2013-08-19 Nr. AB-4304-3-61-3-01185-2009-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-580/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01185-2009-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus ir pareiškėjo Pensijų fondų dalyvių asociacijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Pensijų fondų dalyvių asociacijos skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja K. G. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2009 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. (10.10) I-4017 bei įpareigoti atsakovą už 2009 m. I ketvirtį pervesti į jos pensijų fondo sąskaitą 588 Lt pensijų įmokos dalį bei pervesti ne mažiau kaip 5,5 procento pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Skunde (b. l. 3 – 8) paaiškino, kad 2003 m. rugsėjo 16 d. sudarė pensijų kaupimo sutartį su pensijų kaupimo uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „SEB investicijų valdymas“ ir tapo pensijų kaupimo bendrovės valdomo pensijų fondo dalyve. Nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d. pareiškėja gavo 23 520,18 Lt pajamų, nuo kurių į jos pensijų fondo sąskaitą turėjo būti pervesta 1 293,61 Lt, tačiau už 2009 m. I ketvirtį buvo pervesta tik 705,61 Lt, t. y. 588 Lt mažesnė įmoka. Pensijų kaupimo sutarties sudarymo metu viena iš esminių sąlygų buvo pensijų įmokų, kurias atsakovas perveda į pensijų fondą, dydis. Kadangi pensijų kaupimo sutartį pareiškėja sudarė iki pensijų įmokų dydžio Pensijų sistemos reformos įstatyme pakeitimo (sumažinimo), mažesnio dydžio pensijų įmokos nei 5,5 procento nuo pajamų (nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos) pervedimas į pensijų fondų sąskaitas yra neteisėtas. Lietuvos Respublikos Seimas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) nustatydamas įstatymo grįžtamąją galią. Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo (toliau – ir Pensijų sistemos reformos įstatymas, Įstatymas) 4 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija) įsigaliojo nuo 2009 m. sausio 1 d., nors pakeitimai buvo priimti 2009 m. sausio 15 d., o leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbti 2009 m. sausio 17 d.

Atsakovas VSDFV su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 18 – 20) atsakovas paaiškino, kad remdamasis Pensijų kaupimo sutarčių registre esančia informacija apie dalyvių sudarytas pensijų kaupimo sutartis, už kiekvieną dalyvį perveda draudimo įmokas atitinkamiems pensijų kaupimo bendrovių valdomiems pensijų fondams. Pensijų įmokų dydžiai yra nustatyti Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnyje, todėl negalima pagal pareiškėjos prašymą keisti įstatyme nustatyto kaupiamosios pensijų įmokos tarifo. Mokėtinos pensijų įmokos nėra pensijų kaupimo dalyvio nuosavybės objektas ir jų keitimas niekaip nelemia pensijų kaupimo dalyvio nuosavybės teisių į nuosavybės objektą, t. y. teisių į jau įgytą turtą. Planuotos pensijų kaupimo bendrovėms pervestinos įmokos dalies vėlesnis sumažinimas niekaip nepažeidžia asmenų jau įgytų subjektinių teisių ir nepašalina asmenų galimybės toliau dalyvauti pensijų kaupime. Asmens „antrosios pakopos“ pensijos kaupimas finansuojamas valstybinio socialinio draudimo finansų sąskaita, o dalyvavimas šioje sistemoje atitinkamai sumažina valstybinio socialinio draudimo pensijos, į kurią asmuo galės pretenduoti, dydį. Analogiškai turėtų būti vertinamas ir pensijų kaupimo bendrovėms pervedamos pensijų įmokos dalies dydžio sumažinimas – tai proporcingai padidina asmens įgysimos valstybinio socialinio draudimo pensijos, laiduojamos valstybės, dydį ir vertintinas kaip tinkamas ir teisingas susidarančių socialinio draudimo pensijos dydžio praradimų kompensavimas.

Pareiškėjas Pensijų fondų dalyvių asociacija (toliau – ir Asociacija) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti VSDFV 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. (10.26)I-4471 „Dėl pensijų kaupimo įmokų tarifo“; 2) įpareigoti VSDFV pervesti visiems pensijų fondų dalyviams, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. liepos 1 d., į jų pensijų fondų sąskaitas už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. ne mažiau kaip 5,5 procento pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos; 3) pripažinti, kad visi pensijų fondų dalyviai, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. liepos 1 d., turi teisę, kad į jų pensijų fondų sąskaitas būtų pervesta ne mažiau kaip 5,5 procento pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Pareiškėjas savo skundą (Asociacijos byla, b. l. 1 – 8) grindė iš esmės tapačiais teisiniais motyvais, kaip ir pareiškėja, papildomai pasisakydamas dėl savo teisės paduoti skundą. Šiuo aspektu nurodė, jog Asociacija skundą teikia, siekdama apginti viešąjį interesą – visų pensijų fondų dalyvių teises ir teisėtus interesus bei siekdama užkirsti kelią neteisėtiems VSDFV veiksmams. Pažymėjo, jog pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 12 punktą, 30 straipsnio 1 ir 2 dalis, vartotojų asociacija turi teisę ginti viešąjį interesą, be to, ji atitinka Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 31 straipsnio 1 dalies sąlygas. Detalizavo, jog Asociacija yra įregistruota Juridinių asmenų registre, o jos Įstatų 2.1 punkte nurodytas veiklos tikslas – pensijų fondų dalyvių, pensijų kaupimo paslaugų vartotojų teisių ir teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas, Asociacijoje yra daugiau nei 20 narių, ji yra nepriklausoma nuo verslo ir kitų su vartotojų teisių gynimu nesusijusių interesų.

Papildomai nurodė ir tai, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas ginčo teisinį reglamentavimą, be kita ko, pažeidė Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės įstatymui principą. Būtent – sumažinant įmokas į pensijų fondus, pasak pareiškėjo, buvo nepagrįstai pažeistos asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupimo sistemoje, konstitucinės vertybės ir minėtųjų asmenų sąskaita suteiktos privilegijos kitiems asmenims – pensijas gaunantiems asmenims, taip pat asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, bet nedalyvaujantiems pensijų kaupimo sistemoje. Nurodė ir tai, jog asmenys, apsisprendę dalį valstybinio socialinio draudimo įmokos kaupti privačiose pensijų kaupimo bendrovėse, turi teisę ir teisėtą lūkestį reikalauti, kad valstybės prisiimtas įsipareigojimas pervesti įstatymų nustatyto dydžio įmokas būtų vykdomas arba dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo jiems būtų teisingai kompensuoti susidarę praradimai. Tačiau įstatymų leidėjas pensijų įmokų sumažinimo mechanizmo nenustatė, tokiu būdu pažeisdamas teisėtus lūkesčius, nuosavybės neliečiamumą ir teisę į pensiją.

Atsakovas VSDFV su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (Asociacijos byla, b. l. 29 – 31) paaiškino, kad VSDFV veiksmai yra teisėti, paremti galiojančiais teisės aktais. Administruodama Pensijų kaupimo sutarčių registrą, pensijų įmokas į pensijų kaupimo bendrovių valdomas pensijų sąskaitas ji apskaičiuoja ir perveda įstatymuose nustatyto dydžio. Be to, negalima teigti, kad įstatymų leidėjui laikinai sumažinus pensijų įmokų dydžius, yra pažeistas pensijų kaupimo dalyvių teisėtų lūkesčių principas, kadangi pensijų kaupimo dalyvis ir pensijų kaupimo bendrovė sudaromoje sutartyje negali nustatyti pensijų įmokų dydžio visam sutarties laikotarpiui. Išimtinę teisę tvirtinti pensijų įmokų dydžius turi Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas). Pensijų įmokos (juo labiau – būsimos) nėra pensijų kaupimo dalyvių nuosavybė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 15 d. sprendimu pareiškėjos K. G. skundą atmetė (b. l. 111 – 115).

Teismas, apibendrinęs Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos) teisinį reguliavimą, nurodė, kad 2009–2012 m. buvo nustatyti tokie sumažinti kaupiamųjų pensijų įmokų dydžiai: nuo 2009 m. sausio 1 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. – 2 procentai pajamų. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) taip pat buvo nustatyta, kad nuo 2011 m. sausio 1 d. kaupiamosios pensijų įmokos dydis bus 5,5 procento (kaip turėjo būti pervedama pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija), o asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. liepos 1 d., 2012, 2013, 2014 m. – 6 procentai pajamų. Šios nuostatos 2010 m. birželio 30 d. priėmus Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą neteko galios.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo kreipimąsi ištirti Pensijų sistemos reformos įstatymo ir jo pakeitimo bei papildymo įstatymų nuostatų atitiktį Konstitucijai, 2012 m. birželio 29 d. nutarimu pripažino, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštarauja Konstitucijai; Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustatydamas sumažintą kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, nesumažino jau apskaičiuotų ir sumokėtų (pervestų) kaupiamųjų pensijų įmokų, už šių įmokų lėšas įsigyto turto (įskaitant laikinai neinvestuotą šių lėšų dalį) bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), sumos – jis tik koregavo (sumažino) būsimų kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, todėl nepažeidė iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisės apsaugos imperatyvų.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad sumažinus kaupiamųjų pensijų įmokų dydį pensijų kaupimo bendrovės neteko ne pačios nepervestos kaupiamosios pensijų įmokos dalies, o tik tam tikrų su šių lėšų administravimu susijusių pajamų. Kaupiamųjų pensijų įmokų dydis yra kintamas ir iš anksto, t. y. iki pensijų kaupimo sistemos dalyvių draudžiamųjų pajamų gavimo dienos, negali būti tiksliai nustatytas, nes priklauso nuo dalyvių gautų draudžiamųjų pajamų dydžio, kuris bet kada gali pakisti. Taigi pensijų kaupimo bendrovės negali turėti teisėto lūkesčio dėl tam tikro iš anksto apskaičiuojamo dydžio kaupiamųjų pensijų įmokų pervedimo į pensijų kaupimo fondus.

Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeistos Konstitucijos 23 straipsnio saugomos pensijų kaupimo bendrovių nuosavybės teisės, teisėti lūkesčiai. Įstatymų leidėjas, nustatęs, kad senatvės pensijoms skirtų lėšų dalis pervedama į specialius pensijų fondus būsimoms senatvės pensijoms kaupti, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų, turi įgaliojimus inter alia nuspręsti laikinai sumažinti iš šių pajamų surenkamų lėšų dalį, pervedamą į specialius pensijų fondus ir skirtą būsimoms senatvės pensijoms kaupti, tačiau tai darydamas jis turi laikytis iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia teisingumo, protingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, socialinio solidarumo principų, negali paneigti pačios tokios kaupiamosios pensijos esmės, nustatyti tokio mažinimo masto, kuris nebūtų būtinas minėtiems tikslams pasiekti.

Nenustačius sumažintų ar už valstybės biudžeto lėšomis draudžiamus asmenis nebemokamų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmo, nebuvo pažeisti iš Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys imperatyvai.

Konstitucinis Teismas nurodė, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, kurio 2 straipsnyje nustatyta, kad jis įsigalioja 2009 m. sausio 1 d., buvo priimtas 2009 m. sausio 15 d. ir oficialiai leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2009 m. sausio 17 d. Šiuo teisiniu reguliavimu buvo įsiterpta į jau prasidėjusio laikotarpio – metų ketvirčio (2009 m. sausio – kovo mėn.) – su įmokų apskaičiavimu ir mokėjimu susijusius teisinius santykius ir nustatyta minėto teisinio reguliavimo grįžtamoji galia. Todėl įstatymų leidėjas, Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 2 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatęs šio įstatymo grįžtamąją galią, pažeidė iš Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies, 70 straipsnio 1 dalies kylančius imperatyvus, konstitucinį teisinės valstybės principą. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, priimtas 2009 m. sausio 15 d., įsigaliojo Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje, 70 straipsnio 1 dalyje, taip pat Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, t. y. nuo įstatymo oficialaus paskelbimo „Valstybės žinios“ dienos.

Atsižvelgdamas į šiuos išaiškinimus Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė išvadą, kad Įstatymo nuostatos galėjo būti taikomos tik nuo 2009 m. sausio 17 d. Remiantis Įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi (2003 m. liepos 4 d. redakcija), sumažinus kaupiamosios pensijos įmokos dydį, proporcingai didėja valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai skirta įmokos dalis, t. y. piniginės prievolės valstybei bendras dydis nepakinta. Taigi nors atsakovas nepagrįstai taikė 3 procentų pajamų tarifą nuo 2009 m. sausio 1 d., tačiau faktinis pinigų pervedimas įvyko po 3 mėnesių, t. y. pasibaigus 2009 m. I ketvirčiui ir bendras pensijos dydis nuo to nepakito, todėl nėra pagrindo naikinti 2009 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. (10.10)I-4017 ir įpareigoti atsakovą už 2009 m. I ketvirtį pervesti į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą papildomą 588 Lt pensijų įmokos dalį. Taip pat nėra pagrindo tenkinti reikalavimą įpareigoti atsakovą pervesti į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 procento pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 24 d. sprendimu bylą dalyje, kurioje pareiškėjas Asociacija prašė pripažinti, kad visi pensijų fondų dalyviai, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. liepos 1 d., turi teisę, kad į jų pensijų fondų sąskaitas būtų pervesta ne mažiau kaip 5,5 procento pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, nutraukė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punktu, o kitoje dalyje jo skundą atmetė (Asociacijos byla, b. l. 135 – 141).

Teismas apžvelgė bylos faktines aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus – 2002 m. gruodžio 3 d. Pensijų sistemos reformos įstatymą Nr. IX-1215 (nuo 2003 m. sausio 1 d. „Valstybės žinios“, 2002, Nr. 123-5511) (įstatymo pakeitimo ir papildymo 2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d. redakcijos) bei Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009, 2010 metų rodiklių patvirtinimo įstatymą (2008 m. gruodžio 18 d., 2009 m. vasario 17 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos Nr. XI-70, 2009 m. gruodžio 9 d. redakcija Nr. XI-538).

Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą, padarė išvadą, kad atsakovas, pervesdamas įmokas į pensijų fondus nepagrįstai taikė Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) numatytą 3 procentų pajamų tarifą nuo 2009 m. sausio 1 d., tačiau faktinis pinigų pervedimas įvyko po 3 mėnesių, t. y. pasibaigus 2009 m. I ketvirčiui ir bendras pensijų kaupimo fondų dalyvių pensijų dydis nuo to nepakito, todėl nėra pagrindo naikinti 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. (10.26) I-4471.

Pensijų fondų dalyvių asociacijos reikalavimas dėl VSDFV įpareigojimo pervesti visiems pensijų fondų dalyviams, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. liepos 1 d., į jų pensijų fondų sąskaitas už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. ne mažiau kaip 5,5 procento pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, atmestas kaip nepagrįstas, kadangi CK 1.80 straipsnio, 6.157 straipsnio 1 dalis numato, kad šalys neturi teisės nustatyti ar taikyti sutarties sąlygas, prieštaraujančias imperatyvioms teisės normoms, todėl pensijų kaupimo sutarties šalys negali tarpusavyje susitarti, kokio dydžio pensijų įmokas pensijų kaupimo dalyvis gali ar turi kaupti jo pasirinktame pensijų fonde visą sutarties laikotarpį.

Šių įmokų dydžiai yra nustatomi įstatymų leidėjo Valstybinio socialinio draudimo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo (2009 m. gegužės 12 d.) 3 straipsnio 11 dalyje bei Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2009 m. birželio 30 d. redakcijos). Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, nustatęs, kad senatvės pensijoms skirtų lėšų dalis pervedama į specialius pensijų fondus būsimoms senatvės pensijoms kaupti, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų, turi įgaliojimus inter alia nuspręsti laikinai sumažinti iš šių pajamų surenkamų lėšų dalį, pervedamą į specialius pensijų fondus ir skirtą būsimoms senatvės pensijoms kaupti, tačiau tai darydamas jis turi laikytis iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia teisingumo, protingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo reikalavimų.

Atsakovas, vadovaudamasis Pensijų kaupimo įstatymo (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 10 straipsnio 2 dalimi turi pareigą pensijų kaupimo bendrovių valdomiems pensijų fondams pervesti aukščiau nurodytuose įstatymuose nustatyto dydžio pensijų įmokas, todėl reikalavimas pervesti didesnes pensijų dalyvių įmokas, nei už atitinkamą periodą yra nustatęs įstatymų leidėjas, yra nepagrįstas. Teismas nurodė, kad tam tikro fakto pripažinimas (konstatavimas) ir jo teisinis įvertinimas nėra administracinių teismų veiklos tikslas ir savaime nesukelia ABTĮ numatytų teismo sprendimo pasekmių, t. y. neapgina į teismą pasikreipusio asmens tariamai pažeistų teisių arba įstatymų saugomų interesų, todėl bylą dalyje dėl skundo trečiojo reikalavimo nutraukė.

III. Pareiškėja K. G. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas (b. l. 117 – 121) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl kai kurių pareiškėjos argumentų, nenurodė, kokiais teisės aktais vadovavosi atmesdamas skundą. Skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje teismas išdėstė bylos faktines aplinkybes, pacitavo Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą bei teisės aktų, reguliuojančių ginčo santykius, nuostatas, tačiau iš esmės nepateikė byloje taikytinų teisės normų aiškinimo, pareiškėjos išdėstytų argumentų analizės, nepadarė atitinkamų išvadų dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių. Tuo buvo pažeista ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis, 143 straipsnis.

2. Faktas, kad pensijų įmoka į pensijų fondo sąskaitą buvo pervesta pasibaigus 2009 m. I ketvirčiui, negali daryti jokios įtakos pervedamos sumos dydžiui. Į pensijų fondų sąskaitą pervedamų pensijų įmokų dydis turėjo būti apskaičiuotas pagal 2009 I ketvirtį galiojusį tarifą (5,5 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos), o ne pagal pensijų įmokų pervedimo metu galiojusį pensijų įmokų dydžio tarifą.

3. Pensijų įmokų mokėjimo sąlygos ir terminai (o ne tarifas), aktualūs šiai bylai, buvo nustatyti Pensijų kaupimo įstatymo (2008 m. birželio 5 d. redakcija) 10 straipsnyje. Pervedamų pensijų įmokų į pensijų fondų sąskaitas dydis nebuvo siejamas su jų pervedimo momentu. Vadinasi, už 2009 m. I ketvirtį turėjo būti pervesta pensijų įmoka taikant 5,5 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, tarifą. Todėl už 2009 m. I ketvirtį į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą turėjo būti pervesta papildoma 588 Lt pensijų įmokos dalis.

4. Sumažintas 3 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, tarifas galėjo būti pradėtas skaičiuoti ir sumos pervedamos tik už 2009 m. II ketvirtį (balandžio – birželio mėnesiais) ir tik tiems asmenims, kurie pensijų kaupimo sutartis sudarė 2009 m. balandžio 1 d. ir vėliau.

5. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.157 straipsnio 2 dalis nustato, kad imperatyvių teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.).

6. Pensijų kaupimo sutartis yra civilinė sutartis. Vien tai, kad pensijų lėšos pagal kaupimo sutartį yra kaupiamos panaudojant valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį, nedaro sutarties socialinio draudimo sutartimi, kurios sąlygas valstybė gali nuolat keisti savo nuožiūra. Pensijų kaupimo sutarties sudarymo metu viena iš esminių pensijų kaupimo sutarties sąlygų buvo pensijų įmokų, kurias perveda atsakovas į pensijų fondą, dydis. Pensijų kaupimo sutartį pareiškėja sudarė iki pensijų įmokų dydžio sumažinimo (Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimų), todėl mažesnio dydžio pensijų įmokos nei 5,5 proc. nuo pajamų (nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos) pervedimas į pensijų fondų sąskaitas yra neteisėtas.

7. Kadangi įstatymai atgal negalioja (Konstitucijos 7 str. 2 d., 70 str. 1 d., CK 1.7 str. 2 d.), Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimai neturi įtakos pensijų kaupimo sutarčiai, sudarytai iki Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimų priėmimo. Mažesnių pensijų įmokų pervedimas galimas tik tiems asmenims, kurie pensijų kaupimo sutartis sudarė po pensijų įmokų sumažinimo.

8. Teismas nepagrįstai Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimus taiko visų pensijų fondų dalyvių atžvilgiu, nes tik tiems asmenims, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis po nurodytų įstatymo pakeitimų paskelbimo, turi būti pervestos sumažintos įmokos.

9. Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime pažymėjo, kad į specialius pensijų fondus pervedamų lėšų, skirtų senatvės pensijai ar jos daliai sukaupti, dydis yra viena iš prielaidų pasiekti, kad šiuos fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia investavimo) rezultatai būtų geri, todėl jeigu įstatymų leidėjas esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei) nusprendžia šį dydį sumažinti, jis ne tik negali paneigti tokios kaupiamosios pensijos esmės, bet ir turi siekti, kad ją kaupę asmenys nepatirtų didelių praradimų, o jeigu tokie praradimai neišvengiami, privalo, atsižvelgdamas inter alia į valstybės finansines, ekonomines galimybes, nustatyti teisingą jų kompensavimą. Tačiau iki šiol tokio kompensavimo įstatymų leidėjas nenustatė, todėl yra pažeidžiama teisė į nuosavybę, taip pat konstitucinis teisinės valstybės principas. Kadangi teisingumą vykdo teismai, kiekvienoje byloje teismas ad hoc pats gali išspręsti teisingo kompensavimo klausimą.

Atsakovas VSDFV prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 128 – 131) pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo (toliau – ir Biudžeto sandaros įstatymas) 2 straipsnio 17 dalį, valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai yra tvirtinami Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu kiekvieniems biudžetiniams metams (kurie prasideda sausio 1 dieną ir baigiasi gruodžio 31 dieną (Biudžeto sandaros įstatymo 2 str. 2 d.). Tai suponuoja, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu nustatyti socialinio draudimo įmokų tarifai įsigalioja (taikomi) nuo biudžetinių metų pradžios. Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 18 d. priėmė Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymą, įsigaliojusį 2008 m. gruodžio 30 d., kurio 3 straipsnio 11 dalyje buvo patvirtintas apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, 3 procentų dydžio tarifas. Todėl su šio įstatymo nuostatomis ir Biudžeto sandaros įstatyme nustatyta Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių tvirtinimo tvarka sietinas (buvo suderintas) po šio įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo priimto Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimas ir jame įtvirtintų teisės normų, susijusių su kaupiamųjų pensijų įmokų tarifų pakeitimu, taikymas. Atsakovas nurodo, kad pensijų kaupimo sutartys įstatymo galią turi tik jos šalims, tuo tarpu VSDFV nėra ir negali būti laikoma šios sutarties šalimi ir tokių sutarčių sudarymas VSDFV sukelia tik tas pareigas, kurias ji privalo vykdyti vadovaujantis galiojančiais įstatymais. Be to, pensijų kaupimo sutarties šalys negali tarpusavyje susitarti, kokio dydžio pensijų įmokas pensijų kaupimo dalyvis gali ar turi kaupti jo pasirinktame pensijų fonde visą sutarties laikotarpį. Šios šalys susitaria tik dėl bendradarbiavimo kaupiant pensijų įmokas, tačiau tarpusavio susitarimu negali įtakoti pensijų įmokų dydžio. Pensijų sistemos reformos įstatyme įstatymo leidėjo planuotos pensijų kaupimo bendrovėms pervestinos įmokos dalies paskesnis sumažinimas niekaip nepažeidžia asmenų jau įgytų subjektinių teisių ir nepašalina asmenų galimybės toliau dalyvauti pensijų kaupime.

Pareiškėjas Pensijų fondų dalyvių asociacija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą (Asociacijos byla, b. l. 143 – 148) pareiškėjas grindžia iš esmės tapačiais teisiniais argumentais, kaip ir pareiškėja.

Papildomai nurodo, jog teismo motyvai, kad pareiškėjo reikalavimai pripažinti atitinkamą teisę yra netinkami, nepagrįsti. Vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 4 punktu išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu (šiuo atveju – pagal CK 1.138 str. 1 p., Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 30 str. 2 d.).

Atsakovas VSDFV prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimą (Asociacijos byla, b. l. 151 – 154) į pareiškėjo Asociacijos apeliacinį skundą grindžia iš esmės tapačiais teisiniais argumentais, kaip ir atsiliepimą į pareiškėjos K. G. teiktą apeliacinį skundą.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl kaupiamųjų pensijų įmokų pervedimo į pensijų kaupimo bendrovių valdomus pensijų fondus nuo 2009 m. sausio 1 d. dydžio.

Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėja K. G. (toliau – ir pareiškėja) ir AB VB Investicijų valdymas (vėliau šios bendrovės teises perėmė UAB „SEB investicijų valdymas“) 2003 m. rugsėjo 16 d. sudarė pensijų kaupimo sutartį (toliau – ir Sutartis) (b. l. 13 – 14), įsigaliojusią nuo 2004 m. sausio 1 d., kuria pareiškėja, be kita ko, įstojo į bendrovės valdomą pensijų fondą ir tapo pensijų fondų dalyve. Sutartyje taip pat buvo numatyta, jog pensijų įmokas į pensijų fondą perveda Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – ir VSDFV, atsakovas) teisės aktų nustatyta tvarka (Sutarties 6 p.), o pensijų įmokos tampa dalyvio nuosavybe nuo to momento, kai į apskaitos vienetus konvertuotos pensijų įmokos įskaitomos į sąskaitą (Sutarties 7 p.). Pensijų įmoką Sutartis apibrėžė kaip valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifo dalį, kurios dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 m. – 3,5 procento, 2006 m. – 4,5 procento, nuo 2007 m. – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos (Sutarties 5 p.).

Taigi nuo 2004 m. sausio 1 d. pareiškėja tapo pensijų kaupimo bendrovės valdomo pensijų fondo dalyve ir pensijų fonde kaupė pensijų įmoką (valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį).

Pasak pareiškėjos, 2009 metų I-ąjį ketvirtį jai buvo pervesta mažesnė nei Sutartyje numatyta 5,5 procento valstybinio socialinio draudimo įmokos dalis. Būtent – jai buvo pervesta 705,61 Lt, t. y. 588 Lt mažiau, nei turėjo būti pervesta ((23 520,18 Lt (pajamos, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos) * 5,5 proc.) – 705,61 Lt (faktiškai pervesta įmoka).

Pareiškėja, nesutikdama su į pensijų fondą pervestos pensijų įmokos dalimi, 2009 m. birželio 19 d. pateikė VSDFV skundą (b. l. 9 – 11), kuriuo prašė į jos pensijų fondo sąskaitą pervesti trūkstamą 588 Lt pensijų įmokos dalį.

VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2009 m. liepos 1 d. priėmė sprendimą Nr. (10.10) I-4017, kuriuo atsisakė patenkinti pareiškėjos reikalavimą, nurodydama, jog patikrinus apskaičiuotas ir į pareiškėjos pasirinktą pensijų fondą pervestas pensijų kaupimo įmokas, pažeidimų nenustatyta. Sprendime taip pat nurodyta, jog į pensijų fondus pervestini pensijų įmokų dydžiai yra nustatomi Lietuvos Respublikos pensijos sistemos reformos įstatymo 4 straipsnyje, kuris iki 2010 metų pabaigos yra pakeistas, o VSDFV sumažinto pensijų kaupimo įmokos tarifo savo iniciatyva ar pagal asmens prašymą keisti neturi teisės (b. l. 12).

Pareiškėja, nesutikdama su minėtu VSDFV 2009 m. liepos 1 d. sprendimu, kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydama jį panaikinti bei įpareigoti VSDFV pervesti į jos pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį už 2009 m. I-ąjį ketvirtį, t. y. 588 Lt bei įpareigoti VSDFV pervesti į jos pensijų fondo sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 procento pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pareiškėjos skundą atmetė.

Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą ir jos skundą tenkinti. Skundą grindžia iš esmės tuo, jog ginčijamas teismo sprendimas buvo neargumentuotas, priimtas neatlikus nuodugnios analizės. Pareiškėja taip pat atkreipia dėmesį, jog pervedamų įmokų į pensijų fondų sąskaitas dydis nėra siejamas su jų pervedimo momentu, todėl už 2009 metų I-ąjį ketvirtį jai turėjo būti pervesta 588 Lt. Be to, pareiškėjos manymu, imperatyvių teisės normų pasikeitimas negalėjo daryti įtakos jos sudarytai civilinei sutarčiai (Civilinio kodekso 6.157 str. 2 d.), nes ji ją sudarė iki Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimų priėmimo. Pažymi, jog pervedus sumažintas pensijų įmokas bei nenustačius už jas teisingo kompensavimo mechanizmo, taip pat buvo pažeista jos teisė į pensiją, nuosavybės teisė, teisėti lūkesčiai, konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas.

V. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnis įtvirtina, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau ši teisė, kaip ir bet kuri kita asmens teisė, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos.

Viena iš tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra įstatyme numatytų terminų laikymasis, susijęs su teisinių santykių stabilumo ir teisinio saugumo principo įgyvendinimu, kitų asmenų teisinės padėties apibrėžtumu (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-538/2013). Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmiausia turi būti išsiaiškinta, ar pareiškėja į teismą savo pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybos kreipėsi nepraleidusi įstatyme įtvirtintų terminų. Tik nustačius minėtąją aplinkybę, prasmę įgaus ir pareiškėjos administraciniame ginče keliamų klausimų sprendimas iš esmės.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, jog kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (žr. pvz., 2010 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010, 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).

Konkrečiu atveju matyti, jog ginčas yra keliamas dėl trūkstamos kaupiamųjų pensijų įmokų dalies, kuri į pareiškėjos pensijų fondų sąskaita nebuvo pervedama nuo 2009 metų I-ojo ketvirčio, prasidėjusio 2009 m. sausio 1 d. Vadovaujantis 2003 m. liepos 4 d. Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo sistemos įstatymo Nr. IX-1691 10 straipsniu (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. birželio 21 d.) kaupiamosios pensijų įmokos VSDFV per 60 kalendorinių dienų nuo tos dienos, iki kurios draudėjai privalo pateikti VSDF įstaigoms informaciją apie kiekvienam apdraustajam apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų ir socialinio draudimo įmokų sumas, perveda pensijų fondams Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Pareiškėja neginčija to, jog į jos pensijų fondo sąskaitą kaupiamoji pensijų įmoka (kad ir sumažinta) buvo pervesta nepažeidus minėtojo termino, t. y. 2009 m. birželio 15 d. Todėl būtent ši data laikytina objektyvia termino eigos pradžia.

Tačiau iš bylos duomenų taip pat matyti, jog pareiškėja tiesiogiai į teismą, nesutikdama su kaupiamųjų pensijos įmokų dydžio sumažinimu, nesikreipė, vietoje to 2009 m. birželio 19 d. skundą, kuriuo prašė už 2009 metų I-ąjį ketvirtį trūkstamą pensijų įmokos dalį, t. y. 588 Lt, pervesti į jos pensijų fondo sąskaitą, paduodama VSDFV (b. l. 9 – 11).

Pažymėtina, jog nei pačiame 2002 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos Pensijų sistemos reformos įstatyme Nr. IX-1215 (nuo 2003 m. sausio 1 d.; Valstybės žinios, 2002, Nr. 123-5511), reglamentuojančiame pensijų įmokų kaupimo teisinį pagrindą ir pagrindinius principus, nei Pensijų kaupimo sistemos įstatyme, įtvirtinančiame kaupiamųjų pensijų išmokų mokėjimo organizavimo sąlygas bei tvarką, ginčų dėl pensijų įmokų apskaičiavimo ir pervedimo pensijų fondams tvarka nėra aptarta.

Atitinkamai specialios tvarkos, susijusios su minėtųjų ginčų nagrinėjimu, neįtvirtina ir 1991 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas Nr. I-1336 (nuo 2005 m. sausio 1 d., Valstybės žinios, 2004, Nr. 171-6295) ar 1994 m. liepos 18 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas Nr. I-549 (nuo 2005 m. liepos 1 d.; Valstybės žinios, 2005, Nr. 71-2555).

Nepaisant to, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. A1-174 patvirtinto Kaupiamųjų pensijų įmokų apskaičiavimo ir pervedimo į pensijų fondus tvarkos aprašo 23 punktas įtvirtina, jog prašymus, paklausimus ir ginčus dėl pensijų įmokų apskaičiavimo ir pervedimo pensijų fondams nagrinėja VSDFV teisės aktų nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys, jog ši nuostata pagal savo pobūdį yra blanketinė, t. y. nukreipianti į kitus teisės aktus, todėl pagal analogiją (ABTĮ 4 str. 6 d.) minėtų ginčų tvarkai taikytinas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 104 punktas (ginčui aktuali šio punkto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 754 redakcija, galiojusi pareiškėjai kreipiantis į VSDFV), kuris pagal savo pobūdį taip pat yra blanketinis, t. y. numatantis, jog VSDFV gyventojų skundus nagrinėja laikydamasi tvarkos ir terminų, nustatytų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme.

1999 m. birželio 17 d. Viešojo administravimo įstatymo Nr. VIII-1234 23 straipsnio 6 dalis (ginčui aktuali Lietuvos Respublikos 2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija), inter alia, numatė, jog skundas, kuriuo inicijuojama administracinė procedūra, nenagrinėjamas, jei nuo skunde nurodytų pažeidimų praėję daugiau kaip vieneri metai (taip pat žr. Viešojo administravimo įstatymo 19 str.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja į VSDFV kreipėsi 2009 m. birželio 19 d., t. y. nepraleidusi vienerių metų termino, o VSDFV jos skundą išnagrinėjo ir 2009 m. liepos 1 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. (10.10) I-4017. Pastebėtina, jog po šio administracinės procedūros sprendimo, kaip individualaus administracinio akto, priėmimo pareiškėjai galiojo bendrieji kreipimosi į administracinį teismą terminai. Taigi, ji savo teisę į teisminę gynybą turėjo realizuoti per ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vieno mėnesio terminą. Konstatuotina, jog ir šio termino pareiškėja, į teismą kreipusi 2009 m. liepos 20 d., nepraleido, todėl darytina išvada, jog ji teisminės gynybos kreipėsi laikydamasi įstatyme numatytų terminų ir nėra kliūčių jos bylą nagrinėti iš esmės.

VI. Pareiškėjas Pensijų fondų dalyvių asociacija (toliau – ir Asociacija, pareiškėjas) 2010 m. liepos 27 d. pateikė atsakovui VSDFV reikalavimą (Asociacijos byla, b. l. 9 – 10), kuriuo prašė į visų pensijų fondų dalyvių (kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis iki Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimų priėmimo) pensijų fondų sąskaitas už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. pervesti trūkstamą pensijų įmokos dalį (valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį), t. y. ne mažiau kaip 5,5 proc. pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Minėtą reikalavimą Asociacija reiškė, atsižvelgdama į tai, jog pagal jos įstatus vienas pagrindinių Asociacijos veiklos tikslų – pensijų fondų dalyvių, pensijų kaupimo paslaugų vartotojų teisių ir teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas (Asociacijos įstatų 2.1 p., Asociacijos byla, b. l. 13 – 17). Be to, Asociacija nurodė ginanti viešąjį interesą – pensijų fondų dalyvių teises ir teisėtus interesus bei siekianti užkirsti kelią neteisėtiems Fondo valdybos veiksmams.

Atsakovas VSDFV 2010 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. (10.26) I-4471 pareiškėjo reikalavimą tenkinti atsisakė, pateikdamas identiškus, kaip ir pareiškėjai K. G., motyvus.

Nesutikdamas su minėtuoju VSDFV sprendimu pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas jį panaikinti, taip pat – įpareigoti VSDFV pervesti visiems pensijų fondų dalyviams, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. liepos 1 d., į jų pensijų fondų sąskaitas už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. ne mažiau kaip 5,5 procento pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ir pripažinti, kad visi pensijų fondų dalyviai, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. liepos 1 d., turi teisę, kad į jų pensijų fondų sąskaitas būtų pervesta ne mažiau kaip 5,5 procento pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, sprendimu dalyje, kurioje pareiškėjas Asociacija prašė pripažinti, kad visi pensijų fondų dalyviai, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. liepos 1 d., turi teisę, kad į jų pensijų fondų sąskaitas būtų pervesta ne mažiau kaip 5,5 procento pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, ją nutraukė vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, o kitoje dalyje jo skundą atmetė.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia analogiškais motyvais, kaip ir pareiškėja K. G., taip pat – nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai dalį bylos nutraukė, motyvuodamas tuo, jog pareiškėjas prašė pripažinti faktą, nors jis iš tikrųjų prašė pripažinti teisę.

Minėta, jog Asociacija įrodinėjo turinti teisę ginti viešąjį interesą. Šiam teiginiui pagrįsti ji, be kita ko, rėmėsi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 12 punktu, 30 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Asociacija tikino atitinkanti Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 31 straipsnio 1 dalies sąlygas, keliamas vartotojų asociacijoms, nes yra įregistruota Juridinių asmenų registre (Asociacijos byla, b. l. 12), jos Įstatų 2.1 punkte nurodytas veiklos tikslas – pensijų fondų dalyvių pensijų kaupimo paslaugų vartotojų teisių ir teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas, Asociacijoje yra ne mažiau kaip 20 narių (Asociacijos byla, b. l. 20), be to, ji yra nepriklausoma nuo verslo ir kitų su vartotojų teisių gynimu nesusijusių interesų (Asociacijos byla, b. l. 21).

VII. Kilusio administracinio ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2002 m. gruodžio 3 d. Pensijų sistemos reformos įstatymas Nr. IX-1215 (nuo 2003 m. sausio 1 d.; Valstybės žinios, 2002, Nr. 123-5511) (įstatymo pakeitimo ir papildymo 2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d. redakcijos), Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009, 2010 metų rodiklių patvirtinimo įstatymas (2008 m. gruodžio 18 d., 2009 m. vasario 17 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos Nr. XI-70, 2009 m. gruodžio 9 d. redakcija Nr. XI-538), 2003 m. liepos 4 d. Pensijų kaupimo įstatymas Nr. IX-1691 (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. birželio 21 d. iki 2010 m. sausio 1 d.).

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, jog Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2002 m. gruodžio 3 d. priėmė Pensijų sistemos reformos įstatymą (toliau – ir Įstatymas), įsigaliojusį 2003 m. sausio 1 d., kuriuo įtvirtinta galimybė Lietuvos Respublikos gyventojams, draudžiamiems valstybiniu socialiniu draudimu, nuo 2004 m. sausio 1 d. kaupti šio draudimo įmokos dalį pasirinktose pensijų kaupimo bendrovėse ir teisę iš jose sukauptų lėšų (sukaupto pensijų turto) įstatymų nustatytomis sąlygomis gauti tam tikras pensijų išmokas kartu su, atsižvelgiant į pensijų kaupimui skirtą valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį, proporcingai mažesne valstybine socialinio draudimo senatvės pensija.

Šio įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimas skirtas užtikrinti Lietuvos Respublikos gyventojų papildomas pajamas senatvėje. Iš šio įstatymo projekto aiškinamojo rašto taip pat matyti, kad Įstatymo paskirtis – suteikti darbingo amžiaus žmonėms daugiau galimybių pasirūpinti geresne apsauga senatvėje, gauti didesnę pensiją ir garantuoti stabilų socialiai priimtiną kompromisą tarp socialinio solidarumo ir individualių interesų.

Pagal Pensijų sistemos reformos įstatymą iki 2010 m. sausio 1 d. pensijų sistemos dalyviais galėjo tapti, t. y. pasirinkti kaupti pensijų įmoką pensijų kaupimo bendrovėje ir su pensijų kaupimo bendrove sudaryti pensijų kaupimo sutartį, asmenys, privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gauti, išskyrus asmenis, kurie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus (2 straipsnio 2 dalis (2003 m. liepos 4 d. redakcija), 3 straipsnio 1 dalis (2003 m. liepos 4 d., 2004 m. birželio 1 d. redakcijos).

Įstatyme, inter alia, buvo įtvirtinta, jog:

- kaupiamoji pensijų įmoka – Įstatymo nustatyta valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalis, kuria proporcingai mažinamas valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų dydis

ir kuri kaupiama dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje (2 straipsnio 5 dalis (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija), 6 straipsnio 1 dalis (2003 m. liepos 4 d. redakcija);

- dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje jo vardu įrašomi jam tenkantys apskaitos vienetai (2 straipsnio 10 dalis (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija);

- už kaupiamųjų pensijų įmokų lėšas įsigyto turto (įskaitant laikinai neinvestuotą šių lėšų dalį) bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), suma yra pensijų turtas (2 straipsnio 11 dalis (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija), iš kurio mokamos pensijų išmokos (5 straipsnio 2 dalis (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) ir kuris yra paveldimas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka (5 straipsnio 3 dalis (2003 m. liepos 4 d. redakcija).

Pažymėtina, kad valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo ir pensijų išmokų mokėjimo organizavimo sąlygos bei tvarka nustatytos ir Seimo 2003 m. liepos 4 d. priimtame Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatyme (1 straipsnis), įsigaliojusiame 2003 m. liepos 30 d. Šiame įstatyme (su vėlesniais jo pakeitimais ir (arba) papildymais), inter alia, nustatyta, kad:

- pensijų fondas yra fiziniams asmenims, pagal Pensijų sistemos reformos įstatymą dalyvaujantiems pensijų kaupime, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis pensijų turtas, kurio valdymas perduotas pensijų kaupimo bendrovei ir kuris investuojamas pagal to pensijų fondo taisykles (3 straipsnio 10 dalis (2004 m. birželio 1 d., 2011 m. lapkričio 17 d. redakcijos);

- pensijų fondo dalyvis turi teisę, inter alia, gauti šiame įstatyme nustatytas pensijų išmokas pagal savo vardu sukaupto pensijų turto dydį, taip pat testamentu palikti jam priklausančią pensijų turto dalį (5 straipsnio 1 dalies (2003 m. liepos 4 d., 2011 m. lapkričio 17 d. redakcijos) 4, 6 punktai);

- asmens (pensijų kaupimo sistemos dalyvio) nuosavybės dalis bendrojoje nuosavybėje – pensijų fondą sudarančiame pensijų turte – nustatoma pagal to asmens pensijų sąskaitoje įrašytų apskaitos vienetų skaičių; ji yra paveldima (9 straipsnio 1 dalis (2003 m. liepos 4 d., 2011 m. lapkričio 17 d. redakcijos), 4 dalis (2003 m. liepos 4 d., 2004 m. birželio 1 d., 2010 m. kovo 25 d., 2011 m. lapkričio 17 d. redakcijos);

- kaupiamosios pensijų įmokos yra valstybinio socialinio draudimo įmokų dalys, kurias VSDFV laiko komerciniame banke patikėjimo teisės pagrindais ir per 60 (nuo 2011 m. sausio 1 d. – per 30) kalendorinių dienų nuo tos dienos, iki kurios draudėjai privalo pateikti VSDF įstaigoms informaciją apie kiekvienam apdraustajam apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų ir socialinio draudimo įmokų sumas, perveda pensijų fondams Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka (10 straipsnis (2003 m. liepos 4 d., 2004 m. birželio 1 d., 2006 m. gruodžio 12 d., 2010 m. kovo 25 d., 2011 m. lapkričio 17 d. redakcijos).

Pažymėtina, jog visiems pensijų kaupimo sistemos dalyviams 2004 metais Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnyje buvo nustatytas pradinis 2,5 procento pajamų pensijų įmokos dydis, kuris buvo didinamas pridedant po 1 procentą pajamų, kol 2007 metais buvo pasiektas 5,5 procento pajamų šios įmokos dydis. Taigi, nuo 2007 metų 5,5 procento pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis buvo įtvirtintas neterminuotai.

Nepaisant to, nuo 2009 metų minėtasis kaupiamosios pensijų įmokos dydis kito. Būtent – Seimas 2009 m. sausio 15 d. priėmė Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurio 2 straipsnyje nustatė, kad jis įsigalioja 2009 m. sausio 1 d., nors oficialiai „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2009 m. sausio 17 d. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo pakeista Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) 1 dalis ir šis straipsnis papildytas 3, 4 dalimis.

Seimas 2009 m. vasario 17 d. taip pat priėmė Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo 1 straipsniu pakeitė Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį (2009 m. sausio 15 d. redakcija). Minėto įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad „šio įstatymo nuostatos taikomos nuo 2009 m. sausio 1 d.“, tačiau oficialiai „Valstybės žiniose“ jis paskelbtas tik 2009 m. kovo 5 d.

Įstatymo 4 straipsnio 1, 3, 4 dalyse (2009 m. sausio 15 d. redakcija) buvo nustatyta: „1. Pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, 2009 ir 2010 metais – 3 procentai, nuo 2011 metų – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos“; „3. Nuo asmenų, kurie gauna pajamas iš sporto veiklos, asmenų, kurie gauna pajamas iš atlikėjo veiklos, asmenų, kurie gauna pajamas pagal autorines sutartis, bei ūkininkų ir jų partnerių, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, gautų pajamų, nuo kurių 2009 ir 2010 metais Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka priskaičiuotos sumažintos privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokos, pensijų įmokos dydis 2009 metais yra 1 procentas, 2010 metais – 2 procentai“; „4. Pensijų įmokos už asmenis, draudžiamus valstybės biudžeto lėšomis, neskaičiuojamos ir nemokamos.“

Taigi Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) buvo įtvirtintas sumažintas 3 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis (2,5 procento pajamų mažesnis nei nustatytasis iki 2009 metų).

Seimas 2009 m. balandžio 28 d. priėmė Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2009 m. liepos 1 d., kurio 1 straipsniu pakeitė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. sausio 15 d. redakcija) ir joje nustatė: „1. Pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010 metais – 2 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. birželio 30 d. (įskaitytinai), pensijų įmokos dydis 2011 metais yra 5,5 procento, 2012, 2013, 2014 metais – 6 procentai, nuo 2015 m. sausio 1 d. – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių

skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., pensijų įmokos dydis nuo 2011 m. sausio 1 d. yra 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.“.

Seimas 2010 m. birželio 30 d. priėmė Pensijų sistemos reformos įstatymą 4 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2010 m. liepos 13 d., kurio 1 straipsniu pakeitė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) ir joje nustatė: „1. Pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. – 2 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.“.

Minėtame Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2010 m. birželio 30 d., 2 straipsnyje taip pat buvo nustatyta Vyriausybės pareiga, konstatavus valstybėje susidariusios ypatingos padėties pabaigą, pateikti Seimui įstatymų projektus dėl kaupiamosios pensijų įmokos tarifo didinimo.

Taigi 2009 – 2012 metais buvo įtvirtinti tokie sumažinti kaupiamųjų pensijų įmokų dydžiai: nuo 2009 m. sausio 1 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. – 2 procentai pajamų. Tuo tarpu asmenys, kuriems Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustatytas minėtas kaupiamosios pensijų įmokos dydis, pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) 1 dalies 1 punktą, 3, 5 dalis, Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalies 1, 2, 8 punktus, 6 straipsnio 4 dalį tik nuo 2009 m. sausio 1 d. pradėti privalomai drausti valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gauti. Todėl šie asmenys pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį (2003 m. liepos 4 d. redakcija), 3 straipsnio 1 dalį (2004 m. birželio 1 d. redakcija), kuriose nustatyta, kad pensijų kaupimo sistemos dalyviu gali tapti visi asmenys privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gauti, išskyrus sulaukusius senatvės pensijos amžiaus ir draudžiamus valstybės biudžeto lėšomis, pensijų kaupimo sistemos dalyviais galėjo tapti nuo 2009 m. sausio 1 d.

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija Nr. XI-70) buvo patvirtintas apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, 3 procentų dydžio tarifas ir apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka mokančių sumažinto tarifo valstybinio socialinio draudimo įmokas, valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos dalies, pervedamoms pensijų kaupimo bendrovėms, 1 procento dydžio tarifas.

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje (2009 m. balandžio 28 d. redakcija Nr. XI-70) buvo patvirtintas apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentų dydžio tarifas, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. – 2 procentų dydžio tarifas.

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2010 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija Nr. XI-538) buvo patvirtintas apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, 2 procentų dydžio tarifas.

Kai kurių iš minėtųjų, pareiškėjos K. G. byloje taikytinų teisės normų, susijusių su sumažintų kaupiamųjų pensijų įmokų reguliavimu nuo 2009 metų, konstitucingumas bylą nagrinėjusiam teismui sukėlė abejonių, todėl šis teismas, vadovaudamasis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, nutarė bylą stabdyti ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti jų atitiktį Konstitucijai (b. l. 32 – 39).

Iš esmės analogiškos abejonės dėl šių ir kitų su ginče keliama problematika susijusių teisės normų konstitucingumo kilo ir pareiškėjo Asociacijos byloje, todėl bylą nagrinėjęs apygardos administracinis teismas taip pat nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti jų atitiktį Konstitucijai (Asociacijos byla, b. l. 50 – 59).

Konstitucinis Teismas abu prašymus, susijusius su konstitucingumo tyrimu konkrečiose bylose, priėmė nagrinėti (b. l. 43, Asociacijos byla, b. l. 65 – 66).

Konstitucinis Teismas 2012 m. gegužės 9 d. sprendimu į vieną konstitucinės justicijos bylą sujungė šiuos ir kitus Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti minėtų teisės normų, susijusių su sumažintų kaupiamųjų pensijų įmokų 2009-2011 metais nustatymu, konstitucingumą ir 2012 m. birželio 29 d. paskelbė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo, jo pakeitimo ir papildymo įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

VIII. Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo, jo pakeitimo ir papildymo įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimas) (b. l. 86 – 100, Asociacijos byla, b. l. 109 – 123) pripažino, kad:

- Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d. (Žin., 2009, Nr. 6-160), 2 straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

- Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. vasario 17 d. (Žin., 2009, Nr. 25-971), 2 straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

- Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 6-160) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai;

- Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. balandžio 28 d. redakcija; Žin., 2009, 54-2136) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai;

- Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2010 m. birželio 30 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 82-4308) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai;

- Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 6-160) neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai;

- Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. vasario 17 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 25-971) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;

- Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 4 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 6-160) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarimu taip pat nutraukė bylą dėl:

- Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalies (2008 m. gruodžio 18 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos; Žin., 2008, Nr. 149-5998; Žin., 2009, Nr. 54-2133), 6 straipsnio 2 dalies (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 149-5998) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

- Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2010 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalies (Žin., 2009, Nr. 151-6783) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

- Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 13 dalies (Žin., 2010, Nr. 153-7782) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 4 straipsnio 1 dalį teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriose toks įstatymų prieštaringumas nustatomas ir atskleidžiamas, savo ruožtu yra teisės šaltiniai. Arba, kaip yra išaiškinęs pats Konstitucinis Teismas, visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose yra aiškinama Konstitucija – formuojama oficiali konstitucinė doktrina – savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus), neišskiriant nė bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas). Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarime pateikiami išaiškinimai yra aktualūs ir taikant teisę konkrečioje administracinėje byloje, todėl jais bus vadovaujamasi (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 2 d.).

Pabrėžtina, jog Konstitucinis Teismas teisės normų atitiktį Konstitucijai tyrė dvejopu aspektu: pagal tam tikrų nuostatų įsigaliojimo tvarką bei pagal šių nuostatų turinį, kuris apėmė tiek kaupiamųjų pensijų įmokų sumažinimą per se, tiek sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmo neįtvirtinimą. Šis skirtumas yra svarbus, formuluojant tolimesnes išvadas dėl į administracinį teismą konkrečioje byloje besikreipusių asmenų pažeistų teisių gynimo apimties.

IX. Minėta, jog pareiškėja K. G., nesutikdama su jai į pensijų fondą pervestos įmokos dalimi, į teismą su skundu kreipėsi prašydama panaikinti VSDFV 2009 m. liepos 1 d. sprendimą bei įpareigoti VSDFV pervesti į jos pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį už 2009 metų I-ąjį ketvirtį, t. y. 588 Lt bei įpareigoti VSDFV pervesti į jos pensijų fondo sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 procento pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Išplėstinė teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, jog pareiškėjos skundas gali būti tenkinamas tik iš dalies, t. y. tik toje dalyje, kurioje ji siekė savo pažeistų teisių, susijusių su kaupiamųjų pensijų įmokų pervedimu už 2009 metų I-ąjį ketvirtį, gynybos.

Pažymėtina, jog nors pareiškėja ir argumentuoja, kad nuo 2009 m. sumažinus į jos pensijų fondą pervedamas kaupiamąsias pensijų įmokas, t. y. nuo 5,5 procento jas sumažinus iki 3 procentų dalyvio pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, buvo pažeista jos teisė į pensiją, nuosavybės teisė, teisėti lūkesčiai bei konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas, su tokiais pareiškėjos teiginiais, remiantis žemiau išdėstomų motyvų visuma, nesutiktina.

Konstitucinis Teismas minėtame 2012 m. birželio 29 d. nutarime pabrėžė, jog asmens konstitucinė teisė įstatymų numatytais atvejais gauti senatvės pensiją yra viena svarbiausių socialinių teisių. Konstitucinis Teismas, remdamasis savo ankstesne praktika, taip pat išdėstė, jog teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal jos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai; asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia, Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas); konstitucinė teisės į pensiją, kaip tam tikro dydžio periodinę išmoką, samprata negali būti tapatinama su nuosavybės teisės samprata ordinarinėje teisėje, inter alia, civilinėje teisėje (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas pažymėjo, jos nors pensijų fonduose kaupiamos senatvės pensijoms skirtos lėšos negali būti tapatinamos su pačia kaupiamąja pensija (mokėtinomis išmokomis), kurios dydis priklauso ir nuo pensijų fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia, investavimo) rezultatų, asmens teisė į šiuose fonduose jau sukauptas lėšas yra sietina su jo nuosavybės teisių apsauga, šios teisės turtiniai aspektai ginami pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

Konstitucinis Teismas taip pat pripažino galimybę įstatymų leidėjui, nustačius, jog valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad, inter alia, nėra užtikrinamas senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų, laikinai sumažinti į specialius pensijų fondus pervedamų pajamų dydį. Tačiau, anot Konstitucinio Teismo, tai darydamas, įstatymų leidėjas privalo paisyti iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia teisingumo, protingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo reikalavimų. Taip pat Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, jog į specialius pensijų fondus pervedamų lėšų, skirtų senatvės pensijai ar jos daliai sukaupti, dydis yra viena iš prielaidų pasiekti, kad šiuos fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia, investavimo) rezultatai būtų geri, todėl jei įstatymų leidėjas, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei), nusprendžia šį dydį sumažinti, jis ne tik negali paneigti tokios kaupiamosios pensijos esmės, bet ir turi siekti, kad ją kaupę asmenys nepatirtų didelių praradimų, o jeigu tokie praradimai neišvengiami, privalo, atsižvelgdamas, inter alia, į valstybės finansines, ekonomines galimybes, nustatyti teisingą jų kompensavimą; gali būti pasirenkami įvairūs tokio kompensavimo būdai.

Atlikęs tolimesnę konstitucinės justicijos bylos analizę bei vadovaudamasis konstitucine jurisprudencija Konstitucinis Teismas, be kita ko, konstatavo, jog konkrečiu atveju įstatymų leidėjas, Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1, 3, 4 dalyse (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustatydamas sumažintą kaupiamųjų pensijų įmokų dydį ir tai, kad kaupiamosios pensijų įmokos už asmenis, draudžiamus valstybės biudžeto lėšomis, neskaičiuojamos ir nemokamos, nesumažino jau apskaičiuotų ir sumokėtų (pervestų) kaupiamųjų pensijų įmokų, už šių įmokų lėšas įsigyto turto (įskaitant laikinai neinvestuotą šių lėšų dalį) bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų) sumos – jis tik koregavo (sumažino) būsimų kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, todėl nepažeidė Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisės apsaugos imperatyvų.

Be to, Konstitucinis Teismas nenustatė minėtojo teisinio reguliavimo prieštaravimo ir Konstitucijos 52 straipsniui, laiduojančiam teisę į senatvės pensiją ar konstituciniam teisinės valstybės principui.

Tapačių išvadų Konstitucinis Teismas priėjo ir dėl Įstatymo 4 straipsnio 3 dalies (2009 m. vasario 17 d. redakcija) konstitucingumo, spręsdamas, jog įtvirtinu teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatytas sumažintas kaupiamosios pensijų įmokos dydis savarankiškai dirbantiems asmenims, iki 2009 m. sausio 1 d. sudariusiems pensijų kaupimo sutartis, nustačius sumažintą bendrą valstybinio socialinio draudimo įmokų dydį nepaneigta šių asmenų teisė į senatvės pensiją, nepažeisti iš Konstitucijos 52 straipsnio kylantys socialinės apsaugos ir iš 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, konstitucinis teisinės valstybės principas.

Analogiškos pozicijos Konstitucinis Teismas laikėsi ir spręsdamas dėl Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) tiek, kiek joje nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 1 d. nustatytas sumažintas 2 procentų pajamų kaupiamųjų pensijų įmokų dydis, atitikties Konstitucijos 23, 52 straipsniams, teisinės valstybės principui, t. y. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog įtvirtinus sumažintą valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydį ir numačius sumažintų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimą nepažeisti iš Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys imperatyvai.

Prieštaringumo Konstitucijai Konstitucinis Teismas nenustatė ir tirdamas Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2010 m. birželio 30 d. redakcija) teisinį reguliavimą, tiek, kiek jame nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis. Anot Konstitucinio Teismo, šis teisinis reguliavimas nepažeidė Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių bei konstitucinio teisinės valstybės principo.

Aukščiau išdėstytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog kaupiamųjų pensijų įmokų mažinimas įvairiomis Pensijų sistemos reformos įstatymo redakcijomis per se nepažeidė Konstitucijos, nes įstatymų leidėjas turėjo įgaliojimus nuspręsti laikinai sumažinti tokių įmokų dydį.

Todėl atsižvelgus į minėtus išaiškinimus, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos argumentu, kad sumažinus jai pervedamą kaupiamąją pensijos įmoką buvo pažeistas nuosavybės neliečiamumo imperatyvas, kadangi, vadovaujantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, analizuojamu atveju nebuvo sumažintos jau apskaičiuotos ir sumokėtos (pervestos) kaupiamosios pensijų įmokos, būtent kurios laikytinos Konstitucijos saugotina nuosavybe, tačiau priešingai – įstatymų leidėjas tik koregavo (sumažino) būsimų kaupiamųjų pensijų įmokų dydį. Minėta, jog tokią diskreciją įstatymų leidėjas (paisydamas iš Konstitucijos kylančių teisingumo, protingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo imperatyvų) turėjo, todėl kaupiamųjų pensijų įmokų sumažinimas nepažeidė pareiškėjos teisės į pensiją ar teisės į nuosavybę.

Analogiškai, atsižvelgiant į tai, jog kaupiamųjų pensijų įmokų dydis nėra vienintelis veiksnys, nuo kurio priklauso būsimos kaupiamosios pensijos dydis, nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeisti pareiškėjos lūkesčiai ateityje gauti tam tikro tikėtino dydžio pensiją. Pareiškėja negalėjo pagrįstai numatyti, kokio dydžio pensiją gaus senatvėje, nes jos dydis priklauso tiek nuo pensijų fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia, investavimo) rezultatų, tiek nuo iš kaupiamųjų pensijų įmokų sukauptų lėšų dydžio.

Tuo tarpu tie pareiškėjos teiginiai, jog sumažintomis pensijų kaupimo įmokomis esą prarandama galimybė padidinti pensijų fonde sukauptą turtą, t. y. esant palankiai situacijai įsigyti rinkoje atpigusių vertybinių popierių yra apeliavimas į tikimybę, laikytinas loginės argumentacijos klaida. Išplėstinė teisėjų kolegija nėra įtikinta, jog vien potenciali galimybė įsigyti atpigusių vertybinių popierių neabejotinai nulemia būsimos pareiškėjos pensijos padidėjimą, juo labiau, jog pensijų kaupimas yra ilgametė veikla, kurios efektyvumas didele dalimi priklauso ir nuo pasirinkto pensijų fondo investavimo strategijos.

Atitinkamai, vadovaujantis Konstitucinio Teismo išaiškinimais, konkrečiu atveju nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeistos ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas. Kaip yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, asmenų lygiateisiškumo principas pažeidžiamas tada, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Šiuo gi atveju yra nustatyta, jog asmenų dalyvavimas pensijų fonduose („antrosios pakopos“ pensijos kaupimas) yra finansuojamas valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšomis, o į pensijų kaupimo bendrovėms pervedamos pensijų įmokos dalies sumažinimas proporcingai padidina asmens įgysimos valstybinio socialinio draudimo pensijos, laiduojamos valstybės, dydį (Pensijų sistemos reformos įstatymo 6 str. 1 d.). Taigi, mokėtino valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos (piniginės prievolės valstybei) dydžio aspektu abiejų asmenų grupės traktuojamos vienodai, todėl teigti, jog pensijų kaupimo sistemoje dalyvaujančių asmenų sąskaita buvo suteiktos privilegijos asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, bet nedalyvaujantiems pensijų kaupimo sistemoje, nėra pagrindo.

Tai, kad sumažinus kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, proporcingai padidėjo įgysimos valstybinio socialinio draudimo pensijos, laiduojamos valstybės, dydis, t. y. piniginės prievolės valstybei bendras dydis nepakito, kaip ir tai, jog kaupiamųjų pensijų įmokų dydis nėra vienintelis veiksnys, nuo kurio priklauso būsimos kaupiamos pensijos dydis, leido Konstituciniam Teismui konstatuoti, jog analizuojamu atveju nebuvo pažeistas teisingas sumažintų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimas.

Būtent, vertindamas, ar kilus ekonomikos krizei, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustačius sumažintą kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, turėjo būti nustatytas sumažintų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas, Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog šių įmokų sumažinimas nuo 5,5 procento iki 3 procentų pajamų (atsižvelgiant į tai, kad pensijų sistemos reformos pradžioje – 2004 metais – buvo nustatytas netgi mažesnis, t. y. 2,5 procento pajamų, šių įmokų dydis) negali būti vertinamas kaip toks įmokų sumažinimas, kuriuo būtų paneigta kaupiamosios pensijos esmė. Pridūrė, jog nebemokant kaupiamųjų pensijų įmokų pagal aktualų teisinį reguliavimą asmenims, dalyvaujantiems pensijų kaupime, proporcingai padidėjo jų valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, todėl įstatymų leidėjui pareiga įtvirtinti kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmo konkrečiu atveju nekilo ir tai nepažeidė iš Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių imperatyvų.

Pasisakydamas dėl sumažintų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmo neįtvirtinimo Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. balandžio 28 d. redakcija), kurioje įtvirtinta, jog nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 1 d. nustatytas 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis asmenims, kurie iki 2009 m. liepos 1 d. tapo pensijų kaupimo sistemos dalyviais, Konstitucinis Teismas minėtąjį įmokų sumažinimą įvertino kaip esminį, tačiau taip pat atkreipė dėmesį, jog 2012, 2013, 2014 metais šiems asmenims buvo nustatytas padidintas – 6 procentų pajamų, t. y. 0,5 procento pajamų didesnis už buvusį 2007-2008 metais, kaupiamosios pensijų įmokos dydis. Toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki kaupiamųjų pensijų įmokų sumažinimo, 2012-2014 metais buvo nustatytas kaupiamųjų pensijų įmokų dydis, 0,5 procento didesnis už iki sumažinimo nustatytą šių įmokų dydį, Konstitucinio Teismo buvo įvertintas kaip sumažintų kaupiamųjų įmokų kompensavimas, atitinkantis iš Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius imperatyvus.

Tuo tarpu dėl sumažintų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmo nenustatymo Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 30 d. redakcija) asmenų, kurie pensijų kaupimo sistemos dalyviais tapo iki 2009 m. liepos 1 d. atžvilgiu, Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog vertinant šį teisinį reguliavimą kartu su Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2010 m. birželio 30 d., 2 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, įstatymų leidėjas, numatęs padidinti kaupiamosios įmokos tarifą konstatavus valstybėje susidariusios ypatingos padėties pabaigą, sudarė prielaidą kompensuoti sumažintas kaupiamąsias pensijų įmokas.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo pritarti pareiškėjos argumentams, jog teismas šioje administracinėje byloje ad hoc turėtų išspręsti teisingo kompensavimo pareiškėjai klausimą. Juo labiau, jog apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas tikrina būtent pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą (ABTĮ 136 str.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas 2012 m. spalio mėn., o ginčo santykiai, be kita ko, pasireiškiantys tęstiniu atitinkamo kaupiamųjų pensijų įmokų dydžio (ne)mokėjimu, klostėsi nuo 2009 m. pradžios. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog tuo metu ekonomikos krizė, per kurią, kaip išaiškino Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjas gali laikinai sumažinti kaupiamąsias pensijų įmokas, pervedamas į specialius fondus, dar nebuvo pasibaigusi.

Pridurtina, jog atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, po pirmosios instancijos teismo sprendimo atlikti normų pakitimai šiuo atveju ginčo sprendimui neturi reikšmės ir teismas į juos neatsižvelgia, nes tai nebūtų suderinama su teisiniu apibrėžtumu bei iškreiptų teisingumo vykdymo funkciją. Atsižvelgiant į tai, ir šiame ginče neanalizuotini po ginčijamų pirmosios instancijos teismo sprendimų priėmimo įvykę įstatymų pakeitimai.

X. Atsakiusi į pareiškėjos argumentus, susijusius su jai sumažintomis kaupiamųjų pensijų fondų įmokomis turinio prasme bei iš to tariamai išplaukiančiu Konstitucijos pažeidimu, išplėstinė teisėjų kolegija pasisako ir dėl jos argumentų, susijusių su imperatyvių teisės normų pasikeitimo įtaka jos sudarytai pensijų kaupimo sutarčiai.

Minėta, jog pareiškėja įrodinėjo, jog jos sudaryta pensijų kaupimo sutartis yra civilinė sutartis, todėl imperatyvių teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo jai neturi įtakos (CK 6.157 str. 2 d.). Pareiškėja pabrėžė, jog pensijų kaupimo sutartį ji sudarė dar iki pensijų įmokų dydžio sumažinimo (byloje aptartų Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimų), todėl mažesnio dydžio pensijų įmokos nei 5,5 procento nuo jos pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo išmokos, pervedimas į pensijų fondų sąskaitas yra neteisėtas ir negali pakeisti sutartinių nuostatų.

Atkreiptinas dėmesys, jog sutartis yra dvišalis arba daugiašalis sandoris, t. y. dviejų ar daugiau ją sudarančių asmenų suderintos valios, nukreiptos sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ar pareigas, išraiška. Civilinių teisinių santykių dalyviai yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį, gali savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai nenumatyta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui (CK 6.156 straipsnis).

Taigi minėtasis sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Šalys neturi teisės nustatyti ar taikyti sutarties sąlygas, prieštaraujančias imperatyvioms teisės normoms, o tokioms sąlygoms taikomos niekinio sandorio pasekmės (CK 1.80 str., 6.156 str., 6.157 str.).

Konkrečiu atveju pareiškėja ir pensijų kaupimo bendrovė negalėjo susitarti, kokio dydžio pensijų įmokas pensijų kaupimo dalyvis gali ar turi kaupti jo pasirinktame pensijų fonde visą sutarties laiką, nes ši sąlyga pateko į viešosios teisės reguliuojamą sritį (lot. ius publicum). Būtent – konkrečiu atveju šie dydžiai buvo vienvaldiškai nustatyti įstatymų leidėjo Valstybinio socialinio draudimo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo (2009 m. gegužės 12 d.) 3 straipsnio 11 dalyje bei Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2009 m. birželio 30 d. redakcijos). Taigi kaupiamų pensijų įmokų dydis, VSDFV pervedamas pensijų kaupimo bendrovėms pensijų kaupimo dalyvių naudai, negalėjo būti šalių susitarimo objektu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja nepagrįstai teigia, jog viena iš esminių pensijų kaupimo sutarties sudarymo sąlygų buvo atitinkamas kaupiamosios pensijų įmokos dydis, o vėlesnis imperatyvių teisės normų pasikeitimas negali daryti įtakos jos sudarytai Sutarčiai, nes dėl šių imperatyvių nuostatų turinio ji su pensijų kaupimo bendrove negalėjo susitarti ab initio (lot. nuo pat pradžių).

Priešingų išvadų daryti neleidžia ir konkrečių kaupiamųjų pensijos įmokų dydžių įrašymas į Sutartį (Sutarties 5 p., b. l. 14), nes, kaip nurodyta anksčiau, šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo (CK 6.157 str. 1 d.). Akivaizdu, jog vien konkretaus pensijų įmokų dydžio įrašymas į sutartį, ipso facto, nesuponuoja galimybės dėl jų susitarti. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija šios aplinkybės nelaiko reikšminga, juo labiau, jog pačioje Sutartyje yra įtvirtintos galimybės dispozityviai susitarti dėl tam tikrų jos nuostatų ribos. Būtent – jos 33 punkte, inter alia, įtvirtinta, jog Sutarties nuostatos, neatitinkančios Pensijų sistemos reformos įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų negalioja.

Todėl nagrinėjamam atvejui netaikytina CK 6.157 straipsnio 2 dalis, numatanti, jog imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms, o pareiškėjos argumentai šiuo bylos aspektu – atmestini.

Apibendrinant praėjusiame ir šiame skyriuje išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo įpareigoti VSDFV pervesti į jos sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 proc. pensijų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

XI. Minėta, jog Konstitucinis Teismas nagrinėjamai administracinei bylai aktualiame 2012 m. birželio 29 d. nutarime teisės normų, susijusių su sumažintomis kaupiamųjų pensijų įmokų 2009-2011 metais nustatymu, tyrė tiek materialiuoju (turinio), tiek procedūriniu (pagal įsigaliojimo tvarką) aspektu.

Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime nenustatė, kad kuri nors iš tikrintų įstatyminių normų materialiuoju aspektu prieštarautų Konstitucijai. Tačiau Konstitucinis Teismas pripažino, jog Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d. (Žin., 2009, Nr. 6-160), 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui bei Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. vasario 17 d. (Žin., 2009, Nr. 25-971), 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Prie šių išvadų Konstitucinis Teismas priėjo argumentuodamas, jog pagal Konstituciją galioja tik paskelbti įstatymai (7 straipsnio 2 dalis), Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena (70 straipsnio 1 dalis).

Konstitucinis Teismas pabrėžė teisėkūros subjektui keliamą reikalavimą teisės aktų galią nukreipti tik į ateitį bei tai, jog teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit) (inter alia, Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas). Pažymėjo, jog teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, nes asmenys pagal įstatymą įsigiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos (inter alia, Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog nors Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1, 4 dalyse (2009 m. sausio 15 d. redakcija) įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo pakeistas (sumažintas) į pensijų fondus pervedamos kaupiamosios pensijų įmokos dydis, esantis ir viena iš prielaidų pasiekti, kad šiuos fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia, investavimo) rezultatai, turintys įtakos būsimos kaupiamosios pensijos dydžiui, būtų geri, taip pat pagal kurį valstybė už tam tikrus asmenis jokių lėšų į pensijų fondus neperveda, pagal savo turinį neprieštaravo Konstitucijai, jis vertintinas kaip nepalankus pensijų kaupimo sistemos dalyviams ir pensijų kaupimo bendrovės, todėl negalėjo būti nustatyta jo grįžtamoji galia. Pridūrė ir tai, kad nors Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas kaupiamųjų pensijų įmokų dydis naujai asmenų grupei, pagal turinį neprieštaravo Konstitucijai, tai nereiškia, kad galėjo būti nustatyta jo grįžtamoji galia.

Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, kurio 2 straipsnyje nustatyta, kad jis įsigalioja 2009 m. sausio 1 d., nors jis buvo priimtas 2009 m. sausio 15 d. ir oficialiai „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2009 m. sausio 17 d. įsiterpė į jau prasidėjusio laikotarpio – metų ketvirčio (2009 m. sausio-kovo mėn.) – su įmokų apskaičiavimu ir mokėjimu susijusius teisinius santykius, juo nustatyta minėta teisinio reguliavimo grįžtamoji galia.

Todėl minėtuoju reguliavimu buvo pažeisti iš Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies, 70 straipsnio 1 dalies kylantys imperatyvai, konstitucinis teisinės valstybės principas.

Analogiškų išvadų prieita ir dėl 2009 m. vasario 17 d. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, kurio 1 straipsniu buvo pakeista Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija).

Minėto įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad „šio įstatymo nuostatos taikomos nuo 2009 m. sausio 1 d.“, tačiau oficialiai „Valstybės žiniose“ jis paskelbtas tik 2009 m. kovo 5 d. Tai, Konstitucinio Teismo vertinimu, prieštaravo Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaujantis aukščiau nurodytais išaiškinimais, darytina išvada, jog minėtu teisiniu reguliavimu buvo nepagrįstai įsiterpta ir į pareiškėjos bei jos pasirinkto pensijų fondo 2009 metų I-ojo ketvirčio santykius. Tokia įstatymų leidėjo intervencija neabejotinai pažeidė teisėtus pareiškėjos lūkesčius, jog už jau prasidėjusį laikotarpį į jos pensijų fondo sąskaitą bus pervesta atitinkamo dydžio kaupiamoji pensijų įmoka. To nepadarius buvo sudarytos prielaidos pažeisti sėkmingą pensijų fondo, kaip ūkio subjekto, veiklą, nuo kurios ūkinės veiklos (inter alia, investavimo) rezultatų priklauso ir pareiškėjos būsimos pensijos dydis. Tokios situacijos Konstitucija netoleruoja, todėl ir šioje administracinėje byloje neturėtų būti ginami iš jos kylantys padariniai.

Pareiškėja skunde nurodė, jog už minėtąjį laikotarpį, į kurį antikonstituciniu reguliavimu buvo neleistinai įsiterpta, jai iš viso nebuvo pervesti 588 Lt ((23 520,18 Lt (pajamos, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos) * 5,5 proc.) – 705,61 Lt (faktiškai pervesta įmoka)). Byloje esantys duomenys neleidžia abejoti šios sumos teisingumu, jos neginčijo ir atsakovas. Todėl spręstina, jog šis pareiškėjos reikalavimas turi būti tenkinamas, įpareigojant VSDFV į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą pervesti trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri į jos pensijų fondo sąskaitą nebuvo pervesta už 2009 metų I-ąjį ketvirtį, t. y. 588 Lt.

Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti minėtą pareiškėjos reikalavimą, savo atsisakymą grindė tuo, jog atsižvelgiant į Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį sumažinus kaupiamosios pensijos įmokos dydį, proporcingai didėja valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai skirta įmokos dalis, t. y. piniginės prievolės valstybei dydis. Be to, anot apygardos administracinio teismo, nors atsakovas 3 procentų kaupiamųjų pensijų įmokų tarifą taikė nuo 2009 m. sausio 1 d., tačiau faktinis pinigų pervedimas įvyko po 3 mėnesių, t. y. pasibaigus 2009 metų I-ajam ketvirčiui ir bendras pensijų dydis nuo to nepakito.

Tokie pirmosios instancijos teismo motyvai, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nelaikytini pagrįstais. Pirmiausia pažymėtina, jog rėmimasis Įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, kaip proporcingai padidinančia valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai skirtą įmokos dalį, šioje bylos dalyje neturi teisinės reikšmės, nes, kaip minėta aukščiau, trūkstamos kaupiamųjų pensijų įmokų dalies nepervedimas pareiškėjai yra ydingas ne turinio prasme, tačiau tuo, jog jį nustačiusiu teisiniu reguliavimu buvo įtvirtintas retroaktyvus teisės veikimas.

Antra, pateisinti atitinkamo dydžio kaupiamųjų pensijų nepervedimo į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą negalima ir siejant jį su konkrečia tokio pervedimo data. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl lex retro non agit principo taikymo socialinės apsaugos srityje, svarbu atriboti formalų administracinio (pinigų pervedimo) veiksmo momentą nuo materialinio teisinio santykio, reguliuojamo teisės, susiklostymo momento, nes tik tokiu būdu galima užtikrinti teisinio aiškumo bei saugumu imperatyvus (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-222/2013). Kitaip tariant, kadangi į materialinius teisinius santykius dėl tam tikro dydžio pensijų įmokos pervedimo už 2009 m. I-ąjį ketvirtį buvo įsiterpta nustatant Konstitucijai prieštaraujančią teisės akto įsigaliojimo datą, spręsdamas, kokio dydžio įmoka turėjo būti pervesta už minėtą ketvirtį, teismas negali vadovautis Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 1 straipsniu ir jame nustatytais dydžiais, nes šio įstatymo 2 straipsnis, nustatęs, kad įstatymas įsigalioja 2009 m. sausio 1 d., pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, aiškinant priešingai, įstatymas, kurio įsigaliojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, būtų realiai taikomas atitinkamiems materialiniams teisiniams santykiams ir taip būtų pažeistas Konstitucijos viršenybės Lietuvos teisinėje sistemoje principas. Vadinasi, turint omenyje, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 1 straipsnio įsigaliojimą nustatanti norma (minėto įstatymo 2 str.) buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, sprendžiant dėl už 2009 m.

I-ąjį ketvirtį pervedamų įmokų dydžio, negalima vadovautis minėtu įstatymu ir jame nustatytais pensijų įmokos dydžiais. Priešingu atveju būtų pažeista ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalis, nurodanti, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgiant į teisingumo ir protingumo principus, minėtam laikotarpiui taikytinas iki tol galiojęs dydis – 5,5 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos (Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. 1 d. (2002 m. gruodžio 3 d.

įstatymo Nr. IX-1215 redakcija).

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis išdėstytais motyvais, pareiškėjos reikalavimo įpareigoti VSDFV pervesti į jos pensijų fondo sąskaitą 588 Lt už 2009 metų I-ąjį ketvirtį netenkino nepagrįstai. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra keistinas.

Pridurtina, jog pareiškėja pirmosios instancijos teismo taip pat prašė panaikinti VSDFV 2009 m. liepos 1 d. sprendimą dėl pensijų kaupimo įmokų tarifo Nr. (10.10) I-4017, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos atsakovui išreikštą reikalavimą (b. l. 9 – 12). Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja VSDFV į jos pensijų fondo sąskaitą prašė pervesti trūkstamą pensijų įmokų dalį tik už 2009 metų I-ąjį ketvirtį, o atsakovas tą padaryti atsisakė, minėtasis VSDFV sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir turi būti panaikintas (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Priešingas situacijos aiškinimas savo ruožtu prieštarautų teisėtumo principui ir leistų nepašalinti iš teisės sistemos aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujančio administracinio akto, ginčijamo jam teisines pasekmes sukėlusio asmens (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, šioje dalyje ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas taip pat keistinas, skundžiamą VSDFV 2009 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. (10.10) I-4017 panaikinant.

Tuo pačiu pasisakytina dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti priimamus procesinius sprendimus apimtimi. Pasak pareiškėjos, apygardos administracinis teismas šią pareigą pažeidė, nes nepasisakė dėl kai kurių jos skundo argumentų, nepagrindė, kokiais teisės aktais vadovaujasi, atmesdamas jos skundą, o tik pacitavo Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą, tokiu būdu nepaisydamas ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Pagal ABTĮ 87 straipsnio reikalavimus teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz prieš Ispaniją). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. LVAT nutartį 2012 m. kovo 26 d. Nr. A602-1252/2012, 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008;2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525 -194/2009 ir kt.).

Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą šiais aspektais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeidė pareigos motyvuoti priimamą procesinį sprendimą, t. y. nepadarė procesinės pažaidos, ir jo daromų nuorodų į aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą pakako tinkamam sprendimui toje dalyje, kurioje jis atsisakė įpareigoti VSDFV neterminuotai pervesti į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą fiksuoto dydžio – ne mažiau kaip 5,5 procento – pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Atitinkamos procesinės pažaidos nenustatyta ir kitoje bylos dalyje, tačiau vadovaujantis aukščiau išdėstytų aplinkybių visuma, ji keistina dėl motyvų klaidingumo, o ne dėl jų nebuvimo.

XII. Minėta, jog pareiškėjas Asociacija į administracinį teismą kreipėsi, siekdamas apginti viešąjį interesą bei prašydamas: 1) panaikinti VSDFV 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. (10.26)I-4471 „Dėl pensijų kaupimo įmokų tarifo“; 2) įpareigoti VSDFV pervesti visiems pensijų fondų dalyviams, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. liepos 1 d., į jų pensijų fondų sąskaitas už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. ne mažiau kaip 5,5 procento pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos; 3) pripažinti, kad visi pensijų fondų dalyviai, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. liepos 1 d., turi teisę, kad į jų pensijų fondų sąskaitas būtų pervesta ne mažiau kaip 5,5 procento pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Tačiau įstatymų leidėjas numatė ne tik suinteresuotų asmenų, kurių interesai yra pažeisti, teisę kreiptis į teismą. Teisminiu būdu gintini ir viešieji interesai. ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo. To paties įstatymo 56 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad viešasis interesas, taikant ABTĮ, paprastai turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Pažymėtina, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 5(15), p. 184-229, taip pat žr. 2009 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-15/2009).

Pagal minėtų normų prasmę, viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviem sąlygoms: viešieji interesai ginami tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų numatytais atvejais. Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, kiekvienu atveju patikrina, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, turi įstatyme numatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą. Jei tokia teisė įstatymu nesuteikta, teismas negali konstatuoti į teismą besikreipusio asmens materialinio suinteresuotumo ir tenkinti jo reikalavimą apginti viešąjį interesą. Be minėtų dviejų sąlygų teismų praktikoje nurodoma ir prielaida kreiptis dėl viešojo intereso gynimo – tai viešojo intereso buvimas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A822-65/2009).

Paminėtos aplinkybės suponuoja, jog viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik nustačius, kad yra būtina kreipimosi į teismą prielaida ir abi minėtos kreipimosi į teismus sąlygos. Pridurtina, jog viešojo intereso buvimo faktą teismas nustato ad hoc, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, nes neįmanoma nustatyti visų viešojo interesų gynimo atvejų iš anksto.

Konkrečiu atveju pareiškėjas viešąjį interesą siekia ginti kaip vartotojų asociacija pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 31 straipsnį. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką minėto pobūdžio organizacijos yra pripažįstamos tinkamu subjektu ginti viešąjį interesą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-910/2008). Kitų eksplicitinių įstatyminių pagrindų, suteikiančių jai teisę ginti viešąjį interesą, Asociacija neįvardija.

1994 m. lapkričio 10 d. Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 (Valstybės žinios, 1994, Nr. 94-1833, 2007, Nr. 12-488) 30 straipsnis nustato, jog vartotojų viešąjį interesą gina Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir šio įstatymo 31 straipsnyje nustatytas sąlygas atitinkančios vartotojų asociacijos, o įstatymų nustatytais atvejais – kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir juridiniai asmenys. Šio įstatymo 31 straipsnis reguliuoja sąlygas, kurias turi atitikti vartotojų asociacijos, ginančios vartotojų viešąjį interesą: 1) jos turi būti įregistruotos Juridinių asmenų registre; 2) steigimo dokumente nurodytas veiklos tikslas – vartotojų teisių ir teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas; 3) asociacijoje yra ne mažiau kaip 20 narių. Tuo atveju, kai asociacijos nariai yra kitos vartotojų asociacijos, bendras šių asociacijų narių skaičius turi būti ne mažesnis kaip 20; 4) asociacijos yra nepriklausomos nuo verslo ir kitų su vartotojų teisių gynimu nesusijusių interesų.

Patikrinusi bylos duomenis, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas atitinka Vartotojų teisių apsaugos įstatyme numatytas sąlygas ir yra tinkamas subjektas ginti viešąjį vartotojų interesą. Būtent – nekyla abejonių, jog pareiškėjas yra įregistruotas Juridinių asmenų registre (Asociacijos byla, b. l. 12), jog savo Įstatuose jis nurodęs tikslą ginti pensijų fondų dalyvių, pensijų kaupimo paslaugų vartotojų teises ir teisėtus interesus bei jiems atstovauti (Asociacijos byla, b. l. 13). Pareiškėjo narių skaičius yra taip pat ne mažesnis kaip 20 (Asociacijos byla, b. l. 20), o jis yra nepriklausomas nuo verslo ir kitų su vartotojų teisių gynimu nesusijusių interesų (Asociacijos byla, b. l. 21).

Todėl konstatuotina, jog pareiškėjas turi įgaliojimus kreiptis į teismą dėl vartotojų teisių gynimo. Kaip bebūtų, konstatuoti vien tinkamumą ginti viešąjį interesą ratione personae (subjektų) kriterijumi nepakanka. Atkreiptinas dėmesys, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas vartotojų asociacijoms teisę kreiptis dėl viešojo intereso gynimo, apibrėžė šios teisės ribas, tokiu būdu apribodamas šių asociacijų galimybę viešąjį interesą teismine tvarka ginti tik konkrečioje visuomeninių teisinių santykių srityje.

Šiuo aspektu nurodytina, jog Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 30 straipsnio 2 dalis numato, jog vartotojų viešojo intereso gynimas – tai ieškinio ar pareiškimo (skundo) vartotojų viešajam interesui ginti pareiškimas, kai siekiama pripažinti ar pakeisti teisinius santykius, uždrausti (nutraukti) pardavėjo ar paslaugų teikėjo veiksmus (neveikimą), kurie pažeidžia vartotojų teisėtus bendruosius interesus ir yra nesąžiningi vartotojų požiūriu, neatitinka sąžiningos verslo praktikos arba prieštarauja Civiliniam kodeksui, šiam įstatymui ar kitiems teisės aktams. Šio įstatymo 2 straipsnio 15 dalis vartotoją apibrėžia kaip fizinį asmenį, kuris pareiškia savo valią pirkti, perka ir naudoja prekę ar paslaugą asmeniniams šeimos, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, 8 straipsnis savo ruožtu įtvirtina, jog vartotojų teisių apsaugos sritys yra prekių pirkimas-pardavimas ir su jomis susijusios paslaugos, visos atlygintinos paslaugos, kai prekės įsigyjamos ar paslaugos teikiamos vartotojams.

Vertinant paminėtąsias Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatas sistemiškai, akivaizdu, jog konkrečioje byloje nėra reiškiamas skundas dėl viešojo intereso gynimo vartotojų teisių apsaugos srityje, nes jis, be kita ko, nėra reiškiamas tinkamam subjektui. Būtent – analizuojamoje byloje skundas nėra reiškiamas paslaugų pardavėjui klasikine prasme (CK 6.305), tačiau yra paduotas prieš VSDFV, kuri yra viešojo administravimo subjektas, organizuojantis socialinį draudimą ir vykdantis operatyvų Fondo lėšų tvarkymą ir apskaitą, užtikrindamas priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų sumų, baudų, delspinigių surinkimą į VSDF ir išieškojimą, teisingą duomenų apie apdraustuosius asmenis tvarkymą bei įstatymuose nustatytų socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą gavėjams (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 28 straipsnis). Pati kaupiamoji pensijų įmoka savo ruožtu yra Pensijų sistemos reformos įstatymo nustatyta valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalis (Įstatymo 2 str. 5 d.). Taigi, konkrečiu atveju nėra prielaidų apginti Asociacijos prašomą apginti viešąjį interesą, vadovaujantis Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatomis, nes skundas iš esmės yra reiškiamas viešosios teisės normomis reglamentuojamoje socialinės apsaugos (pensinio aprūpinimo) srityje, o ne vartotojų teisių apsaugos srityje, todėl jam pateikti nėra išpildytas ratione materiae (turinio) kriterijus.

Išplėstinė teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo, kaip juridinio asmens statuso taip pat pabrėžia, jog jis pagal savo teisinę formą yra asociacija, t. y. pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio valdymą, veiklą reguliuoja Asociacijų įstatymas ir kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus (Asociacijų įstatymo 2 str. 1 d.). Konkretūs pareiškėjo veiklos tikslai yra išdėstyti jo Įstatų 2.1. punkte. Jiems priskirtina – koordinuoti Asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti; atstovauti ir ginti pensijų fondų dalyvių, pensijų kaupimo paslaugų vartotojų teises ir teisėtus interesus; siekti, kad pensijų fondų valdytojai veiktų geriausioms klientų sąlygomis; atstovauti Asociacijos narių interesams valstybinės valdžios ir valdymo institucijose, Lietuvos Respublikos bei tarptautinėse organizacijose; siekti savo narių bendrais interesais daryti įtaką, kad būtų pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiais galios teisės aktai, priimti ir nepriimti nauji teisės aktai, susiję su pensijų fondų dalyvių teisėmis ir teisėtais interesais; veikti žmogaus teisių apsaugos, kitose visuomenei naudingomis ir nesavanaudiškomis pripažįstamose srityse, kiek tai susiję su šiuose Įstatuose nurodomais Asociacijos tikslais (Asociacijos byla, b. l. 13 – 17).

Tačiau vien pareiškėjo teisinė forma, suponuojanti tikslą ginti į asociaciją susibūrusių asmenų daugeto interesus, jam teisės ginti viešąjį interesą nesuteikia. Išplėstinė teisėjų kolegija šiuo aspektu negali remtis Asociacijų įstatymo nuostatomis, nes jis bendrąja prasme reglamentuoja būtent tokios teisinės formos juridinių asmenų steigimą, valdymą, veiklą, pertvarkymo, pabaigos (reorganizavimo ir likvidavimo) ypatumus (Asociacijų įstatymo 1 str. 1 d.). Todėl vien tai, jog Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies normoje, kuri savo pobūdžiu yra definicinė (apibrėžiančioji), yra nurodoma, jog asociacija, kaip tokia, turi tikslą (ir yra sutelkta) tenkinti viešuosius interesus, negali būti prilyginama įstatymo numatytiems viešojo intereso gynimo atvejams. Arba, kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, definicinėmis teisės normomis nėra siekiama suformuluoti konkrečių elgesio taisyklių (taigi, ir įgalinimų), adresuotų atitinkamo teisinio santykio subjektams (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-597/2013).

Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog Asociacijų įstatymas suteikia teisę asociacijoms įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apgintos jo narių pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomi interesai, tačiau teisė kreiptis į teismą vien tik dėl viešojo intereso gynimo nėra numatyta (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-610/2013).

Minėta, jog viešasis interesas gali būti ginamas tik įstatymų numatytais atvejais. Pareiškėjas kitų įstatyminių nuostatų, eksplicitiškai suteikiančių jam teisę ginti viešąjį interesą, nenurodė. Jų nenustatė ir išplėstinė teisėjų kolegija. Todėl darytina išvada, jog pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka turėjo teisę kreiptis į teismą tik dėl savo, kaip juridinio asmens, teisių ir teisėtų interesų. Tačiau jis į teismą kreipėsi, siekdamas ginti viešąjį interesą, t. y. būtent viešojo intereso gynimą pareiškėjas nurodė kaip savo reikalavimo pagrindą. Tačiau tokiam reikalavimui pateikti pareiškėjas neturėjo teisinio pagrindo, t. y. jį pateikė nesant įstatyme numatyto atvejo, leidžiančio jam tokį viešąjį interesą apginti.

Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo buvimas tinkamu subjektu, galinčiu ginti viešąjį interesą, t. y. specialusis subjektiškumas, turi būti tikrinamas dar skundo priėmimo stadijoje ir nustačius, jog pareiškėjas akivaizdžiai minėtojo subjektiškumo stokoja, jo skundą turi būti atsisakoma priimti nagrinėti. Tokiu atveju, kai pareiškėjo skundą, reiškiamą įstatymų neįgalioto asmens, turi būti atsisakyta priimti vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, o priėmus jį nagrinėti ir nustačius, jog tai buvo padaryta be pagrindo, byla turi būti nutraukiama (ABTĮ 101 str. 1 d.).

Tačiau nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į konkrečios bylos specifines aplinkybes, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo skundas visa apimtimi turi būti atmestas. Tokia išvada darytina todėl, kad pareiškėjas konkrečioje byloje viešąjį interesą ginti siekė kaip vartotojų teisių gynimo asociacija. Iš aukščiau išdėstytų motyvų matyti, jog pareiškėjas subjekto prasme tokia vartotojų teisių gynimo asociacija ir buvo, tačiau savo skundą jis reiškė ne jam įstatymų suteiktoje srityje, t. y. ne dėl vartotojų teisių pažeidimų, bet jam nežinybingoje srityje, t. y. dėl viešosios teisės reglamentuojamų socialinio aprūpinimo santykių. Minėtoji aplinkybė buvo nustatyta tik atlikus nuodugnią analizę bei nagrinėjant bylą iš esmės ir vertinant materialinius teisinius santykius. Be to, siekiant galutinai išsiaiškinti pareiškėjo specialųjį subjektiškumą buvo analizuojamos ir su jo kaip juridinio asmens teisine forma – asociacija – neabejotinai susijusios Asociacijų įstatymų nuostatos. Tik išsiaiškinus minėtąsias aplinkybes buvo neabejotinai nustatyta, jog pareiškėjas neįrodė turįs įstatymo jam suteiktos teisės ginti viešąjį interesą. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija yra įtikinta, kad konkrečioje byloje specialųjį pareiškėjo subjektiškumą vertinant skundo priėmimo stadijoje prima facie nebuvo akivaizdu, jog jis nagrinėjamoje byloje negali būti tinkamu viešojo intereso gynimo subjektu. Atsižvelgiant į tai, dabartinėje proceso stadijoje jo skundas in corpore turi būti atmestas, konstatavus, jog pareiškėjas neturi materialinio suinteresuotumo ginti viešąjį interesą. Nustačius, jog pareiškėjas neturėjo įgaliojimų kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo išplėstinė teisėjų kolegija neanalizuos ir kitų aspektų, susijusių su viešojo intereso gynimu, t. y. termino, per kurį viešasis interesas turi būti apgintas, paties viešojo intereso buvimo ir pan.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo nesutinkąs su bylos dalies nutraukimu, t. y. jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nutraukti bylą toje dalyje, kurioje jis prašė pripažinti, kad visi pensijų fondų dalyviai, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. liepos 1 d. turi teisę, kad į jų pensijų fondų sąskaitas būtų pervesta ne mažiau kaip 5,5 proc. pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjo skunde reikšto pirmojo reikalavimo dėl įpareigojimo pervesti atitinkamas sumas patenkinimas nagrinėjamu atveju yra priklausomas nuo antrajame reikalavime nurodytos aplinkybės – asmuo turi teisę į tam tikras įmokas – nustatymo. Tik nustačius, kad asmenys turi gintiną materialią subjektinę teisę dėl atitinkamos pensijų įmokos pervedimo ir ši jų teisė buvo pažeista, galima taikyti pareiškėjo prašomą teisių gynimo būdą, t. y. patenkinti reikalavimą dėl įpareigojimo pervesti tas sumas, į kurias subjektinę teisę turi atitinkami asmenys. Vadinasi, nagrinėjamu atveju reikalavimas dėl teisės pripažinimo nėra savarankiškas reikalavimas ir teisių gynimo būdas, o tik savarankiško reikalavimo (teisių gynimo būdo) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (pervesti sumas) taikymo prielaida. Savo ruožtu teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje sprendžia dėl atitinkamo teisių gynimo būdo taikymo, o ne aprašo ir konstatuoja prielaidas, kurios turi būti ir yra nustatomos siekiant taikyti šį gynimo būdą (ABTĮ 87 ir 89 str.). Dėl tam tikro teisių gynimo būdo taikymo prielaidų pasisakoma ne teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, bet teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje (pvz., analizuojant, ar asmuo turi gintiną subjektinę teisę, ar ji buvo pažeista, ar ji turi būti ginama ir jei taip – kokiais būdais). Atitinkamai ir pareiškėjai turi formuluoti, o teismai priimti nagrinėti, tokius savarankiškus reikalavimus (teisių gynimo būdus), kurie būtų sprendžiami teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje ir nebūtų vien tik kitų reikalavimų (teisių gynimo būdų) taikymo materialiosios prielaidos, analizuotinos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Apibendrinant tai, kas paminėta pirmiau, nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog pareiškėjo pažeistos teisės galėtų būti apgintos, įpareigojant atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus (ABTĮ 88 str. 2 p.).

Atsižvelgiant į tai, jog minėtasis reikalavimas dėl teisės pripažinimo negalėjo būti savarankišku reikalavimu, o buvo tik kito reikalavimo (ne)tenkinimo prielaida, pirmosios instancijos teismas neturėjo priimti šio reikalavimo ir nagrinėti kaip savarankišką materialų reikalavimą dėl bylos esmės, pasisakant dėl jo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo reikalavimą kaip savarankišką ir bylos dalį dėl šio reikalavimo nutraukė, teismo sprendimas keistinas šią jo dalį panaikinant.

Pridurtina ir tai, jog žyminiu mokesčiu neapmokestinami tik įstatymais įgaliotų asmenų skundai dėl viešojo intereso gynimo (ABTĮ 40 str. 1 d. 7 p.). Pareiškėjas nesumokėjo žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teismui (Asociacijos byla, b. l. 143), tačiau byloje yra duomenų, jog už bylinėjimąsi pirmosios instancijos teisme sumokėjo 100 Lt (Asociacijos byla, b. l. 22). Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas nėra įstatymu įgaliotas asmuo reikšti skundą dėl viešojo intereso gynimo, jam žyminis mokestis negrąžintinas.

Apibendrinant konstatuotina, jog pareiškėjos K. G. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą atitinkamai pakeičiant, o pareiškėjo Asociacijos apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičiant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos K. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Pareiškėjos K. G. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2009 m. liepos 1 d. sprendimą dėl pensijų kaupimo įmokų tarifo Nr. (10.10)I-4017.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pervesti į K. G. pensijų fondo sąskaitą trūkstamą kaupiamosios pensijų įmokos dalį, kuri į jos pensijų fondo sąskaitą nebuvo pervesta už 2009 metų I-ąjį ketvirtį, t. y. 588 Lt (penkis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis litus).“

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Pareiškėjo Pensijų fondų dalyvių asociacijos apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 24 d. sprendimą pakeisti, rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Pareiškėjo Pensijų fondų dalyvių asociacijos skundą atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Virgilijus Valančius