14e680c8-dfca-4d32-abbc-4b4f207413a6 · Kauno apygardos teismas

                                                                                 Civilinė byla Nr. 2A-1482-527/2015;                                                                        proceso Nr. 2-69-3-08283-2014-8;                                                                            procesinio sprendimo kategorijos: 113.10,                             (S)                                                                                                      113.5, 121.18, 121.22.

                                                                                                    KAUNO APYGARDOS TEISMAS                                                    N U T A R T I S                                     LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU                                                 2015 m. lapkričio 5 d.                                                             Kaunas Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Jolitos Cirulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Meilučio ir RÅ«tos Palubinskaitės, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo BAB Ūkio banko, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Valnetas“ įgalioto asmens G.

A., apeliacinį skundÄ dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-33-151/2015 pagal ieÅ¡kovo BAB Ūkio banko (toliau – Bankas) ieÅ¡kinius pareikÅ¡tus atsakovams TAIKOS TURTAS, UAB, OZO TURTAS, UAB ir AIDO TURTAS, UAB dėl kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo,n u s t a t ė:                                    I.             Ginčo esmėByloje ginčas kilo dėl ieÅ¡kovo (banko) pagal negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis (toliau – Sutartys) atsakovams (patalpų nuomotojams) sumokėtų užstato sumų, skirtų ieÅ¡kovo įsipareigojimams užtikrinti, teisinio vertinimo ir atsakovų veiksmų teisėtumo, praneÅ¡us ieÅ¡kovui apie Å¡ios sumos panaudojimÄ po to, kai buvo paskelbtas banko veiklos moratoriumas, o apie dalies sumų panaudojimÄ praneÅ¡us jau po Sutarčių nutraukimo.IeÅ¡kovas 2014-05-05 ieÅ¡kiniais prašė:

1) pripažinti atsakovo TAIKOS TURTAS, UAB 2013-03-21 atliktÄ vienaÅ¡alį įskaitymÄ 18 248,55 Lt sumai negaliojančiu nuo atlikimo momento bei 2013-04-26 atliktÄ vienaÅ¡alį įskaitymÄ 5 191,13 Lt sumai negaliojančiu nuo atlikimo momento ir taikyti restitucijÄ , priteisiant iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovui 23 439,68 Lt;

2) pripažinti atsakovo AIDO TURTAS, UAB 2013-03-21 atliktÄ vienaÅ¡alį įskaitymÄ 18 374,27 Lt sumai negaliojančiu nuo atlikimo momento bei 2013-04-26 atliktÄ vienaÅ¡alį įskaitymÄ 5 521,34 Lt sumai negaliojančiu nuo atlikimo momento ir taikyti restitucijÄ , priteisiant iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovui 23 895,61 Lt sumÄ ;

3) pripažinti atsakovo OZO TURTAS, UAB 2013-03-21 atliktÄ vienaÅ¡alį įskaitymÄ 9 490,59 Lt sumai negaliojančiu nuo atlikimo momento bei 2013-04-26 atliktÄ vienaÅ¡alį įskaitymÄ 2 836,75 Lt sumai negaliojančiu nuo atlikimo momento ir taikyti restitucijÄ , priteisiant iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovui 12 327,34 Lt sumÄ ; priteisti iÅ¡ atsakovų 6 procentų dydžio procesines palÅ«kanas nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki visiÅ¡kos teismo sprendimo įvykdymo dienos ir ieÅ¡kovo turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.IeÅ¡kovas nurodė, kad Bankas su atsakovais buvo sudaręs Å¡ias negyvenamų patalpų nuomos sutartis (toliau – Sutartys): 1) 2010-04-22 su TAIKOS TURTAS, UAB – sutartį Nr. NS01892 (toliau – Sutartis Nr. 1), pagal kuriÄ atsakovas iÅ¡nuomojo ieÅ¡kovui negyvenamÄ sias patalpas Taikos pr. 61, Klaipėdoje, prekybos centre „Akropolis“ (t. 1, b. l. 12–52), o ieÅ¡kovas įsipareigojo Sutarties Nr. 1 vykdymo užtikrinimui sumokėti atsakovui 2 mėnesių minimalaus nuomos mokesčio (su PVM) užstatÄ (t. 1, b. l. 14), kurį 27 107,45 Lt sumoje ieÅ¡kovas sumokėjo 2010 m.; 2) 2008-09-29 su AIDO TURTAS, UAB – sutartį Nr. NS01289 (toliau – Sutartis Nr. 2), pagal kuriÄ atsakovas iÅ¡nuomojo ieÅ¡kovui negyvenamÄ sias patalpas Aido g. 8, Å iauliuose, prekybos centre „Akropolis“ (t. 2, b. l. 12–52), o ieÅ¡kovas įsipareigojo Sutarties Nr. 2 vykdymo užtikrinimui sumokėti atsakovui 3 mėnesių minimalaus nuomos mokesčio (su PVM ) užstatÄ (t. 2, b. l. 14), kurį 41 578,24 Lt sumoje ieÅ¡kovas sumokėjo 2008 m.; 3) 2008-12-22 su OZO TURTAS, UAB – sutartį Nr. NS01538 (toliau – Sutartis Nr. 3), pagal kuriÄ atsakovas iÅ¡nuomojo ieÅ¡kovui negyvenamÄ sias patalpas Ozo g. 25, Vilniuje, prekybos centre „Akropolis“ (t. 3, b. l. 12–52), o ieÅ¡kovas įsipareigojo Sutarties Nr. 3 vykdymo užtikrinimui sumokėti atsakovui 2 mėnesių minimalaus nuomos mokesčio (su PVM) užstatÄ (t. 3, b. l. 14), kurį 14 456,41 Lt sumoje ieÅ¡kovas sumokėjo. 2013-02-12 Lietuvos Banko valdybos (toliau – LBV) nutarimu Nr. 03-29 ieÅ¡kovui buvo paskelbtas moratoriumas, kurio 3 p. numatė, kad bankui draudžiama vykdyti įsipareigojimus mokėti ar perleisti banko turtÄ , jei Å¡ie įsipareigojimai kyla iÅ¡ sandorių ar kitų juridinių faktų, atsiradusių iki banko veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo dienos, iÅ¡skyrus mokėjimus, bÅ«tinus apribotai banko veiklai apribojimo (moratoriumo) metu užtikrinti; 4 punktu draudžiama įskaityti bet kokius banko ir jo klientų reikalavimus.

IeÅ¡kovas teigia, kad moratoriumo ieÅ¡kovui paskelbimo dienÄ buvo uždaryti ieÅ¡kovo skyriai atsakovų nuomojamose patalpose. 2013-02-18 LBV nutarimu Nr. 03-31 ieÅ¡kovas buvo paskelbtas nemokiu ir visam laikui atÅ¡aukta jo veiklos licencija. 2013-03-21 praneÅ¡imu atsakovai informavo ieÅ¡kovÄ , kad 2013-03-19 atsakovams nebuvo sumokėtas nuomos mokestis už kovo mėnesį ir mokesčiai už komunalines paslaugas vasario mėnesį pagal pateiktas sÄ skaitas faktÅ«ras, todėl atsakovai, vadovaudamiesi Sutarčių bendrosios dalies 16.2 punktu, pagal kurį atsakovai turi teisę panaudoti užstato sumÄ savo nuožiÅ«ra padengiant bet kokius ieÅ¡kovo pradelstus mokėjimus, padengė kovo mėn. nuomos mokesčius ir vasario mėn. mokesčius už komunalines paslaugas iÅ¡ ieÅ¡kovo sumokėto užstato (t. 1, b. l. 73, t. 2, b. l. 74, t. 3, b. l. 69). 2013-03-29 praneÅ¡imu atsakovai informavo ieÅ¡kovÄ , kad, ieÅ¡kovui tapus nemokiam, atsakovai Sutarčių 19.4.6 punktų pagrindu nutraukia Sutartis ir paskutinė nuomos termino diena yra 2013-04-02 (t. 1, b. l. 75 b, t. 3, b. l. 70). 2013-04-08 perdavimo–priėmimo aktais ieÅ¡kovas perdavė, o atsakovai priėmė patalpas (t. 1, b. l. 76, t. 2, b. l. 76, t. 3, b. l. 71). 2013-04-26 praneÅ¡imu atsakovai informavo ieÅ¡kovÄ , kad ieÅ¡kovas nebuvo sumokėjęs atsakovams nuomos bei papildomo mokesčių už balandžio mėnesį ir mokesčių už komunalines paslaugas kovo mėnesį pagal jam pateiktas sÄ skaitas faktÅ«ras, todėl atsakovai, vadovaudamiesi Sutarčių bendrosios dalies 16.2 punktu, padengė balandžio mėn. nuomos ir papildomo mokesčio ir kovo mėn. mokesčius už komunalines paslaugas sÄ skaitas iÅ¡ ieÅ¡kovo sumokėto užstato (t. 1, b. l. 76, t. 2, b. l. 77, t. 3, b. l. 72).

Kauno apygardos teismas 2013-05-02 nutartimi, įsiteisėjusia 2013-06-07, iÅ¡kėlė ieÅ¡kovui bankroto bylÄ , administratoriumi paskyrė UAB „Valnetas“. 2013-07-03 atsakovai grÄ Å¾ino ieÅ¡kovui dalį užstato: TAIKOS TURTAS, UAB – 3 667,77 Lt, AIDO TURTAS, UAB – 17 682,63 Lt, OZO TURTAS, UAB – 2 129,07 Lt. Atsakovai dalį užstato panaudojo skolų padengimui atlikę vienaÅ¡alius įskaitymus 2013-03-21 ir 2013-04-26: TAIKOS TURTAS, UAB – atitinkamai 18 248,55 Lt ir 5 191,13 Lt, AIDO TURTAS, UAB – 18 374,27 Lt ir 5 521,34 Lt, OZO TURTAS, UAB – 9 490,59 Lt ir 12 327,34 Lt.

IeÅ¡kovas 2013-10-31 raÅ¡tais kreipėsi į atsakovus dėl grÄ Å¾inimo užstato, kuris negalėjo bÅ«ti panaudotas jokioms skoloms apmokėti įskaitymo bÅ«du, kadangi įstatymas imperatyviai draudžia visiems asmenims atlikti įskaitymÄ (t. 1, b. l. 78, 79, t. 2, b. l. 78, 79, t. 3, b. l. 73, 74), tačiau atsakovai 2013-12-02 raÅ¡tais nesutiko grÄ Å¾inti iÅ¡ užstato padengtus įsiskolinimus. IeÅ¡kovo teigimu, Banko sumokėtas užstatas atsakovams – tai ieÅ¡kovo turtas, kuriam taip pat taikomos imperatyvios Bankų įstatymo 76 str. 7 d. nuostatos.

Atsakovų atlikti įskaitymai buvo sudaryti pažeidžiant Bankų įstatymo 76 str. 7 d. nuostatas, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekiniai ir negaliojantys CK 1.80 str. 1 d. bei 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindais.                                         II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė        Kauno apylinkės teismas 2014 m. kovo 10 d. sprendimu (t. 3, b. l. 6–16) ieškinius atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovui AIDO TURTAS, UAB 771,55 Eur, atsakovui TAIKOS TURTAS, UAB 771,26 Eur, atsakovui OZO TURTAS, UAB 771,26 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad Sutartimis sulygtu piniginiu užstatu Å¡alys susitarė užtikrinti tinkamÄ nuomos mokesčio už perduotas patalpas mokėjimÄ â€“ bÅ«simų ieÅ¡kovo įsipareigojimų įvykdymÄ . Toks Å¡alių susitarimas įstatymo leidžiamas ir laikytinas vienu iÅ¡ įstatyme nenumatytų, tačiau Å¡alių susitarimu nustatytų prievolių įvykdymo užtikrinimo bÅ«dų (CK 6.70 str., LAT 2013-06-07 nutartis c. b. Nr. 3K-3-250/2013). Å is užstatas, perduotas nuomotojui, negali bÅ«ti kvalifikuojamas kaip avansas, nes užstato paskirtis yra užtikrinti prievolių pagal patalpų nuomos sutartis tinkamÄ vykdymÄ , bet ne iÅ¡ anksto apmokėti dalį nuomos mokesčio.

Vadovaujantis Ä®BÄ® 34 straipsniu, įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iÅ¡ lėšų, gautų pardavus įkeistÄ Ä¯monės turtÄ , arba perduodant įkeistÄ turtÄ . Kadangi nagrinėjamu atveju užstatas yra lėšos ir jos perduotos kreditoriams, piniginis užstatas nevirÅ¡ija skolos dydžio, tai atsakovai (nuomotojai) galėjo tenkinti reikalavimÄ pagal Sutartis, susijusį su ieÅ¡kovo (nuomininko) piniginių įsipareigojimų netinkamu vykdymu (CK 1.5 str., LAT 2013-12-23 nutartis c. b.

Nr. 3K-3-707/2013). Atsakovai turėjo teisę pasidengti iÅ¡ užstato įsiskolinimÄ , skolos dydžio nevirÅ¡ijo, nes perviršį 2013-07-03 grÄ Å¾ino ieÅ¡kovui. Atsakovai patenkino savo reikalavimÄ ne iÅ¡kėlus bankroto bylÄ , o moratoriumo galiojimo metu, o bankroto bylos iÅ¡kėlimas ženkliai sumažina prievolių įvykdymo galimybes. Pagal LAT praktikÄ , nepriklausomai nuo įmonės statuso, nuomos sutartyse numačius užstatÄ , kaip kredito rizikos mažinimo priemonę, jis turi bÅ«ti dengiamas iÅ¡ užstato, o bankroto atveju atsakovai turėtų bÅ«ti ieÅ¡kovo iÅ¡skiriami iÅ¡ kitų kreditorių ir jų prievolės taip pat bÅ«tų tenkinamos iÅ¡ užstato.

Teismas laikė nepagrįstu ieÅ¡kovo teiginį, kad paskelbus moratoriumÄ buvo uždaryti visi Banko filialai ir ieÅ¡kovas nesinaudojo patalpomis, kadangi draudimas aptarnauti Banko klientus dar nereiÅ¡kia, kad filialai nedirbo. Paskelbus moratoriumÄ Bankas privalėjo vykdyti kitokio pobÅ«džio veiklÄ , t. y. perduoti inventorių, sutvarkyti dokumentacijÄ ir perduoti laikinam administratoriui ir pan. Be to, laikino administratoriaus pareiga buvo imtis skubių priemonių nutraukti nenaudojamų patalpų nuomos sutartis, tikslu mažinti kreditorinius įsiskolinimus, tačiau Å¡ios pareigos administratorius nevykdė, o iniciatyvÄ jas nutraukti pareiÅ¡kė atsakovai.

Be to, atsakovams visiÅ¡kai nesvarbu, ar ieÅ¡kovas naudojosi patalpomis, ar ne. IeÅ¡kovo pareiga nesinaudojant patalpomis stengtis kuo greičiau Sutartis nutraukti. Teismo nuomone, patalpos buvo reikalingos veiklai vystyti ir po paskelbto moratoriumo, nepriklausomai nuo bankui taikomų apribojimų (LR bankų įstatymo 76 str. 7 d. 3 p.). Atsakovams panaudojus užstato lėšas, bÅ«tent šį panaudojimÄ ieÅ¡kovas prašė pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. Teismas nenustatė atsakovų nesÄ Å¾iningumo, todėl Sutartyse numatyto užstato lėšų panaudojimÄ nepripažino negaliojančiu.

                       III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai         IeÅ¡kovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Valnetas“ įgalioto asmens G. A., apeliaciniu skundu (t. 3, b. l. 25–36) praÅ¡o panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015-03-10 sprendimÄ ir perduoti bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo. Apelianto teigimu, teismas turėjo įvertinti tai, jog atsakovai bankui priklausančias pinigines lėšas savo reikalavimų tenkinimui panaudojo ne tik bankui jau esant nemokiam, bet ir Sutartis jau nutraukus atsakovų iniciatyva ir ieÅ¡kovui jau turint reikalavimo teises į atsakovus.

Pirmiausia ieÅ¡kovo sumokėtas atsakovams užstatas buvo ieÅ¡kovo turtas, kuris buvo trečiųjų asmenų dispozicijoje ir kuriam taip pat buvo taikomos imperatyvios Bankų įstatymo 76 str. 7 d. nuostatos, o taip pat tai buvo ieÅ¡kovo turtas, kuriuo Å¡alys susitarė užtikrinti tinkamÄ Sutarčių vykdymÄ . Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovai su ieÅ¡kovo piniginėmis lėšomis, pavadintomis užstatu ir buvusiomis pas atsakovus, gali atlikti įskaitymus nepaisydami nei Bankų įstatymo 76 str. 7 d. nuostatos, nei kitų įstatymų ir taip tenkinti savo reikalavimus pagal Sutartis.

IeÅ¡kovas taip pat nesutinka su teismo teiginiu, kad kadangi nagrinėjamu atveju užstatas yra lėšos ir jos perduotos kreditoriams, o piniginis užstatas nevirÅ¡ija skolos dydžio, tai atsakovai galėjo tenkinti reikalavimÄ pagal Sutartis, susijusį su ieÅ¡kovo piniginių įsipareigojimų netinkamu vykdymu, įvertinus tai, kad pagal Ä®BÄ® 34 straipsnį, įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia. Pažymėtina, kad pagal Ä®BÄ® 36 straipsnio 1 dalį pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo iÅ¡laidos, kurios mokamos iÅ¡ bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rÅ«Å¡ių lėšų (gautų pardavus įmonės turtÄ , įskaitant ir įkeistÄ , įmonei grÄ Å¾intų skolų, Å«kinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų) (LAT 2012-05-25 nutartyje c. b.

Nr. 3K-3-250/2012). Be to, ir pagal Ä®BÄ® 33 straipsnio 6 dalį, pirkėjui sumokėjus visÄ kainÄ už nupirktÄ Ä¯keistÄ turtÄ , įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui priklausanti suma pervedama, atskaičius administravimo iÅ¡laidoms apmokėti kreditorių susirinkimo patvirtintÄ sumÄ . Taigi, jeigu teismas pagrįstai užstatÄ prilygino įkeitimui (su kuo apeliantas nesutinka), iÅ¡ kurio atsakovai turėjo teisę patenkinti savo reikalavimus pirmiau už kitus ieÅ¡kovo kreditorius (įvertinant dar ir tai, kad piniginis užstatas nevirÅ¡ijo skolos dydžio), teismas, vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo 2013-10-31 nutartimi c. b.

Nr. 2-2497/2013, privalėjo įvertinti ir tai, kad atsakovai proporcingai privalėjo prisidėti ir prie ieÅ¡kovo administravimo iÅ¡laidų dengimo ieÅ¡kovo bankroto byloje (pažymėtina tai, kad ieÅ¡kovo paskelbimas nemokiu akivaizdžiai suponavo tai, kad ieÅ¡kovui bus iÅ¡kelta bankroto byla). Ä®vertinus tai, kad iÅ¡ ieÅ¡kovo atsakovams pervestų užstatų atsiskaitymui su jais buvo skirta visa jų reikalavimų į ieÅ¡kovÄ suma, o atsakovų administravimo iÅ¡laidų dalį dengiant iÅ¡ likusios jų finansinį reikalavimÄ virÅ¡ijusios sumos, grÄ Å¾inus ieÅ¡kovui nepanaudotas užstatų sumas, ir tokiu bÅ«du atsakovams visiÅ¡kai neprisidėjus prie ieÅ¡kovo bankroto proceso metu patirtų administravimo iÅ¡laidų dengimo, leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog taip teismui suteikus teisę atsakovams dengti savo finansinius reikalavimus buvo pažeistos Ä®BÄ® 36 straipsnio 1 dalies nuostatos ir kreditorių lygiateisiÅ¡kumo principas.

Akivaizdu, kad teismas neteisus, kad atsakovai pagal Ä®BÄ® 34 straipsnį turėjo teisę pasidengti savo reikalavimus, kylančius iÅ¡ Sutarčių, iÅ¡ ieÅ¡kovo piniginių lėšų, kurios buvo pas atsakovus, t. y. iÅ¡ ieÅ¡kovo atsakovams pervestų užstatų.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nuomojamos patalpos buvo reikalingos ieÅ¡kovo veiklai vykdyti ir po paskelbto moratoriumo, nepriklausomai nuo taikomų apribojimų (LR bankų įstatymo 76 str. 7 d. 3 p.). 2013-02-12, t. y. moratoriumo ieÅ¡kovui paskelbimo dienÄ , buvo uždaryti Banko skyriai, veikę nuomotose patalpose, ir jose ieÅ¡kovas nuo 2013-02-12 jokios veiklos nevykdė, patalpų nenaudojo apribotai Banko veiklai vykdyti.

Å iuo atveju teismas nepagrįstai patalpų reikalingumÄ sieja su tuo, kad apelianto moratoriumo paskelbimo dienÄ patalpose buvo apelianto daiktai, vien kas negali suponuoti patalpų bÅ«tinumo ir reikalingumo ieÅ¡kovo veiklai vykdyti ir po paskelbto moratoriumo, kadangi jose neveikė ieÅ¡kovo skyriai, nedirbo ieÅ¡kovo darbuotojai ir jose nebuvo teikiama informacija ieÅ¡kovo klientams apie ieÅ¡kovÄ . IeÅ¡kovas yra specifinis Å«kio subjektas, kurio veiklÄ prižiÅ«ri Lietuvos bankas ir kuriam moratoriumas buvo paskelbtas ne paties ieÅ¡kovo akcininkų sprendimu ir iÅ¡ anksto tam pasiruoÅ¡us, o Lietuvos banko sprendimu, todėl visiÅ¡kai akivaizdu, kad fiziÅ¡kai nebuvo įmanoma atlaisvinti visų nuomotų patalpų moratoriumo paskelbimo dienÄ , kadangi tam iÅ¡ anksto nebuvo ruoÅ¡tasi ir tai ieÅ¡kovui nebuvo žinoma.

Å iuo atveju buvo visos actio Pauliana sÄ lygos:

1) sandoriai pažeidė ieškovo kreditorių teises, nes, atlikus įskaitymus, ieškovui jau būnant nemokiam bei kuriam taip pat buvo paskelbtas moratoriumas, atsakovams buvo suteikta pirmenybės teisė prieš kitus ieškovo kreditorius, su kuriais liko neatsiskaityta ir kurie yra pareiškę kreditorinius reikalavimus ieškovui bankroto byloje, o tai reiškia, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti;

2) ieÅ¡kovas neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių, nes ieÅ¡kovui nėra žinoma, kad įskaitymų atlikimas tuomet, kai ieÅ¡kovui buvo taikomas moratoriumas ir kai jau buvo paskelbta apie jo nemokumÄ , bÅ«tų suponavę atsakovams įstatyminę, sutartinę ir/ar teismo sprendimu pagrįstÄ teisinę prievolę atlikti įskaitymus ir perimti dalį Banko turto;

3) sandorio Å¡alys buvo nesÄ Å¾iningos, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad įskaitymai pažeidžia kreditoriaus interesus, nes atsakovai negalėjo nežinoti, kad ieÅ¡kovui yra paskelbtas moratoriumas, kurio metu, remiantis Bankų įstatymo 76 str. 7 d., nuo sprendimo paskelbti Banko veiklos apribojimÄ (moratoriumÄ ) ir paskirti Banko laikinÄ jį administratorių pateikimo Bankui dienos yra draudžiama vykdyti įsipareigojimus mokėti ar perleisti Banko turtÄ , jei Å¡ie įsipareigojimai kyla iÅ¡ sandorių ar kitų juridinių faktų, atsiradusių iki Banko veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo dienos, iÅ¡skyrus mokėjimus, bÅ«tinus apribotai Banko veiklai apribojimo (moratoriumo) metu užtikrinti, taip pat draudžiama įskaityti bet kokius Banko ir jo klientų reikalavimus, taip pat atsakovai negalėjo nežinoti, jog ieÅ¡kovas buvo paskelbtas nemokiu ir visam laikui buvo atÅ¡aukta jo veiklos licencija, kas akivaizdžiai suponavo tai, kad ieÅ¡kovas nebetęs veiklos;

4) nėra suėjęs sutrumpintas vienerių metų senaties terminas, kadangi Kauno apygardos teismas 2014-01-23 nutartimi c. b. Nr. B2-745-254/2014 ieÅ¡kovo bankroto administratoriui pratęsė Ä®BÄ® 11 str. 3 d. 8 p. numatytÄ terminÄ iki 2014-05-03 įskaitytinai.Teismas neatskleidė bylos esmės, nes iÅ¡ esmės rėmėsi tik actio Pauliana institutu ir visiÅ¡kai nenagrinėjo kitų ieÅ¡kiniuose nurodytų pagrindų, t. y. CK 1.80 str. 1 d. (imperatyvioms įstatymo normoms prieÅ¡taraujantis sandoris), dėl ko neatskleidė bylos esmės (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).Teismas netyrė ir nepasisakė dėl visų esminę reikÅ¡mę byloje turinčių įrodymų, tuo pažeisdamas CPK 235 str. 1 d., 265 str. 1 d., 270 str. 4 d. 2 ir 3 p. Teismas iÅ¡ esmės rėmėsi tik atsakovo atsiliepimu bei jame pateikta informacija, tačiau netyrė ir neanalizavo ieÅ¡kovo teiktų praneÅ¡imų atsakovams, atsakovų vienaÅ¡alių Sutarčių nutraukimų, kuriose atsakovai akivaizdžiai patvirtino suprantÄ , kad ieÅ¡kovas yra nemokus ir kad atsakovai tenkina savo reikalavimus pirmiau prieÅ¡ kitus ieÅ¡kovo kreditorius.

Tai patvirtina, jog teismas net nevertino bylos įrodymų, kurie akivaizdžiai patvirtina, kad atsakovai neteisėtai atliko įskaitymus.             Atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundÄ (t. 3, b. l. 39–46) praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti, teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Apeliantas netinkamai interpretuoja tam tikras faktines bylos aplinkybes. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad atsakovai pagal Sutartis 2013-04-26 praneÅ¡imais, t. y. jau po Sutarčių nutraukimo, bankÄ informavo apie užstato panaudojimÄ balandžio mėnesio nuomos mokesčio ir kitų mokėjimų pagal Sutartis padengimui.

Atitinkama užstato dalis, kuria buvo užtikrintas bÅ«simų banko įsipareigojimų pagal Sutartis tinkamas įvykdymas, panaudota tik proporcingai balandžio mėnesio nuomos termino daliai iki patalpų grÄ Å¾inimo atsakovams dienos, t. y. iki 2013-04-08. Taigi atsakovai, bÅ«dami sÄ Å¾iningomis Sutarčių Å¡alimis, tenkino tik savo pagrįstus reikalavimus ir nuomos mokestį už balandžio mėnesį apskaičiavo tik už faktiÅ¡kai banko patalpose bÅ«tas 8 dienas iki patalpų grÄ Å¾inimo. Bankas teigia, kad dalį piniginių lėšų atsakovai panaudojo Sutartims jau buvus nutrauktoms atsakovų iniciatyva ir bankui jau turėjus reikalavimo teises į atsakovus.

Pažymėtina, kad Sutarčių 16.1 punktai numatė, kad užstatas grÄ Å¾inamas nuomininkui (bankui) taikant dvi esmines Sutarties sÄ lygas. Kadangi nebuvo tenkinama nė viena iÅ¡ Å¡ių sÄ lygų, t. y. Sutartys banko nebuvo tinkamai vykdomos, ko pasėkoje atsakovams teko pasinaudoti prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone – užstatu, taip pat nebuvo suėjęs 60 dienų terminas, banko teiginiai laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, kad, suėjus minėtam terminui, atsakovai, vadovaudamiesi Sutartimis ir bÅ«dami sÄ Å¾iningomis Sutarčių Å¡alimis, grÄ Å¾ino bankui visÄ jam priklausančio užstato likutį.Bankų įstatymas, kurio 76 straipsnio 7 dalyje pateikiamas draudimų bei ribojimų sÄ raÅ¡as banko moratoriumo situacijoje yra baigtinis, nedraudžia kreditoriams pasinaudoti prievolių įvykdymo užtikrinimo institutu Banko moratoriumo atveju.

Bankas, teigdamas, jog skolos padengimas iÅ¡ užstato prieÅ¡tarauja imperatyvioms normoms, iÅ¡vardintoms 76 straipsnio 7 daliai, nenurodo konkretaus 7 dalies punkto. Atsakovų teisė pasinaudoti užstatu kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone nepatenka nei į vienÄ 7 dalies punktÄ . Be to, prieÅ¡ingai nei teigia Bankas, skolos padengimas iÅ¡ užstato nelaikytinas įskaitymu (LAT 2013-12-23 nutartis Nr. 3K-3-707/2013). Be to, skolos padengimas iÅ¡ užstato nelaikytinas įskaitymu ir dėl to, kad neatitinka visų įskaitymui taikomų sÄ lygų.

Šiuo atveju atsakovai nėra ieškovo skolininkai, be to, šalių reikalavimai nėra vienarūšiai, t. y. ieškovo prievolė yra mokėti nuomos užmokestį, atsakovų – suteikti patalpas. Pažymėtina, kad BĮ 76 str. 1 d. numato, kad moratoriumas yra banko veiklos laikinas dalinis apribojimas, ir atitinkamus ribojimus nustato BĮ bei priežiūros institucijos sprendimas dėl banko veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo. Įstatymų leidėjas, numatydamas konkrečius subjektus (bankas, bankas–klientas), konkrečius draudžiamus veiksnius (įskaitymas, banko turto perleidimas), siekė aiškaus tikslo – išsamiai apibrėžti apribojimus banko laikino dalinio veiklos apribojimo metu.

Toks aiÅ¡kinimas kyla visų pirma iÅ¡ to, kad moratoriumas yra laikinas ir dalinis banko veiklos apribojimas, o ne visiÅ¡kas, kaip, pavyzdžiui, yra bankui iÅ¡kėlus bankroto bylÄ . Atsižvelgiant į minėto draudimų ir ribojimų sÄ raÅ¡o iÅ¡samumÄ ir baigtumÄ , akivaizdu, kad nėra normos, draudžiančios kreditoriams tenkinti savo reikalavimus pasinaudojant prievolių įvykdymo užtikrinimo institutais. Be to, tokie papildomi draudimai bei ribojimai nebuvo nustatyti ir priežiÅ«ros institucijos sprendime dėl Banko veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo.

Be to, moratoriumas, remiantis BÄ®, yra tik dalinis ir laikinas Banko veiklos apribojimas, todėl nustatytas konkretus, iÅ¡samus ir kur kas siauresnis nei draudžiamų veiksmų po bankroto bylos iÅ¡kėlimo (įsiteisėjimo) dienos sÄ raÅ¡as. Pažymėtina, kad visų finansinių prievolių vykdymas imperatyviai uždraudžiamas tik bankui iÅ¡kėlus bankroto bylÄ (BÄ® 85 str. 3 d. 2 p.). Ä®BÄ® netaikytinas, o administravimo iÅ¡laidos nepatirtos bei nekompensuotinos. Atsakovai prievolių įvykdymo užtikrinimo institutu – užstatu – pasinaudojo ir savo reikalavimo teisę dėl Banko netinkamai vykdomų prievolių pagal Sutartis realizavo dar iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo ir tuo labiau iki jos įsiteisėjimo bei nepažeisdami Banko veiklos laikinam daliniam apribojimui BÄ® nustatyto reguliavimo, todėl Ä®BÄ® netaikytinas.

Tačiau net ir taikant Ä®BÄ® normas, atsižvelgtina į LAT 2013-12-23 nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-707/2013 iÅ¡aiÅ¡kinimÄ faktiÅ¡kai analogiÅ¡koje situacijoje, kai bankroto byla įmonei dar nebuvo iÅ¡kelta, tačiau buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės iki nutarties iÅ¡kelti bankroto bylÄ Ä¯siteisėjimo dienos – viso įmonės turto areÅ¡tas, ir areÅ¡tuotas net įmonės kilnojamas ir nekilnojamas turtas, esantis pas trečiuosius asmenis (BÄ® 76 str. 7 d., nustatanti draudimus ir ribojimus moratoriumo laikotarpiu nenustato jokių atskirų draudimų ar apribojimų tretiesiems asmenims ar jų dispozicijoje esančiam banko turtui ir nustato tik banko veiklos ribojimus).

Nors patalpų nuomotojas turto areÅ¡to galiojimo laiku pasinaudojo užstatu kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone nuomininkui nevykdant savo įsipareigojimų pagal nuomos sutartį, nepaisant to, LAT, net įmonės turto areÅ¡to metu prioritetÄ teikdamas skolinių įsipareigojimų tenkinimui iÅ¡ prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių, kad nuomotojas galėjo tenkinti reikalavimÄ pagal Sutartį, susijusį su ieÅ¡kovo (nuomininko) piniginių įsipareigojimų netinkamu vykdymu (CK 1.5 str.).

Apeliantas neteisus, jog iÅ¡ užstato turi bÅ«ti atlygintos administravimo iÅ¡laidos, kadangi įsiskolinimai iÅ¡ prievolių užtikrinimo priemonių – užstatų – atsakovų padengti dar prieÅ¡ bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ ir nepažeidžiant BÄ® imperatyvų, taikomų banko moratoriumo atveju, o, be to, administratorius dėl to objektyviai negalėjo patirti jokių papildomų iÅ¡laidų, kurias kompensuoti tektų atsakovams. Atsižvelgtina ir į tai, kad ieÅ¡kovo atsakovams sumokėtiems užstatams virÅ¡ijus ieÅ¡kovo įsiskolinimo atsakovams dydį, atsakovai grÄ Å¾ino ieÅ¡kovui visÄ jo įsiskolinimo dydį virÅ¡ijusiÄ užstatų sumÄ , lygiÄ 23 479,47 Lt, iÅ¡ kurios, remiantis Ä®BÄ® 34 bei 36 str., galės bÅ«ti tenkinami ne tik kitų kreditorių reikalavimai, bet ir administratoriaus iÅ¡laidos.

Bet kokiu atveju, net ir taikant ĮBĮ normas, administratorius dėl atsakovų nebūtų patyręs jokių papildomų išlaidų, nes užstatas kaip piniginių lėšų įkeitimas, nerealizuotinas papildomais aktyviais administratoriaus veiksmais, t. y. pardavimu iš varžytynių, fiziniu perdavimu kreditoriui, nereikalingos papildomos turto saugojimo ar panašios išlaidos, kas didintų administravimo išlaidas. Pabrėžtina, kad atsakovai taip pat yra kreditoriais ieškovo bankroto byloje, nes tam tikri ieškovo įsiskolinimai pagal Sutartis paaiškėjo jau po bankroto bylos iškėlimo.

Å iuo metu priimta teismo nutartis leisti ieÅ¡kovo administratoriui iÅ¡ dalies atsiskaityti su antrosios eilės kreditoriumi, todėl darytina iÅ¡vada, kad turimų Banko lėšų netrÅ«ksta ir atsiskaitymui su bankroto administratoriumi.Patalpos ieÅ¡kovo buvo naudojamos kitai nei klientų aptarnavimo Banko padaliniuose veiklai ir nebuvo atlaisvintos iki 2013-04-08, kai patalpos atsakovams ieÅ¡kovo buvo grÄ Å¾intos tik pačių atsakovų iniciatyva. Atsakovai Sutartis nutraukė nedelsdami ir nedidindami Banko įsipareigojimų.

Pagal Ä®BÄ® 10 str. 7 d. 4 p. įmonės, kuriai iÅ¡kelta bankroto byla, sudarytos sutartys lieka galioti, jei per 30 d. nuo teismo nutarties iÅ¡kelti bankroto bylÄ Ä¯siteisėjimo dienos bankroto administratorius nepranešė suinteresuotiems asmenims, kad Å¡ios įmonės sudarytų sutarčių, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigęs (taip jų nuomos, panaudos sutartys), nevykdys. Kadangi laikinajam administratoriui pagal BÄ® 76 str. 9 p. tokia teisė nesuteikiama, tikėtina, kad Sutartys bankroto administratoriaus nutrauktos galėjo bÅ«ti tik 2013 m. liepos pirmojoje pusėje (nutartis iÅ¡kelti bankroto bylÄ Ä¯siteisėjo 2013-06-07), kas banko įsipareigojimus bÅ«tų padidinę papildomu 3 mėnesių nuomos, komunalinių paslaugų mokėjimų pagal nuomos sutartis dydžiu.

Actio Pauliana sÄ lygos neįrodytos, atsakovai padengdami ieÅ¡kovo pradelstus mokėjimus iÅ¡ užstato buvo sÄ Å¾iningi, padengimas privalomas pagal Sutarčių sÄ lygas, be to, toks padengimas niekaip nepažeidė kitų Banko kreditorių teisių, pirmenybė pagal įstatymų nustatytÄ kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliÅ¡kumÄ nebuvo pažeista, IeÅ¡kovas dėl to netapo nemokiu, jo mokumas nesumažėjo. Be kita ko, atsakovų pasinaudojimas sutartiniu prievolių įvykdymo užtikrinimo institutu – užstatu, atliktas nepažeidžiant imperatyvių BÄ® draudimų ar reikalavimų.Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad teismas neįvertino visų įrodymų, neatskleidė bylos esmės, nes teismas įvertino įrodymų visumÄ ir priėmė pagrįstÄ , motyvuotÄ ir teisingÄ sprendimÄ . IV.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vadosBylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas (CPK 320 str.). Å ioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti patikslinto apeliacinio skundo ribas nenustatė.

IÅ¡nagrinėjusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo iÅ¡vadų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo panaikinti teisėtÄ ir pagrįstÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ . Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundÄ , gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (LAT 2009-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009;

Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).Be to, pažymėtina ir tai, jog, sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

Kasacinis teismas ne kartÄ yra nurodęs, jog teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ iÅ¡ esmės ir priimdamas joje galutinį sprendimÄ , neprivalo aptarti kiekvieno byloje dalyvaujančio asmens argumento ar įrodymo. PrieÅ¡ingai, teismas turi atrinkti ir vertinti tik tuos įrodymus, kurių visetas patvirtina ar paneigia aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku, egzistavimÄ (CPK 176 str.) (pvz., LAT 2011-09-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2011; kt.). Kolegijos nuomone, apeliantas netinkamai interpretuoja kai kurias faktines bylos aplinkybes.

Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad atsakovai pagal Sutartis 2013-04-26 praneÅ¡imais, t. y. jau po Sutarčių nutraukimo, BankÄ informavo apie užstato panaudojimÄ balandžio mėnesio nuomos mokesčio ir kitų mokėjimų pagal Sutartis padengimui. Kaip patvirtina bylos medžiaga, atsakovai atitinkamÄ užstato dalį, kuria buvo užtikrintas bÅ«simų Banko įsipareigojimų pagal Sutartis tinkamas įvykdymas, panaudojo tik proporcingai balandžio mėnesio nuomos termino daliai iki patalpų grÄ Å¾inimo atsakovams dienos, t. y. iki 2013-04-08.

Pritartina atsakovų argumentams, jog jie, bÅ«dami sÄ Å¾iningomis Sutarčių Å¡alimis, tenkino tik savo pagrįstus reikalavimus, o nuomos mokestį už balandžio mėnesį apskaičiavo tik už faktiÅ¡kai banko patalpose bÅ«tas pirmas aÅ¡tuonias balandžio mėnesio dienas iki patalpų jiems grÄ Å¾inimo. Bankas teigia, kad dalį piniginių lėšų atsakovai panaudojo tuomet, kai Sutartys tarp Å¡alių jau buvo nutrauktos atsakovų iniciatyva ir bankas jau turėjo reikalavimo teises į atsakovus.

Kaip teisingai pažymėjo atsakovai atsiliepime, Sutarčių 16.1 punktai numatė, kad užstatas grÄ Å¾inamas nuomininkui (bankui) taikant dvi esmines Sutarties sÄ lygas:

a) nuomininkas (bankas) tinkamai vykdė Sutartį ir nesusidarė situacija, kada nuomotojas privalo užstatÄ panaudoti nuomininko pradelstų finansinių įsipareigojimų vykdymui ir b) užstatas ar, jei dalis užstato kaip užtikrinimo priemonė buvo panaudota nuomininko (banko) prievolės įvykdymui, nepanaudota jo dalis, nuomininkui (apeliantui) yra grÄ Å¾inama per protingÄ terminÄ praėjus 60 dienų nuo Sutarties pasibaigimo. Atsižvelgiant į tai, užstato panaudojimo dėl banko netinkamai vykdomų prievolių faktui nėra niekaip reikÅ¡minga aplinkybė, kad Sutartys jau buvo nutrauktos (netinkamas Sutarties vykdymas gali paaiÅ¡kėti ir vėliau), taip pat nepagrįstas banko teiginys, kad bankas jau turėjo reikalavimo teises į atsakovus, nes kaip minėta, Å¡alių sutarimu nepanaudotos užstato dalies, o tinkamai vykdant Sutartį ir visos sumokėtos užstato sumos, nuomininkas (bankas) įgyja teisę reikalauti per protingÄ terminÄ po 60 dienų nuo Sutarties nutraukimo.

Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo tenkinama nė viena iÅ¡ nurodytų sÄ lygų, t. y. Sutartys banko nebuvo tinkamai vykdomos, ko pasėkoje atsakovams teko pasinaudoti prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone – užstatu, taip pat nebuvo suėjęs 60 dienų terminas, banko teiginiai laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, kad, suėjus minėtam terminui, atsakovai, vadovaudamiesi Sutartimis ir bÅ«dami sÄ Å¾iningomis Sutarčių Å¡alimis, grÄ Å¾ino bankui visÄ jam priklausančio užstato likutį.Kolegija visiÅ¡kai pritaria atsakovų argumentams, jog Bankų įstatymas nedraudžia kreditoriams pasinaudoti prievolių įvykdymo užtikrinimo institutu Banko laikino dalinio veiklos apribojimo (moratoriumo) atveju.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teisiÅ¡kai užstatas – tai atskira įstatymų nereglamentuojama prievolių užtikrinimo priemonė, dėl kurios Å¡alims nedraudžiama susitarti ir kuri, kaip kredito rizikos mažinimo priemonė, yra artimiausia įkeitimui, ,,nes jo, kaip ir įkeitimo, tikslas – iÅ¡skirti konkretų objektÄ iÅ¡ bendros skolininko (ar trečiojo asmens) turto masės ir pasunkinti jį kreditoriaus naudai, siekiant tinkamo užtikrinamos piniginės prievolės įvykdymo (CK 4.198 str., 1.8 str. 1 d.) (2013-12-23 LAT nutartis c. b.

Nr. 3K-3-707/2013). Bankų įstatymo (toliau – BÄ®) 76 straipsnyje, reglamentuojančiame bankų veiklos laikinÄ apribojimÄ (moratoriumÄ ), 7 dalyje iÅ¡vardinti moratoriumo metu taikytini draudimai. Bankas, teigdamas, jog skolos padengimas iÅ¡ užstato prieÅ¡tarauja imperatyvioms normoms, iÅ¡vardintoms 76 straipsnio 7 daliai, nenurodo konkretaus 7 dalies punkto. Sutiktina su atsakovų argumentu, kad atsakovų teisė pasinaudoti užstatu kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone nepatenka nei į vienÄ 7 dalies punktÄ .

BÄ® 76 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatyta, kad bankui draudžiama vykdyti įsipareigojimus mokėti ar perleisti banko turtÄ , jei Å¡ie įsipareigojimai kyla iÅ¡ sandorių ar kitų juridinių faktų, atsiradusių iki banko veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo dienos, iÅ¡skyrus mokėjimus, bÅ«tinus apribotai banko veiklai apribojimo (moratoriumo) metu užtikrinti. Kadangi Å¡is BÄ® punktas nustato draudimus tik pačiam bankui ir nenustato draudimo jokiems tretiesiems asmenims, tai, kad atsakovai pasinaudojo prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone – užstatu, kolegijos nuomone, negali bÅ«ti laikoma BÄ® 76 straipsnio 7 dalies 3 punkto pažeidimu, nes imperatyvus draudimas atitinkamais bÅ«dais ir apimtimi disponuoti banko turtu nustatytas tik pačiam bankui.

Be to, pažymėtina ir tai, jog Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatyta ir Å¡ių draudimų iÅ¡imtis, pagal kuriÄ leidžiama atlikti mokėjimus, jei jie yra bÅ«tini apribotai banko veiklai apribojimo (moratoriumo) metu užtikrinti, o Å¡io įstatymo 76 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pirmiau nurodyti draudimai netaikomi, jeigu, inter alia, kiti įstatymai nustato, kad bankas privalo vykdyti prievoles ir jo veiklÄ apribojus. Nors apeliantas nesutinka su teismo iÅ¡vada, kad patalpos, kurias ieÅ¡kovas nuomojosi iÅ¡ atsakovų, po veiklos moratoriumo paskelbimo buvo bÅ«tinos Banko veiklai užtikrinti, kolegijos nuomone, toks apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, visÄ laikotarpį nuo ieÅ¡kovo veiklos apribojimo paskelbimo iki Sutarčių nutraukimo ir patalpų perdavimo atsakovams iÅ¡nuomotose patalpose buvo laikomas ieÅ¡kovo turtas, kompiuterinė įranga, dokumentai, o atsakovai jiems priklausančiomis patalpomis negalėjo disponuoti. Jau vien Å¡ios aplinkybės, kolegijos nuomone, duoda pagrindÄ iÅ¡vadai, jog patalpos ginčo laikotarpiu ieÅ¡kovui buvo reikalingos. Pažymėtina, kad bankas yra Å«kio subjektas, kuriam keliami specifiniai su veikla susiję reikalavimai, nustatyti, inter alia, Bankų įstatyme, Finansų įstaigų įstatyme.

Banko veikla, inter alia, galiojant jos apribojimams, negali bÅ«ti suprantama vien kaip klientų aptarnavimas, finansinių paslaugų ir informacijos klientams teikimas, o apima ir informacijos, turto bei daiktų saugojimÄ . Duomenų, dokumentų, banko paslapties saugojimo pareiga banko turi bÅ«ti vykdoma nepriklausomai nuo to, ar jo komercinė Å«kinė veikla yra apribota. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai pagrįstai sprendė, kad tai, jog ieÅ¡kovas, paskelbus veiklos moratoriumÄ , operatyviai nepasirÅ«pino nuomotose patalpose esančiu savo turtu, jį ten laikė ir pats neinicijavo Sutarčių nutraukimo bei nuomotų patalpų perdavimo atsakovams, atsižvelgiant į kitas jau aptartas faktines aplinkybes, įrodo, jog patalpos bankui buvo bÅ«tinos jo veiklai užtikrinti.

IeÅ¡kovas vien dėl paskelbto veiklos moratoriumo fakto negali iÅ¡vengti kilusių padarinių. Taip pat pažymėtina, kad po veiklos moratoriumo paskelbimo bankui, atstovaujamam laikinojo administratoriaus, tęsiant nuomos santykius, bÅ«tinus banko veiklai, Å¡ių santykių Å¡alys (ieÅ¡kovas ir atsakovai) laikytinos lygiateisiais subjektais. Tai reiÅ¡kia, kad subjektui, kuriam paskelbtas veiklos apribojimas, negali bÅ«ti sudarytos palankesnės sandorio vykdymo sÄ lygos nei kitai sandorio Å¡aliai. PrieÅ¡ingu atveju kontrahentas nepagrįstai turėtų prisiimti tokių sandorių neįvykdymo rizikÄ , o subjektas, kuriam paskelbtas moratoriumas, turėtų nepateisinamÄ galimybę piktnaudžiauti savo padėtimi nevykdydamas savo įsipareigojimų ar netinkamai juos vykdydamas.BÄ® 76 straipsnio 7 dalies 4 punkte nurodyta, kad draudžiama įskaityti bet kokius banko ir jo klientų reikalavimus.

Å is BÄ® punktas nustato labai konkretų įskaitymo draudimÄ , taikomÄ aiÅ¡kiai apibrėžtam subjektų ratui – tik tarp banko ir jo klientų. Kadangi atsakovai nėra banko klientai ir jų nesieja jokie panaÅ¡Å«s banko–kliento santykiai (atsakovai neturi banko sÄ skaitų, indėlių banke, kitaip nesinaudojo jo teikiamomis paslaugomis ir pan.), todėl minėtas BÄ® punktas, kaip teisingai nurodyta atsakovų atsiliepime, Å¡iuo atveju taip pat negali bÅ«ti taikomas. Be to, prieÅ¡ingai nei teigia bankas, skolos padengimas iÅ¡ užstato nelaikytinas įskaitymu.

Visų pirma dėl to, kad, kaip jau minėta, užstatas, kaip kredito rizikos mažinimo priemonė, yra artimiausia įkeitimui, pagal kurį kreditorius (įkaito turėtojas) turi teisę, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, patenkinti savo reikalavimÄ iÅ¡ įkeisto turto. Atsižvelgiant į tai, atsakovų reikalavimų patenkinimas iÅ¡ užstato laikytinas pasinaudojimu prievolės įvykdymo užtikrinimu bankui netinkamai vykdant savo prievoles pagal Sutartis ir negali bÅ«ti laikomas įskaitymu, nes tai du visiÅ¡kai skirtingi teisės institutai ir prievolės įvykdymas iÅ¡ pateikto užtikrinimo jokiais atvejais netraktuotinas kaip įskaitymas.

Be to, skolos padengimas iÅ¡ užstato nelaikytinas įskaitymu ir dėl tos priežasties, kad neatitinka visų įskaitymui taikomų sÄ lygų. Vadovaujantis LAT praktika, įskaitymui atlikti turi bÅ«ti Å¡ių sÄ lygų visuma:

1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas;

2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui;

3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.);

4) abu reikalavimai turi galioti;

5) abu reikalavimai turi būti vykdytini;

6) abu reikalavimai turi bÅ«ti apibrėžti. Å iuo atveju neegzistuoja pirmoji sÄ lyga, kadangi atsakovai nėra ieÅ¡kovo skolininkai. Be to, Å¡alių reikalavimai nėra vienarÅ«Å¡iai, t. y. ieÅ¡kovo prievolė yra mokėti nuomos užmokestį, atsakovų – suteikti patalpas. Akivaizdu, kad apelianto prievolės įvykdymas pasinaudojant prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone – užstatu, negali bÅ«ti vertinamas kaip įskaitymas. Pažymėtina ir tai, kad, kaip numatyta BÄ® 76 straipsnio 1 dalyje, moratoriumas yra banko veiklos laikinas dalinis apribojimas, ir atitinkamus ribojimus nustato BÄ® bei priežiÅ«ros institucijos sprendimas dėl banko veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo.

Tokių banko veiklos ribojimų ir draudimų sÄ raÅ¡as, pateikiamas BÄ® 76 str. 7 dalyje, yra labai iÅ¡samus ir nurodo konkrečius labai aiÅ¡kius veiksmus, kuriuos draudžiama atlikti, ir atsižvelgiant į draudimų bei ribojimų formuluotes bei apibrėžtumÄ plečiamai neaiÅ¡kintinas, todėl BÄ® 76 straipsnio 7 dalyje pateikiamas draudimų bei ribojimų sÄ raÅ¡as banko moratoriumo situacijoje yra baigtinis. Ä®statymų leidėjas, numatydamas konkrečius subjektus (bankas, bankas–klientas), konkrečius draudžiamus veiksnius (įskaitymas, banko turto perleidimas), siekė aiÅ¡kaus tikslo – iÅ¡samiai apibrėžti apribojimus banko laikino dalinio veiklos apribojimo metu.

Toks aiÅ¡kinimas kyla visų pirma iÅ¡ to, kad moratoriumas yra laikinas ir dalinis banko veiklos apribojimas, o ne visiÅ¡kas, kaip, pavyzdžiui, yra bankui iÅ¡kėlus bankroto bylÄ . Atsižvelgiant į minėto draudimų ir ribojimų sÄ raÅ¡o iÅ¡samumÄ ir baigtumÄ , akivaizdu, kad, kaip teisingai nurodė atsakovai, nėra normos, draudžiančios kreditoriams tenkinti savo reikalavimus pasinaudojant prievolių įvykdymo užtikrinimo institutais. Be to, byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, jog tokie papildomi draudimai bei ribojimai buvo nustatyti ir priežiÅ«ros institucijos sprendime dėl Banko veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo.

Be to, kadangi moratoriumas, remiantis BÄ®, yra tik dalinis ir laikinas Banko veiklos apribojimas, todėl nustatytas konkretus, iÅ¡samus ir kur kas siauresnis nei draudžiamų veiksmų po bankroto bylos iÅ¡kėlimo (įsiteisėjimo) dienos sÄ raÅ¡as. Pažymėtina, kad visų finansinių prievolių vykdymas imperatyviai uždraudžiamas tik bankui iÅ¡kėlus bankroto bylÄ (BÄ® 85 str. 3 d. 2 p.). Atsižvelgiant į Å¡ias BÄ® normas, įstatymo paskirtį ir specifikÄ , kolegijos nuomone, yra akivaizdu, kad BÄ® nuostatos nedraudžia kreditoriams (atsakovams) pasinaudoti prievolių įvykdymo užtikrinimo institutu banko laikino dalinio veiklos apribojimo (moratoriumo) atveju, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apeliantu, jog atsakovai pažeidė imperatyvias BÄ® nuostatas.VisiÅ¡kai pritartina atsakovų argumentams, jog Ä®BÄ® Å¡ioje byloje netaikytinas, o administravimo iÅ¡laidos nepatirtos bei nekompensuotinos.

Bylos duomenys patvirtina, jog atsakovai prievolių įvykdymo užtikrinimo institutu – užstatais, kurie atsakovams buvo pervesti praktiškai Sutarčių sudarymo pradžioje, t. y. atitinkamai 2008 ir 2010 m., – pasinaudojo ir savo reikalavimo teisę dėl Banko netinkamai vykdomų prievolių pagal Sutartis realizavo ginčijamais vienašaliais sandoriais dar iki bankroto bylos bankui iškėlimo 2013-05-02 nutartimi ir tuo labiau iki jos įsiteisėjimo 2013-06-07 bei nepažeisdami Banko veiklos laikinam daliniam apribojimui BĮ nustatyto reguliavimo, todėl ĮBĮ nėra aktualus ir taikytinas.

Bet kokiu atveju, net ir nustačius, kad Å¡ioje situacijoje Ä®BÄ® normos taikytinos, turėtų bÅ«ti iÅ¡ esmės atsižvelgta į LAT 2013-12-23 nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-707/2013 pateiktÄ iÅ¡aiÅ¡kinimÄ faktiÅ¡kai analogiÅ¡koje situacijoje, kai bankroto byla įmonei dar nebuvo iÅ¡kelta, tačiau buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės iki nutarties iÅ¡kelti bankroto bylÄ Ä¯siteisėjimo dienos – viso įmonės turto areÅ¡tas, ir areÅ¡tuotas net įmonės kilnojamas ir nekilnojamas turtas, esantis pas trečiuosius asmenis (BÄ® 76 str. 7 d., nustatanti draudimus ir ribojimus moratoriumo laikotarpiu nenustato jokių atskirų draudimų ar apribojimų tretiesiems asmenims ar jų dispozicijoje esančiam banko turtui ir nustato tik banko veiklos ribojimus).

Patalpų nuomotojas (atsakovas) turto areÅ¡to galiojimo laikotarpiu pasinaudojo užstatu kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone nuomininkui nevykdant savo įsipareigojimų pagal nuomos sutartį. Nepaisant to, LAT nurodė, kad dėl piniginio užstato, siekiant užtikrinti tinkamÄ piniginės prievolės įvykdymÄ , buvo susitarta Nuomos sutartyje, sutartas piniginis užstatas perduotas kreditoriui. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Ä®BÄ® 34 straipsniu, įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iÅ¡ lėšų, gautų pardavus įkeistÄ Ä¯monės turtÄ , arba perduodant įkeistÄ turtÄ .

Kadangi nagrinėjamu atveju užstatas yra lėšos ir jos perduotos kreditoriui, piniginis užstatas nevirÅ¡ija skolos dydžio, tai teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas (nuomotojas) galėjo tenkinti reikalavimÄ pagal Sutartį, susijusį su ieÅ¡kovo (nuomininko) piniginių įsipareigojimų netinkamu vykdymu (CK 1.5 str.). Taigi akivaizdu, kad LAT prioritetÄ teikia skolinių įsipareigojimų tenkinimui iÅ¡ prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių ir net įmonės turto areÅ¡to metu to nedraudžia.

Apeliantė taip pat teigia, jog iÅ¡ užstato turi bÅ«ti atlygintos administravimo iÅ¡laidos. Kaip minėta, įsiskolinimai iÅ¡ prievolių užtikrinimo priemonių – užstatų, atsakovų padengti dar prieÅ¡ bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ ir nepažeidžiant BÄ® imperatyvų, taikomų banko moratoriumo atveju, taigi ieÅ¡kovo teiginys dėl privalomumo atlyginti administravimo iÅ¡laidas visiÅ¡kai nepagrįstas, nes be viso kito administratorius dėl to objektyviai negalėjo patirti jokių papildomų iÅ¡laidų, kurias kompensuoti tektų atsakovams.

Netgi vertinant, kad Ä®BÄ® normos taikytinos, kolegijos nuomone, reikėtų atsižvelgti į Å¡ias svarbias aplinkybes. Kaip minėta, užstatas teismų praktikoje vertinamas kaip įkeitimas, nes jo kaip ir įkeitimo tikslas – iÅ¡skirti konkretų objektÄ iÅ¡ bendros skolininko (ar trečiojo asmens) turto masės ir pasunkinti jį kreditoriaus naudai, siekiant tinkamo užtikrinamos piniginės prievolės įvykdymo. Atsižvelgiant į LAT praktikÄ , užstatas laikytinas konkretaus kreditoriaus naudai įkeista ir fiziÅ¡kai perduodama pinigų suma, kuri pastarojo gali bÅ«ti naudojama skolininkui nevykdant ar netinkamai vykdant sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.

Ä®keitimu (hipoteka) užtikrintų reikalavimų tenkinimÄ bankroto proceso metu reglamentuoja Ä®BÄ® 34 straipsnis, pagal kurį įkeitimu užtikrinti reikalavimai tenkinami pirmiausia iÅ¡ lėšų, gautų pardavus įkeistÄ Ä¯monės turtÄ , arba perduodant įkeistÄ turtÄ . Taigi įkeitimu užtikrinti reikalavimai tenkinami be eilės. Kaip konstatuota ir LAT nutartyje c. b. Nr. 3K-3-707/2013, užstatas yra lėšos ir jos perduotos kreditoriui (Å¡iuo atveju atsakovams), piniginis užstatas nevirÅ¡ija skolos dydžio, taigi atsakovai galėjo tenkinti savo reikalavimus pagal Sutartis, susijusius su ieÅ¡kovo piniginių įsipareigojimų netinkamu vykdymu.

Nustatyta, jog atsakovai grÄ Å¾ino ieÅ¡kovui visÄ jo įsiskolinimo dydį virÅ¡ijusiÄ užstatų sumÄ â€“ 23 479,47 Lt. IÅ¡ Å¡ios užstatu užtikrintos ir Bankui grÄ Å¾intos sumos dalies, remiantis Ä®BÄ® 34 bei 36 straipsniu, kolegijos nuomone, galės bÅ«ti tenkinami ne tik kitų kreditorių reikalavimai, bet ir administratoriaus iÅ¡laidos. Bet kokiu atveju, net ir taikant Ä®BÄ® normas, administratorius dėl atsakovų nebÅ«tų patyręs jokių papildomų iÅ¡laidų, nes užstatas kaip piniginių lėšų įkeitimas, nerealizuotinas papildomais aktyviais administratoriaus veiksmais, t. y. pardavimu iÅ¡ varžytynių, fiziniu perdavimu kreditoriui, nereikalingos papildomos turto saugojimo ar panaÅ¡ios iÅ¡laidos, kas didintų administravimo iÅ¡laidas.

Pabrėžtina, kad atsakovai taip pat yra kreditoriais ieškovo bankroto byloje, nes tam tikri ieškovo įsiskolinimai pagal Sutartis paaiškėjo jau po bankroto bylos iškėlimo. Šiuo metu priimta teismo nutartis leisti ieškovo administratoriui iš dalies atsiskaityti su antrosios eilės kreditoriumi, todėl darytina išvada, kad turimų Banko lėšų netrūksta ir atsiskaitymui su bankroto administratoriumi.Kolegija visiškai pritaria atsakovų argumentams, jog Patalpos ieškovo buvo naudojamos ir nebuvo atlaisvintos iki 2013-04-08.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad patalpos nebuvo reikalingos Banko veiklos vykdymui ir nuo 2013-02-12, t. y. moratoriumo paskelbimo dienos, Bankas jokios veiklos patalpose nevykdė ir jomis nesinaudojo. Pažymėtina, kad pačių atsakovų iniciatyva ir aktyviais veiksmais patalpos pagal Sutartis atsakovams ieÅ¡kovo buvo grÄ Å¾intos tik 2013-04-08, pasiraÅ¡ant su Banko atstovu patalpų priėmimo–perdavimo aktus. Nors patalpos ir nebuvo naudojamos kasdienei Banko veiklai vykdyti, klientams aptarnauti ar kitoms bankinėms paslaugoms tiesiogiai teikti, nei vienos iÅ¡ patalpų atsakovams nebuvo grÄ Å¾intos, atlaisvintos nuo Banko turto, Sutartys nebuvo nutrauktos, Sutarčių nutraukimai iÅ¡ Banko (jo laikinojo administratoriaus) pusės neinicijuoti.

Sutiktina su atsakovais, jog susidarius tokiai neapibrėžtai Banko veiklos laikino ir dalinio apribojimo situacijai, kaip Banko atskyrimas į gerÄ sias ir blogÄ sias banko dalis (2013-02-23), ketinimas atidaryti Banko padalinius (2013-03-05), valstybės specialiųjų institucijų atliekami tyrimai, poėmiai, griežtai reglamentuojama padėtis, neleido atsakovams savavaliÅ¡kai iÅ¡kraustyti apelianto iÅ¡ nuomojamų patalpų, atlaisvinti jas nuo apelianto turto, iÅ¡nuomoti tretiesiems asmenims ar pan., todėl tai padaryta buvo tik kartu su apelianto atstovu, nedelsiant po atsakovų inicijuotų Sutarčių nutraukimų (2013-04-02) kartu inicijuojant ir patalpų grÄ Å¾inimÄ atsakovams bei 2013-04-08 pasiraÅ¡ant patalpų grÄ Å¾inimo atsakovams (priėmimo–perdavimo) aktus, užfiksuojant visÄ patalpose buvusį, banko perimamÄ jo turtÄ ir panaÅ¡ias reikÅ¡mingas aplinkybes.

Taigi Banko teiginys, kad patalpos nebuvo naudojamos, kolegijos nuomone, yra visiÅ¡kai nepagrįstas, nes jos nebuvo naudojamos tik konkrečiai klientų aptarnavimo Banko padaliniuose veiklai. Visomis kitomis prasmėmis patalpos buvo Banko dispozicijoje ir jam atitinkamai kilo pareiga tinkamai ir laiku atsiskaityti su atsakovais bei laikytis visų kitų nuomos sutarčių sÄ lygų. Atsakovai Sutartis nutraukė nepagrįstai nedelsdami ir nedidindami Banko piniginių įsipareigojimų, t. y. Ä®BÄ® 10 str. 7 d. 4 p. numatyta, kad įmonės, kuriai iÅ¡kelta bankroto byla, sudarytos sutartys lieka galioti, jei per 30 dienų nuo teismo nutarties iÅ¡kelti bankroto bylÄ Ä¯siteisėjimo dienos, bankroto administratorius nepranešė suinteresuotiems asmenims, kad Å¡ios įmonės sudarytų sutarčių, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigęs (taip jų nuomos, panaudos sutartys), nevykdys.

Atsižvelgiant į tai, kad laikinajam administratoriui pagal BÄ® 76 str. 9 p. tokia teisė nesuteikiama, kaip teisingai pastebėjo atsakovai, visiÅ¡kai tikėtina, kad tokios Sutartys galėjo bÅ«ti bankroto administratoriaus nutrauktos tik 2013 m. liepos pirmojoje pusėje (nutartis apeliantui iÅ¡kelti bankroto bylÄ Ä¯siteisėjo 2013-06-07), kas, atsakovams patiems nesiėmus iniciatyvos nutraukti nuomos sutarčių, Banko įsipareigojimus bÅ«tų padidinę papildomu 3 mėnesių privalomų nuomos, papildomo mokesčio, komunalinių paslaugų mokėjimų pagal nuomos sutartis dydžiu.

Atsižvelgiant į tai, visiÅ¡kai nepagrįstu laikytinas ieÅ¡kovo teiginys, kad patalpos nebuvo naudojamos ir reikalingos jo veiklai vykdyti, o, atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta ir į patalpų grÄ Å¾inimo atsakovams datas, ieÅ¡kovo finansiniai įsipareigojimai pagal Sutartis iki patalpų grÄ Å¾inimo dienos laikytini neginčytinais ir privalomais nepriklausomai nuo to, kokiu bÅ«du ir kokiai veiklai ieÅ¡kovas nuomojamas patalpas atitinkamu laikotarpiu naudojo.Kolegijos nuomone, Actio Pauliana instituto taikymo sÄ lygos Å¡ioje byloje neegzistuoja, ieÅ¡kovas neįrodė ne tik nesÄ Å¾iningumo, bet ir kitų bÅ«tinų Å¡io instituto taikymo sÄ lygų (LAT 2015-04-01 nutartis c. b.

Nr. 3K-3-174-313/2015). Ginčijamais sandoriais nebuvo pažeistos kitų kreditorių teisės. Kadangi užstatas savo teisine prigimti panaÅ¡iausias į įkeitimÄ (hipotekÄ ), pagal Ä®BÄ® 34 str. įkeitimu (hipoteka) užtikrinti reikalavimai tenkinami pirmiausia iÅ¡ lėšų, gautų pardavus įmonės turtÄ , arba perduodant įkeistÄ turtÄ , t. y. Å¡ie reikalavimai nepatenka į bendrÄ kreditorių eilę, numatytÄ Ä®BÄ® 35 str., laikytina, jog ir Å¡iuo atveju, atsakovams padengus ieÅ¡kovo įsiskolinimÄ iÅ¡ užstato, kreditorių teisės niekaip nebuvo pažeistos, nes jie neturėjo jokių teisių į atsakovų naudai užstatu užtikrintas lėšas, o jų kreditoriniai reikalavimai jokiais atvejais nebÅ«tų iÅ¡ Å¡ių lėšų tenkinami (nebent iÅ¡ lėšų pervirÅ¡io).

Be to, kaip minėta, atsakovai, kaip sÄ Å¾iningos Sutarčių Å¡alys, likusiÄ perteklinę, ieÅ¡kovo skolinius įsipareigojimus atsakovams virÅ¡ijančiÄ , užstato dalį grÄ Å¾ino ieÅ¡kovui. Taigi, prieÅ¡ingai nei teigia ieÅ¡kovas, likusių kreditorių teisės ne tik nebuvo pažeistos, bet tikimybė, kad jų kreditoriniai reikalavimai ieÅ¡kovo bankroto byloje bus patenkinti, padidėjo atitinkama atsakovų grÄ Å¾inta nepanaudotų užstatų dalimi (23 479,47 Lt). Akivaizdu, kad tokia Ä®BÄ® 34 str. numatyta kreditorių, kurių reikalavimai užtikrinti įkeitimu ar hipoteka, o Å¡iuo atveju ir užstatu, pirmenybės teisė prieÅ¡ kitus kreditorius patenkinti savo reikalavimus iÅ¡ esmės reiÅ¡kia, kad skirtingų kreditorių padėtis įmonės bankroto procese nėra lygiavertė.

Tačiau kadangi tokia padėtis susidaro dėl įstatymo pagrindų, ji nereiÅ¡kia pažeidimo kreditorių lygiateisiÅ¡kumo principo, kurio pažeidimas bÅ«tų tik tuomet, jeigu daliai kreditorių geresnės sÄ lygos patenkinti savo reikalavimus sudaromos ne įstatyme nustatytais pagrindais. Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, ieÅ¡kovo teiginiai dėl kitų kreditorių teisių ir lygiateisiÅ¡kumo principo pažeidimo laikytini nepagrįstais. IeÅ¡kovas dėl atsakovo veiksmų netapo nemokiu, jo mokumas nesumažėjo.

Akivaizdu, kad situacija, kai ieÅ¡kovui netinkamai vykdant savo Sutartimis prisiimtus įsipareigojimus ir atsakovams pasinaudojus prievolių įvykdymo užtikrinimo institutu – užstatu, negali bÅ«ti laikytina ieÅ¡kovo nemokumo priežastimi. Be to, atsižvelgiant į tai, kad remiantis Ä®BÄ® 34 str. reguliavimu kreditoriaus, kurio reikalavimas užtikrintas įkeitimu ar hipoteka, o Å¡iuo atveju užstatu, bÅ«tų tenkintinas be eilės, taigi jokie kiti kreditoriai neturi pirmenybės teisės į tokias lėšas, laikytina, jog ieÅ¡kovo atsiskaitymo su kitais kreditoriais galimybės ar mokumas nėra niekaip sumažinti, nes pirmenybės teisę į užtikrintos prievolės įvykdymÄ ar reikalavimo tenkinimÄ turi tik atsakovai.

Atsakovai nebuvo nesÄ Å¾iningais, nes nežinojo ir neturėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kitų kreditorių teises. Apeliantas deklaratyviai ir nepagrindžiant jokiais įrodymais teigia, kad atsakovai atlikdami skolos padengimÄ iÅ¡ užstato buvo nesÄ Å¾iningi. Kadangi Å¡iuo atveju tik atsakovų reikalavimų, užtikrintų užstatu, tenkinimui iÅ¡ užstato teikiama visiÅ¡ka pirmenybė prieÅ¡ kitų kreditorių reikalavimus, tai pagrindžia, kad atsakovų neva turėjimas žinoti apie kitus kreditorius jokiu bÅ«du nereiÅ¡kia atsakovų nesÄ Å¾iningumo, nes jokie kiti kreditoriai neturėjo teisės ar pirmumo prieÅ¡ atsakovus į užstato sumÄ , kuria užtikrintas tinkamas ieÅ¡kovo įsipareigojimų atsakovams vykdymas pagal nuomos sutartis.

Užstato suma, virÅ¡ijusi ieÅ¡kovo įsiskolinimÄ , buvo ieÅ¡kovui nedelsiant grÄ Å¾inta visa apimtimi. Tai, prieÅ¡ingai nei nurodo apeliantas, rodo atsakovų sÄ Å¾iningumÄ , ir, tinkamai kuruojant banko bankroto procesÄ , netgi galimybės padengti kitų kreditorių ar administravimo iÅ¡laidų dalies padidėjimÄ . Atsižvelgiant į tai, kad ieÅ¡kovas pažeidė savo finansinių įsipareigojimų vykdymÄ atsakovams, jie vieninteliai turėjo pirmenybės teisę prieÅ¡ bet kokius kitus kreditorius patenkinti savo reikalavimÄ iÅ¡ užtikrinimo priemonės – užstato.

Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, akivaizdu, kad actio Pauliana sÄ lygos neįrodytos. Atsakovai, padengdami ieÅ¡kovo pradelstus mokėjimus iÅ¡ užstato, buvo sÄ Å¾iningi, be to, toks padengimas niekaip nepažeidė kitų Banko kreditorių teisių, pirmenybė pagal įstatymų nustatytÄ kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliÅ¡kumÄ nebuvo pažeista, ieÅ¡kovas dėl to netapo nemokiu, jo mokumas nesumažėjo. Kadangi pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymų visumÄ ir priėmė pagrįstÄ , motyvuotÄ ir teisingÄ sprendimÄ , remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, visiÅ¡kai nepagrįstais laikytini apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neįvertino visų įrodymų ir neatskleidė bylos esmės. Kaip jau minėta, atsakovų pasinaudojimas sutartiniu prievolių įvykdymo užtikrinimo institutu – užstatu, atliktas nepažeidžiant imperatyvių BÄ® draudimų ar reikalavimų.Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai, atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį, vertintini kaip teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,n u t a r i a :Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Teisėjai                                                                  Jolita Cirulienė                           Nerijus Meilutis                                                                                                                        Rūta Palubinskaitė