2015-12-01 Nr. AB-23418-3-62-3-01311-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1563-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01311-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės L. B. (E. K. teisių perėmėja) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovei L. B. (E. K. teisių perėmėja) dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“) prašymu, kurį patikslino, prašė priteisti iš atsakovės E. K. (toliau – ir atsakovė) 805,94 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad Telšių rajono savivaldybės taryba 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T1-189 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie yra privalomi visiems Telšių rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, komunalinių atliekų turėtojams, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu, išskyrus žemės sklypus, savivaldybės teritorijoje (6 p.). Pagal Nuostatus pareiškėjui yra pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta, nes, kaip matyti iš teisės aktų nuostatų, prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu. Šiuo atveju atsakovė privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kadangi nuosavybės teise nuo 1999 m. balandžio 22 d. iki 2014 m. vasario 27 d. turėjo nekilnojamojo turto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini). Tačiau atsakovė nėra sumokėjusi pareiškėjui vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokesčio, kuris buvo paskaičiuotas remiantis Nuostatų nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad vietinės rinkliavos, paskaičiuotos už 2008–2009 metus, neprašo priteisti. Prašė priteisti iš atsakovės 805,94 Lt dydžio vietinę rinkliavą, kuri skaičiuotina nuo 2009 m. trečiojo ketvirčio.

Atsakovė su prašymu nesutiko. Atsakovė paaiškino, kad sutartis su pareiškėju nesudaryta, šiukšlių konteineris pastatytas nebuvo. Pablogėjus sveikatai, nuo 2009 m. atsakovė gyvena pas dukrą L. B., už vietinę rinkliavą moka pagal deklaruojamą gyvenamąją vietą Kėdainių miesto seniūnijai.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu prašymą tenkino ir priteisė UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ iš atsakovės 805,94 Lt (233 Eur) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą ir 181,50 Lt (52 Eur) teismo išlaidų.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovės pareigos mokėti Telšių rajono savivaldybės tarybos nustatytą ir šios savivaldybės teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir šių atliekų tvarkymą.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, 30 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1–2 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, Nuostatais.

Teismas bylos duomenimis nustatė, kad atsakovei E. K. nuosavybės teise laikotarpiu nuo 1999 m. balandžio 22 d. iki 2014 m. vasario 27 d. priklausė nekilnojamasis turtas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), todėl pagal Nuostatus ji yra vietinės rinkliavos mokėtoja. Iš pateiktų vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų matyti, kad atsakovė nemokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl pareiškėjas pagrįstai nurodo, jog nuo 2009 m. trečiojo ketvirčio įsiskolinimas už vietinę rinkliavą sudaro 805,94 Lt. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad nėra draudžiama nustatyti tokią vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (pvz., žr. LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 55–91; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 135–146; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012, p. 274–283 ir kt.). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį. Todėl, kiek tai susiję su ginčo vietine rinkliava, aptariama „atliekų turėtojo“ sąvoka, vartojama Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (toliau tekste remiamasi 2000 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. VIII-1725 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-857 redakcija) bei Nuostatuose, negali būti aiškinama, kaip apimanti tik tuos asmenis, iš kurių surenkamą ir tvarkomą komunalinių atliekų kiekį galima aiškiai ir tiksliai identifikuoti.

Teismas pažymėjo, kad atsakovė dėl lengvatos taikymo nesikreipė, nustatyta tvarka nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą nebuvo atleista. Ta aplinkybė, kad atsakovė gyveno (šiuo metu gyvena) ir gyvenamąją vietą yra deklaravusi kitur, neatleido jos nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos surinkėjas, kaip atsakingas už vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą, turi pagrįsti mokesčio dydį. Jam tenka pareiga įrodyti mokėtiną sumą tam pasitelkiant teisinius instrumentus, įtvirtintus Nuostatuose. Savo ruožtu vietinės rinkliavos mokėtojas, siekdamas paneigti apskaičiuotą mokestį, turi teikti įrodymus apie kitokio dydžio mokesčio mokėjimą ar jo nemokėjimą. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas iš esmės atitiktų mokestinio pobūdžio bylose (kai kyla ginčai tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo), kurios savo pobūdžiu artimos šios bylos kategorijai, formuojamą praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir iš to kylančių pasekmių (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2181/2012, 2013 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1199/2013). Nagrinėjamu atveju mokesčio dydis pagrįstas, tuo tarpu įrodymų, paneigiančių apskaičiuotą mokestį, ar patvirtinančių, kad atsakovė nėra vietinės rinkliavos mokėtoja, nepateikta. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skundo reikalavimas dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo pagrįstas ir tenkintinas.

Atsakovė taip pat prašo priteisti iš pareiškėjos 181,50 Lt teismo išlaidų. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl užmokesčio dydžio 7, 8.2 punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, pareiškėjo prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo tenkino (ABTĮ 44–45 str.).

III. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo prašymą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą ir teismo išlaidų priteisimo atmesti.

Atsakovė apeliacinį skundą grindžia tuo, kad sutartis su UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nebuvo sudaryta, ji niekada nesinaudojo tokia paslauga, nes iki jos namo nebuvo galimybių privažiuoti automobiliams. Atsakovei dėl amžiaus, sveikatos būklės ir gyvenimo kitoje savivaldybėje niekada nebuvo žinoma, kad Telšių rajono savivaldybės taryba 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T1-189 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatus, kaip ir prieš tai galiojusių Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T1-7 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatų, pagal kuriuos ji privalėjo mokėti vietinę rinkliavą toje savivaldybėje, kurioje turi nekilnojamojo turto. Atsakovė nuo 2009 m. dėl sveikatos būklės persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini) miestą. Ten yra deklaravusi ir savo gyvenamąją vietą, todėl manė, kad vietinė rinkliava turi būti mokama ten, kur asmuo gyvena ir gamina atliekas. Pareiškėjas UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ neturėjo jokių išlaidų, susijusių su jos turėtų atliekų tvarkymu. Atsakovė neturėtų mokėti vietines rinkliavas dvejose savivaldybėse, nes tuo pačiu metu ji nedaro žalos dvejose teritorijose. Teismas, priimdamas pareiškėjui palankų sprendimą, nepakankamai atsižvelgė į šią aplinkybę.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir palikti galioti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovė įsiskolinimo laikotarpiu buvo Telšių rajono savivaldybės teritorijoje esančio nekilnojamojo turto objekto savininkė, taigi pagal Nuostatus ji Telšių rajono savivaldybėje buvo vietinės rinkliavos mokėtoja. Pažymi, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu, kadangi pagal Nuostatus vietinės rinkliavos mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu savivaldybės teritorijoje. Atitinkamai ta aplinkybė, kad atsakovė gyveno (šiuo metu gyvena) kitur, neatleidžia atsakovės nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniame skunde įvardijami pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinimo argumentai ne kartą aptarti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo. Apeliacinės instancijos teismas jau yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012). Savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį (žr. LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Ir vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka (pvz., LVAT 2005 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012; 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014), plėtodama ankstesnę ir paminėtą praktiką, be kita ko, yra pasisakiusi, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, jau suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Ir vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka, ko šioje byloje nebuvo nustatyta.

Vadinasi, apeliacija dėl to, jog nuo 2009 m. gyventa kitame mieste ir ten mokėta vietinė rinkliava, nebuvo sudaryta komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo sutartis, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą bei administracinę jurisprudenciją, nepaneigia atsakovės pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Nėra ginčo, kad atsakovei ginčo laikotarpiu nuosavybės teise priklausė nekilnojamasis turtas Telšių m. O tai reiškia, jog atsakovė teisėtai bei pagrįstai laikyta atliekų turėtoja, dėl ko ir kilo pareiga mokėti vietinę rinkliavą už galinčių (nesant duomenų apie tai, kad atsakovė pageidavo mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį iš jos surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį) susidaryti komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą (ne pagal faktinį kiekį).

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitokioms išvadoms nei padaryta pirmiau. Patvirtintina, kad tikrinamoje administracinėje byloje atsakovė apibrėžtu laikotarpiu, nuosavybės teise valdydama nekilnojamąjį turtą, buvo vietinės rinkliavos mokėtoja, kas ir nulėmė jos pareigą mokėti vietinę rinkliavą, kurios dydis, nustatytas pirmosios instancijos teismo, yra visiškai pagrįstas bei teisingai nurodytas kaip priteistinas (Teismų įstatymo 33 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

Taigi dėl išdėstytų priežasčių apeliacinis skundas pripažintinas nepagrįstu ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o L. B. (E. K. teisių perėmėja) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Romanas Klišauskas

Arūnas Sutkevičius