2017-04-03 Nr. AB-7559-3-61-3-03916-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-158-146/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03916-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 69.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. T. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas E. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (b. l. 34–37), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, atsakovas) kanclerės 2014 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. 11SP-2391 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo E. T.“ (toliau – ir VRM sprendimas Nr. 11SP-2391); 2) panaikinti VRM 2014 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 1D-5573 (3) (toliau – ir VRM sprendimas Nr. 1D-5573 (3)); 3) įpareigoti atsakovą įskaityti į ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti laikotarpį nuo 1992 m. kovo 31 d. iki 1997 m. gruodžio 31 d.; 4) įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį ir grąžinti įsiskolinimą, susidariusį nuo 2014 m. balandžio 24 d.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 1992 m. kovo 31 d. iki 2014 m. balandžio 24 d. dirbo nepertraukiamai įvairiose pareigose dabartinėje Tauragės apskrities Priešgaisrinės apsaugos valdybos Šilalės priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje (toliau – ir Tauragės APGV Šilalės PGT), t.y.: nuo 1992 m. kovo 31 d. iki 1997 m. gruodžio 31 d. Šilalės rajono priešgaisrinėje tarnyboje(toliau – ir Šilalės PT) vairuotoju pagal darbo sutartį; nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 1999 m. vasario 1 d. Priešgaisrinės apsaugos departamento prie VRM Šilalės miesto sukarintoje priešgaisrinėje dalyje (toliau – ir PAD Šilalės SPD) vairuotoju; nuo 1999 m. vasario 1 d. iki 1999 m. rugpjūčio 1 d.

PAD Šilalės MSPDvyresniuoju vairuotoju; nuo 2001 m. gruodžio 14 d. iki 2008 m. spalio 1 d. Priešgaisrinės apsaugos departamento prie VRM Šilalės priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje (toliau – ir PAD Šilalės PGT);nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2014 m. balandžio 24 d. Tauragės APGV Šilalės PGT skyrininku. 2014 m. balandžio 24 d. buvo atleistas iš tarnybos pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą (jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją). Skundžiamais VRM sprendimais Nr. 11SP-2391, Nr. 1D-5573 (3) į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinės pensijai (toliau – ir valstybinė pensija) skirti nebuvo įskaičiuotas laikotarpis nuo 1992 m. kovo 31 d. iki 1997 m. gruodžio 31 d. ir taip pažeista pareiškėjo teisė į socialinės garantijos (valstybinės pensijos) teisingą paskyrimą.

Pareiškėjas teigė, kad laikotarpiai nuo 1992 m. kovo 31 d. iki 1995 m. sausio 1 d. bei nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 31 d. turėtų būti įskaityti į ištarnautą laiką valstybinei pensijai skirti pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą. Nuo 1998 m. sausio 1 d., įvykus reorganizacijai, t.y. sukarinus tarnybą, pareiškėjas buvo priimtas į lygiavertes vairuotojo pareigas PAD Šilalės PSD, kurias užėmė pagal darbo sutartį.

Dirbdamas nuo 1992 m. kovo 31 d. iki 1997 m. gruodžio 31 d. vairuotoju pagal darbo sutartį, pareiškėjas atlikdavo tas pačias funkcijas, kurias atliko ir po 1997 m. gruodžio 31 d., jo įgaliojimų apimtis ir pobūdis nepasikeitė. Keitėsi tik įstaigos pavadinimai, darbovietės adresas išliko tas pats, tarnybos bylą tvarkė tas pats darbdavys. Nors sukarintoje priešgaisrinėje apsaugoje pareiškėjas dirbo darbo sutarties pagrindais, tačiau jo darbas iš esmės atitiko sąlygas, pagal kurias organizuota profesionalioji priešgaisrinė apsauga.

Eidamas vairuotojo pareigas pareiškėjas atlikdavo ne tik automobilio eksploatavimo funkcijas vykstant į gaisro vietą, nes gaisro vietoje atliko ugniagesio funkcijas: paduodavo vandenį, žarnas, laikydavo vandens švirkštus, ardydavo pastatus, stogo konstrukcijas ir t. t. Faktiškai pareiškėjas atliko vairuotojo ugniagesio funkcijas, nors šių funkcijų atlikimas nebuvo tinkamai įformintas. Iš 1996 m. mokymų žurnalo matyti, kad pareiškėjo praktinis darbas buvo siejamas su statutiniams pareigūnams priskirtomis funkcijoms. Pareiškėjas teigė, kad lyginant jo buvusią pareigybę (vairuotojas) su kitomis pareigybėmis (gaisrininko vairuotojo ir kt.) tikslinga atsižvelgti į PAD 1992 m. birželio 24 d.

įsakymą Nr.64 „Dėl kompetencijos kadrų klausimais paskirstymo ir pareigų nomenklatūros patvirtinimo“ (toliau - ir PAD Įsakymas Nr.64) ir jo priedą Nr.4 – Patvirtintų pareigų nomenklatūros sąrašą (toliau – ir Pareigų sąrašas Nr.4). Į Pareigų sąrašą Nr.4, kuriame nurodyti darbuotojai, dirbantys samdos pagrindais, kartu su PGT struktūros padaliniuose dirbančiais vairuotojais, į tokių padalinių struktūrą įėjo ir PD viršininko, jo pavaduotojo, operatyvinio budėtojo, inspektoriaus ir kt. pareigybės. Iš to seka, kad buvusi pareiškėjo pareigybė (vairuotojas), kai ir kitosPAD Įsakyme Nr.64 įvardytos pareigybės, buvo grindžiamos samdos pagrindais.

Pareiškėjas akcentavo, kad nors pagal jo tarnybos duomenis nuo 1992 m. kovo 31 d. iki 1997 m. gruodžio 31 d. jis ėjo vairuotojo pareigas, tačiau faktiškai jis dirbo gaisrininku vairuotoju, t.y., dirbo darbą, kuris yra labiau pavojingas gyvybei ir sveikatai. Tai, kad pareiškėjo faktiškai atliekamos funkcijos nebuvo tinkamai įformintos Darbo sutarties įstatymo prasme, negali būti pagrindu taikyti formos prieš turinį pirmenybės principą, nes būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas asmenų lygybės įstatymui principas.

Vadovaujantis pareiškėjo priėmimo į tarnybą metu galiojusiu 1991 m. gruodžio 18 d. Lietuvos Respublikos laikinuoju vidaus tarnybos įstatymo 1 straipsniu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos tarnyba buvo struktūrinių padalinių,veikiančių Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje ir vykdančių specifines funkcijas, visuma. Į šią sistemą įėjo ir Priešgaisrinės apsaugos departamentas. Atsižvelgiant į minėtas Laikinojo vidaus tarnybos įstatymo nuostatas, laikotarpiu, kurio atsakovas neįskaitė į pareiškėjo tarnybos stažą valstybinei pensijai skirti, Šilalės RPT, kol ji nebuvo sukarinta, buvo struktūrinis vidaus reikalų sistemos padalinys, todėl pareiškėjo šiame padalinyje faktiškai dirbtas darbas turėtų būti prilygintas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje 3 punkte numatytai pareigybei „gaisrininkas vairuotojas“. Tokia išvada seka ir vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (2006 m. liepos 19 d.įstatymo Nr.X-804 redakcija) 37 straipsnio 1 dalies 6 punktu.

Pareiškėjo nuomone, šio ginčo atveju atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-993/2010.

Remdamasis išdėstytais motyvais pareiškėjas teigė, kad laikotarpis nuo 1992 m. kovo 31 d. iki 1997 m. gruodžio 31 d. turi būti įskaitytas į jo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti ir apskaičiuoti.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į patikslintą skundą (b. l. 43–44) atsakovas pažymėjo, kad tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti reglamentuoja ne Vidaus tarnybos statutas, bet specialus įstatymas – Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas. Šį įstatymą detalizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtinti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatai (toliau – ir PKVP nuostatai). Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyta, kad įskaityti darbo vidaus tarnybos sistemoje (jeigu vėliau tos pareigos priskirtos pareigūno pareigoms) profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovus, gaisrininkus, gaisrininkus vairuotojus, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, laiką iki 1995 m. sausio 1 d. Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnyje nurodytas vidaus tarnybos stažas nėra tapatus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nurodytam tarnybos laikui valstybinei pensijai skirti. Tai reiškia, kad atitinkami laikotarpiai, kurie pagal Vidaus tarnybos statutą įskaityti į vidaus tarnybos stažą, pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą gali būti neįskaičiuoti į vidaus tarnybos laiką nuo kurio skaičiuojama valstybinė pensija.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad ginčui aktualiu laikotarpi jis vykdė vairuotojo gaisrininko funkcijas, atsakovas pažymėjo, kad šiuo atveju neturi duomenų, ar pareiškėjas, dirbamas vairuotoju, savo iniciatyva ar darbdavio nurodymu prisidėdavo prie gaisrų gesinimo. LVAT analogiškoje byloje (LVAT 2013 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-775/2013) konstatavo, kad būtina nustatyti, ar asmuo, dirbdamas vairuotoju, vykdė ne tik vairuotojo, bet ir gaisrininko funkcijas. Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarime konstatavo, kad pareigūnų ir nestatutinių ugniagesių statutas iš esmės skiriasi.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 15 d. sprendimu (b. l. 118–122) pareiškėjo E. T. skundą patenkino iš dalies, t. y.: panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2014 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. 1D-5573 (3) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kanclerės 2014 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. 11SP-2391 dalis, kuriose atsisakyta į pareiškėjo E. T. tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaityti laikotarpį nuo 1992 m. kovo 31 d. iki 1995 m. sausio 1 d.; įpareigojo atsakovą įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti laikotarpį nuo 1992 m. kovo 31 d. iki 1995 m. sausio 1 d., perskaičiuoti pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį bei grąžinti jam nuo 2014 m. balandžio 24 d. susidariusį šios pensijos skirtumą. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjas 1992 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 9 buvo priimtas į Šilalės priešgaisrinę tarnybąpamaininiu vairuotoju (b. l. 9), o 1997 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 36TE nuo 1998 m. sausio 1 d. buvo priimtas į Šilalės sukarintą priešgaisrinę dalį (b. l. 14). 2014 m. birželio 16 d. Ministerijos kanclerė sprendime Nr. 11SP-2391 nurodė, kad pareiškėjo, kuris Tauragės APGV viršininko 2014 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. TE-60 atleistas nuo 2014 m. balandžio 24 d. pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą (jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją), ištarnautas laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti – 18 metai 3 mėnesiai 21 diena (iki 1994 m. gruodžio 31 d. – 2 metai, nuo 1995 m. sausio 1 d. – 16 m. 4 mėn.) (b. l. 45). Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu VRM kanclerės sprendimu, apskundė jį Vidaus reikalų ministrui(b. l. 55–56).VRM 2014 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. 1D-5573 (3) (b. l. 57) pareiškėjo skundo netenkino, nurodydama, kad pareiškėjas dirbo vairuotoju, bet ne gaisrininku vairuotoju,o Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyta, kad įskaityti darbo vidaus tarnybos sistemoje (jeigu vėliau tos pareigos priskirtos pareigūno pareigoms), profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovus, gaisrininkus, gaisrininkus vairuotojus, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, laiką iki 1995 m. sausio 1 d.

Teismas nustatė, kad byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo ištarnauto laiko vidaus tarnybos pensijai skirti apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisinius santykius, atsirandančius dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, taip pat laiko, reikalingo pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, skaičiavimo, reguliuoja specialus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas. Šio įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas laikotarpis, buvęs iki 1995 m. sausio 1 d., t. y. darbo laikas, išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo priskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-984/2008 konstatuota, kad įstatymo leidėjo nustatytas teisinis reglamentavimas leidžia pagrįstai teigti, kad vidaus tarnybos stažas nesietinas su tarnybos laiku pensijai gauti, todėl jų dydžiai dėl skirtingo skaičiavimo gali skirtis. Atsižvelgdamas į tai, nagrinėjamu atveju teismas sutiko su atsakovo pastebėjimu, kad pareiškėjas nepagrįstai tapatina vidaus tarnybos stažą ir stažą, skaičiuojamą valstybinei pensijai gauti.

Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas nuo 1998 m. sausio 1 d. buvo paskirtas sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnu. Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą, tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas laikotarpis, buvęs iki 1995 m. sausio 1 d., t. y. darbo laikas, išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo priskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais. Pareiškėjo teigimu, į stažą valstybinei pensijai gauti turi būti įskaitytas laikotarpis nuo 1992 m. kovo 31 d. iki 1997 m. gruodžio 31 d. Teismas su šiuo pareiškėjo teiginiu nesutiko, pažymėdamas, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtinta, jog gali būti įskaitytas laikotarpis tik iki 1995 m. sausio 1 d.

Atsižvelgdamas į šį įstaymu nustatytą teisinį reguliavimą, teismas tirdamas įrodymus nustatinėjo, ar pareiškėjas iki 1995 m. sausio 1 d. ėjo Darbo sutarties įstatymo pagrindais pareigas, nurodytas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte, t. y., ar jis dirbo gaisrininku vairuotoju.Teismo posėdyje liudytoju apklaustas V. Š. parodė, kad: dirbo kartu su pareiškėju, buvo jo viršininkas, priėmė pareiškėją į pareigas; tuo metu buvo tik tokios kategorijos, tačiau visi vairuotojai buvo apmokomi dirbti gaisro metu ir dirbdavo su visais lygiai; pareiškėjas vairuotoju būdavo kol atvažiuodavo iki gaisro, o atvykęs į gaisrą atlikdavo ir ugniagesio funkcijas; apranga buvo tokia kaip ir gaisrininko, pareiškėjas dalyvavo privalomuose kursuose ne tik vairuotojams, bet ir ugniagesiams. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad VRM 1992 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 39 Tauragės miesto priešgaisrinėje dalyje vyr. ugniagesio, ugniagesio ir vairuotojo etatai buvo priskirti eiliniam personalui (b. l. 65–97). Iš pateikto Šilalės PPD užsiėmimų žurnalo teismas nustatė, kad pareiškėjas dalyvavo tokiuose užsiėmimuose: Priešgaisrinės taktikos parengimas – gaisrų gesinimas nepalankiomis sąlygomis; Priešgaisrinės profilaktikos – inžinieriniai techniniai sprendimai, siekiant užkirsti gaisro plitimą ir priemonės gesinimui; Gaisrų gesinimas įvairios paskirties pastatuose; Priešgaisrinė technika – spec. gaisriniai siurbliai, gelbėjimo virvės, kovinių rūbų apsirengimas ir jų saugojimas; Gaisrų gesinimas prekybos įmonėse ir sandėliuose ir kt. (b. l. 19–29).

Oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje yra pažymėta, kad valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu numatyta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą būtent ir yra viena iš vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo priemonių, papildoma socialinė apsauga, kuri taikoma statutiniams valstybės tarnautojams ir kariams, šiuo požiūriu įstatymai išskiria juos iš kitų valstybės tarnautojų ar darbuotojų, tokiu būdu kompensuojant už tarnybos ypatumus (LVAT 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-146-1477-11; Administracinė jurisprudencija 22, p. 193–212).

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvadų, kad, nors pareiškėjo tarnybos bylos duomenimis, pareiškėjas ėjo vairuotojo pareigas, tačiau faktiškai jis dirbo gaisrininku vairuotoju, t. y. pareiškėjas dirbo darbą, kuris yra didesnio pavojingumo gyvybei ir sveikatai, nei vairuotojo. Ta aplinkybė, kad jo atliekamos funkcijos nebuvo tinkamai įformintos Darbo sutarties įstatymo prasme, teismo vertinimu, negali būti pagrindu taikyti formos pirmenybę prieš turinį, nes tokiu atveju būtų pažeistas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas. Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Iš esmės asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimą reikštų situacija, kai tam tikras asmuo ar asmenų grupė būtų traktuojami skirtingai be jokio objektyvaus ir pagrįsto paaiškinimo (LVAT 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-822-14-12).

Atsakydamas į atsakovo argumentą, kad LVAT analogiškoje byloje pareiškėjo skundą tenkino, pirmos instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėji iš naujo, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo atveju teismo išvados grindžiamos ne tik liudytojo parodymais, bet ir Priešgaisrinės apsaugos departamento įsakymais (b. l. 15, 63–64), etatų sąrašais (b. l. 65–97) bei Šilalės PGT užsiėmimų žurnalu (b. l. 19–29).

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai į pareiškėjo ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neįskaitė laikotarpio nuo 1992 m. kovo 31 d. iki 1995 m. sausio 1 d., todėl nusprendė VRM 2014 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. 1D-5573 (3) ir VRM kanclerės 2014 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. 11SP-2391 dalis, kuriose pareiškėjo tarnybos laikotarpis nuo 1992 m. kovo 31 d. iki 1995 m. sausio 1 d. neįskaitytas į ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, panaikinti kaip neteisėtas ir nepagrįstas bei įpareigoti atsakovą įskaityti šį laiakotarpį į pareiškėjo ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti laikotarpį, perskaičiuoti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį, grąžinant susidariusį valstybinės pensijos skirtumą nuo 2014 m. balandžio 24 d.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 125–126) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti visiškai.

Apeliantas pažymi, kad ugniagesio profesijos funkcijų vykdymui reikalinga tam tikrų reikalavimų ir gebėjimų visuma – greitai, tiksliai ir saugiai gelbėti ekstremalios situacijos židinyje esančius žmones, suteikti pirmąją medicinos pagalbą, gesinti gaisrus, atlikti gelbėjimo darbus, likviduoti ekstremalių situacijų ar incidentų pasekmes ir kt. Ugniagesio ir vairuotojo pareigybėms taikomi skirtingi standartai, atliekamos skirtingos funkcijos. Apeliantas mano, kad teismas negalėjo pripažinti, kad pareiškėjas vykdė visas ugniagesiui priskirtas funkcijas, už kurias jam turėtų būti įskaitytas laikotarpis už ištarnautą laiką. Byloje nėra patikimų įrodymų, kad pareiškėjas iš tiesų gesino gaisrus ir kokiu mastu. Liudytojo parodymai vertintini kritiškai, nes jis buvęs pareiškėjo bendradarbis. Ugniagesiui, kuris yra statutinis valstybės tarnautojas, keliami aukštesni reputacijos reikalavimai, taip pat jis turi būti išlaikęs atitinkamus fizinio pasirengimo normatyvus.

Pareiškėjas E. T. su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 129–131) pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 15 d. sprendime išnagrinėjęs įrodymus pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas faktiškai atliko ne tik vairuotojo, bet ir ugniagesio funkcijas, todėl pagristai nusprendė, kad nėra pagrindo netaikyti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatų ir neįskaityti į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti laikotarpio nuo 1992 m. kovo 31 d. iki 1995 m. sausio 1 d. vien dėl to kaip pagal darbo sutartį buvo pavadinta jo pareigybė. Pareiškėjas nesutinka su apelianto nuomone dėl liudytojo V. Š. parodymų vertinimo kritiškai, pabrėždamas, kad liudytojo parodymai nuoseklūs, neprieštaringi, atitinka kitus bylos duomenis. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimas yra teisėtas ir pagristas, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl laikotarpio nuo 1992 m. kovo 31 d. iki 1997 m. gruodžio 31 d. įskaitymo į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

Pirmosios instancijos teismas, taikydamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą, pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, t.y. nusprendė, kad į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti turi būti įskaityta ginčo laikotarpio dalis nuo 1992 m. kovo 31 d. iki 1995 m. sausio 1 d.

Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą.

1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo 1994 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas Nr.I-693. Iki šio įstatymo įsigaliojimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais buvo nustatytas laikinasis pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo teisinis reguliavimas.Vyriausybės 1991 m. liepos 17 d. nutarimu Nr.281 patvirtintos Lietuvos Respublikos prokuratūros, vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus darbuotojų, pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo tvarkos (toliau ir -1991 m. Pensinio aprūpinimo tvarka) 1.1 punktas nustatė, kad kol bus priimtas ir įsigalios Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, vidaus reikalų sistemos darbuotojams, pareigūnams ir kariams pensijos skiriamos už ištarnautus metus. Vyriausybės 1992 m. birželio 25 d. nutarimo Nr.490 „Dėl vidaus reikalų sistemos pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1992 m. nutarimas Nr.490) 1.1 ir 1.1.7 punktais nustatė, kad iki įsigalios pensijų įstatymas, vidaus reikalų sistemos pareigūnams ir kariams į tarnybos stažą, reikalingą pensijai už ištarnautus metus skirti, be kita ko, įskaitomas laikas, išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais samdos pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo priskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais.

1991 m .gruodžio 18 d. Laikinojo vidaus tarnybos įstatymo Nr. I-2120, kuris galiojo iki 2003 m. gegužės 1 d. (2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr.IX-1538 patvirtino Vidaus tarnybos statuto) 1 straipsnis nustatė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos vidaus tarnyba yra struktūrinių padalinių, veikiančių Lietuvos vidaus reikalų sistemoje ir vykdančių specifines valstybės vidaus tvarkos palaikymo funkcijas, visuma. Vidaus tarnybą sudaro Tardymo, Pataisos reikalų, Priešgaisrinės apsaugos departamentai, Emigracijos ir imigracijos tarnyba, vidaus daliniai, budėtojų dalis ir vadovybė. Prie vidaus tarnybos taip pat priskiriamos finansų ir kontrolės, materialinio-techninio aprūpinimo, ryšių, medicinos tarnybos, Informacinis statistikos centras bei kiti vidaus reikalų sistemą aptarnaujantys padaliniai.

Nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymui Nr.I-693, neteko galios minėtais Vyriausybės nutarimais nustatytas laikinasis pareigūnų ir karių pensinio aparūpinimo teisinis reguliavimas. Minėto įstatymo 16 straipsnyje, kuris nustatė šio įstatymo įsigaliojimo tvarką, 3 dalies 1-6 punktuose buvo nustatyta kokie laikotarpiai, buvę iki šio įstatymo įsigaliojimo, prilyginami tarnybos laikui pensijai skirti asmenims, priimtiems tarnauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apasaugos bei prokuratūros pareigūnais ir kariais, tarp jų – darbo laikas, išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo priskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais (Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Į minėtą įstatymo normą buvo perkelta laikinuoju teisiniu reguliavimu (1991 m. Pensinio aprūpinimo tvarkos 1.1 punktas, Vyriausybės 1992 m. nutarimo Nr.490 1.1 ir 1.1.7 punktai) nustatytas valstybės įsipareigojimas į pareigūno tarnybos stažą, reikalingą pensijai už tarnybą skirti, įskaityti darbo laiką Darbo sutarties įstatymo pagrindais iki Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įsigaliojimo (1995 m. sausio 1 d.) profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose nurodytose pareigose, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais.

Atsakovui priimant pareiškėjo šioje byloje skundžiamus aktus galiojusio Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr.XII-636 redakcija) 3 dalies 3 punktas priešgaisrinės apsaugos pareigūnų pensinio aprūpinimo aspektu nustatė iš esmės analogišką reguliavimą, kaip ir nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojęs įstatymas, t.y. kad asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareugūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės skistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., tarp jų - darbo laikas, išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, priešgaisrinės apsaugos padalinyje, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad taikant Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą pareiškėjo tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti turi būti prilyginta ginčo laikotarpio nuo 1992 m. kovo 31 d. iki 1997 m. gruodžio 31 d. dalis nuo 1992 m. kovo 31 d. iki 1995 m. sausio 1 d., t.y. laikotarpis, buvęs iki Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo įsigaliojimo, kuriuo pareiškėjas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinyje dirbo de facto gaisrininku vairuotoju, nors pagal tarnybos bylos duomenis jis ėjo vairuotojo pareigas.

Atsižvelgdama į tai, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas netenkino pareiškėjo skundo dėl laikotarpio nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 31 d. įskaitymo į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, sutinka abi ginčo šalys, teisėjų kolegija dėl šio laikotarpio nepasisako.

Atsakovas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas nusprendė pareiškėjo tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilygintini laikotarpį nuo 1992 m. kovo 31 d. iki 1995 m. sausio 1 d., nesutinka iš esmės dėl to, kad pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą į asmenų, priimtų tarnauti į vidaus reikalų sistemą, tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamus laikotarpius, buvusius iki 1995 m. sausio 1 d., įtrauktas darbo laikas, išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose Darbo sutarties įstatymo pagrindais šioje įstatymo normoje nurodytose pareigose (padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais), jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, o pagal įrašus pareiškėjo tarnybos byloje, jis iki 1995 m. sausio 1 d. profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinyje (Šilalės priešgaisrinėje tarnyboje) dirbo vairuotoju, o ne gaisrininku vairuotoju. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu dirbo gaisrininku vairuotoju.

Apeliacinio skundo argumentus, esą pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str.2 d.6 p., 24 str., 57 str.4 d., 68 str., 72 str.). ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.). Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.), o sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d.).

Pareiškėjas savo paaiškinimais, rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais byloje įrodinėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jis faktiškai atlikdavo vairuotojo gaisrininko pareigas, t.y. vairuotojo funkcijas atlikdavo vykstant į gaisrą, o gaisro vietoje atlikdavo gaisrininko funkcijas. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo skundu, savo poziciją grindė pareiškėjo tarnybos bylos duomenimis pagal kuriuos pareiškėjas iki 1995 m. sausio 1 d. Šilalės PT dirbo varuotoju. Trečiasis suinteresuotas asmuo Priešgaisrinės apsaugos departamentas, vykdydamas teismo pavedimą, pateikė į bylą 1992-1997 m. laikotarpio administracinius aktus priešgaisrinės tarnybos organizavimo šalyje klausimais.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 57,81 straipsniuose, taip pat ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje, 87 straipsnio 4 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo aspektais, konstatuoja, kad teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė išsamiai, visapusiškai, teismo išvados pagrįstos teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumos analize ir konkrečiomis teisės normomis.

Teisėjų kolegija nenusatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo įvertinus įrodymų visumą nustatytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjas iki 1995 m. sausio 1 d. (nuo 1992 m. kovo 31 d. iki 1995 m. sausio 1 d.) profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinyje (Šilalės PD) dirbdamas Darbo sutarties įstatymo pagrindu de facto atliko gaisrininko vairuotojo funkcijas ir atitinka Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 dalyje nustatytas sąlygas, kad šis darbo laikotarpis būtų prilygintas tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

Byloje nustatyta, kad PAD direktoriaus 1992 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr.39 buvo patvirtinti rajonų (miestų) priešgaisrinėms tarnyboms pavaldžių priešgasrinių dalių etatai. Šiuo įsakymu rajonų priešgaisrinėse tarnybose (tarp jų Šilalės PT) buvo numatyti vadovaujančio (vyriausiojo,vidutinio ir jaunesniojo) personalo etatai ir eilinio personalo (vyr. ugniagesio, ugnegesio, vairuotojo) etatai. Vidaus reikalų ministro 1992 m.sausio 31 d. įsakymu buvo patvirtinti Rajono (miesto) priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato nuostatai. Šių Nuostatų 3.3.3 punktas nustatė, kad priešgaisrinės tarnybos viršininkas skiria ir atleidžia iš pareigų priešgaisrinės tarnybos ir priešgaisrinių padalinių darbuotojus, dirbančius samdos pagrindais. PAD direktoriaus 1992 m. birželio 24 d. įsakymu Nr.64 buvo patvirtintas pareigų į kurias gali priimti rajonų (miestų) priešgaisrinių tarnybų vadovai, sąrašas nustatant į kokias pareigas gali priimti šio lygmens vadovai darbuotojus į pareigas samdos pagrindais, tarp jų eilinį personalą (vyr. ugniagesius, ugniagesius, vairuotojus).

Pareiškėjas į profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinį (Šilalės PT) buvo priimtas 1992 m. kovo 31 d. (iki Vyriausybės 1992 m. birželio 25 d. nutarimo Nr.490 įsigaliojimo) nurodant tokį pareigybės pavadinimą (vairuotojas), koks buvo numatytas pagal minėtus tuo metu galiojusius PAD direktoriaus įsakymus. Į bylą nepateikta įrodymų, kad įsigaliojus Vyriausybės 1992 m. birželio 25 d. nutarimui Nr.490, nustačiusiam kokiose pareigose profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose samdos pagrindais iki pensijų įstatymo įsigaliojimo išdirbtas laikas samdos pagrindais įskaitomas į pareigūno stažą, reikalingą pensijai už ištarnautus metus skirti, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo priskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, minėtais PAD direktoriaus įsakymais nustatyti pareigybių pavadinimai profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose buvo suderinti su minėtu aukštesnės galios teisės aktu, kuris, be kita ko, numatė vairuotojo gaisrininko pareigybę.

Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas byloje pagrįstai nustatinėjo, kokias funkcijas (vairuotojo, ar vairuotojo ugniagesio) pareiškėjas atliko de facto profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinyje iki 1995 m. sausio 1 d. dirbdamas Darbo sutarties įstatymo pagrindu. Pareiškėjo pateiktų į bylą įrodymų (paaiškinimų, rašytinių įrodymų apie dalyvavimą vairuotojams ir ugniagesiams skirtuose mokymuose, liudytojo V. Š. pardymų, kad pareiškėjas vykdė vairuotojo ugniagesio funkcijas) atsakovas nepaneigė įrodymais.

Apelianto argumentus, kad liudytojo V. Š., parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus, nes apelianto nurodyta aplinkybė, jog liudytojas dirbo kartu su pareiškėju, nėra pakankamas pagrindas abejoti liudytojo, kuris parodymus teismui davė išaiškinus pareigą sakyti tiesą ir įspėjus dėl atsakomybės, parodymų objektyvumu. Jokių kitų aplinkybių apeliantas nenurodė. Iš bylos dokumentų matyti, kad teismo apklaustas liudytoju V. Š. yra buvęs Šilalės PT viršininkas (sukarinus- PAD Šilalės SPD viršininkas), t.y. asmuo, kuris ginčui aktualiu laikotarpiu organizavo Šilalės PT veiklą.

Pagal Rajono (miesto) priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato nuostatų 3.3.1 punktą priešgaisrinių tarnybų viršininkai buvo asmeniškai atsakingi už priešgaisrinės tarnybos ir jai pavaldžių padalinių veiklą, budinčių tarnybų nuolatinę parengtį, darbuotojų drausmę, vadovauja gesinant gaisrus ir vykdant pirminius gelbėjimo darbus. Taigi pirmosios instacijos teismas apklausė liudytoju asmenį, kuris ginčui aktualiu laikotarpiu organizavo profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinio, kuriame dirbo pareiškėjas, veiklą, priėmė pareiškėją į darbą, vadovavo šiam padaliniui, todėl gerai žino kokias funkcijas vykdė pareiškėjas de facto.

Primindama įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis), teisėjų kolegija pažymi, kad teismas liudytojo parodymus vertino kartu su kitais bylos proceso dalyvių pateiktais įrodymais. Pažymėtina, kad minėto liudytojų parodymai, jog pareiškėją priėmė į tokias pareigas (vairuotojo), kokios buvo numatytos pagal tuometinius etatų sąrašus, atitinka pirmiau minėtas PAD direktoriaus 1992 m. įsakymų nuostatas dėl patvirtintų etatų sąrašų ir rajonų (miestų) priešgaisrinių tarnybų vadovams suteiktų įgaliojimų priimti į atitinkamas (išvardytas) pareigas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo paaiškinimus ir liudytojo parodymus, jog pareiškėjas dalyvaudavo privalomuose mokymuose vairuotojams bei privalomuose mokymuose gasrininkams ir de facto vairuotojo funkcijas vykdė iki atvykimo į gaisro vietą, o gaisro vietoje vykdė ugniagesio funkcijas, patvirtina įrašai užsiėmimų žurnaluose apie pareiškėjo dalyvavimą mokymuose. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad šiuo konkrečiu atveju pagal bylos aplinkybes nustačius, jog pareiškėjas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinyje (Šilalės PD) nuo 1992 m. kovo 31 d.iki 1995 m. sajusio 1 d. de facto vykė vairuotojo gaisrininko funkcijas, turi būti paisoma konstitucinio asmenų lygybės prieš įstatymą principo, taip pat turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, nes asmens (šiuo atveju pareiškėjo), pensinis aprūpinimas negali nukentėti formaliu pagrindu (dėl netikslaus pareigų pavadinimo) ypač, kai tai susiję su rizikingu darbu (tokiam priskirtinas pareiškėjo dirbtas vairuotojo ugniagesio darbas) už kurio atlikimą valstybė dar iki Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo priėmimo įsipareigojo kompensuoti atitinkamomis socialinėmis garantijomis.

Į bylą pateikti įrodymai, kad sukarinus minėtą profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinį ir jam tapus Priešgaisrinės apsaugos departamento prie VRM Šilalės miesto sukarinta priešgaisrine dalimi, pareiškėjas nuo 1998 m. sausio 1 d. buvo paskirtas į vairuotojo pareigas suteikiant eilinio laipsnį. Paskiriant pareiškėją Šilalės SPD vairuotoju galiojusio Laikinojo vidaus tarnybos įstatymo 5 straipsnio 2 dalis nustatė, kad vidaus tarnybos darbuotojai yra pareigūnai ir tarnautojai. Pagal šio straipsnio 3 dalį vidaus tarnybos pareigūnas yra Lietuvos Respublikos pilietis, tarnaujantis vidaus tarnybos padaliniuose, turintis laipsnį ir vykdantis vidaus tarnybos funkcijas. Aptariamo įstatymo 14 straipsnyje nurdyta, kad Vidaus tarnybos pareigūnų tarpusavio santykiams reguliuoti, jų tarnybos stažui ir kvalifikacijai žymėti nustatomi šie laipsniai: eilinių (eilinis, grandinis), puskrininkių (jaunesnysis puskarininkis, puskarininkis, viršila), jaunesniųjų karininkų (jaunesnysis leitenantas, leitenantas vyresnysis leitenantas, kapitonas), vyresniųjų karininkų (majoras, pulkininkas leitenantas pulkininkas), generolų (generolas). Nuo 2005 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Vidaus tarnybos statuto 13 straipsnis taip pat numatė vidaus tarnybos pareigūnų nekarinius laipsnius. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad vidaus tarnybos laipsniai suteikiami <...> Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento,<...> įstaigų pareigūnams. Pagal aptariamo straipsnio 5 dalį vidaus tarnybos laipsniai yra: pirminės,vidurinės aukštesniosios ir aukščiausiosios grandies pareigūnų.

Iš byloje esančių pareiškėjo tarnybos bylos duomenų apie pareiškėjo tarnybą po 1995 m. sausio 1 d. (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo įsigaliojimo) matyti, kad Šilalės SPD viršininko 1997 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr.36TE paskiriant pareiškėją į vairuotojo pareigas jam buvo suteiktas Laikinojo vidaus tarnybos įstatymo 14 straipsnyje numatytas pirminis pareigūno laipsnis- eilinis, o 1998 m. vasario 1 d. įsakymu Nr.11TE grandinio laipsnis. Tarnybos eigoje pareiškėjas buvo paskirtas į vyr. vairuotojo, po to į skyrininko pareigas ir tarnybą 2014 m. balandžoi 24 d. baigė Tauragės APGV Šilalės PGT skyrininku, turėdamas vidurinės grandies pareigūno (vyresniojo puskarininkio) laipsnį. Remiantiss minėtais bylos duomenimis, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad Laikinojo Laikinojo vidaus tarnybos įstatymo 5 ir 14 straipsnių bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto prasme pareiškėjas, kuris iki 1995 m. sausio 1 d. dirbo Darbo sutarties įstatymo pagrindu profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinyje, nuo 1998 m. sausio 1 d. t.y. „vėliau“ Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto prasme, buvo paskirtas sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnu.

Remdamasi išdėstytais argumengtais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas atitinka visas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto taikymo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas materialinės teisės normas, panaikindamas pareiškėjo skundžiamų aktų dalis ir įpareigodamas atsakovą į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaityti laikotarpį nuo 1992 m. kovo 31 d. iki 1995 m. sausio 1 d., perskaičiuoti pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį ir grąžinti jam susidariusį šios pensijos skirtumą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl atsakovo apeeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikosadministracinių bylų teisenos įstatymo(1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis

Virginija Volskienė