2024-06-19 Nr. AB-10069-3-61-3-00476-2024-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1789-624/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00476-2024-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos P. K. apeliacinį skundą administracinėje dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos P. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja P. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. 24S33478 (toliau – ir 2024 m. sausio 29 d. Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 24S35136 (toliau – ir 2024 m. sausio 30 d. Sprendimas); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:

2.1. 2024 m. sausio 29 d. Sprendimas, kuriuo panaikintas leidimas nuolat gyventi, priimtas motyvuojant tuo, kad leidimas nuolat gyventi gautas apgaulės būdu. 2024 m. sausio 29 d. Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ir faktais, nepagrįstai yra konstatuotas apgaulės faktas, pagrįstas tik žodiniu paaiškinimu, kurio nepakanka apgaulės fakto nustatymui ir neatsižvelgta į byloje pateiktus dokumentus.

2.2. Siekdama gauti leidimą nuolat gyventi, pareiškėja nepateikė melagingų, tikrovės neatitinkančių duomenų apie savo kilmę. Priešingai, pateikė dokumentus, įrodančius teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir gauti leidimą nuolat gyventi. Išvadą, kad P. K. nėra A. P. anūkė, tai yra ji nėra asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. palikuonis, Migracijos departamentas padarė remiantis paaiškinimu anūkės, kuri Migracijos departamentui svarbią informaciją gavo paklaususi senelio A. P. Remiantis tokia subjektyvia informacija apie giminystės ryšį, gauta ne iš paties A. P., o iš šališko subjektyvaus asmens – anūkės, nežinant A. P. sveikatos būklės, gebėjimo dėl savo garbingo amžiaus duoti tokius svarbius paaiškinimus, buvo padaryta išvada, kad pareiškėja nėra A. P. anūkė. Tai, kad senelis nenori pripažinti anūkės, neturi būti pagrindas atimti iš pareiškėjos teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ar gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo labiau, kad pareiškėja šias teises grindžia dokumentais.

2.3. 2024 m. sausio 30 d. Sprendimas turi būti panaikintas, kadangi buvo priimtas remiantis 2024 m. sausio 29 d. Sprendimu, kuris yra neteisėtas.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo Migracijos departamento atliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:

4.1. 2023 m. sausio 13 d. pareiškėja Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu (turiu teisę atkurti Lietuvos pilietybę arba esu lietuvių kilmės asmuo). Pareiškėjos pateikti dokumentai atitiko Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą ir pateko į Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalies 4 punkte nurodytų dokumentų, kurie patvirtina iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, kategoriją ir šių dokumentų pakako užsienietei įrodyti jos teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir gauti leidimą nuolat gyventi. Migracijos departamentas priėmė 2023 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 23S14567 išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, t. y. lietuvių kilmės pagrindu.

4.2. 2023 m. sausio 12 d. pareiškėja Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, o kartu su šiuo prašymu ji pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad jos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir giminystės ryšį su seneliu patvirtinančius dokumentus. Migracijos departamentas, atliko pakartotinį pareiškėjos pateiktų dokumentų patikrinimą ir nustatė, kad užsienietė nėra A. P., gimusio (duomenys neskelbtini), anūkė, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad duomenys, kuriuos užsienietė pateikė, siekdama gauti leidimą nuolat gyventi, neatitinka tikrovės ir jos leidimas nuolat gyventi yra gautas apgaulės būdu.

4.3. Tyrimo metu iš duomenų bazėje esančių duomenų buvo nustatyta, kad A. P. yra gyvas ir šiuo metu gyvena Lietuvoje. Susisiekus su A. P. anūke, Lietuvos Respublikos piliete, ji buvo paprašyta paklausti A. P. ir pateikti informaciją apie jo tremtį, nurodyti, ar jis pažįsta P. N., L. K. ir P. K., ar jis buvo sudaręs santuoką tremtyje ir ar tremtyje susilaukė vaikų. A. P. anūkė informavo, kad jis patvirtino, jog (duomenys neskelbtini) jis buvo ištremtas į Altajaus kraštą, o (duomenys neskelbtini) sugrįžo į Lietuvą. Taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini) jis tremtyje sudarė santuoką su O. B. (P.) su kuria draugauti pradėjo dar (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) jiems gimė duktė E. P.. Anot A. P., moterų, kurių vardai yra P. N., L. K. ir P. K. jis nepažįsta. Patikrinus duomenis, esančius Lietuvos gyventojų tremčių ir kalinimo Sovietų Sąjungoje svetainėje https://www.lietuviaisibire.lt/lt/represuotieji, rastas tik vienas įrašas apie A. P., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenusio Rokiškio raj., tremtį į Altajaus kraštą (duomenys neskelbtini), represijų pabaiga (duomenys neskelbtini), ir kad jis sugrįžo į Lietuvą. Taigi, žodiniai paaiškinimai laikytini tik papildomais duomenimis, patvirtinančiais rašytinius įrodymus. Ginčijamo sprendimo duomenis patvirtina Gyventojų registro duomenys, Lietuvos archyvuose esantys įrašai apie A. P. tremtį ir jo grįžimą į Lietuvą. Pareiškėja giminystės ryšiui nustatyti pateikė L. N., gimusios (duomenys neskelbtini), kartotinį gimimo liudijimą, išduotą (duomenys neskelbtini) Rusijoje. Pareiškėja nepateikė originalių pirminių dokumentų, kitų dokumentų, kurie galėtų patvirtinti giminystės ryšį. Esant tokiai situacijai, kai vienintelis įrodantis dokumentas - kartotinis gimimo liudijimas, išduotas po 40 m. nuo įvykio, Rusijoje (t. y. ne Lietuvos institucijos) ir jokie Lietuvos archyvuose esantys duomenys nepatvirtina šio fakto, laikytina, kad dokumento įrodomoji reikšmė yra nepakankama. Įvertinus pareiškėjos pateiktus dokumentus taikant įrodymų pakankamumo ir patikimumo kriterijus, atskirų dokumentų įrodomąją galią, duomenų visumą, laikytina, kad pateiktų dokumentų nepakanka giminystės ryšiui patvirtinti.

4.4. Atsižvelgus į tai, buvo padaryta pagrįsta išvada, kad užsienietė nėra A. P., anūkė, t. y. ji nėra asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. palikuonė ir nėra lietuvių kilmės asmuo, todėl konstatavo, kad ji leidimą nuolat gyventi gavo apgaulės būdu, leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindui pagrįsti pateikusi tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl jai išduotas leidimas nuolat gyventi yra panaikinamas (Įstatymo 54 str. 1 d. 1 p.). Pažymėtina, kad būtent šioms aplinkybėms paaiškėjus ir buvo priimtas 2024 m. sausio 29 d. Sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi, nes leidimas nuolat gyventi gautas apgaulės būdu.

4.5. Priimant 2024 m. sausio 30 Sprendimą buvo įvertinta, kad užsienietei panaikintas leidimas nuolat gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, ji neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, nenustatyti socialiniai ir ekonominiai ryšiai, pareiškėjui nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris vertintinas kaip proporcingas.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. balandžio 26 d. sprendimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Įstatymo 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, pareiškėjos skundą atmetė.

6. Teismas, aptaręs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 104 punktas nustato, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punkte ar 3 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose ar 3 dalyje nurodyto pagrindo paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo nuolat gyventi.

7. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, pažymėjo, kad pareiškėja savo kilmę įrodo tik pakartotinai po 40 metų Rusijos Federacijoje išduotais dokumentais, kurių teisingumo patikrinti teismas neturi jokios galimybės. Teismas akcentavo, jog A. P., kurio anūkė pareiškėja tariamai yra, giminystės faktą neigia, ir nors šie duomenys gauti per kitą A. P. anūkę, bet šių duomenų teisingumas nekelia abejonių, nes juos pilnai patvirtina teisėjų kolegijai pateikti įslaptinti duomenys, jog pareiškėja, teikdama Migracijos departamentui informaciją apie savo kilmę, pateikė melagingus duomenis.

8. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo dienos 36 mėnesius (3 metus), ir pareiškėja įtraukta į Šengeno informacinę sistemą nuo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo dienos 36 mėnesius (3 metus), nes jai leidimas nuolat gyventi buvo panaikintas esant Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytiems pagrindams – pareiškėja leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje gavo panaudojusi apgaule. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjai nustatytas 3 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką ir jos įtraukimas 3 metams į Šengeno informacinę sistemą, yra proporcingos priemonės, atitinkančios teisinį reglamentavimą.

III. 9. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

10. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:

10.1. Pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, jog pareiškėja savo kilmę įrodo tik pakartotinai po 40 metų Rusijos Federacijoje išduotais dokumentais, kurių teisingumo patikrinti teismas neturi jokios galimybės, yra nepagrįsta. Nors pareiškėja savo kilmę grindžia nurodytais dokumentais, tačiau pirmosios instancijos teismo argumentas, kad pakartotinai išduoti dokumentai nėra laikomi tinkamu įrodymu, yra teisiškai nepagrįstas ir neteisingas. Pareiškėjos vertinimu, pakartotinai išduotas dokumentas yra tinkamas įrodymas, nors ir išduotas po 40 metų, nes pirminis dokumentas neišlikęs. Tai, kad pareiškėjos pateiktų dokumentų teisingumo patikrinti teismas neturi galimybės, yra ne pareiškėjos kaltė.

10.2. Teismas, vertindamas bylos duomenis, kuriuos pateikė A. P. anūkė, netinkamai nustatė, jog šie duomenys nekelia abejonių. ABTĮ 56 straipsnyje nurodyta, kas yra įrodymai administracinėje byloje, kokiomis priemonėms jie nustatomi ir, kad tik įstatymų nustatyta tvarka surinktų ir užfiksuotų įrodymų įrodomoji galia išlieka. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė, ar duomenys, kuriuos pateikė A. P. anūkė, yra surinkti ir užfiksuoti įstatymų nustatyta tvarka. Teismo išvada, jog Migracijos departamento įrodymai nekelia abejonių, nors informacija apie giminystės ryšį, gauta ne tiesiogiai iš A. P., o iš šališko ir subjektyvaus asmens – anūkės, nežinant A. P. sveikatos būklės, gebėjimo dėl senyvo amžiaus pateikti svarbius paaiškinimus, yra nepagrįsta ir prieštaraujanti ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintiems įrodymų vertinimo reikalavimams.

10.3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi įslaptintais duomenimis, kurie nebuvo išslaptinti. Teismas vertino pareiškėjai nežinomus duomenis, nesudarant galimybės dėl jų pasisakyti, iš esmės nežinant, kuo pareiškėja yra kaltinama ar kokios pareiškėjos atžvilgiu aplinkybės yra analizuojamos. Pareiškėjos atžvilgiu nebuvo sudaryta galimybė pateikti poziciją, atsikirtimus dėl įslaptintų duomenų vertinimo.

10.4. 2024 m. kovo 26 d. Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje (MIGRIS) pareiškėja gavo pranešimą, informuojantį, kad Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo klausimui spręsti pareiškėja turi papildomai pateikti tam tikrus dokumentus. Taigi, nagrinėjant pareiškėjos prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės Migracijos departamentas nenurodo, kad tam tikri dokumentai yra apgaulingi, tiesiog nurodo pateikti papildomų dokumentų. Kol pareiškėjos prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo nagrinėjimas nėra nutrauktas, pareiškėja turi teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tokia teisė yra numatyta Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

11. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

12. Atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:

12.1. Pareiškėja giminystės ryšiui nustatyti pateikė L. N., gimusios (duomenys neskelbtini), kartotinį gimimo liudijimą, išduotą (duomenys neskelbtini) Rusijoje. Pareiškėja nepateikė originalių pirminių dokumentų, kitų dokumentų, kurie galėtų patvirtinti giminystės ryšį. Esant situacijai, kai vienintelis jos kilmę patvirtinantis dokumentas - kartotinis gimimo liudijimas, išduotas (duomenys neskelbtini), t. y. po 40 m. nuo įvykio, Rusijoje (t. y. ne Lietuvos institucijos) ir jokie Lietuvos archyvuose esantys duomenys nepatvirtina šio fakto, Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjos pateikto dokumento įrodomoji reikšmė yra nepakankama ir abejotinai tyrimo metu nustatytų aplinkybių kontekste.

12.2. Pareiškėja nepagrįstai nurodo Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimo aprašo 17 p., nes Migracijos departamentas priėmė sprendimus ne dėl pareiškėjos pateikto prašymo pilietybei atkurti, o dėl jai išduoto leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, nes leidimas nuolat gyventi gautas apgaulės būdu.

12.3. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimo negrindė vien tik įslaptinta medžiaga, o sprendime nurodė, kad „<...> A. P., kurio anūkė pareiškėja tariamai yra, giminystės faktą neigia, ir nors šie duomenys gauti per kitą A. P. anūkę, bet šių duomenų teisingumas nekelia abejonių, nes juos pilnai patvirtina teisėjų kolegijai pateikti įslaptinti duomenys <...>“. Taigi, pirmosios instancijos teismas, iš esmės vertindamas įrodymą - I. P.G., kuri yra A. P. anūkė, apklausos ir pateiktus atsakymus, su kuriuo tiek pareiškėja, tiek ir jos atstovė advokatė galėjo susipažinti, pagrindė savo vidinį įsitikinimą pateikta įslaptinta medžiaga.

12.4. Nei pareiškėja, nei jos atstovė nepateikė prašymo susipažinti su minėta įslaptinta medžiaga ar jos dalies išslaptinimu. Minėti dokumentai buvo įkelti 2024 m. balandžio 3 d., o byla išnagrinėta ir pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas 2024 m. balandžio 26 d. Taigi, tiek pareiškėja, tiek ir jos atstovė turėjo pakankamai laiko pateikti tokio pobūdžio prašymus.

12.5. Pareiškėja nepagrįstai savo prašymo dėl pilietybės nagrinėjimą sieja su priimtais sprendimais, nes tai yra atskiri procesai dėl atskirų pareiškėjos pateiktų prašymų, t. y. vienas pareiškėjos pateiktas prašymas yra dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, kuris pateiktas 2022 m. lapkričio 1 d., prašymo Nr. 2211-PIL ATK-0001, o kitas jos pateiktas prašymas išduoti leidimą nuolat gyventi, kuris pateiktas 2022 m. lapkričio 1 d., prašymo Nr. 2211-LNG-0002. Taigi, tai du skirtingi procesai ir dėl jų yra priimami skirtingi sprendimai. Jų negalima vertinti kaip vieno proceso ir iš to kylančios teisės teikti dokumentus susijusius su pilietybės atkūrimu kaip pagrindu ir toliau turėti leidimą nuolat gyventi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Byloje nagrinėjimas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. sausio 29 d. Sprendimo, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, bei 2024 m. sausio 30 d. Sprendimo, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo dienos 36 mėnesius bei nuspręsta įtraukti į Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo dienos 36 mėnesius, teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Bylos duomenimis, Migracijos departamentas 2023 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. 23S14567 išdavė pareiškėjai, pateikusiai duomenis apie motinos tėvą, lietuvį A. P., leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, t. y. kaip lietuvių kilmės asmeniui. Pareiškėjai 2023 m. sausio 12 d. Migracijos departamentui pateikus prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, Migracijos departamentas, atlikęs pakartotinį pareiškėjos pateiktų dokumentų patikrinimą, įvertino, kad ji nėra A. P. anūkė, ir 2024 m. sausio 29 d. priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino leidimą nuolat gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų pagrindu, t. y. kaip gautą apgaulės būdu, bei 2024 m. sausio 30 d. Sprendimą, kuriuo pareiškėjai uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką nuo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo dienos 36 mėnesius, ir kuriuo pareiškėja įtraukta į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikoma Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo dienos 36 mėnesius. Nesutikdama su 2024 m. sausio 29 d. Sprendimu ir 2024 m. sausio 30 d. Sprendimu pareiškėja juos apskundė teismui.

15. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, kad pareiškėjos ginčijami 2024 m. sausio 29 d. Sprendimas ir 2024 m. sausio 30 d. Sprendimas yra pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis bei tinkamomis teisės normomis, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio keliamus reikalavimus, ir pareiškėjos skundą atmetė.

16. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriamą reiškiamą reikalavimą grindžia argumentais procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, pažeidimo bei padarytų išvadų nepagrįstumo.

17. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), visų pirma, pažymi, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 ir 2 d.). Motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus;4) įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 3 d.).

18. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvacijos, teismas išvadą, kad pareiškėja, teikdama Migracijos departamentui informaciją apie savo kilmę, pateikė melagingus duomenis, motyvavo tuo, kad: pareiškėja savo kilmę įrodo tik pakartotinai po 40 metų Rusijos Federacijoje išduotais dokumentais, kurių teisingumo patikrinti teismas neturi jokios galimybės; A. P., kurio anūkė pareiškėja tarimai yra, giminystės faktą neigia, ir nors šie duomenys gauti per kitą A. P. anūkę, bet šių duomenų teisingumas nekelia abejonių, nes juos pilnai patvirtina teisėjų kolegijai pateikti įslaptinti duomenys.

19. Šiuo aspektu, visų pirma, pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. ABTĮ 56 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, iki jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Minėta ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies nuostata savaime nereiškia, kad tokie duomenys negali būti pripažinti leistinais įrodymais ir nebūti vertinami administracinės bylos procese, tačiau tik tuo atveju, jeigu: 1) jie negali būti išslaptinti teisės aktų nustatyta tvarka, kas savaime suponuoja pareigą teismui, esant poreikiui tokius duomenis vertinti ir jais grįsti savo sprendimo išvadas, kreiptis į paslapčių subjektą dėl jų išslaptinimo; 2) jie nėra vieninteliai įrodymai byloje (šiais aspektais žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimą, ESTT 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Kadi iv Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C- 402/05 ir C-415/05), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4548-502/2018, 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5024-662/2019; 2021 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2556-492/2021 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teismas, savo priimto sprendimo išvadas grindęs valstybės paslaptį sudarančiais duomenimis prieš tai nesikreipęs į paslapčių subjektą (VSD) dėl jų išslaptinimo, pažeidė aptartas ABTĮ nuostatas.

20. Be to, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 ir kt.).

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, kad aplinkybė, jog pareiškėja savo kilmę įrodinėja tik pakartotinai, po 40 metų Rusijos Federacijoje išduotais dokumentais, o A. P., kurio anūkė pareiškėja teigia esanti, byloje pateiktais netiesioginiais duomenimis, giminystės faktą neigia, yra pakankamas pagrindas suabejoti pareiškėjos paaiškinimo apie jos motinos tėvą teisingumu bei Rusijos Federacijoje išduoto civilinės būklės akto dokumento teisėtumu ar įrodomąją reikšme (nėra žinomas pirminio civilinės būklės akto turinys, kada ir kokių duomenų pagrindu padarytas įrašas apie tai, kad A. P. yra pareiškėjo motinos tėvas ir pan.), tačiau nemano esant pagrindą konstatuoti, kad tokių duomenų teisingumo patikrinti nėra galima: įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 56 str. 5 d.). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje pateiktų duomenų dėl pareiškėjos giminystės su A. P. prieštaringumu, teismas privalėjo būti aktyvus (ABTĮ 80 str. 1 d.), t. y. pasiūlyti šalims papildomus įrodymus, bylą skirti nagrinėti žodinio proceso tvarka, apklausti A. P. ir pan.

22. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl Migracijos departamento 2024 m. sausio 29 d. Sprendimo, kuris savo ruožtu buvo pagrindas atsakovui priimti ir 2024 m. sausio 30 d. Sprendimą, priimtas pažeidžiant procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymus ir įrodinėjimą pirmosios instancijos teisme, dėl ko negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

23. Aptarti procesinės teisės normų pažeidimai yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą, kadangi dėl šių pažeidimų byla galėjo būti neteisingai išspręsta, bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų, todėl byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 2 p., 146 str. 1 d.).

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-904-520/2018).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos P. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė