2016-07-25 Nr. AB-17043-3-61-3-03112-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-706-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03112-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 33.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. E., I. E. ir G. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. E., I. E. ir G. E. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui biudžetinei įstaigai Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namams, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai A. E., I. E. (toliau – ir tėvai) ir G. E. (toliau – ir dukra, vaikas), atstovaujama tėvų (toliau – ir pareiškėjai), pateikė teismui skundą, prašydami priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė), atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovo atstovas, Savivaldybės administracija), pareiškėjų naudai 50 000 Lt (14 481 Eur) dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjai nurodė, kad jie yra neįgalieji: I. E. turi (duomenys neskelbtini) sutrikimų, A. E. –(duomenys neskelbtini) sutrikimų. 2013 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjams gimė dukra G. E.. Išrašant motiną I. E. iš viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų (toliau – ir Santariškių klinikos), dukra prieš tėvų valią buvo atskirta ir perduota trečiajam suinteresuotajam asmeniui biudžetinei įstaigai Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namams (toliau – ir trečiasis suinteresuotasis asmuo, Įstaiga), o motina I. E. buvo išvežta į viešąją įstaigą Respublikinę Vilniaus (duomenys neskelbtini) ligoninę (toliau – ir (duomenys neskelbtini) ligoninė). (duomenys neskelbtini) ligoninėje I. E. atsisakyta hospitalizuoti ir nebuvo paskirtas joks ambulatorinis gydymas, kadangi nebuvo nustatyta jokių jos (duomenys neskelbtini) paūmėjimų. Vėliau I. E. buvo siuntinėjama iš vienos medicinos įstaigos į kitą, esą siekiant nustatyti jos gebėjimą rūpintis dukra G. E.. 2013 m. rugsėjo 27 d. viešojoje įstaigoje Antakalnio poliklinikoje (toliau – ir Antakalnio poliklinika) buvo konstatuota, kad I. E. (duomenys neskelbtini) paūmėjimų nėra, taigi priežasčių, dėl kurių ji negalėtų rūpintis dukra, nebuvo rasta.

Pareiškėjai pažymėjo, kad 2013 m. spalio 2 d. Savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – ir VTA skyrius) darbuotoja, atvykusi pas I. E., reikalavo, kad ji pasirašytų „Įspėjimą dėl atsakomybės už vaikų auklėjimą ir vystymąsi“, kuriame nebuvo nurodyta data. Pareiškėjų teigimu, taip pat reikalauta, kad I. E. parašytų, jog neturi socialinių įgūdžių vaikui prižiūrėti. Ji atsisakė įvykdyti šiuos reikalavimus.

Skunde pastebėta, kad 2013 m. spalio 4 d., I. ir A. E. atstovei (toliau – ir tėvų atstovė) nuvykus į VTA skyrių susipažinti su vaiko atskyrimo nuo tėvų pagrindu, jai buvo pateikti šie dokumentai: 1) 2013 m. rugsėjo 25 d. VTA skyriaus Vaiko paėmimo ir jo laikino apgyvendinimo aktas (toliau – ir Vaiko paėmimo ir jo laikino apgyvendinimo aktas); 2) 2013 m. spalio 4 d. Savivaldybės administracijos pavaduotojo įsakymas Nr. A30-2850 „Dėl laikinosios globos G. E. nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas). Vaiko paėmimo ir jo laikino apgyvendinimo akte nurodoma, kad buvo nuspręsta paimti G. E. iš (duomenys neskelbtini) ir ją laikinai apgyvendinti Įstaigoje. Įsakyme nurodoma, kad vaikui atgaline data, t. y. nuo 2013 m. rugsėjo 25 d., nustatoma laikinoji globa.

Pareiškėjai atkreipė dėmesį į tai, kad Vaiko paėmimo ir jo laikino apgyvendinimo akte nurodoma, kad I. ir A. E. dukra G. E. pasirūpinti negalėjo dėl turimos (duomenys neskelbtini) negalios ir dėl to kilo pavojus jos sveikatai ir gyvybei. Pareiškėjai pažymėjo, kad, skirtingai negu nurodoma minėtame akte, (duomenys neskelbtini) negalią turėjo tik vienas iš tėvų – motina I. E.. Vaiko tėvas A. E. (duomenys neskelbtini) neturėjo, bet Savivaldybės administracija netyrė, ar jis galėjo pasirūpinti dukra. Tėvų manymu, pagrindas, kuriuo vadovaujantis dukra buvo iš jų paimta, t. y. kad abu tėvai nesugebės pasirūpinti dukra dėl neva turimų (duomenys neskelbtini) sutrikimų, buvo paneigtas 2013 m. rugsėjo 27 d. Antakalnio poliklinikos medicininiuose išrašuose.

Pareiškėjai nurodė, kad, nepaisant to, jog buvo pašalintos abejonės dėl I. E. galimybės rūpintis dukra, Įstaiga atsisakė tėvams grąžinti G. E.. Pareiškėjai manė, kad Įstaiga atsisakyme nepateikė nei pakankamų priežasčių, nei vaiko atskyrimą nuo tėvų pagrindžiančio teismo ar kitos institucijos sprendimo. Be to, tėvams buvo itin ribojamos galimybės bendrauti su vaiku: iš pradžių Įstaiga draudė tėvams lankyti dukrą, vėliau lankymas leistas, tačiau tik po to, kai tėvai užpildė Įstaigoje patvirtintą prašymo lankyti formą, kurioje leidžiamas pasirinkti maksimalus variantas – lankymas kas antrą dieną. G. E. faktiškai tėvams grąžinta tik 2013 m. spalio 29 d. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 27 d. iki 2013 m. spalio 29 d. atsakovo atstovas ir trečiasis suinteresuotasis asmuo nepagrįstai neveikė, t. y. negrąžino vaiko tėvams.

Pareiškėjai skundą grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalies ir 246 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pareiškėjai paaiškino, kad nagrinėjamu atveju neteisėtumas, kaip atsakovo civilinės atsakomybės kilimo sąlyga, pasireiškė atsakovo atstovo veiksmais (vaiko paėmimu iš tėvų prieš jų valią ir jos apgyvendinimu Įstaigoje), trečiojo suinteresuotojo asmens veiksmais (draudimu tėvams tiesiogiai, besąlygiškai ir nevaržomai bendrauti su vaiku) bei Savivaldybės administracijos ir Įstaigos neveikimu (sąlygų tėvams tiesiogiai, besąlygiškai ir nevaržomai bendrauti su dukra nesudarymu, jos negrąžinimu tėvams iki 2013 m. spalio 29 d.).

Pareiškėjai taip pat vadovavosi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Neįgaliųjų teisių konvencijos 23 straipsnio 4 dalimi ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir VTAPĮ) 56 straipsniu. Pareiškėjai teigė, kad minėtų veiksmų atlikimas nenustačius, kad toks atskyrimas buvo būtinas dėl vaiko interesų, nesant tam būtinų pagrindų, nustatytų teisės aktuose, pažeidžia jų teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.

Pareiškėjai pabrėžė, kad net tuo atveju, jei abu G. E. tėvai turėtų (duomenys neskelbtini) negalią, vien ši aplinkybė savaime nesudarytų pagrindo teigti, kad jie negali pasirūpinti dukra ir jos gyvybei ar sveikatai gali kilti pavojus. VTAPĮ 56 straipsnyje įtvirtinta, kad pavojus vaiko gyvybei ir sveikatai turi būti realus. Pareiškėjų teigimu, nagrinėtu atveju atsakovas manė, kad kilo menamas, ateityje galbūt kilsiantis pavojus vaiko gyvybei ir sveikatai dėl to, kad tėvai galbūt negalės pasirūpinti dukra dėl neva jų abiejų turimų (duomenys neskelbtini) sutrikimų. Dėl šios priežasties pareiškėjai nurodė, kad atsakovo atstovas paėmė vaiką iš tėvų netinkamai ištyręs faktines aplinkybes ir preziumuodamas, kad abiejų tėvų neva turimi (duomenys neskelbtini) sutrikimai reiškia tėvų negalėjimą pasirūpinti dukra, menamo pavojaus jos gyvybei ir sveikatai kilimą.

Pareiškėjai taip pat teigė, kad VTAPĮ nustatyta vaiko paėmimo iš tėvų procedūra buvo pažeista, nes atsakovo atstovas nedelsiant nepranešė vaiko tėvams apie vaiko paėmimą, jiems nebuvo teikiama informacija, kokiu pagrindu dukra buvo iš jų paimta, kur ji nuvežta. Kaip minėta, sprendimas dėl vaiko paėmimo pareiškėjams pateiktas tik 2013 m. spalio 4 d., kai tėvų atstovė nuvyko į VTA skyrių. Be to, dukra iš tėvų buvo paimta nesilaikant imperatyvaus reikalavimo, jog atliekant paėmimą privalo dalyvauti ir policijos pareigūnai. Pareiškėjų manymu, įstatymų leidėjas reikalavimą, jog dalyvautų policijos pareigūnai, įtvirtino ne tik dėl to, kad būtų užtikrintas saugumas, bet ir dėl to, kad nebūtų atliekami neteisėti veiksmai, kaip kad įvyko nagrinėjamu atveju.

Pareiškėjai pastebėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje pripažįstama, jog vaiko paėmimas iš tėvų – tai ultima ratio priemonė. Savivaldybės administracija iš karto ėmėsi kraštutinių priemonių ir tik po to svarstė, ar yra kitų būdų padėti pareiškėjams, kuriems, jos nuomone, tokia pagalba buvo būtina. Tėvai nurodė, kad jie yra neįgalieji, todėl jiems turėtų būti taikomas pažeidžiamų asmenų prioritetinės teisių gynybos principas, pagal kurį valstybė turi pozityvią pareigą pasirūpinti negalią turinčiais asmenimis. Pareiškėjai manė, kad atsakovo atstovas pirmiau turėjo jiems suteikti tinkamą pagalbą (pvz., socialines paslaugas), o kraštutinių priemonių imtis tik po to, kai visos kitos priemonės būtų išnaudotos. Pareiškėjai pažymėjo, kad nei Savivaldybės administracija, nei Įstaiga nesiėmė jokių veiksmų, kad padėtų tėvams įgyvendinti savo teisę bendrauti su dukra, ją auklėti ir prižiūrėti.

Pareiškėjai paaiškino, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Dėl dukros paėmimo iš tėvų pareiškėjai patyrė dvasinį sukrėtimą ir dvasinius išgyvenimus, nes tikėjosi, jog I. E. kartu su dukra bus iš Santariškių klinikų išleista į namus, tačiau dukra iš tėvų buvo paimta, neinformavus jų apie vaiko paėmimo pagrindą, nesupažindinus su jokiu teismo ar kitos įgaliotos institucijos sprendimu. Nežinodami, dėl kokių priežasčių bei kokiu pagrindu dukra iš jų buvo paimta, tėvai ilgiau nei savaitę patyrė minėto nežinojimo sukeltus dvasinius išgyvenimus. Be to, dukrą atidavus globoti Įstaigai, tėvams buvo draudžiama ją lankyti, o vėliau ją leista lankyti tik kas antrą dieną. Pareiškėjai taip pat pažymėjo, kad vaikų ir tėvų ryšys pirmosiomis po gimdymo dienomis ir savaitėmis yra itin svarbus tolesniam tinkamam vaiko vystymuisi, vaiko ir motinos, tėvo ryšio formavimuisi. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad dėl dukros paėmimo iš tėvų buvo padaryta neatitaisoma žala tinkamam šio ryšio formavimuisi.

Skundas argumentuojamas ir tuo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo (toliau – ir LGĮ) 4 straipsnio nuostatomis, I. ir A. E. buvo diskriminuojami dėl negalios ir dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, prašė pareiškėjų skundą atmesti.

Atsiliepime į pareiškėjų skundą paaiškinama, kad CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta civilinė atsakomybė be kaltės nagrinėjamu atveju gali būti konstatuota tik esant civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, žalai, priežastiniam ryšiui. Šias sąlygas privalo įrodyti pareiškėjai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2006).

Atsakovas savo prieštaravimą pareiškėjų pozicijai grindė EŽTK 8 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Atsakovas taip pat vadovavosi VTAPĮ 56 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 56 patvirtintų Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatų (toliau – ir Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatai) 8 punktu ir CK 3.253 ir 3.254 straipsnių nuostatomis.

Atsakovas paaiškino, kad, gavęs atitinkamą informaciją, teisės aktų nustatyta tvarka ėmėsi veiksmų siekiant garantuoti, kad G. E. teisės ir teisėti interesai, įtvirtinti VTAPĮ, būtų tinkamai užtikrinti. Atsakovas nurodė, kad VTA skyrius gavo Santariškių klinikų Šeimos medicinos centro 2013 m. rugsėjo 24 d. pranešimą dėl I. E., gimusios 1984 m. birželio 17 d., kuri 2013 m. rugsėjo 18 d. pagimdė moteriškos lyties naujagimę (toliau – ir Pranešimas). Pranešime nurodyta, kad, gydytojų nuomone, I. E. po gimdymo patyrė šoką, elgėsi neadekvačiai. Pranešime pažymima, kad vaiko tėvams buvo nustatyta negalia, jie neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, tuo metu gyveno Vilniaus miesto nakvynės namuose (toliau – ir Nakvynės namai). Kartu su Pranešimu pateikta ir 2013 m. rugsėjo 24 d. (duomenys neskelbtini) konsultacijos išvada Nr. KZ-13-24323, kurioje nurodyta, jog I. E. (duomenys neskelbtini) būsena kėlė rimtų abejonių, nebuvo aišku, ar ji sugebės tinkamai pasirūpinti vaiko sveikata. I. E. rekomenduota siųsti į uždaro tipo ligoninę – (duomenys neskelbtini) ligoninę, kurioje ji buvo gydyta anksčiau, stacionariniam (duomenys neskelbtini) būsenos įvertinimui. Dėl saugumo dukra palikta (duomenys neskelbtini) dar vienai parai intensyviai priežiūrai. 2013 m. rugsėjo 24 d. išraše iš medicininių dokumentų (duomenys neskelbtini) ligoninė nurodė, kad spręsti, ar I. E. gali savarankiškai pasirūpinti dukra, yra apylinkės (duomenys neskelbtini) kompetencija. 2013 m. rugsėjo 25 d. Santariškių klinikų Akušerijos ir ginekologijos centro Naujagimių patologijos poskyrio epikrizėje Nr. 13NS-1464 nurodyta, jog motina tuo metu sirgo (duomenys neskelbtini).

Atsakovas pastebėjo, kad G. E. – pirmas vaikas I. ir A. E. šeimoje. VTA skyriaus Pagalbos vaikui organizavimo poskyrio vyriausioji inspektorė 2013 m. rugsėjo 24 d. telefonu bendravo su Nakvynės namų socialine darbuotoja, kuri nurodė abejojanti A. E., gimusio (duomenys neskelbtini), sugebėjimu tinkamai pasirūpinti dukra motinos gydymo laikotarpiu. Nakvynės namų socialinė darbuotoja nurodė, jog tėvai yra pateikę prašymą išleisti laikinai išvykti į R. V., gyvenančios (duomenys neskelbtini) rajone, namus. 2013 m. rugsėjo 24 d. susisiekus su R. V. telefonu, ji paaiškino, jog su I. E. ilgą laiką nebendrauja, t. y. nuo jos santuokos sudarymo su A. E., nežino apie pokyčius šeimoje, vaiku pasirūpinti negalėtų. VTA skyrius nenustatė kitų asmenų, galinčių pasirūpinti naujagime, todėl mergaitės laikinuoju globėju paskirta Įstaiga. Atsižvelgęs į tai, atsakovas nesutiko su pareiškėjų argumentais, jog vaikas iš tėvų buvo paimtas nenustačius, kad toks atskyrimas buvo būtinas, iš karto ėmėsi kraštutinių priemonių ir tik po to apsvarstė kitas priemones ir galimybes padėti šeimai. Atsakovas teigė, kad, vadovaujantis VTAPĮ 56 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgiant į medicininiuose išrašuose nurodytas I. E. diagnozes, gydytojų išvadas ir pastabas, kitą informaciją apie šeimą, siekiant užtikrinti tinkamą vaiko sveikatos priežiūrą bei saugumą, 2013 m. rugsėjo 25 d. G. E. buvo pagrįstai laikinai apgyvendinta Įstaigoje.

Atsakovas pažymėjo, kad, vaiką perdavus Įstaigai, VTA skyrius toliau aiškinosi esamą situaciją. 2013 m. rugsėjo 25 d. tėvams dėl nežinomų priežasčių nesutikus dalyvauti pokalbyje siekiant aptarti klausimus dėl tolesnės vaiko priežiūros ir paslaugų šeimai teikimo bei atsisakius priimti VTA skyriaus darbuotojus laikinoje gyvenamojoje vietoje, 2013 m. rugsėjo 26 d. VTA Skyriaus darbuotoja apsilankė Nakvynės namuose, bendravo su jų personalu, patikrino buities ir gyvenimo sąlygas. I. ir A. E. Nakvynės namuose rasti nepavyko. Tėvai atsisakė artimiausiu metu bendrauti ar susitikti su VTA skyriaus darbuotojais, savo sprendimą motyvavo laiko stoka. I. ir A. E. 2013 m. spalio 2 ir 3 d. Nakvynės namuose susitiko su VTA skyriaus darbuotojomis dėl galimų socialinių paslaugų šeimai teikimo, tėvai paslaugų atsisakė. VTA skyrius 2013 m. spalio 2 d. sudarė Vaiko laikinosios globos (rūpybos) planą Nr. A725-385-(2.13.2.32-AD15). Atsakovas taip pat nurodė, kad tėvai atsisakė pasirašyti VTA skyriaus 2013 m. spalio 2 d. įspėjimą dėl atsakomybės už vaikų auklėjimą ir vystymąsi.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjų nurodomas teisinis reglamentavimas tik patvirtina, jog kompetentingos institucijos pagal galiojančius įstatymus ir procedūras turi teisę nuspręsti dėl vaiko atskyrimo, jei tai yra būtina siekiant užtikrinti vaiko interesus. Šiuo atveju pareiškėjai neskundė ir neginčijo atsakovo sprendimo dėl laikinosios globos skyrimo G. E.. Priešingai, jie dalyvavo VTA skyriaus rengtuose susitikimuose, kuriuose buvo sprendžiami klausimai dėl laikinos globos tolesnės eigos, bendradarbiavo su atsakovu ir teikė reikiamus dokumentus.

Atsakovas pabrėžė, kad VTAPĮ 8 straipsnio 1 punktas įtvirtina, kad vaiko teisė būti sveikam garantuojama priemonėmis, leidžiančiomis sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką; 11 straipsnis nustato, jog vaiko teisę į gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam ir doroviniam vystymuisi, užtikrina tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės ir vietos savivaldos institucijos. Taigi, VTA skyrius, siekdamas užtikrinti šias G. E. teises ir kitus teisėtus interesus, turėdamas duomenų, keliančių abejonių dėl tėvų galimybių pasirūpinti vaiku, priėmė teisėtą bei vaiko interesus atitinkantį sprendimą dėl vaiko paėmimo, kuris pareiškėjų nebuvo apskųstas ar kitaip pripažintas neteisėtu.

Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjų teiginiais, kad Savivaldybės administracija pažeidė pareigą nedelsiant pranešti vaiko tėvams apie vaiko paėmimą. Atsakovas paaiškino, kad apie vaiko pervežimą į Įstaigą laikinai apgyvendinti tėvai buvo informuoti telefonu, jie nedelsiant iškviesti į VTA skyrių, informacija tėvams taip pat išsiųsta raštu (VTA skyriaus 2013 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. A732-6325(2.13.2.8-AD15) „Dėl G. E.“). Be to, atsakovas manė, kad atmestinas ir pareiškėjų teiginys, jog dukra iš tėvų paimta nesilaikant imperatyvaus reikalavimo, kad atliekant šiuos veiksmus privalo dalyvauti ir policijos pareigūnai. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad VTAPĮ 56 straipsnio 3 dalies 8 punktas nustato, jog VTA skyrius veikia kartu su policija tik esant būtinybei ir siekiant užtikrinti viešąją tvarką ar dalyvaujančių asmenų saugumą. Atsakovo vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo būtinybės kviesti policijos pareigūnus.

Atsakovas nurodė, kad 2013 m. spalio 9 d. VTA skyriuje įvyko tarpžinybinis pasitarimas, kuriame dalyvavo I. ir A. E., dėl galimų socialinių paslaugų šeimai teikimo, tolesnės G. E. priežiūros ir laikinosios globos. Visų nurodytame pasitarime dalyvavusių asmenų bendru sutarimu buvo priimti sprendimai išsiaiškinti priėmimo sąlygas savarankiško gyvenimo namuose asmenims, turintiems (duomenys neskelbtini) negalią, reikiamų dokumentų pateikimo tvarką; tęsti vaiko laikinąją globą Įstaigoje iki 2013 m. spalio 23 d. Atsakovas pažymėjo, kad I. ir A. E. įsipareigojo iki 2013 m. spalio 15 d. Įstaigai pateikti pažymas dėl (duomenys neskelbtini) ligų iš sveikatos priežiūros įstaigos. Socialinė darbuotoja iki 2013 m. spalio 22 d. sutiko du kartus aplankyti tėvus siekiant nustatyti socialinių paslaugų poreikį.

Atsakovas pažymėjo, kad 2013 m. spalio 23 d. VTA skyriuje vykusio tarpžinybinio pasitarimo metu, kuriame dalyvavo I. ir A. E., priimtas sprendimas G. E. grąžinti tėvams. Sprendimas priimtas vadovaujantis tuo, kad, sveikatos priežiūros įstaigų pateiktais duomenimis, nėra galimybės tiksliai išaiškinti ar įvertinti dabartinės tėvų (duomenys neskelbtini) sveikatos būklės ir tėvų galimybių užtikrinti vaiko saugumą (pažymint, jog jie nesilanko ir nesigydo (duomenys neskelbtini) sveikatos centre ar kitose atitinkamose įstaigose), o VTA skyrius šios aplinkybės vertinti negali. VTA skyrius nustatė, kad tėvams teismo sprendimu nebuvo nustatytas civilinis neveiksnumas. I. ir A. E. pasitarimo metu pristatė pažymas dėl užkrečiamų infekcinių ligų, jiems skirtas gydymas, atsižvelgta į tai, kad vaikas buvo paskiepytas nuo (duomenys neskelbtini) ligų, todėl rizika vaiko sveikatai dėl galimo užkrato buvo minimali. Atsakovas pastebėjo, kad taip pat gauta informacija, jog Nakvynės namuose pasirašyta sutartis su I. ir A. E. baigiasi 2013 m. lapkričio 22 d., buvo galimybė ją pratęsti. Be to, Nakvynės namuose pradėtas šildymo sezonas, tėvams skirtas atskiras gyvenamasis kambarys. Atsakovas konstatavo, jog tėvai dukros laikino apgyvendinimo ir laikinosios globos metu rūpinosi jos priežiūra, ją lankė. Atsakovo teigimu, pasitarimo metu sutarta I. ir A. E. šeimą ir toliau motyvuoti bendradarbiauti su Socialinės paramos centro socialiniu darbuotoju, kuris teiktų socialines palaikymo paslaugas, motyvuoti sutikti apsigyventi Valakampių socialinių paslaugų (savarankiško gyvenimo) namuose bei reguliariai tikrinti savo ir vaiko sveikatą sveikatos priežiūros įstaigoje. Nors I. ir A. E. nesutiko bendradarbiauti su socialiniu darbuotoju, atsisakė socialinių paslaugų teikimo ir apgyvendinimo paslaugų, 2013 m. spalio 25 d. VTA skyrius kreipėsi į Savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamentą dėl papildomų socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo pareiškėjams.

Atsakovas nurodė, kad Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2013 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. A30-3183 Įsakymas, kuriuo vaikui nustatyta laikinoji globa, pripažintas netekusiu galios. 2013 m. spalio 29 d. I. ir A. E. pasiėmė dukrą iš Įstaigos. Pareiškėjai liko gyventi Nakvynės namuose, kur jiems buvo teikiamos informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo, buitinių bei socialinių įgūdžių ugdymo paslaugos. Pareiškėjams apsigyvenus biudžetinės įstaigos Valakampių socialinių paslaugų namų Savarankiško gyvenimo namuose, atsakovas informaciją apie juos perdavė Socialinės paramos centro socialiniams darbuotojams, kurie pareiškėjams teikė socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugas, vykdė prevencinius pedagoginius pokalbius ir teikė kitas socialines paslaugas.

Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, atsakovas nesutiko su deklaratyviais pareiškėjų teiginiais, kad jis nuodugniai neištyrė faktinių aplinkybių, pažeidė nustatytas procedūras ir kad vaikui kilęs pavojus buvo tik menamas, ir dar kartą pabrėžė, kad VTA skyrius gavo ir surinko reikiamą informaciją, nurodytą anksčiau, patvirtinančią būtinumą pasirūpinti vaiko saugumu. Pareiškėjai Įsakymo neginčijo ir anksčiau neprieštaravo atsakovo vykdomiems veiksmams. Atsakovas nemano, kad pareiškėjų teisė šeimos gyvenimo gerbimą buvo pažeista.

Atsakovas taip pat prieštaravo pareiškėjų teiginiui, kad laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 27 d. iki 2013 m. spalio 29 d. atsakovas nepagrįstai neveikė, t. y. nesiėmė jokių veiksmų grąžinti dukrą tėvams, nors pagrindas, kuriuo vadovaujantis dukra buvo paimta iš tėvų, jau 2013 m. rugsėjo 27 d. buvo paneigtas Antakalnio poliklinikos medicininiuose išrašuose. VTA skyrius, gavęs vien tik pareiškėjų nurodomą informaciją, negalėjo spręsti dėl vaiko grąžinimo tėvams. Laikinoji globa G. E. buvo paskirta dėl veiksnių visumos, t. y. tiek dėl I. E. neadekvataus elgesio patyrus šoką po gimdymo ir medikų išvadų abejojant jos galimybėmis pasirūpinti naujagimiu, tiek dėl abiejų tėvų (duomenys neskelbtini) negalių, tiek dėl tėvų turimų (duomenys neskelbtini) ligų ((duomenys neskelbtini)), kurios galutinai nustatytos 2013 m. spalio 23 d. gavus Antakalnio poliklinikos išrašus iš medicininių dokumentų, tiek dėl nuolatinės gyvenamosios vietos klausimo. Taigi sutikti su pareiškėjais nėra pagrindo. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Valakampių socialinių paslaugų namų VTA skyriui apie pareiškėjus teikiama informacija patvirtina, kad jiems reikalinga socialinė pagalba ir kad VTA skyriui buvo būtina vaikui nustatyti laikinąją globą.

Atsakovas nesutiko ir su tuo, jog, pareiškėjų teigimu, Savivaldybės administracija paėmė dukrą iš tėvų vien dėl to, kad ji nemanė, jog jie dėl savo negalių sugebės pasirūpinti dukra, ir tokiu būdu diskriminavo pareiškėjus. Atsakovas pažymėjo, kad, kaip minėta, laikinoji globa vaikui buvo skirta ne tik dėl tėvų negalių fakto, bet ir dėl kitų aplinkybių. Atsakovo nuomone, pareiškėjai nepateikė jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių atsakovo diskriminacinius veiksmus pareiškėjų atžvilgiu, o nagrinėjamoje byloje esančių duomenų visuma šiuos pareiškėjų teiginius paneigė.

Dėl pareiškėjų argumento, kad jiems nebuvo padėta įgyvendinti teisę bendrauti su dukra, atsakovas nurodė, kad I. ir A. E. 2013 m. rugsėjo 27 d. kreipėsi į VTA skyrių prašydami leisti lankyti G. E. Įstaigoje. Atsakovas pastebėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr. 875 „Dėl Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ 10 punktu, asmenų prašymai nagrinėjami pagal institucijos kompetenciją. Jeigu institucija, kuriai pateiktas prašymas, neįgaliota spręsti jame išdėstytų klausimų, ji ne vėliau nei per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo išsiunčia prašymą kompetentingai institucijai ir raštu praneša apie tai asmeniui, paaiškindama persiuntimo priežastis. VTA skyrius, vadovaudamasis minėtu reglamentavimu, I. ir A. E. prašymą persiuntė kompetentingai institucijai – Įstaigai – ir tėvus apie tai informavo. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Įstaiga turi nustatytą tvarką, kuria vadovaujantis suteikiama teisė lankyti Įstaigoje apgyvendintus vaikus, todėl nesutiktina su pareiškėjų teiginiu, kad Įstaiga draudė tėvams tiesiogiai, besąlygiškai ir nevaržomai bendrauti su dukra. Pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jų minėtus teiginius, jokių atsakovo ar trečiojo suinteresuotojo asmens neteisėtų veiksmų, kuriais būtų uždrausta ar nesudarytos sąlygos tėvams bendrauti su dukra, o tik deklaratyviai nurodė tariamą jų teisių pažeidimą, pasireiškusį teisės į šeimos gyvenimo gerbimą pažeidimu.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai kreipėsi į Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierių (toliau – ir VTA kontrolierius) dėl VTA skyriaus specialistų galbūt netinkamo pareigų vykdymo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, nepagrįstai atskiriant vaiką nuo pareiškėjų. Pareiškėjų prašymas iš esmės buvo grindžiamas skunde pateiktomis aplinkybėmis. VTA kontrolierius 2013 m. gruodžio 23 d. pažymoje Nr. (3.1-2013-299/304)-PR256 „Dėl I. ir A. E. skundo tyrimo“ nusprendė jų skundą pripažinti nepagrįstu.

Apibendrinęs išdėstytas aplinkybes, atsakovas nurodė, jog nagrinėjamu atveju VTA skyriaus darbuotojai veikė neperžengdami jiems teisės aktais nustatytų teisių, visi veiksmai buvo išimtinai nukreipti į vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugą, sprendimai priimti išsamiai ištyrus faktines aplinkybes. Vienas iš pagrindinių VTA skyriaus uždavinių yra pagal kompetenciją užtikrinti visų atitinkamos savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, todėl akivaizdu, kad VTA skyriui gavus informaciją iš (duomenys neskelbtini) klinikų ir išsiaiškinus esamą situaciją atsakovas negalėjo elgtis kitaip ir nepriimti sprendimo skirti laikiną G. E. globą. Atsakovo manymu, būtent priešingi veiksmai būtų laikytini nepagrįstu ir neteisėtu atsakovo neveikimu užtikrinant ir ginant vaiko teises ir teisėtus interesus. Pagal CK 6.271 str. 4 dalį savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taigi, nagrinėjamu atveju būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – atsakovo neteisėtų veiksmų – nebuvimas yra pagrindas pareiškėjų skundą atmesti.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjų reikalavimu iš jo priteisti 50 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovo manymu, pareiškėjai neįrodė nei žalos padarymo fakto, nei žalos dydžio ar priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir žalos, todėl jų prašymas buvo nepagrįstas. Be to, kadangi nagrinėjamu atveju nėra viešosios atsakomybės sąlygų, atsakovui nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namai prašė pareiškėjų skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodė, kad vaikas Įstaigoje buvo laikinai apgyvendintas 2013 m. rugsėjo 25 d. Vaiko paėmimo ir jo laikino apgyvendinimo akto pagrindu. 2013 m. spalio 4 d. Įsakymu G. E. nuo 2013 m. rugsėjo 25 d. nustatyta laikinoji globa, globos vietą nustatant Įstaigoje.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo pažymėjo, kad Įstaigos darbo tvarkos taisyklių, patvirtintų Įstaigos direktoriaus 2012 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 23 (toliau – ir Įstaigos darbo tvarkos taisyklės), 110 punktas nustato, kad į biologines šeimas vaikai išvyksta Savivaldybės administracijos direktoriaus ar pavaduotojo įsakymu dėl vaiko grąžinimo tėvams arba teismo sprendimu, todėl pareiškėjų skunde išsakyti teiginiai, kad Įstaiga atsisakė vaiką grąžinti tėvams, laikytini nepagrįstais, t. y. Įstaiga neturi įgaliojimų priimti tokį sprendimą.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo nesutiko su pareiškėjų išsakyta pozicija, kad tėvams buvo itin ribotos galimybės bendrauti su dukra. Įstaiga pažymėjo, kad, vadovaujantis I. ir A. E. 2013 m. spalio 1 d. prašymu lankyti dukrą, išimties tvarka tėvams buvo sudarytos sąlygos su ja bendrauti ir ją lankyti antradieniais ir ketvirtadieniais, nors Įstaigos darbo tvarkos taisyklių 103 punktas bei Vaikų lankymo kūdikių namuose taisyklių, patvirtintų Įstaigos direktoriaus 2012 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 24a, 5 punktas nustatė, jog pas naujagimius lankytojai neleidžiami.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo pažymėjo, kad, atsižvelgus į 2013 m. spalio 7 d. Įstaigoje įvykusį pokalbį su tėvais, kurio metu paaiškėjo, jog sveikatos sutrikimų turi ne tik I. E., bet ir A. E.. Tėvai 2013 m. spalio 9 d. Įstaigos raštu Nr. (1.14)SD-763 buvo informuoti apie leidimo lankyti vaiką sustabdymą iki tol, kol bus pateiktos jų sveikatos pažymos. Gavus žodinę informaciją apie tėvų sveikatą bei jų 2013 m. spalio 16 d. prašymą, 2013 m. spalio 17 d. jiems buvo išduotas leidimas lankyti dukterį darbo dienomis nuo 12 iki 14 val. Įstaigos teigimu, vėliau jai buvo pateikti I. ir A. E. 2013 m. spalio 22 d. ir 2013 m. spalio 23 d. išrašai iš medicininių dokumentų apie jų sveikatos būklę.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodė, kad, vadovaujantis Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2013 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. A30-3183, 2013 m. spalio 29 d. G. E. perduota tėvams.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo atkreipė dėmesį į tai, kad viešojo administravimo subjekto asmeniui padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala gali būti atlyginama tik tais atvejais, kai tokia žala padaroma neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais ar neveikimu. Šiuo atveju tiek atsakovas, tiek ir Įstaiga neatliko jokių veiksmų, dėl kurių pareiškėjams atsirado ar galėjo atsirasti neturtinė žala. Nagrinėjamu atveju Įstaiga vadovavosi VTAPĮ, CK, Įstaigos nuostatais, patvirtintais Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 1-1882, Įstaigos darbo tvarkos taisyklėmis bei kitais teisės aktais. Atsižvelgiant į tai, trečiojo suinteresuotojo asmens manymu, skundas turi būti atmestas kaip nepagrįstas, neteisingas ir neįrodytas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas pastebėjo, kad skunde nurodyta, kokiais neteisėtais atsakovo atstovo veiksmais pareiškėjams padaryta neturtinė žala – G. E. paėmimu iš tėvų prieš jų valią ir jos perdavimu trečiajam suinteresuotajam asmeniui. Teismas pažymėjo, jog, atsižvelgiant į tai, kad Įstaiga nėra savivaldybės valdžios institucija, teismas nevertins jos veiksmų, kaip sudarančių pagrindą atlyginti neturtinę žalą pagal CK 6.271 straipsnį. Patikslintas pareiškėjų skundas buvo priimtas 2014 m. rugpjūčio 29 d. teismo nutartimi, kurioje pareiškėjams buvo išaiškinta, kad Įstaiga negali būti atsakovu nagrinėjamoje byloje ir kad dėl jos veiksmų pareiškėjai gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

Teismas išaiškino aktualų teisinį reguliavimą ir konstatavo, kad nagrinėjamame ginče pareiškėjai neturtinės žalos atsiradimą siejo su dvejopo pobūdžio santykiais: civilinio pobūdžio teisiniais santykiais, kuriuos reguliuoja CK normos (vaiko laikinoji globa (rūpyba)), ir administraciniais teisiniais santykiais, kuriuos, be CK, reguliuoja VTAPĮ, Vietos savivaldos įstatymas ir šių įstatymų įgyvendinimą reglamentuojantys kiti teisės aktai.

Teismui pateikta A. E. darbingumo lygio pažyma, kurioje nurodyta, kad jo darbingumo lygis – 35 procentai, nustatytas neterminuotai, darbingumo lygio priežastis – invalidumas nuo vaikystės. I. E. darbingumo lygio pažyma patvirtino, kad jos darbingumo lygis – (duomenys neskelbtini) procentų, nustatytas neterminuotai.

Teismas nurodė nenagrinėsiąs klausimo, ar pagrįstai ir teisėtai G. E. buvo paskirta laikinoji globa, kadangi šį klausimą galėjo vertinti tik bendrosios kompetencijos teismas. Teismas tik įvertino, ar atsakovas padarė kokius nors neteisėtus veiksmus kaip viešojo administravimo institucija.

Teismas paaiškino, kad Savivaldybės administracijos veiksmai nustatant vaiko laikinąją globą yra reguliuojami Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatuose. Nuostatų 8 punkte nustatyti veiksmai, kuriuos privalo atlikti VTA skyrius. Teismo teigimu, šalių nurodyti faktai patvirtina, kad VTA skyrius tinkamai ir nuosekliai atliko visus veiksmus, kurie buvo išvardyti minėtoje normoje: nedelsdamas įvertino aplinką ir grėsmę vaiko sveikatai, gyvybei, saugumui, nustatęs būtinybę, paėmė vaiką iš jo buvimo vietos ir organizavo vaiko laikiną apgyvendinimą.

Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatuose taip pat įtvirtintas reikalavimas, esant galimybei, prieš paimant vaiką informuoti tėvus apie jų teisę vaiką susigrąžinti arba apskųsti VTA skyriaus sprendimą dėl vaiko paėmimo, o nesant tokios galimybės – skubiai raštu informuoti vaiko tėvus apie vaiko paėmimą ir jo laikino apgyvendinimo vietą. Teismas konstatavo, jog šis reikalavimas buvo įvykdytas, kadangi VTA skyrius pranešimą apie pavojų vaiko saugumui gavo tik 2013 m. rugsėjo 25 d., o tuo metu vaiko tėvų Santariškių klinikų Šeimos medicinos centre jau nebuvo.

Taigi galimybė pranešti tėvams buvo tik raštu, tai ir buvo padaryta 2013 m. rugsėjo 27 d. Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatų 8.4 punktas nustato, kad Vaiko paėmimo ir laikino apgyvendinimo aktas turi būti surašytas vaiko paėmimo dieną. Teismas nustatė, jog šio reikalavimo laikytasi – aktas surašytas ir vaikas paimtas tą pačią dieną (2013 m. rugsėjo 25 d.). Iki Vaiko paėmimo ir jo laikino apgyvendinimo akto surašymo nebuvo galimybės surinkti ir kitų dokumentų, kuriuos skunde mini pareiškėjai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai patys dokumentus dėl sveikatos būklės pateikė tik prašant administracijos darbuotojams ir vėliau.

Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatų 8.6 punktas nustato, kad tik po vaiko paėmimo kartu su savivaldybės socialiniu darbuotoju išsiaiškinama vaiko padėtis ir renkama informacija apie vaiką, tėvus. Kaip nurodyta išvardijant VTA skyriaus ir kitų tarnautojų veiksmus, paėmus vaiką ir surašius Vaiko paėmimo ir laikino apgyvendinimo aktą, buvo aiškinamasi vaiko padėtis, renkama informacija apie vaiką ir jo tėvus. Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatų 12, 13, 14 ir 15 punktai nustato tolesnius veiksmus, po tų, kurie atliekami vadovaujantis 8 punktu, t. y. tik atlikus nurodytus veiksmu surašomas įsakymas dėl vaiko laikinosios globos ir skiriamas vaiko globėjas (13 punktas).

Taigi, pareiškėjai nepagrįstai teigė, kad pirmiau turėjo būti priimtas Įsakymas, o tik po to paimamas vaikas.

Teismas paaiškino, kad vaiko laikinoji globa nustatyta Įstaigoje, todėl turėjo būti sudaromas vaiko laikinosios globos (rūpybos) planas ir individualus socialinės globos planas. Šie dokumentai buvo parengti. Tai, kad, paimant vaiką, nedalyvavo policija, taip pat nelaikytina pažeidimu, nes Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatų 8 punkte nustatyta, kad vaiką gali paimti VTA skyrius arba VTA skyrius kartu su policija (esant būtinybei ir siekiant užtikrinti viešąją tvarką ar dalyvaujančių asmenų saugumą). Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad policija dalyvauja tik nurodytais atvejais, o nagrinėjamu atveju jos dalyvavimas buvo nereikalingas. Skunde taip pat nurodoma, kad policijos uždavinys yra ir patikrinti vaiko paėmimo teisėtumą. Teismas su šia pareiškėjų pozicija nesutiko ir nurodė, kad policijai nėra suteikti įgaliojimai tikrinti viešojo administravimo institucijos priimto sprendimo teisėtumo.

Teismas nevertino kitų pareiškėjų nurodytų neteisėtų veiksmų (dėl teisėto pagrindo paimti vaiką iš tėvų nebuvimo, dėl neteisingo faktų įvertinimo, dėl vaiko tėvo sveikatos būklės nevertinimo, dėl Savivaldybės administracijos neapsvarstytų kitokių galimybių padėti šeimai, dėl kraštutinių priemonių ėmimosi iš karto, dėl neįgaliųjų teisių pažeidimo, dėl dukros negrąžinimo tėvams), nes jie nebuvo viešojo administravimo veiksmai, dėl kurių gali kilti atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas. Teismas nurodė, kad vaiko laikinosios globos nustatymas ir jos pasibaigimas yra CK III knygos „Šeimos teisė“ reguliavimo dalykas, todėl ir ginčai dėl šių teisinių santykių administraciniame teisme negali būti nagrinėjami. Vietos savivaldos įstatymo (redakcija, galiojusi bylai aktualiu laikotarpiu) 7 straipsnis nustatė, kad valstybinės (valstybės perduotos savivaldybėms) funkcijos yra vaikų ir jaunimo teisių apsauga (22 punktas). Šios funkcijos savivaldybei perduotos Civilinio kodekso XVIII skyriaus nuostatomis (3.250, 3.262 straipsniai ir kt.), VTAPĮ, todėl šie teisiniai santykiai nėra viešojo administravimo santykiai ir dėl jų savivaldybei negali atsirasti atsakomybė kaip savivaldybės valdžios institucijai, atliekančiai viešojo administravimo veiksmus ar priimančiai viešojo administravimo sprendimus. Pareiškėjai bendrosios kompetencijos teisme neginčijo nei Vaiko paėmimo laikinajai globai akto, nei Įsakymo, kuriuo skirta vaiko laikinoji globa. Teismas nustatė, kad minėti aktai galiojo tuo momentu, kai vaikas buvo paimtas laikinajai globai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad jais galėjo būti sukelta neturtinė žala, kaip ji reguliuojama CK 6.271 straipsnyje.

Teismas pažymėjo, kad reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų, nurodytų CK 6.271 straipsnyje: pareiškėjų nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjams padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Neturtinės (moralinės) žalos padarymo atveju būtina nustatyti visus žalos elementus, kurie vienas be kito žalos atsiradimo kontekste egzistuoti negali. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad nėra vienos iš esminių neturtinės žalos atlyginimo sąlygų, kadangi Savivaldybės administracija nepriėmė jokių neteisėtų viešojo administravimo aktų ir nepadarė jokių neteisėtų viešojo administravimo veiksmų. Teismas konstatavo, kad atsakovo atstovo darbuotojai veikė griežtai laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, keliamų savivaldybei atliekant valstybinę funkciją – vaikų teisių apsaugą.

Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, jog nėra pagrindo vertinti, ar pareiškėjams buvo padaryta neturtinė žala. Dėl to, kad nėra esminės atsakomybės sąlygos, neatsižvelgta ir į liudytojų K. L. ir G. B. parodymus teisme (liudytojai davė parodymus apie pareiškėjų išgyvenimus ir pastangas susigrąžinti vaiką).

III. Pareiškėjai A. E., I. E. ir G. E. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, visiškai patenkinantį jų skundą.

Pareiškėjai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teigia, kad bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo sprendžia administraciniai teismai. Pareiškėjai mano, kad teismo sprendimas vertinti tik tai, ar paimant vaiką buvo laikytasi procedūrinių reikalavimų, o kitus klausimus (dėl laikinosios globos G. E. paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, pagrindo paimti vaiką buvimo, neteisingo faktų įvertinimo paimant vaiką, vaiko tėvo sveikatos nevertinimo, kitų būdų padėti šeimai nesvarstymo, kraštutinių priemonių ėmimosi iš karto, neįgaliųjų teisių pažeidimo ir dukros negrąžinimo tėvams) atsisakyti nagrinėti nurodant, kad tai priskirtina bendrosios kompetencijos teismui, minėtos ABTĮ nuostatos neatitinka. Tik formalus skunde nurodytų aplinkybių patikrinimas nenagrinėjant minėtų klausimų yra betikslis ir neužtikrina realaus pažeistų pareiškėjų teisių gynimo. Taigi, teismas turėjo išnagrinėti visus skunde nurodytus klausimus.

Pareiškėjai pažymi, kad tai, jog normos, reguliuojančios ginčo šalių santykius, yra įtvirtintos CK, savaime nereiškia, kad minėti santykiai negali būti nagrinėjami administraciniame teisme. Teismingumas turi būti nustatytas ne pagal tai, kokiame teisės akte normos įtvirtintos, o pagal tai, ar ginčo šalių santykiai yra kilę iš viešojo administravimo. Atsižvelgę į tai, pareiškėjai nurodo, kad teismo argumentas, jog laikinosios globos nustatymo teisiniai santykiai yra nenagrinėtini ABTĮ nustatyta tvarka, nes yra reglamentuoti CK, yra nepagrįstas.

Pareiškėjai atkreipia dėmesį į ABTĮ 2 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta viešojo administravimo sąvoka. Pareiškėjai nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra visi klasikiniai viešojo administravimo požymiai: Savivaldybės administracija yra viešasis juridinis asmuo, vykdantis viešąjį administravimą; laikinosios globos institutui būdingas imperatyvusis reguliavimo metodas; tarp šalių yra pavaldumas. Taigi pareiškėjų nurodyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai yra kilę iš viešojo administravimo santykių ir todėl nagrinėtini administraciniame teisme. Tai atitinka ir specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo spręsti 2004 m. rugsėjo 28 d. nutartyje byloje Nr. TK-2004-70 pateiktus išaiškinimus.

Pareiškėjai nurodo ir tai, kad aplinkybė, jog didžioji skundo dalis yra neteisminga administraciniams teismams, buvo nurodyta tik sprendime, o ne nutartyje priimti skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Teismui kilus abejonių dėl bylos teismingumo, jis privalėjo kreiptis į specialiąją teisėjų kolegiją. Vadovaudamiesi tuo, pareiškėjai prašo, kad, kilus minėtoms abejonėms, apeliacinės instancijos teismas kreiptųsi į specialiąją teisėjų kolegiją.

Pareiškėjai nesutiko ir su teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi, kuria pareiškėjų prašymas į bylą pakviesti specialistus buvo atmestas. Pareiškėjai pastebėjo skunde nurodę, kad byloje nagrinėtini Neįgaliųjų teisių konvencijos, LGĮ ir vaiko teisių pažeidimo klausimai, todėl į bylą kaip specialistai turėtų būti pakviesti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, nes jos turi specialių žinių, reikalingų įvertinti, ar buvo padaryti minėti pažeidimai. Dėl šios priežasties pareiškėjai apeliaciniame skunde prašė gauti nurodytų įstaigų išvadas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, prašo atmesti pareiškėjų apeliacinį skundą.

Atsakovas savo poziciją grindžia argumentais, išdėstytais atsiliepime į skundą, ir papildomai nurodo, kad nėra pagrindo sutikti su deklaratyviais pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiais. Atsakovo manymu, teismas teisingai konstatavo, kad dėl to, jog laikinosios globos nustatymas ir pasibaigimas yra CK III knygos reguliavimo dalykas, ginčai dėl šių teisinių santykių administraciniame teisme negali būti nagrinėjami. Atsakovas sutinka su teismo pozicija, kad dėl to, jog Savivaldybės administracijos priimti teisės aktai galiojo vaiko paėmimo metu (pareiškėjai šių aktų neginčijo), ir atsižvelgus į tai, kad, kaip nustatė teismas, ji nepriėmė jokių neteisėtų viešojo administravimo aktų ir nepadarė jokių neteisėtų viešojo administravimo veiksmų, nėra pagrindo daryti išvadą, kad šiais veiksmais pareiškėjams galėjo būti sukelta neturtinė žala.

Dėl pareiškėjų prašymo į bylos nagrinėjimą pakviesti specialistus atsakovas pastebi, kad pagal ABTĮ 61 straipsnio 1 dalį specialistas kviečiamas tais atvejais, kai, nagrinėjant administracinę bylą teisme, reikia specialių žinių dokumentams, daiktams ar veiksmams ištirti bei įvertinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-203/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio 2013 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1621/2013). Atsakovo nuomone, pareiškėjai prašė pakviesti specialistus dėl jų teisinių žinių, todėl specialistų nepakvietimas negali būti laikomas lėmusiu nepakankamai pagrįsto teismo sprendimo priėmimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo biudžetinė įstaiga Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namai prašo atmesti pareiškėjų apeliacinį skundą.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo paaiškina, kad pareiškėjų pateikti išaiškinimai specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo spręsti 2004 m. rugsėjo 28 d. nutartyje byloje Nr. TK-2004-70 buvo pakeisti šios kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nutartimi (taip pat žr. specialiosios teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 13 d. ir 2007 m. gegužės 25 d. nutartis), kurioje nurodyta, kad, nors sprendimą dėl laikinosios vaiko globos (rūpybos) nustatymo priima viešojo administravimo subjektas (savivaldybė), šiuo atveju jis dalyvauja šeimos teisiniuose santykiuose. Teisinių santykių pobūdis, o ne per se viešojo administravimo subjekto dalyvavimas tuose santykiuose, apsprendžia ginčo rūšinį teismingumą. Ginčai, kylantys iš globos bei rūpybos teisinių santykių, savo teisine prigimtimi yra civiliniai teisiniai, o juos nagrinėjant paliečiami ir klausimai, susiję su viešojo intereso apsauga, todėl šie ginčai kompleksiškai turėtų būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme.

Dėl pareiškėjų prašymo į bylos nagrinėjimą pakviesti specialistus trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodo, kad iš prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjai prašė pakviesti specialistus dėl jųteisinių žinių. Įstaiga pažymi, kad teisės aktų taikymo teisėtumą vertina ir teisingumą vykdo teismas, todėl pareiškėjų prašymas netenkintas pagrįstai. Įstaiga taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjai anksčiau kreipėsi į VTA kontrolierių dėl ginčijamų klausimų, tačiau kontrolierius jų skundą pripažino nepagrįstu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės pareigos atlyginti pareiškėjams 50 000 Lt (14 481 Eur) dydžio neturtinę žalą. Pareiškėjai minėtą žalą kildina iš atsakovo veiksmų ir neveikimo, susijusių su laikinosios globos G. E. nustatymu, jos paėmimu iš tėvų bei apgyvendinimo Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, taip pat jos negrąžinimu tėvams ir su tuo susijusiais veiksmais.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė. Teismas konstatavo, jog pareiškėjai jų reikalaujamą neturtinę žalą kildina iš dvejopo pobūdžio santykių: civilinių, t. y. susijusių su laikinosios globos nustatymu, vaiko paėmimu iš tėvų ir jo grąžinimu jiems; bei administracinių, kurie sietini su klausimu, ar savivaldybės administracija byloje vertinamu atveju laikėsi 2012 m. gruodžio 3 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. A1-548 patvirtintų Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatų. Kiek tai susiję su susiformavusių civilinių teisinių santykių vertinimu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog tai bendrosios kompetencijos teismų vertinimo sritis, tuo tarpu kiek tai susiję su administracinių teisinių santykių vertinimu, teismas pareiškėjų skundą atmetė nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kaip būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde remiasi 2004 m. rugsėjo 28 d. Specialiosios teisėjų kolegijos nutartimi (Nr. TK-2004-70) ir iš esmės teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino faktinių aplinkybių, susijusių su laikinosios globos G. E. paskyrimu, jos paėmimu iš tėvų bei kitų su tuo susijusių aspektų, jų teigimu, šie santykiai savo prigimtimi yra administraciniai teisiniai santykiai.

Teisėjų kolegija tokiai pareiškėjų pozicijai nepritaria.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Specialioji teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 3 d. nutartyje (Nr. T-XX-32-06) tiesiogiai nurodė, jog ji keičia pirmiau minėtoje 2004 m. rugsėjo 28 d. Specialiosios teisėjų kolegijos nutartimi (Nr. TK-2004-70) suformuotą praktiką, kad su laikinąja globa susiję teisiniai santykiai laikytini kylančiais iš viešojo administravimo, todėl tokios bylos teismingos administraciniams teismams. Specialioji teisėjų kolegija šioje nutartyje pažymėjo, kad nors potvarkį (sprendimą) dėl laikinosios vaiko globos (rūpybos) nustatymo priima viešojo administravimo subjektas, vis tik šiuo atveju, atlikdamas tokio pobūdžio teisės aktais jam priskirtus veiksmus, jis dalyvauja šeimos teisiniuose santykiuose. Teisinių santykių pobūdis, bet ne per se viešojo administravimo subjekto dalyvavimas tuose teisiniuose santykiuose, apsprendžia ginčo rūšinį teismingumą. Ginčai, kylantys iš globos bei rūpybos teisinių santykių (tiek nepilnamečių, tiek pilnamečių asmenų) savo teisine prigimtimi yra civiliniai teisiniai. Šios kategorijos bylos paliečia socialiai jautrius klausimus, jose nagrinėjami klausimai yra susiję taip pat ir su viešojo intereso apsauga. Dėl šių argumentų, taip pat siekdama asmenų, kuriems reikalinga globa (rūpyba) teisių apsaugos sustiprinimo, Specialioji teisėjų kolegija konstatavo, kad šioje – globos ir rūpybos - srityje kylantys ginčai (susiję taip pat ir su laikinąja rūpyba) kompleksiškai turėtų būti nagrinėjami vieningai – bendrosios kompetencijos teisme.

Analogiškai, 2007 m. gegužės 25 d. nutartyje (Nr. ST-4) Specialioji teisėjų kolegija nurodė, kad ginčai, kylantys iš globos bei rūpybos teisinių santykių (tiek nepilnamečių, tiek pilnamečių asmenų), savo teisine prigimtimi yra civiliniai teisiniai. Šios kategorijos bylos apima socialiai jautrius klausimus, jose nagrinėjami klausimai yra susiję su viešojo intereso apsauga, todėl globos ir rūpybos srityje kylantys ginčai, taip pat iš to kylantys reikalavimai atlyginti neturtinę žalą, vadovaujantis absorbcijos taisykle, kompleksiškai turėtų būti nagrinėjami vieningai – bendrosios kompetencijos teisme, kurio kompetencija yra platesnė negu administracinio teismo (CPK 26 straipsnio 2 dalis, Teismų įstatymo 12 straipsnio 3 dalis). Tokią išvadą Specialioji kolegija grindė atsižvelgusi ir į ankstesnę savo praktiką (t. y. Specialiosios teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 13 d. nutartį, priimta byloje V. R., S. R. v. Lietuvos valstybė).

Atsižvelgusi į pirmiau nurodytą Specialiosios kolegijos praktiką teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog pareiškėjų skunde keliami klausimai, susiję su laikinosios globos nustatymu, vaiko paėmimu iš tėvų ir grąžinimu jiems, taip iš šių veiksmų ar neveikimo kildinami deliktinės atsakomybės klausimai nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme. Be to kadangi Specialioji kolegija šiuo klausimu yra suformavusi savo praktiką, atmestinas pareiškėjų argumentas, jog pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu turėjo kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją.

Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjų apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo atliktas formalus vertinimas, ar atsakovo atstovas tinkamai laikėsi Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatuose įtvirtintos procedūros nėra prasmingas ir negali užtikrinti realaus pareiškėjų galbūt pažeistų teisių gynybos, kadangi šio klausimo vertinimas neatsiejamai susijęs su pareiškėjų skundo argumentais dėl laikinosios globos nustatymo ir kitų su tuo susijusių klausimų. Būtent dėl šios priežasties Specialiosios teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 25 d. nutartyje (Nr. ST-4) minima absorbcijos taisyklė. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išskyrė ir vertino formalius procedūrinius atsakovo atstovo veiksmus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą Specialios teisėjų kolegijos praktiką daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ginčui reikšmingą teisinį reguliavimą. Įvertinus kilusio ginčo pobūdį ir byloje suformuotą reikalavimą darytina išvada, kad ši byla yra teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Atitinkamai, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas, paaiškėjus, kad byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui, byla administraciniame teisme negali būti nutraukiama (ABTĮ 101 str. 1 p.; 2013 m. gegužės 30 d. įstatymo redakcija). ABTĮ numato, kad, paaiškėjus, kad ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, byla perduodama pagal rūšinį teismingumą (ABTĮ 21 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą iš esmės, pažeidė rūšinio teismingumo taisykles ir teismo sprendimas šiuo pagrindu yra naikintinas, nutaria bylą pagal kompetenciją ir rūšinį teismingumą perduoti iš naujo nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui. Pagal šiuo metu esančio atsakovo atstovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos buveinės adresą ši byla perduotina nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui (CPK 29 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, 70 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 142 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų A. E., I. E. ir G. E. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą panaikinti.

Bylą pagal pareiškėjų A. E., I. E. ir G. E. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjų naudai tinės žalos atlyginimą pagal kompetenciją perduoti nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė