14d219fb-7018-454b-bd26-ec415fc6bde5 · Lietuvos apeliacinis teismas

? Civilinė byla Nr. e2A-17-450/2022 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01561-2019-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.1.2; 1.4.3; 3.3.1.18.4 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. liepos 7 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Danguolės Martinavičienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Irmanto Å ulco, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo E. L. ir atsakovės Teisėjų tarybos apeliacinius skundus bei atsakovų Lietuvos Respublikos Prezidento ir Lietuvos Respublikos Seimo prisidėjimus prie atsakovės Teisėjų tarybos apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo E. L. ieÅ¡kinį atsakovams Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Prezidentui, Teisėjų tarybai dėl atleidimo iÅ¡ Lietuvos Aukščiausio Teismo teisėjo pareigų pripažinimo neteisėtu.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovas E. L. su ieÅ¡kiniu kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas pripažinti neteisėtais, negaliojančiais ir panaikinti: 1.1. Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretÄ Nr. 1K-25, kuriuo kreiptasi į Teisėjų tarybÄ praÅ¡ant patarti dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti E. L. iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ ; 1.2. Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimÄ Nr. 13P-144-(7.1.2), kuriuo patarta Lietuvos Respublikos Prezidentui teikti Lietuvos Respublikos Seimui atleisti E. L. iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ ; 1.3.

Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretÄ Nr. 1K-45, kuriuo pateikta Lietuvos Respublikos Seimui atleisti E. L. iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ ; 1.4. Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimÄ Nr. XIII-2436, kuriuo E. L. atleistas iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ .

2. Nurodė, kad praÅ¡o pripažinti neteisėtu atleidimÄ iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų dėl padarytų procedÅ«rinių pažeidimų, kurie yra esminiai, nes buvo pažeistos ieÅ¡kovui Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau ir – Konstitucija) ir įstatymais garantuotos teisės. Tokio pobÅ«džio pažeidimai, nepriklausomai nuo prieÅ¡ ieÅ¡kovÄ pradėto baudžiamojo proceso ir jo rezultato, sudaro savarankiÅ¡kÄ pagrindÄ ieÅ¡kovo atleidimÄ iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų pripažinti neteisėtu ir panaikinti Å¡iame procese dalyvavusių institucijų priimtus sprendimus.

IeÅ¡kovo teigimu, jam įteikto praneÅ¡imo apie įtarimÄ turinys suponuoja, kad baudžiamojoje byloje turėtų bÅ«ti nustatinėjamos tos pačios faktinės aplinkybės, t. y. ar ieÅ¡kovas savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos teisėjų etikos kodekso normas bei, ar dėl to kilo didelė žala. Tačiau minėtos aplinkybės jau faktiÅ¡kai yra konstatuotos Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimu. IeÅ¡kovui nebuvo leista susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Ribojimas susipažinti su medžiaga, kurios pagrindu priimami ieÅ¡kovui neigiamas teisines pasekmes sukeliantys sprendimai, yra grubÅ«s rungimosi ir lygiateisiÅ¡kumo principų bei ieÅ¡kovo teisės į gynybÄ pažeidimai.

Bylos nagrinėjimo metu pateiktu pareiÅ¡kimu ieÅ¡kovas papildė ieÅ¡kinio pagrindÄ , įvertinęs gautus dokumentus iÅ¡ ikiteisminio tyrimo medžiagos, ir atitinkamai laikėsi pozicijos, kad atsakovė Teisėjų taryba nepagrįstai patarė jį atleisti iÅ¡ pareigų. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies: 3.1. pripažino neteisėtu, dėl to negaliojančiu Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimÄ Nr. 13P-144-(7.1.2), kuriuo patarta Lietuvos Respublikos Prezidentui teikti Lietuvos Respublikos Seimui atleisti E. L. iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ , ir jį panaikino; 3.2. bylos dalį dėl ieÅ¡kovo E. L. reikalavimo pripažinti neteisėtu, dėl to negaliojančiu Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretÄ Nr. 1K-25, kuriuo kreiptasi į Teisėjų tarybÄ praÅ¡ant patarti dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti E. L. iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ , nutraukė; 3.3. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ (toliau ir – Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2436, kuriuo E. L. atleistas iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ , atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 22 straipsnio 2, 3 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 30 straipsniui, 31 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 115 straipsnio 5 punktui, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir – Konvencija) 6 straipsnio 2 dalies a ir b punktams, 8 straipsniui, konstituciniams valdžių padalijimo, atsakingo valdymo principams konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams; 3.4. kreipėsi į Konstitucinį TeismÄ dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto Nr. 1K-45, kuriuo pateikta Lietuvos Respublikos Seimui atleisti E. L. iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ , atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 22 straipsnio 2, 3 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 31 straipsnio 1, 2 dalims, 30 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 115 straipsnio 5 punktui, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a ir b punktams, 8 straipsniui, konstituciniams valdžių padalijimo, atsakingo valdymo principams konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams; 3.5. likusiÄ civilinės bylos dalį sustabdė, iki Konstitucinis Teismas iÅ¡nagrinės praÅ¡ymÄ .

4. Teismas sutiko su atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo argumentu, kad bendros kompetencijos teismas negali panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidento ginčo objektu tapusių dekretų, kaip ir Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2436. Tai eksplicitiškai nurodyta Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje.

5. Teismas nusprendė, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau ir – Teismų įstatymas) 90 straipsnio 9 dalyje numatytas teisinis reguliavimas suteikia teisę ginčyti ieÅ¡kovui jo atleidimÄ iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pareigų tiek, kiek tai yra suteikta teismų praktikoje suformuota teisės aiÅ¡kinimo taisykle – ginčyti Teisėjų tarybos patarimÄ .

6. Teismas konstatavo, kad teisėjo statuso praradimo procedÅ«ra turėjo bÅ«ti vykdoma Teismų įstatyme arba Konstitucijoje įtvirtintais principais (Konstitucinio Teismo 2020 m. rugsėjo 18 d. sprendimas Nr. KT170-S156/2020). Teisėjų tarybos darbo reglamentas (toliau – ir Reglamentas), patvirtintas Teisėjų tarybos 2017 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 13P- 30-(7.1.2), nustato Teisėjų tarybos darbo tvarkÄ (1 punktas). Tai teisės aktas, kuris taikomas Teisėjų tarybai, siekiant reglamentuoti atsakovės darbo organizavimÄ , bet Å¡is teisės aktas nėra skirtas reguliuoti teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų tvarkÄ .

Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė atsakovės Teisėjų tarybos teiginį, kad ieÅ¡kovo atleidimo iÅ¡ pareigų teisėtumÄ Ä¯rodo aplinkybė, jog patarimas Lietuvos Respublikos Prezidentui dėl ieÅ¡kovo atleidimo iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų buvo duotas griežtai vadovaujantis Teisėjų tarybos darbo reglamentu. Kita vertus, teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes dėl Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. posėdžio eigos, nusprendė, kad buvo nesilaikyta Reglamento 25 punkto ir 63 punkto nuostatų, tačiau ieÅ¡kovui nenurodžius kaip Å¡ios faktinės aplinkybės veikia ieÅ¡kinio dalykÄ , t. y. ieÅ¡kovui neginčijant Å¡iuo aspektu Teisėjų tarybos patarimo, teismas dėl jų plačiau nepasisakė.

7. Teismas vertino, kad Teisėjų taryba nenurodė kokiu bÅ«du įgyvendino teisinio proceso reikalavimus, priimdama sprendimÄ dėl ieÅ¡kovo atleidimo iÅ¡ pareigų. Atsakovė pripažino, kad Teisėjų taryba apribojo ieÅ¡kovo teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo bylos duomenimis. Atsakovė nurodė, kad ieÅ¡kovas atsisakė teikti paaiÅ¡kinimus, nuÅ¡alinimų nereiÅ¡kė. Tačiau byloje nėra pateiktas protokolas, kuriame bÅ«tų fiksuota, kad ieÅ¡kovui buvo iÅ¡aiÅ¡kintos procesinės teisės, jomis realiai leista pasinaudoti, o ieÅ¡kovas atsisakė. Garso įraÅ¡as (Reglamento 46 punktas), pateiktas į bylÄ , taip pat neįrodo, kad realiai buvo įgyvendinti teisinio proceso reikalavimai (pvz., teisė pareikÅ¡ti nuÅ¡alinimÄ ).

8. Perklausęs Teisėjų tarybos posėdžio garso įraÅ¡Ä , teismas pripažino, kad jo metu vykusi ieÅ¡kovo apklausa laisvo pokalbio forma nereiÅ¡kia teisinio proceso reikalavimų įgyvendinimo, priimant sprendimÄ dėl ieÅ¡kovo atleidimo iÅ¡ pareigų. Teismas konstatavo, kad Teisėjų tarybos darbo reglamentas nėra teisės aktas, kuriuo remiantis galėtų bÅ«ti įvertintas teisinio proceso reikalavimų laikymasis, sprendžiant dėl ieÅ¡kovo teisės į gynybÄ užtikrinimo. Å iÄ iÅ¡vadÄ teismas grindė ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurioje konstatuota, kad Teismų įstatyme turi bÅ«ti numatyti teismų teisėjų statusÄ reguliuojančios normos.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teisinėje valstybėje draudžiama žemesnės galios teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimÄ , kuris konkuruotų su nustatytuoju aukÅ¡tesnės galios teisės aktuose, inter alia (be kita ko) pačioje Konstitucijoje (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2012 m. rugsėjo 5 d., 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutarimai).

9. Teismas nustatė, kad 2019 m. rugpjūčio 9 d. Teisėjų tarybos posėdžio metu ieÅ¡kovui buvo pateiktas susipažinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratÅ«ros (toliau – ir Generalinė prokuratÅ«ra) 2019 m. liepos 24 d. raÅ¡tas, kuriuo atsakyta Lietuvos Respublikos Prezidento vyriausiajai patarėjai į 2019 m. liepos 19 d. paklausimÄ .

10. Teismas, įvertindamas Generalinės prokuratÅ«ros 2019 m. liepos 24 d. raÅ¡te iÅ¡dėstytus teiginius, sutiko su ieÅ¡kovu, kad iÅ¡ jo turinio nėra aiÅ¡ku, kaip Teisėjų taryba vertina etikos pažeidimÄ ir kokius požymius apima terminas „teisėjo vardo pažeminimas“. RaÅ¡te nurodyta informacija apima įtarimus ir dėl priesaikos sulaužymo, ir turtinės naudos nesant kyÅ¡ininkavimo požymių, ir padorumo bei pavyzdingumo principų pažeidimų, t. y. labai platus pareikÅ¡tų įtarimų turinys nuo teisėjo pareigų vykdymo iki privataus gyvenimo aspektų.

Tuo pagrindu ieÅ¡kovo įgaliojimai buvo sustabdyti, pradėtas ikiteisminis tyrimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Teisėjų taryba yra vykdomoji teismų savivaldos institucija (Teismų įstatymo 119 straipsnio 1 dalis), todėl jei Å¡i institucija pradėjo teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų procedÅ«rÄ už įtariamus drausmės pažeidimus, tai Teisėjų tarybos parengtas dokumentas, o ne Generalinės prokuratÅ«ros 2019 m. liepos 24 d. raÅ¡tas turėtų bÅ«ti pagrindas pradėti teisinės atsakomybės procedÅ«rÄ .

11. Teismas nurodė, kad Generalinė prokuratÅ«ra nėra subjektas, dalyvaujantis atleidimo procedÅ«roje, todėl jos raÅ¡tai gali bÅ«ti kaip papildoma informacija. Generalinė prokuratÅ«ra negali perimti ieÅ¡kovo veikos kvalifikavimo, todėl Teisėjų taryba, pradėjusi ieÅ¡kovo teisinės atsakomybės procedÅ«rÄ , privalėjo pateikti ieÅ¡kovui suformuluotÄ veikos fabulÄ , tačiau to nepadarė.

12. Teismas sutiko su Teisėjų tarybos atstovo argumentu, kad teisėjų atleidimo iÅ¡ pareigų procedÅ«rai nėra taikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau ir – Darbo kodeksas) normos, tačiau Teismų įstatyme nėra reglamentuoti teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų teisinio proceso reikalavimai, o Å¡io įstatymo preambulėje nurodyta, kad <…> „Šiame Ä®statyme nustatytas teismų organizavimo ir veiklos, teisėjų statuso ir su jais susijusių santykių teisinis reglamentavimas pagrįstas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kituose įstatymuose bei Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtintais visuotinai pripažintais teisės principais: pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms, tarp jų asmens teise į teisminę gynybÄ , teise,<…>“.

13. Ä®vertinęs tai, kad nagrinėjamoje byloje kyla ginčas dėl ieÅ¡kovo teisės į darbÄ užimant teisėjo pareigas, teismas nusprendė, jog Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmenų lygybės prieÅ¡ įstatymÄ principas suteikia galimybę remtis kasacinio teismo praktika darbo bylose, kaip teisės aiÅ¡kinimo gairėmis, nes teisėjas turi turėti laiduojamas ne mažesnes teises kaip kiekvienas dirbantis asmuo.

14. Teismas, spręsdamas dėl kompetentingo subjekto (Teisėjų tarybos) pareigos nurodyti ieškovui jo atleidimo iš pareigų priežastis ir motyvus, rėmėsi kasacinio teismo praktika bylose, kuriose buvo formuojamos teisės aiškinimo taisyklės vadovams. Vadovams yra taikomi aukštesni pasitikėjimo jais reikalavimai ir vadovų darbo prigimtis bei jų atliekamų funkcijų specifika lemia jų drausminės atsakomybės ypatumus. Taigi net ir tuo atveju atleidimo iš pareigų teisinio proceso reikalavimas – teisė žinoti, kokiu pagrindu asmuo yra atleidžiamas ir kokie jam reiškiami reikalavimai, susiję su tokiu atleidimu, yra esminis.

15. Nagrinėjamoje byloje Teisėjų taryba nepateikė ieÅ¡kovui suformuluotų atleidimo iÅ¡ teisėjo pareigų priežasčių, taip pažeisdama jo teisę į teisingÄ procesÄ , kuris pasireiÅ¡kė ir teisinės gynybos suvaržymu. Teismas padarė tokiÄ iÅ¡vadÄ , nes Generalinės prokuratÅ«ros 2019 m. liepos 24 d. raÅ¡te nurodytos aplinkybės skiriasi nuo Teisėjų tarybos patarime dėl ieÅ¡kovo atleidimo iÅ¡ pareigų nurodytų aplinkybių. Tai buvo vienintelis ieÅ¡kovui duotas susipažinti dokumentas, todėl teismas sutiko su jo teiginiais, kad jis nežinojo nuo kokio konkrečiai jam pareikÅ¡to įtarimo gintis Teisėjų tarybai svarstant jo atleidimo iÅ¡ pareigų klausimÄ .

Palyginęs atsakovės Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimÄ Nr. 13P-144-(7.1.2), kuriuo patarta atleisti ieÅ¡kovÄ iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ , su Generalinės prokuratÅ«ros 2019 m. liepos 24 d. raÅ¡tu, teismas nustatė, kad neliko aplinkybių dėl priesaikos sulaužymo, viešųjų ir privačių interesų konflikto, nusikalstamų veikų padarymo.

16. Todėl teismas konstatavo, kad buvo pažeistas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje numatytas visų lygybės prieÅ¡ įstatymÄ principas, nes ieÅ¡kovui nebuvo suteikta lygiai kaip visiems asmenims teisinėje valstybėje teisė žinoti atleidimo priežastis. Pažeidus Å¡iÄ teisę buvo pažeista ieÅ¡kovo teisė, numatyta Konvencijos 6 straipsnyje, reguliuojanti teisės į gynybÄ užtikrinimÄ . Be kita ko, Visuotinė teisėjų chartija 2.2 punkte numato, kad negalima teisėjo perkelti, sustabdyti jo įgaliojimÄ ar atleisti iÅ¡ pareigų kitaip, nei numato įstatymas, ir tik remiantis sprendimu, priimtu tinkamai laikantis Å¡ių drausmės bylos nagrinėjimo procedÅ«rų, užtikrinant tinkamÄ teisę į gynybÄ .

17. Teismas nustatė, kad 2019 m. rugpjūčio 9 d., įvykus nevieÅ¡am Teisėjų tarybos posėdžiui, ieÅ¡kovui buvo leista susipažinti su Generalinės prokuratÅ«ros 2019 m. liepos 24 d. raÅ¡tu. TÄ pačiÄ dienÄ Ä¯vyko ieÅ¡kovo apklausa ir buvo priimtas skundžiamas patarimas. Teismas nusprendė, kad, atsisakius ieÅ¡kovui suteikti galimybę papraÅ¡yti prokuroro leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, buvo pažeista jo teisė teikti praÅ¡ymus, taip suvaržant teisę duoti dėl jos argumentuotus paaiÅ¡kinimus, rungtis byloje. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje contra spoliatorem („prieÅ¡ pažeidėjÄ â€œ) taisyklė netaikoma.

18. Teismas pažymėjo, kad etikos pažeidimai nėra tos kategorijos informacija, kuri bÅ«tų slapto pobÅ«džio. Jei asmuo yra traukiamas drausminės atsakomybės tvarka, tai visa pirminė informacija, iÅ¡ kurios atliekamas veikos kvalifikavimas, turi bÅ«ti pateikiama asmeniui, atleidžiamam jos pagrindu iÅ¡ pareigų, o ne iÅ¡vestiniai Å¡altiniai, kurie yra ikiteisminio tyrimo pareigÅ«no subjektyvus faktinių aplinkybių vertinimas. Tuo atveju, jei ikiteisminio tyrimo bylos duomenys sudaro faktinį atleidimo iÅ¡ pareigų pagrindÄ ir tai yra nevieÅ¡inama informacija traukiamam teisinėn atsakomybėn asmeniui, siekiant nepažeisti ieÅ¡kovo teisės į gynybÄ , buvo galima remtis Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. vasario 19 d. dekretu Nr. 1K-1553, kuriame buvo nurodyta, jog yra teisinis pagrindas ieÅ¡kovo įgaliojimus sustabdyti iki galutinio sprendimo ikiteisminiame tyrime arba sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo.

Bet kuriuo atveju atleidimo iÅ¡ pareigų procedÅ«ra buvo pradėta beveik po metų nuo pradėto ikiteisminio tyrimo. Teisėjų taryba neiÅ¡siaiÅ¡kino iÅ¡ tyrimÄ atliekančio pareigÅ«no ir nepagrindė, kaip ikiteisminio tyrimo bylos duomenų neatskleidimas ieÅ¡kovui gali paveikti ikiteisminio tyrimo rezultatÄ . Teismas konstatavo ieÅ¡kovo teisių pažeidimÄ dėl to, kad buvo apribota jo teisė susipažinti su teisėjo atleidimo teisiniame procese dalyvaujančioms (atitinkamus sprendimus priimančioms) valstybės institucijoms – Lietuvos Respublikos Prezidentui, Teisėjų tarybai ir Lietuvos Respublikos Seimui pateikta informacija.

19. Teismas nusprendė, kad ieÅ¡kovas įrodė jo teisių pažeidimÄ ir tuo faktiniu pagrindu, jog jam buvo apribota duoti dėl jos paaiÅ¡kinimus (tiek dėl jos turinio, tiek dėl formos, tiek dėl informacijos gavimo ir / ar naudojimo teisėtumo), pareikÅ¡ti praÅ¡ymus ar kitaip teisėtai paveikti dėl jo priimamų sprendimų rezultatÄ .

20. IeÅ¡kovas, bÅ«damas teisės profesionalas, prašė pateikti ikiteisminio tyrimo bylos dokumentus, kad galėtų raÅ¡ytiniais duomenimis pagrįsti paaiÅ¡kinimus. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieÅ¡kovo atsisakymas duoti paaiÅ¡kinimus buvo pagrįstas objektyvaus žinojimo, kaip galima įrodyti paaiÅ¡kinimus, kad jie bÅ«tų paveikÅ«s teisininkams profesionalams, sprendžiantiems jo atleidimo iÅ¡ pareigų klausimÄ . Todėl teismas konstatavo, jog buvo pažeista ieÅ¡kovo teisė į teisingÄ teisinių procedÅ«rų taikymÄ , sprendžiant atleidimo iÅ¡ pareigų klausimÄ , kuris pasireiÅ¡kė rungimosi principo pažeidimu, kurio turinys yra siejamas su teisingumo principo elementais (Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisingumo principas).

21. Teismas sutiko su atsakovų argumentu, kad drausminės atsakomybės tikslai yra kiti nei baudžiamosios. Teisėjo veikos teisinį kvalifikavimÄ privalo pateikti Teisėjų taryba, kai sprendžia, ar teisėjo poelgis yra toks, kuriuo jis pažemino teisėjo vardÄ . Teismo vertinimu, atsakovė privalo iÅ¡laikyti procedÅ«rinį teisingumÄ užtikrinančias taisykles, kurios yra skirtos faktinių aplinkybių vertinimo objektyvizavimui.

22. Teismas pripažino pagrįstu ieÅ¡kovo argumentÄ , kad teisėjas, kuris yra susijęs su ikiteisminiame tyrime nustatinėjamomis aplinkybėmis, privalėjo nedalyvauti ne tik balsavime, bet ir nevieÅ¡ame Teisėjų tarybos posėdyje. Teisėjo G. K. nusiÅ¡alinimo procedÅ«ra privalėjo bÅ«ti įforminta pagal Reglamento 27 punktÄ .

23. Teismo vertinimu, tai, kad ieÅ¡kovas ilgÄ laikÄ buvo Teisėjų tarybos narys, turėjo bÅ«ti ypatingai atidžiai įvertinta, ar nėra pažeidžiamas subjektyvusis Teisėjų tarybos narių, dalyvaujant nevieÅ¡ame posėdyje, neÅ¡aliÅ¡kumo aspektas, pasisakant dėl kolegos atleidimo iÅ¡ pareigų. Teisėjų taryba turėjo laikytis tokio paties neÅ¡aliÅ¡kumo standarto, kurio reikalavo iÅ¡ ieÅ¡kovo.

24. Teismas nusprendė, kad Teisėjų tarybos sudėtis nevieÅ¡ame posėdyje neužtikrino subjektyviojo neÅ¡aliÅ¡kumo aspekto, vykdant atleidimo iÅ¡ pareigų teisinį procesÄ . Aplinkybė, kad nevieÅ¡ame posėdyje svarstant ikiteisminio tyrimo bylos duomenis dalyvavo Teisėjų tarybos narys, kuris buvo apklaustas liudytoju Å¡iame tyrime, anot teismo, sudaro pagrindÄ pripažinti Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies pažeidimÄ . Be kita ko, ir dėl to, kad priimant sprendimÄ dėl ieÅ¡kovo atleidimo iÅ¡ pareigų balsavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, kuris slapto pasiklausymo metu aptariamas pokalbyje kaip teikęs konsultacijas dėl kasaciniame teisme esančios bylos. IeÅ¡kovui nesudarius galimybės susipažinti su ikiteisminio tyrimo byla, pateikta Teisėjų tarybai, buvo eliminuota procesinė teisė pareikÅ¡ti nuÅ¡alinimÄ .

25. Teismas atkreipė dėmesį, kad kriminalinės žvalgybos ir procesinės prievartos priemonių panaudojimas taikant drausminę atsakomybę turėjo bÅ«ti atliktas pagal Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalį. Pastarasis įstatymas aiÅ¡kiai numato veiksmų sekÄ , norint panaudoti surinktÄ informacijÄ apie korupcinio pobÅ«džio nuskalstamas veikas, tiriant drausminį nusižengimÄ : pirmiau informacija iÅ¡slaptinama, o po to – panaudojama. Taip ieÅ¡kovo teisės žinoti apie atleidimo iÅ¡ pareigų priežastis ir dėl to pasisakyti (rungimosi principas) nebÅ«tų pažeistos. To nepadarius, teismas konstatavo Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a ir b punktų pažeidimus (iÅ¡samiai bÅ«ti informuotam apie pateikiamo pažeidimo pobÅ«dį ir pagrindÄ bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai).

26. Teismas pažymėjo, kad atsakovai neatsikirto į ieÅ¡kovo argumentÄ dėl nepatikrinto duomenų gavimo teisėtumo. Ä® bylÄ yra pateiktas Teisėjų taryboje 2019 m. rugpjūčio 7 d. gautas Generalinės prokuratÅ«ros atsakymas nurodant, kad Teisėjų tarybos nariai su ikiteisminio tyrimo duomenimis bus supažindinti 2019 m. rugpjūčio 9 d. prieÅ¡ neeilinį Teisėjų tarybos posėdį. Ä®vertinęs Teisėjų tarybos nevieÅ¡o posėdžio procedÅ«ras, teismas nusprendė, kad aplinkybė dėl duomenų surinkimo teisėtumo nebuvo patikrinta.

27. Teismas nurodė, kad Teismų įstatyme nėra numatyta, jog atleidžiant iÅ¡ teisėjo pareigų pagal Å¡io įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktÄ gali bÅ«ti naudojamos kriminalinės žvalgybos ir procesinės prievartos priemonės. Pagrindinis Å¡alies įstatymas – Konstitucija riboja kriminalinės žvalgybos ir procesinės prievartos priemonių naudojimÄ .

28. Spręsdamas dėl drausminio nusižengimo sudėties, teismas konstatavo, kad aplinkybė dėl ieÅ¡kovo dalyvavimo kasacinio skundo priėmime, nurodyta Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarime Nr. 13P-144-(7.1.2), kuriuo patarta Lietuvos Respublikos Prezidentui teikti Lietuvos Respublikos Seimui atleisti E. L. iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ , paneigta teismų informacinėje sistemoje LITEKO bylos skiltyje „Procesas“ padarytais įraÅ¡ais. Nebuvo poelgio dėl kasacinio skundo priėmimo, todėl Å¡ioje dalyje skundžiamas Teisėjų tarybos nutarimas yra nepagrįstas.

29. Teismas, iÅ¡tyręs jam pateiktÄ ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 04-7-00007-18 dalį, padarė iÅ¡vadÄ , kad jame nurodytos aplinkybės negali bÅ«ti vertinamos kaip konsultacija, sudaranti poelgį, kuris yra žeminantis teisėjo vardÄ . Teismas sutiko su ieÅ¡kovo atstovo pastebėjimu, kad E. L. nei klausė, nei domėjosi konkrečia byla ir apie kÄ , kas proceso dalyviai ir dėl ko ginčijasi, tiesiog pasakė akivaizdžiÄ teisinę tiesÄ â€“ negalima papildyti kasacinio skundo. PeržiÅ«rėjus visÄ pokalbio įraÅ¡o stenogramÄ nėra duomenų, kad klausiama apie konkrečiÄ bylÄ .

O. S. nenurodė, kodėl domisi Å¡iuo klausimu, nuspėti, kad teikiama konsultacija dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. nutarties peržiÅ«rėjimo civilinėje byloje Nr. 2S-2455-852/2018, ieÅ¡kovas neturėjo galimybių. Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad 2018 m. lapkričio 6 d. pokalbio įraÅ¡u įrodinėjamas ieÅ¡kovo O. S. konsultavimas dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. nutarties peržiÅ«rėjimo civilinėje byloje Nr. 2S-2455-852/2018 neturi objektyvaus pagrindimo.

30. Teismas nusprendė, kad ieÅ¡kovo abstraktus atsakymas dėl negalimumo pildyti kasacinį skundÄ negali bÅ«ti laikomas poelgiu, žeminančiu teisėjo vardÄ , todėl atsakovų argumentus dėl ieÅ¡kovo veikos neteisėtumo, sudarančio teisinį pagrindÄ už tai jį atleisti iÅ¡ pareigų, atmetė kaip neįrodytus.

31. Teismas pažymėjo, kad pateiktoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra fiksuotas nei vienas 2018 m. gruodžio mėn. vykęs O. S. ir E. L. pokalbis, kuris galėtų bÅ«ti įvertintas kaip asmens konsultavimas teisiniais klausimais. Byloje yra 2018 m. gruodžio mėn. įraÅ¡ai: 2018 m. gruodžio 3 d. dviejų telefoninių pokalbių metu kalbama apie slidinėjimÄ , sporto klubÄ ir studentus; 2018 m. gruodžio 19 d., 2018 m. gruodžio 21 d. ir 2019 m. sausio 18 d. susitikimų turinys neužfiksuotas. Nėra jokių nuorodų į Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S- 2455-852/2018.

32. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareigÅ«no atliekama surinktų duomenų interpretacija neatitinka fiksuotų pokalbių datų ir turinio, todėl negalima pripažinti teiginį dėl konsultacijų teikiant kasacinį skundÄ Ä¯rodytu.

33. Teismas nustatė, kad kasatoriai Ž. P. ir Z. P. pateikė kasacinį skundÄ , datuojamÄ 2018 m. lapkričio 7 d. Kasacinio skundo priėmimo klausimÄ sprendė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų G. D. (kolegijos pirmininkė), A. M. ir D. Å .. Taigi, teismo vertinimu, darant hipotezę, kad ieÅ¡kovas teikė konsultacijas (nors tai nėra tiesiogiai fiksuota ikiteisminio tyrimo byloje, pateiktoje teismui) dėl kasacinio skundo priėmimo, konsultacijos aplinkybę objektyviai paneigia kasacinio skundo pateikimo data, į kolegijÄ ieÅ¡kovas nebuvo paskirtas.

34. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovui negali būti taikomas išskirtinis teisėjo vardo pažeminimo standartas. Byloje nėra duomenų, kad būtų kreiptasi į visuomenę dėl ieškovo priimtų procesinių sprendimų peržiūrėjimo, nors tokių atvejų jau buvo, sprendžiant klausimus dėl teisėjo vardo pažeminimo. Be to, byloje nėra įrodymų, kad ieškovo santykiai su O. S. visuomenei buvo žinomi, nėra įrodymų, kad O. S. būtų buvusi žinoma visuomenei dėl nusikalstamų ryšių.

35. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2018 m. gruodžio 19 d. tarnybiniame praneÅ¡ime yra aiÅ¡kiai nurodyta, jog pinigai skirti siekiant gauti palankų sprendimÄ dėl Druskininkų savivaldybės administracijos atskirojo skundo. Tai, anot teismo, paneigia Teisėjų tarybos įrodinėjamÄ aplinkybę, kad ieÅ¡kovas toleravo pasiÅ«lymus atsilyginti, nes neįrodytas faktas, jog ieÅ¡kovui toks pasiÅ«lymas buvo teiktas.

36. Vertindamas ikiteisminio tyrimo byloje nurodytus pareigÅ«no teiginius teismas nustatė, kad pinigai buvo perduoti 2018 m. spalio 17 d. ir 2018 m. spalio 26 d., o dalis, skirta sprendimams dėl laikinųjų priemonių taikymo papirkti, grÄ Å¾inti 2018 m. gruodžio 6 d. Sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kasacinės instancijos teisme ieÅ¡kovo, kaip kolegijos nario, priimti 2018 m. gruodžio 6 d. ir 2018 m. gruodžio 31 d. Vadinasi, tiek priimant nutartį atmesti praÅ¡ymÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tiek nutartį – sustabdyti vykdymo procesÄ pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimÄ , galimai papirkimui skirti pinigai jau buvo perduoti ir grÄ Å¾inti.

Teismas pažymėjo, jei bÅ«tų daroma prielaida, kad pinigai buvo perduoti poveikiui padaryti per ieÅ¡kovÄ , tai dviejų skirtingų procesinių sprendimų buvimas po pinigų perdavimo ir po jų grÄ Å¾inimo paneigia sÄ sajÄ su įrodinėjamu pasiÅ«lymų toleravimu atsilyginti. Aplinkybės dėl paÅ¡alinės įtakos, kelio neužkirtimas kiÅ¡tis į teisingumo vykdymÄ yra paneigtos pačia ikiteismine tyrimo medžiaga.

37. Teismo vertinimu, Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarime nurodytos aplinkybės dėl poveikio sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimÄ yra pagrįstos prokuroro raÅ¡te atlikta ieÅ¡kovo veiksmų teisine kvalifikacija, kuri nepabaigus ikiteisminio tyrimui galėtų bÅ«ti įvertinta kaip subjektyvus ikiteisminį tyrimÄ atliekančio pareigÅ«no duomenų įvertinimas.

38. Teismas įvertino, kad ikiteisminio tyrimo byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, ieÅ¡kovo žinojimÄ apie O. S. sÄ sajÄ su atsakovų Ž. P. ir Z. P. praÅ¡ymu taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones. Vadinasi, nėra nustatyta objektyviai egzistuojančių faktinių aplinkybių, kad ieÅ¡kovas pažeidė pareigÄ nusiÅ¡alinti.

39. Patikrinęs ikiteisminio tyrimo bylos duomenis, 2018 m. gruodžio 3 d. vykusius O. S. ir A. K. užfiksuotus pokalbius, teismas vertino, kad, dogmatiÅ¡kai mÄ stant, jei iÅ¡ pokalbio daroma iÅ¡vada, jog ieÅ¡kovas 2018 m. gruodžio 3 d. peržiÅ«rėjo teikiamÄ praÅ¡ymÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir „pažiÅ«rėjo, kas ten vaikÅ¡to, kas ten ko praÅ¡o“, tai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje dėl laikinųjų apsaugos priemonių turėjo bÅ«ti tenkinanti kasatorių interesus. Tačiau rezultatas yra prieÅ¡ingas. Be to, nėra fiksuoto paties ieÅ¡kovo pokalbio, kad jis „pažiÅ«rės“, tai tik O. S. interpretacijos, kurių teismas nelaikė patikimomis.

40. Teismas nusprendė, kad Teisėjų tarybos argumentai, jog neformalaus bendravimo metu buvo teikiamos konsultacijos dėl kasacinio skundo, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, aptarinėjama Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2455-852/2018, neužkirstas kelias kiÅ¡tis į teisingumo vykdymÄ , pasiÅ«lymų atsilyginti už palankių sprendimų priėmimÄ toleravimas, yra neįrodyti.

41. Byloje nėra nei vieno tiesiogiai fiksuoto ieÅ¡kovo ir civilinės bylos Nr. 3K-7-91-701/2019 Å¡alių pokalbio, kaip ir pokalbio su O. S., iÅ¡ kurio bÅ«tų galima be laisvo interpretavimo per menamas sÄ sajas, padaryti iÅ¡vadÄ , jog buvo darytas poveikis dėl civilinės bylos nagrinėjimo.

42. Teisėjų tarybai patarime nurodžius aplinkybę dėl pasiÅ«lymų toleravimo atsilyginti už palankių sprendimų priėmimÄ , kaip turinčiÄ sÄ sajÄ su teisėjo vardo pažeminimu, teismas nusprendė, kad toks ieÅ¡kovo poelgis neįrodytas pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenimis.

43. Teismas konstatavo, kad byloje nėra nustatyta konkrečių ieÅ¡kovo veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnis), kuriuos bÅ«tų galima kvalifikuoti kaip teisėjo vardo pažeminimas (Teisėjų etikos kodekso 5 straipsnis). PrieÅ¡ ieÅ¡kovÄ , siekiant surinkti duomenis, buvo panaudotos kriminalinės žvalgybos ir procesinės prievartos priemonės. Teismo vertinimu, panaudojus Å¡ias priemones ir nenustačius nei vienos objektyviai galimos patikrinti aplinkybės, t. y. pvz., ieÅ¡kovo pokalbio įraÅ¡o, kuriuo aiÅ¡kiai bÅ«tų teikiama konsultacija konkrečioje byloje, aptarinėjama konkreti byla, sutikimas priimti atlyginimÄ už palankių sprendimų priėmimÄ , sutikimas daryti poveikio veiksmus, konstatuojama, jog ieÅ¡kovo poelgiai dėl vardo pažeminimo nėra nustatyti, dėl to Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimÄ teismas pripažino Å¡ioje dalyje neteisėtu (Teismų įstatymo 90 straipsnio 9 dalis).

44. Spręsdamas dėl galimo neteisėto poveikio administracinio teismo teisėjui, teismas, ištyręs ikiteisminio tyrimo byloje užfiksuotas aplinkybes, nenustatė, kad 2019 m. sausio mėn. vyko neformalus bendravimas su O. S..

45. Nors teismas vertino, kad R. K. 2019 m. vasario 26 d. apklausos protokole nurodytos aplinkybės gali sudaryti prielaidÄ spręsti, jog ieÅ¡kovas veikė O. S. praÅ¡ymu ir domėjosi administraciniuose teismuose sprendžiamų sukčiavimo su PVM grobstymais bylų praktika, tai neatitiktų reikalavimo nekonsultuoti asmenų teisiniais klausimais įstatymų nenumatytais atvejais, nes ieÅ¡kovas privataus intereso paskatintas domėjosi kitų kolegų formuojama praktika, tačiau byloje nenustatyta, kad ieÅ¡kovas siekė paveikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimÄ administracinėje byloje Nr. A-342-442/2019 turėjusius priimti teisėjus. IeÅ¡kovas klausinėjo kolegos bendrai apie teisminę praktikÄ .

46. Teismo vertinimu, poelgis, kai teiraujamasi privataus intereso tikslais dėl teismų praktikos, bet ne dėl konkrečios bylos esmės, siekiant suteikti konsultacijÄ , negali bÅ«ti prilygintas teisėjo vardo pažeminimui, už kurį pritaikyta sankcija – atleidimas iÅ¡ pareigų.

47. Teismas konstatavo, kad Teisėjų taryba neturėjo faktinio pagrindo konstatuoti buvus konkrečius poelgius, o todėl negalėjo padaryti ir iÅ¡vados, jog ieÅ¡kovas savo elgesiu pažeidė Teisėjų etikos kodekso 7 straipsnio 1 punkte įtvirtinto pagarbos ir lojalumo valstybei principo, 8 straipsnio 2 ir 7 punktuose įtvirtinto teisingumo ir neÅ¡aliÅ¡kumo principo, 9 straipsnio 1 ir 2 punktuose įtvirtinto nepriklausomumo principo, 11 straipsnio 2 punkte įtvirtinto skaidrumo ir vieÅ¡umo principo, 12 straipsnio 2 ir 4 punktuose įtvirtinto sÄ Å¾iningumo ir nesavanaudiÅ¡kumo principo, 13 straipsnio 1 ir 7 punktuose įtvirtinto padorumo principo bei 14 straipsnio 2 punkte įtvirtinto pavyzdingumo principo reikalavimus.

Tai sudaro teisinį pagrindÄ pripažinti neteisėtu, dėl to negaliojančiu Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimÄ ir jį panaikinti (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, 31 straipsnio 1 dalis, 109 straipsnio 1, 3 dalys, 115 straipsnio 5 punktas, 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas, Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 7 dalis).

48. Teismas nurodė, kad, pagal Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalį ir Konstitucinio Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimÄ , teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų procedÅ«ros teisinės pasekmės atsiranda nuo to momento, kai speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija suformuluoja patarimÄ atleisti teisėjÄ iÅ¡ pareigų. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovo reikalavimo – panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretÄ Nr. 1K-25 patenkinimas nesukurtų materialiųjų teisinių padarinių, todėl Å¡iÄ civilinės bylos dalį nutraukė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai 49. Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas E. L. praÅ¡o paÅ¡alinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimo motyvus, kad Vilniaus apygardos teismas neturi kompetencijos spręsti dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto Nr. 1K-45 ir Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2436 teisėtumo ir jų panaikinimo (pripažinimo negaliojančiais) (Sprendimo 39–41 punktai, 44 punktas, 53 punktas, 55 punktas, 204 punktas, 207 punktas, 221 punktas), bei pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas turi kompetencijÄ spręsti dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto Nr. 1K-45 ir Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo teisėtumo ir jų panaikinimo (pripažinimo negaliojančiais); paÅ¡alinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimo motyvus, nurodytus sprendimo 184 punkte:

„Manytina, kad R. K. 2019 m. vasario 26 d. apklausos protokole nurodytos aplinkybės gali sudaryti prielaidÄ spręsti, kad ieÅ¡kovas veikė O. S. praÅ¡ymu ir domėjosi administraciniuose teismuose sprendžiamų sukčiavimo su PVM grobstymais bylų praktika. Tai neatitiktų Kodekso 8 straipsnio 7 punkte numatyto reikalavimo nekonsultuoti asmenų teisiniais klausimais įstatymų nenumatytais atvejais, nes ieÅ¡kovas privataus intereso paskatintas domėjosi kitų kolegų formuojama praktika.“; priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais: 49.1. Teismo iÅ¡vados, kad teismas neturi kompetencijos spręsti dėl Prezidento dekreto dėl teikimo atleisti ir Seimo nutarimo dėl atleidimo teisėtumo ir jų panaikinimo (pripažinimo negaliojančiais), yra neteisėtos, nes: prieÅ¡tarauja Konstitucijos 102 straipsnio 1 daliai, kadangi Å¡ioje konstitucinėje normoje numatyti kiti Seimo aktai ir Respublikos Prezidento dekretai apima tik norminius Å¡ių teisėkÅ«ros subjektų aktus, kuriais sukuriamos, pakeičiamos ir / ar panaikinamos elgesio taisyklės neapibrėžtam teisės subjektų ratui, ir neapima Å¡ių valstybės institucijų priimamų individualaus taikymo nenorminių aktų; prieÅ¡tarauja Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 daliai, tiesiogiai ir neribotai įtvirtinančiai Vilniaus apygardos teismo kompetencijÄ (jurisdikcijÄ ir teismingumÄ ) spręsti civilinę bylÄ , iÅ¡keltÄ pagal teisėjo, nesutinkančio su atleidimu iÅ¡ pareigų, ieÅ¡kinį; riboja ir pažeidžia apelianto teisę į teisminę gynybÄ . 49.2.

IÅ¡vadÄ , kad Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje normoje numatyti kiti Seimo aktai ir Respublikos Prezidento dekretai apima tik norminius Å¡ių teisėkÅ«ros subjektų aktus, ir neapima Å¡ių valstybės institucijų priimamų individualaus taikymo nenorminių aktų, patvirtina Å¡ios teisės normos sisteminis aiÅ¡kinimas kartu su Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalimi. 49.3. Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iÅ¡ pareigų, turi teisę <...> kreiptis į Vilniaus apygardos teismÄ â€œ reiÅ¡kia, kad kiekvienas teisėjas, atleistas iÅ¡ pareigų Konstitucijos 115 straipsnyje nustatytais pagrindais, turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismÄ , t. y. tik Å¡iam teismui yra teismingos bylos dėl visų teisėjų atleidimo iÅ¡ pareigų. 49.4.

Apeliantas turi teisę įgyvendinti teisę į teisminę gynybÄ ir dėl teisinių ir / ar faktinių argumentų reikalauti įstatyme numatyto konkretaus Vilniaus apygardos teismo panaikinti neteisėtus individualaus pobÅ«džio vienkartinio taikymo aktus (tuo pačiu ir juridinius faktus) – Prezidento dekretÄ dėl teikimo atleisti ir Seimo nutarimÄ dėl atleidimo – ir jų individualiai apeliantui sukurtus teisinius padarinius – atleidimÄ iÅ¡ teisėjo pareigų. Å i apelianto teisė yra absoliuti, jos negalima apriboti arba paneigti. 49.5.

Neteisėti Prezidento dekretu dėl teikimo atleisti ir Seimo nutarimu dėl atleidimo apeliantui sukurti padariniai – atleidimas iÅ¡ teisėjo pareigų – negali bÅ«ti panaikinti (pripažinti negaliojančiais), nepanaikinus (nepripažinus negaliojančiais) juos sukÅ«rusių individualaus pobÅ«džio vienkartinio taikymo aktų (ubi ius, ibi remedium, jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi bÅ«ti ir jos gynimo priemonė). 49.6. Apeliantas neturi dispozityvumo ir rungimosi principų (teisės į teisminę gynybÄ principo elementų) užtikrinamos teisės apibrėžti galimos konstitucinės justicijos bylos, iÅ¡keltos pagal Vilniaus apygardos teismo nutartį dėl kreipimosi į Konstitucinį TeismÄ , dalykÄ (ribas).

Konstitucinis Teismas sprendžia tik teisės klausimus, taigi Prezidento dekretas dėl teikimo atleisti ir Seimo nutarimas dėl atleidimo negalėtų bÅ«ti ginčijami dėl faktinių argumentų. 49.7. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 31 straipsnį, apeliantas nebÅ«tų laikomas konstitucinės justicijos byloje dalyvaujančiu asmeniu, turinčiu procesines teises ir galimybę daryti teisėtÄ Ä¯takÄ konstitucinės justicijos bylos rezultatui. Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas, taigi apeliantas neturėtų teisės į teisminę gynybÄ principo užtikrinamos teisės į apeliacijÄ . 49.8.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nėra konstatuota, kad pagal Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalį kompetencijÄ turintis Vilniaus apygardos teismas neturi kompetencijos spręsti dėl Prezidento dekreto dėl teikimo atleisti ir Seimo nutarimo dėl atleidimo teisėtumo ir jų panaikinimo. 49.9. Konstitucinis Teismas yra ne kartÄ konstatavęs, jog tai, ar atleidžiant teisėjÄ iÅ¡ pareigų buvo laikomasi tinkamo teisinio proceso reikalavimų, yra fakto klausimas. 49.10. Teismo vertintas apelianto poelgis, kai teiraujamasi privataus intereso tikslais dėl teismų praktikos, bet ne dėl konkrečios bylos esmės, siekiant suteikti konsultacijÄ , Å¡ioje byloje ginčytu Teisėjų tarybos nutarimu nebuvo ir nėra kvalifikuojamas ieÅ¡kovui kaip teisėjo vardÄ Å¾eminantis poelgis.

Å i skundžiamoje sprendimo dalyje nurodyta prielaida pažeidžia rungimosi ir dispozityvumo principus. 49.11. GinčijamÄ skundžiamos sprendimo dalies prielaidÄ dėl apelianto poelgio pirmosios teismas suformulavo iÅ¡imtinai remdamasis tik R. K. apklausos ikiteisminio tyrimo metu protokolu, ignoruodamas kitus bylos duomenis. Teismas nenustatė ir įrodymais nepagrindė aplinkybės, kad apeliantas konsultavo O. S., taip pat aplinkybės, jog teismų praktika apeliantas domėjosi bÅ«tent paskatintas privataus intereso.

50. Atsakovas Lietuvos Respublikos Prezidentas atsiliepimu į ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimo dalį, kuria byla iÅ¡nagrinėta iÅ¡ esmės, panaikinti, perduodant bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo. Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais atsikirtimais: 50.1. Apelianto pateiktas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies aiÅ¡kinimas neatitinka konstitucinio teisinio reguliavimo ir Konstitucinio Teismo suformuotos oficialiosios konstitucinės doktrinos. 50.2.

Atsakovas sutinka, kad teismas netinkamai teisėjų etikos požiÅ«riu įvertino apelianto bendravimo su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėju R. K. situacijÄ , tačiau tuo požiÅ«riu, jog nepagrįstai nekvalifikavo Å¡ios situacijos kaip poelgio, žeminančio teisėjo vardÄ . Apeliantas nepripažįsta nagrinėjamu atveju taikytino įrodinėjimo standarto, kurio nesilaikė ir teismas. Teismo sprendimo iÅ¡vada, kad apeliantas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėju R. K. kalbėjo „bendrai apie praktikÄ â€œ kaip kolegos, pagrįsta iÅ¡imtinai apelianto teismo posėdžio metu duotais paaiÅ¡kinimais, kurių teismas tinkamai nevertino visos bylos medžiagos kontekste ir nepagrįstai jiems suteikė didesnę įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę.

Tuo remdamasis teismas nepagrįstai apelianto bendravimo su teisėju R. K. situacijÄ kvalifikavo kitaip nei Teisėjų taryba.

51. Atsakovas Lietuvos Respublikos Seimas atsiliepimu į ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ praÅ¡o apeliacinio skundo dalį dėl Vilniaus apygardos teismo sprendimo motyvų, kad Å¡is teismas neturi kompetencijos spręsti dėl Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto Nr. 1K-45 ir Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2436 teisėtumo, paÅ¡alinimo ir pripažinimo, jog Vilniaus apygardos teismas turi tokiÄ kompetencijÄ , atmesti kaip nepagrįstÄ ; kitus apeliacinio skundo praÅ¡ymus vertinti teismo nuožiÅ«ra.

Atsiliepimas grindžiamais Å¡iais atsikirtimais: 51.1. Apelianto pozicija bei jÄ grindžiantys argumentai prieÅ¡tarauja oficialiam Konstitucijos aiÅ¡kinimui Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ir ilgametei Konstitucinio Teismo praktikai nagrinėjant bylas dėl individualių teisės aktų atitikties Konstitucijai ir kitiems aukÅ¡tesnės galios teisės aktams. 51.2. Konstitucinis Teismas, 2006 m. lapkričio 27 d. nutarime pripažindamas Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) įtvirtintÄ nuostatÄ neprieÅ¡taraujančia Konstitucijai, nepaneigė savo iÅ¡imtinės kompetencijos tirti visų Seimo ir Prezidento aktų, tarp jų ir dėl teisėjų atleidimo, konstitucingumÄ , o tik konstatavo, kad pagal KonstitucijÄ Ä¯statymų leidėjas turi diskrecijÄ , laikydamasis konstitucinio teisinės valstybės principo, nustatyti, į kokį teismÄ , inter alia, bendrosios kompetencijos, ir kokia tvarka teisėjas, manantis, jog buvo nepagrįstai, neteisėtai atleistas iÅ¡ pareigų, gali kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo. 51.3.

Apeliantas, įrodinėdamas, kad Vilniaus apygardos teismas turi įgaliojimus vertinti Prezidento ir Seimo priimtų individualių teisės aktų teisėtumÄ , ir siekdamas, jog Å¡is teismas pripažintų ginčijamus Prezidento ir Seimo aktus negaliojančiais ir juos panaikintų, iÅ¡ esmės kvestionuoja Vilniaus apygardos teismo sprendimÄ kreiptis į Konstitucinį TeismÄ su praÅ¡ymu iÅ¡tirti Å¡ių aktų atitiktį Konstitucijai ir Konvencijai, nors pagal KonstitucijÄ ginčyti Å¡ių teismo įgaliojimų įgyvendinimÄ yra neleidžiama. 51.4.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismÄ yra aiÅ¡kinama kaip suponuojanti tai, kad kiekviena teismo nagrinėjamos bylos Å¡alis, suabejojusi įstatymo ar kito teisės akto, kuris gali bÅ«ti taikomas toje byloje ir kurio atitikties Konstitucijai (kitam aukÅ¡tesnės galios teisės aktui) tyrimas yra priskirtas Konstitucinio Teismo jurisdikcijai (t. y. kurio nors Seimo, Prezidento arba Vyriausybės akto ar kurio nors referendumu priimto akto), atitiktimi Konstitucijai (kitam aukÅ¡tesnės galios teisės aktui), turi teisę kreiptis į bylÄ nagrinėjantį bendrosios kompetencijos ar specializuotÄ teismÄ ir praÅ¡yti, kad Å¡is sustabdytų bylos nagrinėjimÄ ir kreiptųsi į Konstitucinį TeismÄ su praÅ¡ymu iÅ¡tirti ir spręsti, ar toje byloje taikytinas Seimo, Prezidento ar Vyriausybės iÅ¡leistas arba referendumu priimtas teisės aktas neprieÅ¡tarauja aukÅ¡tesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai (2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai, 2007 m. liepos 5 d., 2016 m. birželio 28 d. sprendimai).

Be to, pagal Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalį (2019 m. kovo 21 d. redakcija) kiekvienas asmuo, siekiantis apginti dėl Konstitucijai prieÅ¡taraujančio įstatymo ar kito Seimo, Prezidento ar Vyriausybės akto pažeistas savo konstitucines teises ar laisves, iÅ¡naudojęs visas teisinės gynybos priemones, gali tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį TeismÄ su individualiu konstituciniu skundu. 51.5. Apeliantas nutyli Konstitucinio Teismo aktų nuostatas, kuriomis yra tiesiogiai konstatuota Konstitucinio Teismo kompetencija tirti faktines aplinkybes.

Vienas naujausių Konstitucinio Teismo nutarimų, kuriuose buvo vertinamos su ginčyto individualaus teisės taikymo akto priėmimu susijusios faktinės aplinkybės, pavyzdžių – 2020 m. gruodžio 11 d. nutarimas dėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus atleidimo pagrįstumo.

52. Atsakovė Teisėjų taryba atsiliepimu į ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti, tenkinti atsakovės apeliacinį skundÄ ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimo dalį, kuria byla iÅ¡nagrinėta iÅ¡ esmės, ir perduoti bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo. Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais atsikirtimais: 52.1. Apeliacinio skundo teiginiai apie Konstitucinio Teismo kompetencijos ribotumÄ ir praÅ¡ymas tokiÄ kompetencijÄ pripažinti ordinariniams teismams yra nepagrįsti ir nesuderinami su Konstitucija nustatytu teisiniu reguliavimu, Konstitucinio Teismo ir ordinarinių teismų kompetencijos atskyrimo principais. 52.2.

Skunde pateikta kritika teismo sprendimo 184 punkte padarytai iÅ¡vadai remiasi civiliniame procese įprastu įrodinėjimo standartu, paremtu įrodymų pakankamumo taisyklės taikymu. Teisėjų taryba apeliaciniame skunde pagrindė, kad tokio pobÅ«džio bylose taikytinas teisėjo vardÄ Å¾eminančių poelgių įrodinėjimo standartas yra žemesnis – neÅ¡aliÅ¡ko stebėtojo požiÅ«ris ir abejonės tinkamu teisėjo pareigų vykdymu yra pakankamas tokiam su teisėjo etika nederančio teisėjo poelgio konstatavimui.

Aptariamas epizodas bylÄ nagrinėjusio teismo buvo iÅ¡tirtas ir kvalifikuotas netinkamai, tačiau ne dėl argumentų, kuriuos apeliaciniame skunde nurodo ieÅ¡kovas.

53. Apeliaciniu skundu atsakovė Teisėjų taryba praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimo dalį, kuria byla iÅ¡nagrinėta iÅ¡ esmės, ir perduoti bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais: 53.1. Teismas netinkamai kvalifikavo byloje susiklosčiusių teisinių santykių ir kilusio ginčo pobÅ«dį (sui generis, savita), neteisingai nustatė Å¡iuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių subjektų teisių ir pareigų apimtį, dėl to bylÄ iÅ¡sprendė neteisingai. 53.2.

Nagrinėdamas bylÄ teismas nesivadovavo Konstitucijoje įtvirtintas principais, o taikė iÅ¡ darbo teisinių santykių kylančių ginčų nagrinėjimo praktikÄ , taip pažeisdamas suformuotÄ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014). Tai, kad byloje kilę teisiniai santykiai nėra tinkamai kvalifikuoti, lemia netinkamai atliktÄ teisminę ieÅ¡kiniu ginčytų individualių teisės aktų patikrÄ , kadangi teismas netaikė ginčo santykiams taikytinų materialiosios ir proceso teisės normų, ydingai nustatė ginčo ribas, netinkamai vertino procedÅ«rinių garantijų apimtis, deramai neatsižvelgė į taikytinus teisės principus, dėl to netinkamai nustatė gintinų teisės vertybių balansÄ . 53.3.

Teismas, pasirinkdamas su konstituciniu reguliavimu nesuderinamÄ bylos nagrinėjimo atskaitos pozicijÄ , kad ne Lietuvos Respublikos Prezidentas, o Teisėjų taryba inicijavo ieÅ¡kovo atleidimo procedÅ«rÄ , padarė Å¡iurkščiÄ teises taikymo klaidÄ , dėl to priėmė neteisingÄ sprendimÄ . 53.4. Eliminavus vieno iÅ¡ privalomų sudėtinių vientisos atleidimo procedÅ«ros dokumentų patikrÄ , teismo sprendimu sukuriamas su teisinės valstybės principu nederanti teisinio netikrumo situacija. Byloje panaikinus Teisėjų tarybos nutarimÄ , Lietuvos Respublikos Prezidento dekretÄ teikti Seimui atleisti ieÅ¡kovÄ iÅ¡ pareigų ir Seimo nutarimÄ atleisti ieÅ¡kovÄ iÅ¡ pareigų, ieÅ¡kovo atleidimo procedÅ«ra grįžtų į pirminę stadijÄ , kai Lietuvos Respublikos Prezidentas praÅ¡o Teisėjų tarybos patarimo dėl teikimo Seimui atleisti ieÅ¡kovÄ iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų.

IeÅ¡kovo reikalavimas Å¡ioje byloje, nepaisant to, kad iÅ¡skaidytas į atskirus reikalavimus, yra vienas – pripažinti visÄ teisėjo atleidimo procedÅ«rÄ nepagrįsta ir neteisėta bei grÄ Å¾inti ieÅ¡kovÄ Ä¯ Lietuvos Respublikos Prezidentės 2019 m. vasario 19 d. dekretu Nr. IK-1553 „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo E. L. įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn“ buvusiÄ padėtį. Todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo nutraukti civilinės bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos Prezidento dekreto pagrįstumo vertinimo. 53.5.

Teismas skundžiamame sprendime iÅ¡kreipė Lietuvos Respublikos Prezidento ir Teisėjų tarybos konstitucinį statusÄ bei kompetencijų apimtis, ir, padaręs visiÅ¡kai klaidingÄ iÅ¡vadÄ , kad pagal teismų praktikÄ Teismų įstatymo 90 straipsnio 9 dalis apima galimybę ginčyti tik Teisėjų tarybos patarimÄ , dirbtinai, neturėdamas jokio teisinio pagrindo, atskyrė (inter alia nutraukdamas bylÄ dėl Lietuvos Respublikos Prezidento dekreto) Å¡iuos vientisos procedÅ«ros etapus, klaidingai kvalifikavo susiklosčiusius teisinius santykius, neatskleidė ir nevertino civilinės bylos aplinkybių visumos, todėl byloje priėmė neteisingÄ ir tik dalinį sprendimÄ . 53.6.

Teismas netinkamai vertino teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų procedÅ«ros visuminį teisinį reglamentavimÄ ir Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje numatytos specialios teisėjų institucijos vaidmenį teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų procese, todėl padarė neteisingÄ iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovo atleidimo procedÅ«ra Teisėjų taryboje įvairiais aspektais (teisės žinoti kuo kaltinamas, rungimosi ir lygiateisiÅ¡kumo teisių užtikrinimo, duomenų apie teisėjo vardÄ Å¾eminančius poelgius vertinimo ir teisėjo vardÄ Å¾eminančių poelgiu nustatymo) yra neteisėta. 53.7.

Teismo vertinimu, ieÅ¡kovo atleidimo iÅ¡ pareigų klausimas turėjo bÅ«ti sprendžiamas ne žemesnės nei įstatymo galios teisės aktais, nes buvo pasisakoma dėl teisėjo konstitucinės teisės į darbÄ . Tokiu aiÅ¡kinimu teismas, taikydamas darbo teisiniuose santykiuose kylančių ginčų analogijÄ , taip pat supainiojęs Lietuvos Respublikos Prezidento ir Teisėjų tarybos konstitucines funkcijas, savarankiÅ¡kai sukÅ«rė procedÅ«rinius Teisėjų tarybos veiklos reikalavimus (pvz., iÅ¡ anksto suformuoti praneÅ¡imÄ apie galimus teisėjo etikos pažeidimus) ir tuo pačiu konstatavo Å¡ių reikalavimų pažeidimÄ .

Taip teismas pakeitė Konstitucijos 112 straipsnio 5 straipsnyje numatytos teisėjų savivaldos institucijos paskirtį ir kompetencijÄ de facto (faktiÅ¡kai) jÄ pripažindamas ne teisine, bet teismine institucija. Tokia iÅ¡vada neatitinka konstitucinio reguliavimo, taip, be kita ko, specialiai teisėjų institucijai nepagrįstai priskiriant Konstitucijos 109 straipsnyje tik teismams deleguotÄ teisingumo vykdymo funkcijÄ su atitinkamais Å¡ios funkcijos vykdymo reikalavimais. Klaidingas Teisėjų tarybos kompetencijos traktavimas sudarė neteisingas Teisėjų tarybos nutarimo ir patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui procedÅ«ros vertinimo prielaidas, dėl to ne tik buvo neatskleista bylos esmė, bet ir neteisingai konstatuoti Teisėjų tarybos tariamai padaryti ieÅ¡kovo teisių pažeidimai. 53.8.

Teisėjų tarybos narys G. K. nusiÅ¡alino nuo ieÅ¡kovo klausimo nagrinėjimo ir nedalyvavo balsavime dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui ieÅ¡kovo atleidimo klausimu. Tai, kad nusiÅ¡alinimo faktas nebuvo užfiksuotas protokole, yra neesminė protokolo įforminimo klaida, neturinti įtakos nei galutiniam klausimo iÅ¡nagrinėjimo rezultatui, nei ieÅ¡kovo teisėms. Reglamento nuostatos nenumato, kad nusiÅ¡alinęs Teisėjų tarybos narys negali stebėtojo teisėmis dalyvauti Teisėjų tarybai sprendžiant klausimÄ , nuo kurio jis yra nusiÅ¡alinęs. 53.9.

Epizodinis vieno iÅ¡ Teisėjų tarybos narių paminėjimas byloje vertintuose slapto sekimo protokoluose nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl Å¡io nario Å¡aliÅ¡kumo. Net ir laikant tokias aplinkybes ieÅ¡kovo teisės Reglamento 25 punkto nustatyta tvarka pareikÅ¡ti nuÅ¡alinimÄ Teisėjų tarybos nariui pažeidimu, toks pažeidimas galėjo ir turėjo bÅ«ti iÅ¡taisytas paties bylÄ nagrinėjusio teismo eliminuojant Å¡io Teisėjų tarybos nario balsÄ . 53.10. Teismas nepagrįstai Generalinės prokuratÅ«ros raÅ¡tÄ vertino tik kaip papildomÄ informacijÄ .

Minėtas raÅ¡tas – tai klausimo nagrinėjimo Teisėjų taryboje ribas nustatęs dokumentas. Tai, kad Teisėjų taryboje bus analizuojamos Generalinės prokuratÅ«ros raÅ¡te nurodytos faktinės aplinkybės teisėju etikos požiÅ«riu, ieÅ¡kovas ir jo atstovas buvo informuoti Teisėjų tarybos pirmininko pačioje posėdžio pradžioje. Teismas suabsoliutino ieÅ¡kovo paaiÅ¡kinimus ir sprendime Generalinės prokuratÅ«ros raÅ¡tÄ analizavo ne pateiktų faktinių aplinkybių, o kito subjekto (Generalinės prokuratÅ«ros) iÅ¡dėstyto teisinio Å¡ių aplinkybių įvertinimo požiÅ«riu.

IeÅ¡kovas 2019 m. rugpjūčio 9 d. posėdžio metu buvo informuotas, todėl žinojo ir suprato, kokie jo poelgiai bus vertinami atitikties teisėjų etikos reikalavimams požiÅ«riu, todėl teismas nepagrįstai nustatė pažeidimÄ dėl netinkamo ieÅ¡kovo informavimo. 53.11. Atsakomybės taikymo forma neturi reikÅ¡mės duomenų teisiniam statusui. IeÅ¡kovo atsakomybė dėl teisėjo vardo pažemino kilo iÅ¡ baudžiamojo proceso metu tiriamų aplinkybių, tačiau tai nereiÅ¡kia, kad Å¡iame procese panaudojami ikiteisminio tyrimo duomenys saugotini mažiau, jeigu jų slaptumo apsaugojimas reikalingas vykstančio ikiteisminio tyrimo sėkmei. 53.12.

Teisėjų taryba nepažeidė ieÅ¡kovo teisės teikti praÅ¡ymus, kadangi ieÅ¡kovo praÅ¡ymas leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo bylos medžiaga buvo pateiktas Teisėjų tarybai. Spręsdamas dėl tariamai ieÅ¡kovo pažeistų teisių nesupažindinant jo su ikiteisminio tyrimo duomenimis ir nesudarant galimybės papraÅ¡yti Å¡iuos duomenis gauti savarankiÅ¡kai, teismas neatsižvelgė į tai, kad ieÅ¡kovas ir pats nesiekė aktyviai gauti Å¡ių duomenų. 53.13. Teismas, netinkamai kvalifikuodamas byloje nagrinėjamus teisinius santykius, pažeidė įrodymus ir įrodinėjimÄ reglamentuojančias CPK 176, 177 straipsnių normas, klaidingai paskirstė įrodinėjimo naÅ¡tÄ bylos Å¡alinis (CPK 178 straipsnis). 53.14.

Kitaip nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, Teisėjų taryboje vyksta žemesnius (paÅ¡alinio objektyvaus stebėtojo) įrodinėjimo standartus atitinkantis procesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014). Å ioje byloje teismas, vertindamas Teisėjų tarybos veiksmus, taikė teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų procesui visiÅ¡kai nebÅ«dingÄ Ä¯rodinėjimo standartÄ . 53.15. Teismas pagrindiniu duomenų apie ieÅ¡kovo poelgius Å¡altiniu laikė ikiteisminio tyrimo bylos duomenis ir juos analizavo.

Teisėjų tarybai Å¡ie duomenys buvo tik papildomi prie Generalinės prokuratÅ«ros raÅ¡to. 53.16. Teisėjų taryba, skirtingai nei bylÄ nagrinėjęs teismas, vertino ne epizodinius ar pavienius duomenis (pokalbių turinį), bet duomenų visumÄ , kuri leido įsitikinti, kad ieÅ¡kovas atliko veiksmus, nesuderinamus su teisėjo profesijai keliamais reikalavimais. 53.17. Teismo pasirinktas klaidingas įrodinėjimo ir teisėjo etikos pažeidimų nustatymo standartas lėmė, kad teismas sprendimu pripažindamas, jog ieÅ¡kovas objektyviai neatliko poelgių, kuriais pažemintas teisėjo vardas, nesilaikė Å¡ioje procedÅ«roje taikytino įrodinėjimo standarto, taip pat išėjo iÅ¡ nagrinėjamos civilinės bylos ribų, nepateisinamai įsiterpdamas į baudžiamosios bylos dalykÄ .

Teismas sprendimu faktiškai pripažino, kad ieškovas nepadarė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Tokia situacija nesiderina baudžiamosios ir drausminės atsakomybės atribojimo požiūriu. 53.18. Klaidingas teismo išvadas dėl Teisėjų etikos kodekso pažeidimų nebuvimo lėmė izoliuotas ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų vertinimas. Teismas konkrečias išvadas dėl ieškovo poelgių, susijusių su bendravimu su bylos baigtimi suinteresuotais asmenimis, ir tokio bendravimo rezultatų darė konkrečių susitarimų ir šių susitarimų (ne)užfiksavimo faktais.

Pagal formuojamÄ bendrosios kompetencijos teismų praktikÄ teisėjų drausminės atsakomybės bylose teisėjo elgesys pripažįstamas žeminančiu teisėjo vardÄ ne tik įrodžius teisėjo bendravimo su asmeniu, suinteresuotu bylos rezultatu, pasekmes, bet ir vien tokio bendravimo faktus. Bendravimo su bylų baigtimi suinteresuota O. S. ieÅ¡kovas neneigė. Ä®vertinusi visumÄ duomenų, Teisėjų taryba turėjo pagrindÄ spręsti, kad ieÅ¡kovas pažeidė Teisėjų etikos kodekso imperatyvus. 53.19.

Sprendimo motyvai, kuriuose kalbama apie kriminalinės žvalgybos priemonių taikymÄ ieÅ¡kovo atžvilgiu ir jų poveikį jo teisėms, nepagrįsti. Pateikta ikiteisminio tyrimo bylos dalis patvirtina, kad duomenys apie ieÅ¡kovo galimai daromas ar padarytas nusikalstamas veikas buvo renkami ne pagal Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymÄ , o Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka atliekant ikiteisminį tyrimÄ . 53.20. Teismas sprendime darė faktines įrodymų vertinimo klaidas, be kita ko, Teisėjų etikos kodekso pažeidimo epizodÄ , susijusį su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėju, vertino draudimo konsultuoti asmenis teisiniais klausimas (Teisėjų etikos kodekso 8 straipsnio 7 punktas) požiÅ«riu, nors Å¡is epizodas yra susijęs su neteisėtu poveikiu teisingumo vykdymo procesui (Teisėjų etikos kodekso 9 straipsnio 1 ir 2 punktai). 53.21.

Teismas bylos įrodymus vertino neobjektyviai. IeÅ¡kovui nepalankias aplinkybes teismas įvertina: „Tai tik O. S. interpretacijos“, o įtariamosios O. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie vienu ar kitu bÅ«du „teisina“ ieÅ¡kovo elgesį, priėmė kaip paneigiančius ieÅ¡kovo padarytus etikos pažeidimus. O. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nebuvo tiesiogiai ir betarpiÅ¡kai iÅ¡tirti nei baudžiamajame procese, nei Å¡ios civilinės bylos metu, be to, įtariamojo statusÄ turintis asmuo naudojasi savęs nekaltinimo privilegija ir už melagingus parodymus neatsako. 53.22.

Atlikdamas įrodymų tyrimÄ , teismas iÅ¡ esmės rėmėsi tik ieÅ¡kovo deklaratyviais teiginiais, kurie neatitinka byloje surinktų faktinių duomenų. 53.23. Sprendimu nėra iÅ¡spręstas visas byloje kilęs ginčas, todėl neaiÅ¡kÅ«s ir tokiu sprendimu sukelti teisiniai padariniai. Vadovaujantis CPK 261 straipsnio 1 dalimi, dalinis sprendimas gali bÅ«ti priimamas tuo atveju, kai byloje yra pareikÅ¡ti keli reikalavimai, tačiau tokie reikalavimai turi bÅ«ti savarankiÅ¡ki materialinės teisės prasme.

Nors ieÅ¡kovo ieÅ¡kiniu ir formuluojami keli reikalavimai, pagal savo teisinę prigimtį jie negali bÅ«ti kvalifikuojami kaip savarankiÅ¡ki. Teismas, dirbtinai iÅ¡skaidęs šį procesÄ , priėmė procesine teisine prasme ydingÄ sprendimÄ , sukÅ«rė beprecedentę teisinio neaiÅ¡kumo situacijÄ . CPK 3 straipsnio 3 dalies reguliavimas suponuoja vienareikÅ¡miÅ¡kÄ iÅ¡vadÄ , kad tuo atveju, jei teismui kyla abejonių dėl teisės akto atitikties Konstitucijai, teismas į Konstitucinį TeismÄ turi kreiptis bylos nagrinėjimo metu, o ne galutiniu sprendimu. 53.24.

Priimdamas sprendimÄ teismas nesilaikė CPK 263 straipsnyje nustatytos pareigos priimti teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ bei pareigos motyvuoti sprendimÄ (CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Teismo sprendimas paremtas iÅ¡imtinai ieÅ¡kovo byloje pateiktais argumentais, o atsakovų pozicijos iÅ¡samiau neanalizuotos. Å ios ir kitos skunde nurodytos aplinkybės Teisėjų tarybai leidžia abejoti, ar byla pirmosios instancijos teisme buvo iÅ¡nagrinėta neÅ¡aliÅ¡kai ir objektyviai (CPK 21 straipsnis).

54. Atsakovai Lietuvos Respublikos Prezidentas ir Lietuvos Respublikos Seimas pateiktais pareiškimais prisidėjo prie atsakovės Teisėjų tarybos apeliacinio skundo.

55. IeÅ¡kovas E. L. atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundÄ praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais atsikirtimais: 55.1. Apeliantės pozicija dėl netinkamo teisinių santykių kvalifikavimo ar bylos nagrinėjimo „atskaitos pozicijos“ yra tik nepagrįsta sprendimo interpretacija. Apeliantė selektyviai atrinko atskiras sprendimo iÅ¡vadas ir jas interpretuoja siekdama pakeisti sprendimo iÅ¡vadų esmę. 55.2. Teismo sprendimo motyvai patvirtina, kad ginčo santykiai nebuvo kvalifikuoti kaip darbo.

Teismų praktikos panaudojimas nekeičia ginčo santykių kvalifikavimo. Apeliaciniame skunde nesuformuluota, kaip tokie sprendimo motyvai netinkamai paveikė galutinį bylos iÅ¡nagrinėjimo rezultatÄ , nepaneigtas sprendimo teiginys, kad teisėjas turi turėti ne mažesnes teises kaip kiekvienas dirbantis asmuo. 55.3. IÅ¡ apeliacinio skundo nėra aiÅ¡ku, kokių kriterijų, apeliantės vertinimu, teismas, vertindamas atleidimo procedÅ«ros neteisėtumÄ , netaikė. Darbo santykių praktika teismas vadovavosi tik kaip papildomomis gairėmis, jų neabsoliutino.

Sprendime aiÅ¡kiai nurodyta, kad dėl Teisėjų tarybos nutarimo teisėtumo sprendžiama remiantis konstituciniais principais, o ne iÅ¡imtinai darbo santykių praktika. 55.4. Teismas sprendime nurodė, kad ieÅ¡kovo atleidimo procedÅ«rÄ pradėjo Lietuvos Respublikos Prezidentas kaip tai numato Konstitucijos 112 straipsnis. Analizuojant sprendimo 88–94 punktus matyti, kad Å¡iuose sprendimo punktuose yra aptariamas ne apskritai visos atleidimo procedÅ«ros pradžios momentas, o izoliuotos apeliantės vykdomos procedÅ«ros pradžios momentas.

Kita vertus, apeliaciniame skunde nėra nurodoma, kodėl, net jei apeliacinio skundo teiginiai dėl bylos nagrinėjimo „atskaitos pozicijos“ ir bÅ«tų pripažinti teisingais, byla galėjo bÅ«ti iÅ¡spręsta neteisingai. 55.5. Apeliantė argumentų, susijusių su konkrečiais Lietuvos Respublikos Prezidento dekreto kreiptis dėl patarimo materialiaisiais teisiniais padariniais, nenurodė, o skunde nurodomos Lietuvos Respublikos Prezidento dekreto sÄ sajos su kitais individualiais teisės aktais CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui nėra reikÅ¡mingos. 55.6.

Teisėjų tarybai pateiktoje medžiagoje neigiamame kontekste minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo, tuometinio Teisėjų tarybos nario, A. N. nenusiÅ¡alinimas (o neleidus susipažinti su Teisėjų taryboje svarstyto klausimo medžiaga – teisės reikÅ¡ti nuÅ¡alinimÄ apribojimas ieÅ¡kovui), yra reikÅ¡mingas ir dėl paties balsavimo fakto, ir dėl formuotos kitų narių nuomonės. Neatmestina, kad A. N., užimdamas aukÅ¡tesnes pareigas nei daugelis kitų tuometinių Teisėjų tarybos narių, savo iÅ¡reikÅ¡ta tendencinga nuomone paveikė ir kitų Teisėjų tarybos narių nuomones.

Tokio pažeidimo iÅ¡taisyti nėra jokios galimybės, o pats pažeidimas neabejotinai turėjo neigiamos įtakos balsavimo rezultatams. 55.7. Teisėjų taryba, nepateikdama ieÅ¡kovui susipažinti informacijos (ikiteisminio tyrimo duomenų), su kuria Teisėjų tarybos nariai buvo supažindinti prieÅ¡ posėdį, pažeidė konstitucinio tinkamo teisinio proceso reikalavimus, iÅ¡ esmės nesudarė galimybės ieÅ¡kovui ir jo advokatui dalyvauti procese. Pagal ieÅ¡kovui kylančių teisinių pasekmių sunkumÄ ieÅ¡kovo atleidimo procedÅ«roje buvo nustatomas „jam pareikÅ¡tas baudžiamasis kaltinimas“ Konvencijos 6 straipsnio prasme, dėl to visos atleidimo procedÅ«ros metu ieÅ¡kovui turėjo bÅ«ti užtikrintos Konvencijos 6 straipsnio 2 ir 3 dalyje numatytos garantijos. 55.8.

Apeliantė pageidauja imuniteto ne tik nuo teisminės, bet ir nuo teisinės institucijos veiklos pagrindinių principų, vykdyti atleidimo procedÅ«ras netaikant net minimaliausių asmens teisių standartų, kuriuos kiekvienam piliečiui garantuoja demokratinė santvarka. 55.9. IeÅ¡kovas ir jo atstovas du kartus teikė Teisėjų tarybai praÅ¡ymÄ nepriimti sprendimo dėl patarimo atleisti ieÅ¡kovÄ , kol ieÅ¡kovui nebus sudaryta galimybė susipažinti su Teisėjų tarybos nariams pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, nurodė tokių praÅ¡ymų argumentus.

Be to, ieÅ¡kovo atstovas nurodė Teisėjų tarybai argumentus dėl to, kad ieÅ¡kovui nėra aiÅ¡ku, nuo ko jis turėtų gintis, ieÅ¡kovas yra verčiamas gintis nuo baudžiamųjų kaltinimų, o tai neleidžia Teisėjų tarybai priimti teisinius padarinius ieÅ¡kovui sukeliančio Teisėjų tarybos nutarimo. Dėl Å¡ių argumentų Teisėjų tarybos nutarime nėra motyvų, dėl to yra Å¡iurkščiai pažeisti konstituciniai tinkamo teisinio proceso reikalavimai. 55.10. Apeliantė nutyli, kad 2019 m. rugpjūčio 1 d. raÅ¡tu buvo pripažinusi, jog iÅ¡ Generalinės prokuratÅ«ros gautoje informacijoje nėra pateikta faktinių duomenų, iÅ¡ kurių Teisėjų taryba galėtų spręsti, ar teisėjų veiksmai laikytini teisėjo vardÄ Å¾eminančiu poelgiu.

Apeliantė iÅ¡ esmės yra pripažinusi ieÅ¡kovo pozicijos pagrįstumÄ , tik dėl ieÅ¡kovui nesuprantamų priežasčių vėliau atsisakė leisti su duomenimis susipažinti ir ieÅ¡kovui. 55.11. Apeliantė aiÅ¡kina Teismų įstatymo 121 straipsnio 2 dalį contra legem (prieÅ¡ įstatymÄ ). Teisėjų tarybos posėdžio suÅ¡aukimo ir sprendimo priėmimo terminai negali ir neturi bÅ«ti tapatinami. 55.12. Apeliantė iÅ¡ esmės neginčija pareigos įsitikinti, kad tam tikras poelgis buvo ir Å¡iuo poelgiu buvo pažemintinas teisėjo vardas.

Tačiau neįmanoma įsitikinti, kad tam tikras poelgis buvo, jei poelgį neva padaręs asmuo neturi galimybių pasiaiÅ¡kinti dėl nurodomo poelgio. 55.13. 2019 m. rugpjūčio 8 d. supažindinimo su bylos medžiaga nebaigus ikiteisminio tyrimo protokolas patvirtina, kad 18 Teisėjų tarybos narių supažindinimas su ikiteisminio tyrimo medžiagos dalimi, kuriÄ sudaro 1 543 lapai, užtruko apie 2 val., kiekvienas iÅ¡ 18 Teisėjų tarybos narių susipažinimui su vienu medžiagos lapu užtruko vidutiniÅ¡kai ne ilgiau kaip 0,25 (ketvirtadalį) sekundės. Susipažinti su dokumentais bei juos įvertinti per tokį trumpÄ laikÄ neįmanoma, dėl to darytina iÅ¡vada, kad Teisėjų tarybos nutarimÄ jos nariai priėmė su pateikta medžiaga nesusipažinę ir jos neįvertinę, ir, priimdama nutarimÄ , Teisėjų taryba iÅ¡ esmės nevykdė jai Konstitucijos ir įstatymų numatytų funkcijų.

AklÄ Generalinės prokuratÅ«ros raÅ¡to perraÅ¡ymÄ , o ne individualų situacijos vertinimÄ ir racionalų motyvavimÄ patvirtina Teisėjų tarybos nutarime esanti techninė klaida. 55.14. Teisėjų taryba analogiÅ¡kus klausimus (kartais net paprastesnius) dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui svarsto kitaip nei ieÅ¡kovo atveju. IeÅ¡kovas iÅ¡ Teisėjų tarybos reikalavo tik tinkamo, Teisėjų tarybos praktikÄ ir lygiateisiÅ¡kumo principÄ atitinkančio teisinio proceso. 55.15. Apeliacinis skundas prieÅ¡tarauja Teisėjų tarybos nutarimui.

Apeliaciniame skunde dėstoma apie abejones dėl ieÅ¡kovo, o Teisėjų tarybos nutarime buvo konstatuoti (nors ir be faktinio pagrindo) tam tikri ieÅ¡kovo poelgiai. BÅ«tent poelgių (o ne abejonių, įspÅ«džių) iÅ¡tyrimas ir sudaro bylos nagrinėjimo ribas. 55.16. Teisėjų taryba Generalinės prokuratÅ«ros informacijos neanalizavo, jos nevertino ir taip pažeidė pareigÄ priimti racionaliai motyvuotÄ sprendimÄ . 55.17. Apeliaciniame skunde atsakovė, vengdama konkrečių aplinkybių vertinimo, siekia prisidengti nepagrįsta aplinkybių interpretacija ir menama interpretuojamų aplinkybių „visuma“.

Siejant su ieÅ¡kovu niekaip nesusijusius epizodus, daromos iÅ¡vados apie ieÅ¡kovo nederamus veiksmus. Apeliantė remiasi iÅ¡imtinai trečiųjų asmenų apkalbomis ir teisėtais ieÅ¡kovo poelgiais. 55.18. Nagrinėjant bylÄ teisme apeliantė iÅ¡plėtė epizodų, kuriais grindžia Teisėjų tarybos nutarimÄ , kiekį. Å i neteisėta pozicija tęsiama ir apeliaciniame skunde (47 punkte). IeÅ¡kovas laikosi pozicijos, kad toks iÅ¡plėtimas yra neteisėtas, o Teisėjų tarybos nutarimas turi bÅ«ti vertinamas tik jo ribose. 55.19.

Esminis Å¡ios bylos ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi iÅ¡nagrinėtos civilinės bylos Nr. 2A-1354/2014 skirtumas yra tai, kad Å¡ios bylos atveju ieÅ¡kovas nežinojo ir, remiantis byloje esančiais įrodymais, negalėjo žinoti apie O. S. galimÄ suinteresuotumÄ , tuo tarpu civilinės bylos Nr. 2A-1354/2014 atveju teisėjas A. S. žinojo apie D. D. suinteresuotumÄ bylomis. 55.20. Apeliaciniame skunde nepaminėtos konkrečios įrodymų naÅ¡tos paskirstymo klaidos, nepasisakyta, kokias konkrečiai baudžiamosios bylos aplinkybes teismas nustatinėjo, nors neturėjo. 55.21.

Byloje nėra įrodymų apie duomenų surinkimo teisėtumÄ ir leistinumÄ . 55.22. IeÅ¡kovo atleidimo procedÅ«ra, prasidėjusi 2019 m. liepos mėn., yra paremta iÅ¡imtinai Generalinės prokuratÅ«ros pateikta informacija. Nuo atleidimo procedÅ«ros pradžios praėjus pusantrų metų, kaltinamasis aktas nėra suraÅ¡ytas, byla teismui neperduota, nors prokuratÅ«ra dar prieÅ¡ pusantrų metų garantavo, kad faktai egzistuoja. Tai verčia abejoti Generalinės prokuratÅ«ros pateiktų duomenų patikimumu. 55.23.

Dalis ginčo (Lietuvos Respublikos Prezidento dekretas dėl teikimo atleisti, Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas dėl atleidimo) nebuvo iÅ¡spręsta tiek, kiek tai susiję su kreipimusi į Konstitucinį TeismÄ . Todėl teismas kreipėsi į Konstitucinį TeismÄ ne galutiniu teismo sprendimu. 55.24. Konstitucinio Teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. nutarimo 25 punkte tik nurodyta, kad viena iÅ¡ Lietuvos Respublikos Prezidento dekreto ydingumo priežasčių yra Teisėjų tarybos pareigų nevykdymas. Tam tikrų aplinkybių obiter dictum (pasakyta tarp kitko; argumentas, neturintis lemiamos reikÅ¡mės sprendimui) paminėjimas nereiÅ¡kia, kad po minėto nutarimo priėmimo buvo iÅ¡plėsta Konstitucinio Teismo kompetencijos apimtis. 55.25.

Atsakovai laikosi pozicijos, kad Lietuvos Respublikos Prezidento ir Lietuvos Respublikos Seimo aktų teisėtumÄ gali tikrinti tik Konstitucinis Teismas. Dėl Å¡ios priežasties tokia atsakovų pozicija nedera su apeliaciniame skunde nurodoma kritika sprendimo formai. 55.26. Teismo sprendimas yra iÅ¡samus teisinis dokumentas. Su teismo sprendimo iÅ¡vadomis galima sutikti arba nesutikti, tačiau tai savaime nereiÅ¡kia sprendimo motyvavimo pareigos pažeidimo. Apeliantė nepagrįstai ir neteisėtai abejoja pirmosios instancijos teismo objektyvumu ir neÅ¡aliÅ¡kumu. 55.27.

Apeliantės teiginiai, kad sprendimu nebuvo atskleista bylos esmė, neįrodyti ir deklaratyvūs. Apeliantė nesusieja tam tikrų galimų minimalių motyvacijos spragų su netinkamu bylos išnagrinėjimo rezultatu.

56. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 16 d. nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimÄ ir kreipėsi į Konstitucinį TeismÄ su praÅ¡ymu iÅ¡tirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretas Nr. 1K-25 neprieÅ¡tarauja Konstitucijos 74, 116 straipsniams ir konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės, teisėjo ir teismų nepriklausomumo principams.

57. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2022 m. balandžio 15 d. nutarimu Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento ir Lietuvos Respublikos Seimo aktų, susijusių su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų atleidimu, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai Nr. KT45-N3/2022 neprieÅ¡taraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai pripažino: Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretÄ Nr. 1K-25 „Dėl kreipimosi į Teisėjų tarybÄ â€œ; Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto Nr. 1K-45 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti E. L. iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ 1 straipsnį; Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimÄ Nr. XIII-2436 „Dėl E. L. atleidimo iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“.

58. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. gegužės 18 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimÄ bei pasiÅ«lė Å¡alims pateikti nuomonę dėl Konstitucinio Teismo nutarimo, atsižvelgiant į apeliacinio skundo dalykÄ .

59. Atsakovas Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. gegužės 30 d. raÅ¡te nurodė, kad nuosekliai laikosi pozicijos, jog Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2436 „Dėl E. L. atleidimo iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ priimtas laikantis Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto, turinčio įstatymo galiÄ , reikalavimų, juo ieÅ¡kovas pagrįstai ir teisėtai atleistas iÅ¡ Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, jam savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ . Konstitucinio Teismo 2022 m. balandžio 15 d. nutarimu pripažinta, kad Å¡is Seimo nutarimas, kuriuo ieÅ¡kovas atleistas iÅ¡ pareigų, kaip ir Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretas Nr. 1K-25, kuriuo Teisėjų tarybos praÅ¡yta patarti dėl teikimo Seimui atleisti ieÅ¡kovÄ , bei 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas Nr. 1K-45, kuriuo teikta Seimui atleisti ieÅ¡kovÄ , neprieÅ¡tarauja Konstitucijai.

60. IeÅ¡kovas E. L. 2022 m. gegužės 31 d. paaiÅ¡kinimuose nurodė, kad visiÅ¡kai palaiko savo reikalavimus bei juos pagrindžiančius faktinius ir teisinius argumentus. Mano, kad Vilniaus apygardos teismas (atitinkamai ir Lietuvos apeliacinis teismas), pripažinęs Teisėjų tarybos nutarimÄ negaliojančiu, privalo pripažinti negaliojančiais ir tokio Teisėjų tarybos nutarimo pagrindu priimtus Prezidento dekretÄ dėl teikimo atleisti ir Seimo nutarimÄ dėl atleidimo.

61. Atsakovas Lietuvos Respublikos Prezidentas 2022 m. gegužės 31 d. raÅ¡te laikosi pozicijos, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretas Nr. 1K-25, kuriuo Teisėjų tarybos praÅ¡yta patarti dėl teikimo Seimui atleisti ieÅ¡kovÄ , bei 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas Nr. 1K-45, kuriuo teikta Seimui atleisti ieÅ¡kovÄ , priimti laikantis Konstitucijos ir Teismų įstatymo reikalavimų, ieÅ¡kovo atleidimo procedÅ«ra buvo įvykdyta tinkamai ir jis pagrįstai atleistas iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, jam savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ .

62. Atsakovė Teisėjų Taryba 2022 m. gegužės 31 d. pateiktoje nuomonėje nurodė, kad viso proceso metu ji laikėsi nuoseklios ir aiškios pozicijos, jog ieškovas iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų dėl teisėjo vardo pažeminimo buvo atleistas pagrįstai ir teisėtai, atleidimo procedūra buvo atlikta vadovaujantis Konstitucija ir Teismų įstatymu, griežtai laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų, tai iš esmės buvo patvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. balandžio 22 d. nutarime.

Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 63. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir bylos nagrinėjimo ribų 64. Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Seimo 1999 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. VIII-1239 ieškovas E. L. buvo paskirtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju.

65. Generalinė prokuratÅ«ra 2019 m. vasario 15 d. raÅ¡tu Nr. 17.2-752 informavo Respublikos PrezidentÄ apie atliekant ikiteisminį tyrimÄ Nr. 04-7-00007-18 surinktus duomenis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo E. L. atžvilgiu; prašė leisti jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę. Lietuvos Respublikos Prezidentas, susipažinęs su Generalinės prokuratÅ«ros 2019 m. vasario 15 d. raÅ¡te Nr. 17.2-752 pateikta informacija, vadovaudamasis Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalimi, Teismų įstatymo 47 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 2019 m. vasario 19 d. dekretu Nr. 1K-1553 „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo E. L. įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn“ davė sutikimÄ jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę bei sustabdė jo įgaliojimus iki galutinio sprendimo ikiteisminiame tyrime arba sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo.

66. Lietuvos Respublikos Prezidento vyriausioji patarėja 2019 m. liepos 19 d. raÅ¡tu Nr. 2D-3186 kreipėsi į Generalinį prokurorÄ , praÅ¡ydama pateikti E. L. atžvilgiu surinktÄ informacijÄ , galinčiÄ turėti reikÅ¡mės vertinant teisėjo elgesį jo suderinamumo su teisėjo ir Teisėjų etikos kodekso reikalavimais požiÅ«riu. Generalinės prokuratÅ«ros 2019 m. liepos 24 d. raÅ¡tu Nr. 17.2-3480 buvo pateikta informacija apie E. L. atžvilgiu pradėtÄ ikiteisminį tyrimÄ , jį atliekant nustatytas aplinkybes. 2019 m. liepos 26 d. Lietuvos Respublikos Prezidento atstovės nuvyko susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga.

67. Lietuvos Respublikos Prezidentas, susipažinęs su Generalinės prokuratÅ«ros 2019 m. vasario 15 d. raÅ¡te Nr. 17.2-752 ir 2019 m. liepos 24 d. raÅ¡te Nr. 17.2-3480 pateikta informacija, vadovaudamasis Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalimi, 115 straipsnio 5 punktu, Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 7, 8 dalimis, 2019 m. liepos 30 d. dekretu Nr. 1K-25 „Dėl kreipimosi į Teisėjų tarybÄ â€œ kreipėsi į Teisėjų tarybÄ , praÅ¡ydamas patarti dėl teikimo Seimui pritarti E. L. atleidimui iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ .

68. Teisėjų taryba 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimu Nr. 13P-144-(7.1.2), nevieÅ¡ame Teisėjų tarybos posėdyje susipažinusi bei įvertinusi Generalinės prokuratÅ«ros Teisėjų tarybai 2019 m. rugpjūčio 9 d. pateiktÄ ikiteisminio tyrimo medžiagÄ , atsižvelgusi į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo E. L. Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. posėdyje duotus paaiÅ¡kinimus bei konstatavusi, kad pateiktoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra pakankamai informacijos apie netinkamÄ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo E. L. elgesį, nesuderinamÄ su teisėjo profesijai keliamais reikalavimais, nutarė patarti Respublikos Prezidentui teikti Seimui pritarti E. L. atleidimui iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ .

69. Lietuvos Respublikos Prezidentas 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretu Nr. 1K-45, vadovaudamasis Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsnio 2 ir 5 dalimis, 115 straipsnio 5 punktu, Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 3 ir 7 dalimis, atsižvelgdamas į Teisėjų tarybos patarimÄ , kreipėsi į SeimÄ dėl E. L. atleidimo iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ .

70. Seimas 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. XIII-2436, vadovaudamasis Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalimi, 115 straipsnio 5 punktu ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretÄ Nr. 1K-45, atleido E. L. iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ .

71. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ieÅ¡kovo E. L. atleidimo iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ , t. y. dėl drausminės atsakomybės ieÅ¡kovui taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs ieÅ¡kovo reikalavimus, konstatavo, kad Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimas, kuriuo patarta Lietuvos Respublikos Prezidentui teikti Lietuvos Respublikos Seimui atleisti E. L. iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ , yra neteisėtas, dėl to negaliojantis ir naikintinas; tokiÄ iÅ¡vadÄ teismas padarė įvertinęs teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų procedÅ«rÄ Teisėjų taryboje ir konstatavęs įvairius procedÅ«rinius pažeidimus (ieÅ¡kovo atleidimo procedÅ«ra nustatyta ir įvykdyta ne įstatymo lygmens teisės aktu – Reglamentu; nustatyti Reglamento pažeidimai (Teisėjų tarybos nario nusiÅ¡alinimo neįforminimas; posėdyje dalyvavo narys, minimas ikiteisminiame tyrime); ieÅ¡kovo teisių žinoti atleidimo priežastis ir motyvus bei rungimosi principo pažeidimai ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas bylos dalį dėl ieÅ¡kovo reikalavimo pripažinti neteisėtu, dėl to negaliojančiu Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretÄ Nr. 1K-25, kuriuo kreiptasi į Teisėjų tarybÄ praÅ¡ant patarti dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti E. L. iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ , nutraukė, nes, remdamasis Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalimi ir Konstitucinio teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime pateiktais iÅ¡aiÅ¡kinimais, konstatavo, kad teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų procedÅ«ros teisinės pasekmės atsiranda nuo to momento, kai speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija suformuluoja patarimÄ atleisti teisėjÄ iÅ¡ pareigų, todėl tokio reikalavimo patenkinimas nesukurtų materialiųjų teisinių padarinių.

LikusiÄ bylos dalį – dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto Nr. 1K-45, kuriuo pateikta Lietuvos Respublikos Seimui atleisti ieÅ¡kovÄ iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ , ir dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2436, kuriuo E. L. atleistas iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ , teismas sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį teismÄ su praÅ¡ymu iÅ¡tirti, ar Å¡ie teisės aktai neprieÅ¡tarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 22 straipsnio 2, 3 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 30 straipsniui, 31 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 115 straipsnio 5 punktui, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a ir b punktams, 8 straipsniui, konstituciniams valdžių padalijimo, atsakingo valdymo principams konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

72. Ieškovas ir atsakovai, iš dalies nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kelia šiuos klausimus:

1) ar ordinarinis teismas turi kompetencijÄ spręsti dėl Prezidento dekreto dėl teikimo atleisti teisėjÄ iÅ¡ jo užimamų pareigų ir Seimo nutarimo dėl teisėjo atleidimo teisėtumo bei jų panaikinimo (pripažinimo negaliojančiais);

2) ar teismas padarė pagrįstas išvadas dėl ieškovo domėjimosi administraciniuose teismuose nagrinėjamų sukčiavimo su PVM grobstymais bylų praktika tikslo bei intereso ir ar šios išvados neturi būti pašalintos iš skundžiamo sprendimo;

3) ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimas Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte nustatytu pagrindu yra individualus (vientisas), atskirÄ (teisėjo drausminės) atsakomybės rūšį įgyvendinantis procesas, kuriame dalyvauja trys konstitucinius įgaliojimus turintys subjektai (Lietuvos Respublikos Prezidentas, Seimas ir Teisėjų taryba), kurie priima atitinkamus teisės aktus, o teismas, iÅ¡skaidęs šį procesÄ ir iÅ¡ esmės pasisakęs tik dėl dviejų ieÅ¡kovo atleidimo procese dalyvaujančių subjektų priimtų individualių teisės aktų (Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekreto ir Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimo), netinkamai kvalifikavo Å¡alių teisinius santykius ir ginčo pobÅ«dį bei tokiame procese dalyvaujančių subjektų teisių ir pareigų apimtį;

4) ar procesas Teisėjų taryboje turi atitikti tinkamo teisinio proceso reikalavimus, kuriame Teisėjų taryba kaip teisminė, o ne teisinė institucija turi konstatuoti tam tikrų aplinkybių egzistavimÄ , atlikti duomenų tyrimÄ jų leistinumo aspektu;

5) ar teismas, spręsdamas dėl poelgių, kuriais buvo pažemintas teisėjo vardas, nustatymo, taikė tinkamÄ Ä¯rodinėjimo standartÄ . IeÅ¡kovas savo procesiniuose dokumentuose taip pat reiÅ¡kia procesinio pobÅ«džio praÅ¡ymus bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka ir sustabdyti bylÄ tol, kol įsiteisės procesinis teismo sprendimas baudžiamajame procese, kuriame ieÅ¡kovui yra pareikÅ¡ti kaltinimai. Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka 73. IeÅ¡kovo E. L. atstovai 2021 m. sausio 19 d. pateikė praÅ¡ymÄ dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, kuriame nurodė, kad vadovaudamiesi Konvencijos 6 straipsniu, Konstitucijos 30, 109 straipsniais, CPK 6, 12, 13, 17 straipsniais ir 324 straipsnio 3 dalimi, praÅ¡o tuo atveju, jei teismas pripažintų, kad yra bÅ«tina: pakartotinai arba papildomai tirti ir / ar naujai vertinti įrodymus; ir / arba iÅ¡eiti už byloje pareikÅ¡tų apeliacinių skundų ribų, informuoti apie tai byloje dalyvaujančius asmenis, sudaryti jiems galimybę bÅ«ti iÅ¡klausytiems ir paskirti bylos nagrinėjimÄ Å¾odinio proceso tvarka.

74. Remiantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi ir 322 straipsniu, apeliacinis skundas nagrinėjamas raÅ¡ytinio proceso tvarka, tačiau bylÄ nagrinėjančiam teismui pripažinus, kad tai yra bÅ«tina, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotÄ praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, tačiau Å¡is praÅ¡ymas teismui nėra privalomas.

75. Kasacinio teismo praktikoje, aiÅ¡kinant CPK 321 straipsnyje įtvirtintÄ teisinį reglamentavimÄ , yra pasisakyta, kad įstatymas įtvirtina teismo diskrecijos teisę tiek savo, tiek Å¡alių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka poreikio, kita vertus, toks sprendimas galimas iÅ¡imtiniais atvejais (iÅ¡imtis iÅ¡ bendrosios taisyklės). Dėl to ir Å¡alys, teikdamos praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos iÅ¡imtines aplinkybes (pavyzdžiui, bÅ«tina apklausti specialistÄ , ekspertÄ , liudytojus ir pan.), dėl kurių bÅ«tinas žodinis bylos nagrinėjimas.

Visgi iÅ¡imtinė teisė nuspręsti, ar toks procesas iÅ¡ tiesų reikalingas, tenka pačiam teismui, o byloje dalyvaujančių asmenų praÅ¡ymas nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka teismo neįpareigoja tokį procesÄ surengti. Pažymėtina, kad teisė į žodinį bylos nagrinėjimÄ nėra absoliuti – jei žodinis bylos nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme, dėl specialių proceso požymių ir sprendžiamų klausimų pobÅ«džio raÅ¡ytinis procesas aukÅ¡tesnės instancijos teismuose yra pateisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

76. PanaÅ¡Å«s kriterijai dėl bÅ«tinumo nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka yra suformuoti ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ir – EŽTT) praktikoje. Pripažįstama, kad Konvencijos 6 straipsnio taikymo bÅ«das apeliacinės instancijos teisme priklauso nuo proceso visumos. Net ir tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas turi teisę nagrinėti teisės ir fakto klausimus, Konvencijos 6 straipsnis ne visuomet reikalauja vieÅ¡o nagrinėjimo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas byloje Ilsesten prieÅ¡ Å vedijÄ , peticijos Nr. 11320/05, par. 35).

Tais atvejais, kai vieÅ¡as bylos nagrinėjimas buvo užtikrintas pirmosios instancijos teisme, mažiau griežtas reikalavimas taikomas nagrinėjant bylÄ apeliacinės instancijos teisme (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimas byloje Eriksson prieÅ¡ Å vedijÄ , peticijos Nr. 60437/08, par. 69). Apeliacinis procesas, kuriame sprendžiamas tik teisės, bet ne fakto klausimas, gali atitikti Konvencijos 6 straipsnio reikalavimus, nors apeliantui ir nebuvo suteikta galimybė asmeniÅ¡kai dalyvauti teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas byloje Ilsesten prieÅ¡ Å vedijÄ , peticijos Nr. 11320/05, par. 36).

Žodinis posėdis nėra bÅ«tinas, jei nėra keliamas fakto ar teisės klausimas, kurie negali adekvačiai bÅ«ti iÅ¡nagrinėti pagal bylos medžiagÄ ir Å¡alių raÅ¡ytinę pozicijÄ (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Fejde prieÅ¡ Å vedijÄ , peticijos Nr. 12631/87, par. 33). Taigi, Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiÅ¡kindamas teisę į bylos nagrinėjimÄ vieÅ¡ame teismo posėdyje, laikosi pozicijos, kad, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, žodinis bylos nagrinėjimas turi bÅ«ti užtikrinamas bent vienos instancijos teisme (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimas byloje Mirovni InÅ¡titut prieÅ¡ SlovėnijÄ , peticijos Nr. 32303/13, par. 36).

77. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagÄ , apeliacinių skundų ir prisidėjimų prie apeliacinio skundo, atsiliepimų į juos argumentus bei remdamasi aukščiau nurodyta kasacinio teismo ir EŽTT praktika, daro iÅ¡vadÄ , kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja nei ieÅ¡kovo atstovų praÅ¡yme nurodytos aplinkybės, nei kitokios iÅ¡skirtinės aplinkybės, kurios lemtų žodinio proceso apeliacinėje instancijoje bÅ«tinybę. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindų dėl kurių turėtų bÅ«ti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos (nutarties 65 punktas), taip pat byloje nėra tiriamos faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali bÅ«ti tinkamai iÅ¡spręsti remiantis raÅ¡ytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiÅ¡kinimais, teiktais tiek pirmosios instancijos teisme, taip pat iÅ¡dėstytais procesiniuose dokumentuose, teiktuose apeliacinės instancijos teisme.

Juo labiau kad Lietuvos apeliacinis teismas, 2022 m. gegužės 18 d. nutartimi atnaujinęs bylos nagrinėjimÄ , pasiÅ«lė Å¡alims pateikti nuomonę dėl Konstitucinio Teismo nutarimo, atsižvelgiant į apeliacinio skundo dalykÄ , tuo visos bylos Å¡alys pasinaudojo ir pateikė papildomus paaiÅ¡kinimus tiek dėl bylos esmės, tiek ir dėl Konstitucinio Teismo nutarimo bei jo įtakos nagrinėjamam ginčui. Pažymėtina ir tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, ieÅ¡kovui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje tiesiogiai iÅ¡dėstyti savo pozicijÄ , jis buvo atstovaujamas dviejų profesionalių teisininkų – advokatų.

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkina apelianto praÅ¡ymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. Dėl praÅ¡ymo sustabdyti bylÄ 78. IeÅ¡kovas praÅ¡o stabdyti Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjamÄ civilinę bylÄ Nr. e2A-17-450/2022 iki įsiteisės procesinis teismo sprendimas baudžiamojoje byloje (teismui su kaltinamuoju aktu perduotame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-2-00046-21). Grįsdamas praÅ¡ymÄ sustabdyti civilinę bylÄ ieÅ¡kovas remiasi CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu privalomu bylos sustabdymo pagrindu, pagal kurį teismas privalo sustabdyti civilinę bylÄ , kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus iÅ¡spręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamÄ ja ar administracine tvarka, bei CPK 164 straipsnio 4 punkte įtvirtintu fakultatyviuoju pagrindu, pagal kurį teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų pareiÅ¡kimu sustabdyti bylÄ , kai pripažįsta, kad bylÄ sustabdyti yra bÅ«tina.

Apelianto vertinimu, baudžiamÄ jÄ bylÄ (teismui su kaltinamuoju aktu perduotÄ ikiteisminį tyrimÄ Nr. 01-2-00046-21) nagrinėsiantis teismas turės vertinti tuos pačius duomenis, kurie yra nurodyti ginčijamame Teisėjų tarybos nutarime; tų pačių kriminalinės žvalgybos ir procesinės prievartos priemonių taikymo metu gautų duomenų, kurie buvo pateikti susipažinti Teisėjų tarybos posėdyje, ir kuriais vieninteliais yra grindžiamas Teisėjų tarybos nutarimas, gavimo teisinį ir faktinį pagrindus bei jų pripažinimÄ Ä¯rodymais apskritai.

Dėl to tarp nurodytos baudžiamosios bylos ir nagrinėjamos civilinės bylos yra aiÅ¡kus prejudicinis ryÅ¡ys, o baigiamasis teismo aktas baudžiamojoje byloje turės prejudicinę galiÄ . Teisėjų kolegijos vertinimu, su tokia ieÅ¡kovo pozicija sutikti nėra pagrindo.

79. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad vien ta aplinkybė, jog tam tikros civilinei bylai svarbios aplinkybės yra nagrinėjamos baudžiamojoje byloje ir joje gali bÅ«ti kvalifikuotos kaip nusikaltimas, nesudaro pagrindo taikyti CPK 163 straipsnio 3 punktÄ . Å ios nuostatos formuluotė suponuoja iÅ¡vadÄ , kad faktų įrodomoji, prejudicinė ar privalomoji galia sustabdomoje byloje turi bÅ«ti tokia reikÅ¡minga, jog, jų nenustačius, sustabdoma byla negali bÅ«ti iÅ¡nagrinėta.

Negalimumas iÅ¡nagrinėti civilinę bylÄ iki tol, kol bus iÅ¡nagrinėta baudžiamoji byla, reiÅ¡kia, kad teismas neturi galimybės civilinio proceso tvarka nustatyti faktų, kurie nustatinėjami baudžiamojoje byloje, tačiau yra reikÅ¡mingi ir civilinėje byloje. Ä®rodomoji faktų, nustatytų baudžiamojoje byloje, galia civilinei bylai gali bÅ«ti vertinama kaip pagrindas sustabdyti civilinę bylÄ Å¡ios nuostatos pagrindu tuo atveju, kai Å¡ie faktai yra vieninteliai leistini įrodymai tam tikrai aplinkybei nustatyti (patvirtinti ar paneigti) civilinėje byloje, kurioje sprendžiamas jos sustabdymo klausimas.

Tokiems įrodymams priskirtini faktai, kurie pagal įrodymų leistinumo taisykles gali bÅ«ti nustatyti tik baudžiamÄ ja tvarka, tačiau iÅ¡ viso nenagrinėtini civilinio proceso tvarka, pavyzdžiui, aplinkybės, kad asmuo yra padaręs nusikaltimÄ , ar kad yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis. Joms įrodyti turi bÅ«ti pateikiamas įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, priimtas baudžiamojoje byloje baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2013).

80. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad faktinio pobūdžio aplinkybės, kurios reikšmingos nusikalstamos veikos padarymui konstatuoti, nebūtinai yra nustatinėjamos tik baudžiamojo proceso tvarka. Dėl tų pačių asmens atliktų veiksmų gali kilti baudžiamieji teisiniai padariniai, kvalifikuojami pagal baudžiamuosius įstatymus kaip nusikaltimai ar baudžiamieji nusižengimai, ir civiliniai teisiniai padariniai, kurie kvalifikuojami pagal civilinės teisės normas. Nustačius neteisėtus veiksmus civilinio proceso tvarka, sprendžiama dėl atsiradusių civilinių teisinių padarinių pašalinimo, pavyzdžiui, žalos atlyginimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu, turto priteisimo, išreikalavimo (vindikacijos, restitucijos), iškeldinimo ar kitokio asmens pažeistų teisių gynimo.

Baudžiamojo proceso tvarka yra nustatoma, ar Å¡ie veiksmai padaryti, ar juos padarė tas asmuo, kuriam pareikÅ¡tas įtarimas ar kaltinimas, ir ar yra teisinis pagrindas juos vertinti kaip kriminaline bausme baustinÄ veikÄ , taip pat, esant pagrindui, sprendžiama dėl bausmės (minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis). Tai, kad baudžiamojo proceso tvarka nėra nustatyta nusikaltimo, nereiÅ¡kia, jog tokiam asmeniui negali kilti civilinė atsakomybė, nes teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų nuostatas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-969/2017).

81. Tiek Konstitucinio Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra nurodyta, kad teisėjo drausminei atsakomybei taikyti nebÅ«tina nustatyti baudžiamosios veikos fakto. Pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktÄ teisėjas gali bÅ«ti atleistas iÅ¡ pareigų, jeigu savo poelgiu pažemino teisėjo vardÄ , nepriklausomai nuo to, ar teisėjo vardÄ Å¾eminantis poelgis vėliau teismo įvertinamas kaip nusikalstama veika ir ar atitinkamas apkaltinamasis nuosprendis įsiteisėja (Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. sprendimas). Dėl savo ypatumų teisėjo vardÄ Å¾eminančiam poelgiui pripažinti ir jo atleidimui iÅ¡ pareigų pakanka pagrįsto įsitikinimo, kad teisėjo elgesys neatitinka Teisėjų etikos kodekse nurodytų principų ir yra pakankamas pagrindas nepasitikėti tokiu teisėjų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014).

82. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi ieÅ¡kovo praÅ¡ymÄ , daro iÅ¡vadÄ , kad jo nurodyti argumentai nepagrindžia poreikio sustabdyti Å¡iÄ civilinę bylÄ iki tol, kol bus priimtas galutinis sprendimas baudžiamajame procese ieÅ¡kovo atžvilgiu (duomenų, kad ikiteisminis tyrimas su kaltinamuoju aktu bÅ«tų perduotas teismui, nėra). Nagrinėjamu atveju byloje keliamas reikalavimas dėl ieÅ¡kovo atleidimo iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ , t. y. dėl drausminės atsakomybės ieÅ¡kovui taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo, Å¡is klausimas nėra priklausomas nuo baudžiamojo proceso baigties.

Å iuo atveju tas pats asmens poelgis gali bÅ«ti vertinamas tiek baudžiamosios, tiek drausminės atsakomybės aspektu. Baudžiamojo proceso prieÅ¡ asmenį inicijavimas nėra kliÅ«tis paraleliai spręsti drausminės atsakomybės jam taikymo klausimÄ . Asmens veikos kvalifikavimas pagal baudžiamosios teisės normas niekaip nesuvaržo drausminės atsakomybės taikymo klausimÄ sprendžiančio subjekto teisės tas pačias veikas vertinti drausminės atsakomybės aspektu, nes baudžiamoji ir drausminė atsakomybės yra skirtingos savo prigimtimi, tikslais, taikomi skirtingi įrodinėjimo standartai, yra kitokie jų procedÅ«riniai aspektai, tad jos viena kitos nepaÅ¡alina.

Taigi tam, kad civilinę bylÄ nagrinėjantis teismas galėtų įvertinti ieÅ¡kovo atleidimo iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ teisėtumÄ ir pagrįstumÄ nėra bÅ«tina pirmiausiai iÅ¡spręsti klausimÄ dėl ieÅ¡kovo poelgio teisėtumo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso prasme. IeÅ¡kovo veiksmų teisėtumas civiline teisine prasme, kaip minėta Å¡ios nutarties 81–83 punktuose nurodytoje teismų praktikoje, gali bÅ«ti įvertintas nagrinėjant civilinę bylÄ ir tai, jog toks poelgis yra vertinamas ir baudžiamajame procese, nesudaro pagrindo civilinę bylÄ sustabdyti.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieÅ¡kovo praÅ¡ymas sustabdyti Å¡iÄ bylÄ netenkinamas. Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos 83. Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – tai ribotos apeliacijos, bÅ«dingos civiliniam procesui, iÅ¡raiÅ¡ka. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ .

Å io apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas bÅ«tų apsunkintas arba net apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotÄ procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant paÅ¡alinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu yra nustatytas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Å is draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumÄ bei apibrėžtumÄ , nes, užkirsdamas keliÄ remtis tokiais įrodymais, kurie nefigÅ«ravo pirmosios instancijos teisme, paÅ¡alina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukÅ«rimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-469/2021).

84. Kita vertus, draudimas apeliacinės instancijos teisme teikti naujus įrodymus nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo bÅ«ti pateikti pirmosios instancijos teisme, iÅ¡skyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai Å¡ių įrodymų pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje dėl Å¡ios normos taikymo yra nurodyta, kad taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas iÅ¡imtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai praÅ¡omas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant Å¡alių ginÄÄ ; ar Å¡alis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

85. IeÅ¡kovas kartu su 2022 m. gegužės 31 d. praÅ¡ymu stabdyti bylos nagrinėjimÄ pateikė naujus raÅ¡ytinius duomenis – 2022 m. vasario 20 d. PraneÅ¡imÄ E. L. apie jam pareikÅ¡tÄ Ä¯tarimÄ bei 2022 m. kovo 14 d. praneÅ¡imÄ apie ikiteisminio tyrimo užbaigimÄ .

86. Nors ieÅ¡kovo teikiami nauji duomenys buvo parengti vėliau, nei buvo priimtas skundžiamas teismo sprendimas, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡iuo atveju yra pagrindas atsisakyti priimti ieÅ¡kovo naujai teikiamus duomenis dėl to, kad viena vertus, ieÅ¡kovas nepraÅ¡o priimti teikiamų duomenų į bylÄ , kita vertus, jie neturės reikÅ¡mės sprendžiant Å¡ioje byloje kilusį ginÄÄ . Kaip jau minėta nutarties dalyje dėl bylos sustabdymo, nagrinėjamu atveju tas pats asmens poelgis gali bÅ«ti vertinamas tiek baudžiamosios, tiek drausminės atsakomybės aspektu.

Baudžiamojo proceso prieÅ¡ asmenį inicijavimas, tokio proceso stadijos ar baigtis nėra kliÅ«tis paraleliai spręsti drausminės atsakomybės jam taikymo klausimÄ . Asmens veikos kvalifikavimas pagal baudžiamosios teisės normas niekaip nesuvaržo drausminės atsakomybės taikymo klausimÄ sprendžiančio subjekto teisės tas pačias veikas vertinti drausminės atsakomybės aspektu. Todėl tokie ieÅ¡kovo pateikti duomenys neturės įtakos sprendžiant dėl jo atleidimo iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl bendrosios kompetencijos teismo teisės spręsti dėl Seimo ir Respublikos Prezidento individualių teisės aktų (ne)teisėtumo 87. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi bei Konstitucinio Teismo 2012 m. gegužės 2 d. ir 2020 m. rugsėjo 2 d. nutarimais, skundžiamame sprendime konstatavo, kad bendrosios kompetencijos teismas negali panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidento ginčo objektu tapusių dekretų, kaip ir Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2436, nes tais atvejais, kai teisinio santykio dalyvio teisino subjektiškumo klausimas priskirtas Seimo diskrecijai, būtent Konstitucinis Teismas sprendžia dėl tokių teisės aktų teisėtumo.

IeÅ¡kovas apeliaciniame skunde su tokia teismo iÅ¡vada nesutinka ir teigia, kad ji: prieÅ¡tarauja Konstitucijos 102 straipsnio 1 daliai, nes Å¡ioje konstitucinėje normoje numatyti kiti Seimo aktai ir Respublikos Prezidento dekretai apima tik norminius Å¡ių teisėkÅ«ros subjektų aktus, kuriais sukuriamos, pakeičiamos ir / ar panaikinamos elgesio taisyklės neapibrėžtam teisės subjektų ratui, ir neapima Å¡ių valstybės institucijų priimamų individualaus taikymo nenorminių aktų; prieÅ¡tarauja Teismų įstatymo 90 straipsnio 9 daliai, tiesiogiai ir neribotai įtvirtinančiai Vilniaus apygardos teismo kompetencijÄ (jurisdikcijÄ ir teismingumÄ ) spręsti civilinę bylÄ , iÅ¡keltÄ pagal teisėjo, nesutinkančio su atleidimu iÅ¡ pareigų, ieÅ¡kinį; riboja ir pažeidžia apelianto (ieÅ¡kovo) teisę į teisminę gynybÄ .

88. Pagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Analogiška nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje.

89. AiÅ¡kindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad jis turi iÅ¡imtinę konstitucinę kompetencijÄ tirti ir spręsti, ar bet kuris Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės aktas, taip pat bet kuris referendumu priimtas aktas (jo dalis) neprieÅ¡tarauja bet kuriam aukÅ¡tesnės galios aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, bÅ«tent: ar bet kuris konstitucinis įstatymas (jo dalis) neprieÅ¡tarauja Konstitucijai, ar bet kuris įstatymas (jo dalis), taip pat Seimo statutas (jo dalis) neprieÅ¡tarauja Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams, ar bet kuris Seimo poįstatyminis teisės aktas (jo dalis) neprieÅ¡tarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, Seimo statutui, ar bet kuris Respublikos Prezidento aktas (jo dalis) neprieÅ¡tarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, ar bet kuris Vyriausybės aktas (jo dalis) neprieÅ¡tarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

90. Taigi Seimo ir Lietuvos Respublikos Prezidento teisės aktų konstitucingumo patikra pagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį, taip pat atsižvelgiant į aukščiau nurodytuose Konstitucinio Teismo nutarimuose suformuluotas nuostatas priskirtina iÅ¡imtinai tik Konstituciniam Teismui, o ne ordinariniams teismams. Kitokių teisėjų kolegijos iÅ¡vadų nelemia ir ta aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju ginčo objektais esantys Lietuvos Respublikos Prezidento dekretai ir Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas laikytini individualaus taikymo nenorminiais aktais. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad individualaus akto pobÅ«dis taip pat nėra pagrindas automatiÅ¡kai tokį aktÄ priskirti nagrinėti teismams, nes ir individualÅ«s teisės aktai gali bÅ«ti tikrinami Konstitucinio Teismo (Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. sprendimas).

91. Konstitucinis Teismas ne kartÄ yra tyręs individualių poįstatyminių teisės aktų, susijusių su asmenų neskyrimu į tam tikras pareigas, tam tikrų pareigÅ«nų (teisėjų) atleidimu iÅ¡ pareigų, konstitucingumÄ ir pažymėjęs, kad faktinių aplinkybių ir duomenų, kurie yra pagrindas neskirti asmenų į tam tikras pareigas, atleisti juos iÅ¡ tam tikrų pareigų, tyrimas, duomenų pagrįstumo, pakankamumo vertinimas pirmiausia priklauso atitinkamas bylas nagrinėjančių teismų kompetencijai (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2007 m. gruodžio 20 d., 2018 m. kovo 2 d. nutarimai, 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimas).

92. Taigi pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai teisingai nusprendė, kad bendrosios kompetencijos teismas negali panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidento ginčo objektu tapusių dekretų bei Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2436, nes Å¡ie individualaus pobÅ«džio vienkartiniai (ad hoc) taikymo teisės aktai yra konstitucinės justicijos proceso teisės objektai. Tačiau faktinių aplinkybių ir duomenų, kurie yra pagrindas atleisti ieÅ¡kovÄ iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ tyrimas, duomenų pagrįstumo, pakankamumo vertinimas priklauso bÅ«tent bylÄ nagrinėjančio teismo kompetencijai.

Todėl ieškovo argumentai dėl Konstitucinio Teismo kompetencijos ribotumo ir tokios kompetencijos pripažinimo ordinariniams teismams, kaip teisingai nurodo atsakovė Teisėjų taryba, yra nesuderinami su Konstitucija, Konstitucinio Teismo ir ordinarinių teismų kompetencijos atskyrimo principais, todėl nepagrįsti ir atmestini.

93. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2022 m. balandžio 15 d. nutarimu, iÅ¡nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismo kreipimÄ si dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto Nr. 1K-45 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti E. L. iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“, Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2436 „Dėl E. L. atleidimo iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ atitikties konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, valdžių padalijimo principams bei Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėjamoje byloje pateiktÄ kreipimÄ si dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekreto Nr. 1K-25 ,,Dėl kreipimosi į Teisėjų tarybÄ â€œ atitikties Konstitucijos 74, 116 straipsniams, konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams, konstatavo, jog minėti individualÅ«s teisės aktai neprieÅ¡tarauja Konstitucijai.

Be kita ko, Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, kad Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimo, kuriuo Respublikos Prezidentui patarta teikti Seimui atleisti ieÅ¡kovÄ iÅ¡ pareigų, teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nėra Konstitucinio Teismo kompetencijos dalykas ir tai pagal Teismų įstatymo 90 straipsnio 9 dalį (2013 m. spalio 8 d. redakcija) yra bylÄ dėl teisėjo atleidimo nagrinėjančio teismo kompetencijos dalykas (Konstitucinio Teismo 2022 m. balandžio 15 d. nutarimo 36, 41 punktai).

94. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau nurodytais Konstitucinio Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimais, pateiktais 2022 m. balandžio 15 d. nutarime, apibendrindama motyvus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino Teisėjų tarybos nutarimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ bei teisingai nusprendė, jog bendrosios kompetencijos teismas neturi įgaliojimų panaikinti Å¡iuo Teisėjų tarybos nutarimu grindžiamų Respublikos Prezidento ir Seimo individualių teisės aktų, nes tokia iÅ¡imtinė kompetencija priklauso Konstituciniam Teismui.

Aptariami Lietuvos Respublikos Prezidento dekretai bei Seimo nutarimas galėtų bÅ«ti panaikinti tik Konstitucinio Teismo nutarimu, jeigu nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu Teisėjų tarybos nutarimas bÅ«tų įvertintas kaip neteisėtas, remiantis naujais, Konstitucinio Teismo 2022 m. balandžio 15 d. nutarime nevertintais, konstituciniais argumentais inicijavus naujÄ konstitucinės justicijos bylÄ . Todėl prieÅ¡ingai nei įrodinėja ieÅ¡kovas, bendrosios kompetencijos teismai nėra įgalinti panaikinti ginčijamus Respublikos Prezidento dekretus ir Seimo nutarimÄ .

Dėl atleidimo iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktÄ procedÅ«ros 95. Atsakovė Teisėjų taryba apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo byloje susiklosčiusių teisinių santykių ir kilusio ginčo pobÅ«dį (sui generis) bei neteisingai nustatė Å¡iuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių subjektų teisių ir pareigų apimtį. TokiÄ savo pozicijÄ apeliantė grindžiÄ tuo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimas Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte nustatytu pagrindu yra individualus (vientisas), atskirÄ (teisėjo drausminės) atsakomybės rūšį įgyvendinantis procesas, kuriame dalyvauja trys konstitucinius įgaliojimus turintys subjektai (Lietuvos Respublikos Prezidentas, Seimas ir Teisėjų taryba), kurie priima atitinkamus teisės aktus, todėl teismas, iÅ¡skaidęs šį procesÄ ir iÅ¡ esmės pasisakęs tik dėl dviejų ieÅ¡kovo atleidimo procese dalyvaujančių subjektų priimtų individualių teisės aktų (Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekreto ir Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimo), neteisingai iÅ¡sprendė bylÄ .

96. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime vertindamas Å¡alių teisinių santykių prigimtį, pažymėjo, kad nors teisėjų atleidimo iÅ¡ pareigų procedÅ«rai nėra taikomos Darbo kodekso normos, tačiau Teismų įstatyme nesant reglamentuotiems teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų teisinio proceso reikalavimams, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmenų lygybės prieÅ¡ įstatymÄ principas suteikia galimybę jam remtis kasacinio teismo praktika darbo bylose, kaip teisės aiÅ¡kinimo gairėmis, nes teisėjas turi turėti laiduojamas ne mažesnes teises kaip kiekvienas dirbantis asmuo.

97. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas nagrinėjamų teisinių santykių prigimtį, yra nurodęs, kad teisėjo atleidimui iš pareigų taikoma speciali procedūra, reglamentuota Konstitucijoje, Teismų įstatyme, išsamiai išaiškinta oficialiojoje Konstitucinio Teismo doktrinoje. Teisėjas ir jį į pareigas priimantis Respublikos Prezidentas yra konstitucinio reguliavimo subjektai, jų nesieja darbo teisiniai santykiai, taigi netaikytinos ir juos reguliuojančios atskiros Darbo kodekso normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014).

98. Teisėjų kolegija, remdamasi kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimais, daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginÄÄ dėl teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ , nepagrįstai rėmėsi darbo bylose suformuota teismų praktika. Minėta, kad teisėjas ir Respublikos Prezidentas yra konstitucinio reguliavimo subjektai, kurių nesieja darbo teisiniai santykiai, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis suformuota teismų praktika darbo bylose net minima apimtimi. Juo labiau kad teisėjo atleidimo procedÅ«ra yra reglamentuota Konstitucijoje, Teismų įstatyme, iÅ¡samiai iÅ¡aiÅ¡kinta oficialiojoje Konstitucinio Teismo doktrinoje (žr. nutarties 95 punktÄ ). Nurodytas pirmosios instancijos teismo pažeidimas lėmė tai, kad byloje kilusių teisinių santykių prigimtis buvo kvalifikuota netinkamai, tai yra viena iÅ¡ neteisėto skundžiamo sprendimo priėmimo priežasčių.

99. Byloje nustatyta, kad ieÅ¡kovas pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu siekė, jog bÅ«tų pripažinti neteisėtais, negaliojančiais ir panaikinti: Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretas Nr. 1K-25, kuriuo kreiptasi į Teisėjų tarybÄ praÅ¡ant patarti dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti ieÅ¡kovÄ iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ ; Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimas Nr. 13P-144-(7.1.2), kuriuo patarta Lietuvos Respublikos Prezidentui teikti Lietuvos Respublikos Seimui atleisti ieÅ¡kovÄ iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ ;

Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas Nr. 1K-45, kuriuo pateikta Lietuvos Respublikos Seimui atleisti ieÅ¡kovÄ iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ ; Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2436, kuriuo ieÅ¡kovas atleistas iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ . 100. IeÅ¡kovas, siekdamas vienintelio tikslo, kad jo atleidimas iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 dalies pagrindu bÅ«tų pripažintas neteisėtu, ieÅ¡kinyje suformulavo reikalavimÄ trijų konstitucinių subjektų – Respublikos Prezidento, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje numatytos specialios teismų savivaldos institucijos (Teisėjų tarybos) bei Seimo teisės aktų, priimtų Konstitucijos 115 straipsnio 5 dalies pagrindu, atleidžiant jį iÅ¡ teisėjo pareigų, pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimo (Teismų įstatymo 90 straipsnio 9 dalis).

Taigi ieÅ¡kovas ieÅ¡kinyje iÅ¡ esmės siekė visų teisėjo atleidimui iÅ¡ pareigų bÅ«tinų procedÅ«rų įvertinimo, kadangi reiÅ¡kiamo ieÅ¡kinio tikslas – atleidimÄ iÅ¡ teisėjo pareigų pripažinti neteisėtu. 101. Kaip pagrįstai nurodo atsakovai, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė tik dėl dviejų ieÅ¡kovo atleidimo procese priimtų individualių teisės aktų – Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekreto, kuriuo kreiptasi į Teisėjų tarybÄ praÅ¡ant patarti dėl teikimo Seimui atleisti ieÅ¡kovÄ iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ , bei dėl Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimo, kuriuo patarta Respublikos Prezidentui teikti Lietuvos Respublikos Seimui atleisti ieÅ¡kovÄ iÅ¡ teisėjo pareigų. 102.

Taigi pirmosios instancijos teismas nevertino teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų procedÅ«ros metu priimtų teisės aktų kompleksiÅ¡kai ir vientisai, o jÄ iÅ¡skaidė į atskiras dalis, t. y. dalį bylos nutraukė, dalį iÅ¡nagrinėjo iÅ¡ esmės, o dėl likusios dalies nutarė kreiptis į Konstitucinį teismÄ ir Å¡iÄ bylos dalį sustabdė. 103. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieÅ¡kovo reikalavimÄ dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekreto panaikinimo, nurodė, kad toks reikalavimo patenkinimas nesukurtų materialiųjų teisinių padarinių, nes aptariamas dekretas yra tarpinis dokumentas, kuriuo siekiama pradėti teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų procedÅ«rÄ , o teisinės pasekmės atsiranda nuo momento, kai speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija (Teisėjų taryba) priima patarimÄ atleisti teisėjÄ iÅ¡ pareigų, todėl dalį bylos CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktu nutraukė. 104.

Pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktÄ Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iÅ¡ pareigų įstatymo nustatyta tvarka, kai savo poelgiu pažemina teisėjo vardÄ . AnalogiÅ¡kas teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų pagrindas įtvirtintas Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punkte. 105. Respublikos Prezidentas turi konstitucinius įgaliojimus inicijuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimÄ iÅ¡ pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu – teisėjui savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ .

Å i konstitucinė Respublikos Prezidento iniciatyva kyla iÅ¡ Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkto ir 112 straipsnio 3 dalies nuostatų. 106. Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad dėl teisėjų atleidimo iÅ¡ pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. AnalogiÅ¡kos nuostatos įtvirtintos Teismų įstatymo 90 straipsnio 4 ir 7 dalyse. 107. Å iame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Teisėjų tarybai teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų procedÅ«roje tenkantis vaidmuo – nustatyti teisėjo atsakomybės taikymo faktinį (materialinį) pagrindÄ , t. y.

Respublikos Prezidentui iÅ¡kėlus abejones dėl konkretus teisėjo elgesio, įsitikinti, jog tam tikras poelgis buvo ir kad Å¡iuo poelgiu buvo pažemintas teisėjo vardas. Tokias teisėjų kolegijos pastabas pagrindžia ir toliau nurodoma Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija. 108. Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios teisėjų institucijos – Teisėjų tarybos – statuso, sprendžiant teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų klausimÄ , yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad iÅ¡ Konstitucijos kylantis negalimumas Respublikos Prezidentui atleisti teisėjÄ iÅ¡ pareigų (jeigu atleidžiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas –negalimumas teikti jo Seimui atleisti, o jeigu atleidžiamas Apeliacinio teismo teisėjas – negalimumas praÅ¡yti Seimo pritarimo jį atleisti) be Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos pritarimo yra labai svarbi teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantija, viena iÅ¡ priemonių, padedančių visų be iÅ¡imties bendrosios kompetencijos teismų (taip pat visų be iÅ¡imties pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų) teisėjams apsisaugoti nuo valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigÅ«nų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų, kitų asmenų kiÅ¡imosi į teisėjo ar teismo veiklÄ , kurį expressis verbis draudžia (ir už kurį numatyti atsakomybę įstatymų leidėjÄ Ä¯pareigoja) Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalis (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). 109.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad Teisėjų taryba, gavusi Respublikos Prezidento praÅ¡ymÄ patarti dėl teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų, įvertina, ar teisėjo darbas, elgesys, reputacija, kitos savybės atitinka jam keliamus reikalavimus, inter alia nustatytus Teisėjų etikos kodekse. Teisėjų taryba, kaip Visuotiniame teisėjų susirinkime iÅ¡rinkta vykdomoji teismų savivaldos institucija, užtikrinanti teismų ir teisėjų nepriklausomumÄ , patardama Respublikos Prezidentui, kartu iÅ¡sprendžia ir pasitikėjimo konkrečiu teisėjų bendruomenės nariu klausimÄ , t. y.

įvertina, ar teisėjas, bÅ«damas vienos iÅ¡ valstybės valdžiÄ Ä¯gyvendinančių, teisingumÄ vykdančių institucijų narys, veikė taip, kad visuomenė pasitikėtų Å¡ia institucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014). 110. AiÅ¡kindamas Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte įtvirtintÄ teisėjų atleidimo iÅ¡ pareigų pagrindÄ , Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Respublikos Prezidentas, gavęs Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos patarimÄ atleisti teisėjÄ , savo poelgiu pažeminusį teisėjo vardÄ , iÅ¡ pareigų, turi įgaliojimus atleisti jį iÅ¡ pareigų (jeigu atleidžiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas – turi įgaliojimus teikti jį Seimui atleisti, o jeigu atleidžiamas Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas – turi įgaliojimus praÅ¡yti Seimo pritarimo jį atleisti).

Tai turi bÅ«ti padaroma nedelsiant (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). 111. Konstitucinis Teismas tiek 2021 m. sausio 21 d. sprendime, tiek ir 2022 m. balandžio 15 d. nutarime pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu procedÅ«roje pagal Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktÄ , 112 straipsnio 2, 5 dalis dalyvauja trys konstitucinius įgaliojimus turintys subjektai: Respublikos Prezidentas, Seimas ir Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija, kurie priima atitinkamus teisės aktus (Respublikos Prezidentas iÅ¡leidžia dekretÄ , kuriuo kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytÄ specialiÄ Ä¯statymo numatytÄ teisėjų institucijÄ patarimo dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija priima sprendimÄ , kuriuo pataria Respublikos Prezidentui teikti Seimui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėjÄ iÅ¡ pareigų, Respublikos Prezidentas iÅ¡leidžia dekretÄ , kuriuo teikia Seimui atleisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjÄ iÅ¡ pareigų, Seimas priima nutarimÄ atleisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjÄ iÅ¡ pareigų);

Å¡i procedÅ«ra yra vientisa – nedalyvaujant kuriai nors institucijai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas negali bÅ«ti atleidžiamas iÅ¡ pareigų (Konstitucinio teismo 2021 m. sausio 21 d. sprendimo 19 punktas; 2022 m. balandžio 15 d. nutarimo 39 punktas). Vilniaus apygardos teismui civilinės bylos dalį dėl Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimo iÅ¡nagrinėjus iÅ¡ esmės ir Å¡ioje bylos dalyje priėmus sprendimÄ , dėl kurio yra pateikti apeliaciniai skundai, susidarė Konstitucijos 110 straipsnio požiÅ«riu netoleruotina situacija – nebuvo sustabdytas visos bylos, kurioje negalėjo bÅ«ti įvertinta atsietai procedÅ«ra vienas nuo kito, nagrinėjimas (Konstitucinio teismo 2021 m. sausio 21 d. sprendimo 20 punktas). 112.

Konstitucinis Teismas 2022 m. balandžio 15 d. nutarime taip pat nustatė, kad Respublikos Prezidentas 2019 m. liepos 30 d. dekretu į Teisėjų tarybÄ su praÅ¡ymu patarti dėl teikimo Seimui atleisti dekrete nurodytÄ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjÄ iÅ¡ pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ , kreipėsi gavęs tam tikrÄ informacijÄ iÅ¡ generalinio prokuroro, taip pat generalinio prokuroro leidimu susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga; nenustatyta, kad generalinis prokuroras ar jo atstovai savo iniciatyva bÅ«tų kreipęsi į Teisėjų tarybÄ .

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčijamuose teisės aktuose nurodyto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų procedÅ«ra pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktÄ inicijuota Respublikos Prezidento dekretu, Respublikos Prezidentui įgyvendinant savo konstitucinius įgaliojimus formuoti teisminę valdžiÄ , be kita ko, kreiptis patarimo dėl teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytÄ specialiÄ Ä¯statymo numatytÄ institucijÄ â€“ Teisėjų tarybÄ , o ne remiantis Generalinės prokuratÅ«ros raÅ¡tu (Konstitucinio teismo 2022 m. balandžio 15 d. nutarimo 39.1 papunktis). 113.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarta Konstitucinio Teismo jurisprudencija patvirtina, kad individualÅ«s teisės aktai, priimti atleidžiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjÄ iÅ¡ pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu, negali bÅ«ti vertinami atsietai vienas nuo kito. Pritariant atsakovų procesiniuose dokumentuose iÅ¡dėstytiems argumentams, nurodytina, kad procedÅ«ra, kurios metu teisėjas atleidžiamas iÅ¡ pareigų dėl poelgio, kuriuo buvo pažemintas teisėjo vardas, yra sudėtinė, daugiapakopė, iÅ¡imtinė Å¡iame procese dalyvaujančių konstitucinių subjektų (Respublikos Prezidento, Teisėjų tarybos, Seimo) sprendimų diskrecija grindžiama procedÅ«ra, kuri, kaip jau minėta, yra vientisa – nedalyvaujant kuriai nors institucijai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas negali bÅ«ti atleidžiamas iÅ¡ pareigų.

Å iÄ vientisÄ procedÅ«rÄ inicijuoja Respublikos Prezidentas, iÅ¡leisdamas dekretÄ , kuriuo kreipiamasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytÄ specialiÄ Ä¯statymo numatytÄ teisėjų institucijÄ (Teisėjų tarybÄ ) patarimo dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų; Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija (Teisėjų taryba) priima nutarimÄ , kuriuo pataria Respublikos Prezidentui teikti Seimui atleisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjÄ iÅ¡ pareigų;

Respublikos Prezidentas iÅ¡leidžia dekretÄ , kuriuo teikia Seimui atleisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjÄ iÅ¡ pareigų; Seimas priima nutarimÄ atleisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjÄ iÅ¡ pareigų. Taigi pirmosios instancijos teismas, eliminavęs pirminio, vieno iÅ¡ privalomų vientisos teisėjo atleidimo procedÅ«ros teisės akto – Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekreto patikrÄ bei nusprendęs, kad Teismų įstatymo 90 straipsnio 9 dalis apima galimybę ginčyti tik Teisėjų tarybos nutarimÄ , kuriuo patarta atleisti ieÅ¡kovÄ iÅ¡ teisėjo pareigų, neteisingai kvalifikavo nagrinėjamoje byloje susiklosčiusius teisinius santykius, nes supainiojo teisėjo atleidimo pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktÄ procedÅ«roje dalyvaujančių subjektų – Respublikos Prezidento ir Teisėjų tarybos kompetencijas, bei sukÅ«rė ydingÄ situacijÄ iÅ¡ esmės nepasisakydamas dėl teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų pažeminus teisėjo vardÄ procedÅ«ros iniciavimo faktinio pagrindo, t. y. nepagrįstai iÅ¡skaidė / atskyrė vientisos teisėjo savo poelgiu pažeminusio teisėjo vardÄ atleidimo procedÅ«ros etapus, o ne vertino juos kaip vientisÄ procedÅ«rÄ .

Nurodytos pirmosios instancijos teismo padarytos materialiosios ir procesinės teisės taikymo klaidos, nevertinant teisėjo atleidimo procedÅ«ros kaip visumos, o iÅ¡skaidant jÄ Ä¯ atskirus etapus, lėmė, kad byloje buvo priimtas neteisingas savo esme dalinis sprendimas. Nustatyti procesinės teisės ir materialiosios teisės normų pažeidimai leidžia spręsti, kad nebuvo atskleista ir vertinta bylos aplinkybių visuma bei esmė ir dėl to yra pagrindas skundžiamÄ sprendimÄ dalyse, kuriose ieÅ¡kovo ieÅ¡kinys iÅ¡nagrinėtas iÅ¡ esmės – dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekreto bei dėl Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimo, panaikinti ir grÄ Å¾inti bylÄ Å¡iose dalyse pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). 114.

Atsižvelgdama į tai, kad apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina dėl esminio proceso normų pažeidimo ir netinkamo materialiosios teisės normų taikymo bei byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija plačiau dėl kitų apeliaciniuose skunduose, prisidėjimuose prie apeliacinio skundo ar atsiliepimuose į apeliacinius skundus nurodytų argumentų ir keliamų klausimų nepasisako, kadangi šios aplinkybės turės būti vertinamos pakartotinio bylos nagrinėjimo metu.

Teisėjų kolegija nepasisako ir dėl apelianto E. L. skundo dalies dėl teismo sprendimo 184 punkte iÅ¡dėstytų motyvų paÅ¡alinimo, kadangi bylÄ nagrinėjant iÅ¡ naujo teisėjo atleidimo procedÅ«ros kaip visuma bus įvertintos visų bylos aplinkybių bei pateiktų duomenų apimtimi. Dėl bylos procesinės baigties 115. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartÄ yra pabrėžęs, kad apeliacinės instancijos teismas, bÅ«damas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats iÅ¡taisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus, paÅ¡alinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek nustatytus materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiÅ¡kinimo trÅ«kumus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2015 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-421/2015).

Bylos grÄ Å¾inimas nagrinėti iÅ¡ naujo pirmosios instancijos teismui yra ultima ratio (paskutinė priemonė) proceso teisės institutas, privalantis koreliuoti su įstatymo leidėjo tikslu užtikrinti tinkamÄ instancinės sistemos funkcionavimÄ . Taigi, apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo tik įstatyme numerus clausus (baigtinis sÄ raÅ¡as) principu apibrėžtais atvejais (CPK 327 ir 329 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 3 d nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-1075/2021 38 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). 116.

Pagal CPK 327 straipsnį byla gali bÅ«ti perduodama nagrinėti iÅ¡ naujo pirmosios instancijos teismui tik trimis atvejais: pirma, jeigu apeliacinės instancijos teismas nustato CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus pagrindus; antra, jeigu yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iÅ¡nagrinėti iÅ¡ esmės apeliacinės instancijos teisme; trečia, jeigu pirmosios instancijos teismas iÅ¡sprendė ne visus byloje pareikÅ¡tus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali bylos dalį dėl neiÅ¡spręstų reikalavimų grÄ Å¾inti pirmosios instancijos teismui, o kita bylos dalis iÅ¡nagrinėjama apeliacine tvarka.

CPK 329 straipsnio 1 dalyje nustatytas dar vienas pagrindas, kai apeliacinės instancijos teismas gali grÄ Å¾inti bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo – kai pažeistos ar netinkamai pritaikytos proceso teisės normos, jeigu dėl Å¡io pažeidimo galėjo bÅ«ti neteisingai iÅ¡spręsta byla ir Å¡io pažeidimo negali iÅ¡taisyti apeliacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-501-701/2015). 117. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai vientisa teisėjo atleidimo savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ procedÅ«ra pirmosios instancijos teismo buvo iÅ¡skaidyta į atskirus etapus, nevertinant tokios procedÅ«ros metu priimtų individualių teisės aktų kaip visumos, o juos vertinant atsietai vienas nuo kito; nustatyti materialiosios ir procesinės teisės pažeidimai lėmė, kad byla buvo iÅ¡nagrinėta tik iÅ¡ dalies, nepasisakant dėl dalies ieÅ¡kovo ieÅ¡kinio faktinio pagrindo, o tai neabejotinai turėjo įtakos teisingam bylos iÅ¡nagrinėjimui.

Dėl to yra pagrindas panaikinti skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ dalyse dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekreto bei dėl Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimo, ir grÄ Å¾inti bylÄ Å¡iose dalyse pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo. 118. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad byla grÄ Å¾intina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo, Å¡alių patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimo dalį, kurioje Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimas Nr. 13P-144-(7.1.2), kuriuo patarta Lietuvos Respublikos Prezidentui teikti Lietuvos Respublikos Seimui atleisti E. L. iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ , pripažintas neteisėtu, dėl to negaliojantis ir panaikintas bei dalį, kurioje byla dėl ieÅ¡kovo E. L. reikalavimo pripažinti neteisėtu, dėl to negaliojančiu Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretÄ Nr. 1K-25, kuriuo kreiptasi į Teisėjų tarybÄ praÅ¡ant patarti dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti E. L. iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ , nutraukta, panaikinti ir bylÄ perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo.

Teisėjai Danguolė Martinavičienė Asta Radzevičienė Irmantas Šulcas