2015-10-08 Nr. AB-19422-3-62-3-01226-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1518-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01226-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5–10), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 35 000 Lt (arba 10 000 Eur) neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis atlieka laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK 2-ame lokaliniame sektoriuje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis, antisanitarinėmis, nežmoniškomis, kankinančiomis, žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis. Pažymėjo, kad jam kalint Pravieniškių PN-AK lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės ir užvalkalai buvo neišvalyti (užteršti), patalynė nebuvo keičiama vieną kartą į savaitę, buvo netinkamas apšvietimas ir oro judėjimo greitis, neišvalyti bei nedezinfekuoti tualetų sanitariniai įrenginiai, gyvenamosiose patalpose buvo parazitų (blakių ir tarakonų), kurie, nors ir buvo naikinami, neišnyko, kandžiojo pareiškėją, neleido jam miegoti naktimis. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad dėl nurodytų netinkamų jo kalinimo sąlygų ne kartą kreipėsi su skundais į įvairias institucijas, kurios, atlikusios patikrinimus, nuolat nustatydavo tuos pačius ar naujus pažeidimus. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl tokių kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, t. y. fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, negali ramiai miegoti, tapo dirglus, pablogėjo jo sveikata.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 21–28) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pravieniškių PN-AK nurodė, kad įstaigoje gyvenamos patalpos įrengtos laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patalpų įrengimui nustatytų reikalavimų. 16,21 kv. m ploto sanitariniame mazge įrengti 6 unitazai ir 4 pisuarai, o 13,83 kv. m prausykloje įrengtos 9 praustuvės ir dar 4 praustuvės, skirtos plauti kojas.

Pabrėžė, kad įstaigoje užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte numatyta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti išskalbtą patalynę. Be to, Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-216 „Dėl patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašo patvirtinimo“ numatyta galimybė ir sąlygos gauti nuosavos patalynės, drabužių skalbimo ar dezinfekcijos paslaugas. Įstaiga 2014 m. liepos 29 d. su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Vilniaus skalbykla“ sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 76-112 dėl skalbinių skalbimo paslaugos teikimo.

Savo nuosavus rūbus nuteistieji taip pat gali skalbti ir patys 2-o sektoriaus skalbykloje būrio maudymosi laiku. Pravieniškių PN-AK tvirtino, kad įstaigoje nuolat vykdomas kenkėjų monitoringas, o 2011 m. spalio 24 d. sudaryta sutartis su UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Esant poreikiui, įstaigos administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Šiame kontekste Pravieniškių PN-AK kartu atkreipė dėmesį, jog kiekvienais metais įstaigos direktorius įsakymu tvirtina Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarką, pagal kurią visos gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, o Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 3 dalyje nustatytos laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų prievolės administracijos paskyrimu eilės tvarka budėti gyvenamosiose patalpose, tam jie aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi.

Pravieniškių PN-AK pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jo teisės ar orumas, jam atliekant bausmę pataisos namuose, buvo pažeisti, neįrodė, jog įstaiga nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) padarė jam žalą, taip pat, kad dėl laikymo sąlygų Pravieniškių PN-AK pablogėjo pareiškėjo sveikatos būklė. Pravieniškių PN-AK papildomai akcentavo, jog laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 13 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjas į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus kreipėsi 12 kartų: 6 kartus buvo konsultuotas psichologinės tarnybos specialistų iniciatyva dėl socialinio pobūdžio problemų, 2 kartus – paties iniciatyva dėl persikėlimo į kitą būrį, 4 kartus – dėl lygtinio paleidimo iš įkalinimo įstaigos galimybės. Tuo tarpu dėl pablogėjusios emocinės savijautos ar kitokių psichologinio pobūdžio problemų bausmės atlikimo metu pareiškėjas nesikreipė, o jo skundo argumentai dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis.

Kartu akcentavo, kad pareiškėjo skunde nurodyti įstaigoje nustatyti higienos normų pažeidimai buvo pašalinti ir apie tai pranešta Kauno visuomenės sveikatos centrui. Taigi, Pravieniškių PN-AK tvirtino, kad nagrinėjamu atveju įstaiga laikėsi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems buvo užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose, be to, įstaiga nesiekė sąmoningai pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimu (b. l. 106–112) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 1 000 Lt (289 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Visų pirma, teismas pažymėjo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 10 d. iki skundo padavimo teismui dienos atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK 2-ame lokaliniame sektoriuje. Tačiau teismas akcentavo, jog į bylą nei pareiškėjas, nei atsakovo atstovas nepateikė jokių įrodymų, kuriais būtų patvirtintos, ar paneigtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų, t. y. dėl netinkamo dirbtinio apšvietimo, oro judėjimo greičio, tualeto patalpų sanitarinių įrenginių, nešvarios, per retai keičiamos patalynės, laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 10 d. iki 2012 m. gegužės mėn. Taigi, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pagal kurią pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai, teismas konstatavo, kad šiuo atveju atsakovui, atstovaujamam Pravieniškių PN-AK, į bylą nepateikus įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytus higienos reikalavimų pažeidimus, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodyti pažeidimai laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 10 d. iki 2012 m. gegužės mėn. yra įrodyti.

Šiame kontekste teismas kartu akcentavo, jog byloje esantis Kauno visuomenės sveikatos centro 2014 m. gegužės 6 d. patikrinimo aktas Nr. 36-686(7) ir 2014 m. birželio 6 d. raštas Nr. S-2313-7(4.11) patvirtina, kad pagal pareiškėjo 2014 m. gegužės 21 d. ir 2014 m. balandžio 10 d. prašymus atlikus Pravieniškių PN-AK 2-o sektoriaus 16-to būrio 2-os brigados patalpų būklės įvertinimą buvo nustatyta, jog patalpų dirbtinis apšvietimas ir oro judėjimo greitis neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 22 ir 26 punktų reikalavimų, tualetų patalpoje sanitariniai įrenginiai (unitazai) neišvalyti, nedezinfekuoti, taip pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 57 punkto nuostatas. Nors Pravieniškių PN-AK tvirtino, kad šie pažeidimai pašalinti, ir pateikė į bylą Kauno visuomenės sveikatos centrui adresuotą pranešimą su priedais dėl nurodyme pateiktų trūkumų pašalinimo, iš minėtų dokumentų turinio matyti, jog yra pašalintas tik vienas iš Kauno visuomenės sveikatos centro 2014 m. gegužės 6 d. patikrinimo akte Nr. 36-686(7) nustatytų pažeidimų – nuo 2014 m. birželio 4 d. užtikrintas teisės aktų reikalavimus atitinkantis dirbtinis gyvenamųjų patalpų apšvietimas, tačiau įrodymai apie Higienos normos HN 76:2010 26 ir 57 punktų pažeidimų pašalinimą teismui nėra pateikti.

Taigi, teismas sprendė, jog šiuo atveju Pravieniškių PN-AK nepaneigė pareiškėjo nurodytų argumentų dėl netinkamai prižiūrimų sanitarinių įrenginių (unitazų) tualetų patalpoje bei Higienos normos HN 76:2010 26 punkte reglamentuoto oro judėjimo greičio normos pažeidimo. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2012–2014 metais ne kartą kreipėsi į Kauno visuomenės sveikatos centrą, skųsdamasis 2-o lokalinio sektoriaus 16-to ir 15-to būrio gyvenamosiose patalpose atsiradusiais buitiniais kenkėjais (blakėmis ir tarakonais), o šie jo prašymai pasitvirtindavo, t. y. buvo nustatomi Higienos normos HN 76:2010 60 punkto pažeidimai.

Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas, be kita ko, nustatė, kad Pravieniškių PN-AK 2011 m. spalio 24 d. sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurią šios įmonės darbuotojai įstaigos objektuose periodiškai teikia kenkėjų kontrolės paslaugas. Pagal Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo bei Atliktų kontrolės darbų ataskaitų duomenis laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio mėn. iki 2014 m. liepos 31 d. Pravieniškių PN-AK periodiškai buvo atliekama 2-o lokalinio sektoriaus 15-to ir 16-to būrių gyvenamųjų patalpų dezinsekcija, kurios metu buvo aptikti ir sunaikinti buitiniai parazitai – tarakonai ir (ar) blakės. Tai, kad Pravieniškių PN-AK buvo atliekama dezinsekcija, patvirtina ir Kauno visuomenės sveikatos centro dokumentai, be to, šios aplinkybės neginčija ir pats pareiškėjas, nurodydamas, kad gyvenamųjų patalpų dezinsekcija buvo vykdoma.

Kita vertus, teismas atkreipė dėmesį, kad nors Pravieniškių PN-AK ir buvo vykdoma ginčo gyvenamųjų patalpų dezinsekcija, jose buitiniai parazitai nuolat atsirasdavo: pvz., Kauno visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 1 d. rašte Nr. 2-2933-7(4.11) bei 2014 m. liepos 31 d. patikrinimo akte Nr. 36-1215(7) nurodyta, jog 15-tame ir 16-tame būryje 2014 m. liepos 28 d. atlikta dezinsekcija, tačiau 2014 m. liepos 29 d. operatyvios kontrolės metu nustatyta, kad šių būrių gyvenamosiose patalpose ir virtuvėje aptikta daug buitinių parazitų (blakių ir tarakonų);

Pravieniškių PN-AK 2014 m. rugpjūčio 8 d. rašte Nr. S-21575 nurodyta, kad 2014 m. liepos 31 d. patikrinimo akte Nr. 36-1215(7) nustatytas pažeidimas pašalintas, pridedami duomenys apie 2014 m. liepos 31 d. atliktą ginčo patalpų dezinsekciją, tačiau jau 2014 m. rugpjūčio 8 d. minėtose patalpose vėl naikinami tarakonai. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK, nors ir vykdydama teisės aktuose nustatytus veiksmus, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. neužtikrino Higienos normos HN 76:2010 60 punkto reikalavimų, t. y. neužtikrino pareiškėjui švarios aplinkos.

Dėl pareiškėjo skundo teiginio, kad Pravieniškių PN-AK patalynė buvo keičiama vieną kartą per dvi savaites, teismas pabrėžė, kad byloje esančiame Kauno visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 7 d. patikrinimo akte Nr. 36-1000(7) nustatyta, jog nuteistiesiems patalynė keičiama kartą per savaitę, šią aplinkybę iš dalies pagrindžia ir Pravieniškių PN-AK bei UAB „Vilniaus skalbykla“ 2014 m. liepos 23 d. sudarytos sutarties 1.4 punktas, pagal kurį skalbiniai paimami iki 11.00 val. kiekvieną savaitę, antradienį (jeigu tai nedarbo diena – sekančią darbo dieną), grąžinami sekančią savaitę, antradienį iki 11.00 val., pasirašant skalbinių priėmimo–perdavimo aktą.

Apibendrindamas, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju valstybės valdžios institucijos pareigūnai laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 10 d. iki pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos laikė pareiškėją gyvenamosiose patalpose, neatitinkančiose visų joms keliamų higienos reikalavimų (Higienos normos HN 76:2010 26, 57 ir 60 p.), todėl sprendė, jog byloje nustatyti neteisėti veiksmai būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų prasme, kas teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Tačiau teismas pažymėjo, jog byloje esantys duomenys apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, kreipimąsi į specialistus nesudaro pagrindo teigti, kad tokie sveikatos sutrikimai buvo tiesiogiai nulemti netinkamų laikymo sąlygų Pravieniškių PN-AK.

Jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo pablogėjusią emocinę savijautą ar kilusias psichologinio pobūdžio problemas, duomenų apie buitinių parazitų sukeltus sveikatos sutrikimus į bylą nėra pateikta. Atsižvelgęs į tai, kad duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę yra niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų, o pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant netinkamų laikymo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, nepateikė, teismas atkreipė dėmesį, kad neturi pagrindo jais vadovautis, sprendžiant apie netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, oro judėjimo greičio, nešvarių tualeto patalpų sanitarinių įrenginių bei buitinių parazitų poveikį pareiškėjo sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms jo savybėms.

Kita vertus, teismui nekilo abejonių dėl to, kad pareiškėjo kalinimas ginčo laikotarpiais Pravieniškių PN-AK byloje nustatytomis kai kurių Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis jam sukėlė papildomų išgyvenimų, kurių galėjo būti išvengta, jei jis būtų buvęs kalinamas visus Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus atitinkančiose patalpose.

Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos, teismas atsižvelgė į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, taip pat į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas pasiekusiu minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiu pagrindą pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatų pažeidimą. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK būtų sąmoningai siekę pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsi. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, jog įstaiga ėmėsi atitinkamų veiksmų (pagerino gyvenamųjų patalpų apšvietimą, atlieka patalpų dezinsekciją), kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos. Taigi, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Pravieniškių PN-AK, atlyginti adekvačia suma laikytina 1 000 Lt.

III. Pareiškėjas A. L. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 117–119), prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį dėl 1 000 Lt dydžio neturtinės žalos jam priteisimo ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 35 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino jo reikalaujamos kompensacijos dydį ir priteisė jam aiškiai per mažą sumą patirtai neturtinei žalai atlyginti. Šiame kontekste pareiškėjas pažymi, jog pirmosios instancijos teismo nustatyti pažeidimai truko labai ilgą laiką, todėl jo prašoma priteisti 35 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma, atsižvelgus į pažeidimo trukmę ir neigiamą įtaką pareiškėjo sveikatai, yra labai maža.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 140–143) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą, nepriteisiant pareiškėjui 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir Pravieniškių PN-AK atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pravieniškių PN-AK papildomai pažymi, kad pareiškėjas visą bausmės atlikimo laiką nesiskundė dėl tariamai pažeistų jo teisių, todėl kyla pagrįstų abejonių, ar jis realiai patyrė gyvenimo kokybės pablogėjimą ir tuo pačiu neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Pravieniškių PN-AK jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, pabrėžtina, kad šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nekelia ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, t. y. ginčija tik Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį dėl jam priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Tuo tarpu atsakovas, atstovaujamas Pravieniškių PN-AK, apeliacinio skundo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nepateikė. Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Taigi, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino jo reikalaujamos kompensacijos dydį ir priteisė jam aiškiai per mažą sumą patirtai neturtinei žalai atlyginti, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tai, ar priteista suma laikytina pagrįsta, vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje (žr., pvz., EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą byloje Dubjaková prieš Slovakiją). Atkreiptinas dėmesys, jog šiuo aspektu Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Atitinkamai, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo jam priteistos neturtinės žalos, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, byloje nenustatyta, jog Pravieniškių PN-AK būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, jog Pravieniškių PN-AK administracija pagal galimybes stengėsi užtikrinti įstaigoje laikomiems asmenims, tarp jų ir pareiškėjui, tinkamas, teisės aktų reikalavimus atitinkančias gyvenimo sąlygas – nustačius pažeidimus buvo imamasi atitinkamų priemonių jiems pašalinti ir pan. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK byloje nenustatyti, taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Atitinkamai teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma.

Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kaip minėta, pateikė tik pareiškėjas, t. y. asmuo, kuriam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, tuo tarpu kiti suinteresuoti asmenys apeliacinio skundo teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė, vadovaujantis non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu paliktinas nepakeistas. Tačiau šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino jo reikalaujamos kompensacijos dydį ir priteisė jam aiškiai per mažą sumą patirtai neturtinei žalai atlyginti, remiantis nurodytais motyvais, atmestini kaip nepagrįsti.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius