2019-04-10 Nr. AB-8997-3-62-3-00268-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-122-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00268-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 19.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), V. R. (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Teofilė“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Žizandra“ bei trečiojo suinteresuotojo asmens E. D. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo (dabar – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai) 2017 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Teofilė“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Žizandra“ skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centrui (tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, E. V., A. V., V. V., G. V., K. V., I. S., S. D. D., A. R., A. R., J. R., R. V., V. R., M. R., R. A., V. P. ir E. D.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai UAB „Teofilė“ ir UAB „Žizandra“ skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti VĮ Registrų centro Alytaus filialo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. (2.16.13)R5-628 (toliau – ir 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimas); 2) panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. cspr1-15 (toliau – ir 2016 m. sausio 20 d. sprendimas); 3) įpareigoti atsakovą panaikinti nuosavybės teisės registravimą fizinių asmenų vardu į idealiąsias dalis pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas): įregistruotas 1993 m. vasario 2 d. K. V. vardu – į 43/10000, I. S. (buvusi V.) vardu – į 62/10000, A. R. vardu – į 115/10000, A. R. vardu – į 135/10000, A. R. vardu – į 132/10000, J. R. vardu – į 148/10000, P. D. (teisių perėmėja – S. D. D.) vardu – į 156/10000, M. R. vardu – į 162/10000, E. V. vardu – į 260/10000, A. V. vardu – į 198/10000, A. R. vardu – į 208/10000, V. V. vardu – į 50/10000, G. V. vardu – į 63/10000; įregistruotas 2008 - (nurodyti tikslią datą) R. V. (buvusi G.) vardu – į 42/10000 (I t., b. l. 6-14).

2. Pareiškėjai nurodė, kad 2015 m. gruodžio 2 d. pateikė prašymą VĮ Registrų centro Alytaus filialui (toliau – ir Teritorinis registratorius), kuriuo prašė panaikinti nuosavybės teisės registravimą, atliktą į idealiąsias Pastato dalis grupės fizinių asmenų (tretieji suinteresuotieji asmenys) vardu. Išnagrinėjęs pareiškėjų prašymą, Teritorinis registratorius priėmė 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjų prašymo nusprendė netenkinti. 2016 m. sausio 12 d. pareiškėjai pateikė skundą centriniam registratoriui – VĮ Registrų centrui (toliau – ir Centrinis registratorius) kaip išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. VĮ Registrų centro Komisija 2016 m. sausio 20 d. sprendimu nurodytą Teritorinio registratoriaus 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą paliko galioti.

3. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo (toliau – ir Privatizavimo įstatymas) nuostatomis, 73 fizinių asmenų grupė 1991 m. gruodžio 21 d. (aukciono protokolas Nr. 17) privatizavo valstybinės įmonės – Alytaus buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato (toliau – ir Kombinatas) filialą – Putinų mikrorajono paviljoną „Papartis“, esantį (duomenys neskelbtini). Privatizavimo esmė buvo ta, kad asmenys, dirbę šiame Kombinato filiale, galėtų patys kurti ir savarankiškai vystyti savo verslą, pasinaudodami įsigytu turtu ir turima patirtimi, nes kiekvienam idealiąją turto dalį įsigijusiam asmeniui atidalinti šią privatizuoto turto dalį be žalos kitoms dalims buvo fiziškai neįmanoma. Tai visiškai atitiko Privatizavimo įstatymo prasmę bei paskelbto aukciono sąlygas.

4. Fizinių asmenų grupės nariai, vėliau įsteigę bendroves, už materialines vertybes, įgytas aukciono metu, pagal Privatizavimo įstatymo 8 straipsnį, atsiskaitė vienkartinėmis išmokomis (investiciniais čekiais). Už investicinius čekius pagal Privatizavimo įstatymo 12 straipsnį buvo privatizuota du trečdaliai buitinės paskirties įmonės (privatizavimo objekto), o trečdalis buvo privatizuota už pinigus.

5. Fizinių asmenų grupės notariškai patvirtinta sutartis dėl dalyvavimo pirminio privatizavimo aukcione buvo pasirašyta 1991 m. gruodžio 12 d. Pagal šią sutartį šios fizinių asmenų grupės įsigytas turtas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso sutartį sudariusiems asmenims. 1991 m. gruodžio 21 d. įvyko pirminio privatizavimo aukcionas, kurio rezultatus 1992 m. sausio 2 d. nutarimu Nr. 31 patvirtino Alytaus miesto privatizavimo komisija. 1992 m. sausio 30 d. ir 1992 m. vasario 20 d. priėmimo-perdavimo aktais privatizuotas turtas buvo perduotas bendraturčių įgaliotiniui. Iki privatizavimo paviljone buvo fotoateljė, kirpykla, avalynės remonto dirbtuvės, laikrodžių taisykla, skalbinių ir cheminio valymo priėmimo punktas, todėl 1992 m. vasario 14 d. įvykusio minėtos fizinių asmenų grupės susirinkime buvo nutarta įsteigti atskiras įmones pagal veiklos pobūdžius. Šio susirinkimo nutarimo pagrindu buvo įteiktas pareiškimas Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kuriuo buvo prašoma privatizuotame Kombinato paviljone leisti steigti kelias skirtingą veiklą vykdysiančias įmones. Vyriausybės sutikimas buvo gautas ir aukcione įgyto turto pagrindu buvo įkurtos 4 įmonės: UAB „Teofilė“, UAB „Žizandra“, UAB „Ševro“ ir E. B. TŪB (tikroji ūkinė bendrija). Vėliau atitinkamos privatizuoto turto dalys perdavimo-priėmimo aktais buvo perduotos minėtoms įmonėms: 1992 m. lapkričio 11 d. – UAB „Teofilė“, UAB „ Ševro“, E. B. TŪB, UAB „Žizandra“. Pasirašius šiuos perdavimo-priėmimo aktus, kiekvienam fiziniam asmeniui priklausiusios atitinkamos idealiosios privatizuoto turto dalys buvo perduotos naujiems nuosavybės teisės subjektams – juridiniams asmenims, o fiziniai asmenys tuo pačiu tapo įmonių akcininkais ir bendrijos nariais. Perdavus turto dalis, jo valdymo, naudojimo ir disponavimo teisė perėjo šiems juridiniams asmenims.

6. Vienas iš turto pirminio privatizavimo dalyvių – E. D., kuriam 1992 m. lapkričio 20 d. privatizavime dalyvavusių asmenų susirinkimas pavedė tvarkyti dokumentus, realizuodamas savo tikslus, priešingus bendriems pirminio privatizavimo dalyvių interesams, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, 1993 m. vasario 2 d. VĮ Registrų centre įregistravo nuosavybės teises į idealiąsias privatizuoto paviljono Pastato dalis fizinių asmenų vardu (prieš tai gavęs susirinkimo įgaliojimus įregistruoti įmonių turtą), tai padarydamas jau po to, kai tos dalys buvo perduotos pirmiau minėtiems juridiniams asmenims, o fiziniai asmenys, perdavę jų privatizuoto turto dalis ir tapę akcininkais ar bendrijos nariais, neturėjo teisės valdyti ir disponuoti tomis jų privatizuotomis dalimis. Tokiu būdu, viešame registre fizinių asmenų vardu buvo įregistruotos UAB „Teofilė“ faktiškai priklausiusios idealiosios pastato dalys, nes tuo metu šios dalys buvo perduotos būtent UAB „Teofilė“ (1992 m. birželio 2 d. steigimo ataskaita). UAB „Teofilė“ įstatai ir steigimo ataskaita, kurioje atsispindi įmonės suformuotas įstatinis kapitalas, patvirtinta šios įmonės 1992 m. birželio 3 d. steigiamajame susirinkime, vėliau idealiosios Pastato dalys ir kito turto perdavimas įformintas 1992 m. lapkričio 11 d. perdavimo-priėmimo aktu: R. A. 115/10000, K. V. 43/10000, I. V. 62/10000, A. R. 132/10000, A. R. 135/10000, J. R. 148/10000, P. D. (teisių perėmėja – S. D. D.) 156/10000, M. R. 162/10000 (viso 953/10000) Pastato dalys, kurias nupirko E. D. 1993 m. lapkričio 12 d. sutartimi Nr. 2-3778; E. V. 260/10000, A. V. 198/10000, A. R. 208/10000 (viso 666/10000) Pastato dalys, kurias nupirko E. D. 2000 m. lapkričio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 10552; V. V. 50/10000, G. V. 63/10000 (viso 113/10000) Pastato dalys, kurias nupirko V. P. 1993 m. gegužės 4 d. sutartimi Nr. 2-1500.

7. Viešame registre fizinių asmenų vardu buvo įregistruotos UAB „Žizandra“ priklausiusios idealiosios Pastato dalys, nors tuo metu šios dalys buvo perduotos UAB „Žizandra“ (1992 m. kovo 4 d. steigimo ataskaita). UAB „Žizandra“ įstatai ir steigimo ataskaita, kurioje atsispindi įmonės suformuotas įstatinis kapitalas, patvirtinta šios įmonės 1992 m. kovo 5 d. steigiamajame susirinkime, vėliau idealiosios pastato dalys ir kito turto perdavimas įformintas 1992 m. lapkričio 11 d. perdavimo-priėmimo aktu: R. V. (buvusi G.) 42/10000 Pastato dalis, kurią nupirko E. D. 2008 m. vasario 20 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 1482, 2008 m. vasario 20 d. dalies pastato perdavimo-priėmimo aktu Nr. 1484. Bendrai buvo įregistruota 1661/10000 idealiųjų Pastato dalių, kurias vėliau iš šių asmenų nupirko E. D., ir 113/10000 idealiųjų Pastato dalių, kurias iš šių asmenų nupirko V. P.. Taip E. D. neteisėtai įregistravo fizinių asmenų vardu 1661/10000 privatizuotas ir perduotas juridinių asmenų nuosavybėn Pastato dalis, kurias po to iš šių asmenų nupirko, o V. P. 113/10000 privatizuotas ir perduotas juridinių asmenų nuosavybėn Pastato dalis, kurias po to iš šių asmenų nupirko.

8. Alytaus rajono apylinkės teisme pagal E. D. ieškinį buvo iškelta civilinė byla Nr. 2-224-835/2010 dėl turto naudojimosi bendroje dalinėje nuosavybėje (Pastate). Iš VĮ Registrų centro Alytaus filialo 2010 m. kovo 19 d. sprendimo pareiškėjui UAB „Teofilė” tapo žinomos E. D. neteisėto įmonės turto įregistravimo fizinių asmenų vardu pasekmės. Siekdama apginti savo nuosavybės teises UAB „Teofilė” kreipėsi į teismą dėl pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis (Alytaus rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-530-292/2014 ir civilinė byla Nr. Nr. 2-4596-90/2011). Alytaus rajono apylinkės teismas 2011 m. kovo 3 d. nutartimi ir 2011 m. spalio 7 d. nutartimi patvirtino taikos sutartis, pagal kurias šalys susitarė: pripažinti negaliojančia 1993 m. liepos 15 d. sutartį Nr. 2-2626, sudarytą tarp D. K. ir V. P. dėl 107/10000 dalies Pastato; pripažinti negaliojančia 2004 m. birželio 3 d. Pastato dalies dovanojimo sutartį Nr. 6096, sudarytą tarp A. A. ir A. A. dėl 127/10000 dalies Pastato; pripažinti negaliojančia 1993 m. gegužės 3 d. sutartį Nr. 2-1472 dalyje tarp J. K. ir A. B. dėl 38/10000 dalies Pastato; pripažinti negaliojančia 1993 m. birželio 4 d. sutartį Nr. 2-2178 dalyje tarp D. K. ir A. B. dėl 42/10000 dalies Pastato; pripažinti negaliojančia 1993 m. gegužės 13 d. sutartį Nr. 2-1611, sudarytą tarp R. K. ir A. B. dėl 104/10000 dalies Pastato; pripažinti negaliojančia 1993 m. spalio 13 d. sutartį Nr. 2-3464, sudarytą tarp J. M. ir A. B. dėl 145/10000 Pastato dalių perleidimo sutarčių ir registracijos panaikinimo ir šių dalių grąžinimo UAB „Žizandra“, nustatant, kad atitinkamos Pastato dalys yra UAB „Žizandra“ nuosavybė pagal 1992 m. kovo 5 d. steigiamojo susirinkimo protokolą ir 1991 m. gruodžio 21 d. valstybinio turto privatizavimo aukcione įsigyto turto, t. y. Putinų paviljono 23,95 proc. dalies ir Alytaus miesto valstybinės buitinių paslaugų įmonės Putinų mikrorajono paviljono pagrindinių priemonių ir mažaverčio inventoriaus dalies perduodamos UAB „Žizandra“ pagal 1992 m. lapkričio 11 d. perdavimo-priėmimo aktą.

9. Alytaus rajono apylinkės teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4596-90/2011 ieškovo UAB „Žizandra“ ieškinį tenkino iš dalies, pripažino negaliojančia 1993 m. birželio 4 d. sutartį Nr. 2-2178, sudarytą tarp I. M. ir A. B. dėl 84/10000 dalies Pastato perleidimo ir panaikino šios dalies registraciją Nekilnojamojo turto registre (toliau – ir Registras) A. B. vardu. Ieškovo UAB „Žizandra“ reikalavimą pripažinti negaliojančia 2008 m. vasario 20 d. dalies Pastato pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1482 ir 2008 m. vasario 20 d. dalies Pastato perdavimo-priėmimo aktą Nr. 1484, sudarytus tarp R. V. ir E. D. dėl 42/10000 dalies Pastato perleidimo ir panaikinti šios dalies registraciją E. D. vardu, atmetė.

10. Išnagrinėjus UAB „Žizandra“ turtinių teisių bylą, UAB „Teofilė“ su ieškiniu kreipėsi į teismą, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir registracijos panaikinimo. Nagrinėjant bylą teisme, remiantis pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais (dėl nenuginčyto minėtų idealiųjų dalių įregistravimo viešajame registre), atsirado prielaida šiam skundui. Tačiau savo teisių gynimui buvo siekiama iki galo pasinaudoti bendrosios kompetencijos teismų sistema. Kauno apygardos teismui netenkinus apeliacinio skundo, buvo pateiktas kasacinis skundas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kuris 2015 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3P-2414/2015 atsisakė kasacinį skundą priimti nagrinėti. Taigi, pareiškėjai išnaudojo visas galimybes apginti savo teises bendrosios kompetencijos teismuose.

11. Pareiškėjai pažymėjo, kad abiem atvejais tiek 1993 m., tiek 2008 m. viešame registre registruojant privatizuoto Pastato atitinkamas idealiąsias dalis, kurias fiziniai asmenys įsigijo pagal Privatizavimo įstatymą, asmuo, teikiantis duomenis tokiam registravimui, viešąjį registrą tvarkančiai įstaigai privalėjo pateikti ne tik fizinių asmenų įgaliojimus ir dokumentus, patvirtinančius įsigytos turto dalies dydžius, bet ir visus kitus, su viso objekto pirminiu privatizavimu susijusius dokumentus. Tuo atveju, jeigu asmuo nepateikė visų pirminio privatizavimo dokumentų, registravimą vykdanti įstaiga privalėjo šių dokumentų pareikalauti, o jų nepateikus – atsisakyti įregistruoti tas turto dalis fizinių asmenų vardu.

12. Pareiškėjų nuomone, nurodytais atvejais teisinė idealiųjų pastato dalių registracija buvo atlikta nesant pagrindo – nepateikus visų dokumentų, kurie yra būtini jai atlikti, todėl Teritorinio registratoriaus ir Centrinio registratoriaus teiginys, kad įstatymai nenumato galimybės panaikinti nuosavybės teisės registravimą yra visiškai nepagrįstas. Ta aplinkybė, kad prašyme minima asmenų grupė jiems priklausančias idealiąsias Pastato dalis perleido kitiems asmenims, kurių nuosavybės teisės nėra nuginčytos, taip pat negali būti pagrindas atsisakyti panaikinti prašomą Pastato dalių registravimą, nes būtent tuo pagrindu Pastato dalių pirkėjų nuosavybės teisės po to galės būti ginčijamos teisme, t. y. tuo atveju, jeigu ginčijami atsakovo sprendimai būtų panaikinti, šis faktas sukurtų realias teisines pasekmes.

13. Pasak pareiškėjų, akivaizdu, kad teikiant registravimui atskirų fizinių asmenų idealiąsias Pastato nuosavybės dalis, visi privalomi dokumentai nebuvo pateikti siekiant nuslėpti reikšmingus privatizavimo proceso faktus, kurie tokį registravimą atskirų fizinių asmenų vardu darytų neįmanomą. Taip pat akivaizdu, kad įstaiga, nurodytu laikotarpiu teikusi viešojo registro paslaugas – šiuo metu VĮ Registrų centro Alytaus filialas, registruodamas privatizuoto Pastato idealiąsias dalis atskirų fizinių asmenų vardu, pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl padaryti pažeidimai turi būti pašalinti.

14. Papildomuose paaiškinimuose pareiškėjai nurodė, kad jų skundas turi būti nagrinėjamas ir pareiškėjų teisės turi būti ginamos, nežiūrint į padarytų pažeidimų datas (III t., b. l. 12–15).

15. Registrų centras atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 143). Registrų centro Alytaus filialas atsiliepime taip pat prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 2–5, 87–88).

16. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai neatsižvelgia į svarbią faktinę aplinkybę, jog visų asmenų nuosavybės teisės jau yra išregistruotos iš Registro, nes minėti asmenys notarinėmis sutartimis savo nuosavybės teises į nurodyto Pastato dalis perleido kitiems fiziniams asmenims, t. y. V. P. ir E. D. Apie tai Teritorinis registratorius 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu informavo pareiškėjus ir nurodė, kad visų šių asmenų nuosavybės teisės nėra nuginčytos teismine tvarka, o taip pat informavo, kad dėl minėto Pastato yra iškeltos civilinės bylos teisme, tačiau dokumentai, patvirtinantys šių bylų pasibaigimą, Teritoriniam registratoriui nėra pateikti. Ši aplinkybių visuma lėmė skundžiamo sprendimo priėmimą. Komisija 2016 m. sausio 20 d. sprendimu nurodė, kad pasikeitus nuosavybės teisių subjektams (Pastato dalių savininkams) administracine tvarka nėra galimybės ginčyti 1993 m. vasario 2 d. sprendimų, kuriais buvo įregistruotos fiziniams asmenims nuosavybės teisės į Pastato dalis. Šiuo atveju tik bendrosios kompetencijos teismas yra kompetentingas spręsti nuosavybės teisių klausimus ir pareiškėjams sprendime nurodė, kad Registrų centro Alytaus filialo sprendimas atsisakyti tenkinti pareiškėjų prašymą yra pagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisės normomis (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Registro įstatymas) 26 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 29 straipsnio 7 punktu).

17. Registro įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad išnagrinėjęs prašymą, teritorinio registratoriaus įgaliotas darbuotojas gali priimti sprendimą – prašymą tenkinti, t. y. daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus įregistruoti ar išregistruoti nekilnojamojo turto registre sutinkamai su šio įstatymo 26 straipsnio 5 dalies nuostatomis (nesurašant atskiro dokumento – sprendimo); sprendimo priėmimą atidėti dėl aplinkybių, kurios trukdo nekilnojamojo turto registre įregistruoti/išregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą šių teisių suvaržymus, juridinius faktus arba prašymą atmesti – atsisakyti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus įregistruoti/išregistruoti nekilnojamojo turto registre, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustato nors vieną iš aplinkybių, numatytų minėto įstatymo 29 straipsnyje. Registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė, ar pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Registre įregistruotų daiktinių teisių išregistravimo tvarką taip pat reglamentuoja ir Nekilnojamojo turto registro nuostatai (toliau – ir Registro nuostatai), kurių 19 punkte nurodyta, kad prašymai pakeisti ar išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, tų teisių suvaržymus, juridinius faktus registruojami ta pačia tvarka kaip ir prašymai įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus. Registro nuostatų 35 punkte numatyta, kad daiktinės teisės išregistruojamos, kai daiktinės teisės turėtojas netenka savo daiktinės teisės ar ją perleidžia ir įregistruojamas kitas daiktinės teisės turėtojas arba žūva (ar išnyksta) pats nekilnojamasis daiktas.

18. Pasak atsakovo, nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad pareiškėjų 2015 m. gruodžio 2 d. prašymu pateiktieji dokumentai pagal Registro įstatymo 16, 22, 23, 29 straipsnių nuostatas nėra pagrindas atitinkamų įrašų nekilnojamojo turto registre atlikimui, t. y. nuosavybės teisių išregistravimui, nes jie nepatvirtina nei pasibaigimo, nei pasikeitimo fakto. Todėl, jeigu teismas ir tenkintų pareiškėjų skundo reikalavimus, teismo sprendimas nesukeltų proceso šalims jokių teisinių pasekmių, kadangi dokumentai (notarinės sutartys), kurių pagrindu Registre atlikti įrašai (tiek istoriniai, tiek aktualūs) apie visų aukščiau paminėtų asmenų nuosavybės teises, nėra nuginčyti bendrosios kompetencijos teisme ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinti negaliojančiais.

19. Atsakovas pažymėjo, kad Teritorinis registratorius, vykdydamas teisės aktais pavestas viešojo administravimo funkcijas, bei atsižvelgdamas į pateiktus prašymus bei dokumentus, patvirtinančius daiktinių teisių atsiradimą ar pasibaigimą, viešina duomenis Registre be atskiro įpareigojimo.

20. Atsakovas paaiškino, kad nekilnojamojo turto registracijos tikslas – įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir paskelbti nekilnojamojo daikto savininką, o ne sukurti nuosavybės teises. Nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą atsiranda ne nuo įregistravimo momento ir ne pačios registracijos, o juridinių faktų pagrindu. Pagal Registro įstatymo 4 straipsnį, visi Registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymas numato teismo prerogatyvą nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, o taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Tokiu atveju Registre esančių duomenų pakeitimas galimas pateikus įsiteisėjusį teismo sprendimą.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. V. atsiliepime prašė pareiškėjų skundo netenkinti (II t., b. l. 99–100). R. V. nuomone, ji savo turtą (42/10000 dalį Pastato) yra teisėtai (už 900 Eur) perleidusi E. D.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) atsiliepime prašė pareiškėjų skundą nagrinėti teismo nuožiūra (II t., b. l. 103).

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo E. D. atsiliepime prašė panaikinti 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir 2016 m. sausio 20 d. sprendimą, o likusią bylos dalį nutraukti (II t., b. l. 107–115).

24. E. D. nuomone, pareiškėjai ginčydami 1993 m. ir 2008 m. Teritorinio registratoriaus atliktą nuosavybės teisių į Pastato idealiąsias dalis registraciją keturiolikos fizinių asmenų vardu, pažeidė Teritorinio registratoriaus sprendimų ginčijimo tvarką ir terminus. Pareiškėjai, manydami, kad Teritorinis registratorius 1993 m. ir 2008 m. neteisėtai įregistravo keturiolikos fizinių asmenų nuosavybės teises į idealiąsias Pastato dalis, turėjo ne teikti prašymą Teritoriniam registratoriui dėl registracijos panaikinimo, o su atitinkamu skundu iš karto kreiptis į Komisiją. Registro įstatymas nenumato Teritorinio registratoriaus teisės pačiam vertinti jo anksčiau priimto sprendimo teisėtumą ir pačiam jį panaikinti, konstatavus, kad ankstesnis sprendimas buvo priimtas neteisėtai. Teisė vertinti teritorinių registratorių sprendimų teisėtumą ir juos panaikinti ar pakeisti yra suteikta tik Centriniam registratoriui. Tai reiškia, kad Teritorinis registratorius neturėjo kompetencijos nagrinėti pareiškėjų 2015 m. gruodžio 2 d. prašymo ir priimti dėl jo sprendimo.

25. Skundžiamas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimas yra neteisėtas, tačiau ne dėl pareiškėjų nurodomų motyvų (t. y. ne dėl to, kad 1993 m. ir 2008 m. keturiolikos fizinių asmenų nuosavybės teisių registracija į idealiąsias Pastato dalis atlikta neteisėtai), o dėl to, kad Teritorinis registratorius neturėjo kompetencijos priimti tokio pobūdžio sprendimo. Komisija, nagrinėdama pareiškėjų skundą dėl 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo, taip pat neatsižvelgė į minėtas aplinkybes, t. y. į tai, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas nekompetentingo administravimo subjekto, ir nepagrįstai minėtą sprendimą paliko nepakeistą.

26. Pareiškėjų 2016 m. sausio 14 d. skundo, pateikto Komisijai, turinys patvirtina, kad pareiškėjai prašė panaikinti ne tik Teritorinio registratoriaus sprendimą, bet ir, jų manymu, neteisėtą nuosavybės teisių įregistravimą į idealiąsias Pastato dalis keturiolikos fizinių asmenų vardu. Komisijos sprendime yra nurodyta, kad ji nagrinėjo pareiškėjų prašymą panaikinti nurodytų fizinių asmenų nuosavybės teisių įregistravimą į idealiąsias Pastato dalis, kuri, pareiškėjų teigimu, buvo atlikta nepareikalavus visų būtinų dokumentų. Nagrinėdama šį skundą, Komisija vertino pareiškėjų ginčijamos registracijos teisėtumą. Komisija savo sprendime išdėstė motyvus, kad ginčijamos registracijos negalima panaikinti administracine tvarka, nes pasikeitė nuosavybės teisės subjektai. Be to, Komisija konstatavo, kad ginčijama registracija buvo atlikta teisėtai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, laikytina, kad pareiškėjai, pateikdami 2016 m. sausio 14 d. skundą Komisijai, kreipėsi į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

27. E. D. nurodė, kad iš esmės sutinka su Komisijos 2016 m. sauso 20 d. sprendime išdėstytais argumentais dėl galimybių administracine tvarka panaikinti ginčijamą registraciją, taip pat su pateiktu ginčijamos registracijos teisėtumo įvertinimu. Vis dėlto, šis Komisijos sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes jį priimdama Komisija visiškai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjai praleido terminą paduoti skundą dėl 1993 m. ir 2008 m. atliktos registracijos panaikinimo.

28. Pagal Registro įstatymo 31 straipsnio 2 dalį, skundas Centriniam registratoriui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teritorinio registratoriaus sprendimo priėmimo dienos. Pareiškėjų reikalavimas panaikinti nuosavybės teisių registraciją keturiolikos fizinių asmenų vardu į idealiąsias Pastato dalis akivaizdžiai pareikštas praleidus tokio skundo padavimo terminus, kadangi Pareiškėjai labai seniai žinojo informaciją apie Pastato savininkus ir jų nuosavybės teisių įregistravimą. Pagal Registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis pirmoji iš ginčijamų registracijų buvo atlikta 1993 m. vasario 2 d., antroji – 2008 m. vasario 12 d. Pareiškėjai yra Pastato bendraturčiai, todėl jie turėjo pareigą tikrinti Registro duomenis ir turėjo žinoti, kokių fizinių asmenų nuosavybės teisės yra registruotos Registre jau daugelį metų, tačiau pareiškėjai skundą Komisijai dėl registracijos panaikinimo pateikė tik 2016 m. sausio 14 d., t. y. praėjus daugiau nei atitinkamai 22 ir 7 metams nuo ginčijamos registracijos atlikimo.

29. Faktines aplinkybes, susijusias su tuo, kada pareiškėjai sužinojo (turėjo sužinoti) duomenis apie Pastato savininkus ir jų nuosavybės teisių atsiradimo pagrindus, jau yra išsamiai išnagrinėję ir patvirtinę teismai kitose pareiškėjų inicijuotose bylose. Pareiškėjai, žinodami apie Pastato dalies perleidimą E. D., neabejotinai turėjo žinoti ir tai, kad jas perleidusių fizinių asmenų nuosavybės teisės buvo įregistruotos Registre. Patys pareiškėjai savo skunde teismui pripažįsta, kad jie sužinojo apie nuosavybės teisių registraciją į Pastato dalis fizinių asmenų vardu iš Teritorinio registratoriaus 2010 m. kovo 8 d. sprendimo ir 2010 m. kovo 19 d. sprendimo. Tuo tarpu skundas dėl registracijos panaikinimo Komisijai buvo paduotas tik 2016 m. sausio 14 d., t. y. praėjus beveik 6 metams. Išdėstytos aplinkybės, pasak E. D., patvirtina, kad pareiškėjai akivaizdžiai praleido vieno mėnesio terminą paduoti skundą dėl nuosavybės teisių registracijos į idealiąsias Pastato dalis fizinių asmenų vardu panaikinimo. Pareiškėjai, pateikdami skundą Komisijai, neprašė atnaujinti praleistų skundo padavimo terminų. Aplinkybė, kad pareiškėjai gynė savo teises bendrosios kompetencijos teismuose, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nėra svarbi termino praleidimo priežastis. Pareiškėjai yra laisvi pasirinkti, kokiu būdu ginti savo teises, jei mano, kad jos buvo pažeistos. Atitinkamai, pareiškėjai turėjo pasirinkti tokį savo tariamai pažeistų teisių gynybos būdą, kad nebūtų praleisti įstatymuose numatyti terminai atitinkamų reikalavimų pareiškimui. Juo labiau, kad civilinėse bylose pareiškėjus atstovavo advokatai.

30. Be to, įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo konstatuota, kad pareiškėjų ieškiniai bendrosios kompetencijos teismui buvo paduoti praleidus ieškinio senaties terminą. Teismai nenustatė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių šis terminas buvo praleistas. Priešingai, teismai konstatavo, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl pačių pareiškėjų kaltės, nes jie, įgyvendindami civilines teises, elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai. Atkreipė dėmesį, kad sprendimas civilinėje byloje pagal UAB „Teofilė“ ieškinį dėl sandorių pripažinimo niekiniais įsiteisėjo 2015 m. spalio 8 d., kai buvo priimta Kauno apygardos teismo nutartis išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka. Pareiškėjai į Komisiją kreipėsi 2016 m. sausio 14 d., t. y. net ir šiuo atveju pareiškėjai nesilaikė skundo padavimo terminų. Akivaizdu, kad pareiškėjai praleido skundo padavimo terminus pareikšti reikalavimą panaikinti nuosavybės teisių registraciją fizinių asmenų vardu į Pastato idealiąsias dalis dėl subjektyvių, priklausančių išimtinai nuo pačių pareiškėjų valios, priežasčių, iš esmės dėl pareiškėjų neapdairumo ir nerūpestingumo. Atitinkamai, nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Tai reiškia, kad, panaikinus skundžiamą Komisijos sprendimą dėl aukščiau nurodytų priežasčių, pareiškėjai nebeturės galimybės pasinaudoti išankstine bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai be svarbių priežasčių praleido terminą pateikti skundą Komisijai dėl nuosavybės teisių registracijos panaikinimo ir dėl to, panaikinus ginčijamą Komisijos sprendimą, nebėra galimybės pasinaudoti išankstine bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka, bylos dalis dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, pasak E. D., nutrauktina.

31. Pareiškėjai skunde, pasak E. D., nepagrįstai teigia, kad pagal galiojusių teisės aktų reikalavimus buvo pateikti ne visi dokumentai, kurie buvo reikalingi ginčijamai teisinei registracijai atlikti. Nuosavybės teisės liudijimai, kurių pagrindu 1993 m. ir 2008 m. buvo atlikta ginčijama registracija, yra teisės aktų nustatyta tvarka išduoti dokumentai, atitinkantys nustatytą formą ir patvirtinantys, kad privatizavimo metu juose nurodyti fiziniai asmenys įgijo nuosavybės teisę į tam tikrą privatizuoto objekto dalį, todėl nuosavybės teisės liudijimų visiškai pakako, kad juose nurodytų fizinių asmenų nuosavybės teisės būtų įregistruotos.

32. Pareiškėjų reikalavimas panaikinti registraciją fizinių asmenų vardu į idealiąsias Pastato dalis nepakeis pareiškėjų teisinės padėties vien dėl to, kad tų fizinių asmenų nuosavybės teisės yra išregistruotos, nes jie savo turėtas idealiąsias dalis pardavė E. D. Šiuo skundu pareiškėjai neprašo panaikinti E. D. nuosavybės teisių registracijos, o toks reikalavimas ir negali būti pareikštas, nes jis jau išnagrinėtas ir įsiteisėjusiomis teismų nutartimis atmestas (Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-459-264-2013, bei Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1338-264/2015). Be to, pareiškėjai ginčija tik patį nuosavybės teisių įregistravimo faktą. Pareiškėjai neginčija, kad visi nurodyti fiziniai asmenys įgijo nuosavybės teisę į atitinkamą Pastato dalį. Priešingai, pareiškėjai nurodo, kad po Pastato privatizavimo kiekvienam fiziniam asmeniui priklausė tam tikra Pastato dalis. Todėl fakto, su kurio pareiškėjai sutinka, įregistravimas viešame registre jokių pareiškėjų teisių nepažeidė. Atitinkamai, registracijos panaikinimas taip pat neturės jokios įtakos pareiškėjų teisėms. Pareiškėjai pareiškė akivaizdžiai nepagrįstą skundą, siekdami užvilkinti civilinės bylos Nr. 2-86-835/2016 nagrinėjimą, todėl toks pareiškėjų elgesys, pasak E. D., yra piktnaudžiavimas teise. Dėl nagrinėjamos administracinės bylos pareiškėjai 2016 m. kovo 25 d. pareiškė prašymą sustabdyti minėtos civilinės bylos nagrinėjimą, kuris Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi buvo patenkintas. Dėl tokių pareiškėjų veiksmų, kai ignoruojamos teismų nustatytos faktinės aplinkybės ir toliau yra reiškiami nepagrįsti ieškiniai bei skundai, minėta civilinė byla, praėjus 6 metams nuo jos iškėlimo, net nepradėta nagrinėti pirmojoje instancijoje.

33. Tretieji suinteresuoti asmenys G. V. ir V. V. atsiliepime nurodė, kad palaiko pareiškėjų skundą (III t., b. l. 21–22). G. V. ir V. V. nurodė, kad E. D. neteisėtai aukcione įgytas Pastato dalis įregistravo fizinių asmenų vardu (taip pat ir jų), nors tuo metu šios Pastato dalys buvo UAB „Teofilė“ nuosavybė, t. y. šios bendrovės įstatinio kapitalo dalis. G. V. ir V. V. paaiškino, kad niekam nesuteikė teisės nuosavybės teisės liudijimus registruoti inventorizacijos biure.

34. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. P. atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjų skundu sutinka, nes pareiškėjų (juridinių asmenų) turtas buvo įregistruotas fizinių asmenų vardu (III t., b. l. 29–30). V. P. paaiškino, kad nuosavybės teisės liudijimo savo vardu neregistravo ir nieko neįgaliojo tokius veiksmus atlikti. Jo įsitikinimu, Pastato bendrasavininkas E. D. 1993 m. vasario 2 d. fizinių asmenų vardu įregistruodamas nuosavybės teises, veikė neteisėtai ir nesąžiningai, nes tuo metu Pastatas buvo pareiškėjo UAB „Teofilė“ nuosavybė.

II. 35. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies, panaikino VĮ Registrų centro Alytaus filialo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir Registrų centro Komisijos 2016 m. sausio 20 d. sprendimą, įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2015 m. gruodžio 2 d. prašymą dėl fizinių asmenų nuosavybės teisės įregistravimo ir priimti dėl jo sprendimą (IV t., b. l. 85–101).

36. Teismas nustatė, kad K. V., I. S. (buvusi V.), A. R., A. R., A. R., J. R., P. D. (teisių perėmėja – S. D. D.), M. R., E. V., A. V., A. R., R. V. (buvusi G.), V. V. ir G. V. minėtas Pastato dalis įsigijo pagal 1991 m. gruodžio 12 d. fizinių asmenų sutartį, Privatizavimo įstatymą ir remiantis patvirtintais 1991 m. gruodžio 21 d. įvykusio aukciono rezultatais.

37. Teismas nurodė, kad iš UAB „Teofilė“ steigimo dokumentų, 1992 m. lapkričio 11 d. perdavimo-priėmimo akto (toliau – ir Aktas) taip pat matyti, kad į UAB „Teofilė“ įnešta ir perduodama Pastato dalis yra 6165/10000, kurią sudaro ir K. V. 43/10000 dalis; I. S. (buvusi V.) 62/10000 dalis; A. R. 115/10000 dalis; A. R. 135/10000 dalis; A. R. 132/10000 dalis; J. R. 148/10000 dalis; P. D. (teisių perėmėja – S. D. D.) 156/10000 dalis; M. R. 162/10000 dalis; E. V. 260/10000 dalis; A. V. 198/10000 dalis; V. V. 50/10000 dalis; G. V. 63/10000 dalis (Akto 2.2 punktas). Iš UAB „Žizandra“ steigimo dokumentų bei Akto taip pat matyti, kad į UAB „Žizandra“ įnešta ir perduodama Pastato dalis yra 2395/10000, kurią sudaro ir R. V. (buvusi G.) 42/10000 dalis (Akto 2.2 punktas). Taigi pareiškėjai 2015 m. gruodžio 2 d. prašymu „Dėl neteisėto nuosavybės teisės įregistravimo fizinių asmenų vardu panaikinimo“ VĮ Registrų centro Alytaus filialo prašė panaikinti nuosavybės teisės registravimą, atliktą į idealiąsias dalis Pastato fizinių asmenų vardu.

38. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai inicijavo administracinį ginčą dėl to, kad, jų manymu, Registro tvarkytojas atliko neteisėtus veiksmus (neįregistravo ir neįregistruoja dokumentų, patvirtinančių fizinių asmenų turtinių įnašų perdavimą steigiant juridinius asmenis), kuriais yra pažeidžiamos pareiškėjų, kaip juridinių asmenų, įsteigtų vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 159 „Dėl priemonių aukcionuose privatizuotų objektų (įmonių) tolesnei komercinei-ūkinei veiklai užtikrinti“ nuosavybės teisės į Pastatą.

39. Atsakovas atsisakė išregistruoti trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teisių įregistravimą nuosavybės teisės liudijimų pagrindu vadovaudamasis Registro įstatymo 29 straipsnio 7 punktu, numatančiu, kad Registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, kad įstatymai nenumato galimybės prašomas įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus ar juridinius faktus registruoti nekilnojamojo turto registre. Teismas nurodė, kad teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2303/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog suinteresuotų asmenų teisė kreiptis dėl netikslių ir klaidingų nekilnojamojo turto registro duomenų taisymo ir atitinkama nekilnojamojo turto registro tvarkytojo kompetencija atlikti tokius duomenų taisymus yra susijusi su Registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis esminėmis nekilnojamojo turto registro tvarkymo taisyklėmis, pagal kurias nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2914/2012).

40. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“ buvo patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija (akto redakcija, galiojusi nuo 1991 m. liepos 25 d. iki 1994 m. balandžio 30 d.), kurios 8.12 punkte buvo numatyta, kad pagrindiniu dokumentu, patvirtinančiu nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus gali būti privatizacijos dokumentai.

41. Teismas konstatavo, kad ginčijamuose sprendimuose nėra nurodyta jokių teisės normų, kurias įpareigoja nurodyti ir Registro įstatymo 29 straipsnio 7 punktas, numatantis kad Registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, kad įstatymai nenumato galimybės prašomas įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus ar juridinius faktus registruoti nekilnojamojo turto registre (nagrinėjamu atveju nevertinta pareiškėjų Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija, kuri pareiškėjų manymu, yra pagrindas registruoti pateiktus privatizavimo dokumentus (steigimo dokumentai, ginčo Pastato dalių perdavimo-priėmimo aktai, steigimo ataskaitos)).

Registro nuostatų 69 punkte nustatyta, kad daiktinės teisės išregistruojamos, kai daiktinės teisės turėtojas netenka savo daiktinės teisės arba ją perleidžia ir įregistruojamas kitas daiktinės teisės turėtojas arba žūva ar išnyksta pats nekilnojamasis daiktas. Taigi steigimo dokumentai, ginčo pastato dalių perdavimo-priėmimo aktai, steigimo ataskaitos dėl fizinių asmenų turtinių įnašų nevertinti ar gali būti nagrinėjamu atveju trečiųjų suinteresuotų asmenų daiktinių teisių išregistravimo pagrindu. Prašomi panaikinti administraciniai aktai nėra pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis bei jų analize (pareiškėjų prie 2015 m. gruodžio 2 d. prašymu pateiktais dokumentais ir jų analize), nes sprendimuose apsiribota tik jų įvardijimu.

Tokiu būdu iš prašomų panaikinti sprendimų turinio negalima suprasti visuomeninių santykių esmės, subjektų, dalyvaujančių šiuose santykiuose, neaiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad daiktinė teisė galimai pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas Registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalies taikymo prasme, tačiau atsakovas jų nevertino. Skundžiamuose administraciniuose aktuose nenurodytos konkrečios priežastys, lėmusios neigiamo sprendimo priėmimą ir visiškai nevertinti pareiškėjų UAB Teofilė“ ir UAB „Žizandra“ pateikti juridinių asmenų steigimo (privatizavimo) dokumentai, galimai patvirtinantys, jog fizinių asmenų nuosavybės teisės liudijimai buvo perduoti šioms įmonėms kaip jų narių turtinius įnašus patvirtinantys dokumentai.

Teismas nurodė, kad prašomi panaikinti individualūs administraciniai aktai neatitinka ir motyvuotumo reikalavimo.

42. Teismas darė išvadą, kad ginčijami sprendimai yra priimti nesilaikant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų bendrųjų reikalavimų individualiam administraciniam aktui, nes yra abstraktaus pobūdžio, taip pat yra priimti nesilaikant Registro įstatymo 29 straipsnio 7 punkte įtvirtintų specialiųjų reikalavimų sprendimui, todėl šie sprendimai laikytini neteisėtais ir naikintini Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, kaip priimti pažeidžiant pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nes, administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi administraciniame akte ar jo sudedamosiose dalyse, o ginčijamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas atsiliepime į skundą ar teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto ginčijamo sprendimo pripažinimui teisėtu. Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų administraciniai aktai teismo buvo pripažintini neteisėtais ir nepagrįstais, todėl panaikinti bei atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2015 m. gruodžio 2 d. prašymą dėl fizinių asmenų nuosavybės teisės išregistravimo ir priimti dėl jo sprendimą.

43. Teismas konstatavo, kad reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus yra išvestinis iš pirmojo pareiškėjų reikalavimo. Teismas nurodė, kad tik konstatavus padarytą subjektinės teisės ar teisėtų interesų pažeidimą atsakovas gali būti įpareigotas atlikti konkrečius veiksmus.

III. 44. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti (IV t., b. l. 112–119).

45. Pareiškėjai apeliaciniame skunde pakartoja faktines aplinkybes, nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui, pažymėdami, kad iš VĮ Registrų centro Alytaus filialo 2010 m. kovo 19 d. sprendimo pareiškėjui UAB „Teofilė“ tapo žinoma apie E. D. neteisėto bendrovės turto įregistravimo fizinių asmenų vardu pasekmės, o iš VĮ Registrų centro Alytaus filialo 2010 m. kovo 8 d. rašto pareiškėjui UAB „Žizandra“ tapo žinoma apie E. D. neteisėto bendrovės turto įregistravimo fizinių asmenų vardu pasekmės. Pareiškėjai nusprendė ginti savo nuosavybės teises bendrosios kompetencijos teismuose. Bylos nagrinėjimo metu, remiantis teismo sprendimo argumentais dėl nenuginčyto idealiųjų dalių įregistravimo Registre, atsirado prielaida ginčui administraciniame teisme.

46. Pareiškėjai taip pat pakartoja skundo pirmosios instancijos teismui argumentus, kad registravimą vykdanti įstaiga privalėjo pareikalauti visų pirminio privatizavimo dokumentų, o jų nepateikus, atsisakyti įregistruoti tas turto dalis atskirų fizinių asmenų vardu. Nagrinėjamu atveju visi privalomi pateikti privatizavimo dokumentai nebuvo pateikti siekiant nuslėpti reikšmingus privatizavimo proceso faktus, kurie tokį registravimą atskirų fizinių asmenų vardu darytų neįmanomą.

47. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išspręsti ginčą. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tik konstatavo faktinius pareiškėjų skundo argumentus bei ginčijamus sprendimus, plačiai pasisakydamas dėl jų turinio, jų formalaus teisėtumo aspektu, t. y. nevertindamas jų teisėtumo ir pagrįstumo iš esmės. Pasak pareiškėjų, teismas neatskleidė bylos esmės ir neįvykdė teisingumo, pažeisdamas pareigą visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Be to, teismas nekvietė liudytojų, t. y. asmenų, kurie sprendė Pastato įregistravimo klausimus, dirbdami viešojo registro įstaigoje. Pareiškėjų nuomone, teismas taip pasielgė siekdamas supaprastinti procesą.

48. VĮ Registrų centro Alytaus filialas atsiliepime prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą (IV t., b. l. 161–163).

49. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjų apeliacinis skundas iš esmės yra paremtas tų pačių faktinių aplinkybių, kurios buvo įvardytos skundžiant atsakovo sprendimus, chronologiniu dėstymu. Atsakovo nuomone, liudytojų kvietimas nebuvo tikslingas, nes byloje nebuvo sprendžiami privatizavimo klausimai ar Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro darbuotojų veiksmų nagrinėjimas ir vertinimas. Pasak atsakovo, tai tik dar labiau vilkintų ir apsunkintų administracinį procesą.

50. Atsakovas pastebi, kad pareiškėjai administracinį procesą inicijavo po to, kai buvo priimtas ir įsiteisėjo Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-527-292/2015, kurioje buvo atsisakyta patenkinti pareiškėjų ieškinį.

51. Trečiasis suinteresuotas asmuo E. D. atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus ir rezoliucinę dalį dėl atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2015 m. gruodžio 2 d. prašymą ir priimti dėl jo sprendimą, šią bylos dalį E. D. prašo nutraukti (IV t., b. l. 170–174).

52. E. D. pažymi, kad fizinių asmenų grupės 1991 m. gruodžio 12 d. sudarytos sutarties 2 punkte numatyta įregistruoti nuosavybės teisės liudijimą techninės inventorizacijos biure pagal privatizuoto turto buvimo vietą. Nuosavybės teisės liudijimai fiziniams asmenims buvo išduoti 1992 m. sausio 14 d., tačiau A. B. nevykdė minėtos sutarties 2 punkte numatyto įpareigojimo atlikti Pastato registraciją jį privatizavusių fizinių asmenų vardu, todėl 1992 m. lapkričio 20 d. vykusiame Pastatą privatizavusių fizinių asmenų susirinkime Pastato dokumentų tvarkymą buvo nuspręsta pavesti E. D.

53. E. D. pastebi, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais civilinėse bylose buvo konstatuota, kad dėl nuosavybės teisių į Pastatą neįregistravimo atsakomybė tenka patiems pareiškėjams, nes jie elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai. Dėl nuosavybės teisių neįregistravimo pareiškėjams nuosavybės teisės neatsirado, todėl Pastatą privatizavę fiziniai asmenys galėjo perleisti jų privatizuotas Pastato dalis kitiems asmenims, taip pat ir E. D.

54. E. D. nuomone, teismas šioje byloje turi įvertinti, ar pagal pateiktus dokumentus (nuosavybės teisės liudijimus) tuometinis Inventorizavimo biuras galėjo atlikti ginčijamą registraciją. Į šią bylą pateiktų pareiškėjų steigimo dokumentų, taip pat ir 1992 m. lapkričio 11 d. perdavimo-priėmimo aktų, minėtas biuras, atlikdamas ginčijamą registraciją, neturėjo, todėl jam nebuvo pagrindo atsisakyti nuosavybės teisės liudijimų pagrindu įregistruoti fizinių asmenų nuosavybės teises į atitinkamas Pastato dalis.

55. Trečiasis suinteresuotas asmuo E. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus ir rezoliucinę dalį dėl atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2015 m. gruodžio 2 d. prašymą ir priimti dėl jo sprendimą, šią bylos dalį E. D. prašo nutraukti (IV t., b. l. 124–136).

56. E. D. nuomone, pareiškėjų ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. E. D. apeliaciniame skunde pakartoja savo atsiliepimo į pareiškėjų skundą argumentus, kad pareiškėjai nesilaikė skundo padavimo tvarkos ir terminų, kad pareiškėjų teisės jų pasirinktu būdu negali būti apgintos, kad pareiškėjai akivaizdžiai piktnaudžiauja teise. Pasak E. D., pareiškėjai skundą pateikė vien dėl to, kad trečią kartą sustabdytų civilinės bylos Nr. 2-86-835/2016 nagrinėjimą.

57. E. D. nurodo, kad į bylą pateikti nuosavybės teisės liudijimai vienareikšmiškai patvirtina, kad Registre esantys duomenys apie fizinių asmenų turėtą nuosavybės teisę į atitinkamas Pastato dalis visiškai atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, todėl nurodytų asmenų nuosavybės teisių registracija buvo atlikta teisėtai. Analogiška išvada buvo padaryta Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-459-264-2013.

58. E. D. 2019 m. kovo 6 d. pateikė prašymą iš pareiškėjų priteisti 3 066,74 Eur bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje išlaidų (V t., b. l. 21–24).

59. Pareiškėjai UAB „Teofilė“ ir UAB „Žizandra“ atsiliepime prašo trečiojo suinteresuotojo asmens E. D. apeliacinį skundą atmesti (IV t., b. l. 175–179).

60. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja savo skundo pirmosios instancijos teismui argumentus, pažymėdami, kad E. D. 1993 m. vasario 2 d. VĮ Registrų centre įregistravo nuosavybės teises į idealiąsias privatizuoto Pastato dalis fizinių asmenų vardu prieš tai gavęs susirinkimo įgaliojimus įregistruoti bendrovių turtą. Jis tai padarė jau po to, kai Pastato dalys buvo perduotos juridiniams asmenims. Tokius iš esmės nusikalstamus veiksmus E. D., pasak pareiškėjų, atliko gerai žinodamas, kad yra notariškai patvirtinti pareiškėjų įstatai kartu ir įstatinis kapitalas, į kurio sudėtį įeina ir nekilnojamasis turtas. Pareiškėjai nurodo, kad jiems niekaip nesuprantamas neteisėto veiksmo įteisinimas. Įregistruodamas pareiškėjų nekilnojamą turtą fizinių asmenų vardu E. D. veikė neteisėtai, o institucija turėjusi pareikalauti visų dokumentų to nepadarė ir turtą įregistravo fizinių asmenų vardu. Pasak pareiškėjų, E. D. atlikus neteisėtus veiksmus labai paranku prašyti taikyti senatį, tokiu būdu jo neteisėti veiksmai taptų teisėti.

61. Pareiškėjai pakartoja skundo argumentus, kad asmuo, teikiantis duomenis registravimui, viešąjį registrą tvarkančiai įstaigai privalėjo pateikti ne tik fizinių asmenų įgaliojimus ir dokumentus, patvirtinančius įsigyto turto dalies dydžius, bet ir visus kitus, su viso objekto pirminiu privatizavimu susijusius dokumentus (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimo Nr. 297 12 punktas). Registravimą vykdanti įstaiga privalėjo šių dokumentų pareikalauti, o asmeniui jų nepateikus, atsisakyti įregistruoti tas turto dalis atskirų fizinių asmenų vardu. Pareiškėjai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-234/2012.

62. Trečiasis suinteresuotas asmuo VMI atsiliepime į trečiojo suinteresuotojo asmens E. D. apeliacinį skundą prašo bylą nagrinėti teismo nuožiūra (IV t., b. l. 165–167).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 63. Pareiškėjai 2015 m. gruodžio 2 d. kreipėsi į Teritorinį registratorių su prašymu panaikinti nuosavybės teisės registravimą, atliktą į idealiąsias dalis pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), fizinių asmenų (K. V., I. S., A. R., A. R., A. R., J. R., P. D., M. R., E. V., A. V., A. R., R. V., V. V. ir G. V.) vardu (I t., b. l. 18–22). Teritorinis registratorius pareiškėjų ginčijamu 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjų prašymą atsisakė patenkinti, nurodydamas, kad pareiškėjų prašyme išvardyti asmenys jiems priklausančias Pastato dalis yra perleidę E. D. ir kitiems asmenims, kurių nuosavybės teisės teismine tvarka nėra nuginčytos (I t., b. l. 23–24). Registrų centro Komisija pareiškėjų ginčijamu 2016 m. sausio 20 d. sprendimu minėtą 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą paliko galioti (I t., b. l. 30–31). Komisija paaiškino, kad pareiškėjų nurodytiems fiziniams asmenims nuosavybės teisės į Pastatą jau yra išregistruotos ir įregistruotos kitų asmenų nuosavybės teisės. Komisija nurodė, kad pasikeitus nuosavybės teisių subjektams, nėra galimybės nuginčyti 1993 m. vasario 2 d. sprendimų. Komisija paaiškino pareiškėjams, kad šiuo atveju tik bendrosios kompetencijos teismas yra kompetentingas spręsti nuosavybės teisių klausimus. Nesutikdami su tokiu Komisijos sprendimu, pareiškėjai kreipėsi į administracinį teismą, prašydami panaikinti Teritorinio registratoriaus 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą, Komisijos 2016 m. sausio 20 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą panaikinti nuosavybės teisės registravimą, atliktą į idealiąsias dalis Pastato pareiškėjų nurodytų fizinių asmenų vardu. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą patenkino iš dalies, panaikino pareiškėjų ginčijamus sprendimus ir įpareigojo atsakovą pareiškėjų 2015 m. gruodžio 2 d. prašymą išnagrinėti iš naujo. Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo teismo jų skundą patenkinti visiškai, o trečiasis suinteresuotas asmuo E. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl atsakovo įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjų prašymą iš naujo ir šią bylos dalį nutraukti.

64. Registrų centro Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2019 m. kovo 4 d. išrašo su istorija duomenimis nustatyta, kad nuo 2017 m. kovo 13 d. į 163/2000 dalį Pastato nuosavybės teisė priklauso A. B., o į 1/16 dalį Pastato – uždarajai akcinei bendrovei „Ševro“, taip pat nuo 2016 m. rugsėjo 2 d. į 4433/10000 dalį Pastato nuosavybės teisė priklauso uždarajai akcinei bendrovei „Teofilė“ (pareiškėjui), nuo 2013 m. sausio 21 d. į 113/10000 dalį Pastato nuosavybės teisė priklauso V. P., o į 2353/10000 dalį Pastato – uždarajai akcinei bendrovei „Žizandra“ (pareiškėjui), be to, nuo 2010 m. kovo 20 d. į 1661/10000 dalį Pastato nuosavybės teisė priklauso E. D. (V t., b. l. 5–20). Taigi, Komisija pareiškėjų ginčijamame 2016 m. sausio 20 d. sprendime teisingai nurodė, kad pareiškėjų 2015 m. gruodžio 2 d. prašyme nurodytiems fiziniams asmenims (K. V., I. S., A. R., A. R., A. R., J. R., P. D., M. R., E. V., A. V., A. R., R. V., V. V. ir G. V.) nuosavybės teisės į Pastatą jau yra išregistruotos ir įregistruotos kitų asmenų vardu. Bylos duomenys patvirtina, kad šiuo metu yra pasikeitusi faktinė padėtis, t. y. buvo sudaryti sandoriai, kurių pagrindu Registre įregistruotos kitų asmenų teisės į ginčo Pastatą.

65. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Centrinis registratorius (Registrų centras) paprastai negali naikinti Teritorinio registratoriaus sprendimo, kai po jo priėmimo Registre jau yra registruojami kiti su tais pačiais nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis susiję juridiniai faktai (nagrinėjamu atveju – sandoriai) (Registro įstatymo 12 straipsnis). Priešingu atveju, Centrinis registratorius paneigtų Registre jau įregistruotą su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis susijusį juridinį faktą, kas akivaizdžiai prieštarautų šios institucijos paskirčiai ir funkcijoms (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2464-602/2016).

66. Registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų Registre, teisingumą ir apsaugą. Registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad minėti dokumentai nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku.

67. Registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostata patvirtina, kad Registro tvarkytojas tik kaupia duomenis Registre ir atsako už jų teisingumą ir apsaugą, tačiau pats nepriima (ir nenaikina) sprendimų, kurių pagrindu yra daromi įrašai Registre – registruojami juridiniai faktai. Taip ir nagrinėjamu atveju Registro tvarkytojas negali panaikinti įrašų Registre, kurie yra padaryti sandorių pagrindu, kol šie sandoriai nepripažinti negaliojančiais arba nepateiktas kitoks suinteresuotų asmenų dokumentas, sudarantis pagrindą išregistruoti vieną ir įregistruoti kitą juridinį faktą, susijusį su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis. Apibendrinant spręstina, kad tiek Teritorinio, tiek Centrinio registratoriaus byloje skundžiami sprendimai atitinka minėtus aukštesnės galios teisės aktų reikalavimus, todėl yra teisėti ir naikinti jų teismas neturėjo pagrindo.

68. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neteisingai vertino minėtas aplinkybes, todėl neteisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikinamas. Atitinkamai, nėra pagrindo įpareigoti viešojo administravimo subjektą priimti tokį sprendimą, kurio jis pagal įstatymus negali priimti, todėl pareiškėjų skundas negali būti patenkintas ir turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas.

69. Kaip minėta, trečiasis suinteresuotas asmuo E. D. prašė priteisti iš pareiškėjų bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje išlaidas (3 066,74 Eur).

70. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 3 dalis numato, kad tretieji suinteresuoti asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės.

71. E. D. apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsakovas buvo įpareigotas pareiškėjų prašymą nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Taigi, trečiojo suinteresuotojo asmens E. D. apeliacinis skundas buvo patenkintas ir minėto trečiojo suinteresuotojo asmens teisės šioje dalyje buvo apgintos, tačiau E. D. apeliaciniame skunde neprašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo panaikinti pareiškėjų ginčijami sprendimai. Nors ir ne tais pačiais motyvais kaip pareiškėjai, tačiau E. D. taip pat vertino, kad pareiškėjų ginčijami sprendimai turi būti panaikinti. Apeliacinės instancijos teismui minėtus sprendimus pripažinus teisėtais ir pagrįstais, E. D. teisės šioje dalyje nebuvo apgintos. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju egzistuoja ABTĮ 40 straipsnio 3 dalyje numatytos sąlygos priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui bylinėjimosi išlaidas, sprendžiant, kad priimtu teismo sprendimu buvo apginta 50 proc. trečiojo suinteresuotojo asmens E. D. teisių. Atsižvelgiant į tai ir į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos), 8.9, 8.11 ir 8.16 punktus, bei į tai, kad trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti suma (3 066,74 Eur) neviršija Rekomendacijose nustatytos maksimalios sumos už susipažinimą su pareiškėjų apeliaciniu skundu ir atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą, už prašymą pratęsti terminą atsiliepimui į apeliacinį skundą pateikti ir už apeliacinio skundo parengimą, E. D. iš pareiškėjų priteistina 1 533,38 Eur (3 066,74 Eur / 2) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Bylinėjimosi išlaidos iš pareiškėjų priteistinos lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno pareiškėjo E. D. priteistina po 766,69 Eur bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi ir 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Teofilė“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Žizandra“ bei trečiojo suinteresuotojo asmens E. D. apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Teofilė“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Žizandra“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiajam suinteresuotam asmeniui E. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Teofilė“ priteisti 766,69 Eur ir iš pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žizandra“ priteisti 766,69 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius