2025-02-05 Nr. AB-2131-3-61-3-08001-2023-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1401-968/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08001-2023-9

Procesinio sprendimo kategorija 28.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovams Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2023 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. (8.1Mr)TP-23-NT-00240 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – ir 2023 m. liepos 21 d. sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą; 3) priteisti pareiškėjo naudai iš Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 5 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas taip pat prašė teismo priteisti jo naudai iš atsakovo patirtas procesines išlaidas.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Jis turi negalią ir gauna mažas pajamas. Manydamas, kad valstybės institucijos tyčia neatlieka tiesioginių pareigų ir galbūt dangsto nusikalstamas veikas vykdančius politikus, 2023 m. liepos 17 d. pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą suteikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą pareiškėjo inicijuotoje administracinėje byloje (toliau – ir 2023 m. liepos 17 d. prašymas). Išnagrinėjęs minėtą prašymą, 2023 m. liepos 21 d. atsakovas priėmė sprendimą atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Priimdamas minėtą sprendimą, atsakovas nurodė, kad pareiškėjas atsisako padengti dalį antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų ir jau naudojasi antrine valstybės garantuojama teisine pagalba kitose pareiškėjo inicijuotose bylose.

2.2. Lietuvos Respublikos Seimas 2010 m. gegužės 27 d. ratifikavo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją ir jos Fakultatyvų protokolą, tačiau nuo 2014 m. Lietuvos Respublikos valstybė nepagrįstai riboja asmenų, turinčių negalią, galimybes įgyti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Priimdamas 2023 m. liepos 21 d. sprendimą, atsakovas nepagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Žinodamas, kad pareiškėjas inicijavo kelias bylas prieš patį atsakovą, atsakovas tyčia atsisakė suteikti pareiškėjui prašomą pagalbą.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė teismo atmesti pareiškėjo skundą. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjas 2023 m. liepos 17 d. pateikė atsakovui prašymą suteikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą pareiškėjo inicijuotoje administracinėje byloje dėl Lietuvos Respublikos policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos 2023 m. liepos 14 d. rašto Nr. 5-S-16707. Teikdamas 2023 m. liepos 17 d. prašymą, pareiškėjas nurodė, kad jis atsisako apmokėti jam tenkančių procesinių išlaidų dalį. Nagrinėdamas minėtą prašymą, atsakovas nustatė, kad pareiškėjas jau naudojasi antrine valstybės garantuojama teisine pagalba pareiškėjo inicijuotoje civilinėje byloje dėl 2022 m. lapkričio 29 d. atsakovo priimto sprendimo Nr. (8.1)TP-22-T-06688. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis bei Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis, atsakovas 2023 m. liepos 21 d. priėmė sprendimą atsisakyti suteikti pareiškėjui prašomą antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

3.2. Antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią bei ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą ir ginti būtinosios pagalbos siekiančių asmenų teisėtus interesus. Asmens teisė gauti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nėra prigimtinė ir absoliuti. Minėtą teisę savo iniciatyva ir nuožiūra valstybė gali suteikti asmenims tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Todėl, net ir nustatęs formalias sąlygas suteikti asmeniui antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, atsakovas privalo laikytis Įstatymo nuostatose numatytų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo apribojimų.

3.3. 2023 m. liepos 21 d. sprendimas priimtas laikantis imperatyvių Įstatymo nuostatų. Atsakovas neturi galimybių teikti asmeniui antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą daugiau nei vienoje byloje, išskyrus atvejus, kai asmuo sutinka apmokėti antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo metu patirtas procesines išlaidas. Teikdamas 2023 m. liepos 17 d. prašymą, pareiškėjas atsisakė apmokėti jam tenkančių procesinių išlaidų dalį, taip pat jis neinformavo, kad atsisakė antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kitoje jo inicijuotoje byloje.

3.4. Kritiškai vertintinas pareiškėjo reikalavimus priteisti jam iš atsakovo patirtą neturtinę žalą. Pareiškėjas privalo įrodyti patirtą neturtinę žalą bei pagrįsti tarp minėtos žalos bei atsakovo neteisėtų veiksmų egzistuojantį priežastinį ryšį. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių atsakovo neteisėtų veiksmų bei nepateikė jokių minėtus veiksmus pagrindžiančių duomenų.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

5. Teismas nustatė, kad 2023 m. liepos 17 d. pareiškėjas pateikė Tarnybos Vilniaus skyriui prašymą suteikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą administracinėje byloje. Vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkto nuostatomis, 2023 m. liepos 21 d. atsakovas priėmė sprendimą atsisakyti suteikti pareiškėjui prašomą antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Tarnyba 2023 m. liepos 17 d. sprendime konstatavo, kad, teikdamas 2023 m. liepos 17 d. prašymą, pareiškėjas atsisakė padengti jam tenkančių antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dalį ir jau naudojasi antrine valstybės garantuojama teisine pagalba civilinėje byloje Nr. e2-12539-1150/2022 dėl 2022 m. lapkričio 29 d. atsakovo priimto sprendimo Nr. (8.1)TP-22-T-06688.

6. Teismas pažymėjo, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą ir ginti būtinosios pagalbos siekiančių asmenų teisėtus interesus. Tačiau asmens teisė gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nėra absoliuti ir neribojama. Valstybės garantuojamą teisinę pagalbą savo iniciatyva ir savo nuožiūra valstybė suteikia tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Tai reiškia, kad, siekdamas pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba, asmuo privalo laikytis Įstatymo bei kitų teisės aktų nustatytos tvarkos.

7. Teismas pabrėžė, kad, teikdamas valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, atsakovas turi atsižvelgti tiek į siekį užtikrinti kokybišką ir efektyvią asmens teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugą, tiek į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo bei draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba principus. Todėl, spręsdamas klausimą dėl antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, visais atvejais atsakovas turi įvertinti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies nuostatose numatytus atsisakymo suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą pagrindus. Asmeniui atsisakius padengti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, atsakovas įgyja savarankišką pagrindą atsisakyti suteikti asmeniui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

8. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas atsisakė padengti antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dalį, taip pat nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, kad atsakovas nebeteikia pareiškėjui valstybės garantuojamos teisinės pagalbos pareiškėjo inicijuotoje civilinėje byloje Nr. e2-12539-1150/2022. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos konstatavo, kad, priimdamas 2023 m. liepos 21 d. sprendimą, atsakovas pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prašomą antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

9. Teismas nurodė, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies nuostatos nenumato šios normos taikymo išimčių, todėl atsakovas, net ir nustatęs kitus pagrindus suteikti pareiškėjui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, negalėjo priimti imperatyvioms Įstatymo nuostatoms prieštaraujančio sprendimo.

10. Dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui neturtinę žalą teismas pažymėjo, kad, priimdamas 2023 m. liepos 21 d. sprendimą, atsakovas teisėtai atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Teismas atkreipė dėmesį, kad, teikdamas skundą, pareiškėjas nenurodė jokių kitų neteisėtų atsakovo veiksmų bei nepateikė šiuos veiksmus pagrindžiančių duomenų. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų.

III. 11. Pareiškėjas A. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir perduoti administracinę bylą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

12. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas neatskleidė administracinės bylos esmės. Teismas nepagrįstai neišreikalavo iš atsakovų bei trečiųjų asmenų papildomų duomenų, nesuteikė pareiškėjui galimybės betarpiškai apklausti atsakovus bei trečiuosius asmenis, nesujungė tarpusavyje susijusių administracinių bylų ir vilkina administracinių bylų nagrinėjimą.

12.2. Teismas nesilaikė 2024 m. įvykusios administracinių teismų reformos tikslų. Galbūt demonstruodamas priklausomybę nuo politinių partijų bei užsienio valstybių institucijų, teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į kompetentingas institucijas dėl reikalingų išaiškinimų.

12.3. Teismas nesilaikė teismo nešališkumo reikalavimų. Bylos nagrinėjimo metu tarp administracinę bylą nagrinėjančios teisėjos bei Regionų administracinio teismo pirmininko bei jo pavaduotojos kilo interesų konfliktas.

12.4. Pareiškėjas prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu pateikti išaiškinimus, ar, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė pareiškėjo teisės į nešališką teismo procesą. Jis taip pat prašo prie administracinės bylos prijungti naujus įrodymus bei kitų teisminių procesų medžiagą.

13. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą nurodytas faktines aplinkybes bei argumentus. Taip pat atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo atliktai išvadai, kad, pareiškėjui atsisakius padengti jam tenkančių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dalį, atsakovas pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Atsakovas pažymi, kad, teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas išreiškia tik subjektyvią nuomonę ir nurodo abstrakčius bei su nagrinėjama administracine byla nesusijusius teiginius. Teikdamas 2023 m. liepos 17 d. prašymą, pareiškėjas atsisakė padengti antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dalį ir nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, jog civilinėje byloje Nr. e2-12539-1150/2022 valstybės garantuojama teisinė pagalba pareiškėjui nebėra teikiama. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 14. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2023 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. (8.1Mr)TP-23-NT-00240 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo, bei su tuo susijusių reikalavimų įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą bei priteisti pareiškėjo naudai iš Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 5 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Nesutikdamas su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė teismui apeliacinį skundą.

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

17. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė ir prašo prijungti prie bylos dokumentą „Administracinių teismų reforma 2024“. Taip pat jis prašo prijungti prie šios bylos administracinių bylų Nr. eI2-9571-644/2024, Nr. I2-10156-422/2024, Nr. I2-12784-809/2024, Nr. I2-17189-1029/2024, Nr. I2-17560-583/2024, Nr. I2-17967-776/2024, Nr. I2-18394-952/2024, Nr. I2-17891-641/2024, Nr. I2-18541-402/2024, Nr. I2-18942-979/2024, Nr. I2-18943-1161/2024, Nr. I2-20058-426/2024, Nr. I2-20240-1235/2024 medžiagą. Šiame kontekste primintina, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepagrindė naujų įrodymų pateikimo ir paminėtų administracinių bylų prijungimo būtinybės atsiradimo apeliaciniame procese. Atsižvelgiant į tai, paminėti pareiškėjo procesiniai prašymai netenkinami.

18. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo asmeniui tvarką nustato Įstatymo nuostatos (2022 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. VIII-1591 redakcija). Įstatymo 11 bei 12 straipsnių nuostatos įtvirtina konkrečius valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo atvejus. Įstatymo 12 straipsnio 6 punktas nustato, kad teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius, turi asmenys, kuriems nustatytas sunkus neįgalumo lygis arba kurie yra pripažinti nedarbingais, arba sukakę senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, taip pat šių asmenų globėjai (rūpintojai), kai valstybės garantuojama teisinė pagalba reikalinga globotinio (rūpintinio) teisėms ir interesams atstovauti bei ginti.

19. Administracinėje byloje tarp proceso šalių nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjas atitinka Įstatymo 12 straipsnio 6 punkto nuostatose įtvirtintas sąlygas gauti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

20. Antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią bei ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą bei apginti būtinosios pagalbos siekiančių asmenų teisėtus interesus. Asmens teisė gauti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir (ar) neribojama. Savo iniciatyva bei nuožiūra minėtą teisę valstybė suteikia asmeniui tik tokia apimtimi, kokia šią teisę ji yra pajėgi garantuoti. Tai reiškia, kad, net ir nustačius formalius pagrindus teikti asmeniui antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, Įstatymo nuostatos gali apriboti asmens teisę gauti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 13 d. administracinėje byloje Nr. A-2243-1188/2024).

21. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo tvarka reglamentuojama Įstatymo 14 straipsnyje. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 12 straipsnyje nurodytiems asmenims, neatsižvelgiant į asmens (šeimos) turtą ir asmens pajamas, valstybė garantuoja ir apmoka 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pagal šio straipsnio 7 dalį pareiškėjui, kurio asmens (šeimos) turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–18 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama vienoje byloje, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 30 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (Įstatymo 11 str. 7 d. 9 p.). Šiame kontekste primintina, kad LVAT yra konstatavęs, jog pareiškėjui prašyme suteikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išreiškus nesutikimą padengti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dalį, pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkto nuostatas Tarnyba įgyja savarankišką pagrindą atsisakyti pareiškėjui teikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (žr., pvz., 2023 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1560-492/2023).

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi administracinės bylos įrodymus, ir šalių argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas 2023 m. liepos 21 d. pagrįstai priėmė sprendimą atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Teikdamas 2023 m. liepos 17 d. prašymą, pareiškėjas akivaizdžiai atsisakė padengti antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dalį. Vadinasi, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkto nuostatomis, atsakovas turėjo savarankišką pagrindą atsisakyti suteikti pareiškėjui prašomą pagalbą. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino visus pagrindinius pareiškėjo skundo argumentus, visapusiškai įvertino reikšmingus administracinės bylos įrodymus bei padarė pagrįstas išvadas. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nenurodo jokių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas.

23. Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo patirtą neturtinę žalą pažymėtina, kad patirtos turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų, atlyginimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatos. Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnis įtvirtina, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valdžios institucijų veiksmais, taikymo sąlygas bei tvarką reglamentuoja Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 2 dalis nustato, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas.

24. Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį valdžios institucijų atsakomybė už padarytą žalą atsiranda nustačius tris būtinąsias sąlygas: neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą), pareiškėjo patirtą žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų valdžios institucijų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų valstybės institucijos atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2620-624/2017).

25. Konstatuotina, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos – atsakovo neteisėtų veiksmų. Priimdamas 2023 m. liepos 21 d. sprendimą, atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų, jokių kitų atsakovo atliktų veiksmų teisėtumo pareiškėjas neginčijo. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti kitų atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų bei spręsti klausimą dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą.

26. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl teismo šališkumo, teisėjų kolegija akcentuoja, kad, siekdamas užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatose įstatymų leidėjas įtvirtino teismo nušalinimo institutą. Manydama, kad administracinę bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, proceso šalis gali pasinaudoti ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatose numatytomis procesinėmis garantijomis bei pateikti teismui motyvuotą pareiškimą dėl teisėjo nušalinimo. Reikšdama teisėjui nušalinimą, proceso šalis turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog, teismui pritaikius teisėjo nušalinimo institutą, administracinė byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai. Visais atvejais abejones dėl teismo (teisėjų) nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi proceso šalis privalo pagrįsti konkrečiais įrodymais, o ne tik samprotavimais bei prielaidomis (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-691-968/2023).

27. Pareiškėjas teisėjos šališkumą iš esmės grindžia abstraktaus pobūdžio teiginiais, išimtinai susijusiais su teismo (teisėjų) jurisdikcijos įgyvendinimo veikla. Šiame kontekste akcentuotina, kad teisėjos veiklos išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas – savaime negali būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo įrodymas. Aplinkybė, kad pareiškėjo nurodytas aplinkybes teismas įvertino pareiškėjo pozicijai nepalankiu būdu, arba aplinkybė, kad galbūt pareiškėjo nurodyta teisėja nagrinėjo kitas pareiškėjo bylas, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti teismo nešališkumo reikalavimų pažeidimo.

28. Pareiškėjas prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė teisės į nešališką teismo procesą. Šiuo aspektu primintina, kad teismo teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą įgyvendinimo tvarka reglamentuojama ABTĮ 4 straipsnyje. Paminėto straipsnio 2 dalis nustato, kad, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teismo pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja administracinėje byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijos nuostatoms. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).

29. Įvertinus pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, konstatuotina, kad pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti konkrečių teisės aktų nuostatų atitiktimi Konstitucijai ar jose įtvirtintiems principams. Teisėjų kolegija nenustatė būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą. Todėl šis pareiškėjo prašymas netenkinamas.

30. Kiti pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo abejoti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumu bei teisėtumu. Todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo aktualios teismų praktikos ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra priimtas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis