2015-10-20 Nr. AB-20290-3-61-3-05068-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2445-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05068-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir atsakovas) 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2013 m. gruodžio 22 d. iki 2014 m. lapkričio 20 d. buvo laikomas perpildytose Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose, t. y. buvo pažeistas teisės aktuose nustatytas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m kameros ploto reikalavimas, nes apie 8 kv. m dydžio kameroje jis buvo laikomas kartu su dar 3–4 asmenimis. Be to, kameros buvo užstatytos baldais, jose įrengtas sanitarinis mazgas. Kamerose bloga ventiliacija, didelė drėgmė, nuo sienų bei lubų luposi tinkas ir su dažais krito ant galvų bei į lėkštes, kampuose buvo pelėsių, dėl įrengto stalo dydžio nebuvo galimybės visiems valgyti prie stalo, beveik visose kamerose buvo tarakonų, trūko erdvės apsisukti, praeiti, trūko gryno oro ir nebuvo įmanoma fiziškai pailsėti. Pareiškėjo teigimu, jis buvo kalinamas žiauriomis, antisanitarinėmis, nepriimtinomis ir nežmoniškomis sąlygomis.

Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė didelių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, papildomą diskomfortą, psichologinį spaudimą, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, gyvenimo kokybės pablogėjimą, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas, neturėjo galimybės pailsėti, pablogėjo sveikata, buvo priverstas kreiptis į psichologus, negali ramiai miegoti, tapo dirglus, padidėjo baimė aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės. Pareiškėjo nuomone, kalinimo sąlygos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime neatitiko Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 5, 8 straipsnių reikalavimų. Pareiškėjas nurodė, kad dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų buvo pažeista konstitucinė teisė į orumą, taip pat žala padaryta civilinės teisės saugomam gėriui – asmeniui jaustis oriu, visaverčiu ir lygiateisiu Lietuvos Respublikos piliečiu. Pareiškėjo teigimu, žala jam turi būti atlyginta remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo analogiškose bylose suformuota praktika. Pareiškėjas pabrėžė, kad laikymo sąlygos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime blogėja, nes neišduodama patalynė (jos dalis), o Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija nesiima veiksmų, kad laikymo sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas kamerose, kuriose buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui: 2013 m. gruodžio 22 d. – 2014 m. sausio 3 d., 2014 m. sausio 6 d., 2014 m. sausio 9 d., 2014 m. sausio 11 d. – 2014 m. sausio 17 d., 2014 m. sausio 23 d. – 2014 m. vasario 6 d., 2014 m. vasario 11 d., 2014 m. vasario 13 d. – 2014 m. vasario 26 d., 2014 m. vasario 28 d., 2014 m. kovo 3 d. – 2014 m. kovo 4 d., 2014 m. kovo 6 d., 2014 m. kovo 18 d., 2014 m. kovo 20 d. – 2014 m. kovo 25 d., 2014 m. kovo 27 d. – 2014 m. balandžio 8 d., 2014 m. balandžio 10 d. – 2014 m. balandžio 15 d., 2014 m. balandžio 22 d. – 2014 m. balandžio 29 d., 2014 m. gegužės 2 d. – 2014 m. gegužės 8 d., 2014 m. gegužės 15 d. – 2014 m. gegužės 28 d., 2014 m. birželio 2 d., 2014 m. birželio 4 d. – 2014 m. birželio 10 d., 2014 m. liepos 1 d., 2014 m. liepos 3 d. – 2014 m. liepos 10 d., 2014 m. rugpjūčio 7 d. – 2014 m. rugpjūčio 11 d. Atsakovas teigė, kad nuo 2014 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. lapkričio 18 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kadangi jis buvo išvykęs.

Atsakovas pažymėjo, kad stengiamasi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį suimtiesiems ir nuteistiesiems, sudaromos galimybės jiems pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovas paaiškino, kad maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat buvo viršijamas ir galėjo siekti virš 1 000 asmenų, kadangi Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali daryti įtakos dėl atvykstančiųjų asmenų skaičiaus, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Atsakovo teigimu, kiekvienam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Visos kameros taip pat aprūpintos tvarkymo inventoriumi, o Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Be to, Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas ginčijamu laikotarpiu buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su įmone, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, tačiau suimtieji ir nuteistieji dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti remontą. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo pakankamai neilgai. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad tam tikri nepatogumai yra neatsiejama laisvės atėmimo bausmės pasekmė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 1 d. sprendimu pareiškėjo M. K. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2013 m. gruodžio 22 d. iki 2014 m. lapkričio 20 d. buvo laikomas kamerose vienas arba kartu su dar 1–10 asmenų, kamerų plotas buvo nuo 7,08 kv. m iki 34,71 kv. m. Pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 176 paras buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) nustatytą 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą. Atsižvelgęs į tai, kad 36 paras iš 176 parų neatitikimas įtvirtintam 3,6 kv. m minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimui buvo labai nežymus (pareiškėjas 26 paras buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui teko 3,47 kv. m, ir 10 parų vienam asmeniui teko 3,33 kv. m kameros ploto), teismas sprendė, jog toks neatitikimas iš esmės negali būti laikomas pažeidžiančiu kameros ploto reikalavimus. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas 140 parų buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą. Be to, teismas konstatavo, kad kiti pareiškėjo nurodyti nepatogumai kameroje (lovos, stalas, kėdės, lentynos, spintelės) neišvengiamai susiję su per mažu kamerų plotu. Teismas nevertino laikotarpio, kai pareiškėjo nebuvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, ir atkreipė dėmesį, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 178 paras buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo.

Atsižvelgęs į aplinkybę, kad pareiškėjas 140 parų buvo kalinamas pažeidžiant nustatytą minimalų kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą, teismas konstatavo, jog tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Nors teismas nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, tačiau ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei žymiai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią bei sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas siekia, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Teismas nustatė, kad pareiškėjas šiuo atveju daugiau laiko buvo laikomas tinkamomis sąlygomis, nei pažeidžiant ploto reikalavimą. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, siekdamas išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su įmone.

Teismas rėmėsi tik Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. balandžio 23 d. patikrinimo aktu, nes buvo tikrinta ir kamera Nr. 254, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, o kitų atsakovo pateiktų patikrinimo aktų ir apšvietimo matavimų protokolų nevertino, nes nustatė, jog arba patikrinimai atlikti ne ginčo laikotarpiu, arba atlikti patikrinimai ne tose kamerose, kuriose tuo metu buvo laikomas pareiškėjas. Minėtoje kameroje Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatė, t. y. konstatavo, kad yra langas, patalpa vėdinama natūraliai per langą, pelėsio požymių nenustatė, dieninis apšvietimas, santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, o dezinsekcijos ir deratizacijos vykdomi darbai buvo registruojami žurnale. Teismas nenustatė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) būtų kreipęsis į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją dėl kamerų perpildymo, su tuo susijusių nepatogumų ar kitų, pareiškėjo nuomone, netinkamų laikymo sąlygų. Nors teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime lankėsi pas psichologą ir jam buvo teiktos dermatovenerologo paslaugos, tačiau jokių išskirtinių nusiskundimų dėl sveikatos pareiškėjas skunde nenurodė ir šioms aplinkybėms pagrįsti duomenų nepateikė.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT praktiką ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatavo, kad pareiškėjo prašoma priteisti 30 000 Lt suma yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Atsižvelgęs į nustatytą pažeidimą, pareiškėjo patirtas neigiamas pasekmes, jo buvimo įkalinimo įstaigoje laiką, tai, kad dalį laikotarpio pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant ploto reikalavimo, tai, kad byloje nėra įrodymų apie neigiamą pažeidimo įtaką pareiškėjo sveikatai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 700 Eur.

III. Pareiškėjas M. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 1 d. sprendimą ir priteisti jam (pareiškėjui) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 8 688,60 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškina, kad buvo pažeistos jo teisės, pažeminta garbė ir orumas, nes kamerose vienam asmeniui buvo užtikrinama tik 1–2,2 kv. m laisvo grindų ploto. Pareiškėjo nuomone, asmens laikymas tokiomis sąlygomis prilygsta kankinimui, t. y. pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas pažeidžiant ne tik kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, bet ir Konstitucijos 21 straipsnyje ir Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad kalinimo sąlygos nuo 2013 m. gruodžio 22 d. iki 2014 m. rugpjūčio 11 d. atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas nurodo, kad kamerų patikrinimai atliekami apie 8 val., kai kamerose nebūna dalies asmenų, kurie būna išvykę į teismo posėdžius, tačiau vėliau jie grįžta. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad daug kartų kreipėsi į psichologus ir kalbėjo su jais apie kamerų perpildymą, dėl viso kūno išbėrimo jam buvo teiktos dermatovenerologo paslaugos, be to, žodžiu ne vieną kartą yra prašęs pareigūnų pagerinti sąlygas.

Pareiškėjo teigimu, jis 2013 m. gegužės 17 d. atsisakė būti perpildytoje kameroje Nr. 146, todėl buvo perkeltas į kamerą Nr. 108, o 2013 m. gegužės 18 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 373, kuri yra rūsyje ir kurioje buvo labai šalta, nuo drėgmės per sienas bėgdavo vanduo, sienų ir lubų dažai buvo atsilupę, t. y. pareiškėjo laikymo sąlygos buvo pablogintos. Pareiškėjas paaiškina, kad jo teisės buvo pažeistos ir pirmosios instancijos teismo nurodytas 36 paras, kai vienam asmeniui teko 3,33–3,47 kv. m. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad jam (pareiškėjui) buvo užtikrinta ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto didesnėse kamerose Nr. 256, 254 ir 257, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2013 m. gruodžio 22d. iki 2014 m. birželio 2 d., nes 2/3 kameros ploto užima baldai, sanitarinis mazgas, be to, kamerose dar yra laikomi ir asmeniniai daiktai, kurių kiekvienas asmuo gali turėti iki 30 kg.

Pareiškėjo teigimu, pagal EŽTT praktiką kiekvienam asmeniui turi tekti 5 kv. m laisvo grindų ploto, t. y. neįskaitant baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė ir nepagrįstai vadovavosi tik Lietuvos teisės aktais. Pareiškėjo nuomone, adekvačiausia jam priteistina suma būtų 7 682 Eur, nes jis buvo kalinamas apie metus, o EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio 23 Eur (78 Lt) kompensaciją už kiekvieną parą. Tačiau pareiškėjas prašo priteisti jam iš atsakovo 8 688,60 Eur neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui buvo padaryta žymiai didesnė žala, t. y. liko subjaurota oda.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui M. K. už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2013 m. gruodžio 22 d. iki 2014 m. lapkričio 20 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygos ginčijamu laikotarpiu iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus tai, kad pareiškėjas 176 paras buvo kalinamas kamerose, kuriose asmeniui teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme. Nustatęs, kad 36 paras iš 176 parų neatitikimas įtvirtintam 3,6 kv. m minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimui buvo labai nežymus, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, sprendė, kad pareiškėjas dėl 140 parų patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta pinigais, ir priteisė jam 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jo (pareiškėjo) skundą tenkinti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos tik 140 parų. Iš apeliacinio skundo turinio taip pat matyti, kad, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos sumos dydį, nepakankamai atsižvelgė į kilusias pasekmes. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja su kamerų perpildymu susijusių klausimų išsprendimą pirmosios instancijos teisme (pažeidimo nustatymą, jo pasekmių įvertinimą), tačiau nenurodo jokių argumentų, susijusių su kitomis skunde nurodytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis (kamerų drėgme, buvusių pelėsių, sienų, lubų būkle, ventiliacijos problemomis, kamerose buvusiais parazitais, gryno oro trūkumu). Atsižvelgiant į tai, šie aspektai plačiau nevertinami.

Dėl pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde nurodyto argumento, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, kurios prilygsta kankinimui, teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teisėjų kolegija pažymi, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas, pagrįstai nepripažino, jog pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, t. y. jog pareiškėjas būtų patyręs nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį.

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą, o apeliaciniame skunde akcentuoja dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus, įskaitant judėjimo suvaržymus. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo skunde išdėstyta pozicija, kad šiuo atveju jam turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, nes pareiškėjo kalinimo metu galiojusiuose teisės aktuose toks reikalavimas nebuvo įtvirtintas. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Kaip minėta, EŽTT praktikoje nustatyta, kad turi būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo turi galimybę judėti tarp baldų, tačiau šioje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo taip suvaržyta galimybė judėti tarp baldų, jog jis dėl to patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nusiskundimus dėl judėjimo galimybių sumažėjimo ir vietos visiems valgyti prie stalo trūkumo pagrįstai vertino kaip nustatyto vienam asmeniui kameroje tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimo dalį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo specifiką, t. y. kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad kameroje laikomų asmenų skaičius buvo fiksuojamas tik vieną kartą per parą, o tikslus laikas (valandos), kada kameroje būdavo apgyvendinami asmenys, nenurodytas. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja kamerose esančių asmenų skaičiaus patikrinimo laiką, t. y. apie 8 val., tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog ši aplinkybė pati savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, nepagrįstai rėmėsi atsakovo pateiktais duomenimis apie kamerose laikomų asmenų skaičių. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai apie kamerose buvusių asmenų skaičiaus kaitą yra abstraktūs. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad atsakovo pateikti duomenys apie kiekvieną dieną konkrečiose kamerose buvusių asmenų skaičių neatitinka tikrovės.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad kalinimo sąlygos nuo 2013 m. gruodžio 22 d. iki 2014 m. rugpjūčio 11 d. atitiko teisės aktų reikalavimus ir kad pareiškėjui buvo užtikrinta ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto didesnėse kamerose Nr. 256, 254 ir 257, kuriose jis buvo kalinamas nuo 2013 m. gruodžio 22d. iki 2014 m. birželio 2 d. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime minėtų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių iš viso nenustatė. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygas nuo 2013 m. gruodžio 22 d. iki 2014 m. lapkričio 20 d., išskyrus laikotarpį, kai pareiškėjo nebuvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, tačiau skundžiamame sprendime nedetalizavo, kuriomis konkrečiomis dienomis (laikotarpiais) buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje vienam asmeniui tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

Teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo kalinimo sąlygomis 2013 m. gegužės mėnesį, nes nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tik nuo 2013 m. gruodžio 22 d.

Teisėjų kolegija, įvertinusi kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžius bei asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičių, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 176 paras buvo laikomas pažeidžiant Įsakyme nustatytą 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 36 paras iš 176 parų neatitikimas įtvirtintam 3,6 kv. m minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimui buvo labai nežymus, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, jog minėtas dienas nebuvo pažeistas Įsakyme nustatytas 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas. Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog jo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje vienam asmeniui tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, buvo pažeista ir pirmosios instancijos teismo nurodytas 36 paras, kai vienam asmeniui teko 3,33–3,47 kv. m, yra pagrįstas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs 36 paras trukusį labai nežymų pažeidimą, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas per minėtas 36 paras nepatyrė neturtinės žalos, kuri turi būti įvertinta pinigais.

Nors minėtas 36 paras pareiškėjo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje vienam asmeniui tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, formaliai buvo pažeista, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis; neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs. Be to, asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą Daktaras prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą Meilus prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtas administracines bylas Nr. A-676-858/2015, A-716-575/2015, A-716-575/2015, A-984-575/2015 ir kt.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas dėl nustatyto 36 parų labai nežymaus neatitikimo įtvirtintam 3,6 kv. m minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimui patyrė tam tikrus nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, tačiau per minėtas 36 paras atsakovo veiksmais (neveikimu) pareiškėjui nebuvo padarytas tokio laipsnio neigiamas poveikis, kuris sukėlė pareiškėjui ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas bei sudarė kliūtis, kurios yra sudėtingos ar sunkiai įveikiamos. Dėl to šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjo dėl 36 paras trukusio nežymaus pažeidimo patirtą neturtinę žalą įvertinti pinigais. Būtent tai ir yra padaryta, t. y. pareiškėjo 36 paras pažeistos neturtinės teisės pažeidimo pripažinimas pasirinktas savarankišku pažeistų teisių gynimo būdu.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista suma ir tuo aspektu, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos sumos dydį, nepakankamai atsižvelgė į kilusias pasekmes, nors EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio 23 Eur (78 Lt) kompensaciją už kiekvieną parą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad daug kartų kreipėsi į psichologus ir kalbėjo su jais apie kamerų perpildymą, dėl viso kūno išbėrimo jam buvo teiktos dermatovenerologo paslaugos.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad jam turi būti priteistas 8 688,60 Eur neturtinės žalos atlyginimas, atkreipia dėmesį, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokio konkretaus EŽTT sprendimo ir be jokio pagrindo teigia, jog EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio 23 Eur (78 Lt) kompensaciją už kiekvieną parą, kurią turi priteisti nacionaliniai teismai. Pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. gruodžio 22 d. iki 2014 m. lapkričio 20 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nustatytas 1 000 Lt (289,62 Eur) minimalus darbo užmokestis, galiojęs iki 2014 m. rugsėjo 30 d., o nuo 2014 m. spalio 1 d. nustatytas 1 035 Lt (299,76 Eur) minimalus darbo užmokestis (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“)); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama nuo 3 iki 7 Eur (2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015; 2015 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-915-858/2015; 2015 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-985-858/2015; 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-1165-575/2015 ir A-1326-575/2015; 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2849-624/2015)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę).

Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas daryti išvadą, kad būtent tas asmuo patyrė itin didelę neturtinę žalą, kuri patiriama individualiai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo kalinamas 176 paras kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3,6 kv. m erdvės. Pareiškėjas dėl 140 parų iš 176 parų patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta pinigais, nes 36 paras iš 176 parų neatitikimas įtvirtintam 3,6 kv. m minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimui buvo labai nežymus. Taigi nors šiuo atveju buvo nustatytas pažeidimas, susijęs su Įsakyme nustatyto vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto neužtikrinimu, tačiau kiti pareiškėjo nurodyti nusiskundimai nepasitvirtino. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė aplinkybės, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp Įsakyme nustatyto vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto neužtikrinimo ir pareiškėjo akcentuojamo kūno išbėrimo, teiktų dermatovenerologo paslaugų ir galbūt likusios subjaurotos odos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nors pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime lankėsi pas psichologą, tačiau jokių išskirtinių nusiskundimų dėl sveikatos pareiškėjas skunde nenurodė ir šioms aplinkybėms pagrįsti duomenų nepateikė, t. y. byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui dėl nustatyto vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto neužtikrinimo būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės.

Kaip minėta anksčiau, toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, 1 val. per dieną pareiškėjas būna ne kameroje, o gryname ore, pareiškėjas ne visą laiką, kurį praleido Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, ir nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Be to, pažymėtina, jog pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 30 000 Lt (8 688,60 Eur) neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių kriterijų ar aplinkybių, pagal kurias apskaičiavo priteistinos sumos dydį, nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas patyrė būtent tokio dydžio neturtinę žalą. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad jam per minėtas 36 paras, kai neatitikimas įtvirtintam 3,6 kv. m minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimui buvo labai nežymus, buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog priteistina neturtinės žalos suma neturi būti padidinta dėl 36 paras trukusio nežymaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto pažeidimo.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino tiek pareiškėjo paaiškinimus, tiek atsakovo paaiškinimus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų. Aplinkybė, kad teismas atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) padarinius įvertino ne taip, kaip juos vertina pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas aplinkybes vertino netinkamai. Teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius ir įvertinusi pareiškėjui priteistos sumos dydį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ir nustatė teisingą bei adekvatų pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams pareiškėjui priteistinos žalos dydį.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra iš esmės teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Romanas Klišauskas

Dalia Višinskienė