2013-05-29 Nr. AB-2150-3-61-3-02280-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A444-953/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02280-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė)

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. (M. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl terminų atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui pareiškimą ir jo patikslinimą (b. l. 1, 25), kuriame prašė atnaujinti jam terminus prašymui ir nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Pareiškime paaiškino, kad jo močiutei J. K., kuri mirė 1990 m. vasario 28 d., nuosavybės teise priklausė žemės sklypas Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad jo mama (mirė 2001 m. sausio 5 d.) apie šią žemę nieko nežinojo, be to buvo prastos sveikatos, todėl žemės klausimais nepasidomėjo.

Nurodo, kad jis nieko apie žemę nežinojo iki 2009 m., o sužinojęs, pradėjo domėtis močiutės valdyta žeme – pateikė užklausimą į valstybinį archyvą, iš kur 2010 m. sausio 29 d. gavo atsakymą apie močiutei priklausiusią žemę.

Remdamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1, 4 dalimis, teigia, kad terminus praleido dėl svarbių priežasčių.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas papildomai paaiškino, kad aplinkybę, jog jo senelė turėjo žemės jis ir jo šeima žinojo seniai, tačiau negalvojo, jog nuosavybės teisės į šią žemę jam gali būti atkurtos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Nacionalinė žemės tarnyba) pateikė atsiliepimą į pareiškimą (b. l. 12–14), kuriame su pareiškėjo pareiškimu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Teigė, kad M. B. nurodyta termino praleidimo priežastis (nežinojimas apie J. K. turėtą žemę) iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio. Ji yra susijusi su pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu bei jų pačių subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu bei savo šeimos istorija ir buvusia turtine padėtimi).

Pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos. M. B. dėl informacijos apie senelės žemę į valstybinį archyvą kreipėsi 2009–2010 m. Duomenų apie tai, kad iki prašomo atnaujinti termino pasibaigimo jis ėmėsi priemonių išsiaiškinti, ar iki nacionalizacijos jo senelei J. K. priklausė žemė, ar (tokių duomenų nesant) kreipėsi į teismą dėl atitinkamų juridinių faktų nustatymo, byloje nėra.

Atsižvelgdama į ilgus teisės aktų nustatytus nuosavybės teisių atkūrimo proceso terminus, į pareiškime nurodytas aplinkybes, darė išvadą, jog pareiškėjo nurodyta priežastis nėra pakankamas ir savarankiškas pagrindas atnaujinti praleistus terminus.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu (b. l. 33–36) pareiškėjo pareiškimą atmetė.

Remdamasis Atkūrimo įstatymo redakcijose nustatytais prašymų padavimo terminais, nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios redakcijos 1997 metų Įstatymo Nr. VIII-359 (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis ir 17 straipsniu, pabrėžė, kad pareiškėjas iki 2009 m. gruodžio 14 d. nesidomėjo nuosavybės teisių į buvusios savininkės J. K. iki nacionalizacijos valdytos žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste (sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)), atkūrimo klausimais.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. pvz., 2008 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-529/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-505/2009; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1290/2010), nurodė, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis nežinojo apie J. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę, negali būti pripažinta svarbia priežastimi, objektyviai sutrukdžiusia pareiškėjui nustatytais terminais kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas nenustatė, jog buvo kokių nors, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, dėl kurių informacija apie išlikusį nekilnojamąjį turtą negalėjo būti gauta anksčiau. Be to, pabrėžė, kad teismo posėdyje pareiškėjas pakeitė savo skunde nurodytą poziciją ir jau teigė, kad apie senelės nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytą žemę jis ir jo šeima žinojo jau seniai.

Remdamasis tuo, padarė išvadą, kad pareiškėjas M. B. įstatymu nustatytus terminus praleido dėl subjektyvių priežasčių, todėl jo pareiškimas dėl terminų atnaujinimo atmetamas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 39), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir atnaujinti pareiškėjui terminus prašymui ir nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Pareiškėjas mano, kad nuo 2004 m. spalio 26 d., priėmus naują Atkūrimo įstatymo redakciją, prašymų atkurti nuosavybės teises terminai tapo atnaujinamaisiais.

Pabrėžė, kad ginčo žemės sklypas priklausė jo močiutei J. K., kuri mirė 1990 m. vasario 28 d., vėliau su nuosavybės atkūrimu susijusius klausimus sprendė pareiškėjo motina, kuri, pareiškėjo žiniomis, ne kartą lankėsi atitinkamose institucijose. Pareiškėjui nežinoma, ar ji buvo pateikusi reikiamus dokumentus, užpildžiusi prašymus. Nurodo, jog mirus mamai (2002 m. sausio 6 d.) manė, kad visi dokumentai yra tvarkingi ir tik 2009 m. pasikalbėjęs su kaimynais, pradėjo domėtis bei rinkti reikalingus dokumentus.

Mano, kad šios aplinkybės yra objektyvios ir nuo pareiškėjo valios nepriklausančios, kadangi mamai esant gyvai, pareiškėjas nebuvo šių santykių subjektas.

Nacionalinė žemės tarnyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 46–50), kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimą grindžia argumentais, iš esmės tapačiais išdėstytiems atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl termino dokumentams atkurti nuosavybės teises, paduoti.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalys bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 5 ir 11 punktai. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, piliečiai, praleidę nustatytuosius prašymų padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistą terminą atnaujina teismas. Remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi ir Atkūrimo tvarkos 5 punkto 1 dalimi, terminas prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo teikti baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d., remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi ir Atkūrimo tvarkos 11 punkto 1 dalimi, terminas giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti baigėsi 2003 m. gruodžio 31 d.

Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Ginčo santykius reglamentuojantys aktai nenustato, kokios aplinkybės laikytinos svarbiomis. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais, kaip tai numato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalis (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimas byloje Nr. A261-553/2010, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1425/2011, 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2404/2012).

Atsižvelgus į tai, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus terminus, kurie pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje jau išaiškinta, jog Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai iki 2001 m. gruodžio 31 d. prašymams pateikti ir iki 2003 m. gruodžio 31 d. dokumentams pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai savo ruožtu sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo. Ir priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo įtakos terminų praleidimui neturi. Akcentuotina, jog teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis yra pripažįstamos tokios aplinkybės, kurios asmeniui sudaro kliūtis laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus. Paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio ir nepriklauso nuo asmens valios, pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, neraštingumas ir pan. Be to, teismų praktikoje, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, taip pat yra atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, vertinama ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Sprendžiant šį klausimą taip pat privaloma nustatyti, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2420/2012).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo močiutei J. K., kuri mirė 1990 m. vasario 28 d., nuosavybės teise priklausė žemės sklypas Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, jo mama (mirė 2001 m. sausio 5 d.) apie šią žemę nieko nežinojo, be to buvo prastos sveikatos, todėl žemės klausimais nepasidomėjo. Pareiškėjas prašyme pirmosios instancijos teismui nurodė, kad jis nieko apie žemę nežinojo iki 2009 m., o sužinojęs, pradėjo domėtis močiutės valdyta žeme – pateikė užklausimą į valstybinį archyvą, iš kur 2010 m. sausio 29 d. gavo atsakymą apie močiutei priklausiusią žemę. Apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjo motina ne kartą lankėsi nuosavybės teisių atkūrimo klausimus sprendžiančiose institucijose, pareiškėjo teigimu, mirus motinai (2001 m. sausio 5 d.) jis buvo įsitikinęs, kad visi reikalingi dokumentai sutvarkyti, todėl tik 2009 m. sužinojęs, kad kaimynams nuosavybės teisių atkūrimo procedūros yra vykdomos, pradėjo domėtis ir rinkti dokumentus. Pažymėtina, kad pareiškėjas neneigia, kad nuo 2001 m. iki 2009 m. jokių aktyvių veiksmų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu neatliko, pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad iki 2001 m. būtų atlikti veiksmai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo pateikti argumentai nėra nuoseklūs.

Pareiškėjo elgesys realizuojant savo teises vertintinas jo atitikimo panašioje situacijoje vidutiniškai apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartui aspektu. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas šalyje vyko nuo 1991 metų, visuomenėje buvo daug ir viešai diskutuojama, piliečiai aktyviai šiame procese dalyvavo, jis apėmė didžiąją visuomenės dalį, todėl laikytina, kad pareiškėjas, būdamas bent minimaliai rūpestingas ir apdairus, galėjo laiku pasidomėti savo teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, taip pat ir galimybe atnaujinti praleistus terminus.

Pareiškėjas iki pat 2009 m. elgėsi pasyviai, o tai, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vertintina, kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios (žr. pvz. 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-656/2011, 2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2011 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2203/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-210-13).

Toks pareiškėjo pasyvus elgesys, nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo paties subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą kelis metus. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008).

Pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes byloje, tinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. B. (M. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė