P-552-168-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P552-168/2012

Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. liepos 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų N. K. ir R. S. prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-2832-189/2008 pagal pareiškėjų N. K. ir R. S. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos policijos logistikos centrui, Klaipėdos miesto vyriausiajam policijos komisariatui dėl piniginių kompensacijų už tarnybines uniformas priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai N. K. ir R. S. (toliau – ir pareiškėjai) skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) ištirti, ar Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. V-606 patvirtintų Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 748 patvirtinto „Dėl pareigūnų tarnybinių uniformų ir skiriamųjų ženklų pavyzdžių patvirtinimo“ 2.2 punktui bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 690 patvirtintos Piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo tvarkos 1 punktui; 2) įpareigoti atsakovą Policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Policijos departamentas) išmokėti pareiškėjams piniginę kompensaciją vietoj neišduotos nuo 1998 iki 2007 metų tarnybinės uniformos pagal Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 62 patvirtintą normą R. S. – 1 969,60 Lt, N. K. – 1 969,60 Lt.

Pareiškėjai nurodė, kad, dirba Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos m. VPK) 4 policijos komisariato kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimų skyriaus tyrėjais. Piniginė kompensacija už tarnybinę uniformą gali būti mokama tik policijos pareigūnams, kurie turi visą naujo pavyzdžio kasdienės arba išeiginės tarnybinės uniformos komplektą. Kriminalinės policijos pareigūnų darbo specifika neigiamai įtakoja asmeninius drabužius, kurie plyšta, greitai nusidėvi ir pan., todėl kriminalinės policijos pareigūnai priversti dažnai keisti drabužius, o tai neigiamai įtakoja jų turtinę padėtį. Taisyklės įstatymo nustatyta tvarka paskelbtos nebuvo. Piniginės išmokos už tarnybinę uniformą skirtos kompensuoti išlaidas kriminalinės policijos pareigūnams už nuosavų drabužių nusidėvėjimą. Nors tarnybiniai santykiai pagal savo esmę nėra sutartiniai, tačiau policijos pareigūnų reikalavimai dėl kompensacijos išmokėjimo vietoj neišduotos tarnybinės uniformos yra susiję su ekonominėmis teisėmis ir jiems, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, turi būti taikomos Civilinio kodekso bei Darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios žalos atlyginimą.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjų N. K. ir R. S. skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai netinkamai grindė savo reikalavimą išmokėti piniginę kompensaciją Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimu Nr.

62. Nutarime nustatyta, kad kai kuriems Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams, atsižvelgiant į jų darbo specifiką, vietoj uniformos gali būti mokama iki 80 procentų uniformos vertės piniginė kompensacija. Nutarime yra įtvirtinta ne imperatyvi teisės norma, o dispozityvi, numatanti ne pareigą, bet teisę vidaus reikalų sistemos įstaigoms kai kuriems pareigūnams mokėti piniginę kompensaciją vietoj uniformos, kad būtų racionaliau panaudoti šiai įstaigai skirti valstybės biudžeto asignavimai. Vidaus reikalų ministerija 1999 m. gruodžio 22 d. priėmė įsakymą Nr. 690, kuriuo pavedė spręsti piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo klausimus Vidaus reikalų ministerijos struktūrinių padalinių vadovams – vyriausiems asignavimų valdytojams, atsižvelgiant į turimas tiems reikalams skirtas lėšas, bet neviršijant Nutarimu nustatyto uniformos vertės normos, t. y. iki 80 procentų uniformos vertės. Šiuo įsakymu Policijos departamentas nebuvo įpareigotas mokėti piniginę kompensaciją, o įpareigotas spręsti klausimus dėl piniginės kompensacijos mokėjimo.

Policijos departamentas visų pirma turėjo atsižvelgti į turimas lėšas, skirtas piniginėms kompensacijoms mokėti, ir tik turint jų pakankamai, galėjo spręsti apie piniginės kompensacijos mokėjimo sąlygas, tvarką ir dydį. Todėl nepakankamas finansavimas ir lėšų trūkumas šiuo atveju yra teisiškai pagrįstas pagrindas atsisakyti piniginių kompensacijų mokėjimo vietoj uniformos išdavimo. Lėšos piniginėms kompensacijoms mokėti nebuvo skiriamos. Finansavimas buvo nepakankamas, už skirtas lėšas tarnybine uniforma buvo aprūpinti tik viešosios policijos pareigūnai ir tai tik dalinai.

Aprūpinant policijos pareigūnus tarnybine uniforma, prioritetas teikiamas viešosios policijos pareigūnams, nes jie vykdo viešojo pobūdžio policijos funkcijas ir privalo tarnyboje dėvėti uniformą, skirtingai nei kriminalinės policijos pareigūnai, kurie vykdo neviešojo pobūdžio policijos funkcijas ir vadovaudamiesi Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymais tarnybos metu dėvi civilius drabužius (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. V-354, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. gruodžio 12 d.

įsakymu Nr. 5-V-767). Lietuvos policijos generalinis komisaras 2004 m. gruodžio 12 d. priėmė įsakymą Nr. V-606 ir juo patvirtino Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisykles (toliau – ir Taisyklės). Šios taisyklės yra individualus teisės aktas, skirtas konkretiems asmenims konkrečiose situacijose. Dėl šios priežasties bei atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnio nuostatas, buvo nuspręsta šio teisės akto neskelbti oficialiame leidinyje.

Remiantis šių Taisyklių nuostatų analize, piniginės kompensacijos išmokėjimas yra saistomas kelių faktinių aplinkybių, kurioms esant pareigūnams gali būti išmokama iki 80 proc. uniformos vertės piniginė kompensacija: turi būti nustatyta, kad pareigūnas turi tvarkingą ir tinkamą dėvėti naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos komplektą ir, antra, turimos ir tinkamos dėvėti uniformos ar jos dalių naudojimo terminas pasibaigė ir priklauso išduoti naują uniformą ar jos dalį. Esant šioms aplinkybėms pareigūnas turi kreiptis su prašymu dėl kompensacijos išmokėjimo į policijos įstaigos vadovą, kuris priima sprendimą tenkinti ar netenkinti policijos pareigūno prašymą, o tuo atveju, kai prašymas yra patenkintas, parengia ir pateikia paraišką Lietuvos policijos logistikos centrui.

Šios nurodytos sąlygos nėra įvykdytos. Klaipėdos m. VPK neteikė Lietuvos policijos logistikos centrui paraiškų dėl piniginės kompensacijos už tarnybines uniformas. Pareiškėjams neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, teisė į turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą negalima. Be to, pareiškėjų nurodomi kompensacijų dydžiai ir jų apskaičiavimas nėra pagrįsti jokiais įrodymais ir rašytiniais duomenimis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos policijos logistikos centras atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė bylą dalyje dėl pirmo reikalavimo nutraukti, o skundus dalyje dėl antro reikalavimo atmesti kaip nepagrįstus. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. V-606 nėra norminis administracinis aktas ir dėl to negali būti tikrinamas jo atitikimas aukštesnės galios teisės aktams, todėl juo negalima remtis teisme ginant pažeistas teises.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, nurodęs, kad nėra policijos asignavimų valdytojas, disponuojantis biudžeto lėšomis, skirtomis pagal sąmatą policijos pareigūnų materialiniam aprūpinimui ir piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą išmokėjimui. Lietuvos policijos logistikos centras nėra aprūpinęs naujo pavyzdžio tarnybinėmis uniformomis Klaipėdos m. VPK kriminalinės policijos pareigūnų, todėl jie nėra įgiję teisės į piniginę kompensaciją už tarnybinę uniformą. Paraiškos Lietuvos policijos logistikos centrui dėl piniginių kompensacijų už tarnybinę uniformą policijos pareigūnams teikiamos nebuvo, kadangi kompensacijos mokamos tik tiems policijos pareigūnams, kurie turi tvarkingą ir tinkamą dėvėti naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos komplektą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškėjų N. K. ir R. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas, šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarką nustato vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovai. Vyriausybė 1994 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 62 „Dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams“ nustatė, kad kai kuriems Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams, atsižvelgiant į jų darbo specifiką, vietoj uniformos gali būti mokama iki 80 procentų uniformos vertės piniginė kompensacija. Kompensacijos mokėjimo sąlygas bei tvarką nustato Vidaus reikalų ministerija. 1999 m. gruodžio 22 d. Vidaus reikalų ministras priėmė įsakymą Nr. 690 „Dėl piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo tvarkos“ (II t., b. l. 3), kurio 1 punktu įsakyta spręsti piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo klausimus Vidaus reikalų ministerijos struktūrinių padalinių vadovams – vyriausiems asignavimų valdytojams (tarp jų ir Policijos departamentui), atsižvelgiant į turimas tiems reikalams skirtas lėšas, bet neviršijant Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. Nutarimu nustatytos vertės normos.

Teismas nurodė, kad Taisyklės yra taikomos tik tam tikroms policijos įstaigoms, tai yra jose apibrėžta subjektų, apibūdintų individualiais požymiais, grupė, kuriai jos yra taikomos, todėl teismas padarė išvadą, kad Taisyklės laikytinos individualiu teisės aktu, skirtu konkretiems asmenims konkrečioje situacijoje ir pareiškėjų argumentas, kad Taisyklės negali būti taikomos, nes nepaskelbtos teisės aktų nustatyta tvarka – nepagrįstas.

Taisyklių 3 punkte nustatyta, kad policijos įstaigų pareigūnams, turintiems tvarkingą ir tinkamą dėvėti naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos komplektą ir kuriems pagal tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti visą uniformą ar atskiras tarnybinės uniformos dalis, gali būti išmokama iki 80 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformas vertės piniginė kompensacija, kuri apskaičiuojama pagal piniginės kompensacijos apskaičiavimo metu esančias kainas (paskutinė pirkimo kaina), t.y. šiuo punktu yra nustatyta teisė, o ne pareiga mokėti nustatyto dydžio kompensaciją. Be to, šis Taisyklių punktas nustato dvi sąlygas, kurias turi įvykdyti asmuo, siekiantis gauti iki 80 proc. uniformos vertės piniginę kompensaciją. Pirmoji sąlyga kompensacijai išmokėti yra ta, kad pareigūnas turi turėti tvarkingą ir tinkamą dėvėti naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos komplektą. Antroji sąlyga – turimos ir tinkamos dėvėti uniformos ar jos dalių naudojimo terminas pasibaigė ir priklauso išduoti naują uniformą ar jos dalį. Pagal Taisyklių 4 punktą, policijos įstaigos vieną kartą per metus iki rugsėjo 1 dienos teikia paraiškas Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centrui dėl piniginių kompensacijų už tarnybinę uniformą. Taisyklių 12 punkte nustatyta, kad policijos įstaigos pareigūnas, kuriam pagal nustatytas normas turi būti išduota tarnybinė uniforma, gali su tarnybiniu prašymu kreiptis į policijos įstaigos vadovą dėl kompensacijos už tarnybinę uniformą išmokėjimo. Tarnybinis prašymas policijos įstaigos vadovui pateikiamas su tiesioginio vadovo viza apie tarpininkavimą, kad policijos pareigūnui būtų išmokėta kompensacija už tarnybinę uniformą.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjai būtų atitikę Taisyklių 3 punkte nurodytas sąlygas, taip pat nėra įrodymų, kad pareiškėjai pateikė Klaipėdos miesto VPK prašymą išmokėti kompensaciją. Klaipėdos m. VPK neteikė Lietuvos policijos logistikos centrui paraiškų dėl piniginės kompensacijos už tarnybines uniformas. Pažymėtina, kad net jei pareiškėjai ir būtų nustatyta tvarka pateikę prašymą išmokėti kompensaciją, Policijos departamentas pagal galiojusius teisės aktus neturėjo pareigos sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją. Vidaus reikalų ministras 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 690 pavedė spręsti piniginių kompensacijų vietoj uniformos suteikimo mokėjimo klausimus Vidaus reikalų ministerijos struktūrinių padalinių vadovams – vyriausiems asignavimų valdytojams, atsižvelgiant į turimas tiems reikalams skirtas lėšas, bet neviršijant Nutarimu nustatytos uniformos vertės normos, t. y. iki 80 procentų uniformos vertės. Teismas padarė išvadą, kad šiuo įsakymu Policijos departamentas nebuvo įpareigotas mokėti piniginę kompensaciją.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų reikalavimas už 1998–2007 m. neišduotą uniformą išmokėti piniginę kompensaciją laikytinas patirtos žalos atlyginimu yra nepagrįstas, kadangi remiantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi žala atlygintina institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis), tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjai neįrodė sąlygų civilinei atsakomybei kilti.

III. Pareiškėjai N. K. ir R. S. 2012 m. birželio 4 d. pateikė prašymus dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I-2832-189/2008 (II t., b. l. 67-125).

Pareiškėjai nurodo, kad procesas turėtų būti atnaujintas remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas šioje byloje ir priėmė neteisėtą sprendimą, t. y. atsižvelgiant į Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnį ir CK 6.271 straipsnio nuostatas, teismas privalėjo nustatyti subjektą (tinkamą atsakovą byloje), kuriam pagal kompetenciją nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pavesta teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais aprūpinti pareigūnus uniformomis, ir reikalui esant, išspręsti netinkamos šalies pakeitimo klausimą.

Kadangi teismas netinkamai nustatė atsakovą byloje, kuriam teismo sprendimas negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių, akivaizdu, jog padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, turėjo įtakos priimti neteisėtą sprendimą šioje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose administracinėse bylose (Nutartys administracinėse bylose Nr. A63-2434/2011, Nr. A492-3379/2011) taip pat nagrinėjo reikalavimą dėl kompensacijos (žalos) priteisimo iš Policijos departamento vietoje neišduotos uniformos už laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. spalio 8 d., ir aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas konstatavo, kad tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais.

Tokiu būdu Vidaus tarnybos statutas (įstatymas) vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams deleguoja teisę, o taip pat ir pareigą nustatyti tarnybinės dėvėjimo normas. Priešingas įstatymo nustatytas pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis reguliavimas negalimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 011, 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011). Tuo tarpu nagrinėjamoje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas nustatydamas, jog pareiškėjų prašymas dėl atsakovo įpareigojimo išmokėti kompensaciją negalėjo būti tenkinamas, nesivadovavo ir ginčo santykiams netaikė Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio, kuris įtvirtina vidaus tarnybos sistemos pareigūnams socialinę garantiją, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais.

Kadangi šiuo atveju Policijos departamentas nesilaikė Statuto 46 straipsnio 1 dalyje numatytos imperatyvios pareigos aprūpinti pareigūną uniforma ir neišdavė naujo pavyzdžio uniformos, tai sudarė prielaidą žalai atsirasti. Todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą.

Pareiškėjai nurodo supratę, kad jų byloje buvo netinkamai taikytos materialinės teisės normos ir priimtas neteisėtas sprendimas, kai atsitiktinai 2012 m. kovo 5 d. susipažinę su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P261-36/2012 ir sprendimais administracinėse bylose Nr. A63-2434/2011 ir Nr. A492-3379/2011. Iki tol nei vienas iš pareigūnų, dėl kurių buvo priimtas palankus sprendimas, neinformavo savo kolegų apie suformuotą teismų praktiką.

Pareiškėjai mano, kad procesas turi būti atnaujintas ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu proceso atnaujinimo pagrindu. Jų nuomone, priimtas sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, suformuotai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-264/2009, 2009 m. gegužės 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-569/2009, 2010 m. birželio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1244/2010, 2010 m. spalio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1284/2010, 2011 m. kovo 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011, 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Vidaus tarnybos statute (46 straipsnio 1 dalis) yra įtvirtinta socialinė garantija vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams šiame įstatyme įtvirtinta ne tik teisė, bet ir pareiga nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas laikėsi priešingos pozicijos, t. y. vadovavosi poįstatyminiais aktais, neatsižvelgdamas į Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, todėl darytina išvada, kad dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Prašymai dėl proceso atnaujinimo netenkintini.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis) ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011), jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte (padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) ir 12 punkte (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) numatytais pagrindais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad materialinės teisės normos yra taikomos teismui priimant sprendimą, todėl neteisingo teisės normų taikymo byloje fakto paaiškėjimo momentas siejamas su sprendimo įsiteisėjimo momentu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P492-86/2012; 2007 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P415-233/2007). Todėl terminas kreiptis dėl bylos proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu yra skaičiuojamas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo datos.

Prašyme pareiškėjai nurodo, kad apie pagrindus procesui atnaujinti jų administracinėje byloje sužinojo 2012 m. kovo 5 d. susipažinę su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P261-36/2012 ir sprendimais administracinėse bylose Nr. A63-2434/2011 ir Nr. A492-3379/2011, kurie buvo atitinkamai priimti 2011 m. kovo 14 d. ir 2011 m. rugsėjo 22 d. Kaip minėta, pareiškėjų prašymai dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo išsiųsti 2012 m. gegužės 31 d. (pagal pašto spaudą ant voko).

Pažymėtina, jog pareiškėjų nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P261-36/2012 teismas sprendė proceso atnaujinimo klausimą administracinėje byloje Nr. I-2711-189/2008, kurioje buvo nagrinėtas analogiškas klausimas (dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo vietoj neišduotos tarnybinės uniformos), kaip ir administracinėje byloje Nr. I-1859-142/2009, kurios proceso atnaujinimo yra siekiama nagrinėjamoje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 24 d. nutartyje (administracinė byla Nr. P261-36/2012) terminą prašymui paduoti skaičiavo nuo turėjimo susipažinti su sprendimais administracinėse bylose Nr. A63-2434/2011 ir Nr. A492-3379/2011, priimtais 2011 m. kovo 14 d. ir 2011 m. rugsėjo 22 d., ir nustatė, jog terminas prašymui atnaujinti procesą nebuvo praleistas, kadangi prašymas teismui buvo paduotas 2011 m. spalio 20 d.

Iš minėtos ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies nuostatos matyti, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas skaičiuojamas ne tik nuo sužinojimo apie nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo buvimą, bet ir nuo turėjimo sužinoti apie tokias aplinkybes momento. Nustačius, jog prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis subjektas apie jo nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą turėjo sužinoti anksčiau nei jo nurodomas sužinojimo momentas, prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo nurodomo sužinojimo momento, bet nuo turėjimo sužinoti apie nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą momento (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-16/2009).

Nenukrypstant nuo šios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, analogiškai kaip ir pareiškėjų nurodytoje administracinėje byloje Nr. P261-36/2012, šiuo atveju terminas prašymui paduoti skaičiuojamas nuo turėjimo susipažinti su sprendimais administracinėse bylose Nr. A63-2434/2011 ir Nr. A492-3379/2011, priimtais 2011 m. kovo 14 d. ir 2011 m. rugsėjo 22 d. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo išsiųstas 2012 m. gegužės 31 d., konstatuotina, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas šiuo atveju yra praleistas.

Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjai prašymą atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžia šiais ABTĮ 153 str. 2 dalies 10 ir 12 punktais, darytina išvada, jog apie šiuos pagrindus pareiškėjai turėjo sužinoti susipažinę su minėtais 2011 m. kovo 14 d. ir 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimais administracinėse bylose Nr. A63-2434/2011 ir Nr. A492-3379/2011, kuriuose ir buvo nagrinėjami pareiškėjų bylai aktualūs materialinės teisės aiškinimo aspektai, o ne su 2012 m. vasario 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P261-36/2012, kurioje buvo sprendžiamas proceso atnaujinimo klausimas.

Teismų sprendimai yra viešai skelbiami, taigi pareiškėjai turėjo galimybę su jais susipažinti. Pareiškėjams kyla pareiga aktyviai rūpintis savo teisių įgyvendinimu ir gynimu. Teismų praktikoje yra vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008).

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų prašymai atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu paduoti praleidus įstatymo numatytą trijų mėnesių terminą, todėl vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalies nuostatomis prašymai netenkintini ir procesą administracinėje byloje Nr. I-2832-189/2008 atsisakytina atnaujinti.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų N. K. ir R. S. prašymų atnaujinti procesą netenkinti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. I-2832-189/2008 pagal pareiškėjų N. K. ir R. S. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos policijos logistikos centrui, Klaipėdos miesto vyriausiajam policijos komisariatui dėl piniginių kompensacijų už tarnybines uniformas priteisimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis