2015-11-17 Nr. AB-22109-3-61-3-00524-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1539-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00524-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. B. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja L. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1–9), kurį patikslino (b. l. 58–64), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-139662 „Dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies už 2010–2011 metus“, atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, apeliantas) 2014 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-280 „Dėl atsisakymo atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nagrinėti skundą“ bei 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8847 „Dėl 2013 m. gruodžio 11 d. skundo“; 2) įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. 11 806,92 Lt; 3) teismui laikant, kad trejų metų senaties terminas yra taikytinas šioje byloje ir jis yra praleistas, šį terminą atnaujinti, jį praleidus dėl itin svarbių šiame skunde nurodomų priežasčių.

Pareiškėja nurodė, kad yra valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos gavėja. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dirbo pagal darbo sutartį ir gaudavo neteisėtai sumažintą senatvės pensiją. VSDFV Vilniaus skyrius per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl neteisėto Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio nuostatų taikymo jai neišmokėjo 11 806,92 Lt senatvės pensijos dalies. Pareiškėja rėmėsi aktualia teismų praktika:

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-1294/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Pažymėjo, jog dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi pensijos nepriemoka liko neišmokėta, nėra jokio teisės akto, kuris reglamentuotų tokio išmokėjimo terminus ir tvarką.

Būtent šis turtinis praradimas turėtų būti pripažintas jos teisių pažeidimu ir deramai pašalintas. Priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai. Pareiškėjos nuomone, atsakovui nepatenkinus jos prašymo išmokėti pensijos nepriemoką, teisės prašyti, kad teismine tvarka būtų apgintos pažeistos konstitucinės teisės, ji nėra praradusi. Vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 44 straipsnio 1 dalimi, pažeistos konstitucinės teisės – gauti visą pensiją, gynimo įstatymas neapriboja jokiu terminu, todėl trejų metų senaties terminas nagrinėjamai teisinei situacijai netaikomas.

Jeigu vis dėlto bus laikoma, kad toks terminas turi būti taikomas, jis turėtų būti skaičiuojamas nuo sužinojimo apie pažeidimą dienos, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. Yra lojali Lietuvos valstybei pilietė, įstatymo pagrindu sumažinus pensiją, laikė įstatymą teisėtu ir Konstituciją atitinkančiu teisės aktu, o Konstituciniam Teismui iš dalies pripažinus šio įstatymo prieštaravimą Konstitucijai, pagrįstai tikėjosi, kad valstybės institucijos, kaip valstybinės valios reiškėjai, nauju įstatymu pašalins pažeistas turtines teises, tai atitinka Lietuvos konstitucinės doktrinos nuostatas (teisėtų lūkesčių principas).

Gavus ginčijamą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą, pagaliau paaiškėjo, kad valstybės institucija, atstovaujanti valstybės valiai, neketina ir vengia pašalinti padarinius, kuriuos sukėlė nekonstitucinio įstatymo nuostatos.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 41–44, 70–74) prašė nutraukti bylos dalį dėl reikalavimo atnaujinti skundo padavimo terminą, o likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodė, kad, įvertinusi tai, jog VSDFV Vilniaus skyrius pirmąją sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją pareiškėjai išmokėjo 2010 m. sausio mėn. ir apie tai, kad jai mokama ne visa paskirta senatvės pensija, pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn., nustatė, kad, kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. gruodžio 11 d. skundu dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą.

Dėl šios priežasties VSDFV 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. (6.5) I-8847, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. gruodžio 11 d. skundą ir nurodė, kad jei iki 2014 m. sausio 7 d. ji pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą prašymui paduoti, prašymo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo.

Pareiškėja 2014 m. sausio 3 d. prašymu VSDFV pateikė argumentus, kurių pagrindu prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. VSDFV, išnagrinėjusi šį pareiškėjos prašymą, nusprendė, jog pareiškėja nepateikė argumentų, įrodančių, kad terminą praleido dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, todėl, remdamasi Taisyklių 31 punktu, 2014 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. (6.5) I-280 atsisakė atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nusprendė pareiškėjos 2013 m. gruodžio 11 d. skundo dėl negautos pensijos dalies išmokėjimo nenagrinėti.

Pažymėjo, jog VSDFV pareiškėjos prašymo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 18 d. raštą Nr. (10.1) 3-139662 pagrįstai nepatenkino, nes tai yra informacinio pobūdžio raštas, kuriame pareiškėjai paaiškintas senatvės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo 2010–2011 m. teisinis pagrindas, pateikti išsamūs ir teisingi duomenys apie perskaičiuotos pareiškėjos senatvės pensijos dydį bei, skirtingai nei teigė pareiškėja, nėra pasisakyta dėl reikalavimo išmokėti senatvės pensijos dalį. Taigi teisinių padarinių pareiškėjai šis VSDFV Vilniaus skyriaus raštas nesukėlė, todėl pareiškėjos reikalavimas panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 18 d. raštą Nr. (10.1) 3-139662 atmestinas kaip nepagrįstas.

Teigė, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju nei VSDFV Vilniaus skyrius, nei VSDFV skundžiamuose sprendimuose nenurodė neturintys pagrindo išmokėti pareiškėjai senatvės pensijos dalį, jokiu kitu būdu neišsakė savo teisinės pozicijos dėl keliamo ginčo, o priešingai – aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad pareiškėja praleido įstatymo nustatytą kreipimosi į VSDFV terminą, todėl nagrinėti pareiškėjos prašymus iš esmės atsisakė. 2010–2011 m. Laikinasis įstatymas buvo galiojantis, taigi viešojo administravimo įstaigoms, tarp jų ir VSDFV Vilniaus skyriui bei VSDFV, privalomas vykdyti, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensiją 2010–2011 m. gavo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus ar VSDFV kaltės. Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalis nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, todėl šis pareiškėjos argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Be to, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad terminą ji praleido dėl svarbių priežasčių. Reikšdama reikalavimą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo teismui, kai šį klausimą pagal priskirtą kompetenciją išsprendė VSDFV, pareiškėja iš esmės prašė, kad teismas atliktų viešojo administravimo institucijos funkciją (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 str. 2 d.), o tai neįeina į teismo kompetenciją (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 str.).

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 24–28, 68–69) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. Taigi sprendimas dėl pareiškėjos senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo priimtas 2010 m. sausio mėn. (rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas VSDFV teritoriniai skyriai nepriėmė, o sprendimu šiuo atveju laikytinas VSDFV Vilniaus skyriaus vadovaujantis Laikinuoju įstatymu priimtas valinis aktas – perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą senatvės pensijos išmokėjimas 2010 m. sausio mėn.). VSDFV Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, išmokant pareiškėjai senatvės pensiją laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. šio įstatymo galiojimo laikotarpiu, t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo. Įvertinant tai, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, o teisės akto, reglamentuojančio 2010–2011 m. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimą, nėra, darytina išvada, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ajam pensijų skyriui nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu (b. l. 100–107) iš dalies patenkino pareiškėjos skundą. Teismas panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. (10.1) 3-139662 ir VSDFV 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. (6.5) I-8847 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjos pensijai apskaičiuoti ir mokėti netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų; panaikino VSDFV 2014 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-280; įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai 11 806,92 Lt (3 419,52 Eur) dydžio valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai; atmetė kitą pareiškėjos skundo dalį kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., susidariusios dėl 2009 m. gruodžio 9 d. priimto Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, priteisimo, tais klausimais priimtų aktų teisėtumo.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 6 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą (paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.), kuriuo pripažino, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai; pripažino, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 132-6717) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Teismas nustatė, kad pareiškėja prašė priteisti 11 806,92 Lt neišmokėtą senatvės pensijos dalį, kuri susidarė 2010 m. sausio mėn.–2011 m. gruodžio mėn. dėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

Teismas nurodė, kad VSDFV teigė, jog pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą trejų metų terminą. Pažymėjo, kad ginčui taikytinas Pensijų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 59-1153; Žin., 2005, Nr. 71-2555) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas trejų metų terminas apskųsti VSDFV skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto šio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimus pensijų klausimais nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013).

Teismas nustatė, kad nors VSDFV ir nurodė, jog pareiškėjos skundą atsisakė nagrinėti, tačiau 2013 m. gruodžio 17 d. sprendime Nr. (6.5) I-8847 pasisakyta, kad pareiškėja praleido trejų metų terminą savo teisėms ginti. Teismo vertinimu, pareiškėja pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, jos skundas buvo išnagrinėtas. Nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta ir kliūčių nagrinėti ginčą teisme nėra. Pastebėjo, jog toks aiškinimas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-143/2014).

Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išaiškinimus, konstatavo, kad pareiškėjai priteisiama visa pensijos nepriemoka, susidariusi laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Tai nepažeis Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyros, be to, bus užtikrinta veiksminga pareiškėjos teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Pabrėžė, kad pareiškėjai išlieka teisė ginti savo pažeistas teises ir reikalauti išmokėti neišmokėtą pensijos nepriemoką dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, taikymo.

Teismas, pažymėjęs, jog Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas, turintiems po pensijos paskyrimo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dydis dėl to neturėtų būti mažinamas, bei tai, kad Konstitucijai prieštaraujanti teisės norma negali sukelti neigiamų padarinių asmeniui, kuris dėl savo pažeistų teisių gynimo jau po to, kai priimtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kreipiasi į teismą, nes kitu atveju būtų pažeistas lygiateisiškumo principas, padarė išvadą, kad pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį sumažinta pensijos dalis, kuri sudaro 11 806,92 Lt, yra priteisiama pareiškėjai.

Teismas, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, nusprendė, kad pareiškėjai neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį turi išmokėti VSDFV Vilniaus skyrius.

Teismas nurodė, kad pareiškėja prašė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-139662, VSDFV 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8847. Teismo nuomone, teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos teisių pažeidimas kyla dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, teismas padarė išvadą, jog yra pagrindas panaikinti šių sprendimų dalis, kuriomis atsisakyta pareiškėjos pensijai apskaičiuoti netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Teismas nenustatė kitų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų pažeidimų.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėja pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, jos skundas buvo išnagrinėtas ir priimtas sprendimas atsisakyti panaikinti teritorinio skyriaus sprendimą jau VSDFV 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. (6.5) I-8847. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad VSDFV 2014 m. sausio 10 d. sprendimas Nr. (6.5) I-280 naikintinas kaip nepagrįstas.

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (b. l. 111–114) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS525-143/2014. Šia nutartimi nagrinėtas ginčas nėra tapatus su šioje byloje kilusiu ginču. Teismo teiginys, kad VSDFV, konstatuodama faktą, jog pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, išnagrinėjo pareiškėjos ginčą iš esmės, nepagrįstas jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, nemotyvuotas bei neatitinka tikrovės. Pažymi, kad VSDFV 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. (6.5) I-8847 ir 2014 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. (6.5) I-280 aiškiai ir nedviprasmiškai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. gruodžio 11 d. skundą, iš esmės dėl pareiškėjos reikalavimo kompensuoti sumažintą senatvės pensijos dalį nepasisakė, aplinkybių, sudarančių pagrindą praleistą kreipimosi į VSDFV terminą atnaujinti, pareiškėja nepateikė. Todėl konstatuotina, kad VSDFV paminėtais sprendimais teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasi teisės aktais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. gruodžio 11 d. skundą, todėl panaikinti šiuos sprendimus nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos reikalavimas dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo VSDFV nebuvo išnagrinėtas, darytina išvada, jog pareiškėja privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nepasinaudojo, todėl jos reikalavimas įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti neišmokėtą pensijos dalį teisme negalėjo būti nagrinėjamas iš esmės.

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 121–124) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėja taip pat pateikė prašymą dėl 173,77 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovų.

Pareiškėja nurodo, kad apeliantas, žinodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir susiklosčiusią situaciją tokio pobūdžio bylose, iš esmės siekia nevykdyti teisėto sprendimo ir / ar jo vykdymą, t. y. pensijos nepriemokos už 2010–2011 m. išmokėjimą, nepagrįstai atidėti ilgesniam laikotarpiui, nors senatvės pensininkė neatgauna savo teisėtai sukauptos pensijos jau 4 metus. Ginčas dėl pažeistų teisių gynimo pagrįstumo byloje nekilo, ginčas kilo tik dėl tariamai praleisto trejų metų termino ir ikiteisminės ginčų sprendimo tvarkos nesilaikymo. Tik gavus ginčijamą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą paaiškėjo, kad valstybės institucija, atstovaujanti valstybės valiai, neketina ir vengia pašalinti padarinius, kuriuos sukėlė nekonstitucinio įstatymo nuostatos. Naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad tokiose situacijose senaties terminas nėra praleistas. Pažymi, jog ji kreipėsi į atsakovus ir gavo neigiamus atsakymus – skundžiamus sprendimus, kuriuose buvo pasisakyta ne tik dėl to, kad ji praleido trejų metų senaties terminą, bet ir dėl ginčo esmės – nurodyta, kad pagrindo išmokėti neteisėtai sumažintą pensiją nėra, kad yra svarstomi teisės aktų projektai, kuriuose bus reglamentuotas pensijų atlyginimo klausimas. Konkreti pozicija buvo išreikšta ir atsakovų pateiktuose procesiniuose dokumentuose – atsiliepimuose į pradinį ir patikslintą pareiškimą, kuri yra akivaizdi. Teismas visiškai teisingai nustatė, kad ji pasinaudojo ikiteismine ginčų sprendimo tvarka, todėl ginčą išsprendė iš esmės, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas bei suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 119–120) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodo, kad palaiko VSDFV apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam (Vilniaus) skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjai buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėja gaudavo jai iki gyvos galvos paskirtą 1 006,81 Lt dydžio senatvės pensiją;

2) 2013 m. lapkričio 7 d. pareiškėja padavė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį (b. l. 36);

3) VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 18 d. raštu (atsakymu į paminėtą pareiškėjos 2013-11-07 prašymą, kurį pareiškėja skundžia šioje administracinėje byloje) pareiškėjai buvo pateikti jos prašomi duomenys bei paaiškinta dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, sumažinant jai paskirtos pensijos dydį (b. l. 37-39);

4) 2013 m. gruodžio 11 d. VSDFV paduotu skundu pareiškėja paprašė išmokėti, jos teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį. Tačiau atsakovo (VSDFV) 2013 m. gruodžio 17 d. rašte (sprendime, kuris pareiškėjos taip pat skundžiamas šioje administracinėje byloje) jai buvo nurodyta, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą, nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotiną (pirmosios Laikinojo įstatymo 8 str. pagrindu sumažintos pensijos išmokėjimo laiko) 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jos skundą. Atsakovas VSDFV, vadovaudamasis Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. gruodžio 11 d. skundą ir pasiūlė pareiškėjai iki 2014 m. sausio 7 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą;

5) reaguodama į šį pasiūlymą, 2014 m. sausio 3 d. pareiškėja padavė VSDFV prašymą, kuriame, be kita ko, nurodė, kad paminėtas 3 metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, kai ji sužinojo apie savo teisės į visą jai paskirtą senatvės pensiją pažeidimą (b. l. 46-50);

6) pareiškėjos šioje administracinėje byloje taip pat skundžiamame VSDFV 2014 m. sausio 10 d. sprendime atsakovas, nurodęs argumentus, kad nurodytas terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., ir konstatavęs, kad pareiškėja nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių, vadovaudamasis Taisyklių 31 punktu, atsisakė atnaujinti praleistą terminą ir nusprendė nenagrinėti paminėto pareiškėjos 2013 m. gruodžio 11 d. skundo.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriui paduotas 2013 m. lapkričio 7 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų (pabrėžtina, procedūrinio pobūdžio) terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pagal paminėtą administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Todėl pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi.

Pasisakydama dėl paminėto VSDFV 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pažymi, kad (kaip jau buvo pasakyta pirmiau) šiuo sprendimu atsakovas VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. gruodžio 11 d. skundą. Toks atsisakymas yra numatytas specialiosios ginčo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos – Taisyklių 31 punkto. Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos (kuri yra privaloma šios kategorijos ginčams spręsti) taikymo požiūriu tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje šia tvarka nebuvo pasinaudota. Todėl pirmosios instancijos teismo kitoks aptariamo VSDFV sprendimo vertinimas negali būti pripažintas teisingu.

Taigi kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais bei pripažįsta juos neteisingais ir nepagrįstais. Todėl teismo sprendimo dalis dėl atsakovų priimtų sprendimų (2013-11-18 ir 2013-12-17) dalių bei VSDFV 2014 m. sausio 10 d. sprendimo panaikinimo bei atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus įpareigojimo išmokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį perskaičiuotą ir neišmokėtą pensijos dalį – 11 806,92 Lt (3 419,52 Eur) – kolegijos naikintina, o šie pareiškėjos skundo reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeisti:

Panaikinti sprendimo dalį, kuria patenkinti pareiškėjos L. B. reikalavimai dėl atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. (10.1) 3-139662 „Dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies už 2010–2011 metus“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. (6.5) I-8847 „Dėl 2013 m. gruodžio 11 d. skundo“; dalių bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. sausio 10 d. sprendimo Nr. (6.5) I-280 „Dėl atsisakymo atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nagrinėti skundą“ panaikinimo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus įpareigojimo išmokėti L. B. 11 806,92 Lt (3 419,52 Eur) dydžio valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., ir šiuos pareiškėjos L. B. reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė