14a728dc-c36f-4e63-8f57-8ea83a55ecd5 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr. 2A-1073-560/2012Teisminio proceso Nr. 2-01-3-19615-2010-1Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 73.2.6.1.; 121.18; VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 22 d.VilniusVilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: RÅ«tos Burdulienės, Nataljos Cikoto ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo „BTA“ apdroÅ¡inaÅ¡anas akciju sabiedriba apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo „BTA“ apdroÅ¡inaÅ¡anas akciju sabiedriba ieÅ¡kinį atsakovui UAB „Transtada“ dėl draudimo iÅ¡mokos priteisimo.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė :I. Ginčo esmėIeÅ¡kovas „BTA“ apdroÅ¡inaÅ¡anas akciju sabiedriba (UAB „BTA draudimas“ teisių ir pareigų perėmėjas) kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kuriuo prašė iÅ¡ atsakovo UAB „Transtada“ priteisti 62 216,49 Lt žalos atlyginimo, 6 procentų metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo bei bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodė, kad 2009-12-08 ieÅ¡kovas su atsakovu sudarė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 12 2511909, pagal kuriÄ apdraudė krovininio automobilio Volvo FH 12, v/n (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinę atsakomybę. 2009-12-18 Turkijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis BMW, v/n 06EU4528.

Turkijos policija nurodė, kad įvykio kaltininku buvo pripažintas apdrausto automobilio valdytojas V. T.. 2010-07-15 ieÅ¡kovas iÅ¡mokėjo trečiajam asmeniui 62 216,49 Lt draudimo iÅ¡mokÄ . Atsakovas savo sutartinių įsipareigojimų nebuvo įvykdęs, eismo įvykio metu nebuvo sumokėjęs sutartyje numatytos įmokos, o jÄ sumokėjo tik po eismo įvykio, todėl, remiantis Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDÄ®) 11 straipsnio 7 dalimi, ieÅ¡kovas reikalavo iÅ¡ atsakovo priteisti visÄ trečiajam asmeniui sumokėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ .

Atsakovas UAB „Transtada“ pateiktu atsiliepimu su ieÅ¡kiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas pripažino, jog draudimo įmokÄ sumokėjo pavėluotai – 2009-12-18, t.y. įvykus eismo įvykiui Turkijoje, kurio kaltininku pripažintas atsakovui priklausančio apdrausto automobilio vairuotojas V. T.. Nurodė, kad ieÅ¡kovas buvo pasiskaičiavęs savo rizikÄ , kad atsakovui priklausiusios draudžiamos transporto priemonės valdytojas gali padaryti eismo įvykį, ko pasėkoje gali atsirasti žala tretiesiems asmenims, todėl atsakovo mokėtina draudimo įmoka per draudimo sutarties galiojimo laikotarpį turėjo sudaryti 4 600 Lt.

Be to, nors atsakovas pirmÄ jÄ draudimo įmokÄ sumokėjo pavėluotai, tačiau ieÅ¡kovas jÄ priėmė. Pažymėjo, kad ieÅ¡kovas nepasinaudojo TPVCAPDÄ® 7 str. 1 ir 2 dalių nuostatomis, nepareiÅ¡kė pretenzijos dėl įmokos vėlavimo, nenutraukė draudimo sutarties, negrÄ Å¾ino atsakovui sumokėtos draudimo įmokos, todėl laikytina, kad ieÅ¡kovas nelaikė pavėluoto mokėjimo esminiu sutarties pažeidimu. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėVilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-04-22 sprendimu ieÅ¡kinį atmetė ir priteisė iÅ¡ ieÅ¡kovo atsakovo naudai 1 800 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų bei į valstybės biudžetÄ 25,09 Lt iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Nurodė, kad ieÅ¡kovas įrodinėja, jog ieÅ¡kovas, pažeisdamas sutarties 6.5 punktÄ , apie įvykį pranešė tik 2010-02-25, tačiau teismas, įvertindamas byloje pateiktÄ fakso patvirtinimo lapelį bei atsakovo atstovo paaiÅ¡kinimus ir tai, kad ieÅ¡kovo atstovas negalėjo nurodyti per kiek laiko įmonėje pradedamas žalos sureguliavimas nuo draudėjo praneÅ¡imo gavimo ir imamos tirti draudžiamojo įvykio aplinkybės, laikė, jog ieÅ¡kovas buvo informuotas apie eismo įvykį pagal Sutarties reikalavimus, t.y. neužilgus po įvykio.

Taip pat teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kovas nepateikė tvarkos, iÅ¡ kurios bÅ«tų galima nustatyti, kokios turi bÅ«ti vykdomos procedÅ«ros, gavus draudėjo praneÅ¡imÄ draudiminio įvykio bei kokia to praneÅ¡imo reikÅ¡mė, nepateikė įrodymų, patvirtinančių pareigų nevykdymÄ bei nepagrindė, kad pareigos nevykdymas susijęs su atsiradusios žalos dydžiu. Taip pat teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kovas reikalauja 62 216,49 Lt žalos atlyginimo, remdamasis TPVCAPDÄ® 11 str. 7 d., kuri nėra imperatyvi, nes jos pagrindu dėl laiku nesumokėtos draudimo įmokos draudikas tik įgyja teisę reikalauti iÅ¡ draudėjo grÄ Å¾inti dėl padarytos žalos draudiko sumokėtas sumas.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieÅ¡kovas TPVCAPDÄ® 9 str. 6 d. pagrindu nereiÅ¡kė jokių pretenzijų dėl pavėluotai sumokėtos draudimo įmokos ir jÄ priėmė. Be to, ieÅ¡kovas nepranešė atsakovui raÅ¡tu dėl nesumokėtos draudimo įmokos bei nenurodė įstatymo 11 str. 5 ir 7 d. numatytų įmokų nesumokėjimo pasekmių, t.y. neįvykdė TPVCAPDÄ® 9 str. 6 d. ir Lietuvos Respublikos draudimo priežiÅ«ros komisijos patvirtintų standartinių sÄ lygų 27 p. reikalavimų, todėl ieÅ¡kovas, reikalaudamas priteisti iÅ¡mokėtÄ pinigų sumÄ kitam asmeniui, faktiÅ¡kai negali remtis kitos Å¡alies netinkamu sutarties įvykdymu (CK 6.206 str.).

Teismas laikė, kad draudiko reikalaujamos grÄ Å¾inti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimÄ , priežastinį ryšį tarp teisei prieÅ¡taringų atsakovo veiksmų ir kilusios žalos, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikÅ¡mingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytÄ Å½alos nustatymo ir iÅ¡mokų mokėjimo tvarkÄ (TPVCAPDÄ® 22 str.). Å ių aplinkybių ieÅ¡kovas neįrodinėjo (CPK 178 str.). Ä® bylÄ nepateikti įrodymai, kad dėl pavėluoto įmokos sumokėjimo ieÅ¡kovas patyrė nepagrįstų ir pagal draudiko verslo logikÄ nenuspėjamų iÅ¡laidų, nebuvo užtikrintas įmonės veiklos stabilumas.

Teismas, atsižvelgdamas į Vilniaus apygardos teismo priimtas nutartis civilinėse bylose Nr. 2A-1011-115/2008, 2A-792-275/2010, 2A-311-116/2010 bei į tai, kad draudimo sutartis įsigaliojo 2009-12-17, o įmoka sumokėta 2009-12-18, t.y. neženkliai praleidus terminÄ , laikė, kad ieÅ¡kinio patenkinimas Å¡iomis aplinkybėmis prieÅ¡tarautų pačiai draudimo sutarties esmei, protingumo, sÄ Å¾iningumo ir teisingumo principams, todėl ieÅ¡kinį atmetė. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentaiIeÅ¡kovas „BTA“ apdroÅ¡inaÅ¡anas akciju sabiedriba apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-04-22 sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį patenkinti visiÅ¡kai.

Nurodo, kad TPVCAPDÄ® numato keletÄ pagrindų, kai draudikas įgyjÄ teisę reikalauti grÄ Å¾inti jo sumokėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ ar jos dalį:

1. pagal įstatymo 22 str. 2 d., kuriÄ detalizuoja taisyklių 60, 62-63 p., kur draudiko reikalaujamos sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimÄ , priežastinį ryšį su pažeidimu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikÅ¡mingas aplinkybes ir Vyriausybės nustatytÄ Å¾alos nustatymo ir iÅ¡mokų mokėjimo tvarkÄ ;

2. pagal įstatymo 22 str. 1 d. (kuriÄ detalizuoja taisyklių 59 p.), įstatymo 11 str. 7 d. (kuriÄ detalizuoja taisyklių 64 p.) ir įstatymo 23 str. (kurį detalizuoja taisyklių 67 p.), kur draudimo įmonė įgyja teisę susigrÄ Å¾inti sumokėtÄ visÄ draudimo iÅ¡mokÄ , o ne kažkuriÄ dalį. Nagrinėjamoje byloje reikalavimas pareikÅ¡tas vadovaujantis TPVCAPDÄ® 11 str. 7 d., kuri nenumato draudimo įmonės pareigos įrodinėti grÄ Å¾intinos draudimo iÅ¡mokos dydžio procentais. Å ios teisės realizavimui turi bÅ«ti dvi sÄ lygos: laiku nesumokėta draudimo įmoka ir per laikotarpį, kai buvo laiku nesumokėta draudimo įmoka, su apdrausta transporto priemone padaroma žala trečiajam asmeniui.

Atsakovo atsakomybė ieÅ¡kovui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl įstatymo imperatyvo nevykdymo ir draudžiamųjų normų pažeidimo. Dėl Å¡ių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė norminius teisės aktus, nepagrįstai reikalavo įrodinėjimo pagal TPVCAPDÄ® 22 str. 2 d., taisyklių 62 p. Apeliantas nesutinka su teismo iÅ¡vada, kad atsakovas laiku ir tinkamai pranešė apie eismo įvykį. Pažymėjo, kad atsakovo pateiktoje Å¡aknelėje nėra duomenų apie siuntėjÄ , gavėjÄ , siuntimo tekstÄ , patvirtinimo, kad šį praneÅ¡imÄ kas nors iÅ¡siuntė ir kas nors gavo.

Atsakovas nepateikė dokumentų registracijos žurnalo, kuris bÅ«tų patvirtinęs siunčiamo dokumento registracijÄ . Tuo tarpu ieÅ¡kovo pateikti duomenys, rodo, kad atsakovas pirmÄ kartÄ ieÅ¡kovui pateikė informacijÄ apie įvykį tik po 2010-02-20. Taip pat apeliantas atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieÅ¡kovas privalo įrodinėti žalos dydį, nors tame pačiame sprendime konstatavo, jog ginčo tarp Å¡alių dėl draudimo iÅ¡mokos dydžio nėra.

Be to, reikalavimai reiÅ¡kiami ne taisyklių 60 p. pagrindu, t.y. dėl to, kad atsakingas dėl įvykio asmuo nepranešė draudikui nustatyta tvarka arba nepadėjo aiÅ¡kintis įvykio aplinkybių. Pažymėjo, kad jokie atsakovo įsipareigojimai ir jų nevykdymas, negali turėti įtakos ieÅ¡kovo pareigai mokėti draudimo įmokÄ . Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, jog teismas nepagrįstai rėmėsi TPVCAPDÄ® 9 str. 6 d. nuostatomis, nes jos Å¡ioje byloje netaikytinos. Pažymima, kad, esant galiojančiai draudimo sutarčiai, t.y. galiojant draudimo apsaugai, draudikas priima visas įmokas, mokėtinas pagal draudimo sutarties sÄ lygas ir neturi teisės jų nepriimti.

Atsakovas draudimo įmokÄ turėjo sumokėti 2009-12-08, o draudimo apsauga pagal sutartį prasidėjo 2009-12-17. Draudimo įmonė nerašė praneÅ¡imo dėl laiku nesumokėtų įmokų, nes atsakovas įsipareigojo pagal draudimo sutartį sumokėti draudimo įmokas dar iki draudimo apsaugos pradžios, todėl taisyklių 27 p. netaikytinas. Atsakovas UAB „Transtada“ pateikė atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ , kurį prašė atmesti, taip pat prašė priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Nurodė, kad apeliantas painioja teisines sÄ vokas „draudimo apsaugos įsigaliojimas“ ir „draudimo sutarties įsigaliojimas“. Draudimo sutartis įsigaliojo 2009-12-08, tuomet turėjo bÅ«ti sumokėtas pirmasis įnaÅ¡as, o draudimo apsauga įsigaliojo 2009-12-17, todėl ieÅ¡kovas, negavęs įmokos, turėjo remtis sÄ lygų 27 p. ir praneÅ¡ti atsakovui apie laiku nesumokėtÄ draudimo įmokÄ bei nurodyti įstatyme numatytas draudimo įmokos nesumokėjimo pasekmes. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo iÅ¡vados, kad ieÅ¡kovas laiku ir tinkamai buvo informuotas apie draudiminį įvykį.

Atsiliepime pažymima, kad teismo sprendime yra padaryta klaida vietoje įstatymo 6 str. 9 d. nurodant 9 str. 6 d., tačiau tai nekeičia sprendimo esmės, nes tÄ patį imperatyvÄ raÅ¡tu informuoti draudėjÄ reglamentuoja ir sÄ lygų 27 p. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad vėliau sumokėtÄ draudimo įmokÄ draudikas negali atsisakyti priimti, nes analizuojant TPVCAPDÄ® 7 str. 2 d., 11 str. 5 d., 6 d., sÄ lygų 34 p, darytina prieÅ¡inga iÅ¡vada. Taigi, pagal TPVCAPDÄ® 6 str. 9 d., sÄ lygų 27 p. bei CK 6.206 str., ieÅ¡kovas, raÅ¡tu neinformavęs atsakovo apie įmokos termino praleidimÄ , prarado teisę remtis kitos Å¡alies netinkamu sutarties prievolių įvykdymu ir tai yra pagrindas netenkinti apeliacinio skundo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvadosApelianto AB „BTA“ apdrošinašanas akciju sabiedriba apeliacinis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė ieškovo reikalavimus neįrodytais, o TPVCAPDĮ bei CK nuostatas teismas taikė tinkamai, nenukrypdamas nuo teismų suformuotos praktikos analogiškose bylose, todėl pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškinį, nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų nuostatų, o apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje iÅ¡tirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad 2009-12-08 tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo buvo sudaryta ECA paprastoji draudimo sutartis Nr. 12 2511909, kuriÄ patvirtina Draudimo liudijimas Nr. AJA 2982667. Sutarties pagrindu ieÅ¡kovas apdraudė atsakovui priklausančios transporto priemonės Volvo FH12, v/n (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinę atsakomybę dėl žalos padarymo nukentėjusiems tretiesiems asmenims, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir laiku mokėti draudimo įmokas.

Pagal Sutarties 2 punktÄ ji įsigaliojo nuo 2009-12-17 ir galiojo iki 2010-12-16. 2009-12-18 apie 3.00 val. netoli Kaynasli raj. D. H. kaimo įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovui priklausančios transporto priemonės valdytojas, važiuodamas iÅ¡ Stambulo apskrities į Mersin rajonÄ , atsitrenkė į kitÄ transporto priemonę. Ä®vykio kaltininku pripažintas atsakovui priklausančios transporto priemonės Volvo FH12, v/n (duomenys neskelbtini) valdytojas V. T.. IeÅ¡kovas, 2010-02-17 gavęs iÅ¡ Turkish motor insurance bureau praneÅ¡imÄ dėl eismo įvykio, pradėjo žalos sureguliavimo bylÄ .

Dėl įvykusio draudiminio įvykio 2010-07-15 buvo iÅ¡mokėta 18 019,14 eurų draudimo iÅ¡moka. Ginčo dėl 2010-07-15 įvykusio įvykio iÅ¡mokėtos draudimo iÅ¡mokos pagrįstumo nėra. Eismo įvykio metu atsakovas nebuvo sumokėjęs pirmos draudimo įmokos, o jÄ sumokėjo jau įvykus eismo įvykiui, todėl ieÅ¡kovas, vadovaudamasis TPVCAPDÄ® 11 str. 7 p. nuostatomis, prašė iÅ¡mokėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ 62 216,49 Lt priteisti iÅ¡ atsakovo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-04-22 sprendimu ieÅ¡kinį atmetė iÅ¡ esmės konstatuodamas, kad TPVCAPDÄ® 11 str. 7 d. yra taikoma kartu su Å¡io įstatymo 22 str. 2 d., pagal kuriÄ draudiko reikalaujamos grÄ Å¾inti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimÄ , priežastinį ryšį tarp teisei prieÅ¡ingų atsakovo veiksmų ir kilusios žalos, dėl pažeidimo ir pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikÅ¡mingas aplinkybes.

Tačiau Å¡ių aplinkybių ieÅ¡kovas neįrodinėjo, o vien tai, kad terminas sumokėti įmokÄ buvo praleistas nežymiai, kartu vertinant tai, kad ieÅ¡kovas nesiėmė jokių įstatyme numatytų veiksmų dėl laiku nesumokėtos įmokos, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nesudarė pagrindo priteisti iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovo reikalaujamos sumos, todėl teismas ieÅ¡kinį atmetė. Apeliaciniame skunde pagrinde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiÅ¡kino TPVCAPDÄ® nuostatas, nes, pasak apelianto, įstatymas numato keletÄ skirtingų pagrindų, kai draudikas įgyja teisę reikalauti grÄ Å¾inti jo sumokėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ ar jos dalį:

1. TPVCAPDÄ® 11 str. 7 d., 22 str. 1 d., 23 str., kai draudikas turi teisę reikalauti visÄ (be iÅ¡lygų) iÅ¡mokėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ ;

2. TPVCAPDÄ® 22 str. 2 d., kai reikalaujamos grÄ Å¾inti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytÄ pareigų pažeidimÄ , priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikÅ¡mingas aplinkybes ir Vyriausybės nustatytÄ Å¾alos nustatymo ir iÅ¡mokų mokėjimo tvarkÄ . Kitaip tariant, apeliantas teigia, kad TPVCAPDÄ® 11 str. 7 d. numatyta draudėjo teisė yra savarankiÅ¡kas įstatymo pagrindas reikalauti iÅ¡ draudiko iÅ¡mokėtos draudimo iÅ¡mokos ir nėra taikomas kartu su įstatymo 22 str. 2 d. nuostatomis.

Su Å¡ia apelianto pozicija apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali sutikti. TPVCAPDÄ® 11 str. 7 d. numato, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamÄ pagal draudimo sutartį draudimo apsaugÄ ir per tÄ laikotarpį pagal Å¡iÄ draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo, iÅ¡mokėjęs iÅ¡mokÄ draudikas turi teisę reikalauti iÅ¡ draudėjo grÄ Å¾inti dėl padarytos žalos draudiko iÅ¡mokėtas sumas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad Å¡i teisės norma nėra imperatyvi (absoliuti), nes jos pagrindu dėl nurodytų aplinkybių (laiku nesumokėtos draudimo įmokos) draudikas tik įgyja teisę reikalauti iÅ¡ draudėjo grÄ Å¾inti dėl padarytos žalos draudiko iÅ¡mokėtas sumas. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų formuojamoje praktikoje (pvz. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-12-03 nutartis Nr. 2A-1011-115/2008, 2010-02-25 nutartis 2A-160-345/2010, 2010-03-31 nutartis 2A-311-115/2010, 2010-09-23 nutartis 2A-792-275/2010, 2012-1353-467/2012 nutartis 2A-1353-467/2012).

Pažymėtina, kad minimose nutartyse iÅ¡ esmės buvo iÅ¡aiÅ¡kinta, kad TPVCAPDÄ® 11 str. 7 d. nuostata, jog draudėjui draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos, tačiau jÄ sumokėjus pavėluotai ir draudikui įmokÄ priėmus, draudikas neturi teisės susigrÄ Å¾inti iÅ¡ draudėjo sumas, draudiko iÅ¡mokėtas dėl padarytos žalos. Teismas privalo vadovautis tokia TPVCAPDÄ® normų aiÅ¡kinimo ir taikymo praktika, kokia buvo suformuota bei kokia buvo vadovaujamasi taikant Å¡ias normas ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiÅ¡kas bylas (Lietuvos Konstitucinio Teismo 2007-10-24 nutarimas).

Nagrinėjamoje byloje teismas neturi pagrindo daryti prieÅ¡ingas, nei anksčiau teismų analogiÅ¡kose bylose padarytas, iÅ¡vadas. SistemiÅ¡kai aiÅ¡kinant TPVCAPDÄ® nuostatas seka, kad draudiko sumokėtų iÅ¡mokų grÄ Å¾inimas reglamentuojamas įstatymo 22 str., kur 1 dalyje numatytas baigtinis sÄ raÅ¡as atvejų, kuomet draudikas besÄ lygiÅ¡kai turi teisę susigrÄ Å¾inti visÄ sumokėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ , o 2 dalyje numatyta draudiko teisė susigrÄ Å¾inti visÄ iÅ¡mokėtÄ sumÄ ar jos dalį, jei transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė įstatymo 12 str. nustatytas pareigas ar padidino žalÄ dėl savo kaltės bei jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė sutartyje nustatytas pareigas (taip pat ir pareigÄ laiku mokėti draudimo įmokas).

Pastaruoju atveju reikalaujamos grÄ Å¾inti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimÄ , priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikÅ¡mingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytÄ Å½alos nustatymo ir iÅ¡mokų mokėjimo tvarkÄ . Taigi apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytas TPVCAPDÄ® aiÅ¡kinimas neatitinka įstatymo nuostatų, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ar aiÅ¡kino TPVCAPDÄ®.

PrieÅ¡ingi apelianto teiginiai atmestini. IeÅ¡kovas, reikalaudamas priteisti iÅ¡ atsakovo 62 216,49 Lt iÅ¡mokėtos draudimo iÅ¡mokos kaip žalÄ , rėmėsi vien ta aplinkybe, jog atsakovas draudiminio įvykio metu nebuvo sumokėjęs draudimo įmokos (t.y. rėmėsi vien TPVCAPDÄ® 7 str. 11 d.). Byloje nustatyta, kad pagal Å¡alių sudarytÄ sutartį atsakovas įsipareigojo sumokėti pirmÄ draudimo įmokÄ sutarties sudarymo dienÄ , t.y. 2009-12-08, tačiau atsakovas Å¡ios pareigos neįvykdė. Draudimo apsauga pagal sutartį galiojo nuo 2009-12-17.

Eismo įvykis, dėl kurio ieÅ¡kovas iÅ¡mokėjo praÅ¡omÄ priteisti draudiminę iÅ¡mokÄ , įvyko 2009-12-18, o atsakovas draudimo įmokÄ sumokėjo tÄ pačiÄ dienÄ , jau po eismo įvykio, kurio kaltininku buvo pripažintas atsakovo darbuotojas. Pavėluotai sumokėtÄ Ä¯mokÄ ieÅ¡kovas priėmė, dėl to nereiÅ¡kė jokių pretenzijų iki tol, kol jam teko iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ . Å ias aplinkybes pripažino abi ginčo Å¡alys. Kaip minėta, draudėjui sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos, tačiau jÄ sumokėjus pavėluotai ir draudikui įmokÄ priėmus, draudikas neturi besÄ lygiÅ¡kos teisės susigrÄ Å¾inti iÅ¡ draudėjo sumas, draudiko iÅ¡mokėtas dėl padarytos žalos.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad žala nėra preziumuojama, jÄ turi įrodyti ieÅ¡kovas, o vien tas faktas, jog ieÅ¡kovas draudimo sutarties pagrindu iÅ¡mokėjo 62 216,49 Lt draudimo iÅ¡mokÄ (ko Å¡alys neginčija), neleidžia vienareikÅ¡miai konstatuoti, jog tai ieÅ¡kovo patirta žala, nes ieÅ¡kovas, sudarydamas draudimo sutartį, įvertino draudimo rizikÄ ir numatė, jog, galiojant draudimo apsaugai bei įvykus tuo metu eismo įvykiui, privalės iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , nevirÅ¡ijančiÄ TPVCAPDÄ® 11 str. nustatytų draudimo sumų.

IeÅ¡kovas neįrodė, kad pavėluotos įmokos sumokėjimas kaip nors įtakotų ieÅ¡kovo pareigÄ iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , kad ieÅ¡kovas patyrė nepagrįstų ir pagal draudiko verslo logikÄ nenuspėjamų iÅ¡laidų. Be to, kaip minėta, remiantis TPVCAPDÄ® 22 str. 2 d. reikalaujamos grÄ Å¾inti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į pareigų pažeidimÄ , priežastinį ryšį tarp teisei prieÅ¡taringų atsakovo veiksmų ir kilusios žalos, įvertinant dėl pažeidimo padarytos žalos dydį ir kitas aplinkybe, tačiau Å¡ių aplinkybių ieÅ¡kovas neįrodinėjo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieÅ¡kovas dėl laiku nesumokėtos draudiminės įmokos, nesiėmė jokių veiksmų, numatytų TPVCAPDÄ® 6 str. 9 d. (teismo sprendime nurodoma TPVCAPDÄ® 9 str. 6 d., kas pripažintina raÅ¡ymo apsirikimu) bei LR draudimo priežiÅ«ros komisijos patvirtintų standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sÄ lygų 27 p. IeÅ¡kovas, kaip verslininkas, užsiimantis draudimine veikla, savo veiklos profesionalas, kuriam keliami didesni atidumo, rÅ«pestingumo standartai, žinodamas, kad atsakovas laiku (pagal sutartį) nėra sumokėjęs draudimo įmokos ir kad įsigaliojus draudimo apsaugai bei įvykus draudiminiam įvykiui jam kils pareiga iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , tačiau nereikÅ¡damas atsakovui dėl nesumokėtos įmokos jokių pretenzijų, neragindamas atsiskaityti, neįspėdamas atsakovÄ apie įstatyme numatytų draudimo įmokos nesumokėjimo pasekmių, nenutrauktas draudimo sutarties, nelaikė atsakovo neveikimo (laiku nesumokėtos draudimo įmokos) esminiu sutarties pažeidimu bei iÅ¡ esmės prisiėmė rizikÄ dėl kilusių pasekmių.

Tai kartu rodo, kad ieÅ¡kovas, reikalaudamas priteisti iÅ¡mokėtÄ pinigų sumÄ kitam asmeniui, faktiÅ¡kai negali remtis kitos Å¡alies netinkamu sutarties įvykdymu ( CK 6.206 str.). Taigi, iÅ¡dėstytas teisinis reglamentavimas bei bylos faktinės aplinkybės, jog draudikas nors pavėluotai, tačiau gavo draudimo įmokÄ , jÄ priėmė, nereiÅ¡kė pretenzijų dėl mokėjimo termino praleidimo, draudimo sutartis nebuvo nutraukta, o terminas sumokėti draudimo įmokÄ praleistas nežymiai, kartu atsižvelgiant į teisingumo, protingumo, sÄ Å¾iningumo principus, pirmosios instancijos teismui sudarė pagrindÄ padaryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog draudėjas neturi grÄ Å¾inti draudikui jo iÅ¡mokėtos sumos.Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas tinkamai ir laiku ieÅ¡kovÄ informavo apie įvykusį draudiminį įvykį, t.y. neužilgus po eismo įvykio.

Kaip minėta, ieÅ¡kovas ieÅ¡kinio reikalavimÄ priteisti žalÄ grindė tik TPVCAPDÄ® 7 str. 11 d., t.y. tik tuo pagrindu, kad atsakovas, įvykus eismo įvykiui, nebuvo sumokėjęs draudimo įmokos, todėl aplinkybė, ar atsakovas apie eismo įvykį ieÅ¡kovÄ informavo iÅ¡ karto po eismo įvykio, ar vėliau, nedaro esminės įtakos teismo sprendimui. Tačiau atsižvelgiant į atsakovo atstovo paaiÅ¡kinimus, jog ieÅ¡kovÄ faksu informavo neužilgus po eismo įvykio, jo pateiktus raÅ¡ytinius įrodymus bei į tai, kad ieÅ¡kovo atstovas negalėjo nurodyti per kiek laiko įmonėje pradedamas žalos sureguliavimas nuo draudėjo praneÅ¡imo, imamos tirti draudžiamojo įvykio aplinkybės, ir į tai, kad byloje nebuvo pateikta tvarka, iÅ¡ kurios galima bÅ«tų matyti, kokios turi bÅ«ti vykdomos procedÅ«ros, gavus draudėjo praneÅ¡imÄ dėl draudiminio įvykio bei kokia to praneÅ¡imo reikÅ¡mė, pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamÄ pagrindÄ laikyti, jog ieÅ¡kovas apie eismo įvykį buvo informuotas pagal sutarties reikalavimus.

Remiantis iÅ¡dėstytu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikė ir aiÅ¡kino TPVCAPDÄ® nuostatas, nepažeisdamas įstatymo reikalavimų vertino bylos įrodymus bei padarė teisėtÄ ir pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo iÅ¡ atsakovo priteisti ieÅ¡kovo reikalaujamos jo iÅ¡mokėtos draudimo iÅ¡mokos – 62 216,49 Lt. Taigi, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo „AB“ apdroÅ¡inaÅ¡anas akciju sabiedriba apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimo, daro iÅ¡vadÄ , kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų bÅ«ti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra.

Atsiliepime į apeliacinį skundÄ atsakovas UAB „Transtada“ praÅ¡o, atmetus apeliacinį skundÄ , priteisti visas bylinėjimosi iÅ¡laidas, tačiau apeliacinės instancijos teismui atsakovas nepateikė jokių patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų patvirtinančių dokumentų, todėl toks atsakovo praÅ¡ymas netenkintinas. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 329-330 str., teisėjų kolegija n u t a r i a :             ieÅ¡kovo „AB“ apdroÅ¡inaÅ¡anas akciju sabiedriba apeliacinį skundÄ atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Kolegijos pirmininkas                                                      Dainius Rinkevičius Teisėjai                                                                   RÅ«ta Burdulienė                                                                                 Natalja Cikoto