2017-04-26 Nr. AB-9434-3-61-3-05594-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1215-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05594-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 11 000 Eur neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų laikymo sąlygų, atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, 2005 m., nuo 2011 m. iki 2013 m. periodiškai buvo kalinamas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose, buvo suvaržyta judėjimo laisvė, dėl psichologinės įtampos kildavo konfliktai. Kameroje dviaukštės lovos, jo miegama vieta buvo antrame aukšte, tekdavo dažnai nulipti nuo lovos į užlipti, todėl buvo priverstas lipti per pirmame aukšte esančia lovą, dėl to kildavo konfliktai, įtampa, tai sukeldavo daug nepatogumų. Kalinamas tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 11 000 Eur.

Pareiškėjas teismui pateiktame papildomame prašyme nurodė, kad jis buvo kalinamas žeminančiomis orumą sąlygomis, dėl to prašė jo reikalavimui netaikyti ieškinio senaties termino ir priimant sprendimą vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, taip pat tarptautiniais teisės aktais, kurie tokiems reikalavimams nenumato senaties termino.

Atsakovas Lukiškių TI-K pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko, prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų senaties terminą ir skundą atmesti.

Atsakovas skunde nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas periodiškai nuo 2005 m. sausio 27 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. bei nuo 2011 m. vasario 24 d. iki 2012 m. kovo 15 d. Atsakovas pažymėjo, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų reikalavimų.

Atkreipė dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius tvarkai ir švarai palaikyti yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Lukiškių TI-K remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams, higienos priemonėms laikyti. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo, kurią pareiškėjas galimai patyrė Lukiškių TI-K dėl netinkamų kalinimo sąlygų 2005 m., 2011 m. ir 2013 m.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovo prašymą pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas periodiškai nuo 2005 m. sausio 27 d. iki 2012 m. kovo 15 d., nesant duomenų, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 2013 metais, bei tai, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2005 m. iki 2012 m. kovo 15 d., o 2013 m. Lukiškių TI-K nebuvo laikomas, skundą teismui padavė 2015 m. lapkričio 23 d., nenustatęs pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas V. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis teismo posėdyje teismo prašė netaikyti ieškinio senaties termino ir taikytų bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą, kadangi pareiškėjas atlieka bausmę, o jo teisės buvo pažeistos nuo pat bausmės atlikimo pradžios. Atsakovas kamerose įrengęs daugiau vietų nei leidžia teisės aktai, todėl jis negali būti atleistas nuo atsakomybės. Pareiškėjas kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu buvo žeminamas, todėl tokioje situacijoje teismas turėtų ginti pareiškėjo pažeistas teises ir atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą arba taikyti bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai ir jų plotai, kuriose ginčijamu laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas. Pažymėjo, kad būtina atsižvelgti į tai, jog asmenų kaita kamerose yra pakankamai didelė, todėl sunku nustatyti konkretų plotą asmeniui atitinkamą dieną. Lukiškių TI-K turi laikytis teisės aktuose nustatytų asmenų izoliavimo reikalavimų.

Atsakovas pažymi, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu nustatomos visos CK nustatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinų CK nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos atsiradimą. Be to, tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai sietini su jo paties elgesiu, tai lėmė jo patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė nei teisinių, nei faktinių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų 2005 m., nuo 2011 m. iki 2013 m., atlyginimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavęs, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs ieškinio senaties terminą, jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas, nenurodė, o teismas taip pat jų nenustatė, nesant duomenų apie pareiškėjo kalinimą Lukiškių TI-K 2013 metais, senaties termino neatnaujino, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo ginčijamu laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 27 d. iki 2012 m. kovo 15 d. atsakovo atstovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio senaties termino taikymo ir teigia, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nesivadovavo teisingumo ir protingumo, sąžiningumo kriterijais, tarptautiniais teisės aktais, kurie nenustato ieškinio senaties termino, todėl nepagrįstai taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nors pareiškėjas prašė taikyti 10 metų bendrąjį ieškinio senaties terminą, ir bylos iš esmės nenagrinėjo.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino taikymu, pažymi, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261- 98/2013).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš galimai neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, laikotarpiais, kuomet jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K: 2005 m., nuo 2011 m. iki 2013 m. teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas periodiškai nuo 2005 m. sausio 27 d. iki 2012 m. kovo 15 d., 2013 m. pareiškėjas Lukiškių TI-K nebuvo kalinamas. Skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. lapkričio 23 d. (b. l. 3). Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė būdamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2015 m. lapkričio 23 d., priežastys, dėl kurių į teismą dėl patirtos neturtinės žalos nesikreipė per įstatymo nustatytą terminą, nėra svarbios, taip pat nenustatęs aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, tinkamai aiškindamas ir taikydamas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai vertino, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 27 d. iki 2012 m. kovo 15 d., o 2013 m. pareiškėjas Lukiškių TI-K nebuvo kalinamas. Pastarosios teismo nustatytos aplinkybės pareiškėjas neneigia ir apeliaciniame skunde.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013). Teisės normose, reguliuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad teisės aktai, reglamentuojantys minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, higienos reikalavimus, įskaitant teisės aktus, numatančius neturtinės žalos atlyginimo tvarką bei ieškinio senaties terminus, yra tinkamai paskelbti. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2005 m. iki 2012 m. kovo 15 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau minėta, pareiškėjas neturtinę žalą prašo priteisti laikotarpiu, kuomet buvo laikomas Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2005 m. iki 2012 m. kovo 15 d., tačiau iki 2015 m. lapkričio mėn. nesiėmė jokių veiksmų savo galimai pažeistoms teisėms ginti. Atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas visą kalinimo (laisvės atėmimo) laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau skundą teismui jis pateikė tik 2015 m. lapkričio 23 d., t. y. pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą ginti galbūt pažeistas teises. Nors pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą, kurią patyrė būdamas Lukiškių TI-K iki 2013 m., tačiau, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iki 2012 m. kovo 15 d., o 2013 m. jo Lukiškių TI-K nebuvo, šios aplinkybės jis neginčija, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundą šioje dalyje atmetė.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad teismas šiuo atveju turėjo taikyti bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą, nepagrįsti, kadangi, kaip jau buvo minėta, CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012, 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016 ir kt.).

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė