu būdu Departamentas ir VAGK tarsi leidžia suprasti, kad jei pareiškėjas nesutinka su kokiais nors sandoriais, jis gali pats šiuos sandorius ginčyti. Su tokia Departamento ir VAGK pozicija ir siekiu sandorių ginčijimo pareigą perkelti ant kreditoriaus pečių nesutiktina, kadangi administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktais nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to bankroto administratorius, atstovaudamas kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesams, turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūros būtų maksimaliai naudinga kreditoriams ir skolininkui (bankrutuojančiai įmonei). (Lietuvos Aukščiausiojo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010).

Administratorius, vykdydamas Įmonių bankroto įstatymo nustatytas funkcijas, privalo tinkamai organizuoti bankrutuojančios įmonės veiklą, sukaupti kuo daugiau bankrutuojančios įmonės turto, iš kurio būtų tenkinami kreditorių reikalavimai. Administratorius tai daro ginčydamas kreditorių interesus pažeidžiančius bankrutuojančios įmonės sandorius, imdamasis priemonių skoloms iš įmonės skolininkų išieškoti, organizuodamas bankrutuojančios įmonės ūkinę-komercinę veiklą ir pan. Taigi, bankrutuojančios įmonės interesų gynimas kartu yra ir kreditorių visumos interesų gynimas, nes įstatymo nuostatas atitinkantis bankroto administravimas sudaro sąlygas įmonei didesne apimtimi atsiskaityti su kreditoriais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad „iš esmės visos bankroto įstatymo nuostatos nukreiptos į tikslą kaip galima operatyviau užbaigti bankroto procedūras, patenkinti kreditorių reikalavimus ir kiek įmanoma išsaugoti skolininko turtą. Visi administratoriaus veiksmai turi būti nukreipti šiems tikslams pasiekti ir tam trukdančioms kliūtims šalinti. Taigi, administratorius yra ypatingą teisinę padėtį bankroto procese turintis šio proceso dalyvis, nuo kurio veiksmų sąžiningumo ir aktyvumo priklauso kreditorių ir skolininko interesų apgynimas“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008, 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010).

Įmonių bankroto įstatymo 21 str. 2 dalies 3 punkto redakcija, nustatanti, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę ginčyti įmonės sudarytus sandorius (actio Pauliana), kreiptis į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų, įsiteisėjo nuo 2013 m. spalio 1 d., t.y. jau po to, kai pareiškėjas buvo patvirtintas kreditoriumi bankroto byloje.

VAGK sprendime nurodė, kad auditoriaus ataskaitoje nurodyta, jog jis UAB „Inventum“ finansinio audito neatliko, todėl nepareiškia jokios nuomonės dėl 2007 metų finansinių ataskaitų teisingumo. VAGK nuomone, sieti šios ataskaitos išvadas su galimai neteisėtais UAB „Inventum“ veiksmais, Departamentas neturėjo teisinio pagrindo. Pareiškėjo teigimų, VAGK neatkreipė dėmesio į kitas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kurios rodė, kad bendrovės finansinė padėtis jau 2007 metų pabaigoje buvo kritinė.

VAGK sprendime teigdama, kad Vilniaus apygardos prokuratūros raštai, adresuoti pareiškėjui, yra informacinio pobūdžio ir savaime nėra įrodomojo pobūdžio dėl administratoriaus veiklos, jo galimai neteisėtais sandoriais, nepagrįstai sumenkino šių dokumentų reikšmę.

Atsakovas Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime paaiškino, kad Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte, be kita ko, nustatyta, jog bankroto administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareiškia ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat padaręs prielaidą, kad yra tyčinio bankroto požymių kreipiasi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Pats pareiškėjas savo skunde nurodo, kad bankroto administratorius savo veiklos ataskaitoje, patvirtintoje 2012 m. spalio 29 d. Įmonės kreditorių susirinkime, nurodė, jog peržiūrėti įmonės sandoriai, sudaryti per 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto Bendrovei iškėlimo dienos, sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams, nenustatyta. Savo pritarimą /nepritarimą administratoriaus veiklai kreditoriai gali išreikšti tvirtindami ar atsisakydami bankroto administratoriaus pateiktas veiklos ataskaitas. Nagrinėjamu atveju įmonės kreditoriai patvirtino minėto turinio Administratoriaus veiklos ataskaitą Vilniaus apygardos teismas šią ataskaitą patvirtino, kai pareiškėjas skundė 2012 m. spalio 29 d. kreditorių susirinkimo protokolą. Bankroto administratorius yra savarankiškas nuspręsti dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, buvimo / nebuvimo, o Departamentas nėra kompetentingas vertinti, ar bankroto administratorius pagrįstai nenustatė sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, kadangi tokiam vertinimui yra būtinas pačių sandorių, t. y. įmonės veiklos vertinimas, kurio Departamentas neturi įgaliojimų atlikti. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, Departamentas nusprendė administratoriaus veiklos patikrinimo nepradėti ir apie tai informavo pareiškėją. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo skundžiami Departamento ir VAGK sprendimai yra pagrįsti ir teisėti

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Audata“ prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą pareiškė, kad pritaria Departamento pozicijai, kad Departamentas nėra kompetentingas vertinti, ar bankroto administratorius pagrįstai nenustatė sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, kadangi tokiam vertinimui yra būtinas pačių sandorių. Atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 28 d. sprendime civilinėje byloje Nr.2-1562/2013 ir apeliacine tvarka bylą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.2A-1445-450/14 atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl jo teigimu neteisėtų sandorių su I.B. ir kitais asmenimis, bei dėl įmonės nemokumo. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjas nesutinka su minėtoje civilinėje byloje teismų priimtais sprendimais ir savaip interpretuoja nustatytas aplinkybes. Be to, teismai šioje civilinėje byloje pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas pareiškėjo argumentų savaime nepatvirtina.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 25 d. sprendimu pareiškėjo G. M. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčija Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 3R-242(AG-200/01-2014), kuriuo VAGK atmetė pareiškėjo skundą. Iš pareiškėjo skundo nagrinėjimo VAGK bylos (toliau – ir VAGK byla) teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. birželio 10 d. padavė skundą VAGK, kuriame prašė panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos 2014 m. gegužės 7 d. sprendimą neatlikti bankroto administratoriaus UAB „Audata“ veiklos patikrinimo administruojant BUAB „Inventum“, ir įpareigoti Departamentą atlikti bankroto administratoriaus UAB „Audata“ veiklos patikrinimą administruojant BUAB „Inventum“. Skunde Komisijai pareiškėjas išdėstė bankroto bylos eigą, nurodė aplinkybes, susijusias su 2012 m. spalio 29 d. kreditorių susirinkimu ir kitas aplinkybes, kurios nurodytos ir skunde teismui, susijusias su bankrutuojančios įmonės sandoriais, sudarytas iki iškeliant bankroto bylą.

Iš VAGK bylos (l. 38-41) teismas nustatė, kad šioje byloje yra pareiškėjo 2014 m. balandžio 23 d. raštas (įregistruotas 2014 m. balandžio 25 d.) Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos. Jame pareiškėjas taip pat išdėstė aplinkybes, susijusias su UAB „Audata“ vykdoma bankroto procedūra, analizavo bankrutuojančios įmonės sandorius, buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie jam kelia abejonių, ir prašė įvertinti šiame rašte nurodytus BUAB „Inventum“ bankroto administratoriaus veiksmus.

Į šį pareiškėjo prašymą Departamentas atsakė 2014 m. gegužės 7 d. raštu Nr. (6.16)A2-1758, kuriame pranešė pareiškėjui, kad vadovaujantis jame išdėstytas argumentais, nuspręsta neplaninio Administratoriaus veiklos patikrinimo nepradėti, nes vadovaujantis rašte išdėstytomis aplinkybėmis, tokį patikrinimą atlikti nėra pagrindo. Rašte nurodyta, kad priimtas sprendimas grindžiamas Įmonių banko įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktu, 21 straipsnio 2 dalies 3 punktu. Taip pat nurodyta, kad Departamentas nėra kompetentingas vertinti, ar bankroto administratorius pagrįstai nenustatė sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, buvimo/nebuvimo.

Iš skundo VAGK teismas nustatė, kad pareiškėjas savo (kreditoriaus bankroto byloje) teises gina prašydamas: panaikinti Departamento 2014 m. gegužės 7 d. sprendimą neatlikti bankroto administratoriaus UAB „Audata“ veiklos patikrinimo administruojant BUAB „Inventum“ ir įpareigoti Departamentą atlikti bankroto administratoriaus UAB „Audata“ veiklos patikrinimą administruojant BUAB „Inventum“, nes, pareiškėjo nuomone, Administratorius privalėjo ginčyti sandorius dėl kurių pareiškėjas, jo teigimu, nukentėjo kaip kreditorius. Pareiškėjas nepaaiškino, kaip jo teisės realiai būtų apgintos, jeigu Departamentas atliktų UAB „Audata“ veiklos patikrinimą ir nubaustų Administratorių.

Teismas pažymėjo, kad bankroto atveju kreditorių teisių gynimą reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas pateikė skundą Vilniaus apygardos teismui dėl BUAB „Inventum“ 2012 m. spalio 29 d. kreditorių susirinkimo protokolo panaikinimo ir Vilniaus apygardos teismas (VAT) 2013 m. kovo 29 d. nutartimi šio skundo netenkino (VAGK byla, l. 63-65). Pareiškėjo skunde Vilniaus apygardos teismui buvo keliamas klausimas dėl to, kad bankroto administratorius neinformavo kreditorių apie tai, kokius sandorius bendrovėje patikrino pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 25 punkto nuostatas (Civilinė byla Nr. 2-1892-431/2013, teisminio proceso Nr. 2-55-3-02569-2012-2).

Šioje nutartyje teismas pasisakė ir dėl pareiškėjo nurodytų sandorių. Vilniaus apygardos teismas nutartyje nurodė, kad pirmuosiuose (2010 m. vasario 5 d. ir 2010 m. lapkričio 17 d.) kreditorių susirinkimuose buvo teikiama administratoriaus veiklos ataskaita, kuri kreditorių buvo patvirtinta. Teismas nerado pagrindo išvadai, kad Administratoriaus pateikta išvada 2012 m. spalio 29 d. kreditorių susirinkimui, jog administratorius peržiūrėjo įmonės sudarytus sandorius per 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir nenustatė sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams, prieštarautų Įmonių bankroto įstatymo reikalavimams.

Šioje teismo nutartyje taip pat nurodyta, kad pareiškėjo argumentai dėl susipažinimo su bankrutavusios įmonės dokumentais nėra susiję su ginčo išsprendimu iš esmės, pareiškėjo atstovė buvo nurodžiusi, kad tai yra atskirai iškeltų bylų nagrinėjimo dalykas, todėl teismas dėl šių argumentų nepasisakė. Kiti pareiškėjo skundo VAT argumentai buvo grindžiami procedūriniais pažeidimais, kurie taip pat nebuvo nustatyti. Teismas pažymėjo, kad Departamentas negalėtų pareiškėjo nurodytų aplinkybių įvertinti kitaip, nei jas įvertino teismas, kadangi Civilinio proceso kodekso 18 straipsnyje nustatyta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Vilniaus apygardos teismo nutartyje pasakyta ir dėl pareiškėjo dokumentų gavimo datos (pareiškėjas šia data grindžia skundą administraciniam teismui), kad ji neturi įtakos priimamam sprendimui. Teismas konstatavo, kad Departamentas ir Komisija šią aplinkybę privalėjo vertinti taip pat kaip ir Vilniaus apygardos teismas.

Teismas pažymėjo, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorius, turi teisę ir galimybę ginti savo turtinius interesus ir juos gina. Atsiliepime UAB „Audata“ dėl pareiškėjo nurodytų 2007 – 2008 m. sandorių pažymėjo, kad vyko teisminiai procesai, priimti sprendimai, šio fakto neginčija ir pareiškėjas. Teismas nurodė, kad neturi teisinės reikšmės kaip teismai išnagrinėjo pareiškėjo keliamus reikalavimus, nes svarbu tai, kad pareiškėjas savo teise ginčyti sandorius pasinaudojo. Įmonės administratoriaus veiksmai reguliuojami Įmonių bankroto įstatymo (redakcija, galiojusi Departamento sprendimo priėmimo datai) 11 straipsnyje, kuriame yra nustatytos ir kreditorių teisės, tame tarpe teisė kreiptis į teismą dėl administratoriaus atstatydinimo. Įmonių bankroto įstatymo reguliuojamais procesais bankrutuojančios įmonės kreditorius turi galimybes ginti savo teises ir teisėtus interesus.

Administraciniame teisme (ir Komisijoje) nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo manymu padaryto jo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo (ABTĮ 5 straipsnis, 22 straipsnio 1 dalis) viešojo administravimo srityje. Pareiškėjas skundžia viešojo administravimo subjekto priimtą administracinį aktą ir veiksmą (neveikimą). Tačiau administracinis procesas negali būti savitikslis, jis yra skirtas suinteresuoto subjekto pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso apgynimui (ABTĮ 5 straipsnis, 22 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjas siekia, kad būtų tikrinamas bankroto administratoriaus atitikimas teisės aktuose nustatytiems reikalavimams, daro išvadą, kad bankroto administratorius keliamų reikalavimų neatitinka ir siekia, kad dėl to jis būtų nubaustas.

Teismas priėjo prie išvadų, kad prašomais atlikti Departamento veiksmais jokios pareiškėjo teisės ar teisėti interesai nebūtų apginti, pareiškėjui tokie veiksmai nesukeltų jokių teisinių padarinių. Pareiškėjas turėjo teisę pranešti Departamentui apie jo manymu daromus pažeidimus, ir turėjo teisę gauti informaciją, kaip toks pranešimas buvo išnagrinėtas, tačiau reikalauti, kad Departamentas atliktų administratoriaus veiklos patikrinimą, nubaustų administratorių, pareiškėjas neturi reikalavimo teisės.

Departamentas yra viešojo administravimo subjektas. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Ūkio ministro 2007 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 4-535 patvirtinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos nuostatai (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. kovo 24 d.), (toliau – Departamento nuostatai).Šių Nuostatų 2 punkte nurodyta, kad Departamento paskirtis – įgyvendinti valstybės politiką ūkio ministrui pavestoje nemokumo srityje ir aptarnauti šios politikos formavimą ir įgyvendinimą. Departamento funkcijos išvardytos Departamento nuostatų 9 punkte ir iš šio punkto darytina išvada, kad Departamentas prižiūri bankroto administratorių veiklą, organizuoja jų atestavimą, t.y. tarp Departamento ir bankroto administratorių yra teisės aktuose numatyti tarpusavio santykiai, susiję su Departamento pareiga kontroliuoti administratorių veiklą.

Tačiau teisės aktai nenustato Departamentui pareigos imtis savarankiškai ginti kreditorių reikalavimus, vertinti bankrutuojančių įmonių veiklą. Kadangi Departamento nuostatų 11 punkte nustatyta, kad Departamentas atlieka ir kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas, darytina išvada, kad Departamentas nagrinėja asmenų prašymus skundus, pranešimus, kaip tai numato Viešojo administravimo įstatymas ir Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalį prašymas - su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus.

Pareiškėjo raštas Departamentui laikytinas tokiu prašymu, kadangi jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje nurodytos skundo sąvokos. Skundas - tai asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti. Iš pareiškėjo rašto Departamentui turinio neaišku, kaip Departamentas, imdamasis prašomų veiksmų, galėtų apginti pareiškėjo nurodytas jo (kreditoriaus bankroto byloje) galimai pažeistas teises.

Netgi darant prielaidą, kad Departamentas patikrintų bankroto administratorių ir jį nubaustų, pareiškėjo kaip kreditoriaus teisės dėl 2007 – 2008 m. sandorių vertinimo nebūtų apgintos. Todėl pareiškėjo kreipimasis į Departamentą atitinka prašymo, o ne skundo, sąvoką.

Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo reikalavimo teisė šiame administraciniame ginče apsiriboja tik jo teise pranešti Departamentui apie pareiškėjo manymu bankroto administratoriaus padarytus pažeidimus ir teisės aktuose nustatytu terminu gauti iš Departamento pranešimą, kaip sureaguota į jo skundą. Pareiškėjas jokiu įstatymu nėra įgaliotas ginti viešąjį interesą (siekti, kad į bankroto administratorių sąrašą patektų tik pareiškėjo manymu tinkami šiai veiklai asmenys, reikalauti jų konkrečios kontrolės, ir pan.). Pareiškėjas savo teise teikti prašymą Departamentui pasinaudojo, atsakymą gavo 2014 m. gegužės 7 d., t.y. per 8 darbo dienas, nepažeidžiant minėtame Vyriausybės nutarime nustatyto termino. Pateiktas atsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamus reikalavimus, jis pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad Departamentas būtų pažeidęs kokias nors pareiškėjo pažeistas teises ar teisėtus interesus. Be kita ko, pagal Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalį skundas nenagrinėjamas, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Šiuo atveju Departamentas nurodytos normos netaikė ir įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes nepaisydamas to, kad pareiškėjui po 2012 m. spalio 29 d. kreditorių susirinkimo turėjo paaiškėti, kokie pažeidimai padaryti (pareiškėjas nurodo, kad būtent tada jis gavo reikiamus dokumentus).

Teismas konstatavo, kad VAGK sprendime pagrįstai nurodyta, jog Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklių, patvirtintų Ūkio ministro 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 4-299, 23 punkte įtvirtinta Departamento diskrecija, gavus asmenų pareiškimą, prašymą ar kitą dokumentą dėl administratoriaus veiklos, atlikti ar neatlikti neplaninį patikrinimą. Be to, pareiškėjo, kaip kreditoriaus teisėms ir teisėtiems interesams šis Departamento sprendimas, koks jis bebūtų, jokios įtakos neturėtų.

ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, tačiau pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas imasi ginti tik pažeistą ar ginčijamą teisę. ABTĮ 2 straipsnio 14 ir 15 dalys teisės aktus apibrėžia kaip individualius teisės aktus ir administracinius aktus, kurie sukelia atitinkamas teisines pasekmes tam tikriems subjektams. Iš pareiškėjo skundų teismui ir Komisijai teismas nustatė, kad pareiškėjas iš esmės skundžia raštu pateiktą atsisakymą atlikti veiksmą, kuris pareiškėjui jokių pasekmių nesukeltų, kelia reikalavimą įpareigoti Departamentą atlikti Administratoriaus veiklos patikrinimą, o toks veiksmas pareiškėjui, kaip bankrutuojančios įmonės kreditoriui, jokių pasekmių nesukeltų.

Todėl, darytina išvada, kad pareiškėjas neturi teisinio subjektiškumo ginčyti atsakovo, t.y. Departamento veiksmų (neveikimo) bankroto administratoriaus atžvilgiu. Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas pažymėjo, kad jis nevertina Departamento atsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, t.y. to, ar pagrįstai Departamentas atsisakė pradėti Administratoriaus patikrinimą. Šie santykiai sukelia realias pasekmes tik Departamentui ir UAB „Audata“, juos reguliuoja specialus teisės aktas - Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklės. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundžia VAGK sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas iš esmės ir atmestas. Komisijos veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymas. Šio įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad su skundu (prašymu) į atitinkamą administracinių ginčų komisiją jos kompetencijai priskirtais klausimais turi teisę kreiptis asmenys, taip pat viešojo administravimo subjektai, kai mano, kad jų teisės yra pažeistos. VAGK kompetencija nurodyta 9 straipsnyje. Teismas nustatė, kad VAGK nagrinėtas ginčas nepriskirtinas tokiam, kuris nepriklausytų VAGK kompetencijai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 patvirtinti administracinių ginčų komisijų darbo nuostatai. Šių Nuostatų 16 punkte numatyta, kas yra patikrinama užregistravus skundą. Nenumatyta, kad turi būti tikrinama, ar skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka. Nagrinėjamu atveju Komisija galėjo vadovaudamasi Nuostatų 44.1 punktu skundą atmesti. Nors Komisija neanalizavo pareiškėjo teisės kelti tokius reikalavimus, kuriuos jis pateikė Komisijai, neanalizavo, kokias pasekmes pareiškėjui sukeltų skundo visiškas tenkinimas, tačiau Komisijos sprendime yra akcentuota Departamento diskrecijos teisė atliekant administratorių veiklos kontrolę, kas patvirtina ir teismo išvadą, jog pareiškėjo jo manymu pažeistos teisės ir teisėti interesai jo iš Departamento reikalaujamais atlikti veiksmais nebūtų apgintos. Komisija pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė, skundžiamas sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti pagrindo nėra.

Remdamasis išdėstytais argumentais teismas nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus, kurie buvo keliami ir Komisijai, ir teismui. Šie reikalavimai yra nepagrįsti, nes nesusiję su galimybe apginti pareiškėjo manymu jo, kaip bankrutuojančios įmonės kreditoriaus, pažeistas teises ir teisėtus interesus. Be to, nustatyta, kad Departamentas tinkamai vykdė Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, pareiškėjo prašymą išnagrinėjo tinkamai ir nustatytu terminu pateikė pareiškėjui atsakymą į jo prašymą, todėl pareiškėjo teisės, kurias garantuoja Viešojo administravimo įstatymas, nebuvo pažeistos.

III. Pareiškėjas G. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo skundą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes teismas nevisiškai tiksliai aiškino ir vertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Asmens teisę kreiptis į teismą garantuoja ABTĮ 5 straipsnis ir 22 straipsnio 2 dalis. Kreditorių teisių gynimą, reglamentuoja ne tik Įmonių bankroto įstatymas. Teisės aktai, nustatantys bankroto administratorių veiklą, priežiūrą ir kontrolę, taip pat skirti kreditorių teisikų gynimui. Nors tai nėra tiesioginis teisių gynimo būdas, tačiau kreditorius turi teisėtą pagrindą ir lūkestį manyti, jog esant akivaizdiems pagrindams, bankroto administratorių priežiūros institucijos imsis teisės aktuose nustatytų priemonių tam, kad būtų įvertinta bankroto administratoriaus veiklą.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad teisės aktai nenustato Departamentui pareigos imtis savarankiškai ginti kreditorių reikalavimus, vertinti bankrutuojančių įmonių veiklą. Pagal Departamento nuostatų 9 punktą Departamentas prižiūri ar bankroto administratoriaus vykdoma veikla atitinka teisės aktų reikalavimus. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjas turi teisę tikėtis tinkamo Departamentui priskirtų funkcijų vykdymo. Apelianto teigimu, jo teisės būtų apgintos konstatavus, kad tuos veiksmus, kuriuos atliko pareiškėjas, t. y. užsakė tyrimą dėl įmonės nemokumo momento nustatymo, ir kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, turėjo atlikti bankroto administratorius. Pareiškėjas į Departamentą ir kreipėsi dėl to, kad matė akivaizdų Administratoriaus nerūpestingumą ginant jo, kaip kreditoriaus, interesus. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjo kaip kreditoriaus teisė apsiriboja teise pranešti Departamentui apie Administratoriaus padarytus pažeidimus ir gauti atsakymą. Apeliantas pažymi, kad jo teisė kreiptis į Departamentą pareiškėjui yra garantuota teisės aktais, kaip ir teisėtas lūkestis, kad Departamentas nepiktnaudžiaus savo teisėmis bei pareigomis, ir pareiškėjo pateiktą informaciją vertins vadovaudamasis, be kita ko, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais. Teisės aktais yra nustatyta ir garantuojama kreditoriaus teisė į tokius bankroto administratoriaus veiksmus, kurie atitiktų aukščiausius profesionalumo ir teisingumo standartus, o nustatyti, ar tie standartai buvo išlaikyti, yra Departamento funkcija. Teismas nepagrįstai nurodė, kad šioje byloje nagrinėjami santykiai sukelia realias pasekmes tik Departamentui ir UAB „Audata“. Apeliantas teigia, kad Departamento priimami sprendimai turi įtaką bankrutuojančių įmonių kreditorių interesams.

Apeliantas nesutinka su teismo argumentais, kad Departamentas negalėtų pareiškėjo nurodytų aplinkybių įvertinti kitaip, nei jas įvertino Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 29 d. nutartimi. Teismas klaidingai nurodė, kad dėl pareiškėjo nurodytų 2007–2008 m. sandorių vyko teisminiai procesai, priimti sprendimai, nes ieškinys buvo pareikštas dėl žalos, kuri atsirado dėl to, kad Bendrovės vadovas ir akcininkas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir neinformavo pareiškėjo apie sunkią įmonės finansinę padėtį, atlyginimo. Nesutiktina su argumentais dėl sandorių ginčijimo pareigos perkėlimo kreditoriams.

Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsakovas nurodo, kad palaiko atsiliepime į skundą išdėstytą poziciją. Pabrėžia, kad Departamentas pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus nėra kompetentingas vertinti, ar bankroto administratorius pagrįstai nenustatė sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, nes tokiam vertinimui yra reikalingas sandorių, t. y. įmonės veiklos vertinimas, kurio Departamentas neturi įgaliojimų atlikti. Atkreipia dėmesį į LVAT praktika pagal kurią Departamento sprendimu vienokios ar kitokios poveikio priemonės taikymas arba jų netaikymas negali būti laikomas pareiškėjų teisių arba įstatymų saugomų interesų pažeidimu, nes visais atvejais tai nesukeltų ir nesukėlė pareiškėjams tam tikrų tiesioginių pasekmių (LVAT 2011 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2741/2011).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. ABTĮ 137 straipsnio 1 dalis (2012 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XI-1973 redakcija, galiojusi nuo 2012 m. liepos 1 d.) nustatė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas 2015 m. liepos 9 d. apeliaciniame skunde nenurodė jokių prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka motyvų, t.y. taigi jo prašymas neatitinka ABTĮ 137 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Proceso šalių pozicija dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimo ir pareiškėjo inicijuoto ginčo esmės išdėstyta aiškiai, išsamiai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija apeliacinis skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamas ginčas yra dėl Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos kompetencijos tikrinti bankroto administratoriaus veiklą ribų.

Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 1 dalis (bylai aktuali 2013 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. XII-237 redakcija) apibrėžia, kad įmonės administratorius – tai teismo paskirtas Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės arba Europos ekonominės erdvės valstybės pilietis, kitas fizinis asmuo, kuris naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jam suteiktomis judėjimo Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėmis, ar Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo, Lietuvos Respublikoje įregistruotas kitos valstybės narės juridinio asmens padalinys (filialas), turintis teisę teikti bankroto administravimo paslaugas ir šią teisę įgijęs šio įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų nustatyta tvarka. Administratoriaus funkcijos nustatytos Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje. Aptariamo straipsnio 13 dalyje įtvirtintos administratoriaus pareigos laikytis teisės aktų ir bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso reikalavimų, nuolat tobulinti kvalifikaciją.

Įmonių banko veiklos departamentas yra institucija, kuriai suteikti įgaliojimai atlikti administratoriaus (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje pateiktos sąvokos prasme) veiklos priežiūrą (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 12 dalis).

Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklių (bylai aktuali Ūkio ministro 2012 m. kovo 30 d. įsakymo Nr.4-299 redakcija su 2012 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr.4-441 padarytais pakeitimais), kurios detalizuoja ir įgyvendina Įmonių bankroto įstatymo nuostatas dėl asmenų, turinčių teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, veiklos priežiūros, 3 punkte nurodyta, kad administratorių veiklos priežiūra, be kita ko, apima planinius ir neplaninius administratorių veiklos patikrinimus (3.2 p.), poveikio priemonių administratoriams taikymą Įmonių bankroto įstatymo ir šių taisyklių nustatyta tvarka (3.4 p.).

Įstatymų leidėjas, sureglamentuodamas už kokius pažeidimus, nustatytus tikrinant administratoriaus veiklą, administratoriui gali būti taikomos šiuo įstatymu nustatytos poveikio priemonės, Įmonių bankroto įstatymo 117 straipsnio 1 dalyje įtvirtino, kad už įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo procesinių dokumentų (sprendimų, įsakymų, nutarčių ir nutarimų), kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą arba kitokius pažeidimus, nustatytus tikrinant administratoriaus veiklą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka administratoriui gali būti skiriama nuobauda.

Iš šio įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad Departamentas, atlikdamas administratoriaus veiklos priežiūrą, gali atlikti bankroto administratoriaus veiklos patikrinimą tais aspektais, kurie nurodyti Įmonių bankroto įstatymo 117 straipsnio 1 dalyje. Šiame įstatymo straipsnyje vartojamos formuluotos „už įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų“ „arba kitokius pažeidimus, nustatytus tikrinant administratoriaus veiklą“ sietinos su administratoriaus pareigomis, įtvirtintomis Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 13 dalyje, taip pat su kai kuriomis funkcijomis, nustatytomis šio įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad Departamentas, atlikdamas administratorių veiklos priežiūrą, negali įsiterpti į tuos klausimus, kuriuos pagal Įmonių bankroto įstatymą sprendžia teismas, negali kištis į pačias bankroto procedūras. (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-919/2011 ir kt.). Šiame kontekste pažymėtina, kad Įmonių bankroto įstatyme yra numatyta administratoriaus atitinkamų veiksmų ir sprendimų teisminė kontrolė, t.y. atitinkami įstatyme numatyti administratoriaus veiksmai bei sprendimai (pav., kreditorių sąrašas, jų finansiniai reikalavimai ir kt.) turi būti patvirtinti bankroto bylą nagrinėjančio bendrosios kompetencijos teismo.

Be to, Įmonių bankroto įstatymas numato administratoriaus veiksmų bei sprendimų, kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto nutarimų apskundimo teismui tvarką, kuriai taikomos Civilinio proceso kodekso normos. Administracinis teismas pagal jam paskirtą kompetenciją gali nagrinėti tik tuos ginčus, susijusius su Įmonių bankroto įstatymo nuostatų taikymu, kurie kilę dėl administratoriaus veiklą prižiūrinčios valstybės institucijos - Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos veiksmų (neveikimo) bei sprendimų.

Įmonių bankroto valdymo departamento funkcijas detalizuoja Lietuvos Respublikos ūkio ministro patvirtinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos nuostatai (bylai aktuali 2013 m. kovo 20 d. įsakymo Nr. 4-214 redakcija). Viena iš Departamento funkcijų – teisės aktų nustatyta tvarka prižiūrėti bankroto administratorių veiklą, taip pat ar šie asmenys ir jų vykdoma veikla atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus (Nuostatų 9.4 p.).

Bankroto administratorių veiklos priežiūros procedūras ir pagrindines taisykles, susijusias su Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 10 dalies ir 117 straipsnio nuostatų taikymu, reglamentuoja Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklės (bylai aktuali Ūkio ministro 2012 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. 4-299 redakcija su 2012 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 4-441 padarytais pakeitimais, toliau – ir BAVP taisyklės). Šių Taisyklių 1 punkte pabrėžta, kad Departamentas administratorių veiklos priežiūrą atlieka vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymu, Viešojo administravimo įstatymu ir kitais teisės aktais.

BAVP taisyklių 3 punkte, kuris nustato administratorių veiklos priežiūros apimtį, nurodyta, kad administratorių veiklos priežiūra, be kita ko, apima planinius ir neplaninius administratorių veiklos patikrinimus (3.2 p.). BAVP taisyklių 23 punktas nustato atvejus, kuriais gali būti atliekamas administratoriaus veiklos neplaninis patikrinimas, tarp jų – gavus Departamente asmenų pareiškimą, prašymą ar kitą dokumentą (toliau – skundas) dėl administratoriaus veiklos ar kilus kitų pagrįstų įtarimų dėl administratoriaus veiksmų ar neveikimo, kurie gali prieštarauti teisės aktams ar neatitikti teisės aktų nustatytų reikalavimų (BAVP nuostatų 23.2 punktas). Skundo dėl bankroto administratoriaus veiklos nagrinėjimo tvarką reglamentuoja BAVP taisyklės pagal kurias asmens skundas gali būti pagrindas atlikti neplaninį patikrinimą. BAVP taisyklių 26 punkte nurodyta, kad jeigu Departamentas gauna skundą, kurį nagrinėti yra kompetentingas kitas viešojo administravimo subjektas, neplaninis administratoriaus veiklos patikrinimas nepradedamas. Departamentas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, turinčiam reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša skundą pateikusiam asmeniui tokiu būdu, kokiu pateiktas skundas. Jeigu paaiškėja, kad, pradėjus neplaninį administratoriaus veiklos patikrinimą, skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti teismas, neplaninis administratoriaus veiklos tikrinimas sustabdomas, kol teismas išnagrinės skundą, ir apie tai pranešama asmeniui. BAVP taisyklių 28 punktas reglamentuoja, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar Departamentas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų padarymo yra praėjęs daugiau kaip 6 mėnesiai. Apie sprendimą nenagrinėti skundo pranešama asmeniui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos. Į minėtas BAVK normas iš esmės perkeltos atitinkamos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos.

VAGK ir pirmosios instancijos teismas savo sprendimuose iš esmės teisingai pažymėjo, kad BAVP taisyklių 23.2 punkte įtvirtinta Departamento diskrecijos teisė pradėti ar nepradėti pagal asmens skundą neplaninį administratoriaus veiklos patikrinimą. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad tuo atveju, kai teisės norma viešojo administravimo subjektui suteikia atitinkamą diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjekto administraciniame akte turi būti išdėstyti motyvai, kurie nustatytos diskrecijos ribose lėmė atitinkamą sprendimą.

Departamentas, gavęs pareiškėjo (BUAB „Inventum“ kreditoriaus) 2014 m. balandžio 23 d. skundą dėl BUAB „Inventum“ bankroto administratoriaus UAB „Audata“ veiksmų įvertinimo, turėjo nustatyti, ar yra pagrindas atlikti Administratoriaus veiklos neplaninį patikrinimą, o nustatęs, kad tokio pagrindo nėra, šį savo sprendimą motyvuotai pagrįsti. Departamentas 2014 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr.(6.16)A2-1758 nutarė pagal pareiškėjo skundą nepradėti neplaninio patikrinimo. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjas neturėjo subjektinės teisės ginčyti Departamento sprendimą.

Pažymėtina, kad asmuo, nesutinkantis su viešojo administravimo subjekto sprendimu, priimtu išnagrinėjus jo skundą, turi teisę apskųsti tokį sprendimą įstatymų nustatyta tvarka. Pagal administracinių teismų praktiką ginčo administracinio proceso tvarka dalykas negali būti tarpiniai, procedūriniai dokumentai. Pareiškėjas šiuo atveju apskundė teismui (prieš tai Komisijai) ne tarpinį (procedūrinį) jo skundo nagrinėjimo dokumentą (2014 m. gegužės 2 d. teikimą), o galutinį skundo nagrinėjimo procedūros dokumentą - 2014 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr.(6.16)A2-1758.

Teisėjų kolegijai šiuo atveju nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjas Departamento 2014 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr.(6.16)A2-1758 galėjo ginčyti jo pasirinkta tvarka, t.y. paduoti skundą VAGK, o nesutikdamas su VAGK sprendimu, paduoti skundą administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka. Komisija, gavusi pareiškėjo skundą, turėjo įvertinti, ar Departamentas minėtu sprendimu pagrįstai ir teisėtai nusprendė nepradėti Administratoriaus veiklos neplaninio patikrinimo. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad sprendimas, kurį priima Departamentas, atlikęs bankroto administratoriaus veiklos patikrinimą, sukelia pasekmes administratoriui, o ne skundą administratoriaus atžvilgiu padavusiam asmeniui.

Taigi šio ginčo atveju yra svarbu tai, ar Departamentas tinkamai atliko pareiškėjo skundo nagrinėjimo funkciją, nes viešojo administravimo subjektas turi išnagrinėti asmens skundą ir teisės aktų nustatytą tvarka priimti atitinkamą sprendimą. Kitos departamento funkcijos pagal šio ginčo ribas nėra aktualios, todėl tais apeliacinio skundo aspektais, kurie nesusiję su skundo nagrinėjimu, teisėjų kolegija nepasisako. Tai, kad skundžiamuose sprendimuose pareiškėjui priminta, jog kreditoriaus teisė ginčyti sandorius, nelaikytina pareigos juos ginčyti perkėlimu.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. balandžio 23 d. skundu Departamentui pareiškė savo (BUAB „Inventum“ kreditoriaus) nuomonę, kad BUAB „Inventum“ bankroto administratorius UAB „Audata“ netinkamai atliko kai kurias funkcijas. Pareiškėjas skunde akcentavo, kad Administratorius 2012 m. spalio 29 d. kreditorių susirinkime pateikė ataskaitą, jog patikrino visus bendrovės sandorius ir nenustatė sandorių, galėjusių prieštarauti bendrovės veiklos tikslams, tačiau pareiškėjui (kreditoriui), susipažinus su dokumentais kilo abejonių dėl kai kurių sandorių ir dėl to, kad Administratorius netinkamai įvertino BUAB „Inventum“ dokumentus ir nesiėmė veiksmų, kad abejones keliantys sandoriai būtų pripažinti negaliojančiais.

Departamentas 2014 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr.(6.16)A2-1758 nepradėti pagal pareiškėjo 2014 m. balandžio 23 d. skundą neplaninio Administratoriaus veiklos patikrinimo, šį savo sprendimą grindė šiais argumentais: 1) administratorius, vykdydamas Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalie 8 punkte numatytą funkciją yra savarankiškas nuspręsti dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais buvimo/ nebuvimo; 2) Departamentas nėra kompetentingas vertinti, ar bankroto administratorius pagrįstai nenustatė sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, kadangi tokiam vertinimui yra reikalingas pačių įmonės sandorių, t. y. įmonės veiklos vertinimas, kurį atlikti Departamentas neturi teisės; 3) kreditoriai savo pritarimą /nepritarimą administratoriaus veiklai gali išreikšti tvirtindami ar atsisakydami tvirtinti bankroto administratoriaus pateiktas veiklos ataskaitas; administratorius pateikė 2012 m. spalio 29 d. kreditorių susirinkimui ataskaitą, kad peržiūrėjo įmonės sandorius per 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto įmonei iškėlimo dienos ir nenustatė sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams, o 2012 m. spalio 29 d. kreditorių susirinkimas šią ataskaitą patvirtino; kad Administratoriaus ataskaita parengta ir patvirtinta tinkamai patvirtino teismas, kuriam pareiškėjas apskundė 2012 m. spalio 29 d. kreditorių susirinkimo protokolą; 4) ginčyti įmonės sandorius gali įmonės kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas (Įmonių bankroto įstatymo 21 str. 2 d. 3 p.). Įvertinus Departamento 2014 m. gegužės 7 d. sprendimo Nr.(6.16)A2-1758 turinį pažymėtina, kad šiame sprendime yra motyvuotai ir pagrindžiant teisės normomis išdėstyta atsakovo pozicija kodėl nuspręsta nepradėti administratoriaus veiklos patikrinimo. Taigi Departamento sprendimas atitinka esminius Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

VAGK ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas pasinaudojo kreditoriaus teise apskųsti teismui 2012 m. spalio 29 d. kreditorių susirinkimo protokolą, kuriuo buvo patvirtinta Administratoriaus 2012 m. spalio 29 d. ataskaita. Šioje ataskaitoje, be kita ko, nurodyta, kad Administratorius peržiūrėjo įmonės sudarytus sandorius už 36 mėnesius iki bankroto bylos iškėlimo ir nenustatė sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams. Šiame kreditorių susirinkime dalyvausi kreditoriaus G. M. atstovė dėl ataskaitos patvirtinimo balsavo „prieš“.

Pažymėtina, kad pareiškėjas 2014 m. balandžio 23 d. skundu kreipėsi į Departamentą po to, kai Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 29 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-1892-431/2013) netenkino kreditoriaus G. M. skundo dėl BUAB „Inventum“ 2012 m. spalio 29 d. kreditorių susirinkimo protokolo Nr.6 panaikinimo. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartis yra įsiteisėjusi. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gegužės 9 d. nutartimi kreditoriaus G. M. atskirąjį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartį paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2-1443/2013).

Iš Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. nutarties nustatyta, kad šioje civilinėje byloje teismas nagrinėjo ir pasisakė dėl BUAB „Inventum“ kreditoriaus G. M. pretenzijų bankroto administratoriui UAB „Audata“ pagrįstumo tais aspektais, kuriuos pareiškėjas išdėstė ir 2014 m. balandžio 23 d. skunde Departamentui, t. y. dėl to kaip jis vykdė Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatytą pareigą. Minėtose nutartyse teismai nustatė, kad pirmuosiuose (2010 m. vasario 5 d. ir 2010 m. lapkričio 17 d. vykusiuose) kreditorių susirinkimuose buvo teikiama administratoriaus veiklos ataskaita, kuri kreditorių buvo patvirtinta, todėl nėra pagrindo išvadai, kad įmonės bankroto administratoriaus pateikiama ataskaita 2012 m. spalio 29 d. kreditorių susirinkimui, jog administratorius peržiūrėjo įmonės sudarytus sandorius per 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir nenustatė sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams, prieštarautų Įmonės bankroto įstatymo reikalavimams.

Kreditoriaus G. M. teisių pažeidimo dėl susipažinimo su dokumentais teismai nenustatė. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad įsiteisėję teismų sprendimai yra privalomi visiems (CK 18 str.), šiuo konkrečiu atveju, be kita, ir Departamentui.

Minėta, kad BAVP taisyklių 28 punktas nustato, jog skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar Departamentas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų padarymo yra praėjęs daugiau kaip 6 mėnesiai. Šiuo konkrečiu atveju Departamentas nesprendė dėl minėtos BAVP taisyklių normos taikymo, išnagrinėjo pareiškėjo skundą iš esmės, 2014 m. gegužės 7 d. sprendime be kita ko pažymėdamas, kad teismas, į kurį kreipėsi kreditorius G.

M., patvirtino, jog Administratoriaus veiklos ataskaita parengta tinkamai. Atsižvelgdama į nagrinėjamo administracinio ginčo ribas, teisėjų kolegija nenagrinėja ir nepasisako, ar Departamentas, esant minėtiems įsiteisėjusiems teismų sprendimą, turėjo pagrindą taikyti BAVP taisyklių 28 punktą. Sutiktina su VAGK sprendimo argumentais, kad Departamentas pagal pareiškėjo skundą neturėjo pagrindo atlikti neplaninį Administratoriaus veiklos patikrinimą. Apelianto akcentuojamos aplinkybės, kad Departamentui su 2014 m. balandžio 23 d. skundu jis pateikė daugiau informacijos, nei turėjo teismas minėtoje civilinėje byloje, nesuteikia pagrindo išvadoms, kad skundžiami Departamento, Komisijos, o tuo pačiu ir teismo sprendimai, kuriais atmesti pareiškėjo skundai, yra nepagrįsti ir neteisėti.

VAGK sprendime pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad auditoriaus 2013 m. gruodžio 30 d. rašte yra pastaba, jog šį raštą pasirašęs auditorius neatliko UAB „Inventum“ audito, todėl nereiškia jokios nuomonės dėl UAB „Inventum“ 2007 m. finansinių ataskaitų teisingumo. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo akcentuojame rašte auditorius pažymėjo, kad šis raštas yra jo (specialisto) atsakymai į advokato užduotus klausimus. Pareiškėjo pateiktas Departamentui kartu su skundu susirašinėjimo su prokuratūra dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir atsisakymo jį pradėti kopijas Komisija pagrįstai vertino kaip informacinio pobūdžio dokumentus, nes jie nesuteikia jokios informacijos apie Administratoriaus veiksmus ar neveikimą ir negalėjo būti pagrindas pradėti Administratoriaus veiklos neplaninį patikrinimą.

Departamentas sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo nurodytu aspektu prašomas atlikti Administratoriaus veiklos vertinimas (neplaninis patikrinimas) reikalautų įmonės sandorių, t.y. įmonės veiklos vertinimo, kurį atlikti Departamentas pagal jam suteiktą kompetenciją neturi teisės.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą konstatuoja, kad VAGK komisija pareiškėjo skundą atmetė pagrįstai ir teisėtai, sprendime pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo skundo argumentų. Pirmosios instancijos teismas palikdamas galioti VAGK sprendimą, teisės normas taikė iš esmės tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė