2018-09-27 Nr. AB-16757-3-61-3-01151-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-884-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01151-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.6.3; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2015 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-1094 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto.

1.1. Pareiškėjas teigė, jog ginčijamas sprendimas priimtas ne VMI viršininko, bet Nepriemokų administravimo departamento Nepriemokų išieškojimo organizavimo skyriaus IV poskyrio vedėjo G. B., tačiau jame nėra nurodyta, ar šiam asmeniui tokia teisė suteikta. Taip pat sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatų, nes yra nemotyvuotas, nenurodytas faktinis sprendimo pagrindas, t. y. iš sprendimo nėra aišku, kokiu pagrindu – kokiais mokesčių administratoriaus sprendimais yra apskaičiuota 121 635,79 Eur dydžio nepriemoka ir kada baigėsi terminas pareiškėjui sumokėti išieškomas mokesčių sumas. Be to, VMI nemotyvavo pasirinkto mokesčių išieškojimo būdo (iš turto).

2. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Nurodė, kad teisė Nepriemokų administravimo departamento Nepriemokų išieškojimo organizavimo skyriaus IV poskyrio vedėjui G. B. pasirašyti sprendimus dėl nepriemokų išieškojimo suteikta VMI viršininko 2014 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V-96. Pareiškėjas, gavęs sprendimą, jokių paklausimų dėl suteiktų įgaliojimų minėtam asmeniui pasirašyti sprendimus nepateikė. Kadangi pareiškėjas įstatymų (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ)) nustatytu terminu papildomai apskaičiuotos baudų ir delspinigių mokestinės nepriemokos nesumokėjo, todėl VMI priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Prieš priimdama ginčijamą sprendimą, VMI, vadovaudamasi MAĮ 89 straipsniu, 2014 m. spalio 9 d. e.portale išsiuntė pareiškėjui raginimą Nr. (23.31-08)-464-802 per 20 dienų nuo jo gavimo dienos sumokėti 121 617,42 Eur skolą valstybės biudžetui. Šis raginimas pareiškėjui buvo išsiųstas ir registruotu laišku, kuris jam įteiktas 2014 m. spalio 23 d. Portale „Mano VMI“ raginimas perskaitytas 2014 m. gruodžio 11 d. Tai patvirtina, kad pareiškėjas žinojo visas aplinkybes, susijusias su mokestinės nepriemokos apskaičiavimu, bei apie pareigą ją sumokėti. Mokesčių administratoriui suteikta teisė pasirinkti mokestinės nepriemokos išieškojimo būdą. Priimtas sprendimas atitinka jo formai ir turiniui keliamus reikalavimus, kurie nustatyti VMI viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-11.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. (23.21-08)-320A-1094 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto dalį, kuria nuspręsta iš pareiškėjo turto išieškoti 663,52 Eur nekilnojamojo turto mokestį ir 3,20 Eur nekilnojamojo turto mokesčio delspinigius už 2014 metų mokestinį laikotarpį, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-1790-281/2013), nustatė, kad Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Šiaulių AVMI) atliko mokestinį patikrinimą dėl fizinių asmenų pajamų mokesčio (toliau – ir FAPM) ir gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. ir surašė 2008 m. lapkričio 14 d. patikrinimo aktą Nr. 6334-05-10-222, kuriame papildomai apskaičiavo 519 000 Lt FAPM, 337 402 Lt FAPM delspinigių, 65 800 Lt GPM, 30 558 Lt GPM delspinigių.

Šiaulių AVMI 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 14.4-104-62 patvirtino minėtą patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti papildomai apskaičiuotas sumas, taip pat paskyrė 155 700 Lt FAPM baudą ir 19 740 Lt GPM baudą. VMI 2009 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 68-73 patvirtino Šiaulių AVMI 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 14.4-104-62. Nesutikdamas su šiais sprendimais, pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas juos panaikinti. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs mokestinį ginčą, 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-438-1103/2010 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjas 2012 m. birželio 21 d. Šiaulių AVMI pateikė prašymą atleisti jį nuo 615 552 Lt delspinigių ir 175 440 Lt baudų. Šiaulių AVMI 2012 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. 44.4-36-14 neatleido pareiškėjo nuo 175 440 Lt baudų ir 615 553,32 Lt delspinigių mokėjimo. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 8 d. kreipėsi į VMI, kuri 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 68-167 patvirtino Šiaulių AVMI 2012 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. 44.4-36-14.

Pareiškėjas padavė skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuri 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. S-213(7-202/2012) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – patvirtino VMI 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 68-167 dalį, kuria pareiškėjas neatleistas nuo 155 700 Lt FAPM baudos ir 19 740 Lt GPM baudos mokėjimo, bei pakeitė šio sprendimo dalį, atleisdama pareiškėją nuo 278 573,30 Lt FAPM delspinigių ir 29 203,36 Lt GPM delspinigių mokėjimo. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2013 m. liepos 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1790-281/2013 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Administracinę bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 27 d. nutartimi paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

5. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjui portale „Mano VMI“ 2014 m. spalio 9 d. buvo išsiųstas 2014 m. spalio 9 d. raginimas Nr. (23.31-08)464-802 per 20 dienų sumokėti 419 920,65 Lt mokestinę nepriemoką (b. l. 22–23, 24, 25). Šį raginimą pareiškėjas perskaitė 2014 m. gruodžio 11 d. (b. l. 26). Praėjus raginime nustatytam terminui, VMI priėmė 2015 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (23.21-08)-320A-1094 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto (b. l. 19–20).

6. Vadovaudamasis MAĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 105 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, minėtas faktines aplinkybes bei atsakovo paaiškinimus, teismas konstatavo, kad iš ginčijamo sprendimo yra aišku, kokiais mokesčių administratoriaus sprendimais ir kokiu pagrindu buvo apskaičiuota išieškotinos mokestinės nepriemokos suma. Sprendime nurodyta 4 596,09 Eur GPM ir 41 485,39 Eur FAPM baudos bei 7 103,74 Eur GPM ir 67 767,39 Eur FAPM delspinigių mokestinė nepriemoka susidarė pasibaigus kilusiam mokestiniam ginčui ir atsisakius atliesti pareiškėją nuo nurodyto dydžio GPM ir FAPM baudų ir delspinigių. Teismas pažymėjo, jog, ginčydamas šiame atsakovo sprendime nurodytų sumų teisingumą, pareiškėjas turėjo pateikti savo argumentus patvirtinančius objektyvius duomenis. Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovas pateikė VMI 2016 m. birželio 3 d. pranešimą, tačiau, įvertinęs nurodytame pranešime esančius duomenis, teismas konstatavo, kad jis nepaneigia ginčijamame sprendime nurodytų sumų teisingumo, tačiau, priešingai, pranešime nurodytos sumos atitinka ginčijamame VMI sprendime nurodytas GPM, FAPM bei šių mokesčių delspinigių sumas. Teismas pažymėjo, kad pranešime nurodytos bendra GPM ir GPM delspinigių suma, t. y. apskaičiuota tiek atlikus pareiškėjo mokestinį patikrinimą, tiek pagal 2013 m. rugsėjo 12 d. pateiktą GPM deklaraciją.

7. Kita vertus, teismas sutiko su pareiškėjo atstovo argumentais, kad mokesčių administratorius neturėjo teisinio pagrindo išieškoti nekilnojamojo turto mokestį (toliau – ir NTM) už 2014 metus. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir NTMĮ) 12 straipsnio 4 dalies nuostatomis bei teisminio bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovės paaiškinimais, kad NTM už 2014 metus pareiškėjas turėjo sumokėti iki kitų kalendorinių metų vasario 1 d., pareiškėjo teismui pateiktu mokėjimo dokumento nuorašu, patvirtinančiu, kad 2014 m. gruodžio 16 d. į VMI surenkamąją sąskaitą buvo sumokėtas 663,52 Eur (2 291 Lt) NTM už 2014 metus, teismas sprendė, kad šią mokestinę prievolę pareiškėjas įvykdė laiku, todėl VMI neturėjo teisinio pagrindo išieškoti 663,52 Eur NTM ir 3,20 Eur NTM delspinigius. Šias teismo išvadas patvirtina ir VMI 2016 m. birželio 3 d. pranešimas, kuriame 663,52 Eur NTM suma nėra nurodyta. Kaip patvirtino atsakovo atstovė, nuo ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas jokių mokestinių nepriemokų nepadengė, vadinasi, prievolę pareiškėjas buvo įvykdęs.

8. Vadovaudamasis MAĮ 105 straipsnio 2 dalimi, teismas pripažino, kad atsakovas pagrįstai nusprendė išieškoti pagal mokesčių mokėtojo 2013 m. rugsėjo 12 d. pateiktą deklaraciją už 2012 metų mokestinį laikotarpį apskaičiuotus 11,30 Eur GPM ir 1,56 Eur GPM delspinigius, kadangi metinę GPM deklaraciją už 2012 metus pareiškėjas pateikė tik 2013 m. rugsėjo 12 d., nors pateikti deklaraciją ir sumokėti GPM turėjo iki 2013 m. gegužės 1 d.

9. Pareiškėjo argumentus, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo priimti ginčijamą sprendimą, nes nebuvo pasibaigęs tarp jo ir VMI sudarytos 2013 m. balandžio 15 d. mokestinės paskolos sutarties vykdymo terminas, teismas pripažino nepagrįstais, kadangi mokestinės paskolos sutartis buvo sudaryta ne dėl pareiškėjui apskaičiuotų GPM ir FAPM baudų bei delspinigių, bet dėl, atlikus mokestinį patikrinimą, apskaičiuoto GPM ir FAPM, t. y. dėl sumų, kurios yra patvirtintos galutine Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartimi.

10. Atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad ginčijamas sprendimas priimtas neįgalioto asmens, t. y. ne VMI, teismas, vadovaudamasis atsakovo pateikto VMI viršininko 2014 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. V-96 „Dėl įgaliojimų suteikimo“, galiojusio iki 2015 m. kovo 31 d., 1.16.7.9 punktu, sprendė, jog VMI Nepriemokų organizavimo skyriaus IV poskyrio vedėjui G. B. suteikta teisė pasirašyti sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto (b. l. 27–30).

11. Dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdų teismas, vadovaudamasis MAĮ 106 straipsniu, kuris suteikia teisę VMI nuspręsti dėl efektyviausio ir optimaliausio būdo išieškoti mokesčių mokėtojo mokestines nepriemokas, vertino, kad VMI neprivalo motyvuoti, kodėl buvo pasirinktas tam tikras mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdas.

12. Dėl pareiškėjo atstovo teisminio bylos nagrinėjimo metu pareikšto prašymo stabdyti administracinę bylą, kol bus išnagrinėta administracinė byla Nr. I-10179-463/2016, kurioje ginčas yra kilęs dėl priverstinio išieškojimo senaties termino, teismas pažymėjo, jog nors „Liteko“ duomenimis 2016 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-10179-463/2016 ir priimtas nagrinėti pareiškėjo skundas, tačiau tai nesudaro pagrindo stabdyti nagrinėjamą bylą, kadangi įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendime, sprendžiant dėl ginčo mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, buvo konstatuota nagrinėjamai bylai reikšminga aplinkybė, t. y. kad galutinis ir neskundžiamas sprendimas, pagal kurį pareiškėjui atsirado prievolė mokėti apskaičiuotus FAPM ir GPM baudas bei delspinigius, priimtas 2014 m. vasario 27 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą. Teismas taip pat pažymėjo, kad priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties terminas nebūtų praleistas net ir tuo atveju, jei būtų skaičiuojamas nuo 2010 m. rugsėjo 20 d., kaip nurodė pareiškėjas.

13. Įvertinęs MAĮ 107–108 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties termino eigos skaičiavimą, teismas konstatavo, kad abejonių, jog ginčijamas sprendimas priimtas nepraleidus 5 metų priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties termino, nėra.

III. 14. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti panaikinant atsakovo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-1094 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, įpareigojant atsakovą klausimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo dydžio spręsti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Teismas, esant ginčijamame atsakovo sprendime esminiams prieštaravimams (neaiškumams) dėl mokesčių sumų išieškojimo, turėjo panaikinti šį sprendimą visą, o ne tik iš dalies ir grąžinti atsakovui klausimą dėl mokesčių sumų išieškojimo dydžio spręsti iš naujo.

14.2. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovo sprendimas nėra argumentuotas, jame nėra jokių faktinių duomenų ir įrodymų, kuriais vadovaujantis toks sprendimas yra priimtas (deklaracijų ir pan.), kad pareiškėjui, kaip mokesčių mokėtojui, būtų galima patikrinti jo pagrįstumą. Šiuo atveju atsakovo priimtas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų ir nusistovėjusios teismų praktikos šiuo klausimu, todėl teismas tokį sprendimą turėjo panaikinti, kaip neatitinkantį įstatymo reikalavimų.

14.3. Nors teismas pagrįstai sprendė dėl NTM už 2014 metus, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas ginčijamu sprendimu nusprendė dar išieškoti ir nekilnojamo turto mokesčio delspinigius – 3,60 Eur už 2013 metus, kai nekilnojamo turto mokestį už 2013 metus pareiškėjas sumokėjo dar 2014 m. sausio 3 d., o terminas sumokėti šį mokestį suėjo tik 2014 m. vasario 1 d. Taigi delspinigiai pareiškėjui už 2013 metus taip pat yra apskaičiuoti neteisingai.

14.4. Taip pat šiuo atveju turėjo būti panaikintas ir GPM už 2012 metus – 11,30 Eur ir priskaičiuoti delspinigiai – 1,56 Eur, nes visiškai neaišku, kokiu teisiniu pagrindu jie yra apskaičiuoti. Pagal atsakovo pateiktą 2014 m. spalio 9 d. raginimą Nr. (23.31-08) 464-802 sumokėti mokesčius pareiškėjas nebuvo skolingas nei šio mokesčio, nei šio mokesčių delspinigių. Be to, iš priimto atsakovo sprendimo visiškai neaišku, už kokį laikotarpį delspinigiai yra priskaičiuoti. Teismas šių aplinkybių nesiaiškino ir netyrė, o atsakovo atstovė negalėjo teisme paaiškinti šių aplinkybių.

14.5. Dėl atsiradusios mokestinės nepriemokos skirtumų ir mokėtinos sumos pagrįstumo atsakovo atstovė teisme paaiškino, kad skirtumas tarp 2014 m. spalio 9 d. raginime Nr. (23.31-08) 464-802 nurodytos sumos, kuri yra mažesnė (121 617,41 Eur FAPM baudos ir delspinigių), ir ginčijamame sprendime nurodytos sumos (121 635,79 Eur bendrai mokestinės nepriemokos) sudaro 18,36 Eur, ir šis skirtumas atsirado dėl to, kad po raginimo išsiuntimo mokesčių mokėtojas buvo pateikęs mokesčių deklaracijas, o pareiškėjas neva pagal jas nesumokėjo mokesčių, tačiau niekaip negalėjo paaiškinti, kurio mokesčio dalyje šis – 18,36 Eur, skirtumas sudarė.

Tokiu būdu neaišku, kiek pareiškėjas yra atsakovui likęs skolingas pagal 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir kokius mokesčius ar baudas turėtų sumokėti. Teismo posėdžio metu pateiktame VMI 2016 m. birželio 3 d. pranešime apie pareiškėjo mokėtinas pinigų sumas nurodoma, kad pareiškėjas atsakovui yra skolingas – 41 485,39 Eur FAPM ir 67 767,39 Eur FAPM delspinigių, 4 596,09 Eur GPM ir 7 105,30 Eur GPM delspinigių, o tai reiškia, kad mokesčių skola sudaro – 46 081,48 Eur, delspinigiai sudaro – 74 872,69 Eur. VMI 2013 m. balandžio 8 d. priėmė sprendimą Nr. (23.24-08)-327-2529, kuriuo išdėstė mokestinės nepriemokos dalį, t. y. priskaičiuotus mokesčius: 110 606,46 Eur FAPM ir 17 491,27 Eur GPM laikotarpiui nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2016 m. liepos 20 d. 2013 m. balandžio 15 d. tarp pareiškėjo ir atsakovo buvo pasirašyta paskolos sutartis Nr. (23.24-08)-327-2528, kuria mokestinės prievolės mokėjimas buvo išdėstytas pagal grafiką.

Mokestinės paskolos sutartį pareiškėjas įvykdė iki 2016 m. liepos 20 d. ir sumokėjo visą pinigų sumą, t. y. 110 606,46 Eur FAPM ir 17 194,27 Eur GPM, kurie buvo priskaičiuoti jam mokėti pagal VMI 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimą. Atsakovas neturi jokių pretenzijų pareiškėjui dėl mokestinės paskolos įvykdymo. Tai reiškia, kad atsakovas iš pareiškėjo gali reikalauti sumokėti tik priskaičiuotus delspinigius ir baudas, kurie pagal 2016 m. birželio 3 d. pranešimą sudaro – 74 872,69 Eur, o ne 120 969,07 Eur, kaip savo sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas.

Jis savo sprendime nurodė, kad VMI 2016 m. birželio 3 d. pranešime nurodomos sumos sutampa su ginčijamame sprendime nurodytomis sumomis, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad iš pareiškėjo vėl yra reikalaujama sumokėti FAPM ir GPM, kuriuos pareiškėjas jau sumokėjo pagal 2013 m. balandžio 15 d. paskolos sutartį.

14.6. Tiek iš VMI sprendimo, tiek iš teismo sprendimo nesuprantama, kokios pinigų sumos ir kokie mokesčiai ar baudos iš pareiškėjo turi būti išieškomos ir kokiu teisiniu pagrindu jos yra atsiradusios. Šiuo atveju nesilaikyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei VAĮ įtvirtintų įstatymo viršenybės, gero administravimo principų imperatyvų, kilus neaiškumams, teisė turėjo būti aiškintina pareiškėjo naudai.

14.7. Teismas buvo šališkas ir suinteresuotas, kad visas ginčas būtų išspręstas išimtinai atsakovo naudai. Tai rodo teismo argumentai ir veiksmai netenkinant pareiškėjo prašymo sustabdyti bylą, nes pirmiausia teismas nesprendė pateikto prašymo dėl bylos sustabdymo, o jį grąžino pareiškėjo atstovui. Taip pat teismas konstatavo, kad atsakovas nėra praleidęs priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties 5 metų termino, nors niekas bylos nagrinėjimo metu tokio klausimo nesprendė ir teismo neprašė taikyti priverstinio išieškojimo senaties termino. Kadangi teismas išėjo už pateikto skundo ribų, tai rodo, kad teismas turėjo išankstinį nusistatymą pareiškėjo atžvilgiu ir buvo šališkas.

15. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Šiaulių AVMI 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 14.4-104-62 buvo papildomai apskaičiuota pareiškėjo mokestinė nepriemoka. Pareiškėjo inicijuotas mokestinis ginčas dėl papildomai apskaičiuotos mokestinės nepriemokos baigėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1103-10, kuria atmestas pareiškėjo skundas. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2013 m. balandžio 8 d. priėmė sprendimą Nr. (23.24-08)327-2529 sudaryti mokestinės paskolos sutartį dėl dalies papildomai apskaičiuotos mokestinės nepriemokos – 442 295,88 Lt mokesčių. Dėl kitos dalies, 419 920,65 Lt apskaičiuotų baudų ir delspinigių, pareiškėjas inicijavo ginčą, kadangi VMI 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 68-167 atsisakė atleisti jį nuo baudų ir delspinigių. Mokestinių ginčų komisija 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. S-213(7202/2012) atleido pareiškėją nuo pusės apskaičiuotų delspinigių sumos. Ginčas baigėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442–386/2014, kuria pareiškėjo skundas atmestas.

15.2. VMI sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto yra priimtas dėl dvejopo pobūdžio mokestinių prievolių – nustatytų mokesčio administratoriaus sprendimu bei mokesčio mokėtojo deklaruotų ir nustatytu terminu nesumokėtų mokesčių (šiuo atveju NTM). Vadovaujantis NTMĮ 6 straipsnio 4 dalies, 7 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 4 dalies nuostatomis, mokesčių mokėtojai atitinkamo mokestinio laikotarpio (šiuo atveju 2013, 2014 metų) mokesčio už nekilnojamąjį turtą (kurio vertė viršija 1000 000 Lt) deklaraciją vietos mokesčių administratoriui pateikia ir sumoka NTM iki einamojo mokestinio laikotarpio gruodžio 15 dienos. Taip pat nustatyta ir VMI viršininko 2012 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. VA-47 patvirtintų Fizinio asmens (šeimos) nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijos KIT715 formos užpildymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15 punkte. Pareiškėjas NTM deklaracijas pateikė ir sumokėjo NTM pavėluotai, todėl buvo teisėtai skaičiuojami delspinigiai. NTM už 2013 metus sumokėtas 2014 m. sausio 3 d., o NTM už 2014 metus – 2014 m. gruodžio 16 d. Šios aplinkybės pareiškėjui žinomos.

15.3. Pareiškėjas neįvertino, kad 2016 m. birželio 3 d. pranešime pateiktos lentelės stulpelyje „Prievolės suma“ nurodytos išieškomų baudų sumos, o nurodyta bendra skolos suma – 120 961,97 Eur.

15.4. Pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių jo skundą. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. VMI, vykdydama savo funkcijas, teisėtai ėmėsi priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo – priėmė sprendimą išieškoti pareiškėjo nesumokėtą mokestinę nepriemoką iš turto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti VMI 2015 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-1094 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Kartu su šiuo sprendimu VMI parengta Prievolių ataskaita patvirtina, kad pagal šį sprendimą yra išieškomos sumos: fizinių asmenų pajamų mokesčio ir gyventojų pajamų mokesčio baudos ir delspinigiai, paskaičiuoti mokesčių administratoriaus sprendimu, kuris tapo galutiniu jo teisėtumą patikrinus administraciniame teisme; gyventojų pajamų mokestis ir delspinigiai, pagal pareiškėjo pateiktas deklaracijas; nekilnojamojo turto mokestis ir delspinigiai pagal pareiškėjo pateiktas deklaracijas.

17. Pareiškėjas ginčijo teisme mokesčių administratoriaus sprendimu paskaičiuotą fizinių asmenų pajamų mokestį ir gyventojų pajamų mokestį, baudas ir delspinigius, mokesčių administratoriaus sprendimas tapo galutiniu (2010 m. rugsėjo 20 d.) jo teisėtumą patikrinus administraciniame teisme. Be to, pareiškėjas ginčijo teisme mokesčių administratoriaus sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta atleisti pareiškėją nuo minėtu administraciniu sprendimu paskaičiuotų baudų ir delspinigių, nuo kurių pareiškėjas iš dalies buvo atleistas MGK sprendimu, dėl kurio teisminis ginčas pasibaigė 2014 m. vasario 27 d. 2013 m. balandžio 15 d. pareiškėjas buvo sudaręs su mokesčių administratoriumi mokestinės paskolos sutartį dėl minėtu mokesčių administratoriaus sprendimu paskaičiuotų fizinių asmenų pajamų mokesčio ir gyventojų pajamų mokesčio išdėstymo iki 2016 m. liepos 20 d.

18. Minėtas mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes, kuriomis vadovaujantis priimtas skundžiamas sprendimas, detaliai aprašė pirmosios instancijos teismas. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad mokesčių administratorius teisingai taikė teisės normas, kurios, vadovaujantis minėtomis faktinėmis aplinkybėmis, sudarė pagrindą priimti skundžiamą sprendimą dėl pareiškėjo neįvykdytų mokestinių nepriemokų išieškojimo. Taigi nepagrįsti yra pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai, kaip ir skundo, paduoto pirmosios instancijos teismui, motyvai, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas faktais arba teisės normomis. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad mokesčių administratorius atliko visus būtinus veiksmus, kurie turėjo būti atlikti priimant skundžiamą sprendimą ir nenustatė jokių veiksmų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti, kad konkrečiu atveju buvo pažeistos mokesčių mokėtojo teisės.

19. Sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo negali būti vertinamas kaip sprendimas, kuriuo yra nustatoma pati mokestinė prievolė, todėl šiam sprendimui priimti negali būti vadovaujamasi tomis pačiomis taisyklėmis, kaip sprendimui dėl mokestinės prievolės nustatymo. Sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo yra vienas iš sprendimų dėl neįvykdytos mokestinės prievolės vykdymo, kuris yra priimamas tuomet, kai mokestinės prievolės dydis jau yra aiškus ir negali būti kvestionuojamas. Pagal MAĮ 106 straipsnį išieškomos mokestinės prievolės dydis yra aiškus ir negali būti kvestionuojamas dėl to, kad mokesčių mokėtojas jau apskaičiavo ir deklaravo pagal įstatymą atsirandančią mokestinę prievolę (kuri nėra įvykdyta) arba mokesčių administratorius sprendimu paskaičiavo mokėtiną mokestinę prievolę (kuri nėra įvykdyta), o mokesčių administratoriaus sprendimas nebuvo skundžiamas arba įsiteisėjo sprendimas dėl mokesčio mokėtojo skundo mokestiniame ginče (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-179-602/2016).

20. Mokesčių mokėtojui nevykdant mokesčių administratoriaus sprendimu nustatytų mokestinių prievolių, t. y. nevykdant administracinio sprendimo pagrindu atsirandančios mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įgyja teisę jas išieškoti (MAĮ 105 str. 1 d. 3 p., 105 str. 2 d.). MAĮ 67 straipsnio nuostata dėl būtinumo mokesčių administratoriui pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio sumas buvo įgyvendinta mokesčių administratoriui priėmus sprendimą dėl mokesčių skaičiavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl mokesčių administratoriaus sprendimu nustatytų mokestinių prievolių išieškojimo yra akcentuojama, kad mokesčių mokėtojo keliamame ginče dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo teisėtumo nėra svarstomi klausimai dėl mokestinės nepriemokos dydžio ar pagrįstumo, o tik tikrinama, ar mokesčių administratorius, vykdydamas mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą, neatlieka jokių veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos mokesčių mokėtojo teisės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1965/2013).

21. Minėta, kad dalis Prievolių ataskaitoje nurodytų sumų yra sumos mokesčių, kuriuos deklaravo pats pareiškėjas, tačiau jų nesumokėjo, t. y. mokestinės prievolės, atsirandančios pagal įstatymą (MAĮ 66 str., 77 str., 73 str.). Mokesčių mokėtojui nemokant jo deklaruotų sumų, t. y. nevykdant pagal įstatymą atsirandančios mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įgyja teisę jas išieškoti (MAĮ 105 str. 1 d. 2 p., 105 str. 2 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl mokesčių mokėtojo deklaruotų ir nesumokėtų mokestinių prievolių išieškojimo yra akcentuojama, kad mokesčių mokėtojo motyvai dėl nesutikimo su mokestinės prievolės dydžiu negali turėti esminės reikšmės šios bylos išsprendimui. Nagrinėjamoje byloje yra aktualus klausimas, ar mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl deklaruotų mokestinių prievolių vykdymo, neatlieka jokių veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos mokesčių mokėtojo teisės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-799/2013).

22. Nepagrįsti yra apeliacinio skundo motyvai, kad iš pareiškėjo yra reikalaujama sumokėti mokesčių sumas, kurios buvo sumokėtos pagal pareiškėjo tinkamai vykdytą mokestinės paskolos sutartį. Kaip yra minėta šios nutarties 17 punkte, pareiškėjas buvo sudaręs su mokesčių administratoriumi mokestinės paskolos sutartį dėl mokesčių administratoriaus sprendimu paskaičiuotų fizinių asmenų pajamų mokesčio ir gyventojų pajamų mokesčio išdėstymo iki 2016 m. liepos 20 d., tačiau ne dėl baudų ir delspinigių. Minėta, kad prievolių ataskaitoje yra nurodyti išieškomi tik delspinigiai ir bauda. Šį pareiškėjo motyvą pagrįstai atmetė ir minėtas aplinkybes akcentavo ir pirmosios instancijos teismas.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo motyvus (dėl nekilnojamojo turto mokesčio delspinigių), kitus motyvus dėl sumų atsakovo raštuose neatitikimų, kurie nebuvo nurodyti skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacijos nagrinėjimo dalykas negali būti platesnis negu bylos nagrinėjimo dalykas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taigi minėti pareiškėjo motyvai negali būti vertinami nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

24. Nepagrįsti yra apeliacinio skundo motyvai dėl to, kad teismas netenkinęs pareiškėjo prašymo stabdyti bylos nagrinėjimą dėl kitos bylos buvo šališkas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teisėjas, teismo posėdžių sekretorius, specialistas, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu.

Asmens teisė į nešališką teismą numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, ABTĮ 44 straipsnyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje nurodoma, kad, nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję (1982 m. spalio 1 d. sprendimas byloje Piersack prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 8692/79); 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą (pareiškimo Nr. 17056/06).

Pirmiausia teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Šiuo aspektu atsižvelgiama į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių (pvz., 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą (pareiškimo Nr. 17056/06); 2002 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Lavents prieš Lettonie (pareiškimo Nr. 58442/00).

Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią pagrįstą abejonę. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir, visų pirma, bylos šalims (pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); 2007 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Neštak prieš Slovakiją (pareiškimo Nr. 65559/01); 2000 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje a contrario Academy Traiding Ltd ir kiti prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 30342/96); 2007 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Lindon, Otchakovsky - Laurens ir July prieš Prancūziją (pareiškimų Nr. 21279/02 ir 36448/02); 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 32271/04).

Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjų nušalinimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių teisėjos šališkumą, be to, teismas nagrinėjamu atveju priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą.

25. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose akcentuoja atsakovo raštus, kurie buvo surašyti po skundžiamo sprendimo priėmimo. Viešojo administravimo subjekto veiksmai atlikti po skundžiamo sprendimo priėmimo, kaip ir kitos aplinkybės, atsiradusios po skundžiamo sprendimo priėmimo (kaip, pvz., kitos bylos nagrinėjimas administraciniame teisme) paprastai neturi reikšmės administracinio sprendimo teisėtumui, nes administraciniame teisme yra vertinamas administracinio sprendimo teisėtumas, buvęs jo priėmimo metu (ABTĮ 3 str.).

26. Administraciniam teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl administracinių aktų panaikinimo yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu (ABTĮ 3 str.). Administracinio akto teisėtumo, buvusio jo priėmimo metu, patikrinimas suponuoja išvadą, kad faktinės padėties pasikeitimas ar teisinio reglamentavimo pasikeitimas nedaro įtakos administracinio sprendimo teisėtumui, tačiau sudaro pagrindą priimti naują administracinį sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1865/2013, 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-133/2014, 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1207/2014, 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1172-602/2015, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-465-602/2016).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan