2019-05-15 Nr. AB-11956-3-61-3-01366-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-573-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01366-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 22.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjos G. K. skundą atsakovui Bendrajam pagalbos centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja G. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Bendrojo pagalbos centro (toliau – ir Centras) viršininko 2017 m. vasario 28 d. sprendimą atsisakyti tenkinti pareiškėjos 2017 m. vasario 28 d. prašymą dėl perkėlimo ir įpareigoti Centro viršininką šį prašymą tenkinti; 2) panaikinti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir PAGD) tarnybinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 6-169 „Dėl Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus jaunesniosios specialistės G. K. prašymo nagrinėjimo“.

2. Pareiškėja paaiškino, kad Centrui pateikė suderinimui prašymą (prašymas suderinimui neregistruotas) dėl perkėlimo į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės antrosios kuopos trečiojo būrio vyriausiojo patrulio pareigas, tačiau Centro viršininkas 2017 m. sausio 10 d. priėmė sprendimą netenkinti pareiškėjos prašymo, motyvuodamas tuo, jog pareiškėja Centre neišdirbo nei vienos dienos. 2017 m. vasario 28 d. pareiškėja Centrui pateikė naują prašymą suderinimui (reg. Nr. P10-326) dėl perkėlimo į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės antrosios kuopos trečiojo būrio vyriausiojo patrulio pareigas, tačiau Centro viršininkas 2017 m. vasario 28 d. priėmė sprendimą netenkinti pareiškėjos prašymo be jokių motyvų. Pareiškėja, nesutikdama su Centro viršininko sprendimu, ir vadovaudamasi Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 61 straipsniu, kreipėsi į Komisiją su prašymu išnagrinėti kilusį individualų tarnybinį ginčą. Komisija 2017 m. kovo 31 d. išnagrinėjo ginčą ir protokoliniu sprendimu Nr. 6-169 nutarė siūlyti abiem ginčo šalims, t. y. G. K. ir Centro viršininkui dar kartą išnagrinėti pareiškėjos prašymo tenkinimo galimybę ir Centro viršininkui patenkinti G. K. prašymą dėl pervedimo į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos rinktinės vyriausiojo patrulio pareigas, priimant kompromisinį abiejų šalių variantą. Neįgyvendinus komisijos siūlymo, siūlyti G. K. dėl ginčo sprendimo kreiptis į teismą. Centro viršininkas PAGD Komisijos siūlymo neįgyvendino.

3. Pareiškėja nesutiko, kad vidaus reikalų įstaigos vadovas turi neribotą diskrecijos teisę nesutikti suderinti pareigūno perkėlimą į kitą vidaus reikalų įstaigą, nes ši teisė pirmiausia ribojama Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad sprendimas turi būti motyvuotas, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

4. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtinta teise laisvai pasirinkti darbą bei verslą, turėti tinkamas, saugias, sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Pareiškėja taip pat nurodė, kad teismų praktikoje yra laikomasi principo, kad tais atvejais, kai įstaigos vadovas sprendžia dėl darbuotojo prašymo (išleisti kasmetinių atostogų, nemokamų atostogų ir pan.), prašymai gali būti netenkinami tik tuo atveju, kai darbuotojo prašymo tenkinimas iš esmės pažeidžia įstaigos interesus. Esminių įstaigų interesų pažeidimas reiškia, kad be konkretaus darbuotojo įstaiga negali vykdyti jai priskirtų funkcijų ir tokiu būdu užtikrinti viešojo intereso, o pareiškėjos atveju Centro viršininko sprendimas nebuvo pagrįstas jokiais motyvais, tame tarpe ir viešojo intereso pažeidimu. Pareiškėja darė prielaidą, kad prieštaravimas yra paremtas asmeninėmis nuostatomis, o tai yra nesuderinama su statutine valstybės tarnyba.

5. Pareiškėja nesutiko su PAGD Komisijos posėdžio metu išsakyta pozicija, kad Centrui investavus į pareigūno įvadinį apmokymą, Centras tikisi, jog pareigūnas kurį laiką išdirbs Centre. Pareiškėja pažymėjo, kad tarp jos, PAGD ir Ugniagesių gelbėtojų mokyklos buvo sudaryta trišalė stojimo į vidaus tarnybą (dėl įvadinio mokymo vykdymo) sutartis, kurioje aptartos sutarties šalių teisės ir pareigos, tačiau šioje sutartyje nėra numatytos sąlygos, įpareigojančios pareiškėją atidirbti Centre nustatytą laiką, ar pervedant į kitą tarnybą atlyginti mokymosi išlaidas. Pareiškėja pažymėjo, kad sutartyje numatyta sąlyga, jog baigus mokymąsi, ištarnauti vidaus tarnyboje reikia ne mažiau kaip 3 metus.

6. Pareiškėja taip pat nesutiko su PAGD Komisijos sprendimu, nes pareiškėjos nuomone, PAGD Komisija neanalizavo kilusio ginčo teisiniu aspektu, nenagrinėjo ginčui aktualių teisės aktų ir nepasisakė dėl jų taikymo. Taip pat PAGD Komisijos sprendimas siūlyti Centro vadovui ir pareiškėjai taikiai išspręsti ginčą neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes Komisija formuluoja siūlymus vidaus reikalų įstaigai, todėl PAGD Komisijos siūlymas turėjo būti suformuluotas PAGD direktoriui, kuris, remiantis Statuto 3 straipsnio 10 dalimi, turėjo teisę naikinti Centro viršininko sprendimą. Pareiškėja taip pat teigė, kad ginčas nebuvo išspręstas, perkeliant ginčo sprendimą pačioms šalims.

7. Atsakovas Bendrasis pagalbos centras atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad pareigūnų perkėlimo į kitas pareigas tvarką nustato Statuto 21 straipsnio 1–5 dalys ir Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) IV skyrius. Pareiškėja turi teisę pateikti prašymą dėl perkėlimo į kitas pareigas vidaus reikalų įstaigos vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, į kurias prašoma perkelti, tačiau, kaip pabrėžė atsakovas, pagal įstatymą vidaus reikalų įstaigos vadovas perkelti pareigūną į kitas lygiavertes pareigas turi teisę, bet ne pareigą. Atsižvelgiant į tai, atsakovas padarė išvadą, jog Centro viršininkas pagrįstai ir teisėtai nederino perkėlimo.

9. Atsižvelgdamas į tai, kad Centre trūksta darbuotojų, atsakovas padarė išvadą, jog yra faktinis pagrindas neperkelti pareiškėjos į jos pageidaujamas pareigas.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pareiškėjos G. K. skundą atmetė.

11. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Statuto nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad įstaigos viršininkas turi diskrecijos teisę sutikti arba nesutikti suderinti perkėlimą. Nagrinėjamu atveju, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, Centro viršininkas nesutiko perkelti pareiškėjos į kitas pareigas kitoje įstaigoje, motyvuodamas, kad pareiškėja Centre neišdirbo nei vienos dienos ir kad į jos apmokymą buvo investuotos įstaigos lėšos. Tenkinus pareiškėjos prašymą, pirmosios instancijos teismo vertinimu, būtų pažeisti Centro interesai, nes esant darbuotojų stygiui, nebus užtikrintas visuomenės saugumas.

12. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog pareiškėja turi teisę pasirinkti darbą, tačiau ir Centro viršininkas, būdamas įstaigos vadovu, privalo užtikrinti įstaigos, kurios pagrindinis veiklos tikslas yra užtikrinti atsakymą į pagalbos skambučius ir valdyti pagalbos tarnybų pajėgas, sklandžią veiklą. Byloje pateikti Valstybės tarnautojų registro ir Vidaus reikalų įstaigų pareigūnų registro išrašo duomenys patvirtino faktą, kad Centre trūksta darbuotojų, o esant darbuotojų trūkumui, padidėja darbo krūvis likusiems darbuotojams. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad Centro viršininkas, priimdamas sprendimą netenkinti prašymo, pažeidė viešąjį interesą.

13. Pareiškėjos argumentus, kad sprendimas yra nemotyvuotas, pirmosios instancijos teismo vertinimu, paneigia Centro viršininko Komisijos posėdyje pateiktas paaiškinimas, kad gavus G. K. prašymus dėl pervedimo į kitą darbovietę su ja buvo kalbėta dėl nesutikimo motyvų. Pagal Taisyklių 78 punktą vidaus reikalų įstaigos vadovas, gavęs Taisyklių 73 arba 74 punkte nurodytą prašymą ir Taisyklių 76 arba 77 punktuose nurodytą personalo tarnybos išvadą, sprendimą dėl šio prašymo tenkinimo ar netenkinimo priima ir apie priimtą sprendimą šį prašymą pateikusį pareigūną (-us) informuoja raštu arba žodžiu ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šio prašymo gavimo dienos. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai apie priimtą sprendimą ir nesutikimo motyvai buvo paaiškinti žodžiu, o apie priimtą sprendimą pareiškėjos atstovė Profesinė sąjunga informuota 2017 m. vasario 28 d. raštu Nr. 41D-120 t. y. nepažeidus Taisyklėse nustatytos tvarkos.

14. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėja į pareigas paskirta dar prieš pradedant mokymus. Taip pat priimant G. K. į darbą ji buvo informuota apie darbo pobūdį, specifiką ir aptartos darbo sąlygos. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, jog mažai tikėtina, kad pareiškėja iki mokymų, dirbdama daugiau kaip mėnesį, nesusidarė realios nuomonės apie darbo specifiką, nesuprato, kad šio darbo dirbti nenorėtų, todėl nepasinaudojo teise keisti darbą, tačiau pasirinko baigti mokymus, kurie apmokami Centro lėšomis.

15. Teismas, išanalizavęs visą byloje surinktą medžiagą, padarė išvadą, kad Centro viršininko 2017 m. vasario 28 d. sprendimas atsisakyti tenkinti pareiškėjos 2017 m. vasario 28 d. prašymą perkelti į kitą vidaus reikalų įstaigą yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti ir įpareigoti Centro viršininką šį prašymą patenkinti.

16. Dėl pareiškėjos argumento, kad Komisija neanalizavo kilusio ginčo teisiniu aspektu, nenagrinėjo ginčui aktualių teisės aktų, ginčo neišsprendė, perkėlė ginčo sprendimą pačioms ginčo šalims, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą bei faktines bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad Komisija turėjo teisę priimti ne galutinį konkretų sprendimą, o bandyti sutaikyti šalis. Taisyklių 247.3 punktas Komisijai suteikia teisę siūlyti vidaus reikalų įstaigai pašalinti pažeidimą ar įvykdyti kitą ginčų komisijos pasiūlymą. Nagrinėjamu atveju Komisija, išklausė ginčo šalis, pasiūlė ginčą išspręsti taikiai, o šalims sutikus iš principo ginčą spręsti taikiai, teisėtai ir pagrįstai priėmė Taisyklių 247.3 punkte nustatytą sprendimą.

17. Pirmosios instancijos teismas taip pat nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad Komisija neanalizavo kilusio ginčo teisiniu aspektu, nenagrinėjo ginčui aktualių teisės aktų, nes Komisijos sprendime nurodyta, kad ginčas vyksta dėl Statuto 21 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatos, reglamentuojančios pareigūno perkėlimą į kitą vidaus tarnybos įstaigą. Komisijos sprendimo turinys, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, patvirtina, kad posėdžio metu ginčo situacija buvo vertinama tiek vadovo diskrecijos, tiek viešojo intereso aspektu.

18. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Komisija, priimdama 2017 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 6-169, nepažeidė Statute ir Taisyklėse nustatytos individualių tarnybinių ginčų nagrinėjimo tvarkos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

III. 19. Pareiškėja G. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą.

20. Pareiškėja nurodo, kad vidaus reikalų įstaigos vadovas, vykdydamas vidinį įstaigos valdymą ir siekdamas užtikrinti sklandžią valstybinės įstaigos veiklą, sprendimus priima viešojo intereso gynimo ribose. Taip pat VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas, jog sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Pirmosios instancijos teismas, kaip teigia pareiškėja, tik nurodė, jog sutinka su pareiškėjos teise pasirinkti darbą, taip pat pasisakė, kad Centro viršininkas, būdamas įstaigos vadovu, privalo užtikrinti įstaigos, kurios pagrindinis veiklos tikslas yra užtikrinti atsakymą į pagalbos skambučius ir valdyti pagalbos tarnybų pajėgas, sklandžią veiklą. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės sutinka, jog šiuo atveju įstaigos vadovo diskrecijos teisė įgyvendinama viešojo intereso gynimo ribose, tačiau išsamiai ir aiškiai dėl to nepasisakė.

21. Pareiškėja pabrėžė, jog atsakovas atsiliepime, nurodė tik bendrus Centre dirbančių asmenų ir laisvų pareigybių skaičius, tačiau nedetalizuoja situacijos dėl statutinių jaunesnių specialistų, dirbančių Vilniaus skyriuje, nes kiti Centro skyriai ir pareigybės ginčui yra neaktualūs.

22. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino faktinės aplinkybės, jog 2016 m. spalio 3 d. trišalėje sutartyje Nr. 142/M-129, sudarytoje tarp pareiškėjos, PAGD viršininko bei Ugniagesių gelbėjimo mokyklos, nėra sąlygos, įpareigojančios pareiškėją Centre išdirbti tam tikrą nustatytą laiką. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad tik nuo 2017 m. su Centro būsimais darbuotojais sudaromose trišalėse stojimo į vidaus tarnybą sutartyse yra nustatomas reikalavimas ištarnauti ne mažiau kaip vienerius metus.

23. Pareiškėjos teigimu, aplinkybę, kad Centro viršininkas pareiškėjos prašymo netenkino ne gindamas viešąjį interesą, bet dėl kitų asmeninių priežasčių ar ambicijų, patvirtina atsakovo nenoras išspręsti ginčo taikiai.

24. Pareiškėja vertino, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti jos skundą yra paremtas išimtinai tokį sprendimą pateisinančiais atsakovo teiginiais, sprendimas nepagrįstas objektyviais įrodymais, nepasisakyta dėl aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam sprendimo priėmimui, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas nepagrįstu ir dėl to naikintinas.

25. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

26. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą nėra pagrindo.

27. Atsižvelgiant į tai, kad Centre trūksta darbuotojų, atsakovas daro išvadą, jog yra faktinis pagrindas neperkelti pareiškėjos į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės antros kuopos trečiojo būrio vyriausiojo patrulio pareigas.

28. Esant tokiam reglamentavimui, kai Centro viršininkas turi diskrecijos teisę sutikti arba nesutikti suderinti perkėlimą, atsakovo nuomone, Centro viršininkas pagrįstai ir teisėtai pareigūnės perkėlimo nederino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjos skundas, teisėtumas ir pagrįstumas.

30. Byloje kilęs ginčas dėl vidaus tarnybos pareigūno teisės būti perkeltam į kitas pareigas tarnybinio kaitumo tvarka.

31. Pareiškėja, būdama vidaus tarnybos pareigūne - Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus jaunesniąja specialiste – pageidavo būti perkelta tarnybinio kaitumo tvarka į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės antrosios kuopos trečiojo būrio vyriausiojo patrulio pareigas. Pastarosios vidaus reikalų sistemos įstaigos vadovas perkėlimui neprieštaravo, tačiau Bendrojo pagalbos centro vadovas pareiškėjos prašymo nederino, todėl pareiškėja kreipėsi į teismą, savo skundą grisdama teise laisvai pasirinkti darbą bei verslą, turėti tinkamas, saugias, sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.

32. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjos teisė laisvai pasirinkti darbą yra pagrįstai ribojama vidaus reikalų įstaigos viršininko diskrecijos teise sutikti arba nesutikti suderinti pareigūno perkėlimą.

33. Apeliacinis pareiškėjos skundas iš esmės grindžiamas pradinio skundo argumentais, papildomai išsakant pirmosios instancijos teismo sprendimo kritiką jo šališkumo ir netinkamo įrodymų vertinimo aspektais.

34. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjos apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėto apeliacinio skundo ribos.

35. Pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su netinkamu byloje surinktu įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

36. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Apeliantės dėstoma pirmosios instancijos teismo sprendimo kritika daugiau pagrįsta subjektyviu atskirų faktinių aplinkybių ir teismo sprendime išdėstytų motyvų vertinimu.

37. Byloje nagrinėjamo ginčo sprendimui aktualūs teisės aktai, t.y. ginčo sprendimo metu galiojusios redakcijos Statuto 21 straipsnio 1 ir 2 dalys bei Taisyklės reikalavo kelių aplinkybių, kad įvyktų pareigūno perkėlimas tarnybinio kaitumo tvarka – paties pareigūno prašymo, įstaigos, į kurią pareigūnas nori būti perkeltas, vadovo sutikimo ir įstaigos, kurioje tarnauja pareigūnas, vadovo sutikimo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Bendrosios pagalbos centro vadovas nesutiko, jog pareiškėja būtų perkelta į kitą vidaus reikalų sistemos įstaigą.

38. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliantės nuomone bei pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad vidaus reikalų įstaigos vadovo diskrecija pareigūno perkėlimo atveju yra ribojama jo vadovaujamos įstaigos interesų ir viešojo intereso užtikrinimo aspektais. Tačiau šie aspektai nagrinėjamoje byloje buvo pakankamai detaliai ir argumentuotai išdėstyti atsakovo atsiliepime, bei, kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, atskleisti pareiškėjai asmeninio pokalbio su ja metu. Byloje surinkti duomenys patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjos perkėlimas į kitas pareigas sukeltų sunkumų užtikrinant kokybišką Centro veiklą ir kitus teisėtus įstaigos interesus. Taigi pripažintina, kad skundžiamas Centro vadovo sprendimas yra pagrįstas ne tik, kaip teigia apeliantė, asmeniniu Centro viršininko nusistatymu, o įstaigos interesu, kad asmuo, į kurio apmokymą investuotos Centro lėšos, padėtų vykdyti svarbias Bendrojo pagalbos centro funkcijas, kad sumažėtų darbuotojų kaita Centre, o čia dirbantiems pareigūnams būtų sudarytos normalios darbo sąlygos kokybiškai atlikti svarbius visai visuomenei veiksmus, susijusius su operatyviu pagalbos teikimu.

39. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad vidaus reikalų įstaigos vadovo nesutikimas su pareigūno perkėlimu turėtų būti išdėstytas atskirame sprendime, atitinkančiame Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Atsakovas savo poziciją išreiškė užrašydamas rezoliuciją ant pareiškėjos prašymo, be to, informavo pareiškėją žodžiu, o jos atstovę 2017 m. vasario 28 d. raštu Nr. 41D-120 apie nesutikimo motyvus ir toks jo sprendimas atitiko Taisyklių reikalavimus, yra teisėtas.

40. Pažymėtina, kad tarnybinių ginčų komisija yra neprivaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo institucija, kurios sprendimai neužkerta kelio ginčo šalims kreiptis į teismą. Pareiškėja šia teise pasinaudojo. Komisijos sprendimas, kurį skundė teismui pareiškėja, priimtas Taisyklių X skyriuje nustatyta tvarka, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir šį pareiškėjos reikalavimą.

41. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo šališkumo, nemotyvuotumo ir vadovavimosi vien atsakovo pateiktais argumentais, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylą nėra įpareigotas atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir galimas motyvavimo pareigos nesilaikymas turi būti analizuojamas konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Įvertinus skundžiamo teismo sprendimo turinį, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išanalizavo byloje surinktus duomenis ir atsakė į pagrindinius pareiškėjos argumentus, svarbius ginčui teisingai išspręsti.

42. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos G. K. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius