2019-03-20 Nr. AB-6901-2-37-3-01391-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-849-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 2-37-3-01391-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. K., S. K., R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. K., S. K., R. K. pareiškimą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, D.-A. R. dėl įstatymu nustatytų praleistų terminų atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai V. K., S. K., R. K. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi su pareiškimu, kurį patikslino, į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydami atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į E. T. ir P. T. bendrąja nuosavybės teise valdytą 49,69 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime Rokiškio rajone, bei dokumentams, nustatantiems pilietybę, nuosavybės teises, giminystės ryšį su savininku, pateikti.

2. Nurodė, jog pareiškėjai, remdamiesi iki 1940 metų birželio 15 d. galiojusiais teisės aktais laiko E. T. 49,69 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) k. Rokiškio raj., bendraturte, kartu su savo sutuoktiniu P. T. bendrai nuosavybės teise valdžiusią šį sklypą. E. T. 1970 m. balandžio 29 d. testamentu savo turtą paliko A. G. K. E. T. mirė 1972 m. rugpjūčio 14 d. A. G. K. paveldėjo E. T. turtą pagal 1973 m. balandžio 17 d. paveldėjimo teisės liudijimą. A. G. K. dėl svarbių priežasčių praleido terminą prašymui ir dokumentams dėl nuosavybės teisės atkūrimo į E. T. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą paduoti. Tai sąlygojo šios priežastys:1996 m. liepos 29 d. kilęs gaisras, kurio metu sudegė A. G. K. namai su dokumentais, jo liga, ribojusi judėjimą, E. T. turto paveldėjimo teisės liudijimo nesuradimas, trumpas laiko tarpas nuo įstatymo, suteikusio teisę atkurti nuosavybės teises iki prašymo pateikimo termino pasibaigimo. Pareiškėjų vertinimu, yra pagrindas jiems atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybes teises ir dokumentams pateikti.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Rokiškio skyrius su pareiškėjų prašymu nesutiko, prašė jį atmesti.

4. Nurodė, kad ginčo atveju svarbu nustatyti, ar asmuo, prašantis atnaujinti terminą, pateko į Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnyje išvardintų asmenų ratą. Tik nustačius, kad asmuo iki 2001 m. gruodžio 31 d. pateko į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje išvardintų asmenų ratą ir pagal įstatymą įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, gali būti vertinamos pareiškėjų nurodytos termino praleidimo priežastys. NŽT atstovo nuomone, pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad A. G. K. iki 2001 m. gruodžio 31 d. pateko į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje išvardintų piliečių sąrašą, nes NŽT Rokiškio skyriuje surinkti dokumentai patvirtina, kad žemės sklypo, į kurį pageidauja pretenduoti pareiškėjai, savininkas buvo P. T., o ne E. T. kartu su P. T.

5. Be to, teigė, kad pareiškėjų nurodytos priežastys nėra svarbios, nes pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad A. G. K. liga trukdė jam pačiam ar per atstovą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kreiptis į archyvus dėl dokumentų gavimo. NŽT Rokiškio skyrius paaiškino, kad trečiasis suinteresuotas asmuo D.-A. R. taip pat kreipėsi su prašymu atkurti nuosavybės teisę į tą patį žemės sklypą, nurodydama, kad pretenduoja į senelio P. T. žemę. Ji taip pat savo prašyme paminėjo kitas įpėdines S. M., J. P., kurios savarankiškų prašymų nerašė, jokių aktyvių veiksmų siekiant atkurti nuosavybės teises neatliko. NŽT Rokiškio skyrius nusprendė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo A.-D. R. ir jos prašyme nurodyti asmenys negali pretenduoti į P. T. žemę, kadangi nepatenka į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatytų asmenų sąrašą, o jų senelis P. T. mirė 1932 metais, taigi žemės nacionalizacijos metu negalėjo būti žemės sklypo savininku.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo D.-A. R. atsiliepimo į prašymą nepateikė, savo pozicijos dėl prašymo neišsakė, teismo posėdyje paaiškino, kad jokių tolimesnių veiksmų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio P. T., Juozo žemę nesiėmė, o jos nurodytosios kitos įpėdinės jau yra mirusios.

II. 7. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjų prašymą atmetė.

8. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamai bylai yra aktualūs teisės aktai Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka).

9. Teismas nustatė, kad byloje pateikti dokumentai: Mokesniais apdėjimo reikalų rūšimis paskirstytų žemių sąrašas, kurio lape F.1251 Nr.1 5595 31 52 punkte nurodytas žemės sklypo savininkas T. P. M. k., žemės sklypo bendras plotas nurodytas 49,6768 ha, data 1930 m. kovo 26 d. (I t., b. l. 135–136); 2003 m. birželio 25 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimas Nr. R4-4296, kuriame nurodyta, kad Lietuvos TSR žemės ūkio liaudies komisariato archyviniame fonde, Rokiškio aps. valstybinio žemės fondo byloje, Panemunio vls. Žemės ūkio komisijos 1940 m. rugpjūčio 7 d. nutarime įrašytas buvęs savininkas T. P., (duomenys neskelbtini) kaime turėjęs 49,69 ha žemės (I t., b. l. 30); Lietuvos valstybinio archyvo Rokiškio apskrities Panemunio valsčiaus Žemės reformos paliestų ūkių sąrašas, kurio lape P.R.-764 AP.1a. B269L.3, 79 eilės numeriu nurodytas buvęs savininkas T. P., bendras plotas 49,69 ha (I t., b. l. 84–91), atitinka teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, nuostatas ir laikytini nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais, kurių pagrindu sprendžiama, kad iki žemės nacionalizacijos, tai yra iki 1940 m. liepos 22 d. P. T. nuosavybės teise valdė 49,69 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime Rokiškio rajone.

10. Teismo posėdžio metu pareiškėjas V. K. paaiškino, kad pareiškėjų tėvo A. G. K. motina O. K. ir P. T. sutuoktinė E. T. (E. T.) buvo seserys, šią aplinkybę iš dalies patvirtina ir byloje esantys dokumentai (I t., b. l. 14, 15, 19). Taigi, pareiškėjai prašo atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti ir pateikti dokumentams į jų tėvo A. G. K. motinos O. K. sesers E. T. (E. T.) vyro P. T. žemę. Todėl akivaizdu, kad nei pareiškėjų tėvas A. G. K., nei pareiškėjai nepatenka į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje išvardintų piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, ratą.

11. Pareiškėjai prašyme ir teismo posėdžio metu jų atstovas paaiškino, kad jie siekia atkurti nuosavybės teises į E. T. (E. T.) žemę, teigdami, kad ji buvo P. T. sutuoktinė, o 49,69 ha ploto žemę (duomenys neskelbtini) kaime Panemunio vls. Rokiškio apskrityje valdė bendrosios nuosavybės teise kartu su žemės savininku P. T.. Šį faktą pareiškėjai įrodinėja archyvo pažyma dėl P. T. ir E. P. santuokos, sudarytos 1920 m. vasario 15 d., įrašo (I t., b. l. 15), o taip pat remdamiesi, jų teigimu, iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje galiojusio Pabaltijo gubernijų vietinių įstatymų sąvado 3 dalies nuostatomis dėl santuokos įtakos sutuoktinių turtui (pareiškime teisės aktas įvardintas kaip „Svod miestnych uzakonenij gubernij otzejskich (pribaltiskich)“ 3 knyga), o taip pat ir aplinkybėmis, kad E. T. tėvas P. P. pardavė dalį jam priklausančios žemės ir apmokėjo P. T. paskolą bankui ir tokiu būdu E. T. tapo žemės bendraturte (I t., b. l. 2–8, 31–46). Šiuo aspektu pažymėtina, kad didžiojoje Lietuvos dalyje, tarp kurios buvo ir Rokiškio apskritis, 1918–1940 metais galiojo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies teisės normos, o pareiškėjų cituojamas teisės aktas galiojo Palangos valsčiuje ir kai kuriose Zarasų apskrities vietose (buvusioje Kuršo gubernijos dalyje) (žr., Lietuvos valstybės teisės aktai, 1918.02.16–1940.06.15.,Vilnius, 1996). Be to, byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad E. T. (E. T.) nuosavybės teise valdė žemę.

12. Teismas byloje nustatė, kad pareiškėjų įvardijami žemės savininkai: P. T. mirė 1953 m. vasario 26 d. (I t., b. l. 25), o E. T. mirė 1972 m. rugpjūčio 14 d. (I t., b. l. 16). 1970 m. balandžio 29 d. E. T. sudarė ir notariškai patvirtino testamentą, kuriuo visą savo turtą, nepriklausomai nuo to, kur jis bus ir iš ko susidės, tarp jo ir visą pajinį įnašą kooperatinio buto gyvenamajame name statybai, paliko A. G. K. (I t., b. l. 18). 1973 m. balandžio 17 d., remiantis E. T. sudarytu testamentu, A. G. K. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas (I t., b. l. 53).

13. Teismas vertino, jog A. G. K. kaip asmuo, kuriam miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nebuvo duomenų apie žemės palikimo faktą, nuo 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą galėjo būti laikomas asmeniu, įgijusiu subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į E. T. (E. T.) žemę, jeigu būtų nustatyta, kad E. T. (E. T.) iki 1940 metų žemės nacionalizacijos valdė žemę nuosavybės teise. Todėl iki 2001 m. gruodžio 31 d. pateikdamas įgaliotoms institucijoms prašymą ir nustačius, kad testamentu jam palikusi savo turtą E. T. nuosavybės teise valdė žemę ar jos dalį, A. K. galėjo įgyvendinti Atkūrimo įstatymo suteikiamą teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko valdytą nekilnojamąjį turtą. Taip pat A. G. K. iki pat savo mirties, tai yra iki 2010 m. balandžio 16 d. (I t., b. l. 53) galėjo pats ar per atstovus imtis aktyvių veiksmų, siekdamas išsiaiškinti, ar iki nacionalizacijos E. T. (E. T.) valdė žemę, rinkti tai patvirtinančius dokumentus ir turėjo teisę asmeniškai ar per savo atstovą kreiptis į teismą dėl praleistų Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, o taip pat ir dėl juridinio fakto nustatymo, jei dokumentų, patvirtinančių E. T. (E. T.) žemės valdymą nuosavybės teise nepakaktų, jie būtų neišlikę.

14. Teismas vertino, kad V. K. paaiškinimai teismo posėdžio metu leidžia daryti išvadą, kad A. G. K. per visą nuo 1997 m. liepos 9 d. pagal Atkūrimo įstatymą vykusio nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo laikotarpį iki pat savo mirties 2010 m. balandžio 16 d. nei asmeniškai, nei per įgaliotus atstovus nustatyta tvarka prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į E. T. (E. T.) žemę valstybės įgaliotoms institucijoms nepateikė, dokumentų, reikalingų nuosavybės teisėms į E. T. (E. T.) žemę atkurti nerinko, dėl praleistų įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo nesikreipė. Tuo tarpu pareiškėjas V. K. teismo posėdyje ir byloje esantys įrodymai (I t., b. l. 172–173) patvirtino, kad A. G. K. rūpinosi nuosavybės teisių atkūrimu į savo tėvų žemę ir jam nuosavybės teisės 1998 m. balandžio 16 d. Apskrities viršininko įsakymu Nr. 344ž. buvo atkurtos į žemę, esančią Kupiškio r. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k. 3.

15. Pareiškėjai teismui pateiktą prašymą grindžia tuo, kad A. G. K. terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teisę bei pilietybę patvirtinančius dokumentus praleido dėl svarbių priežasčių, tačiau pareiškėjų prašyme nurodytų priežasčių teismas nevertina, nes termino atnaujinimas mirusiam asmeniui pareiškėjams jokių teisiškai reikšmingų pasekmių nesukelia, o pareiškėjai terminą prašo atnaujinti jiems.

16. Įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, pareiškėjų skundo, pareiškėjo V. K., jų atstovo advokato J. S. paaiškinimus, tai, kad E. T. (E. T.) yra A. G. K. teta, o pareiškėjų tėvas A. G. K., 1972 metais pagal E. T. testamentą paveldėjęs jos turtą, iki pat savo mirties 2010 m. balandžio 16 d. prašymo atkurti nuosavybės teises į E. T. (E. T.) žemę įgaliotoms institucijoms nepadavė, teismas priėjo išvadą, jog patys pareiškėjai į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas, taip pat į šios dalies 3, 4 punktuose nurodytas pretendentų kategorijas iki 2001 m. gruodžio 31 d. nepateko.

17. Iš pareiškėjų pareiškimo Rokiškio rajono apylinkės teismui, kurį teismas paliko nenagrinėtą (I t., b. l. 1–8), teismas nustatė, kad pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog A. G. K., būdamas E. T. nuosavybės teisių perėmėju, testamentu pareiškėjams paliko turtą, paveldėtą po E. T. mirties. Remiantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktu, nurodančiu, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, ir išanalizavus byloje nustatytus duomenis apie asmenis, iki žemės nacionalizacijos valdžiusius žemės sklypą, E. T. sudaryto testamento turinį ir formą, kuri atitinka įstatymų reikalavimus, pagal šį testamentą A. G. K. išduoto paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo turinį, priėjo išvadą, kad pareiškėjai į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytų pretendentų kategoriją taip pat nepatenka. Be to, svarbu yra tai, kad A. G. K. 2008 m. rugpjūčio 5 d. notariškai patvirtintu testamentu (I t., b. l. 58–59) pareiškėjams dalį savo turto paliko po mirties 2010 m. balandžio 16 d., taigi, pareiškėjai negali prašyti atnaujinti termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentams paduoti, nes bet kokiu jų nurodytu atveju, pareiškėjai nepateko į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje išvardintų asmenų ratą iki 2001 m. gruodžio 31 d.

18. Atsižvelgdamas į išvardintas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjai iki 2001 m. gruodžio 31 d. nepatekę nė į vieną Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nurodytų asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kategoriją, neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad 49,69 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime Rokiškio rajone nuosavybės teise kartu su žemės savininku P. T. valdė ir E. T. (E. T.). Dėl šios priežasties pareiškėjai neturi teisės prašyti atnaujinti praleistą Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. T. ir/ar E. T. (E. T.) iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, todėl ir jų nurodytos aplinkybės dėl termino praleidimo priežasčių svarbos nevertinamos, o prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.

III. 19. Pareiškėjai V. K., S. K., R. K. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų prašymą.

20. Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad „pareiškėjų prašyme nurodytų priežasčių teismas nevertina, nes termino atnaujinimas mirusiam asmeniui pareiškėjams jokių teisiškai reikšmingų pasekmių nesukelia, o pareiškėjai terminą prašo atnaujinti jiems“. Pareiškėjų nuomone, tai rodo, kad teismas pareiškėjų prašyme išdėstytų aplinkybių nevertino, dėl jų nepasisakė, nors privalėjo tai padaryti.

21. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog „A. G. K. 2008 m. rugpjūčio 5 d. notariškai testamentu pareiškėjams dalį savo turto paliko po mirties 2010 m. balandžio 16 d., taigi, pareiškėjai negali prašyti atnaujinti termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentams paduoti, nes bet kokiu atveju, pareiškėjai nepateko į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje išvardintų asmenų ratą iki 2001 m. gruodžio 31 d.“. Pareiškėjų vertinimu, teismas, darydamas tokią išvadą, iš esmės nustatinėjo juridinę reikšmę turintį faktą, t. y. ar pareiškėjai yra buvusių savininkų nuosavybės teisių perėmėjai, tačiau juridinę reikšmę turinčius faktus tvirtina bendrosios kompetencijos teismas. Taigi, teismas pažeidė materialines ir proceso teisės normas, kas lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą, todėl turi būti panaikintas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 147 str., 146 str. 2 d. 1 p.).

22. Apeliantai teigia, kad pareiškėjų tėvas A. G. K., pareiškėjai V. K., S. K., R. K. dėl svarbių priežasčių praleido terminą iki 2001 m. gruodžio 31 d. pateikti pareiškimą nuosavybės teisėms atkurti ir terminą iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti dokumentus, įrodančius nuosavybės teises. Pažymi, jog teismui patenkinus prašymą, pareiškėjai įgyja teisę kaip A. G. K. turto paveldėtojai pateikti pareiškimą Nacionalinei žemės tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą mirusio pretendento A. G. K. vardu. Atkūrus nuosavybės teises į žemės sklypą, pareiškėjai galės gauti paveldėjimo teisės liudijimą į šį turtą.

23. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba nesutinka su pareiškėjų apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.

24. Atsakovas nesutinka su pareiškėjų teiginiu, kad teismas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymą, nevertino jame išdėstytų aplinkybių. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. G. K. per visą laiką nuo 1997 m. liepos 9 d. iki mirties, nei asmeniškai, nei per savo įgaliotus atstovus nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises, dokumentų nerinko, dėl praleistų terminų atnaujinimo nesikreipė, todėl pareiškėjų prašyme nurodytų priežasčių, dėl kurių A. G. K. praleido Atkūrimo įstatymu nustatytus terminus, nevertina, yra pagrįsta faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjams bei pareiškėjai nesutinka su ne jo naudai priimtu sprendimu, savaime nereiškia, kad teismo išvados nemotyvuotos ir/ ar sprendimas priimtas nevertinus įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados.

25. Nesutinka su pareiškėjų teiginiu dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Pažymi, jog tik nustačius, kad asmuo iki 2001 m. gruodžio 31d. pateko į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje išvardytų piliečių sąrašą ir pagal įstatymą įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, vertinamos pareiškėjo prašyme nurodytos termino atnaujinimui reikšmingos aplinkybės. Sprendžiant dėl prašymo atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti, svarbu nustatyti, ar prašymą dėl šio termino atnaujinimo pateikęs asmuo pateko į asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą, kurį nustato Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–5 punktai. Atsakovo vertinimu, sprendime išdėstytos faktinės ir teisinės aplinkybės, byloje surinktų įrodymų vertinimas bei teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymas nesuponuoja pareiškėjų apeliacinio skundo argumento, kad teismas nustatinėjo juridinę reikšmę turintį faktą.

26. Pareiškėjai nenurodė, kokias materialiosios teisės normas pirmosios instancijos teismas pažeidė ir kokiu būdu, kokios materialiosios teisės normos taikytinos ginčo santykiams, taip pat nėra aišku, kokios rūšinio teismingumo taisyklės buvo pažeistos priimant skundžiamą teismo sprendimą. Apeliantų (jų atstovo) pareiškimai ar prielaidos negali būti teisiniais argumentais, kuriais pagrindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Pareiškėjai nenurodė aplinkybių ar argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjų V. K., S. K., R. K. prašymą – atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į E. T. ir P. T. bendrąja nuosavybės teise valdytą 49,69 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime Rokiškio rajone, bei dokumentams, nustatantiems pilietybę, nuosavybės teises, giminystės ryšį su savininku, pateikti, teisėtumas ir pagrįstumas.

28. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas ginčą vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-4-781/2006; 2010 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-409/2010) pagal kurią, sprendžiant dėl prašymo atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti, svarbu nustatyti, ar prašymą dėl šio termino atnaujinimo pateikęs asmuo pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytą teisinį reguliavimą iki įstatymu nustatyto termino ( iki 2001 m. gruodžio 31 d.), pateko į asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą, kurį nustato Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 – 5 punktai.

29. Pirmosios instancijos teismas priėjo teisingos išvados, kad piliečiai, pagal Atkūrimo įstatymo 2 dalies nuostatas neturintys teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, negali prašyti atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, kadangi šio termino negalėjo praleisti, o įvardinto termino atnaujinimas asmeniui jokių teisiškai reikšmingų teisinių pasekmių nesukurtų. Teismas teisingai nurodė, kad pirmiausia būtina nustatyti, jog asmuo iki 2001 m. gruodžio 31 d. pateko į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje išvardytų piliečių sąrašą ir pagal įstatymą įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ir tik tai nustačius vertinamos prašyme nurodytos termino atnaujinimui reikšmingos aplinkybės. Todėl apeliantų teiginys, kad teismas privalėjo vertinti jų prašyme nurodytas termino atnaujinimui reikšmingas aplinkybes, prieš tai nenustačius, kad pagal įstatymą asmuo gali pretenduoti atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, atmestinas.

30. Apeliantų teiginys, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. G. K. 2008 m. rugpjūčio 5 d. notariškai testamentu pareiškėjams dalį savo turto paliko po mirties 2010 m. balandžio 16 d., todėl pareiškėjai negali prašyti atnaujinti termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentams paduoti, nes bet kokiu atveju, pareiškėjai nepateko į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje išvardintų asmenų sąrašą iki 2001 m. gruodžio 31 d., reiškia, kad pirmosios instancijos teismas nustatinėjo juridinę reikšmę turintį faktą, t. y. ar pareiškėjai yra buvusių savininkų nuosavybės teisių perėmėjai, ko negalėjo daryti, atmestinas. Pirmosios instancijos teismas priėjo teisingos išvados, kad pareiškėjai negalėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teises iki 2001 m. gruodžio 31 d., nes tuo metu (iki 2010 m. balandžio 16 d.) tokią teisę galėjo, jei ją turėjo, pagal Įstatymą įgyvendinti tik A. G. K., bet ne pareiškėjai.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad A. G. K. kaip asmuo, kuriam miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nebuvo duomenų apie žemės palikimo faktą, nuo 1997m. liepos 9 d. įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą galėjo būti laikomas asmeniu, įgijusiu subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į E. T. (E. T.) žemę, jeigu būtų nustatyta, kad E. T. (E. T.) iki 1940 metų žemės nacionalizacijos valdė žemę nuosavybės teise. A. G. K. per visą nuo 1997 m. liepos 9 d. pagal Atkūrimo įstatymą vykusio nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo laikotarpį iki pat savo mirties 2010 m. balandžio 16d. nei asmeniškai, nei per įgaliotus atstovus nustatyta tvarka prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į E. T.(E. T.) žemę valstybės įgaliotoms institucijoms nepateikė, dokumentų, reikalingų nuosavybės teisėms į E. T.(E. T.) žemę atkurti nerinko, dėl praleistų įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo nesikreipė.

32. Vertinant apeliacinio skundo argumentą, kad pareiškėjų tėvas A. G. K., pareiškėjai V. K., S. K., R. K. dėl svarbių priežasčių praleido terminą iki 2001 m. gruodžio 31 d. pateikti pareiškimą nuosavybės teisėms atkurti ir terminą iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti dokumentus, įrodančius nuosavybės teises, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino, kad A. G. K. terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teisę bei pilietybę patvirtinančius dokumentus praleido dėl svarbių priežasčių, nes termino atnaujinimas mirusiam asmeniui pareiškėjams jokių teisiškai reikšmingų pasekmių nesukelia, o pareiškėjai iki 2001m. gruodžio 31d. nepateko į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje išvardintų asmenų sąrašą, galinčių pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą.

33. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad E. T. (E. T.) nuosavybės teise valdė ginčo žemę (Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2003 m. birželio 25 d. pažymėjime Nr.R4-4296 savininku nurodytas P. T. (b. l. 139–140); jo anūkių D. R., S. M., J. P. 1995 m. kovo 21 d. pateiktas prašymas Agrarinės reformos tarnybai sugrąžinti senelio P. T. žemę). Tarp šių ir kitų dokumentų, esančių byloje, nėra duomenų, kurie įrodytų, kad E. T. turėjo nuosavybės teise žemę. Tokių duomenų pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat nepateikia.

34. Atsižvelgiant į tai, kad nėra duomenų, jog E. T. (E. T.) nuosavybės teise valdė ginčo žemę (1970 m. balandžio 29 d. testamentu E. T. visą savo turtą, nepriklausomai nuo to, kur jis bus ir iš ko susidės, tarp jo ir visą pajinį įnašą kooperatinio buto gyvenamajame name statybai, paliko A. G. K.) (I t., b. l. 18); A. G. K. Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka iki pat savo mirties, tai yra iki 2010 m. balandžio 16 d. nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į E. T. (E. T.), pasak pareiškėjų, nuosavybės teise valdytą žemę, (byloje, kaip minėta, yra tik duomenys, kad ginčo žemę nuosavybės teise valdė P. T.), todėl, mirus A. G. K., (I t., b. l. 53) pareiškėjai negalėjo paveldėti turtinės teisės atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę. Todėl, pareiškėjų prašymas atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į E. T. ir P. T. bendrąja nuosavybės teise valdytą 49,69 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime Rokiškio rajone, bei dokumentams, nustatantiems pilietybę, nuosavybės teises, giminystės ryšį su savininku, pateikti, atmestinas.

35. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų V. K., S. K., R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė