2016-12-22 Nr. AB-24469-3-61-3-01868-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2212-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01868-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas B. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu ir patikslintu skundu (b. l. 1-2, 15) kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl blogų įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 4 d. iki 2012 m. gegužės 14 d.

Nurodė, kad nuo 2012 m. gegužės 4 d. iki 2012 m. gegužės 14 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis. Kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo perpildytos ir vienam asmeniui vidutiniškai tekdavo tik apie 2,5 kv. m ploto. Kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro, nes buvo bloga ventiliacija. Pareiškėjas buvo priverstas gamtinius reikalus atlikinėti visų akivaizdoje – tualetas nebuvo atitvertas, buvo nešvarus, tvyrojo smarvė. Rūkantys ir nerūkantys asmenys buvo laikomi kartu. Dėl mažo ploto kildavo konfliktai tarp kalinių. Be to, pareiškėjui nebuvo suteikta medicininė pagalba. Dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 17-21) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 4 d. iki 2012 m. gegužės 14 d. buvo laikomas kamerose Nr. 114, 118, 254, 265, 357, 367. Atsakovas pripažino aplinkybę, kad pareiškėjas buvo laikomas mažesnio nei teisės aktuose nustatyta ploto, sąlygomis, tačiau tai sąlygojo objektyvios, ne nuo įstaigos administracijos valios priklausiusios priežastys. Įstaiga stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį laikomiems asmenims, sudarydama jiems galimybę pasivaikščioti kiemelyje, naudotis sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba. Be to, kamerose įrengta kabelinė televizija. Kameros yra remontuojamos, nuteistiesiems išduodamas reikiamas inventorius ir priemonės kamerų valymui. Pagal sudarytas sutartis nuolat atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai. Kamerų sanitariniai mazgai atskirti nuo gyvenamųjų patalpų ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, kas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą. Kameros aprūpintos baldais (lovomis, stalais, taburetėmis (suoliukais)), kaip reikalauja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, taip pat suimtiesiems skiriama švari patalynė. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, todėl tie asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl drėgmės ir pelėsio kamerose. Be to, asmenys į konkrečias kameras talpinami griežtai laikantis izoliavimo reikalavimų, kurie numatyti Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 8, 10 straipsniuose, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje.

Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia tik abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Pareiškėjas neturtinės žalos buvimo neįrodė, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 26 d. sprendimu (b. l. 79-85) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Likusią pareiškėjo reikalavimų dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jam kalint netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 4 d. iki 2012 m. gegužės 14 d. Atsakovas prašo taikyti senaties institutą, tačiau tokį prašymą teismas laikė nepagrįstu. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str., 20 str.), teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skundą padavė 2015 m. kovo 20 d. (b. l. 4), o neturtinę žalą prašė priteisti už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 4 d. iki 2012 m. gegužės 14 d., todėl 3 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas (ABTĮ 57 str.)

Teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.246, 6. 247, 6.249 straipsnių, 6.271 straipsnio 1, 4 dalių nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkto nuostata, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, byloje esančiais įrodymais, kurie patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K vertinamuoju laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 114, 118, 254, 265, 357, 367 (b. l. 17-18, 22-23, 26), o pareiškėjui teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto nebuvo užtikrintas 9 paras (individualaus gyvenamojo ploto norma svyravo nuo 1,97 kv. m iki 2,46 kv. m) (ABTĮ 57 str.), padarė išvadą, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Remdamasis Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) 6, 22, 23, 24 punktų nuostatomis, atsakovo paaiškinimais, kad visose Lukiškių TI-K kamerose yra langai ir patalpos vėdinamos natūraliai per langus, kas atitinka higienos normų reikalavimus, be to, asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės (b. l. 20-21), Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais (b. l. 32-55), kurie buvo surašyti jau išvykus pareiškėjui ir patvirtina, kad dalyje kamerų, kuriose kalėjo pareiškėjas, apšvietimas nevisiškai atitiko reikalavimus, o dalyje kamerų reikalingas einamasis remontas, vėliau atlikto patikrinimo duomenimis, jog atsakovas apšvietimo neatitikimus operatyviai ištaisė, tai, kad vėliau tikrintose kamerose oro temperatūra, santykinė oro drėgmė iš esmės atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 numatytas vertes, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių kompetentingos institucijos nustatytų faktinių aplinkybių, patvirtinančių, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minėtose kamerose buvo reikšmingai pažeisti higienos normų reikalavimai (ABTĮ 57 str.). Be to, pažymėjo, kad nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (rūkymo, šalčio, drėgmės, oro ir apšvietimo trūkumo ir pan.) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl šalčio kamerose, drėgmės, oro trūkumo, tamsos laikytini nepagrįstais ir, tuo pačiu, nepakankami neturtinei žalai konstatuoti bei priteisti.

Teismas nustatė (b. l. 27-31), kad pareiškėjas administracijai pateikė skundą tik dėl įkalintųjų tarpusavio santykių ir turto sugadinimo, todėl konstatavo, kad tokio pobūdžio skundai priskiriami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso reguliavimo sferai ir juose išdėstytos aplinkybės negali būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti administracinėje byloje dėl teisės aktų neatitinkančių suėmimo sąlygų sudarymo (ABTĮ 10 str., 57 str.).

Dėl pareiškėjo skundo argumento, jog rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (nauja įstatymo redakcija nuo 2004 m. gegužės 1 d.) 1 straipsnio 2 dalies, 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punkto, Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 2–6 dalių nuostatomis, pažymėjo, jog suimtasis (nuteistasis) turi teisę būti laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų, tačiau jis privalo raštu dėl to pateikti prašymą. Šiuo atveju jokių pareiškėjo prašymų dėl rūkančių kameroje asmenų administracija negavo (b. l. 28). Nesant asmenų prašymų, pareigūnai negali žinoti, kad asmuo yra nerūkantis ir neturi įstatymo nustatytos pareigos atskirti jį nuo rūkančių nuteistųjų, todėl šiuo atveju teismas nerado pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K administracijos veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 57 str.).

Remdamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktu, bylos duomenimis, iš kurių matyti, kad Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo gyvenamosios kameros dalies yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio (b. l. 27, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika iš esmės analogiškose bylose – Liteko duomenys), teismas pareiškėjo teiginį dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo taip pat atmetė kaip nepagrįstą. Dėl pareiškėjo nurodytos tualetų nešvaros pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punktas imperatyviai nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Atsakovas nurodė, jog į kameras išduodamas inventorius, reikalingas švarai ir tvarkai kamerose palaikyti (b. l. 19-20), taigi už patalpų švarą yra atsakingi patys suimtieji.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo suteikta medicininė pagalba, teismas nurodė, kad šių pareiškėjo teiginių nepatvirtina jokie teismui pateikti įrodymai. Pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido tik 11 parų. Atsakovui pateiktame skunde pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su medicininės pagalbos būtinumu. Jokių kitų skundų nebuvo gauta. 2012 m. gegužės 14 d. pareiškėjas buvo etapuotas į Šiaulių tardymo izoliatorių. Taigi padarė išvadą, kad pareiškėjo sveikatos būklė leido jam vykti etapu į kitą įkalinimo įstaigą ir prieš pat etapavimą jis jokių nusiskundimų dėl sveikatos būklės nepateikė. Dėl to šie pareiškėjo argumentai laikyti nepagrįstais ir nepakankamais neturtinei žalai atlyginti (ABTĮ 57 str.).

Teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Nors pareiškėjas tvirtina, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Taigi, teismas vertino, kad administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio (ABTĮ 57 str.).

Todėl vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde teismui, apie dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytini pakankamu pagrindu (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo atvejus). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Atsižvelgęs į CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasmę, teismas pabrėžė, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą.

Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimo suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, o jų sąrašas nėra baigtinis.

Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus.

Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 straipsnio, Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo teismų praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis.

Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.).

Teismas akcentavo ir tai, kad teismas, būdamas aktyvus, savo iniciatyva ABTĮ 10 straipsnio nuostatų pagrindu padėjo pareiškėjui ginti jo teigimu pažeistas jo subjektines teises ir dėl to iš atsakovo savo iniciatyva išreikalavo daugybę įrodymų, kuriuos ABTĮ iš esmės įpareigojo pateikti patį pareiškėją (ABTĮ 23-24 str., b. l. 13, 17-68). Pats pareiškėjas, visiškai nesirūpindamas savo skundo teiginių pagrindimu faktiniais duomenimis, tik deklaratyviai nurodė, jog jo paminėtos faktinės aplinkybės (atsakovo veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo ir, be to, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Įvertinęs nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjui atsiradusių neigiamų pasekmių (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo dalyje) nėra pagrindo vertinti kaip kankinimą, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį asmens orumą elgesį Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio kontekste. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, padarė išvadą, kad byloje nėra pakankamo pagrindo įrodymų išvadai, jog atsakovo veiksmais tiesiogiai buvo pažeistos paminėtose konstitucinėse normose įtvirtintos vertybės pilnoje Konvencijos 3 straipsnio turinio apimtyje (ABTĮ 57 str.). Ginčo situacijoje svarbu ir tai, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas jo laikymo izoliatoriuje metu būtų kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas su skundais dėl blogų kalinimo sąlygų.

Įvertinus pateiktų įrodymų visetą, teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis – t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A438-121/2009), teismas pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Atsižvelgus į nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, nesant tiesioginių bei pakankamų duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, nesant informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų (išskyrus dėl netinkamo įkalintųjų tarpusavio bendravimo), nenustačius, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgus į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 50 Eur ir ši suma priteista iš atsakovo (ABTĮ 57 str., 88 str. 5 p.).

Dėl kitos reikalavimų dalies skundas atmestas kaip nepagrįstas, remiantis aukščiau išdėstytais argumentais (ABTĮ 88 str. 1 p.). Darydamas šią išvadą teismas taip pat pabrėžė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu.

Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (ABTĮ 57 str.). Pažymėta, kad pareiškėjas, tyčia darydamas nusikaltimus, objektyviai turėjo galimybę ir privalėjo suvokti ateityje kilsiančias neigiamas pasekmes: kardomosios priemonės suėmimo paskyrimą bei vėlesnį patalpinimą į tardymo izoliatorių – t. y. iš dalies ir jo sąmoningi neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje dėl įkalinimo sąlygų kokybės atsiradimo (CK 6.282 str. 1 d., Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamoji byla Nr. IA-360/2012).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikyti pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo nr. 20772/92), 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo nr. 30544/96) ir kt.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

III. Pareiškėjas B. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 90-91), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas, 2012 m. gegužės 4 d. atvykęs į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, pareigūnui aiškiai pasakė žodžiu: „esu pažemintas tarp nuteistųjų. Žema kasta negaliu būti ir gyventi su rūkančiais“.

2. Skundą pareiškėjas grindžia tikrais faktais, o ne noru pasipelnyti.

3. Lukiškių TI-K kameroje Nr. 254 buvo sumuštas, jam nebuvo suteikta medicinos pagalba. Kiti nuteistieji atėmė asmeninius pareiškėjo daiktus, sudaužė televizoriaus ekraną. Pareiškėjas negali net turtinės žalos įrodyti. Tokios laikymo sąlygos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio ir Konvencijos 3 straipsnio nuostatoms.

4. Lukiškių TI-K atsakingi pareigūnai žinojo, kad pareiškėjas nerūko.

5. Pareiškėjas konkrečiai prašė pareigūno registruoti skundą ir išvesti jį iš kameros Nr. 254, perkelti į kitą laisvesnę kamerą.

6. Dėl pareigūnų piktnaudžiavimo pareigomis ir kitų pažeidimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jautė baimę, apatiją ir t. t., kurią vertina 1 500 Eur.

7. Lukiškių TI-K kameros Nr. 114, 118, 254, 265, 357, 367 neatitiko įstatymuose nustatytų laikymo sąlygų reikalavimų – higienos normų. Kameros perpildytos, kiekvienam tenka tik 2,5 kv. m ploto. Patalpose tamsu, drėgna, šalta.

8. EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio kompensacijas (1 diena – 80 Eur) už kalinimą nežmoniškomis sąlygomis. Remiasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (nutartys bylose Nr. A756-122/2010, A502-1774/2011, A502-913/2011, A146-1622/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų vertinimu, bei ginčo santykių kvalifikavimu, todėl iš naujo jų nekartodamas tik papildo teismo sprendimo motyvus, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų. Taip pat pažymėtina, kad apeliacinėje instancijoje negali būti keliami nauji reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 130 str. 5 d.). Pareiškėjas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsisakė skundo reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo ir šis reikalavimas nebuvo nagrinėjamas, todėl apeliaciniame skunde iš naujo to paties reikalavimo kelti negalima. Taip pat skundas pirmosios instancijos teismui dėl žalos atlyginimo nebuvo grindžiamas argumentais, kad neturtinė žala kilo dėl Lukiškių TI-K atsakingų pareigūnų piktnaudžiavimo, todėl nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme šie argumentai nebuvo tiriami, dėl ko apeliacine tvarka negali būti skundžiami pripažinus, kad tai yra nauji reikalavimai.

Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra per mažas ir turi būti priteistas, atsižvelgiant į EŽTT praktiką po 80 Eur už kiekvieną dieną, kalinant nežmoniškomis sąlygomis.

Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir konstatuoja, kad ginčo atveju pareiškėjas nepatyrė žeminančių ir kankinančių sąlygų, todėl Žmogaus teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nėra, dėl ko žalos atlyginimas spręstinas pagal nacionalinę teisę.

Lietuvos teismų praktikoje konstatuojama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A-744-261/2016), kad pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai, kad, visų pirma, nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr., EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją).

Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus. Tačiau tai nėra baigtinis sąrašas aplinkybių, darančių įtaką sprendimui dėl pažeistų teisių apgynimo būdo bei pasirinkus neturtinės žalos atlyginimą pinigais – jos dydžio. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti vertinamas atskirai (2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013). Tokiu būdu, yra reikšmingas ne tik gyvenamojo ploto minimalios normos pažeidimas, bet ir kalinimo trukmė, galimybė mankštintis lauke, fizinės ir psichinės įkalinto asmens savybės.

Šio ginčo atveju pirmosios instancijos teismas, pripažindamas pažeidimą, konstatavo, kad pareiškėjui teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m minimalaus ploto nebuvo užtikrintas 9 paras ir individualaus gyvenamojo ploto dydis svyravo nuo 1,97 kv. m iki 2,46 kv. m dėl ko pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį, taip pat konstatuoja, kad minimalus plotas pareiškėjui skirtoje kameroje nebuvo užtikrintas nepertraukiamai, o atskirais paros laikotarpiais – dažniausiai vakarais. Tai patvirtina atsakovo atstovo pateikti atsiliepimo į skundą duomenys apie pareiškėjo kalinimo laikotarpius atskirose kamerose (b. l. 17-21). Ši aplinkybė mažina pareiškėjo nurodomų patirtų nepatogumų ir išgyvenimų apimtį, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su priteisto pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo dydžiu ir, įvertinęs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo jo keisti.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo B. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas