2023-01-04 Nr. AB-359-3-61-3-01073-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-1420-624/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01073-2020-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 37.3; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Mildos Vainienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. B. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 27 d. nutartimi panaikinęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 28 d. sprendimą perdavė administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl to, kad byloje atsakovo Lietuvos valstybės atstovu, o ne trečiuoju suinteresuotu asmeniu, turėjo būti įtraukti ir Marijampolės pataisos namai (toliau – ir Marijampolės PN).

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. lapkričio 15 d. nutartimi Marijampolės PN procesinę padėtį iš trečiojo suinteresuoto asmens pakeitė į atsakovo Lietuvos valstybės atstovo. Šia nutartimi pareiškėjas buvo įpareigotas per teismo nustatytą terminą pranešti, ar jis sutinka su šalių procesinės padėties pakeitimu, taip pat, patikslinti skundo reikalavimą ir nurodyti, kokiomis dalimis pareiškėjo nurodytą sumą prašo priteisti iš atsakovo atstovų.

4. Pareiškėjas, tikslindamas pirminį skundą, nurodė, kad neturtinę žalą kildina iš Marijampolės PN neteisėtų veiksmų. Todėl patikslino skundo reikalavimą, prašydamas priteisti jam 5 000 Eur iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos ir 5 000 Eur iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, neturtinei žalai atlyginti.

5. Pareiškėjas nurodė, kad Teisingumo ministerija priėmė naujas pataisas, dėl kurių įkalinimo įstaigose nuteistieji negali viršyti 117 Eur parduotuvės limito per mėnesį. Į šį limitą įeina kanceliarinės prekės, parfumerija, tabako gaminiai, todėl maistui lieka apie 50 Eur. Pareiškėjo teigimu, pataisos namai neužtikrina tinkamo ir subalansuoto maitinimo, todėl ši suma per maža. Pareiškėjo nuomone, Teisingumo ministerijos veiksmai taikant ribojimus įsigyti maisto iš asmeninių lėšų prilygsta kankinimui, neužtikrina pilnaverčio gyvenimo, žemina. Pareiškėjas paaiškino, jog per savaitę gali nusipirkti tik du sausainių pakelius, pakelį meduolių bei du kilogramus vaisių ar daržovių. Toks maisto kiekis sportuojančiam vyrui per mažas. Patikino, kad laikotarpiu nuo 2017 m. iki 2020 m. jautėsi žeminamas, kankinamas, dėl alkio negalėjo užmigti, negalėjo gyventi pilnaverčio gyvenimo.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Ministerija atsiliepime nurodė, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Ministerijos veiksmų. Skunde nurodyti apsipirkimo ribojimai nustatyti teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 „Dėl Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) patvirtintose Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), kurios įgyvendino Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 92 straipsnio 2 dalį. Ginčijamas ribojimas buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Seimui priėmus BVK pakeitimo įstatymą (2015 m. birželio 23 d. įstatymas Nr. XII-1818), kurio esminis tikslas – veiksmingesnis BVK 9 straipsnyje įtvirtinto teisingo ir progresyvaus bausmių vykdymo principo įgyvendinimas. Ši įstatymo norma yra galiojanti ir nustatyta tvarka nepripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taip pat Įsakymas, kuriuo patvirtinti aptariami ribojimai, yra galiojantis ir teisės aktų nustatyta tvarka nepripažintas negaliojančiu. Nors pareiškėjas skunde argumentuoja, kad nustatyti leidžiami įsigyti maisto kiekiai neteisingi, jam nepriimtini, tačiau nenurodo, kokiems aukštesnės teisės aktams tokie ribojimai prieštarauja. Todėl nėra jokio pagrindo inicijuoti Įsakymo teisėtumo tyrimo pareiškėjo skundo pagrindu. Be to, pareiškėjo įvardijamas jo teisių pažeidimas ir iš to kilusios pasekmės nėra tokio intensyvaus pobūdžio, kad būtų galima pripažinti pareiškėją patyrus neturtinę žalą. Pareiškėjas turi galimybę įsigyti papildomų maisto produktų, tačiau tik už ribotą sumą ir ribotą kiekį.

8. Ministerija paaiškino, kad įstatymų numatytais atvejais valstybės institucijos turi teisę ir pareigą priimti teisės aktus, nustatančius Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų nuteistųjų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką (BVK 2 str.). BVK 92 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Taisyklės. Taip pat BVK 112 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad nuteistiesiems leidžiamų turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrą masę nustato Taisyklės. Pažymi, kad apsipirkimas pataisos namų parduotuvėje yra susijęs su papildomų nuteistųjų poreikių tenkinimu, kadangi pagrindiniai nuteistųjų poreikiai tenkinami valstybės lėšomis. Valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Nuteistieji maitinami 3 kartus per dieną visaverčiu maistu, kuris atitinka teisės aktais nustatytas fiziologines mitybos normas. Ribotu nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti daiktų sąrašu siekiama užtikrinti sanitarinių, higienos ir priešgaisrinių sąlygų laikymąsi nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, mažinti daiktų, kurie nėra pirmo būtinumo vykdant laisvės atėmimo bausmę, skaičių, taip pat didinti laisvės atėmimo vietų įstaigų, jose dirbančių ir laikomų asmenų saugumą ir užkardyti teisės pažeidimus. Sudarant leidžiamų įsigyti ir turėti daiktų sąrašą, buvo įvertinti ir pačių suimtųjų (nuteistųjų) apklausų dėl jų dažniausiai vartojamų maisto produktų ir naudojamų daiktų rezultatai. Nuteistiesiems leidžiami įsigyti ir turėti daiktai diferencijuoti pagal nuteistųjų grupes ir laikymo sąlygas nuteistiesiems, siekiant paskatinti juos aktyviai siekti pozityvių resocializacijos proceso rezultatų.

9. Atsiliepime į patikslintą skundą Teisingumo ministerija laikėsi tokios pat pozicijos, kaip išdėstyta pradiniame atsiliepime ir prašė pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

11. Marijampolės PN paaiškino, kad maitinimas pataisos namuose, organizuojamas vadovaujantis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 bei 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447, patvirtintais valgiaraščiais. Pareiškėjas turėjo teisę rinktis pagal kokį valgiaraštį norėjo būti maitinamas. Pažymėjo, kad maisto pavyzdžiai nuolat teikiami Kauno technologijos universiteto maisto instituto maisto tyrimų centrui. Pagal atliktus tyrimus rezultatus, viešojo maitinimo patiekalai, paruošti Marijampolės PN valgykloje, atitiko valgiaraščių prieduose nustatytus maisto produktų kiekius ir energetines vertes.

12. Marijampolės PN nurodė, kad, vadovaujantis BVK 92 straipsniu, nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Didžiausia pinigų suma, už kurią pareiškėjas gali per mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, yra trijų bazinių socialinių išmokų dydžio suma, kadangi pareiškėjas priskirtas paprastajai grupei. Ši suma yra pakankama, norint įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neturtinės žalos padarymo pareiškėjui faktą dėl skunde nurodytų aplinkybių. Pareiškėjo teiginiai, jog jis patyrė išgyvenimus yra tik jo deklaratyvūs pasisakymai, kurių pareiškėjas nepagrindė. Akcentavo, kad suma, už kurią nuteistasis gali apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje yra pakankama, norint nusipirkti būtinųjų reikmenų, o papildomų maisto prekių įsigijimas parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinų nuteistųjų poreikiu tenkinimu. Maistas Marijampolės PN atitinka keliamus reikalavimus, pakankamai kaloringas, maistą tikrinančios institucijos pažeidimų nenustatė.

13. Atsiliepime į patikslintą skundą Marijampolės PN nurodė, kad palaiko pradinį atsiliepimą. Papildomai pažymėjo, jog suma, už kurią nuteistasis gali apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje yra pakankama, norint nusipirkti būtinųjų reikmenų, o papildomų maisto prekių įsigijimas parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinų nuteistųjų poreikių tenkinimu. Akcentavo, kad maistas Marijampolės PN atitinka keliamus reikalavimus, yra pakankamai kaloringas, o maistą tikrinančios institucijos pažeidimų nenustatė.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo M. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Marijampolės PN bausmę atlieka nuo 2019 m. vasario 18 d. Marijampolės PN direktoriaus 2019 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 7/07-173 „Dėl naujai atvykusių, sugrįžusių ir pervedamų nuteistųjų paskyrimo į brigadas ir kameras“, pareiškėjas priskirtas paprastajai grupei. Pareiškėjas turėjo galimybę apsipirkti Marijampolės PN esančioje parduotuvėje, nes tai patvirtina Marijampolės PN Nuteistųjų apsiprekinimo parduotuvėje grafikai, laikotarpiu nuo 2019 m. vasario mėn. iki 2020 m. kovo mėn. Pareiškėjas į Marijampolės PN administraciją dėl maisto ar maisto prekių įsigijimo Marijampolės PN esančioje parduotuvėje kreipėsi du kartus: 2020 m. kovo 9 d. skundu Nr. 49/07-472 ir 2020 m. kovo 9 d. prašymu Nr. 49/07-473. Marijampolės PN 2020 m. kovo 18 d. atsakyme Nr. 20/07-262 į skundą Nr. 49/07-472 bei prašymą Nr. 49/07-473 paaiškino, kad prekių asortimentas parduotuvėse pakankamai platus, tačiau ne visada galima suplanuoti prekių kiekius, todėl kai kurių prekių laikinai gali pritrūkti. Akcentuota, kad nuteistiesiems yra teikiamas pilnavertis fiziologinės mitybos normas atitinkantis maitinimas, o papildomų maisto prekių įsigijimas parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinų nuteistųjų poreikių tenkinimu. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas šį atsakymą būtų apskundęs įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas 2020 m. kovo 12 d. kreipėsi į Ministeriją su skundu dėl naujos pataisos, kurioje nurodyti draudimai pirkti maisto produktus ir ribojamas jų kiekis. Ministerija 2020 m. balandžio 4 d. pateikė pareiškėjui atsakymą ir nurodė, kad jis gali būti skundžiamas teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau pareiškėjas šio Ministerijos atsakymo neapskundė.

16. Teismas, įvertinęs BVK 92 straipsnį, padarė išvadą, kad nustatyta suma, už kurią asmuo gali per mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, yra pakankama. Be to, pagal nustatytą teisinį reguliavimą pareiškėjas savo pozityviu elgesiu gali įgyti teisę į didesnį apsipirkimo sumos limitą. Be to, teismas nustatė, kad Įsakymu patvirtintose Taisyklėse sudarytos nuteistiesiems palankesnės sąlygos įsigyti vaisių ir daržovių (ne rečiau kaip du kartus per savaitę nuteistiesiems, priskirtiems į lengvąją grupę, ir ne rečiau kaip kartą per savaitę – nuteistiesiems, priskirtiems į paprastąją ar drausmės grupę), nei anksčiau galioję teisės aktai, kurie nustatė, kad nuteistieji apsipirkti parduotuvėje gali ne rečiau kaip kartą per savaitę. Teisės aktai suteikia teisingumo ministrui įgalinimus spręsti dėl tokių teisės aktų kaip Taisyklių patvirtinimo ir (ar) pakeitimo.

17. Įvertinęs pareiškėjo skundo turinį ir nustatęs, kad pareiškėjas turtinę žalą sieja su Įsakymu, kuriuo nustatyta tvarka, jog jis negali viršyti 117 Eur parduotuvės limito per mėnesį, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas tik abstrakčiai ir deklaratyviai nurodė, kad teisingumo ministras, priimdamas pareiškėjui nepatinkantį Įsakymą, sukėlė jam turtinę žalą. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas teigė, jog Įsakymu nustatyti ribojimai apsipirkti tik už tam tikrą sumą nustatyti, tačiau, šie ribojimai nustatyti BVK 92 straipsnio 2 dalyje, Seimui priėmus BVK pakeitimo įstatymą (2015 m. birželio 23 d. įstatymas Nr. XII-1818), kurio esminis tikslas – veiksmingesnis BVK 9 straipsnyje įtvirtinto teisingo ir progresyvaus bausmių vykdymo principo įgyvendinimas.

18. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, pabrėžė, kad pareiškėjo minimi apribojimai yra nustatyti galiojančiu Įsakymu, dėl kurio teisėtumo pareiškėjas ginčo nekelia. Todėl teismas padarė išvadą, jog neturi teisinio pagrindo Ministerijos veiksmų, priimant ir (ar) taikant Įsakymą, vertinti kaip neteisėtų. Teismui nekilo abejonių dėl Įsakymo teisėtumo, nes, be kita ko, pataisos įstaigose, ribotu nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti daiktų sąrašu siekiama užtikrinti sanitarinių, higienos ir priešgaisrinių sąlygų laikymąsi nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, mažinti daiktų, kurie nėra pirmo būtinumo vykdant laisvės atėmimo bausmę, skaičių, taip pat didinti laisvės atėmimo vietų įstaigų, jose dirbančių ir laikomų asmenų saugumą ir užkardyti teisės pažeidimus, be to pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, pareiškėjas savo pozityviu elgesiu gali įgyti teisę į didesnį apsipirkimo sumos limitą. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju valdžios institucijų veiksmai yra proporcingi ir jais nebus peržengtos kompetencijų ribos. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė jokių neturtinės žalos faktą pagrindžiančių įrodymų. Pats reikalavimas atlyginti neturtinę žalą grindžiamas hipotetiniais, sąlyginio pobūdžio, neindividualizuotais teiginiais, nepagrįstais individualiomis aplinkybėmis, dėl ko teismas negali padaryti išvados, kad pareiškėjas realiai patyrė žalą.

19. Teismas atkreipė dėmesį, kad apsipirkimas pataisos namų parduotuvėje yra susijęs su papildomų nuteistųjų poreikių tenkinimu, nes pagrindiniai nuteistųjų poreikiai tenkinami valstybės lėšomis. Nuteistieji maitinami, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus dokumentus, padarė išvadą, kad Marijampolės PN teikiamas maistas atitiko teisės aktų reikalavimus, valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas, nuteistieji maitinami 3 kartus per dieną visaverčiu maistu, kuris atitinka teisės aktais nustatytas fiziologines mitybos normas.

III. 20. Pareiškėjas M. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

21. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismas neatsižvelgė į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, kad jis nuo 2017 m. iki 2020 m. buvo kankinamas dėl riboto pinigų išleidimo kas mėnesį, nes pasak pareiškėjo, Teisingumo ministerija priėmė naujas pataisas, pagal kurias nuteistieji įkalinimo įstaigose negali viršyti 117 Eur parduotuvės limito per mėnesį, ir dėl to pareiškėjo maistui nusipirkti lieka 50 Eur. Pareiškėjo teigimu, ši suma yra per maža, jis negali nusipirkti pakankamai maisto ir kitų daiktų, o maitinimas įkalinimo įstaigoje yra nekokybiškas.

22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrintas fiziologines normas atitinkantis maitinimas, taip pat, kad pareiškėjas turėjo teisę už asmenines lėšas, atsižvelgiant į nustatytą mėnesio apsipirkimo limitą, įsigyti pageidaujamų ir leidžiamų turėti prekių kiekį. Atsakovas vertino, kad tai, jog pareiškėjui nepatinka pataisos įstaigos maistas, savaime nereiškia, jog taikomi ribojimai yra nepagrįsti ir neproporcingi. Teisingumo ministerija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ji (Teisingumo ministerija) neteisėtų veiksmų priimant Taisykles, kuriose detalizuojama pareiškėjo teisė ir ginčijami ribojimai, neatliko. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

25. Atsakovas teigia, kad šioje administracinėje byloje yra pateikęs atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir argumentus, taip pat, pateikęs teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Marijampolės PN nuomone, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus bei priėmė pagrįstą ir motyvuotą sprendimą.

26. Pareiškėjas M. B. apeliacinės instancijos teismui pateikė atsikirtimą (pareiškėjo įvardytas atsiliepimu), kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės atstovų Teisingumo ministerijos ir Marijampolės PN, neturtinę žalą. Pareiškėjas įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino pareiškėjo patirtos žalos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 27. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Teisingumo ministerijos nuteistiesiems nustatyto piniginio limito apsipirkti Marijampolės PN veikiančioje parduotuvėje ir bausmės vykdymo sąlygų Marijampolės PN.

28. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo Lietuvos valstybės atstovų Teisingumo ministerijos ir Marijampolės PN neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

29. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti. Pakartojęs pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde išdėstytus argumentus, pareiškėjas teigia, jog teismas, neatsižvelgęs į jo skunde išdėstytus argumentus, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

30. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat, sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl šią administracinę bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Pažymėtina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

32. Apeliacinės instancijos teismas, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių pagrįstumą, detaliai išanalizavo proceso šalių argumentus, nustatė ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė aktualias ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl kartoti pirmosios instancijos teismo motyvų nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas pasisakys tik dėl tų pareiškėjo argumentų, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas.

33. Neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas sieja su Teisingumo ministerijos veiksmais, priimant pataisas, kuriomis nustatytas ribojimas nuteistiesiems apsipirkti pataisos įstaigoje veikiančioje parduotuvėje, t. y. nustatyta fiksuota pinigų suma (117 Eur), kuri gali būti išleista parduotuvėje per mėnesį. Pareiškėjas teigia, kad tokia lėšų suma per maža, nes, įsigijus kanceliarinių prekių, parfumerijos ar tabako gaminių, už likusias lėšas galima įsigyti tik labai menką maisto kiekį.

34. Byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN atlieka nuo 2019 m. vasario 18 d. ir Marijampolės PN direktoriaus 2019 m. vasario 19 d. įsakymu „Dėl naujai atvykusių, sugrįžusių ir pervedamų nuteistųjų paskyrimo į brigadas ir kameras“ Nr. 7/07-173, priskirtas paprastajai grupei, nėra.

35. Nuteistųjų teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK). Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios redakcijos BVK 92 straipsnio 1 dalyje nustatyta nuteistųjų teisė už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, t. y. įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. To paties straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad didžiausia pinigų suma, už kurią nuteistieji, priklausantys paprastajai grupei, gali per mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, yra trijų bazinių socialinių išmokų dydžio. BVK 92 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. BVK 112 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiamų turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrą masę nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.

36. Taigi, priešingai nei nurodo pareiškėjas, lėšų suma, už kurią nuteistieji gali apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, nustatyti BVK, o ne Teisingumo ministerijos Taisyklėse, priimtose įgyvendinant BVK. Pagrindo manyti, kad Teisingumo ministerijos priimtomis Taisyklėmis BVK nuostatos buvo pakeistos ar prieštarauja BVK, nėra, Taisyklės priimtos kompetentingo subjekto, įgyvendinant įstatymų leidėjo pavestas funkcijas, todėl tokie aktai negali būti vertinami kaip neteisėti veiksmai ir pareiškėjo specialiųjų teisių ribojimas. Viena vertus, prekybos vietos įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų organizavimas laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigose yra viena iš laisvės atėmimo bausmes atliekančių nuteistųjų materialinio, buitinio aprūpinimo krypčių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1772/2013), t. y. pataisos įstaigos administracija turi teisės aktų nustatyta tvarka užtikrinti sąlygas nuteistųjų specialiosios teisės už asmeninėse sąskaitose turimas lėšas įsigyti maisto produktų įstaigoje veikiančioje parduotuvėje realizavimui. Tačiau kita vertus, apsipirkimas pataisos namų parduotuvėje yra susijęs su papildomų nuteistųjų poreikių tenkinimu, kadangi pagrindiniai nuteistųjų poreikiai yra tenkinami valstybės lėšomis, teikiant fiziologines mitybos normas atitinkantį nemokamą maistą bei kitas būtiniausias priemones (tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje: žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2030-442/2020 ir kt.). Byloje duomenų, patvirtinančių, kad buvo ribojama pareiškėjo teisė apsipirkti Marijampolės PN veikiančioje parduotuvėje, nėra. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų priimant Taisykles, nebuvo.

37. BVK 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 ir 6 punktus, maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija. Sudaromi valgiaraščiai: valgiaraštis dirbantiems vyrams, valgiaraštis nedirbantiems vyrams, valgiaraštis dirbančioms moterims ir kt., kuriuos tvirtina Kalėjimų departamento direktorius. Taisyklių 7 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems įkalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius.

38. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl Marijampolės PN tiekiamo maisto atitikties teisės aktų reikalavimams, nustatė, kad maitinimas Marijampolės PN organizuojamas laikantis teisės aktų reikalavimų bei atsižvelgiant į fiziologines normas ir valgiaraščius. Be kita ko, nustatė, kad Marijampolės PN periodiškai teikia maisto pavyzdžius Kauno technologijos universiteto maisto instituto tyrimų centrui, iš kurio byloje pateiktų tyrimų protokolų matyti, kad Marijampolės PN valgykloje ruošiami patiekalai atitinka valgiaraščių prieduose nustatytus maisto produktų kiekius ir energetines vertes.

Teismas nenustatė duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją su nusiskundimais dėl netinkamo maisto, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrintas fiziologines normas atitinkantis maistas, taip pat, pareiškėjo teisė už asmenines lėšas, atsižvelgiant į nustatytą mėnesinį apsipirkimo piniginį limitą, įsigyti pageidaujamų ir leidžiamų turėti prekių kiekį. Be to, pažymėtina, kad BVK yra užtikrinama ir papildoma nuteistųjų, tame tarpe ir pareiškėjo, teisė gauti pašto ir perduodamų daiktų (drabužių, avalynės ir kt.) siuntas, tokiu būdu minimizuojant patiriamas išlaidas.

Aplinkybė, kad galbūt pareiškėjui nepatinka Marijampolės PN tiekiamas maistas, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti taikomų ribojimų nepagrįstumo ir neproporcingumo bei maisto neatitikimo teisės aktų reikalavimams: pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, kadangi jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., EŽTT 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), Nr.74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70).

Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr., pvz., 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr., pvz., EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04). Pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę ginčo laikotarpiu atlikinėjo pataisos įstaigoje, todėl tam tikras jo asmeninių teisių suvaržymas buvo sąlygotas teisinio reguliavimo (juo nustatytų ribojimų), kalinimo režimo bei jo specifikos.

39. Viešoji (valstybės) atsakomybė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Kadangi nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė Teisingumo ministerijos ir Marijampolės PN neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjas tariamai patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, bei neturtinės žalos padarymo pareiškėjui faktą, pagrįstai pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo atmestas.

40. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė

Virginija Volskienė